DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Tapytoją ir projekto autorę Liną Mumgaudytę kalbina Laimutė Adomavičienė.
Laimutė Adomavičienė: Šiuo metu Lietuvos miestuose vykdote tarpdisciplinį projektą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje”, skaitydama paskaitas ir rengdama tapybos parodas apie tarpukario, Antrojo pasaulinio karo laikų žydes menininkes. Kaip susidomėjote žydėmis menininkėmis, tarp jų – poete Matilda Olkinaite, šokėja Barbara Ledermann, tebegyvenančia JAV, kitomis Lietuvos žydėmis?
Lina Mumgaudytė: Projektą „Šviesios moterys tamsiame laikotarpyje” (ang. Bright women in the dark period) pradėjau 2017 metais, grįžusi į Lietuvą po studijų ir gyvenimo Briuselyje. Dar prieš grįžimą daug mąsčiau apie save ir savo karjerą, supratau, kad būti vien menininke man neužtenka. Aš norėjau daugiau, žinojau, kad turiu idėjų, noro ir gebėjimų save įdarbinti įvairesnėje veikloje. Nors ir buvau pasirinkusi menininkės kelią, tačiau istorija visada buvo ta sritis, kuri mane įkvėpdavo. Labai norėjau rasti būdą suderinti dvi savo sielai artimas sritis: meną ir istoriją. Pasirinkau nagrinėti žydų menininkes pirmiausia dėl to, jog labai mažai žinojau apie žydų istoriją, norėjau ją atskleisti per moteriškąją meninę prizmę kaip kūrėja ir istorikė. Mano galvoje visada sukosi mintys: „Jeigu tarpukariu aš būčiau buvusi menininkė, kaip norėčiau, kad mane prisimintų? Kaip apie mane kalbėtų, kaip ir kas pristatytų?..” Man buvo svarbu atrasti užmirštas bei nežinomas žydžių menininkių istorijas, kurių likimai bei kūryba buvo nutraukti bei pasimetė karo metu, suteikiant joms savo kaip menininkės balsą, viziją, kūrybą ir išmonę, kylančią iš istorijos. Taip išsigrynino projekto dalys: vaizdas – tapyba, kuri atstovauja meno sferą, žodis –paskaitos, pristatančios istoriją. Pradėjau rinkti medžiagą apie tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo žydes menininkes, kilusias iš Rytų Europos, jas tapyti / piešti bei vesti paskaitas. Tačiau tam, kad visa tai įgyvendinčiau, turėjau perlipti keturias savo baimes:
1. Tapyti / piešti portetus – mano nuomone, nutapyti / nupiešti žmogų yra didžiulė atsakomybė, kurios ilgą laiką vengiau.
2. Kalbėti prieš publiką. Man buvo svarbu, kad aš, būdama menininkė, mokėčiau savo mintis išreikšti ne tik ant drobės / popieriaus, tačiau ir verbališkai. Norėjau įvaldyti žodį ir suteikti balsą savo kūrybai bei nagrinėjamoms istorijoms.
3. Grįžti prie savo senos svajonės – studijuoti istoriją. Šis projektas mane sugrąžino prie istorijos bei leido į ją pažvelgti per savo suvokimo prizmę. Aš niekada nebuvau stipri įsimenant faktus ir datas; aš atsimenu per patirtį bei išgyvenimus. Turbūt dėl to ir pasirinkau analizuoti būtent menininkes, kadangi tai man artima. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju istorijos magistrą.
4. Valdyti savo projekto finansus bei susirasti rėmėjų, partnerių. Tai buvo nemažas iššūkis – perkelti savo projektą į aukštesnį lygį. Šiuo metu projektą remia Geros valios fondas, Lietuvos kultūros taryba, projektui suteiktas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patronažas.
Visos šios baimės susitiko mano projekte ir pradėjo mane auginti kaip asmenybę, kaip moterį, menininkę ir istorikę.
Šis projektas yra labai organiškas. Kinta mano tapybos stilius, nagrinėjamų žydžių laukas, keičiuosi aš. Todėl kai manęs klausia, kodėl pradėjau projektą, ką analizuoju, kaip tai įgyvendinu, man dažnai sunku atsakyti, nes pasiduodu intuicijai. Dažnu atveju šis projektas mane veda, o ne aš jį.
Šiuo metu esu pravedusi apie dvidešimt paskaitų įvairiuose Lietuvos miestuose: bibliotekose, kultūros namuose, mokyklose; dvi – užsienyje (lietuvių bendruomenėms Briuselyje ir Hagoje). Paskaitų metu pasakoju tarpukario, Antrojo pasaulinio karo žydžių menininkių istorijas, taip pat pasakoju apie save ir savo patirtį jas tapant, piešiant, ką reiškia būti menininke. Aš neberiu faktų, statistikos ar tendencijų, bet pasakoju istorijas, kurios mane keičia ir augina.
Esu surengusi keletą parodų („Ali šokoladinėje”, Kaune, Žiežmarių sinagogoje bei Chaimo Frenkelio viloje, Šiauliuose), tačiau turiu labai aiškią viziją, kur noriu pakabinti savo tapytas / pieštas žydes menininkes. Man yra labai svarbi ekspozicijos vieta, jos aura bei švarios sienos, kurios yra tarsi paveikslo pratęsimas. Todėl parodos vietos pasirinkimo atveju esu labai išranki. Jaučiu tam tikrą atsakomybę prieš savo tapomas damas bei vietą, kur jų portretai eksponuojami.
L. A. Kuri iš jų Jums buvo didžausias atradimas / įkvėpimas? Ar tokį susidomėjimą paskatino Jūsų istorijos studijos Vilniaus universitete?
L. M. Didžiausias įkvėpimas bei atradimas man yra niekur negirdėtos žydžių menininkių istorijos. Šiuo metu daugiausiai koncentruojuosi į tarpukario žydes menininkes, kurios studijavo Vilniaus ir Kauno meno mokyklose. Mane žavi naujai atrastas vardas, jos istorija bei faktas, kad ją rado kita menininkė – t.y. aš. Mane ir mano nagrinėjamas žydes vienija tai, kad mes – menininkės – ir vienokiu ar kitokiu gyvenimo laikotarpiu pasirinkome meną, kaip savo išraiškos bei gyvenimo formą.
Šis projektas mane atvedė į magistro studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Grįžau prie savo senos svajonės tam, kad profesionaliai suprasčiau, kaip kalbėti apie istoriją, ją nagrinėti. Ir galiausiai atrasčiau savo būdą, kaip aš, būdama menininkė, suprantu istoriją ir ją interpretuoju. Anksčiau aš tik tapiau / piešiau portretus, tačiau dabar aš įžodinu savo kūrybą, remdamasi istorija.
L. A. Skaitydama paskaitas apie menininkes, kartu eksponuojate šių moterų portretus, nutapytus minimalistiniu abstrakčiuoju stiliumi. Kas lėmė šį stilių?
L. M. Kaip minėjau anksčiau, mano tapybos stilius labai kito per šiuos metus. Buvo bandymų tapyti labai detaliai, labai abstrakčiai, tačiau, manau, kad po truputį atrandu savo minimalistinį stilių, kuris nėra tapyba, kuria užsiėmiau savo projekto pradžioje. Šiuo metu mane žavi minimalus piešimas pieštuku ant popieriaus. Mano nuomone, piešinys – tai susitikimo vieta. Neseniai pradėjau savo piešiniuose piešti po keletą žydžių, pavyzdžiui, kurios mokėsi toje pačioje mokykloje arba gyveno toje pačioje gatvėje, o galbūt buvo draugės ar seserys. Tai lyg dar vienas šansas susitikti, tik jau kitoje erdvėje.
Minimalistinis stilius man yra labai artimas, aš visada laikiausi nuomonės, kad mažiau pasako daugiau. Man norėjosi suteikti erdvės mano piešiamoms damoms. Kadangi jų istorijos puikiai užpildo paveikslą ir skamba daug garsiau, kai aplinkui nėra daug detalių.
L. A. Planuojate tęsti šį projektą ar jį išleisite atskira knyga, prisidėdama prie Lietuvos žydų kultūros paveldo sklaidos?
L. M. Knygos leidyba nėra mano planuose, nors tai taip pat gali keistis. Šiuo metu rašau magistrinį apie tarpukario Rytų Europos žydes, kurios siekė meninio išsilavinimo Vilniaus ir Kauno meno mokyklose. Paradoksas, tačiau iki šio magistrinio aš tapiau / piešiau portretus, o dabar įžodinu tarpukario Vilniaus bei Kauno meno mokyklų, Rytų Europos žydų kilmės studenčių socialinį portretą. Tai dar kartą parodo, kad vyrauja įvairus istorijos pateikimo modelis, ir nesvarbu, ar naudojamos spalvos, formos ar žodžiai. Tikiuosi, kad ateityje mano projektas, skleidžiamos idėjos išaugs į meno mokyklą, kurioje bus ruošiamas jaunimas stojimui į aukštąsias meno mokyklas, paliekant mokyklai visą mano kurtą bei pieštą menininkių portretų kolekciją.
L. A. Gal norite kreiptis į „Draugo” skaitytojus ir paprašyti, kad atsilieptų turintys ką papasakoti Antrąjį pasaulinį karą išgyvenę žmonės, gyvenantys JAV?
L. M. Kreipiuosi į Amerikoje gyvenančius lietuvius, kurie galbūt žino ar yra susidūrę su menininkėmis iš Lietuvos, kurios atsidūrė Amerikoje prieš ar po Antrojo pasaulinio karo. Man būtų įdomu išgirsti jų istorijas, jas nupiešti bei praplėsti savo nagrinėjamų kūrėjų lauką, papasakoti jų istorijas. Galite su manimi susisiekti šiuo adresu: mumgaudytelina@yahoo.com
L. A. Briuselyje Šv. Luko aukštojoje meno mokykloje studijavote iliustraciją ir vizualinius menus, nes norėjote kurti žaisliukus vaikams? Žaisliukų idėja transformavosi į paveikslėlių knygas?
L. M. Taip, stojau, turėdama viziją, jog noriu kurti žaislus. Mano gyvenimą puikiai apibūdina du veiksmažodžiai: ieškoti ir atidaryti. Šiuo metu turiu tikslą atidaryti meno mokyklą, anuomet turėjau viziją – atidaryti žaislų parduotuvę. Tačiau visada ieškau formos, kuria geriausiai galėčiau išreikšti savo vertybes.
Viena iš mano vertybių yra švietimas. Man svarbu jauno žmogaus alkis gyvenimui. Objektai, žmonės, idėjos, mintys, kurios jį supa. Stodama į Briuselio Šv. Luko aukštąją meno mokyklą, vadovavausi idėja, jog vaiko švietimas prasideda nuo jo žaislų. Briuselio laikotarpiu žaislus kurdavau iš sendaikčių turguose rastų objektų ir detalių. Tai buvo vienas iš kūrybiškiausių mano periodų. Vėliau organiškai perėjau prie kūrybos ant popieriaus. Nors iki šiol labai mėgstu rinkti ir kurti objektus. Dirbu Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje, vedu kūrybinių dirbtuvių būrelį, kuriame renkasi vaikai juo 3 iki 7 metų. Su jais kuriame žaislus.
L. A. Kaip teksto ir iliustracijų autorė esate žinoma ir Lietuvos bei Europos vaikų literatūros pasaulyje, nes išleidote tris paveikslėlių knygas: premijuotą lietuvišką „Pono Čao diena” (2014) ir dvi prancūziškai „Hou-Chi fait des b tises” („Hou Chi krečia išdaigas”, 2014), „Dernier poisson” („Paskutinė žuvis”, 2017). Paveikslėlių knygose vaizduojate azijiečius ir naudojate išskirtinį iliustravimo audiniais stilių. Kodėl pasirinkote Kinijos intertekstą ir lietuvišką liną?
L. M. Briuselis buvo ideali vieta suprasti, kas aš esu. Miesto multikultūriškumas arba, kitaip tariant, kultūrų įvairovė, paskatino norą prisiliesti prie kitų kultūrų. Turėjau nemažai kontakto su Azijos kultūra, kuri man kėlė daug klausimų bei galiausiai pateko į mano kūrybą. Kuriant dviejų pirmų knygų personažus, man buvo įdomu, ar galiu perteikti azijiečio mąstymą, veiksmus, žodžius, pati būdama lietuvė. Taigi pirmose dviejose knygose sąveikauja dvi kultūros: lietuviška bei azijietiška, sukurta neutralioje Briuselio erdvėje. Miesto daugiakultūriškumas priverčia tave ieškoti saviidentifikacijos elementų. Mano knygose tai buvo lino audinys, iš kurio kūriau savo iliustracijas bei kurios leido man nepamesti savo kultūrinio identiteto.
L. A. Ar turite sumanymų toliau kurti vaikams?
L. M. Šiuo metu kuriu ne vaikams, tačiau su vaikais. (Dirbu Vilniaus tarptautiniame prancūzų licėjuje).
L. A. Esate išbandžiusi save ir komiksų žanre? Amerikoje komiksai labai populiarūs, o Lietuvoje tik skinasi kelią. Ką manote apie šią situaciją?
L. M. Taip esu save išbandžiusi komiksų žanre. Belgijoje jis ypač populiarus. 2012 metais laimėjau FUMETTO komiksų konkursą Šveicarijoje. Komiksas buvo kurtas iš lino. Manau, kad mūsų kultūra buvo pripratusi prie kitokio vaizdavimo, ne komiksinio. Užaugome su iliustracijomis ir daug teksto. Tai buvo daugiau klausymosi, skaitymo kultūra, kurią dabar keičia vaizdinė. Asmeniškai esu erdvės mėgėja ir man patinka ne detaliai išsakyti / išpiešti dalykai. Tačiau komiksai kaip žanras Lietuvoje tikrai turi savo skaitytoją.
L. A. Buvote (e)migravusi dėl studijų į Briuselį: kaip vertinate šią patirtį?
L. M. Išvykti ar grįžti yra svarbus apsisprendimas, kurį lydi tam tikros priežastys. Mano atveju, aš išvykau dėl studijų, norėdama įgyti patirties, buvau daug kartų save pametusi ir manau, jog viena iš priežasčių, kodėl grįžau: norėjau vėl save atrasti.
L. A. Kas paskatino grįžti į Lietuvą?
L. M. Man čia gera. Čia mano mintys turi erdvės, laiko ir vietos išsiskleisti. Esu šeimos žmogus, man svarbus ryšys bei istorija ir aš noriu ją kurti čia.