M. Gudynas: išvykstant visada sunkiausia yra atsisveikinti. „Gudynų šeima: namai – ten, kur žmonės, su kuriais sieja ypatingas ryšys”

Virginija Petrauskienė.

Praėjusio šeštadienio „Draugo“ numeryje pradėjome pokalbį su Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Čikagoje Marijumi Gudynu ir jo žmona Gintarija. Pirmoje pokalbio dalyje M. Gudynas pasakojo apie savo penkerių metų diplomatinio darbo laikotarpį Čikagoje. Apie tai, ką jis surado ir sužinojo atvykęs į „Vėjų miestą” ir su kokiomis mintimis diplomatas palieka čia surastą „mažąją Lietuvą”. Šiandien pokalbį tęsiame. Jame  – apie generalinio konsulo žmonos Gintarijos veiklą Čikagoje, šeimą, vaikus, keliones ir požiūrį į nuolatinius šeimą ištinkančius pokyčius.                         

Gintarija, kiek valandų per parą Jūsų vyras dirba generaliniu konsulu?

Gintarija: 24 valandas.

O ką veikia generalinio konsulo žmona?

G: Čia veikia Čikagos moterų, konsulų žmonų, ir taip pat moterų generalinių konsulių klubas, kurio narės įsitraukia į diplomatinę veiklą. Ji pasižymi moterų organizuojamais kultūriniais renginiais. Norėjau atstovauti Lietuvai, todėl tapau to klubo nare. Man patys įdomiausi buvo pirmieji narystės metai. Dalyvavimas tame klube man padėjo daug ką suprasti, įsijungti į veiklą čia, Čikagoje. Beje, tai, kokius renginius organizuoja klubo narės, labai priklauso nuo klubo vadovės. O ji kasmet renkama nauja. Kai aš pati praėjusiais metais vadovavau klubui, supratau, kad jo veiklą reikėtų plėsti. Man norėjosi, kad moterys dalyvautų ne tik kultūrinėje, bet ir labdaringoje, švietėjiškoje veikloje. Mes lankydavome Čikagos mokyklas ir jų mokiniams pasakodavome apie savo atstovaujamas šalis, įgyvendinome ne vieną labdaros projektą.

Kaip amerikiečiai moksleiviai priimdavo pasakojimus apie Lietuvą? Ar jie buvo anksčiau girdėję apie mūsų šalį?

G: Buvo įvairių patirčių. Kai kurie šį tą buvo girdėję apie Lietuvą, tačiau tokių amerikiečių moksleivių – mažuma. Todėl ta švietėjiška veikla, manau, buvo prasminga.

Jūsų šeimoje auga keturi vaikai. Kaip suderinote šeimos ir generalinio konsulo žmonos pareigas?

G: Vos tik atvykusi, pirmais metais auginau mažiausiąją dukrą Pauliną. Dabar jai jau šešeri. Vyriausia Marija Mantautė dabar jau 15-kos, Danielei 13-ka, o sūnui Karoliui – dešimt metų. Prieš penkerius metus, kai tik atvykome, vaikai buvo gerokai mažesni, buvo nelengva. Bet kuo vaikai didesni, tuo lengviau. Nes maži nesuvokia, kaip mamai yra sunku. Jie tik reikalauja. O būdami vyresni supranta, kad tėvai turi teisę į profesinį atsiskleidimą. Jie tampa savarankiškesni, daugiau padeda.

Ar Jūs pati čia dirbote, juk esate įgijusi teisininkės spe­cialybę?

G: Aš nedirbu, bet atlieku stažuotę kaip teisininkė „Chicago Legal Clinics”, kur teikiamos nemokamos teisinės konsultacijos žmonėms, norintiems kreiptis į teismą. Mano darbas yra juos pakonsultuoti, padėti parašyti pareiškimą. Pagal Amerikoje galiojančius įstatymus, kiekvienas teisininkas tam tikrą savo profesinės veiklos dalį turi skirti visuomeniniam darbui. Jeigu ne savo darbu, tuomet pinigais turi prisidėti prie labdaringos teisinės veiklos. Čia vyrauja nuostata, kad teisininkas – ne profesija, o pašaukimas. Tu įgyji specialybę ne tam, kad užsidirbtum, o tam, kad savo veikla prisidėtum prie visuomenės gerovės. Amerikoje pro bonum veikla ir labdara yra įprastas dalykas daugelyje gyvenimo sričių.

Gintarija, papasakokite daugiau apie save.

G: Aš nuo mokyklos laikų mėgau dalyvauti renginiuose. Mokydamasi vidurinėje mokykloje, lankiau dar ir vaikų muzikos mokyklą, kur mokiausi groti pianinu. Vėliau baigiau Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą, pasinėriau į visuomeninę veiklą. Baigiau anglų kalbos ir filosofijos bakalauro studijas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įgijau teisės mokslų magistro laipsnį. Čia teisės studijos buvo parengtos pagal Amerikos teisės studijų modelį – treji metai mokslų, kasmet po tris sesijas. Mums dėstydavo ir iš JAV atvažiavę dėstytojai. Po 1990-ųjų įsitraukiau į korporacijos ,,Neo Lithuania” veiklą. Tai seniausia tautinė studentų korporacija Lietuvoje. Jos veikla buvo ypač stipri čia, Amerikoje. Turėdama tiek visokios veiklos, nuolat būdavau užsiėmusi.

Jūsų visa šeima dažnai matoma įvairiuose lietuvių renginiuose, šventėse, kurie vyksta po darbo ir savaitgaliais. Ar kartais nesinori pabėgti, užsidaryti namuose ir pasakyti sau: šiandien mes ilsimės ir palaimingai tinginiaujam?

G: Ne, nesinori tikrai. Mums visiems labai patinka dalyvauti čia vykstančiuose renginiuose. Aš pati nuo pat vaikystės esu įpratus būti nuolat užimta. Todėl tai, kas vyksta Čikagoje, man patinka. Žmonės dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, švenčia šventes, organizuoja įvairius renginius – tai yra smagu.

Tuomet, kai studijavote teisę, ar jautėte, kad teks kartu su šeima gyventi JAV?

G: Amerikoje jau esu trečią kartą. Pirmą kartą tai buvo 1997 metais, kai būdama studentė Lietuvoje vadovavau korporacijai „Neo Lithuania”. Antrą kartą atvykau studijuodama doktorantūroje. Amerikoje rašiau daktarės disertaciją ir stažavausi Circuit Court of Cook County. Taigi, dabar jau ne pirmas kartas, kai tenka bendrauti su Amerikos lietuviais ir amerikiečiais. Šios šalies gyventojai man paliko gerą įspūdį. Gal net nebuvau sutikusi tokio žmogaus, kuris man nepatiktų.

Pirmuosius du kartus JAV lankėtės viena, be vyro?

G: Viena. Su Marijumi susituokėme 2001 metais, kai jis dirbo Belgijoje, Briuselyje. Tuo metu Lietuva derėjosi dėl narystės Europos Sąjungoje.

Marijus: Mes susipažinome Lietuvoje. Po beveik trejų metų draugystės su Gintarija, aš išvykau dirbti į Briuselį, o ji tuo metu liko Lietuvoje. Dvejus metus gyvenome atskirai, draugavome per atstumą. Paskui nusprendėme, kad laikas mums susituokti. Taigi, pirmieji dveji mūsų šeimos metai buvo Briuselyje, tol, kol tęsėsi mano diplomatinė tarnyba. Ten gimė pirmoji dukra Marija Mantautė. O antroji dukra Danielė gimė mums grįžus į Lietuvą. Abu jaunėliai – Karolis ir Paulina pasaulį išvydo taip pat Lietuvoje.

Kaip sekėsi Jūsų vaikams? Juk jiems teko palikti Lietuvoje mokyklas, draugus ir viską pradėti naujoje vietoje. O dabar teks palikti tai, ką turi čia, Čikagoje…

M: Mūsų abi vyresniosios dukros mokyklą pradėjo lankyti Lietuvoje. Abu mažiukai dar lankė darželį. Paulinai buvo vos dveji, kai atvažiavome į Čikagą. Kai vežėmės vaikus į Ameriką, vyresniosios dukros vis klausinėjo, ar negalėtų jos likti Lietuvoje. Sakė, kad ten lieka jų draugai, kalbėjo, kad nenori į jokią Ameriką. Dabar atvažiavo čia, susirado naujų draugų. Ir vėl mums užduoda tą patį klausimą: kodėl? Vyresnėlės dukros klausia, ar negalėtų jos dar pasilikti Čikagoje, kol baigs mokyklą. O mažiukai nori grįžti į Lietuvą, tik jiems gaila palikti draugus.

G: Dėl draugų – šiais globalizacijos laikais, kai bendraujama per „Facebook”, „Twitter” ar  kokį „Snapchat”, ryšys tikrai nenutrūks.

Kaip ruošėte vaikus grįžimui? Juk vėl teks pradėti lankyti lietuviškas mokyklas, kur mokymo sistema labai skiriasi nuo amerikie­tiškosios.

M: Mūsų vaikai lanko Amerikos mokyklas, bet kartu nuotoliniu būdu mokosi Vilniaus Ozo gimnazijoje. Pamokas ruošia vakarais arba savaitgaliais. Atvykę čia visi patyrė emocinį ir kultūrinį šoką. Tą patį dabar turės išgyventi grįžę į Lietuvą, kai reikės prisitaikyti prie kitos mokymosi sistemos, teks pasivyti bendraamžius. Bet jeigu išgyveni tą šoką, tuomet gauni didžiulę galimybę siekti kažko daugiau. Nes sunkumai grūdina žmogų. Pasiviję bendraamžius Lietuvoje,  jie turės didžiulį lobį – pranašumą, nes  nusiveš tai, ką gavo čia, mokydamiesi amerikietiškoje mokykloje.

G: Vaikai priima JAV kaip didelių galimybių šalį. Jie čia suprato, kad mokytis reikia sau, jeigu nori ko nors pasiekti. Vyresniosios dukros supranta, kad toks yra tėčio darbas ir nieko nepakeisi. Ir dar jos žino, kad jeigu norės, tai  baigusios mokyklą galės pasirinkti studijas įvairiose šalyse.

Kokie Jums atrodo ryškiausi amerikietiškos mokymo sistemos privalumai?

M: Visur reikia mokytis. Lietuvoje labai daug investuojama į dėstomo dalyko mokymą – matematiką, istoriją, kitas disciplinas. O čia, Amerikoje, yra labai stiprus tarpdiscipliniškumas. Kai vaikas mokosi literatūros, jis tuo pačiu yra mokomas ir kitų dalykų: vaidybos, muzikos, viešo kalbėjimo meno. Man susidarė įspūdis, kad čia visi pamokose dėstomi dalykai yra susiejami tarpusavyje. Ir dar vienas labai teigiamas dalykas, kurį JAV mokyklose pastebėjau: čia didelis dėmesys skiriamas vaiko kūrybiškumo, pilietiškumo, visuomeniškumo ugdymui. Kiekvieną rytą mokykloje mokiniai pradeda prieš pamokas ranką ant širdies uždėję giedodami Amerikos himną. Paskui galvojam: kodėl amerikiečiai yra tokie patriotai? Žmonės myli savo valstybę, nes ji į juos „įauga” nuo pat mažens. Lietuvoje pilietiškumas – tai istorijos mokymasis, paaiškinimas, kas yra Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ir kokia yra teismų sistema. O čia, JAV, pilietiškumas – tai atsakomybė už tą valstybę, kurią tu perimi iš savo tėvų ir turi pareigą perduoti ją savo vaikams geresnę. Tos tiesos vaikui skiepijamos pamokose nuolat, neįkyriai.

Pakalbėkime apie amerikietiško gyvenimo patirtį. Ką Jūs, lietuviai, sau suradote Amerikoje? Madą, maisto įvairovę, ar dar ką nors? Paatviraukite, ar pamėgote laiką leisti apsipirkinėdami, kaip daugelis amerikiečių, kurie mielai valandų valandas gali prabūti prekybos centruose ir juos palieka veždamiesi pilnus vežimėlius pirkinių. Gintarija, Jūs, kaip moteris, gal suradote amerikiečių dizainerių sukurtą madingų drabužių rojų?

G:  Mūsų šeima yra per didelė, kad eitume į brangias parduotuves. Aš, kaip ir kiekviena moteris, noriu pasipuošti. Tačiau drabužius renkuosi paprastuose prekybos centruose, kurių čia yra didelė įvairovė. Nemėgstu ilgai užsibūti parduotuvėje. Moku labai greitai peržvelgti lentynas ir pastebėti bei įvertinti, kas man patinka. Tuomet nusiperku ir išeinu. O Marijus nori, kad aš eičiau į parduotuvę su juo ir padėčiau jam išsirinkti drabužį. Nes jam vienam būtų labai sunku, ilgai ieškotų, rinktųsi ir nieko neišsirinktų.

M: O, taip, aš parduotuvių nemėgstu. Išduosiu paslaptį: pirmiausiai nueina žmona, išrenka man kokį kostiumą, tada man paskambina ir liepia ateiti pasimatuoti. Pasimatuoju vieną ar du. Tinka – perku, o jei ne – grįžtu be pirkinio. Čia yra didelė galimybė pasirinkti. Visko labai daug, ką nori, tą gali susirasti, turiu mintyse prekes. Tačiau Lietuvoje irgi ne ką mažesnis prekių pasirinkimas. Kalbant apie maisto produktus, Lietuvoje pasiilgsime daržovių ir vaisių įvairovės, kurią čia, maisto prekių parduotuvėse, galima surasti.

Ar per tuos penkerius metus rasdavote laiko pakeliauti?

M: Amerikoje be įdomaus darbo, įdomių žmonių ir naujų ryšių aš atradau šios šalies gamtos grožį. Kai atvykome, pirmus dvejus metus niekur nekeliavome. Vis nebuvo laiko: tai suplanuoti renginiai, tai vizitai… Paskui supratau, kad diplomatinė kadencija eina į pabaigą, gali tekti taip ir iškeliauti į Lietuvą nieko nepamačius. Ir tada nusprendėme, kad reikia susiorganizuoti atostogas su šeima. Ir tai buvo viena iš įdomiausių mūsų gyvenimo kelionių. Dvi savaites su vaikais važiavome automobiliu ir nuvažiavome 3300 mylių. Mes aplankėme 9 nacionalinius parkus, esančius California, Utah, Arizona, Colorado, Nevada valstijose. Taip pat automobiliu keliavome į Floridą, aplankėme Niagaros krioklius, Washingtoną, New Yorką. Pabandėme keliavimą kruiziniu laivu. Tą pamatytą Amerikos gamtos grožį savo atmintyje išsivešiu kaip vieną puikiausių įspūdžių.

Ar Jums patiems širdies gilumoje negaila palikti šalį, kurioje dirbote ir gyvenote penkerius metus, suradote draugų, bendraminčių? Ar suradote savo šeimos formulę, esate atsakę sau į klausimą, kas Jums yra namai?

G: Amerika man visada patiko. Ir kai tau patinka šalis… Bet aš visada darau tai, ką man reikia daryti. Negalvoji, kad galima būtų kitaip…

M: Kai esi diplomatas, čia nėra jokia naujiena išvykti laikinai ir gyventi skirtingose šalyse. Tik atvažiavęs dirbti į kitą valstybę žinai, kad taip įvyks – grįši į Lietuvą, kurioje mūsų laukia daug žmonių – mano tėvai, seserys,  brolis, Gintarijos mama, draugai. Ir laukia naujas darbas. Koks jis bus – nežinau. Pagal Lietuvos diplomatinės tarnybos įstatymus diplomatas trejus metus dirba užsienyje, trejus metus Lietuvoje. Bet gyvenimas yra daug sudėtingesnis, negu įstatymai. Čia, Amerikoje, LR generaliniu konsulu Čikagoje pradirbau penkerius metus. Kartais pajuokauju, kad Lietuvoje mane arba pamiršo, arba labai nenorėjo, kad grįžčiau. Todėl taip ilgai laikė toli (šypsosi) …

Manau, kad Tėvynė ir tikrieji sielos namai neabejotinai yra Lietuva. Žinoma, namais ilgainiui stengiamės padaryti tą vietą, kurioje gyvename, susikuriame ten sau jaukią aplinką. Pamažu tą vietą pradedame vadinti namais. Vis dėlto svarbiausia ne pastatai ir ne sienos, o žmonės, kurie mus supa, su kuriais jaučiame ypatingą ryšį. Išvykstant visada sunkiausia būna atsisveikinti…