CENTRAS - Kultūra - LR ambasadorius: „Lietuva Amerikoje turėjo, turi ir turės puikią reputaciją”
Su LR ambasadoriumi Rolandu Kriščiūnu kalbasi „Draugo" redaktorės Ramunė Lapas ir Virginija Petrauskienė.

LR ambasadorius: „Lietuva Amerikoje turėjo, turi ir turės puikią reputaciją”

Kalbino Ramunė Lapas ir Virginija Petrauskienė.

Visi LR ambasados JAV ir Meksikai diplomatiniai darbuotojai Washingtone, baigę penkerius metus trukusią kadenciją, jau kraunasi lagaminus kelionei į Lietuvą. Juos netrukus pakeis nauja diplomatų komanda. LR ambasadoriui Rolandui Kriščiūnui šis laikotarpis buvo dosnus istorinių įvykių: jo vadovavimo ambasadai metu svarbiais susitikimais buvo paminėtas Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metis, su unikalia Lietuvos dovana Amerikai atšvęstas mūsų šalies nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, o kur dar netikėtai visą pasaulį užgriuvusi pandemija ir Amerikos miestus drebinantys protestai… Per tą laiką – ir ambasadoriaus šeimoje svarbus etapas: sūnus Amerikoje baigė mokyklą ir tapo studentu.

Svarbi Kriščiūnų šeimos akimirka: Rolando ir Živilės sūnus Herkus baigė vidurinę mokyklą.

Gerbiamas ambasadoriau, netrukus, jau kitą mėnesį, po penkerius metus trukusios darbo kadencijos LR ambasadoje Washingtone rengiatės grįžti į Lietuvą. Su kokiomis mintimis išvyksite?

Mes, diplomatai, esame prie tokio gyvenimo pripratę. Žinome, kad atvažiuojame laikinai, laikinai pabuvę, padarę viską, ką geriausio galime padaryti ir duoti dvišaliams santykiams konkrečioms šalims, grįžtame. Esu ir pasiilgęs Lietuvos, nes per vandenyną pavykdavo nuskristi kokius du kartus per metus, vieną kartą pailsėti, kitą kartą – dėl darbo.

Jau birželio gale siunčiame savo supakuotus daiktus į Lietuvą, o patys išskrisime liepos pabaigoje. Tas daiktų persiuntinėjimas yra pats nemaloniausias momentas diplomato darbe. Juk siunti ne kokį lagaminą, o viską – net baldus. Keistas bus atsisveikinimas su čia pasiliekančiais draugais ir pažįstamais, kolegomis – paprastai mėgstu sukviesti visus išgerti kartu po taurę vyno, pasikalbėti. Tačiau šį kartą bus kitaip – teks atsisveikinti pavieniui, su kai kuriais – tik elektroniniu paštu ar telefono žinutėmis. Tačiau sakau: visada norisi naujų iššūkių, naujų horizontų, todėl bus smagu grįžti į Lietuvą.

Pandemija netikėtai ir neplanuotai sukaustė, pristabdė visą pasaulį. Kaip šis laikotarpis paveikė LR ambasados darbą, jus patį, jūsų komandą ir šeimą?

Pirmosios pandemijos savaitės ambasados darbuotojams buvo išties „karštos”: dirbome padėdami grįžti į namus lietuviams, kurie dėl uždarytų sienų įstrigo ne tik Amerikoje, bet ir gretimose šalyse – Panamoje, Dominikoje… Vėliau ambasados diplomatų darbas persikėlė į virtualią erdvę – videokonferencijos, internetiniai susitikimai, diskusijos. Dabar pamažu atsidarome, vėl grįžtame į normalų darbą. Lankytojai, kuriems reikalingos ambasados paslaugos, jau gali užsirašyti ir numatyta tvarka pas mus atvykti.

Mano sūnus jau buvo grįžęs į Europą, jis tapo pirmakursiu Louvain universitete. Tačiau kovo mėnesį dėl COVID-19 pandemijos ten buvo nutrauktos paskaitos, todėl jis parskrido pas mus į Washingtoną. Tarsi grįžome laiku atgal – savotiškas dejavu: vėl esame kartu. Gera, kai vaikas namuose, pandemija mums suteikė galimybę dar šiek tiek pabūti šeima, nors jau buvome susitaikę su išsiskyrimu ir savo suaugusį sūnų išleidę į pasaulį.

2018-ieji: Lietuvos ambasados komanda pasiruošusi Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo renginiams.

Jūsų penkerių metų diplomatinio darbo pabaigą Amerikoje „vainikuoja” ypatingi įvykiai šioje šalyje, kurie pasitaiko gal kartą per šimtmetį – tai ne tik visuotinė pandemija, bet ir milžiniškos antirasistinės demonstracijos, lydimos masinių riaušių. Kaip manote, kokių pasekmių gali turėti šie įvykiai?

Viską reikėtų vertinti globaliau – virusas pagreitino daugelį iki šiol brendusių procesų. COVID-19 – ne sloga, todėl po šio viruso pasaulinės pandemijos liks žymūs randai ir pokyčiai tiek ekonomikoje, tiek tarptautiniuose santykiuose. Padidėjo priešprieša tarp JAV ir Kinijos ir tai per artimiausius penkerius metus naujai formuos tarptautinius santykius. Tai turės įtakos ir Lietuvos santykiams su šiomis šalimis – teks juos peržiūrėti, jeigu norėsime išlaikyti partnerystę. JAV artėja rinkimų metas – nuo to, kas juos laimės,  taipogi priklausys, kaip keisis Lietuvos ir JAV santykiai. Tačiau aš manau, kad bet kokiu atveju tie pokyčiai neturėtų būti dideli.   

Viruso plitimas, pandemija užaštrino ir JAV nuo seno glūdinčias problemas. Žmonės pavargę, išsigandę, nes nežino, kas jų laukia ateityje, susikaupė nemažai pykčio ir nuoskaudų. Antirasistines demonstracijas Washingtone teko matyti ir netoli Lietuvos ambasados, nes ta gatvė, kurioje yra ambasada, veda tiesiai į Baltuosius rūmus ir parką, kuriame buvo protestų epicentras. Demonstrantai buvo taikūs, dalijosi vandeniu. Tik apmaudu, kad žodžio ir minties, demonstracijų laisve naudojasi ne tik taikūs protestuotojai, bet ir vandalai, kurie plėšikauja parduotuvėse, niokoja paminklus. Skaudu, kad tarp daugelio kitų paminklų nukentėjo T. Kosciuškos ir komunizmo aukų paminklai. Lietuvos ir Lenkijos ambasados siūlėme pagalbą, tačiau JAV valdžia šiuos paminklus labai greitai sutvarkė. Neabejoju, kad žmonės, kurie niokojo, net nenutuokė, kam skirti šie paminklai. Lietuva negali kištis į JAV reikalus, reikia pasitikėti Amerikos valdžios sprendimais.

Ir vis dėlto, baigdamas savo penkerių metų diplomatinio darbo etapą Amerikoje, kuo norėtumėte pasidžiaugti? Kuriuos iš nuveiktų darbų  laikote svarbiausiais?

Įvykių srautas, ginęs mus į priekį, kovo viduryje dėl paskelbtos pandemijos apribojimų staiga sustojo. Buvo suplanuotas LR užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas į JAV susitikti su sekretoriumi Mike Pompeo. Susitikimą teko nukelti. Buvo planuojami aukštų JAV pareigūnų vizitai į Vilnių. Irgi viskas nukelta.

Lietuvos delegaciją priėmė JAV prezidentas Donald Trump.

Galvojant apie svarbiausius nuveiktus darbus: pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, tai Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimas. 2018 metais turėjome trijų Baltijos šalių prezidentų vizitą į Washingtoną, jo metu visą pusdienį praleidome Baltuosiuose rūmuose. Vyko daug aukšto lygio renginių: nuo Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimo su Donald Trump iki pietų su JAV prezidentu ir gausia jo kabineto narių grupe. Prie pietų stalo susėdo prekybos bei energetikos klausimus kuruojantys žmonės, patarėjai nacionalinio saugumo klausimais, valstybės sekretorius, Pentagono vadas… Mes šnekučiavomės apie tai, kas mums aktualu, aptarėme, kiek pasiekta nuo to laiko, kai Baltijos valstybės atkūrė nepriklausomybę iki dabar – mes tikrai turime kuo didžiuotis. Po susitikimo Baltuosiuose rūmuose buvo surengtas verslo forumas, kuriame dalyvavo ir Baltijos šalių verslininkų delegacija. Forumo metu galėjome įvertinti ekonominio bendradarbiavimo rezultatus ir kalbėti apie perspektyvas. Buvo labai smagu girdėti tokių Lietuvoje veikiančių bendrovių, tokių, kaip „Thermo Fisher Scientific” pristatymą. Jų atstovai pasakė, jog tai, kad jie Lietuvoje įsigijo „Ferment” bendrovę, buvo geriausias sprendimas per pastaruosius penkerius metus. Tą labai smagu girdėti. Nereikia mums patiems apie save kalbėti, reklamuotis, nes Amerikos verslo atstovas sako, kad jo geriausias sprendimas buvo įsikurti Vilniuje, ten įdarbinti nemažai žmonių. Kalbant apie aktualijas, „Thermo Fisher” Vilniaus laboratorijoje gamina komponentus, kurie yra naudojami koronaviruso nustatymui. Tai rodo, kad Lietuva biotechnologijų srityje turi stiprų potencialą plėtrai.

Šių metų kovą, prieš pat paskelbiant pandemiją, Kongreso bibliotekoje buvo paminėtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, kurio metu Lietuva Amerikai padovanojo mažiausią pasaulyje Kapitolijaus pastato nanokopiją. Dovaną priėmė (iš k.) Smithsonian muziejaus istorijos skyriaus direktorė Anthea Hartig, JAV Kongreso narys John Shimkus. Lietuvos atstovai – R. Kriščiūnas ir įmonės „Femtika” direktorius Vidmantas Šakalys.

Galima paminėti daug, palyginti, mažų ir smulkių dalykų, bet jie tarsi simboliniai. Kad ir kovo 11-osios šventimas Kongreso bibliotekoje. Atrodytų – mažas dalykas padaryti Kapitolijaus nanokopiją. Tas pastatas yra demokratijos ir laisvės simbolis ne vien amerikiečiams, bet ir visam pasauliui. Taip sugalvoti ir padaryti įspūdį nėra lengva, visi varžosi Washingtone dėl to, bet tai padarė Lietuva, naudodamasi savo mokslininkų pasiekimais. Lazerių pramonė yra viena iš tų sričių, kuri turi tvirtą pamatą. Lietuva visada turėjo stiprius lazerių srityje dirbančius mokslininkus. Dabar atrandama įvairių naujų lazerio pritaikymo galimybių. Bandoma komercializuoti lazerio panaudojimą. Mes esame stadijoje, kai sužinome vis daugiau ir daugiau – ir dar iki galo nežinome, kokios plačios lazerių pritaikymo galimybės. Gal tai lems revoliuciją sveikatos apsaugos srityje. Simboliška, kad švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį mes parodėme, ką sugebame, kokie esame kūrybingi.

Galima pajuokauti, kad Lietuva gal labiausiai mėgstanti skųstis šalis, bet aš tą bandau paversti į pozityvą – sakau, kad neretai bambėdamas tu pastebi dalykus, kuriuos galėtumei patobulinti. Visada yra sveika norėti daugiau. Nėra tobulų dalykų, ėjimas link tobulumo yra nuolatinis. Per 30 metų mes labai daug sukūrėme, tai yra neįtikėtina. Visada gali būti dar geriau, visada atsiras dėl ko paaimanuoti, niekada tikriausiai nebus taip, kad susieisime ir džiaugsimės pasiekę tobulumą.

Lietuvos santykiai su Amerika: kur Lietuva buvo, prieš jums pradedant kadenciją ir kur ji dabar saugumo, ryšių su Amerika prasme?

Viena, ką noriu pabrėžti kalbėdamas apie tai, ką mes čia darome: labai svarbu yra darbų tęstinumas. Pirmą kartą per 30 metų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istoriją mūsų šalį praėjusių metų rugsėjį aplankė tuometinis JAV energetikos sekretorius Rick Perry. Jo vizitas į Lietuvą nebuvo atsitiktinis. Tam, kad jis įvyktų, reikėjo daug dirbti, visų pirma Lietuvoje. Pasistatėme suskystintų dujų terminalą. Kai amerikiečiams sakydavome, kad mums reikia energetinės nepriklausomybės, nes esame priklausomi nuo Rusijos, nuo jos dujų, jie klausydavo ir gavodavo, kad tie, kuriems reikia, kažką patys turi daryti. Ir Lietuva buvo pavyzdys, mes tapome šalimi, kuri pasako, jog kažką padarys ir padaro. Gal dešimt pastarųjų metų ėjome ta kryptimi, kad prasidėtų energetinis bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir JAV. Ir tarp viso Baltijos regiono. Nes mes, pasistatę suskystintų dujų terminalą, tapome vartais JAV suskystintoms dujoms į Baltijos šalis. Tai simboliška, kad man čia esant, tas ilgalaikes pastangas vainikavo energetikos sekretoriaus vizitas į Lietuvą. Neatsitiktinai į Vilnių, nors jis susitiko su ministrais iš Latvijos ir Estijos, bet tas susitikimas vyko Vilniuje. Ir ten vyko aukšto lygio dialogas tarp Baltijos šalių ir Amerikos energetikos srityje. Mes pasižadėjome susirinkti kasmet pasikalbėti apie energetiką pačiu aukščiausiu – ministrų lygiu. Tai nėra paprasta. JAV šalis didelė, ji turi įvairių interesų ir didesnėse šalyse, nei Baltijos regionas.

Ambasadorius R. Kriščiūnas ir jo žmona Živilė (pora centre) su JAV valstybės sekretoriumi Mike Pompeo ir jo žmona Susan. (Nuotraukos iš asmeninio albumo)

Aš, atvažiavęs dirbti į Ameriką, jau girdėdavau, kad Kongrese, prabilus apie Lietuvos energetiką, daugelis jau žinodavo, apie ką kalbama. Amerikiečiai vertina tuos, kurie ne tik kalba, bet ir daro. Panašių Lietuvos įvertinimo pavyzdžių iš Amerikos politikų išgirsdavau begales kartų. Lietuva turėjo, turi ir turės (tą žinau, vertindamas mūsų dabartinės komandos ambasadoje darbą) puikią reputaciją.

Dar vienas dalykas, kas man šautų į galvą, kas įvyko svarbaus per šiuos mano darbo ambasadoje metus – (lengviausia atsiminti, kas atsitiko pirmą kartą). Tai pirmą kartą įvykęs Pennsylvanijos (PA) valstijos gubernatoriaus Tom Volf vizitas į Lietuvą praėjusių metų rugsėjo mėnesį.  Antrą kadenciją dirbantis gubernatorius nėra daug keliaujantis žmogus. Jis per tas pusantros kadencijos buvo išvykęs tik vieną kartą, ir tas vienas kartas buvo kelionė į Lietuvą. Tai rodo, kad kažkas yra ypatingo tuose Lietuvos ir Pennsylvanijos santykiuose, jų stiprinimui aš irgi asmeniškai dėjau labai daug pastangų. Ambasadoriai iki manęs tuos ryšius puoselėjo, tikiuosi, kad tai bus tęsiama, kad Lietuva toliau kurs strateginį ryšį su Pennsylvanija. Yra labai daug dalykų, kurie mus su šia valstija sieja, ir juos reikia išnaudoti. Mus sieja istorija, nes daugelis lietuvių į Ameriką atvyko per Pennsylvaniją, čia daug jų dirbo anglies kasyklose. Šios valstijos miestuose buvo pasklidę nemažai mūsų tautiečių, gali apie tai spręsti, kai matai, kiek kapinėse daug paminklų su lietuviškomis pavardėmis. Vėliau mažėjo darbų kasyklose, todėl šiose apylinkėse mažėjo ir lietuvių. Daugelis tautiečių atsidūrė Čikagoje, ji tapo lietuvybės centru. Pennsylvanija yra antra valstija pagal dydį ir joje gyvenančių  lietuvių skaičių. Tai buvo viena iš tų valstijų, kur man dirbant ambasadoriumi, daugiausiai teko lankytis – 2018 metais kartais per mėnesį po du kartus ten nuvykdavau. Dar Lietuvą su šia valstija sieja graži draugystė su PA nacionaline gvardija. Kai papasakoju kitiems apie valstijos gvardijos orkestro grojamas lietuvių liaudies melodijas, jie stebisi. Štai Pentagone šiandien turėjau susitikimą su JAV karinių pajėgų sekretoriumi. Beje, jo žmona – lietuvių kilmės, iš Čikagos, šneka lietuviškai.

R. Kriščiūnas šių metų vasarį „Lithuanian Heritage Night” rungtynėse, kuriose susitiko „Wizards” su Memphis „Grizzlies” klubu, jame žaidžia Jonas Valančiūnas. (Nuotraukos iš asmeninio albumo.)

Beje, Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga čia buvo atvykęs Lietuvos kariuomenės orkestras, tai jie kartu su PA nacionalinės gvardijos orkestru kartu mokėsi ir grojo kai kuriuos kūrinius. Beje, tuo metu kaip tik minėjome ir Lietuvos bendradarbiavimo su PA nacionaline gvardija 25-metį. Tai dar vienas ryšys, kuris yra labai svarbus. Mūsų partnerystė išbandyta įvairiose srityse ir įvairiais lygiais. Tai ir kultūriniai, ir verslo interesai – matome, kad įmonės iš Lietuvos jau dairosi į šią valstiją – kalba sukasi apie nemenkas investicijas – šimtus darbo vietų, ir gubernatorius tą puikiai supranta. PA užimdama šeštą vietą ekonomikos srityje (apie 12 mln. gyventojų), mielai norėtų tapti Lietuvos verslo vartais į Ameriką. Nes tai teiktų naudą abiem pusėms. Valstija turi daug puikių universitetų, kurie yra pasaulio geriausių universitetų šimtuke – taigi, ateities bendradarbiavimo galimybių daug. Mano, kaip LR ambasadoriaus JAV, vienas iš tikslų buvo stiprinti ryšį su šia valstija. Aš labai norėčiau, kad ilgainiui Lietuvos vadovai ir PA gubernatorius vieni kitus pasveikintų ne tik oficialių švenčių, bet ir gimtadienių proga.

Tęsiant atsakymą į jūsų klausimą, per tą laiką nemažai nuveikta ir verslo, ir energetinio bendradarbiavimo srityse. Tęsėme ir stiprinome pradėta prieš mus buvusių diplomatų įdirbį.

Iš mažesnių dalykų prasideda dideli – įgyvendinome idėją sukurti fondą, skirtą  Amerikoje gimusiems lietuvių kilmės jauniems žmonėms, besidomintiems diplomatija, viešuoju administravimu, kurie nori siekti karjeros Amerikos valstybinėse institucijose (tarkime Pentagone, Valstybės departamente ir kt.). To fondo tikslas – investuoti į tokius žmones. Taigi, mes sukūrėme fondą „Ambasadoriaus fondas ateities lyderiams”, kurį patikėjome administruoti Lietuvių Fondui. Kol kas tai dar tik nedidelė „kišenėlė” – 10 tūkstančių, bet tikiuosi, kad ji pilnės. Fondas įkurtas su Washingtono lietuvių profesionalų klubo pagalba. Beje, tą klubą subūrė mano žmona. Dabar jau antrus metus šio mūsų fondo stipendininką siųsime į Lietuvą – surengiame jam įdomių susitikimų su užsienio reikalų ministru, parlamentarais, prezidentu, jų patarėjais – kad jaunas, politika besidomintis žmogus suprastų, kuo Lietuva gyvena. Norime tuos stipendininkus nuo jaunų dienų sudominti Lietuva, kurioje liktų jų mintys ir jausmai. Juk ateityje, jeigu jie užims atsakingas pareigas JAV valdžios institucijose, tai bus žmonės, kurie mus supranta. Nereikės jų įtikinėti, kokie yra svarbūs Lietuvai ryšiai su Amerika. Gal tas rezultatas nebus greitas, bet kažkada reikia pradėti.

Jūs esate LR ambasadorius ne tik Amerikoje, bet ir Meksikai. Papasakokite, apie šią jūsų diplomatinio darbo sritį. 

Meksikoje atstovauti Lietuvai būtų dar sunkiau, jeigu ne ten gyvenantis LR garbės konsulas Ronén Waisser Landau. Tai gana jaunas, energingas žmogus, turintis savo verslą. Jis yra mūsų ir akys, ir ausys. Didelės veiklos Meksikoje deja, iš Washingtono mes negalime išvystyti. Pagal tai, kiek turime resursų, negalime dažnai ten nuvykti. Jeigu išeina nuskristi du kartus per metus, tai jau gerai. Tokiu būdu negali ten turėti nei daug kontaktų, nei veiklos. Šalies specifika yra visai kitokia, sutartis reikia ilgai derinti. Nėra net ko lyginti su JAV santykių intensyvumo prasme. Lietuviai, gyvenantys Meksikoje, kreipiasi į ambasadą įvairiais klausimais. Mes organizuojame konsulinę misiją, siunčiame konsulinį darbuotoją, kuris  ten paprastai dirba tris dienas.

Ar daug gyvena lietuvių Meksikoje?

Meksikos lietuvių bendruomenėje dominuoja merginos, kurios yra ištekėjusios už šioje šalyje gyvenančių vyrų, yra vienas kitas profesionalas darbuotojas iš Lietuvos, dirbantis kokioje nors Meksikoje veikiančioje bendrovėje. Bendruomenė gana jauna – dauguma žmonių atvažiavo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, čia sukūrę šeimas.

Europos Sąjungos surengta Patomac upės krantų valymo akcija. Kairėje – ES ambasadorius JAV Stavros Lambrinidis.

Bet dar viena – senesnė lietuvių bendruomenė, kurioje – lietuviškas šaknis turintys žydai. Tai Lietuvos žydai, arba litvakai, tarp jų yra ir mūsų garbės konsulas, kurio senelis atvyko iš Lietuvos. Jo šeimoje saugomas net laivo bilietas iš Lietuvos Klaipėdos uosto į Meksiką. Tarp tos grupės žmonių yra nemažai tokių, kurie susigrąžina Lietuvos pilietybę.

Pernai, kai dalyvavau Mexico mieste Žydų kultūros centre  surengtame holokausto dienos paminėjime, sužinojau įdomių dalykų. Minėjimo metu buvo paskelbta, kad dalyvauja du ambasadoriai – Izraelio ir Lietuvos. Pasibaigus oficialiai minėjimo daliai, prie manęs pradėjo eiti žmonės ir aš būčiau galėjęs pasiimti Lietuvos žemėlapį, bedžioti jame adatėles, žymėdamas, iš kur jų tėvai ar seneliai kilę. Kai kuriuose miesteliuose aš nesu buvęs – iš jų žydai keliavo giminėmis. Pavyzdžiui, sutikau tris šeimas iš Merkinės. Tada tu pajunti tą istorinį ryšį tarp Meksikos ir Lietuvos, apie kurį net nežinojai. Gal nedaugelis žino, kad Mexico mieste, visai netoli centro, yra dabar jau nebeveikianti sinagoga, kuri buvo pastatyta 1947 metais ir yra tiksli Šiauliuose stovėjusios sinagogos kopija. Dabar Lietuvoje tos sinagogos jau nebėra, o Mexico tebestovi ir yra naudojama įvairiems renginiams. Žmogus, kuris finansavo tos sinagogos pastatymą, buvo iš Šiaulių ir į Meksiką atvažiavo dar iki Antrojo pasaulinio karo. Man tai buvo naujiena, supratau, kad dar daug lietuviškojo paveldo objektų pasaulyje nėra mums žinomi ir mes juos gal kada nors atrasime.

Labai rūpi paklausti apie tai, kokie jūsų ir jūsų šeimos patirtis per tuos penkerius metus Amerikoje? Gal pasvarstant, kaip jūsų akyse pasikeitė ta Amerikos visuomenė ir kaip tas penkerių metų laikotarpis pakeitė jus, jūsų šeimos gyvenimą, jūsų mąstymą ir prioritetus?

Amerikoje aš esu ne naujokas, nes aš mokiausi Ohio State University 1994 –1996 metais, kur baigiau magistrantūros studijas. Tuo metu jau buvau baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitete kompiuterinių mokslų su verslo pakraipa bakalauro studijas, dirbau neseniai atkurtoje Užsienio reikalų ministerijoje ir galvojau apie magistrantūrą. Lietuvoje tuo metu buvo nemažai įvairių studijų programų, kurias kitos šalys siūlydavo. Tokiu būdu, suteikdamos jaunimui kuo geresnį išsilavinimą, jos norėjo padėti Lietuvai atsistoti ant kojų ir kurti ateitį. Buvo tokia stipendija, pavadinta senatoriaus a. a. Edward Muskie vardu. Aš dalyvavau tos stipendijos konkurse ir jį laimėjau.

R. Kriščiūnas su žmona Živile.

Aš nieko nežinojau apie Ohio, bet man buvo visada smalsu apsilankyti Amerikoje. Tai istorija, susijusi su mano tėčiu, kuris buvo baigęs tik keturias klases, nes jam, kaip vienam iš vyriausių sūnų, reikėjo anksti eiti dirbti. Bet jis turėjo didžiulį potraukį knygoms – jas rinkdavo, skaitydavo. Turėjome namuose milžinišką knygų kolekciją, įskaitant ir tarpukario metu išleistas knygas. Mokydamasis aš jau skaičiau ir A. Šapokos istoriją, ir „Kario” žurnalus, kurių pas mus buvo visas rinkinys. Tėtis labai žavėjosi amerikiečių vesternais, kurių pirmaisiais pokario metais dar būdavo galima pamatyti Lietuvoje, jam patiko skaityti apie indėnų kultūrą. „Laukiniai vakarai” atrodė kažkoks ypatingas kraštas. Todėl ir man Amerika buvo ta nežinoma, nematyta kaubojų, indėnų šalis su nuostabia gamta, kurią norėjau pamatyti.

Nors tuo metu, kai aš mokiausi, galimybių buvo įvairių, tačiau aš dalyvavau konkurse stipendijai studijoms Amerikoje. Nors tuo metu stažavausi diplomatų studijose Olandijoje, būdamas Roterdame su JAV universiteto profesoriumi kalbėjausi telefonu, po šio pokalbio jis nusprendė, kad esu tinkamas studijuoti Amerikoje. Lygiagrečiai buvau laimėjęs stipendiją studijuoti Oxforde Jungtinėje Karalystėje, bet aš atsisakiau Oxfordo, nes norėjau pamatyti Ameriką ir ją suprasti.

Grįžtant prie jūsų klausimo apie šeimos patirtis ir prioritetus, diplomatams šeima yra labai svarbu. Tau pačiam, atvažiavusiam dirbti, yra paprasčiau pritapti, nei kitiems šeimos nariams. Tu žinai, ką turi daryti, o šeima turi susikurti savo veiklą. Sutuoktiniams tas yra labai sudėtinga. Mano žmona Živilė, kaip sakiau, subūrė Washingtono lietuvių profesionalų klubą, kitame – University Club – ji yra tarptautiniame komitete, kuriame organizuoja renginius. Tai yra jos visuomeninė veikla. Lygiagrečiai pastaruosius metus ji gavo vadinamąją felowship viename iš vadinamųjų Think Tank, politinės minties institutų, kurie Amerikoje yra gana populiarūs. Ji rašo įvairius tyrimus, pvz., apie Kinijos įtaką Lietuvoje, Lietuvos ir Baltarusijos santykius, apie Astravo elektrinę, kaip Rusijos projektą ir apie jos įtaką Baltarusijai ir Lietuvai.

Mano sūnus čia atvažiavo būdamas keturiolikos. Man buvo įdomu stebėti, kaip jame per tą laiką sutvirtėjo europietiškasis pradas. Jis čia pasijuto tokiu dideliu europiečiu ir kada siūlėme jam mokytis Amerikoje, jis nusprendė, kad nori studijuoti Europoje. Jis nusprendė, kad yra kitoks – tas man buvo labai įdomu. Mačiau, kaip jis aiškindavo Lietuvoje savo draugams ar net suaugusiems, kuo amerikiečiai skiriasi nuo europiečių. Aš manau, kad jis į šią šalį dar grįš, nes turės daug sentimentų Amerikai.

Man asmeniškai buvo smagu po studijų sugrįžti į Ameriką kaip ambasadoriui, nes ši šalis man visada buvo svarbi. Turėjau jai didelių sentimentų. Aš tikiu ta šalimi, tikiu, kad ji išsilaikys kaip demokratinis pamatas visam pasauliui ir toliau skleis bei rems demokratines idėjas visame pasaulyje.

Dėkojame už pokalbį, linkėdamos sėkmingos kelionės į Lietuvą ir naujų iššūkių diplomatinėje karjeroje.