Marijampolė brandina idėją turėti šiuolaikinio meno centrą

Algis Vaškevičius.

Liepos pradžioje menui ir originalioms kultūros idėjoms neabejingi marijampoliečiai vėl sulaukė meno šventės – čia jau šeštą kartą surengtas meno simpoziumas „Malonny” (Marijampolė, Londonas, New York – idėjų migracija). Jo kuratorius  New Yorke gyvenantis dailininkas Ray Bartkus jo metu su malonumu pastebėjo, jog šis projektas kelia vis didesnį visuomenės susidomėjimą ir palaikymą.

Po „Malonny’6” meno simpoziumo miestą jau puošia net 22 piešiniai, kurie sudaro labai patogų pasivaikščiojimo po miestą maršrutą. Visus juos nutapė Marijampolėje viešėję menininkai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir vietos jaunimas. Čia rasime net tris amerikiečio iš New Yorko Eli Elysee darbus „Praskrendantys paukščiai”, „Šv. Jurgis ir Etiopijos karalius” bei „S – Pills”, Meg Regelous „Kačių sienelę”, Jeffo Woodbury „Langus”, Ianthe Jacksono „Sklendimas minia”, Vandanos Jain „Gyvenk dabar, mirk vėliau”, Sean Higgins ir Nicholas Rezabek „Pizza Umbrella”, Rachel Price Bacon „Emocijų peizažą” ir Emocijų peizažą 2”, paties Ray Bartkaus „Tai nėra siena”, „Stotelė”, „P.Š.B”, „Tekantis gyvenimas”, „Stairway” ir „Povandeninis laivas”, M. K. Estabrook „iUrvo sienos piešiniai”, taip pat britų Philip Grisewood „Vartotojiškumą” ir Will Teater „Pulką”.

Šiemet per simpoziumo atidarymą keli šimtai žmonių seniausio Lietuvoje cukraus fabriko „Lietuvos cukrus” angare klausėsi kompozitoriaus ir smuikininko iš New Yorko Tomo Chiu ir lietuvių ansamblio „Multi Music Circle” atliekamos originalios kompozicijos.

„Kartą New Yorke įsikalbėjau su iš Taivano kilusiu Tomu Chiu ir papasakojau apie savo projektą Marijampolėje. Jis sutiko atvažiuoti ir koncertuoti projekto metu. Jis domisi lietuvišku roku, tad įpynė į programą grupės ‘Antis’ dainą. Jis žinomas kaip šiuolaikinės muzikos kūrėjas, surengęs daugiau kaip 200 premjerų”, – pasakojo prieš koncertą „Malonny” organizatorius R. Bartkus.

Į forumą atvyko ir savo mintimis pasidalijo Lietuvos šiuolaikinio meno kuratoriai ir globėjai: MO muziejaus Vilniuje įkūrėjas Viktoras Butkus, tarptautinės meno mugės „ArtVilnius” direktorė Diana Stomienė, šios mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktorius Kęstutis Kuizinas, Lietuvos išeivijos dailės fondo vykdomoji direktorė Ugnė Bužinskaitė, Stasio Eidrigevičiaus meno centro Panevėžyje projekto vadovė Lina Blažytė ir Marijampolės miesto vyriausiasis architektas Arvydas Bekeris.

Diskusiją pradėjęs V. Butkus marijampoliečių pirmiausia paklausė, kas iš jų jau aplankė naująjį MO muziejų – tokių atsirado labai daug. V. Butkus pasakojo, kad muziejų nutarė įkurti baigęs karjerą biochemijos srityje. Galvoje tada sukosi keletas su kultūra ir menu susijusių projektų, ir jis labai džiaugiasi, kad pasirinko šį.

„Tokios sėkmės tikrai nesitikėjau. Mūsų ekspozicijas ir renginius lanko įvairiausio amžiaus žmonės. Sovietmečiu nebuvo eksponuojama daug dailės kūrinių, kurie neatitiko to meto ideologijos, ir taip atsirado apie 30 metų ‘skylė’ mūsų meno istorijoje. Iš pradžių mūsų tikslas buvo surinkti kolekciją, po to – įkurti muziejų, atstatyti pastatą. Tai padaryta privačios iniciatyvos dėka”, – pasakojo V. Butkus.

D. Stomienė prisiminė, kad meno mugės „ArtVilnius” pradžia buvo nelengva: „Startui reikėjo didelių finansų. Prieš dešimt metų, kai Vilnius tapo kultūros sostine, pavyko laimėti konkursą, gauti finansavimą. Startas buvo geras, tačiau po to teko labai daug dirbti, ieškoti rėmėjų.”

Ji paragino Marijampolės savivaldybę remti meno centro idėją, nes kultūros industrija miestui atneša daug naudos. D. Stomienė džiaugėsi tendencija, kad meno kolekcionieriai Lietuvoje vis jaunėja, o pirkti meno kūrinius tampa savotiška mada.

„Iš pradžių į mugę ‘ArtVilnius’ žmonės eidavo kaip į parodą. Po kiek laiko jie ėmė pirkti. Kūrinių pardavimai auga kasmet, bendradarbiaujame su užsienio galerijomis”, – sakė D. Stomienė ir pridūrė, kad mugėje meno kūrinių dažniausiai įsigyja kolekcionieriai iš aplinkinių valstybių, tačiau pamažu ryškėja ir kita tendencija – Lietuvoje jau atsiranda jaunų žmonių, kurie mugėje „ArtVilnius” lankosi ne tik kaip žiūrovai, bet kaip pirkėjai.

Įdomūs buvo ir ŠMC vadovo Kęstučio Kuizino pastebėjimai. Šiam centrui jis vadovauja jau beveik tris dešimtmečius. K. Juizinas teigė, kad Vilniuje atsirandančios naujos galerijos jo negąsdina. Jis pagyrė idėją Marijampolėje įkurti šiuolaikinio meno centrą ir pabrėžė, jog tokie centrai nėra pastatai – tai yra žmonės ir idėjos, o daug kas priklauso nuo drąsos ir noro – reikia daryti savo, kitokį, ypatingą centrą ir galvoti, kuo Marijampolė gali pritraukti menininkus.

S. Eidrigevičiaus meno centro Panevėžyje atstovė L. Blažytė džiaugėsi, jog į diskusiją buvo pakviesti ne tik sostinėje veikiančių meno centrų vadovai, bet ir ji – regiono atstovė. Projekto vadovė papasakojo, kaip buvo pradėtas kurti Stasio Eidrigevičiaus meno centras, kaip buvo jam ieškoma vietos bei tinkamų patalpų. „Buvo nuspręsta rekonstruoti kino teatrą „Garsas”. Konkursą laimėjusį projektą pastebėjo net užsienio architektų bendruomenė”, – teigė L. Blažytė.

Marijampolės miesto vyriausiasis architektas A. Bekeris teigė, kad puikių pavyzdžių yra nemažai, o šiuolaikinis meno centras Marijampolėje kol kas dar yra tik idėja ir vizija. Pasak jo, Marijampolėje galima rasti nenaudojamų pastatų, kuriuose jis galėtų įsikurti, bet reikės įtikinti ir visuomenę, jog čia tokio centro reikia.

Pasidžiaugta ir senojo fabriko patalpomis, jomis žavėjosi ir pats R.Bartkus. Pasak miesto vyriausiojo architekto, mieste yra ir kitų patalpų – ir tai buvusi 4-oji vidurinė mokykla, jau nemažai metų stovinti tuščia, ir buvusios Marijampolės pedagoginės mokyklos patalpos.

„Vienos meno iniciatyvos išjudina kitas, tai stipri sinergija. Daugelis miestų ir miestelių, išgyvenančių ekonomines ir identiteto krizes, atsigavo ir suklestėjo būtent atsigręždami į meną. Toks centras būtų ne muziejus, bet gyva institucija – štai atvažiuoja iš Niujorko menininkai, jiems piešti padeda vietos moksleiviai, vyksta įdomus bendravimas, ir tai neįkainojama patirtis. Galima organizuoti seminarus, simpoziumus, pasikviesti kuratorius iš kitų šalių”, – savo idėjomis dalinosi R. Bartkus.

Įspūdingais užmojais ir grandioziniais projektais garsėjantis menininkas nepamiršta Lietuvos, o savo idėjoms realizuoti renkasi ne vien didžiuosius šalies miestus. Prisimindamas „Malonny” istoriją R. Bartkus pasakojo, kad prieš kiek daugiau nei šešerius metus, sutapus jo ir Nepriklausomybės Akto signataro, tuomečio „Arvi” įmonės atstovo ir buvusio ambasadoriaus Ukrainoje Algirdo Kumžos idėjoms, gimė mintis kurti simpoziumą: „Mes pristatėme šią idėją ‘Arvi’ prezidentui Vidmantui Kučinskui, ir jis tą idėją palaikė. Taip mes atsidūrėme Marijampolėje”, – pasako­jo R. Bartkus

Apie šio regiono savitumą ir harmoningą ryšį su šiuolaikiniu menu kūrėjas kalba su neslepiama šiluma: „Aš nenoriu būti tuo žmogumi, kuris visas sienas išpieštų Lietuvoje. Manau, kad kiekvienas miestas turi atrasti kažką, kuo jis ypatingas, išsiskiria iš kitų. Manau, Vilniuje taip pat reikėtų  kažką panašaus daryti, tačiau tik keičiant  formatą, kad veikla nebūtų tik Marijampolės simpoziumo kopija.”

Paklaustas, kas pasikeitė nuo pradžios, R. Barkus džiaugėsi dešimtimis kartų išaugusiu miesto gyventojų ir žiniasklaidos susidomėjimu. „Malonny” projektas pritraukia į Marijampolę daug turistų, kurie čia atvykę pageidauja pamatyti būtent šio simpoziumo metu sukurtus sienų tapybos darbus.

„Dabar jaučiame kur kas didesnį susidomėjimą, pripažinimą, publikos ir miestelėnų palaikymą. Tęstinumas yra labai svarbus, jis po truputį kuria legendą”, – sakė R. Bartkus. Jis kartu su kitais menininkais ateinančiais metais pažadėjo vėl sugrįžti į Marijampolę ir surengti „Malonny 7”.

2018 m. R. Bartkaus kūrinys „Tekantis gyvenimas” atsidūrė ant žurnalo „National Geographic Lietuva” priedo viršelio, o tas pats kūrinys 2018 m. tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventure” vykusios apklausos metu surinko daugiausia balsų ir buvo paskelbtas populiariausiu ir gražiausiu Lietuvoje.