CENTRAS - Knygos - Liudo Dovydėno sukaktis ir naujienos
Liudas Dovydėnas su žmona Elena, 1988.
Liudas Dovydėnas su žmona Elena, 1988.

Liudo Dovydėno sukaktis ir naujienos

Aldona Ruseckaitė.

Liudas Dovydėnas.
Liudas Dovydėnas apie 1985 m.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje vasario 4 dieną buvo paminėtas rašytojo Liudo Dovydėno gimtadienis. Žinoma, sukaktis solidi: 2016 m. sausio 14 d. sukako 110 metų. Viena pagrindinių priežasčių prisiminti šį savitą, talentingą, produktyvų prozininką buvo ta, kad teatro ir kino aktorė, režisierė Olita Dautartaitė įrašė į tris kompaktines plokšteles, pavadinimu „Gyvenimo pilnatvė”, gan daug L. Dovydėno kūrybos. Klausytis galima ilgiau nei tris valandas. Tai apsakymai, apysakos, pasakos, humoristinė kūryba.

O.Dautartaitė prisiminė, kaip gimė idėja įrašyti L. Dovydėno kūrybą. Rokiškyje 2013 m. buvo įteikiama L. Dovydėno literatūrinė premija Donaldui Kajokui. Tąsyk tiek šio rašytojo kūrybą, tiek paties L. Dovydėno skaitė Olita. Ten kartu buvęs L. Dovydėno sūnus Jonas susižavėjo aktorės skaitymu ir paprašė parengti iš tėvo kūrybos kompaktinę plokštelę. „Perskaičiusi L. Dovydėno keletą tomų apsakymų, apysakų, pasakų, supratau, jog mielai ir su įdomumu norėsiu įgarsinti tokią artimą mano sielai literatūrą. Rašytojo kūryboje vaiko pojūčiais, prisiminimais šviesiai rašoma apie tėviškę prieškario kaime, praeinantį, niekad nesugrįžtantį laiką, jo žmones, įstabias gamtos atodangas. Visa tai man brangu”, – prisipažino aktorė.

Per paminėjimo vakarą skambėjo kūryba ir iš kompaktinės plokštelės, ir pati Dautartaitė dar paskaitė gyvai vieną kitą kūrinį. Aktorės balsas platus, sodrus, jame gausu atspalvių ir niuansų. Besiklausantieji pripažino, jog, girdint tekstą, lydi jausmas tarsi skaitytų ne vienas žmogus, bet keletas. Muzikinius intarpus atliko klarnetininkas Valdas Andriuškevičius. Renginyje taip pat dalyvavo L. Dovydėno literatūrinės premijos laureatas rašytojas Donaldas Kajokas, pelnęs šį apdovanojimą už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”. Kajokas yra įrašęs savo trumpą žodį ir į kompaktinės plokštelės aplanką. Panašiai jis kalbėjo ir vakaro metu. „Klausydamasis Liudo Dovydėno kūrinių, pagavau save nevalingai galvojantį apie laiką, apie jo tėkmę. (…) Aplinka kita, gyvenimo ritmas paspartėjęs, vis dėlto pamatiniai žmonių santykiai bemaž nekinta; meilė, atjauta, geraširdiškumas,  bėdos ir  ydos, vaiko ilgesys ir XXI amžiuje tokie patys, kokie buvo ir prieš šimtą metų. (…) Trumpieji L. Dovydėno kūriniai parašyti su vidine šiluma, kalba sodri, gėriesi taupiais, tiksliais gamtos vaizdais – tarsi matai tą jo aprašytą arklį, tą upę, tą rytmečio rūką, girdi, užuodi, gali kone palytėti…”, – sakė D. Kajokas. Jis taip pat pasidžiaugė, jog sūnus Jonas Dovydėnas prasmingai puoselėja tėvo atminimą, rūpinasi ne tik palikimo skleidimu, bet ir nuo 2008 m. mecenuoja jau minėtą Liudo Dovydėno literatūrinę premiją, kuri yra skiriama už geriausią metų romaną.

Iš k.: Valdas Andriuškevičius, Aldona Ruseckaitė, Olita Dautartaitė, Donaldas Kajokas.
Iš k.: Valdas Andriuškevičius, Aldona Ruseckaitė, Olita Dautartaitė, Donaldas Kajokas.

Pats Liudas Dovydėnas yra vienas produktyviausių lietuvių rašytojų prozininkų, išgarsėjęs Nepriklausomojoje Lietuvoje. 1931–1939 m. išleido net dvylika knygų, kurios sudarė daugiau nei 2 200 puslapių. 1936 m. iš paties prezidento Antano Smetonos rankų gavo Valstybinę premiją už romaną „Broliai Domeikos”. Įdomiausia yra tai, kad šis rašytojas buvo savamokslis, tebaigęs pradžios mokyklos tris klases. Po daugybės metų literatas Bronys Raila nusistebėjo vertėjui Miltonui Starkui, kuris vertė „Brolius Domeikas” į anglų kalbą, jog „L. Dovydėnas  – ne rašytojas, bet vis tiek išėjo su tokia nuostabia knyga 1936 metais ir dar su 5 000 litų priedu.” (5000 Lt – tokio dydžio buvo Valstybinė premija – A.R.). Betgi kas galėtų pasakyti, jog Dovydėnas – ne rašytojas, jis kaip tik su Dievo dovanotu talentu, kurio neduoda jokie aukštieji mokslai, joks pasiruošimas.

1940 m. L. Dovydėnas įsivėlė į politinius perversmus, buvo Sovietų okupuotos Lietuvos liaudies seimo atstovas, Švietimo komisariato darbuotojas. Užėjus vokiečiams, vos liko gyvas, naciai jį norėjo sušaudyti. Nuo sovietinės propagandos L. Dovydėnas greitai išsivadavo ir jau 1943 m. išleido publicistinę knygą „Užrašai”, kurioje labai kritiškai ir atvirai aprašė sovietinės okupacijos raudonuosius įvykius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, tapo „pavojingu liaudies priešu”, sovietinėje Lietuvoje buvo visiškai nutylima jo gausi kūryba.

L. Dovydėnas buvo iš tų žmonių, kurie grįžo senatvėje iš užjūrių gyventi į Lietuvą. 1998 m. jiedu su žmona Elena įsikūrė Vilniuje, tačiau rašytojas čia tegyveno dvejus metus, mirė 2000 m., palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kompaktinė plokštelė ,,Gyvenimo pilnatvė”.
Kompaktinė plokštelė ,,Gyvenimo pilnatvė”. Įgarsino aktorė Olita Dautartaitė.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gan įdomus L. Dovydėno archyvas. Yra nemažai laiškų, rankraščių, užrašų knygelių, juodraščių. Štai brūkštelėtas į bloknotą toks ilgesingas tekstas: „Paleiskit kurtus/ Paleiskit pilkus kurtus, pabalnokit kaustytus žirgus, užgesinkit pypkes, pamojuokit svirčiai iš tolo, šimtą vėjų kišenėn užspauskit, šunio lojimą, kamino karštą plytą užantin įsidėkit, save apgaukit vilties rasa kelionėj be atgalios…” Taigi – L. Dovydėno kelionė atgalios įvyko, kaip minėta, išties vėlai, bet įvyko ir vėjai iš jo kišenių dar išlėkė tėvynės laukais. O štai kitas tekstas yra tarsi koks gyvenimo motto: „Reikia nedaug – sumegzti ryšį žmogaus su žmogumi. To užtektų paso įrašui ŽMOGUS. Nacizmai, komunizmai, biblijizmai, supermenai, klasių kova – liaudis tam ir gimdoma, kad atskirtų žmogų nuo žmogaus – pavergėjai, valdovai bijo ryšio žmogaus su žmogumi. Mūsų tautos laisvėjime ir dramose – okupacijose, karuose nesugebėjom, gal neišmokom sumegzti ryšį žmogaus su žmogumi – lietuvio su lietuviu. Ryšį sumezgus išmoksti sužinoti, ko kitas nori. Sužinoti, ko nori kitas – didžioji pareiga žmogaus, didysis uždavinys.”

Ypatingai įdomus epistolinis palikimas – Liudo Dovydėno susirašinėjimas su vertėju Miltonu Starkumi, kai šis į anglų kalbą vertė jo romaną „Broliai Doveikos”. Jiedu susirašinėjo nuo 1967 m., kai Starkus paprašė leidimo versti, tuomet rašytojas sutiko, tik pažadėjo pakeisti romano pradžią ir sukurti dar vieną intriguojantį skyrių, „manau, tai naujais šviesos pluoštais palies visą romaną”. Tačiau M.Starkus vertė originalųjį 1936 metų variantą, į rašytojo pageidavimus neatsižvelgė. Kol šis romanas išėjo anglų kalba, pralėkė daug laiko – kūrinys dienos šviesą išvydo tik 1976 m. Per tuos metus laiškams iš abiejų pusių buvo išlieta daug rašalo, aiškintasi ir žodžių reikšmės, ir išleidimo galimybės, ir platinimo reikalai. „Kaip išleisti? Štai kur mazgas… Galbūt paskutiniu atveju išleisime su primokėjimu. Tai mažoji bėda” – rašė laiške 1974 m. L. Dovydėnas vertėjui. „Bėda, pati didžioji – garsinimas, platinimas… Tikras vargas ir tikras pasisekimas ateina vedant knygą už rankos pas mielą skaitytoją…” Vis tik knyga buvo puikiai įvertinta kaip gero vertimo į anglų kalbą pavyzdys, galop ir išplatinta tarp skaitytojų, išsiuntinėta į JAV, Kanados, Australijos bibliotekas, pasiekė ir kitas mokslo institucijas.

L. Dovydėno tyrinėjimai dar nėra baigti, nes gyvenimas buvo ilgas, įdomus ir turiningas, kūryba gausi, neišsemiama.