Prie Kupiškio kultūros centro. Iš kairės: teatro ekspertas iš Maskvos Roman Kalkaev, Vita Vadoklytė, teatro ekspertas iš Gruzijos Turgay Velizade, Audrė Budrys ir Kupiškio kultūros centro direktorė Lolita Janušonienė.

Liūnės gyvenimo pasaka tarptautiniame teatro festivalyje

Karilė Vaitkutė.

Audrė Budrytė-Nakienė gerai pažįstama Čikagos lietuvių bendruomenei. Dažnai ją matome poezijos skaitovės vaidmenyje įvairiuose kultūriniuose Amerikos lietuvių renginiuose. Taip pat ji kartas nuo karto pristato mums savo naujus vaidmenis spektakliuose. Ši profesionali aktorė dirba dramos mokytoja Čikagos vidurinėje mokykloje University of Chicago Laboratory School. Tai – viena nedaugelio mokyklų šiame daugiamilijoniniame mieste, kur dramos yra mokomasi kartu su įprastais dalykais – matematika, fizika, biologija, literatūra. Šį kartą susitikome su Audre pasikalbėti ne apie jos darbą mokykloje, bet apie tai, ką ji neseniai veikė Lietuvoje.

„Theatre Cluster” festivalio direktorė Neringa Danienė, aktorė Helena iš Katalonijos ir Audrė Budrys.

Ką tik grįžai iš Lietuvos, kur labai intensyviai praleidai daugiau nei savaitę. Dalyvavai dramos mokytojų mokymo studijoj, kuri buvo surengta Martyno Mažvydo Nacionalinėje bibliotekoje Vilniuje, o taip pat vaidinai teatro festivalyje „Inter Rampa” Rokiškyje ir tarptautiniame teatro festivalyje „Thestre Cluster”, vykusiame šiaurės Lietuvoje. Gal pasišnekėkim apie pastarąjį.

Taip, buvau nuvykusi dalyvauti „Theatre Cluster” tarptautiniame teatro festivalyje. Šis festivalis jau treti metai vyksta trijuose miestuose – Kupiškyje, Utenoje ir Pasvalyje. Mane pasikvietė festivalio organizatorė Neringa Danienė. Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš keletą metų vaidinau savo sukurtą solo spektaklį apie aktorę Unę Babickaitę. Apie šį spektaklį sužinojo Lietuvos aktorė Virginija Kochanskytė ir pasakė, kad turėčiau jį suvaidinti Lietuvoje. Virginija ir supažindino mane su Neringa Daniene. Tačiau tuomet į Lietuvą nuvykti man nepavyko. Čikagoje dirbu dramos mokytoja mokykloje ir ne taip paprasta ilgesniam laikui pasiimti atostogas per mokslo metus. Todėl pamaniau, kad planuosiu vykti į festivalį Lietuvoje vėliau ir paruošiu naują spektaklį. Taip ir įvyko. Neringa pakvietė mane dalyvauti festivalyje 2019 metais ir aš ėmiau kurti spektaklį apie poetę Ziną Nagytę Katiliškienę – Liūnę Sutemą. Spektaklis vadinasi „Tarytum pasakoj”. Jame pasakoju Liūnės biografiją ir skaitau jos kūrybą – penkis ilgus eilėraščius, kurie skamba kaip poetės monologai.

Festivalio pavadinimas angliškas, o pats festivalis vyksta mažuose Lietuvos miesteliuose, toli nuo sostinės Vilniaus. Kas dalyvauja šiame festvalyje, kodėl jis toli nuo mums įprastų kultūros centrų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos?

Galiu įsivaizduoti, kad Vilnius jau yra perpildytas, nes juk visi iš pradžių vyksta į Vilnių, po to – į Kauną, po to – gal į Klaipėdą. Aišku, Vilniuje vyksta prestižinis festivalis „Sirenos” ir miestas jau sklidinas teatro. Neringa Danienė, kuri taip pat yra mėgėjų teatro režisierė, pamatė, kad jos miesto – Kupiškio – žiūrovai neturi tiek daug progų lankytis tetare. Taip pat ir Utenos, ir Pasvalio žiūrovai. Todėl ji ir nusprendė organizuoti tokį festivalį. Visa tai yra jos – energingos organizatorės – dėka. Beje, jos komanda visuose trijuose miestuose buvo nuostabi – darbšti, šilta, pasiruošusi. Tokie pat buvo ir Kupiškio, Pasvalio bei Utenos kultūros centrų darbuotojai. O kodėl festivalio pavadinimas angliškas? Nežinau, bet manau, kad taip lengviau festivalio dalyviams, kurie atvyksta iš įvairių šalių.

Šiemet man teko artimai bendrauti su teatro iš Katalonijos aktoriais. Jie atvyko iš mažo miestelio netoli Barselonos. Taip pat festivalyje dalyvavo aktoriai iš Sakartvelo, Anglijos, Nyderlandų, Lenkijos, Rumunijos, Latvijos, Baltarusijos. Neringa pati keliauja po pasaulį, pati ieško teatrų, renkasi ir kviečia tai, kas jai įdomu.

Audrė Budrys spektaklyje „Tarytum pasakoj”. 2019 m. spalio 16 d., Kupiškio kultūros centras.

Ar tai mėgėjų, ar profesionalių teatrų festivalis?

Tai buvo mišinys. Kai kurie – mėgėjai, kai kurie – profesionalai, kai kurie – žengiantys profesionalaus teatro link. Tačiau spektakliai buvo nuostabūs. Manau, kad net Lietuvoje terminas „mėgėjai” turės keistis. Daug kur pasaulyje aktoriai nepragyvena vien iš teatro. Jie dirba įvairius kitus darbus – barmenais, padavėjais, ir t.t. Bet negalima jų vadinti mėgėjais. Čia tokį teatrą vadintume „community” teatru. Tačiau, pavyzdžiui, baltarusių teatras buvo pasaulinio lygio. Taip pat – puikus buvo jaunimas iš Anglijos. Jauni žmonės, bet jų spektaklis buvo gilus, subtilus ir kada nors jie visi bus tikri profesionalai.

Kas patraukia užsieniečius važiuoti į tokį ne visai žinomą festivalį ne visai žinomoje vietoje?

Pirmiausia, manau, traukia smalsumas, noras pamatyti pasaulį. Dalyvavo ne tik jauni žmonės, dalyvavo ir pagyvenę. Festivalyje tikrai buvo įvairovės. Todėl, manau, žmones, kurie yra arti meno, traukia smalsumas pasižiūrėti, kur yra Lietuva, kas ta šiaurės Lietuva. Kitas dalykas, manau, yra sąlygos, kurias Neringa festivalio dalyviams pasiūlo. Aš esu dirbusi International Theatre of Chicago JAV ir LIFE teatro festivalyje Lietuvoje. Žinau, kad aktoriai visada nori pamatyti vieni kitų spektaklius, bet dažnai neišeina, nėra sąlygų. O šiame festivalyje dalyviai penkias dienas gyveno kartu ir turėjo progą matyti vieni kitų spektaklius. Pavyzdžiui aš per vieną dieną Kupiškyje pamačiau keturis spektaklius.

Be to, šiame festivalyje dalyvauja teatro ekspertai. Šį kartą buvo atvykę ekspertai iš Lietuvos, Maskvos ir Sakartvelo. Jie aptardavo spektaklius, pasakydavo savo nuomonę, panašiai kaip aš sakau sa-vo mokiniams kas gerai, kas nelabai, kokie turėtų būti kiti žingsniai. Ekspertai kritikuoja, bet daro tai su meile ir tai gali būti labai naudinga ir įdomu.

O ar buvo paprastų žiūrovų, vietinių gyventojų, ne aktorių?

Taip, buvo pilnos salės. Mano spektaklis, žinoma, yra kamerinis, salė nėra didelė, tačiau per abu mano vaidintus spektaklius salė buvo pilnut pilnutėlė. Turiu pasakyti, kad Čikagoje man yra tekę vaidinti ir salėje, kurioje buvo gal tik penki-šeši žiūrovai. O Lietuvoje buvo pilnos salės. Taip pat man asmeniškai buvo labai malonu, kad pasižiūrėti mano spektaklio į Kupiškį atvyko būrys mažeikiečių. Kaip žinome, Zina Nagytė-Katiliškienė ir jos brolis poetas Henrikas Nagys kilę iš Mažeikių. Todėl spektaklio pasižiūrėti atvyko žmonės, kurie norėjo žinoti Liūnės istoriją, kurie pažinojo ją, kai ji buvo maža, arba pažinojo jos tėvus, kurie palaikė ryšį su Henriku Nagiu. Pajutau, kad būtent tokiems žmonėms aš savo spektaklį ir kuriu.

Manau, kad kultūra mažuose miesteliuose yra ugdoma, jų kultūros centrai yra labai veiklūs, jų vadovai ir vadovų padėjėjai yra jauni, pilni energijos, kalba lietuviškai, rusiškai ir angliškai. Manau, kad žiūrovai pasitiki jais, pasitiki jų pasirinkimu ir eina į jų atvežtus spektaklius. Be to, šis festivalis vyksta jau treti metai ir žiūrovai jau žino, kad daugumoje spektaklių dominuos ne žodis, o vaizdas, judesys. Pavyzdžiui, kataloniečių spektaklyje kalbos žinoti visai nereikėjo, tai buvo judesio spektaklis, kuriame ir be žodžių buvo viskas aišku. Arba, tarkim, lenkų spektaklis buvo toks puikus, kad net ir nemokant lenkų kalbos, buvo galima suprasti jo esmę.

Vaidinai aktorę Unę, vaidinai poetę Liūnę. Kaip tu renkiesi savo spektaklių herojus?

Audrė Budrys su dramos mokytojomis Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Mane tos moterys patraukė. Kadaise, kai gyvenau Šiauliuose, viena draugė man vis pasakodavo apie įžymybes – Potenciją Pinkauskaitę, Unę Babickaitę, kitas. Man jų gyvenimai atrodydavo labai įdomūs, norėjosi dar daugiau apie jas sužinoti. Kai Lietuvoje buvo išleisti Unės laiškai ir dienoraščiai, man gimė mintis sukurti spektaklį apie jos gyvenimą. Tuomet mano sūnus buvo mažas ir aš norėjau kurti namie, nes negalėjau išeiti iš namų repetuoti. Todėl būtent tuomet, 2007 metais ir gimė spektaklis apie Unę.

O apie Liūnę irgi negalvojau kurti spektaklio. Aš tiesiog jau labai nuo seno myliu jos poeziją. Man Liūnės poezija yra labai moteriška, labai gili. Jos eilėraščiai – kaip monologai. Esu nemažai jų skaičiusi įvairiuose renginiuose. Todėl ir norėjau kuo daugiau sužinoti apie pačią poetę, nuolat ieškojau informacijos. Liūnė gyveno Lemonte, tačiau man teko tik truputį su ja bendrauti, nes poetė buvo ganėtinai uždara. Daugiau esu bendravusi su jos drauge poete Julija Švabaite-Gyliene. Pernai rengiau poezijos vakarą Čikagos Poetry Foundation. Renginys buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Eilėraščiai turėjo būti skaitomi ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Tuomet, ieškodama medžiagos internete, netyčia radau Kauno Literatūros muziejaus direktorės Virginijos Paplauskienės knygą apie Liūnę. Knygoje buvo daug medžiagos apie Liūnės biografiją, apie jos gyvenimą JAV, apie Santaros-Šviesos veikėjus. Buvo labai įdomu ir pagalvojau, kad kas nors turėtų sukurti apie tai spektaklį. Vėliau paaiškėjo, kad tas „kas nors” būsiu aš pati. Ruošdamasi „Theatre Cluster” festivaliui iš pradžių maniau, kad vaidinsiu ką nors angliškai, nes tai – tarptautinis festivalis, visi dalyviai vaidina savo kalbomis, lietuvių kalba nėra būtina. Tačiau medžiaga apie Liūnę buvo tokia įdomi, kad negalėjau jos paleisti. Pasitariau su Virginija Paplauskiene, paklausiau, ar jai bus mano pjesė priimtina. Jos knyga buvo mano pagrindas, nors naudojau ir kitus šaltinius. Virginija davė leidimą. Taip sukūriau šį spektaklį.

O tada atėjo kvietimas dalyvauti Kennebunkport lietuvių ateitininkų dienose rugpjūčio mėnesį. Tai buvo fantastiškas sutapimas, nes pati pirma vieta Amerikoje, kurioje gyveno Zina Katiliškienė ir buvo Kennebunkport. Į ten visą Nagių šeimą iškvietė kunigas Leonardas Andriekus. Taigi, savo pjesę apie Liūnę aš patį pirmą kartą ir suvaidinau toje vietoje, kurioje Liūnė paliko savo pėdsakus Amerikoje.

Kodėl vaidinti poetų, aktorių gyvenimus tau įdomu?

Pirmiausia – pats prisilietimas prie menininko. Liūnė ir Marius Katiliškiai – Lemonte, Henrikas Nagys – Kanadoje, Kazys Bradūnas vaikščiojo Marquette Parke, Bernardo Brazdžionio anūkė buvo mano stovyklų laikų draugė… Tie žmonės, apie kuriuos mes skaitome knygose, yra čia, jų pėdsakai yra čia. Tai mane paliečia. Nors aš labai myliu Lietuvą, tačiau aš gimiau čia, o jų menas, poezija irgi gimė čia. Žinoma, jų patirtis visai kitokia, jie buvo karo pabėgėliai, o aš čia gimiau, bet vis tiek man buvo be galo įdomu. Esu daugiau prisilietusi prie Bradūno ir Brazdžionio kūrybos, bet Liūnė vis būdavo tokia neapčiuopiama, kol galų gale prisiliečiau ir prie jos gyvenimo. Jos likimas buvo labai skaudus. Jos vyras ir abu jos vaikai mirė anksčiau, negu ji. Pamaniau, kad apie tokį tragišką gyvenimą žmonėms turėtų būti svarbu žinoti. Taip pat labai įdomu sužinoti apie Santaros-Šviesos suvažiavimus Valdo ir Almos Adamkų Tabor Farm ūkyje. Kaip tų suvažiavimų dalyviai bendraudavo, kaip vienas nuo kitas „užsikrėsdavo” mintimis ir idėjomis… Tai – tarytum „Access Hollywood”, bet apie Lietuvos literatus. Man tai atrodė ir romantiška, ir įdomu, ir tuo pačiu – skaudu, nes kai kurie jų turėjo pradėti kurti savo gyvenimą iš naujo jau būdami vyresnio amžiaus. Liūnės vyras rašytojas Marius Katiliškis taip pat labai įdomus. Jis taip jaudinosi, kad nėra profesionalas, tačiau jis lietuvių kalbą mokėjo taip, kaip niekas kitas, galėjo išvardinti kiekvieno krūmelio, kiekvieno medžio pavadinimus. Jau niekas kitas jo literatų aplinkoje neturėjo tokio plataus lietuvių kalbos žodyno. Nei Nagys, nei kiti. Būtų galima sukurti spektaklį apie juos abu – Liūnę ir Marių.

Festivalio, vykusio Rokiškyje, plakatas.

Kokie tavo spektaklių žiūrovų reakcija į tavo pasakojimą apie Liūnę?

Man atrodo, kad žiūrovus mano spektaklis tikrai paveikė. Tarp žiūrovų Lietuvoje buvo keletas moterų, kurios po spektaklio man sakė, kad jos šiuo metu išgyvena tam tikras krizes savo gyvenimuose. Patyrusios, koks buvo Liūnės gyvenimas, jos sakėsi norėsiančios kuo daugiau jos poezijos paskaityti. Be to, jos sakė pasijutusios nebe tokios vienišos. Taigi, atrodo, kad spektaklis joms padės nelengvu jų gyvenimo laikotarpiu. Na, Lietuvos teatro kritikė taip pat pagyrė mano scenos kalbą ir mano lietuvių kalbą. Tai mane nudžiugino, nes dėl to truputį nuogąstavau, bet tuo pačiu pagalvojau, kad šiuo metu nėra jokio kito spektaklio apie Liūnę. Mano – vienintelis. O paaiškėjo, kad Lietuvoje žmonės nedaug apie šią poetę žino, nors 2007 metais ji ir laimėjo Kultūros premiją. Taigi, jei nors vienas žiūrovas, pavyzdžiui, koks nors literatūros studentas, „užsikabins” ir toliau skaitys Liūnės poeziją, man tai jau bus atpildas. Žmonės spektaklį priėmė šiltai, ypač mažeikiškiai. Jie pasikvietė mane į Mažeikius, o dar gavau pakvietimą ir suvaidinti šį spektaklį Vilniuje, todėl manau, kad tai nebus paskutinis kartas, kai vaidinu Liūnę.

Kuo gyvena Europos teatrų žmonės šiais laikais?

Kataloniečiai į festivalį atvyko kaip tik tuo metu, kai buvo uždaromas Barselonos oro uostas dėl riaušių, demonstracijų. Jie atvyko pilni emocijų ir viena koja buvo Lietuvoje, o kita – dar Barselonoje. Jie labai trokšta laisvės savo šaliai. Jų spektaklis buvo fantastiškas. Vaidino keturios moterys ir du vyrai. Tai – judesio teatras, todėl mintis perduodama per judesį ir video projekcijas. Spektaklis prasideda nuo to, kad po karo yra išlaisvinama koncentracijos stovykla. Belaisviai tampa laisvi, tačiau ar tikrai jie laisvi? Per jų sapnus matome, kad juos kamuoja košmarai, praeities prisiminimai tebelaiko juos įkalintus. Tai – labai skausmingi dalykai. Po to viskas transformuojasi į sirijiečių dilemą, staiga veiksmas vyksta prie Viduržemio jūros, sirijiečiai atvyksta į Europą, jie ieško prieglobsčio. O baigiasi spektaklis video vaizdu, kuriame parašyti žodžiai „Laisvę Katalonijai”.

Manau, kad šiuo metu išgyvename laikmetį, kai žmonės yra kiršinami. Dabar juk jau esame tokioje krizinėje padėtyje dėl mūsų gamtos, aplinkos apsaugos, o žmonės įvairiose šalyse kiršinami, kad nedirbtų kartu. Vis diegiama mintis, kad kažkas bus „nuskriaustas”, kažkam kažko neužteks. Mūsų šalyje baltaodžiai supriešinami su juodaodžiais, vis pabrėžiama, kad „Let’s make America great again”, t.y. grįžkime į tai, kas buvo, vietoj to, kad būtų kalba apie tai, kad reikia dirbti kartu, siekiant spręsti gamtosaugos ir kitas bėdas pasaulyje. Manau, kad dabar yra baimės laikotarpis, baimės ir nesaugumo jausmo. To išraiškų yra ir teatre.

Paprastai žmonės, kurie gyvena baimėje ir netikrume, dažnai tampa vieni kitiems priešiški. Kodėl taip yra?

Manau, kad kas nors yra tuo suinteresuotas. Argi tai – natūrali žmonaus būsena? Nemanau. Esu įpratusi atstovauti Lietuvai Amerikoje, o šį kartą atstovavau Amerikai Lietuvoje. Tai buvo nauja, įdomu ir šiek tiek keista. Vis norėjosi pasakyti, kad aš ir mano draugai negalvoja taip, kaip dabartinis JAV prezidentas. Bet paaiškėjo, kad mes – festivalio dalyviai iš įvairių šalių – puikiai vieni su kitais sugyvenome, susidraugavome. Noriu pasakyti, kad paprasti žmonės, pažinę vieni kitus artimiau, puikiai gali sutarti. Tačiau, jei yra eskaluojama baimė, jei žmonėms sakoma, kad turime priešų, kurių reikia bijoti, tuomet atrodo, kad būtina turėti ginklų ir leisti jiems pinigus. Todėl man atrodo, kad mes turėtume suvokti, kam šis baimės kūrimas yra pelningas. Kaip sakoma, „follow the money”. Man tikrai atrodo, kad gyvenimas baimėje nėra natūrali žmogaus būsena. Žmonės nori būti kartu, nori suprasti vienas kitą, ieško kelių, kaip tai padaryti.

Galvoju net apie rasizmą Amerikoje. Neseniai žiūrėjau laidą, kurioje buvo pasakojama apie buvusį rasistą, neonacį, kuris po truputį pradėjo suprasti, kad jo požiūris yra žalingas. Dabar jis mėgina padėti tiems, kurie yra tokie, kaip jis buvo. Jis nori juos išvesti iš tos žalingos draugijos. Kitas atvejis – studentą neonacį į Šabas vakarėlį pasikvietė žydų tautybės studentas. Neonacis atėjo, nes jam buvo įdomu apskritai sužinoti apie religiją. Po keleto metų, susipažinęs su savo kolegomis studentais žydais, jis po truputį atsivertė. Manau, kad teatras turi tą pačią funkciją – mes matom vienas kitą. Taip, tu – juodas, tu – baltas, tu – krikščionis, tu – musulmonas, tu – ateistas… Bet mes visi esam žmonės, mes visi mylim savo tėvus, mes visi mylim savo vaikus… Ir galime visi dirbti bendrai. Bet, žinoma, taip turėtų elgtis dauguma, nes tik tuomet būtų persvertos tos piktos jėgos.

Kodėl nebeturime lietuviškų teatro festivalių Čikagoje?

Nežinau. Paskutinis lyg vyko 2014 ar 2016 metais. Turi vėl atsirasti žmonių, kuriems tai rūpėtų. Be to, teatras padėtų ir vaikams išlaikyti kalbą. Teatras būtų ir gali būti viena iš vietų, kur vaikai kalba lietuviškai. Manau, kad tokie festivaliai atgis, nes teatrų išeivijoje yra.

Ar Amerikos žiūrovai pamatys tavo mono spektaklį „Tarytum pasakoj”?

Taip, kitų metų vasario 22 d. vaidinsiu Balzeko lietuvių kultūros muziejuje Čikagoje, o 29 dieną – New Yorko lietuvių bendruomenei.

O dabar esu labai užsiėmusi savo darbe mokykloje, nes lapkričio vidury mano mokiniai vaidins spektaklį „Chasing Vermeer”, kurio pjesę parašė buvusi mokyklos mokytoja Blue Ballet, kuri yra išleidusi daug knygų ir laimėjusi prestižinių apdovanojimų. Ji pati atvyks pasižiūrėti mano mokinių spektaklį – pirmąją jos knygos „Chasing Vermeer” inscenizaciją. Ši knyga, beje, laimėjo daug premijų, tarp jų – Edgar Award 2005 m. bei Agatha Award 2004 m.

Linkime tau sėkmės režisuojant šį kūrinį su savo mokiniais. O mes, lietuviai, lauksime tavo pasektos Liūnės gyvenimo pasakos Čikagoje. Ačiū už pokalbį.

Su Theatre Trafec teatro aktoriais iš Katalonijos. (Audrės Budrytės albumo nuotraukos)