Linas Umbrasas: „Teatras, šokis ir kūryba – mano atsvara rutinai”

Laima Smilgytė.

Tie, kas lankosi Čikagos lietuvių kultūros renginiuose, iš Kauno kilusį 39 m. Liną Umbrasą jau spėjo įsidėmė­ti. Ne vieneri metai, praleisti „Žaltvykslės” teatre, nesuskaičiuojami vaidmenys vaikų šventėse Maironio lituanistinėje mokykloje, įsimintinas Netvarkos nykštuko personažas Sandros Gutaravičienės statytame spektaklyje „Kakė Makė”… Tačiau per 19 metų, praleistų JAV, Liną lydėjo ne tik vaidyba, bet ir šokis. Jo pasirodymų aruode – galybė koncertų ir įvairių projektų. Iš pradžių su šokių grupėmis „Svaja” , „Lietuvos vyčiais”, vėliau – su „Suktiniu”. Pastarajame ansamblyje talentingas vyras šoka jau 14 metų – nuo pat „Suktinio” įsikūrimo pradžios. O praėjusį balandį Čikagoje vykusiame „Poezijos pavasaryje” Linas Umbrasas prisistatė ir kaip poetas.

Jūsų dėmesiui – pokalbis su Linu Umbrasu apie jo kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

Mokėjimas valdyti žodį – stiprus ginklas. „Poezijos pavasaryje” iš kitų poetų išsiskyrei tuo, kad savo eilėraščiais sugebėjai visus priversti ne tik klausyti ir susimąstyti, bet ir sukėlei garsią juoko bangą.

Žodžio svoris, lietuvių kalba ir knygos man nuo vaikystės buvo svarbūs. Kiek save atsimenu, augdamas nepaleisdavau knygos iš rankų. Pirmąjį eilėraštį „Lietuvėlė” parašiau besimokydamas 3-ioje klasėje 1988 m. Deklamuoti jį teko Rašytojų sąjungoje, Poezijos pavasaryje Lakštingalų slėnyje. Prie eilių rašymo vėl grįžau paauglystėje pradėjus siausti hormonams. Per visus metus pats keičiausi, keitėsi ir eilėraščiai. Mano kūryboje vientisumo nėra. Rašau ir baltąsias eiles, buvau itin susidomėjęs japonišku lyrikos žanru haiku, kur kiekvienas žodžio skiemuo yra svarbus. Tai tarsi gera treniruotė matematiškai apskaičiuoti ir pasverti kiekvieną kūrybos žodį.

Apie ką rašai? Kas tau svarbu?

Žodžiais kalba patirtis ir visa tai, kas mane supa. Pagal nuotaiką pasirenku formą, tada tarsi dėlioju paveikslus, tik žodžiu. Tačiau kartais būni per daug pavargęs, kad matytum, kas darosi aplinkui. Jei nori rašyti, turi išlikti pastabus aplinkai, taip pat naudotis turtingu lietuvių kalbos žo­dynu. Tai viena priežasčių, kodėl daug skaitau. O jeigu jau kuri, turi būti pasiruošęs priimti kritiką. Yra tokia lietuviška internetinė svetainė rašyk.lt, kurioje galima skelbti savo kūrybą. Tai tarsi visų kuriančiųjų išbandymo poligonas, rašymo mokykla. Jei parašei šlamštą, ten tiesiai taip ir pasakys. Ir sudirbs iki galo. O tu atsitiesi arba ne. Ši svetainė mane daug kartų ir pastūmėjo, bet buvo, kad ir stabdė toliau rašyti.

Šoki, vaidini, kuri eiles. Atrodo, kad meno mūzos tave myli.

Kūrybinė aplinka mane supo nuo vaikystės. Augau muzikalioje šeimoje: tėtis keliuose muzikos ansambliuose grojo mušamaisiais instrumentais, mama dainavo įvairiose grupėse. Su Kauno „Audinių” ansambliu, ji net dalyvavo anuomet garsiame „Vilniaus bokštų” konkurse. Tėvai susipažino grupėje „Verpetas”. Pats taip pat mokiausi skambinti pianinu, dainavau chore „Varpelis”. 2000 m. atvykęs į Čikagą pradėjau šokti, visa galva nėriau į „Žaltvykslės” teatrą. Iš pradžių buvo labai sunku. Teko mokytis, kaip nuo tikrojo savęs pereiti į vaidmenį, kaip scenoje save valdyti. Juk scena nėra natūralus dalykas – vieni prie jos prisiderina lengviau, kiti sunkiau.

Teatras, šokis ir kūryba. Ar vienas kitam netrukdo? Ar neišsibarstai?

Visos šios sritys labai gražiai persipina ir papildo viena kitą. Papildo ir mane patį, suteikia gyvenimo pažinimo ir džiaugsmo. Štai ir su žmona Greta suvedė šokiai – Ligijos Tautkuvienės vadovaujamuose ansambliuose „Svaja” kartu šokome pramoginius, o „Lietuvos vyčiuose” tautinius šokius. Kartu buvome ir viena iš keturių pirmųjų 2005 m. susikūrusio tautinių šokių grupės „Suktinis” porų. Matydami tokį pavyzdį auga ir du sūnūs. Vyresnysis jau pats šoka, skaito, deklamuoja.

Dirbu labai žemišką darbą – krovinių pervežimo bendrovėje esu dispečeris. Kiekvienas randa vienokį ar kitokį būdą pabėgti ir išsilaisvinti nuo kasdienybės įtampos. Aš savąjį būdą taip pat radau. Teatras, šokis ir kūryba yra mano atsvara gyvenimo rutinai.

Teatre išmoktos pamokos labai praverčia skaitant savo eilėraščius klausytojams. Nors vienas dalykas, kai atlieki vaidmenį, o kitas, kai žiūrovų teismui atiduodi save ir savo kūrybą. Atsakomybės lygis truputį skiriasi. Todėl nesistebiu, kai matau, kaip dreba jaunų poetų rankos skaitant savo tekstus. Tikiuosi, kad mano rankos dreba šiek tiek mažiau, nors jaudulį į sceną visada nešuosi. Tačiau scenos jaudulys niekada ir neturi praeiti, nes tai tarsi atsakomybės saugiklis.

Neseniai grįžai iš Lietuvos, kur dalyvavai festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo”. Kokie įspūdžiai prisiminus festivalį?

Į poezijos festivalį išskridau iš karto po pasirodymų su „Suktiniu” lietuviškame miuzikle „Šnekučiai”. Dar penktadienį šokome Čikagoje, sekmadienį Clevelande, o pirmadienį jau sėdau į lėktuvą skristi į „Poetinį Druskininkų rudenį”. Tai savas tradicijas turintis tarptautinis festivalis, šiemet surengtas jau 30-tą kartą. Į jį suvažiuoja literatūros bendruomenė: poetai, vertėjai, kritikai, leidėjai. Talento ir kūrybinės energijos ten labai daug. Atrodė, kad viskas festivalyje virte virė. Skaitymai, diskusijos, susitikimai, įdomios pažintys. Vien ko vertas susitikimas su festivalio ypatingu svečiu 2014 m. Pulitzer premijos laureatu, poetu, eseistu ir kritiku Vijay Seshadri, į „Poetinį Druskininkų rudenį” atvykusiu iš New Yorko. Įsimintina pažintis ir su Meksikos poetu Gerardo Beltran, turinčiu Lietuvos pilietybę ir gyvenančiu Lenkijoje. Žinojai žmones iš knygų nugarėlių, o ten sutikai ir bendravai tiesiogiai. Pabūti tarp jų buvo nerealus jausmas. Labai džiaugiuosi, kad kartu su dar dviem Čikagos poetais – Sandra Avižienyte ir kunigu Valdu Aušra – galėjome visa tai patirti. Kiek žinau, mes esame pirmieji trečiabangiai, dalyvavę „Poetiniame Druskininkų rudenyje”.

Patirtys tų, kurie išvyko iš tėvynės, ir tų, kurie liko, skirtingos. Ar nesijautė kokios nors priešpriešos, psichologinio nepatogumo?

Vaikystėje dažnai lankydavausi Druskininkuose, mano senelio giminė kilusi iš tų vietų, tad jaučiausi kaip grįžtu į savo kraštą. Tai buvo tarsi papildomas saugumo jausmas. Į festivalį vykome svečių teisėmis, jautėmės kaip svečiai, bet tikrai nesvetimi, nenustumti į šoną. Patys skaitėme savo eiles, dalyvavome ir oficialiuose festivalio renginiuose, ir neformaliose diskusijose iki išnaktų, kur nebuvo jokios oficialios retorikos. Natūralu, kad visus skyrė skirtingas rašymo stilius bei formų įvairovė, bet jungė rašytinis žodis. Grįžau pasikrovęs, atrodo, kad atsirado ir daugiau pasitikėjimo, ir energijos rašyti. Juk norisi lygiuotis į geriausius. Ne tik parsivežiau daug knygų, bet ir pačiam atsirado noras judėti savo eilėraščių knygos link.

Jau 19 metų praleidai Amerikoje. Ar nekyla noras į Lietuvą grįžti ne tik atostogų ar į festivalius, bet ir ten gyventi?

Kol kas apie grįžimą negalvoju. Namai yra ten, kur juos susikuri. Antri namai – lietuvių kalba. Visa tai dabar turiu Čikagoje.