DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Poetas, publicistas, literatūros kritikas Kazys Bradūnas 1965-aisiais laikraščio „Draugas” kultūros priede yra parašęs: „…kur mūsų veikalai ir bent kiek platesnės studijos apie tuos rašytojus, kurių amžių skaitytume nuo Aisčio, Brazdžionio, Ramono iki žemininkų, lankininkų ir po jų? Tiesiog bedugnė tuštuma.”
Praėjus daugiau nei pusei šimtmečio nuo K. Bradūno žodžių, skaitytojams siūlome interviu su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesore literatūrologe Dalia Kuiziniene, kurios beveik visa profesinė veikla skirta tą „tuštumą” užpildyti turiniu: kelios monografijos, gausybė mokslo publikacijų, išeivijos literatūros ir teatro kritikos straipsniai apie lietuvių diasporos pokario kultūrinį bei literatūrinį gyvenimą leidžia sakyti „ne, dabar šios tuštumos jau nėra”.
Prof. D. Kuizinienę kalbino žurnalistas Ramūnas Čičelis.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius apgynėte humanitarinių mokslų daktarės disertaciją, kurioje tyrėte lietuvių literatūrinį gyvenimą Vakarų Europoje pokariu. Ko, Jūsų manymu, šiandienos lietuvių migrantai vis dar galėtų pasimokyti iš anuometinių išeivių?
Kai dar praėjusiame amžiuje pradėjau domėtis išeivijos literatūra ir spauda, visas pokario lietuvių išeivijos, taip vadinamos dypukų kartos kultūrinis paveldas man atrodė kaip fenomenalus reiškinys, atvėręs akis savo platumu, įvairove, intelektualumu. Taip jau sutapo, kad ir dirbdama Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ir vėliau, kai 1992 m. įstojau į atkurtojo Vytauto Didžiojo universiteto doktorantūrą, turėjau galimybę asmeniškai pažinti mūsų egzilio rašytojus, rengti jų literatūros vakarus, susitikimus su jais. Tai buvo nepakartojamos patirtys. O kai 1996 m. pirmą kartą išvykau į Ameriką, kur stažavausi University of Illinois (UIC) Lituanistikos katedroje, per tris viešnagės mėnesius iš arti pamačiau, kiek geba nuveikti lietuviai pasaulyje. Daugelis tuo laiku egzilyje gyvenusių lietuvių pirmiausia galvojo ir klausė, ką aš, bendruomenė, draugija, kurioms priklausau, gali duoti Lietuvai. Tai buvo euforijos laikotarpis, Lietuva buvo tik atkūrusi Nepriklausomybę, ir pagalbos srautai Lietuvą pasiekdavo įvairiopomis formomis (labdara, intelektualinėmis idėjomis). Apie tai galima pasakoti valandų valandas, dabar matau, kad išeivijos parama Lietuvai skirtingais tarpsniais tampa ir istorinių tyrimų objektu.
Grįždama prie klausimo, ko šiuolaikiniai emigrantai gali pasimokyti iš anuometinių išeivių, pirmiausia noriu pasakyti, kad skiriasi sąlygos, laikmetis ir aplinkybės. Naujos bangos, kitas patirtys turintys emigrantai retai įsijungia į jau veikiančias organizacijas ar tęsia jų veiklą. Tai natūralus procesas. Tačiau niekada neišblės įspūdžiai iš svetingų, atvirų fotografo, filmininko, knygų leidėjo Algimanto Kezio namų Čikagoje. Kada atsivėrė geležinė uždanga ir į JAV pradėjo vykti lietuviai pamatyti pasaulio, užsidirbti ar studijuoti, A. Kezys bent kartą ar kelis savaitgalius per mėnesį atverdavo savo namų duris visam būriui taip vadinamų trečiabangių. Iš vienos pusės vertinant, tai vakarėlis su muzika, vaišėmis, šokiais, iš kitos pusės – tai galimybė bendrauti, rasti tam tikrą užuovėją šalyje, kurios dar tu nesi prisijaukinęs ir esi čia svetimas. Arba svetingieji Pranutės ir Liūto Mockūnų namai, kuriuose ilgesnį ar trumpesnį laiką viešėjo Lietuvos istorikai, rašytojai, mokslininkai, studentai. Toks bendravimas tuo metu atvykstantiems buvo ypač svarbus, galų gale tai padėjo mums suprasti išeivijos gyvenimą, jų patirtis, pažinti darbus ir veiklas. Šiuo metu ilgesnį ar trumpesnį laiką svetur gyvenantys lietuviai turi sukūrę savo draugijas, o kai kurie sėkmingai apsieina ir be jų. Šiuolaikinės technologijos leidžia nuolat bendrauti su Lietuvoje likusiais giminaičiais, bičiuliais. Tad poreikio turėti tiek daug organizacijų ir draugijų lyg ir nebelieka. Tačiau, man regis, yra ypač svarbu ir reikalinga pažinti ir suvokti tai, kas vyko iki Tavęs čia, šalyje, į kurią Tu atvykai. Gi lietuviškasis gyvenimas nėra tik Tavo šeima, lietuviška bažnyčia, tai yra ir visa lietuviška veikla (organizacijos, draugijos, kultūra, galų gale dar išlikę pastatai, kuriuose buvo įsikūrę lietuvių redakcijos, įstaigos ir pan.). Jeigu tuo nesidomi, tu daug prarandi…
Per ilgą mokslinių tyrimų ir dėstymo VDU laikotarpį pažinote daugelį ryškių Amerikos lietuvių kultūros žmonių. Kaip apibendrintai apibūdintumėte šių asmenybių bruožus? Kurie rašytojai ir mokslininkai Jums padarė didžiausią įtaką?
Galbūt pirmiausia pradėsiu nuo akademinio pasaulio. Noriu tik priminti, kad į VDU atkūrimo darbą įsijungė visas būrys išeivijos mokslininkų. Jie buvo ne tik atkuriamojo Senato nariai, bet ilgesniam ar trumpesniam laikui atvykdavo į universitetą skaityti paskaitų ciklų bei kursų. Pirmieji atkurtojo universiteto rektoriai taip pat buvo išeiviai: profesoriai Algirdas Avižienis ir Bronius Vaškelis, o dėstė čia ir Arvydas Žygas, Rimvydas Šilbajoris, Birutė Ciplijauskaitė, Stasys Goštautas ir daugelis kitų. Ir, mano manymu, jų patirtis, jų paskaitos buvo įvykis ir dovana tuometiniams studentams, doktorantams ir dėstytojams. Kalbant apie akademikus, kurie man asmeniškai turėjo didžiausios įtakos, tai pirmiausia noriu minėti savo disertacijos vadovą Rimvydą Šilbajorį, kurio poezijos interpretacijos man iki šiol yra ne tik aktualios, bet ir, daugeliu aspektų, niekieno nepralenktos. Didžiulį įspūdį yra palikę Vytauto Kavolio paskaitos ir bendravimas su juo jau neformalioje aplinkoje apie lietuvių literatūrą. Profesoriaus B. Vaškelio straipsniai apie literatūrą ir teatrą labiausiai man atsivėrė tada, kai sudarinėjau jo straipsnių rinkinius. Pažintis ir bičiulystė su profesore Violeta Kelertiene atvėrė naujas postkolonializmo teorijos galimybes, išryškino naujus moterų literatūros bei Ričardo Gavelio prozos aspektus ir kontekstus.
Kalbėdama apie išeivijos rašytojus, kiekviena proga sakau, kad man pasisekė, aš buvau apdovanota, galėjusi didžią dalį jų pažinti, bendrauti ar kitu būdu prisiliesti prie jų kūrybos ir literatūrinio palikimo. Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Kazimieras Barėnas, Henrikas Nagys, Algirdas Landsbergis, Birutė Pūkelevičiūtė, Juozas Kralikauskas, Julija Švabaitė-Gylienė, Kostas Ostrauskas, Kazys Almenas, Alė Rūta ir daugelis kitų man atvėrė vis kitus svetur kuriamos literatūros klodus. Galų gale, pažindama šiuos asmenis, pamačiau, kiek daug galima nuveikti ne tik kūrybos, bet ir žurnalistikos, teatro bei kitose srityse. Manau, kad tam tikri bendravimo su šiais rašytojais niuansai išryškės įvairiais laikotarpiais su jais rengtų pokalbių knygoje, kurią norėčiau šiais metais išleisti. Atskirai norėčiau minėti rašytoją Jurgį Jankų, su kuriuo mane siejo ypatingai šilta draugystė, lydėjusi iki pat rašytojo mirties. Ne tik žaviuosi daugeliu jo prozos tekstų, kurie į lietuvių literatūrą įnešė šviežio oro gūsį (humorą, patrauklią intrigą, naują tematiką), bet tai buvo ir nuostabus mokytojas, pašnekovas. Bendraudama su juo „išėjau” tam tikrą gyvenimo universitetą, pasitikrinau savo etines bei moralines nuostatas. J. Blekaitis (poetas ir teatralas) atvėrė ir itin emocionaliai perteikė išeivijos teatro istorines asmenybes, o jo atsiminimai apie išeivijos rašytojus įtvirtino tiesą, kad apie praeitį, bičiulius ir mokytojus gali būti pasakojama ir patrauklia grožine forma. Jono Meko vizitas VDU 1997 metais, kai jam buvo suteiktas universiteto Garbės daktaro vardas, ir jo kūrybines bei žmogiškąsias nuostatas nusakanti įkvepianti kalba tuo metu nepaliko abejingų, o man asmeniškai suteikė progą kamantinėti autorių apie jo su broliu Adolfu rašytas literatūrines pasakas, kurias kaip tik tuo metu tyrinėjau. Net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų buvusi studentė lituanistė prisiminė šia proga vykusius renginius ir kiek kalambūriškai padėkojo „už Laisvės alėjoje sutiktą Joną Meką.”
Bendravimas su Dalia Sruogaite vyko jai sugrįžus gyventi į Lietuvą, jis buvo itin betarpiškas, atrodė, kad viena kitą pažinojome visą amžių. Tad per tuos dešimtmečius būta labai daug. Manau, kad gyvenau ir tebegyvenu ypatingu laiku.
Nuo pat intelektualinio judėjimo „Santara-Šviesa” atėjimo į Lietuvą esate aktyvi šios neformalios organizacijos dalyvė. Kuo Lietuvą praturtino Vytauto Kavolio ir kitų užjūrio intelektualų, kūrėjų patirtys? Kokie epizodai, susiję su „Santara-Šviesa”, Jums įsiminė labiausiai?
Aš nesu aktyvi „Santaros-Šviesos” sambūrio dalyvė, bet labai džiaugiuosi, kad kažkada išdrįsau nuvykti į pirmąsias Lietuvoje vykusias „Santaros” konferencijas. Vienu metu tarp kai kurių Lietuvos kultūrininkų buvo įsitvirtinusi nuostata, kad tai yra uždara organizacija ir, norėdamas klausytis pranešimų ar dalyvauti diskusijose, turi būti ten kviečiamas organizatorių. Tad prisimenu, su kokia baime „nekviesta” vykau į Anykščius, kur vyko viena iš konferencijų. Tačiau visos baimės ir įtarimai išnyko, kai pamačiau organizaciją, kurioje susirinkę įvairių profesijų, kartų žmonės diskutuoja ir svarsto pačius įvairiausius klausimus ir noriai priima kitus bei jų vertinimus. Atsivėrė šios organizacijos narių liberalumas, interesų plotis, domėjimasis kultūra. Visiškai sutinku su jau išsakyta mintimi, kad „Santara” – „nepopuliariųjų dalykų agentūra”, išeivijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pristačiusi ir pristatanti modernesnes, avangardiškesnes idėjas, meną. Ir „Santara-Šviesa” Lietuvoje tikrai nebūtų buvusi tokia, jeigu į jos organizavimą nebūtų įsijungę V. Kavolis, Aleksandras Štromas, L. Mockūnas, Algis Mickūnas ir daugelis kitų išeivijos santariečių. Man, kaip literatūros istorikei, visada imponavo Anykščiuose vykdavusios konferencijos, kuriose būta daug literatūrai skirtų renginių, R. Šilbajorio, Ilonos Gražytės-Maziliauskienės, V. Kelertienės skaitomos paskaitos, literatūros vakarai. Ir žinoma, antroji konferencijos dalis, kuri visada persikeldavo į Anykščių „Šilelio” barą su visais neformaliaisiais pokalbiais ir diskusijomis. Visada magėjo kuo daugiau sužinoti apie garsiąją „Tabor Farm”, kurioje vykdavo suvažiavimai Amerikoje ir apie kurią sklido tiek legendų ir pasakojimų. Amerikoje „Santaros-Šviesos” konferencijoje teko lankytis 2011 metais, bet ji vyko jau Lemonte, Pasaulio lietuvių centre – ten drauge su kolege istorike Daiva Dapkute skaitėme pranešimus.
Nepaisant to, kad „Santara-Šviesa” jungė liberaliųjų pažiūrų intelektualus, suvažiavimuose lankydavosi, aktyviai dalyvaudavo ir ateitininkai Vitalija ir Kęstutis Kebliai bei kiti. Man visada imponavo, kad politologas ar fizikas gali populiariai dėstyti savo profesines idėjas taip, kad jas suprastų ir kiti, o tuo pačiu laisvai diskutuoti apie literatūrą ir meną. Pamenu, viename iš ateitininkų studijų savaitgalių, kurie vykdavo ir tebevyksta Michigane esančioje Dainavos stovyklavietėje, man teko susipažinti su politologu, istoriku Leonu Sabaliūnu ir jo žmona Onute. Ir jau pirmo susitikimo metu Leonas paaiškino, kad jis yra santarietis, o jo žmona ateitininkė, ir jie vienas kitam palaiko kompaniją dalyvaudami ir ateitininkų, ir santariečių renginiuose. Vėliau su L. Sabaliūnu turėjome daug pokalbių ir diskusijų apie lietuvių literatūrą; jo domėjimasis, emocija, su kuria jis kalbėjo, man yra išlikę iki šiol.
Esate tas žmogus, kuris dar labai gerai prisimena Amerikos ir kitų šalių lietuvių atkurto VDU pirmuosius žingsnius. Kuo skiriasi ką tik atkurtasis ir dabartinis universitetas? Kaip keitėsi jo misija?
Jau esu minėjusi, kad atkurtasis VDU pirmaisiais dešimtmečiais nebūtų buvęs toks laisvas, gyvas, liberalus, išsiskiriantis pasirinkimų galimybėmis, jeigu ne išeivijos mokslininkai, kurie šiam atkurtajam universitetui skyrė visą savo laiką, energiją. Šiuo metu jaunesni žmonės, net ir mūsų studentai nelabai žino, kas yra B. Vaškelis. Net ir mums yra sunku įsivaizduoti, kad tuo metu, kai tik buvo atkurtas universitetas, profesorius baigė savo aktyvią profesinę karjerą Čikagoje, išėjo į pensiją, perleido Lituanistikos katedros vedėjo pareigas UIC V. Kelertienei ir… atvyko dirbti į Kauną. Čia buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, dėstė, vėliau tapo universiteto rektoriumi, įsteigė Teatrologijos katedrą, buvo jos vedėju. Man tai vienas iš didžiausių kuklaus, bet didelio ir prasmingo darbo pavyzdžių – kai daroma daug, bet nesireklamuojama. Ir tokių pavyzdžių galima minėti labai daug. Aš tikiu ir manau, kad, daugelio išeivijos ir Lietuvos mokslininkų dėka pavyko sukurti vakarietiško tipo universitetą, fenomenalią posovietinio laikotarpio mokslo instituciją, kuri studentus viliojo galimybe mokytis kalbų, rinktis dalykus pagal savo interesus ir liberaliu profesūros ir studentijos bendravimu. Visa tai laisvino tiek tuometinius dėstytojus, tiek ir studentus. Prisimenu pirmuosius savo dėstytojos ir doktorantės metus tuometinėje Lietuvių literatūros katedroje, kur šalia paskaitų, akademinių renginių vykdavo ir itin daug neformalių diskusijų su tuo metu katedroje dėsčiusiais Algirdu Titu Antanaičiu, R. Šilbajoriu, B. Vaškeliu. Mums šie pokalbiai, jų įžvalgos buvo dar viena mokykla. Vėliau, suprantama, laikai keitėsi ir universitetas plėtėsi. Iš mažo universiteto, kur vieni kitus pažinojo, tapo dideliu universitetu, kurį, kaip ir kitas aukštąsias mokyklas, paveikė aukštojo mokslo pertvarkų ir niveliacijos procesai.
Šiandienos Lietuvos gimnazijose jau nemažai mokoma apie išeivijos literatūrą, skaitomi svarbiausi autoriai. Vis dėlto istorijos programos dar nuvilia – apie egzodo gyvenimą moksleiviai beveik nieko nesužino, todėl žinias gauna iš labai abejotinos vertės televizijos laidų ir atsitiktinių šaltinių. Ar, Jūsų nuomone, įmanoma suprasti literatūrą be istorijos?
Ne vienoje diskusijoje ir susitikime su istorikais, kultūros istorikais kalbame apie tai, kad išeivijos literatūra į mokyklas jau yra sugrįžusi. Programiniais autoriais yra tapę B. Brazdžionis, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, taip pat poetai žemininkai ir išeivijos prozos klasika, pradedant Antanu Škėma ir Mariumi Katiliškiu. Ir, žinoma, kad literatūra, dailė pateikia ir istorijos detalių, faktų ar jų interpretacijų. Bet tikrai to nepakanka. Pasaulio lietuvių istorija beveik nėra dėstoma mokyklose, net universitete šis dalykas yra tik pasirinktinis. Ir literatūrą, ir bet kurį kitą kultūros reiškinį suprasti be istorinio konteksto yra labai sunku. Tikinti, kad be istorijos pažinimo mes esame niekas, tikriausiai nereikia. Bet išeivijos istorijos nepažinimas yra labai aiškiai matomas mūsų šiandienos žurnalistikoje. Nenorėčiau minėti daugelio mūsų populiariųjų tinklalapių lėkštų ar paviršutinių rašinių apie išeiviją. Prieš kurį laiką žiūrėjau LRT laidą, kurioje yra pasakojama apie emigrantų gyvenimą įvairiose šalyse. Buvo kalbinama vyresniosios kartos išeivė, pasitraukusi iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo, gyvenanti Čikagoje. Labiausiai pribloškė tai, kad laidos vedėjas kalbino apie viską (gyvenimo istoriją, pomėgius, maisto gamybą, sodą), tačiau viso pokalbio metu buvo net neužsiminta apie pašnekovės darbus lietuvių bendruomenėje, apie jos veiklas, trukusias dešimtmečius, kurias žino ir mato Čikagoje gyvenantys lietuviai. Tai tik vienas iš pavyzdžių, itin nemalonus ir stulbinantis. Pasaulio lietuvių istorijos nepažinimas gali pateikti tik lėkštą asmens ar bendruomenės vaizdinį. Svarstau, galbūt jau laikas ir istorikams bei literatūros istorikams rašyti populiaresnius tekstus ir užsiimti visomis įmanomomis edukacinėmis veiklomis, kurti scenarijus saviesiems pasakojimams apie išeiviją, apie ką nuolat primena profesorius Egidijus Aleksandravičius?
Kaip vertinate dabartinius lietuvių migrantų literatūros kūrinius? Kiek literatūrinių Lietuvų matote – vieną, kuri apima visą pasaulį, ar kelias, atskiriant mūsų valstybę nuo svetur gyvenančių kūrėjų? Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių išeivijos literatūros rinktinę „Egzodika” bei užpernai Vilniuje įvykusį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą? Ar realijos nediktuoja išvados, jog lietuvių literatūra pasaulyje yra labai daugiasluoksnė ir beveik neaprėpiama?
Svetur lietuvių literatūra ir kultūra yra įžengusi į naują etapą, kurį mums dar sunku suvokti ir įvardinti. Globalus pasaulis ir jo technologijos, iki pandemijos dažni skrydžiai leidžia kūrėjui gyventi keliose šalyse. Po 2000 metų Lietuvoje yra išleista apie 70 svetur gyvenančių lietuvių autorių knygų. Esame atradę ir anglų kalba rašančių lietuvių ar lietuvių kilmės autorių kūrybą, kuri ilgą laiką buvo paraštėje. Ir visa svetur kuriama literatūra išryškina didelę tematinę, stilistinę, formų įvairovę. Tai margumynas, kurį maga skaityti, nes jame kalbama apie savijautą, gyvenant svetur, vietos ir kultūros jaukinimąsi, santykį su kitu ir galbūt svetur atrastu savimi. Man asmeniškai dauguma šių tekstų yra įdomūs, aš apie juos kalbu su studentais, miniu ir analizuoju savo straipsniuose. Visada labai laukiu naujų Dalios Staponkutės, Valdo Papievio, Antano Šileikos, Zitos Čepaitės knygų. Nors man niekaip nesinori jų kuriamos literatūros vadinti išeivių ar migrantų literatūra.
Prieš kelerius metus Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros instituto surengtas Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas ir antologija „Egzodika” tik parodė, kiek daug lietuvių rašytojų gyvena įvairiausiuose pasaulio kampeliuose ir kiek mes dar atrasime…
Ko palinkėtumėte savo buvusiems, esamiems ir būsimiems studentams, kurie po studijų renkasi išvažiuoti gyventi ir kurti JAV? Ar nėra taip, kad intelektualiai migracijai šiandien Lietuvoje jaunus žmones geriausiai parengia būtent VDU?
Gyvename pasaulyje, kuriame visi daug keliaujame ir migruojame. Ir tik pandemija mūsų visų migraciją yra kiek pristabdžiusi. Yra didelė laimė, kad studentai gali keliauti į trumpalaikes ir ilgesnes išvykas, stažuotes. Tą įgalina įvairūs mokslo fondai ir tų pačių lietuvių išeivių įsteigtos stipendijos. Mūsų absolventų dalis migruoja ir po studijų, bet, manau, kad ne JAV, o Europos šalys yra svarbiausia vieta, kurioje įsikuriama ir gyvenama. Nežinau, kiek VDU parengia žmones gyvenimui svetur, bet drąsiai galiu sakyti, kad puikiai išmoko kalbų ir laisvės. O tai yra daug, bet gyvenant svetimoje aplinkoje, man regis, yra svarbu ne tik nepamiršti savo šaknų, bet ir pažinti tos šalies istoriją, lietuvių, gyvenusių ar gyvenančių toje šalyje, diasporos istoriją. Tik tokios atramos mums visiems suteikia galimybę būti savimi ir jaustis laisviems.
Ačiū už pokalbį.
