„Misija Sibiras 2019” komanda Kazachstane. Čia jaunuoliai iš vietinių medžiagų pastatė koplytstulpį. (Misija Sibiras archyvo nuotraukos)

Marija Čyvaitė: Kaip aš čia atsiradau ir kodėl manęs Lietuva nepalieka

Kalbino Vitalius Zaikauskas.

Šiemet į Kazachstaną, Azijos valstybę, buvo išvykę 16 „Misija Sibiras”ekspedicijos dalyvių. 10 dienų truko komandos misija Karagandos apylinkėse: Dolinkoje, Karabase, Spaske, Prostornoje, Ekibastūze. Ekspedicija į Kazachstaną vyko antrus metus iš eilės, ir ši vieta lietuviams yra taip pat svarbi, nes, skirtingais duomenimis, Kazachstano lageriuose kalėjo nuo 20 iki 80 tūkst. lietuvių. Kaip „Draugas” rašė anksčiau, šiemet „Misija Sibiras” dalyvavo ir Čikagoje gyvenanti Marija Čyvaitė. Šiandien ji – mūsų pašnekovė.

Marija į misiją buvo atrinkta iš beveik tūkstančio jaunuolių, pareiškusių norą joje dalyvauti.

Marija, Tave mačiau Vilniaus oro uoste, sugrįžusią iš „Misija Sibiras”. Buvai labai susijaudinusi.

Galvojau, kad neverksiu, bet kai pradėjom dainuoti Monikos ekspedicijoje sukurtą dainą… ten yra žodžiai „…Aukštai aukštai iškėlę rankas už Lietuvą, už Tėvynę, jie šaukia su meile begaline: Imkit mus – tik mūs žemės nelieskit…” Ir visa širdim sudainavom tą dainą… Tai labiausiai ir sugraudino mane. O kai pamačiau verkiančią ir mūsų vadovę Aistę – dar labiau susijaudinau. Nebuvo įmanoma likti ramiai, nesijaudinti. Bet ir pačios ekspedicijos metu keletą kartų buvo tokių akimirkų, kad vos neapsiašarojau. Ypač po to, kai pastatėm antrą koplytstulpį, kurį mes patys savo rankomis  tenai padarėme.

Tą, kurį vežėt iš Lietuvos?

Ne, iš Lietuvos mes vežėm kryžių. O koplytstulpį mes patys būdami ten, Kazachstane, padirbom. Patys sugalvojom ir išvaizdą, ir mediena pasirūpinome, patys kalėme, švitrinome… Viską patys – nuo pat pradžios iki jau gatavo kryžiaus pastatymo. Ir kai jau besibaigiant ekspedicijai pastatėme antrąjį kryžių, ir kai pagalvojau, kad esu trečiosios kartos Amerikos lietuvė, gimusi ir augusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet esu čia, Kazachstane, su visa savo komanda, kurios visi nariai yra gimę Lietuvoje, o aš esu Kazachstane, kur yra ryški dalis Lietuvos istorijos… Tai buvo labai vienijantis jausmas. Ir galvojau – kaip aš čia atsiradau ir kodėl manęs Lietuva nepalieka? Labai džiaugiausi, kad galiu prisidėti prie šitos didingos misijos, prie Lietuvos istorijos išsaugojimo, kad galėjau atkeliauti į šitokią tolybę, čia sutvarkyti lietuvių tremtinių kapus… Juk tiek žmonių, kurių kapai ten, stepėse, negali atvykti ir sutvarkyti savo artimųjų kapų, o aš galėjau padaryti už juos. Todėl ir jaudinausi.

Buvo dar vienas neužmirštamas vakaras – su komanda nusiplūkę sėdėjom ir dalinomės jausmais, išgyvenimais ir patyrimais misijos metu, dėkojom vieni kitiems, be galo smagu buvo išgirsti, kaip jaučiasi visi kiti. Tuomet apsiverkiau vos tik vakaronei prasidėjus – labai norėjau padėkoti komandai už tai, kad mane šitaip gražiai priėmė, kad galiu būti čia, kartu su visais jais.

Daug emocijų ir išgyvenimų…

Vyksta darbai.

Prisipažinsiu, kai oro uoste jūs uždainavot savo kūrybos dainą, neišsilaikiau ir aš – apsiašarojau… Misija buvo alinantis, be galo sunkus fizinis darbas?

O taip, mes tokie pavargę buvome. Tikrai, žygiai ir darbas kapinėse buvo labai sunkus, ėjome per neįžengiamus miškus ir laukus, reikėjo ropštis per išvirtusius medžius… Darbas buvo labai sunkus. Apie emocijas nebuvo laiko galvoti ar bent tam pasiruošti. Nors ne vieną kartą iš susijaudinimo apsiverkiau…

O prieš vykdama į Kazachstaną, ar tikėjaisi tokių savo didingų jausmų?

Ne, visai nežinojau ko tikėtis. Žinojau tik, kad bus sunku fiziškai. Fiziškai kiek galėjau, tiek pasiruošiau, nes buvo pasakyta, kad lengva tikrai nebus. Tik numaniau, kad emociškai bus sunku, bet argi tam galima pasiruošti?

Buvo be galo gražių, labai graudinančių jausmų komandoje. Mane ypač stipriai paveikė, kad kas vakarą skaitydavau Adelės Dirsytės maldaknygę, kurią ji parašė būdama Sibire. Mane tai labai veikė, nors buvau ne Sibire, bet Kazachstane. Bet koks skirtumas? Viskas visur vyko panašiai.

O atranka į misiją buvo labai sunki?

Kaip žinot, norinčių dalyvauti ekspedicijoje būna keli tūkstančiai prašymų. Tada atrenkama aštuoniasdešimt, ir tiek dalyvauja bandomajame žygyje. Man nebuvo įmanoma nuskristi iš Amerikos į jį, tai vietoj jo man buvo surengtas interviu su visais „Misija Sibiras” vadovais. O per savo gimtadienį, būnant Costa Ricoje, trečią valandą dienos gavau žinutę, kad esu priimta, kad patekau į komandą. Tikriausiai įsivaizduojat mano jausmus tą minutę…

Labai svarbu žinoti, kad užsienio lietuviai gali dalyvauti ekspedicijoje.

Marijai Čyvaitei misija dar nesibaigė. Dabar ji keliaus po JAV, pasakodama apie ekspedicijos tikslus.

„Misija Sibiras” su ekspedicija nesibaigia…

Ekspedicija baigiasi, bet misija tęsiasi. Grįžus į Ameriką savo veiklos planą jau turiu. Nuo rugsėjo mėnesio pradedu keliones po JAV, pristatinėdama „Misija Sibiras” lietuvių visuomenėms. Vien Čikagoje yra daugybė lietuvių grupių, kurioms galėčiau pasakoti. Jau žinau, kad važiuosiu į Clevelandą, pasakosiu Lemonte, Bostone, Los Angeles, netgi Toronte. Visiems pasakosiu apie „Misija Sibiras”, dalinsiuosi patirtimi ir išgyvenimais. Mano tikslas – kad po metų visa Amerika žinotų apie misiją. Dabar turiu apie šimtą pakvietimų.

Likote geri draugai su visais ekspedicijos dalyviais?

Taip, tikrai. Nors prieš vykstant į ekspediciją nerimavau dėl bendravimo. Nes buvau vienintelė iš Amerikos, o ir buvau antra jauniausia pagal amžių. Nežinojau, ar užtektinai gerai kalbu lietuviškai. Bet jau antrą ekspedicijos dieną supratau, kad man visai nėra ko nerimauti ir jaudintis dėl to. Viskas vyko kuo puikiausiai. Vos išsiskyrę jau ilgimės viens kito. Man komandoje buvo labai gera. Jau planuojam jų kelionę pas mane į svečius, į Čikagą.

Kaip „Drauge” rašiau apie jūsų sutikimą oro uoste – man atrodė, kad esat ne tik geri draugai, tačiau tarsi įsimylėję vienas kitą.

Buvo labai gera. Jautėmės vieninga komanda. Pirmiausiai atsikėlę rytais apkabindavome vienas kitą, labai vienas kitą palaikydavome ir pastiprindavome. Ypatinga akimirka buvo, kai pastatėme kryžių ir abu koplytstulpius – vienas kitą apkabinome, sugiedojom himną. Nepamirštami momentai…

Kai kurios kapinės buvo smarkiai apžėlusios žolėmis.

Graudu net klausytis Tavęs… Įsivaizduoju jūsų didingus jausmus. O ten lietuvių sutikote?

Sutikome vieną – vardu Dmitrij. Jo tėvas ir seneliai buvo ištremti. Jis pasakojo, kad Lietuvoje buvęs, laiko save lietuviu, bet sakė savęs daugiau galintis atiduoti Kazachstanui, nes čia yra jo namai. Įdomu dar ir tai, kad jis yra garsaus žurnalo „National Geographic” fotografas Kazachstanui. Jis parodė mums savo paties rankomis pastatytą namą. Tačiau tai nebuvo tiems kraštams įprastas namas – su rūsiu. Vietiniai gyventojai net nebuvo sugalvoję, kad galima pasikasti po namu. Jo namas – vienas vienintelis visame didžiuliame Kazachstane su rūsiu! O šią idėją  jis parsivežė iš Lietuvos. Mums jis parodė savo tėvų ir senelių nuotraukas. Lietuvių sutikome ir daugiau, tačiau jie ten atvykę jau gerokai vėliau, jie ne iš tremtinių ar politinių kalinių šeimų.

O ar turėjot juokingų nutikimų?

Iš tiesų juokėmės mes daug. Mūsų „žadintuvas” buvo komandos narys Paulius, kuris mus keldavo garsiai dainuodamas labai juokingą liaudies dainą. Kiekviena diena prasidėdavo labai linksmai. Jeigu tekdavo iš vienos vietos važiuoti autobusu ar kuria kita mašina, visą kelią dainuodavom. O nuo vienos vietovės iki kitos tekdavo pravažiuoti tikrai didelius atstumus. Nuo Karagandos iki tolimojo Ekibastūzo keliavom visą naktį traukiniu. Ir iš jo grįžom taip pat traukiniu, tad ir ilgoje kelionėje ar laukiant traukinio visokių linksmybių prisigalvodavom, kad nebūtų nuobodu.

Kapinėse buvo daug darbo.

O kaip į jus reaguodavo vietos valdžia? Nekliudė?

Žiūrėdavo nustebę ir klausinėdavo, ką mes tuose kraštuose veikiame, nes tai nėra turistinės vietos. Vienoje kavinėje, kurioje užkandžiavome, nors paprastai valgydavom savo maistą ir gamindavomės patys, mus nufotografavo ir sakė, kad nuotrauką pasikabins ant sienos, nes buvom pirmieji tokie pas juos užsukę. O vietiniai, sutikę mus kapinėse, kurias tvarkėme, taip pat labai dėmesingai klausinėdavo, kas esam ir ką čia veikiam. Išgirdę mūsų atsakymus visada sakydavo, kad esam tikri šaunuoliai ir darom svarbius, didelius darbus. Visur priimdavo labai geranoriškai.

Tai atstūmimų, konfliktų su valdžia nebuvo? Teko skaityti ir girdėti, kad ankstesnėms ekspedicijoms po Rusiją atsitikdavo visko.

Oi ne, tikrai ne. Kartais važiuodavom nuo vienų kapinių iki kitų po keletą valandų, nes ten atstumai milžiniški, vairuotojai pakeliui mielai pasakodavo ką pravažiuojam, ką matom už lango. Dažnai svetimi žmonės mus fotografuodavo ir prašydavo leisti nusifotografuoti kartu. Priimdavo visur labai gražiai.

O kai sužinojai, kad vyksite į Kazachstaną, o ne į Sibirą, nes misijai Rusijos ambasada vėl atsisakė išduoti vizas…

Kai sužinojom apie Rusijos priešiškumą mūsų ekspedicijai, jau buvau Lietuvoje, likus porai savaičių iki misijos pradžios.

Visi aplankytieji lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapai buvo apjuosti tautinėmis juostelėmis.

Nuliūdai?

Ne, nes misija yra misija, mūsų tikslas vienas ir tas pats – surasti ir aplankyti, pažymėti lietuvių kapus, kur jie bebūtų – Sibire ar Kazachstane. Žinoma, aš pati turiu giminių, mirusių ir žuvusių Sibire, tad norėčiau aplankyti ir jų kapus. Ten buvo su šeima ištremtas mano senelio vienas brolis. Ir tolimesnių giminių taip pat buvo ištremtų.

Buvo labai gera atrasti kapus artimųjų, apie kuriuos mums žinių suteikė dar Lietuvoje. Suradom Jurgio Dirvonskio iš Kalvarijos dukters kapą. Tai buvo labai įspūdinga, labai jaudinanti komandos diena. Ieškojom pagal turėtą kapo nuotrauką. Pirmąją dieną neaptikom ir tik visai besibaigiant antrajai pagaliau radom. Labai sunku buvo – reikėjo bristi per krūmynus ir baisiai užžėlusius laukus. Jau buvom praradę viltį, nes kitą dieną reikėjo važiuot kitur, neatsilikti nuo grafiko. Jau sutemo, pasidalinome į grupeles ir šukavom apylinkę, kai staiga išgirdom pergalingą „Radom!” Labai visi susijaudinom ir iš ten paskambinom Jurgiui į Lietuvą, kad prašymą įvykdėme.

Mes turėjom sąrašą žmonių prašymų, tačiau ne visus įstengėme įvykdyti, nes trūko duomenų. Vienaip ar kitaip – suradome 130 lietuvių tremtinių ir politinių kalinių kapų, kuriuos ne tik aplankėm, bet ir sutvarkėm, atžymėjom, apjuosėm tautinėmis juostelėmis, sugiedojom Tautinę giesmę.

Kartais reikėdavo brautis ir per tokius žolynus.

Labai laiminga esi?

Taip, be abejo. Laukiu, kada galėsiu įspūdžiais pasidalinti su Amerika. Ši misija labai svarbi mums visiems. Lietuvos ateičiai. Labai svarbu, kad ekspedicijoje dalyvautų ir gyvenantys užsienyje. Būtina, kad lietuviai visame pasaulyje žinotų mūsų tremčių istoriją. Kad ir pasaulio lietuviai geriau žinotų mūsų istoriją, o Lietuvoje gyvenantys giliau pažintų išeivijos istoriją.

Jausdami didžiulį visos Lietuvos palaikymą ekspedicijos dalyviai Karagandos apylinkėse intensyviai šukavo kapines, tvarkė atrastus lietuvių kapus, statė atminimo simbolius – kryžius bei pirmą kartą per visą projekto istoriją – sakralinius liaudies paminklus – koplytstulpius. 

Per 10 dienų ekspedicija iš viso aplankė 18 kapinių, ieškodami kapų su lietuviškomis pavardėmis. Tokių rasti pavyko net 130. Taip pat lietuvių atminimui įprasminti buvo pastatyti 2 koplytstulpiai ir 1 kryžius.

Pirmasis koplytstulpis iškilo Prostornoje, ten buvo palaidotas Ferdinando Vaitiekūno tėtis, kuris buvo politinis kalinys. Kitą koplytstulpį komanda pastatė Dolinkos kapinėse, kuriose nėra išlikę politinių kalinių atminimo ženklų, todėl koplytstulpis atminė visus ten mirusius žmones. Ne mažiau svarbus buvo ir kryžius, kurį ekspedicijos dalyviai pastatė šalia Karabaso lagerio. Karabaso geležinkelio stotis buvo vieta, iš kur politiniai kaliniai buvo skirstomi po visą Karlagą. Kryžius ypatingas, nes jį Lietuvoje pagamino tremtinys Bronislovas taip, kad kiekvienas komandos narys galėtų dalį kryžiaus susipakuoti ir vežtis su savimi. 

Ekspedicijos dalyviams pavyko sutikti tris Kazachstane gyvenančius lietuvius – politinių kalinių vaikus, anūkus, kurie savo gyvenimus sukūrė Kazachstane, tačiau puikiai žino, jog jų tėvynė yra Lietuva.

Galbūt prisiliesta ir prie tavo šeimos istorijos? Jeigu surastų lietuvių kapų sąraše radai ir savo artimųjų, kreipkis el. paštu jauniems@jauniems.lt ir gausi daugiau informacijos!

Prašome atkreipti dėmesį, jog Kazachstano kapinėse lietuvių vardai ir pavardės dažnai buvo rašomi kirilica (rusiška abėcėle), todėl kai kuriose pavardėse jas verčiant gali būti netikslumų. Taip pat dalis vardų ar pavardžių gali būti surusinta.

Jeigu turi draugų ar pažįstamų, kurių artimieji buvo kalinami Kazachstano lageriuose, kviečiame su jais pasidalinti šiuo sąrašu ir padėti atrasti šeimos istoriją iš naujo! (Žr. „Misija Sibiras” tinklalapį).

Susitikimas su LR Prezidentu Gitanu Nausėda.