CENTRAS - Filmai - Loftas Fest’18
Grupė „Metronomy” iš Anglijos.
Grupė „Metronomy” iš Anglijos.

Loftas Fest’18

Ieva Marija Mendeikaitė.

Rugsėjo 8-9 dienomis vilniečiai ir miesto svečiai, galėjo pasidžiaugti mieste rengiamu menų ir muzikos festivaliu „Loftas Fest”. Kiekvienais metais rugsėjo mėnesį vykstantis festivalis lankytojus džiugina ne tik tuo, kad tai puiki vieta alternatyviam menui, muzikai, bet kartu ir retas ir unikali proga praleisti laisvalaikį tarp panašiai mąstančių žmonių, ypač tarp tų, kurie mėgsta kiek kitokią muziką, menus ir neturi galimybės išvysti šių instaliacijų gyvai arba kiekvieną dieną.

Šiais metais „Loftas” stebino savo greitu reagavimu pakeičiant pagrindinės grupės vardą (nelaimė ištiko „Glass Animals” būgnininką ir šios grupės pasirodymai buvo atšaukti metams į priekį). „Lofto” festivalis prarado pagrindinį muzikos atlikėją, dėl to jiems reikėjo ypatingai greitai suktis ir rasti, kuo šį vardą pakeisti, kad nenukentėtų nei pardavimai, nei festivalio fanai. Ir jiems pavyko – į festivalį atvyko netgi dar žymesnė Anglijos grupė „Metronomy”. Taip pat „Loftas” stebino ir savo meninėmis instaliacijomis, kurios senus pastatus pavertė visiškai naujais meno kūriniais, prie kurių savo darbu prisidėjo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai. Taip pat šiais metais festivalyje buvo galima išvysti ir tris skirtingas festivalio veiklos sekcijas, tarp kurių buvo Audio, Visual ir Urban.

Audio sekcijoje buvo galima išvysti ir ištyrinėti net šešias muzikos scenas visiems melomanų skoniams (techno, indie, rock, live scena, beats ir akustinė scena ir t.t.). Visual sekcijoje ryškiausiai buvo matoma menų galerija (postmodernus teatras, modernusis šokis, garsinė ir vaizdinė muzikos pasirodymų grandinė), „Open Gallery” parodos (buvo galima išvysti minėtus gatvių artistus, tarp kurių buvo gausybė piešinių, skulptūrų, fotografijos, ir netgi neoninės poezijos), taip pat išvysti naktinius kino pasirodymus. Urban sekcijoje buvo gausu gatvės maisto vagonėlių, žaidimų zonų vaikams ir suaugusiems, vinilų parduotuvėlių bei atsipalaidavimo zonų su sėdmaišiais ir šviečiančiomis sūpynėmis.

Plačiau – apie įdomiausius pasirodymus. Pirma – tai muzika. „Metronomy” grupė iš Anglijos buvo nereali staigmena visiems, kurie taip jaudinosi ir bijojo dėl to, kas galėtų pakeisti tokios populiarios „Glass Animals” grupės vardą, o gera koncerto nuotaika neapleido iki paskutinės dainos akordo. Grupės, palikusios didelį įspūdį – mylimieji „Carnival Youth”, „Kedrostuburas” (visiškai šviežia lietuviškojo indie roko grupė, kuri šiais metais laimėjo NOVUS naujų grupių pasirodymus ir savo vietą tarp pripažintų lietuviškų grupių vardų). Kiek žymesnis – „Garbanotas bosistas”, kuris kuo toliau, tuo labiau ne tik patinka Lietuvos publikai, bet ir kuria naujas melodijas, tobulina senąsias ir vis dažniau pasirenkamas kaip apšildančioji grupė dideliems, į Lietuvą koncertuoti atvykstantiems vardams iš viso pasaulio (neseniai šiai grupei teko garbė apšildyti Naujosios Zelandijos megagrupę „Unknown Mortal Orchestra”, „Timid Kooky” –  grupė, atliekanti kiek kitokį muzikos žanrą, nei man patiktų, bet jų talento nepastebėti yra neįmanoma; be galo gerai „besiplėšanti”, deganti aistra dainuoti ir koncertuoti. Vis daugiau populiarumo ir žinomumo pritraukiantys „Flash Voyage” (mano subjektyvia nuomone, tai psichodelinio roko lenktynėse pirmaujanti lietuviškosios muzikos atstovė, užburianti savo lėtomis, labai gražiomis, poetiškomis eilėmis ir ramia, tykia melodija, bet kartu ir labai atpalaiduojančiais gitaros ir būgnų ritmais.), „Wolfsome”, „Ba.” tikriausiai bene pirmą kartą per savo grupės gyvavimo istoriją grojo visiškai akustiškai, bet per tą, nors ir ganėtinai trumpą laiką tikrai buvo galima įsitikinti, kad Benas Aleksandravičius turi labai gražų ir harmoningą balsą, savitą dainavimo manierą.

O minėtoji „Open Gallery” šiais metais taip pat buvo pasirengusi nemenką meno instaliacijų bagažą ir labai neprastai pasiruošusi. Šiuo metu nuolatinėje galerijos ekspozicijoje jau esančius 9 darbus rugsėjį papildys net 11 ilgalaikių naujokų, o „Loftas Fest’18” metu ją papildė dar tiek pat interaktyvių, patyriminių instaliacijų netikėčiausiose „Open Gallery” galerijos vietose – nuo stogo iki slaptų kampelių. Šiemet „Open Gallery” ekspozicijoje, siekiant atskleisti gatvės meno įvairovę ir daugialypiškumą, įsikūrė ir „paste-up” technikos kūriniai, įspūdingas piešinys ant grindinio ir minėtoji neoninė poezija.

O tam, kad nauji kūriniai nebūtų tokie paslaptingi ir neatrodytų visiškai nepažinūs, naujų galerijos darbų pristatymo metu, penktadienį ir šeštadienį, vyko atskiros ekskursijos, kurių metu profesionalūs gidai lankytojus supažindino su visais „Open Gallery” meniniais darbais – papasakojo apie jų autorius ir atskleidė, kokios istorijos juose slypi. Ekskursijos vyko lietuvių ir anglų kalbomis. Norint jose dalyvauti tereikėjo skirti penkias minutes užsiregistruojant ir užpildant dalyvio anketą.

„Loftas Fest” pagrindinis pasididžiavimas ir, ko gero, visame pasaulyje žinomas gatvės menų meistras – lietuvis Ernestas Zacharevičius – galerijoje pristatė du savo piešinius, kuriuose ant buvusių fabrikų sienų išdykavo vaikai. Pasak autoriaus, vaikai simbolizuoja laisvę ir skatina žaismingiau žvelgti į kasdienybę. Net dvejose skirtingose galerijos vietose įkurdinęs žaidžiančius vaikus, menininkas visą „Open Gallery” tarsi pavertė žaidimų aikštele, kuri stebinčiajam primena, kad kartais gyvenime nereikia taip rimtai visko priimti ir širdyje išlikti žaidžiančiu ir eksperimentuojančiu vaiku.

Techniškai vieną sudėtingiausių galerijos darbų šiemet festivalyje pristatė architektų trio iš Italijos ECOL. Juos į Vilnių pakvietė lietuvių diriguojama austrų meno galerija „Improper Walls”. Italų kūrinys, įkvėptas lietuviškų liaudies simbolių, buvo nupieštas… ant grindinio ir buvo net 70 metrų ilgio. Pernai galerijoje pakabinęs lyg aureolę šviečiantį žiedą, šiemet Linas Kutavičius grįžo su dešimteriopai didesniais užmojais. Po industriniu stogu jis pakabino didžiulę švytinčių apskritimų grandinę, simbolizuojančią teleportacijas laiku. Ji pasitinka visus į „Lofto” teritoriją įeinančius festivalio dalyvius ir yra pirmas dalykas, kurį pastebi ten įėję žmonės, o šiai instaliacijai tikrai netrūksta kerų apžavėti savo menišku įžvalgumu ir gražiu bei taikliu minimalizmu. Ant dar vieno apleisto pastato sienos praeiviai galėjo išvysti ir Eglės Narbutaitės darbą, kuriame žiūrovai išvydo miegančius kūnus nelabai patogiose pozicijose, simbolizuojančiose procesą prieš nubudimą. Pasak autorės, tai tarsi prilygsta pasiruošimui gimti iš naujo. Jos darbas atskleidžia perėjimą iš vieno brandos etapo į kitą.

Tokiais darbais ir užmojais „Loftas” nenustoja stebinti praeivių ir nuolatinių savo lankytojų, „Lofto” komandos kūryba ir vizija žavi, o užmojai ir ambicijos kelia džiugų pavydą ir nuostabą. Kiek daug talentingų, gražių ir kūrybingų žmonių yra Lietuvoje, ir koks gražus, įvairus ir mylintis meną ir muziką auga Lietuvos jaunimas, kuris kuo toliau, tuo labiau pažindinasi su meniniu pasauliu. Nuoširdžiai ačiū „Loftui” – tęskite tai ir toliau.

Linas Kutavičius ir jo aureolės instaliacija.
Linas Kutavičius ir jo aureolės instaliacija.