Maudytis tarp ledo „lotosų”

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Neseniai Čikagos NBC naujienų internetinėje svetainėje buvo galima pamatyti nuotraukų ir filmuotą siužetą. Jame – Michigan ežero vandenyje tarp išraiškingų, lotoso lapus primenančių ledo lyčių maudosi moteris. Lauke 14 laipsnių Farenheito, vandenyje – 30. Drąsuolės galvą dengia megzta kepuraitė, rankas saugo pirštinės. O kūnas mėgaujasi lediniu vandeniu. Tai lietuvaitė Vaida Guthmann.

„Michigano ežere plaukiojantys ledai yra aštrūs, kaip skutimosi peiliukai. Todėl be pirštinių ir maudymosi batelių į vandenį geriau nebristi”, – sako Vaida.

Pokalbis su ja apie maudymąsi tarp ledų, apie nemergaitiškas paauglystės svajones ir įdomų gyvenimą, kurį gali tik pats susikurti.

Čikagos priemiestyje Glencoe gyvenanti Vaida Guthmann pripažįsta, kad ją pažįsta dauguma nedidelio paežerės kaimelio gyventojų. Ir ne tik dėl maudynių žiemos ežere, bet ir dėl pomėgio važiuoti dviračiais. Kartu su vyru Vaida pedalais numina tolimiausius atstumus – iki 100 mylių. Penkių asmenų šeimoje Vaida yra vienintelė moteris, tačiau vyrui Jay ir trims sūnums – 14-mečiui Isaac, 17-mečiui Jonui ir 28-erių sulaukusiam Danui ji neretai rodo drąsos ir atkaklumo pavyzdį.

Vaida, kas tave paskatino susidomėti žiemos maudynėmis? Ar seniai esi „ruonių” gretose?

Noras pasinerti į žiemos ežerą man kilo prieš porą metų, kai pirmą kartą žiemą, vasario mėnesį, ežere pamačiau besimaudančius vyrus – „ruonius”. Paprašiau, kad leistų juos nufotografuoti. Įamžinau šį nepaprastą vaizdą, ir nebegalėjau atsikratyti minties, kad ir aš labai norėčiau taip maudytis. Todėl, nieko nelaukusi, ėmiau treniruotis. Pradžioje kasdien lįsdavau po šalto vandens dušu. Paskui buvo kitas etapas – namuose prisileisdavau pilną vonią šalto vandens, dar pridėdavau ledų ir pasinerdavau į tą vandenį. Buvo labai nemalonu, net iki kūno skausmo. Bet kai supratau, kad reikia šaltame vandenyje atsipalaiduoti ir išmokau tą daryti – atėjo palaima. Suvokiau, kad esu pasiruošusi lįsti į žiemos ežerą. Pirmą kartą pasinėriau Michigano ežere 2020 m. sausio 14 dieną. Po to ėmiau eiti maudytis į ežerą kasdien. Pradžioje, šaltu metų laiku, tik įbėgdavau į vandenį ir greitai bėgdavau atgal į krantą. Pamažu ilginau savo buvimo vandenyje laiką. Dabar, praėjus tiek laiko, jau nebejaučiu šalčio, tik tokį gerą atsipalaidavimo jausmą.

Bet tai pakankamai pavojinga pramoga. Ar nebūna baisu, kad vandenyje kas nors atsitiks ir nebegalėsi pasiekti kranto? Kaip save apsaugai nuo tokių galimų netikėtumų?

Turiu draugę, vardu Valė. Ji eina kartu su manimi, ir taip pat įlenda į vandenį. Lendame į ežerą po vieną, padedame viena kitai išlipti į krantą, paduodamos ranką. Jeigu kada einu maudytis viena, tuomet paprašau kokio ant kranto sutikto žmogaus, kad jis pastovėtų ir palauktų, kol aš išlipsiu iš vandens. Prašau, kad jeigu man kas nors negero nutiktų, kad paskambintų 911 tarnybai. Taip apsidraudžiu. Bet šaltas vanduo manęs nežeidžia, greičiau – gydo. Jeigu kartais jaučiu kokius raumenų skausmus, tai išlindusi iš šalto vandens, suprantu, kad tie skausmai dingo.

Ar tavo vyras nesusidomėjo maudynėmis žiemą?

Jis yra vieną kartą maudęsis kartu su manimi. Bet tai ir buvo tas vienintelis kartas. Tačiau vyras yra mano dviračių sporto bendrakeleivis. Aš nuo vaikystės norėjau būti dviratininke. Gimiau ir gyvenau Panevėžyje, kur buvo garsi sporto mokykla, joje buvo ruošiamos pasaulinio garso dviratininkės. Norėjau lankyti tą mokyklą, bet tėvai tam nepritarė. Tačiau iš tėvų išmokau, kad reikia pačiai siekti įgyvendinti tai, ką esi sumanęs. Todėl, atvy­kusi į Ameriką, pati išmokau važiuo­ti dviračiu ir juo įveikti ilgus atstumus. Per mane ir vyras susidomėjo – dabar mes kartu su juo mėgstame keliauti dviračiais.

Vaida, kokius darbus dirbi Amerikoje?

Aš esu fizinės terapijos, limfotakos specialistė. Mano darbas – fizioterapeutės padėjėja, rūpinuosi ligoniais, kuriems po operacijų ištinsta kūnas. Pavyzdžiui, kai moterims, sergančioms krūties vėžiu, pašalinami limfmazgiai, joms dažnai tinsta ranka, nes sutrinka limfos tekėjimas. Mano darbas – su  įvyniojimų ir kompresų pagalba sumažinti šiuos nemalonius simptomus. Iki pandemijos aš dirbau Deerfield esančioje rebilitacijos įstaigoje, joje slaugomi  tokie ligoniai, kurie išleidžiami iš ligoninės, bet dar negali būti palikti savo namuose be kasdieninės medikų priežiūros. Tai tarsi kokia sanatorija. Tačiau prasidėjus pandemijai, ši gydymo įstaiga buvo paskirta koronavirusu užsikrėtusiems pacientams, daugeliui darbuotojų teko atsisakyti savo darbo. Aš taip pat tą padariau dėl saugumo.

Socaliniuose tinkluose prisistatai ne tik Guthmann, bet ir mergautine – Filmanavičiūtės pavarde. Gal keliais žodžiais gali papasakoti apie save, dar tuometinę panevėžietę Vaidą Filmanavičiūtę ir savo tėvelius?

Mano mama Alma yra labai rūpestinga šeimos moteris – rūpinosi mumis, jos globojama jausdavausi saugi. O tėtis Petras – inžinierius, auksinių rankų meistras. Mūsų šeima gyvena žinomo Panevėžio aviakonstruktoriaus ir lakūno Vlado Kensgailos kaimynys­tėje. V. Kensgaila – tas žmogus, kuris atkūrė garsiųjų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno raudonos spalvos lėktuvą „Lituanica”. Mano tėtis buvo tas žmogus, kuris padėjo V. Kensgailai, dalyvavo atkuriant „Lituanicos” kopiją. Vėliau tėtis iš detalių susirinko savo lėktuvą. Tiesa, šiam orlaiviui buvo lemta vos kelis kartus pakilti į orą. Kadangi jis buvo sukonstruotas dar nesulaukus Lietuvos atgimimo, apie 1983-iuosius, sovietinė valdžia nusprendė, kad eilinis inžinierius negali turėti savo lėktuvo, todėl iš tėčio jis buvo konfiskuotas. Bet aš, augdama tokioje aplinkoje, turėjau kiek kitokių svjonių, nei mano bendraamžės mergaitės. Daugelis jų tuo metu norėjo tapti modeliais, madų demonstruotojomis, o aš norėjau būti lakūne, save užaugusią įsivaizdavau pilotuojančią lėktuvą.

Ar daug vaikystės svajonių pavyko įgyvendinti?

Šios svajonės – pilotuoti lėktuvą – neišpildžiau, bet man pavyko įgyvendinti daugelį kitų savo pasvajojimų. Troškau įkopti į Kilimanjaro (Kilimandžarą). Ir tą padariau. Vaikystėje svajojau, kad gyvensiu Amerikoje. Girdėdavau, kaip per radiją transliuojamų „Amerikos balso” laidų metu būdavo skaitomi skelbimai: „Aš (vardas pavardė) … ieškau savo sesers vaikų” ir panašūs. Supratau, kad toje tolimoje šalyje gyvena tokie pat lietuviai, kaip ir čia, Lietuvoje. Čia, Pennsylvanijos valstijoje,  dešimt metų pragyveno mano prosenelė Anna Matulevičiūtė. Ji atvyko į JAV 1905 metais, čia ištekėjo už lietuvio, po to jiedu sugrįžo gyventi į Lietuvą.

Man iki šiol tokia įdomi šalis ta Amerika. Su šeima dabar dažnai keliaujame – aplankėme nemažai nuostabiausių JAV kampelių. Augdama Panevėžyje, savo tėvų namuose, spėjau išmokti, kad reikia gyventi taip, kaip norisi, taip, kaip tau yra įdomu.

Dėkoju už pokalbį.