Menas žmogaus ir žvėries žvilgsniu

Danguolė Norkūnienė.

Šeštasis Lietuvių dailės muziejaus-galerijos „Siela” meno sezono ati­darymas šiemet prasidėjo ypatingai. Dar dažais kvepianti koncertinė salė ne tik papildyta naujomis kėdė­mis ir kokybiškesne garso aparatūra, į ją su­grįžo 48 restauruoti Dailės mu­ziejaus archyvuose saugoti senieji išei­vijos dailininkų darbai. Po kele­rius metus trukusių derybų su Lietu­vių Fondu pa­galiau buvo rasta lėšų ir vieningas sprendimas restauruoti juos po nelai­mės trūkus vamzdynams ir užliejus archyvų patalpas.

Tik paskelbtas sezonas intrigavo netikėtu pavadinimu. Po tokių ro­man­tiškų praėjusių metų „Minčių sodų” organizatoriai pakvietė meno žmones pažiūrėti į pasaulį „Žmogaus arba žvėries žvilgsniu”.        

Kaip sako galerijos direktorė Asta Zimkus, sma­gu kiekvienais metais poteksčių atspalvio suteikti ir mestelti dailinin­kams kažką nelaukto. Kaip teigia mokslas, pasaulį žmonės ir žvėrys ma­to skirtingai. O kad supranta jį skirtingai, tai jau tikrai. Juokingiau­sia, kad iš 86 kūrinių parodoje buvo net keli su avimis. Štai jums ir žvė­rys! „Išeivijos lietuviai kūrėjai švelniai mąsto šia tema”, – juokiasi Asta.

Pavadinimas išplaukė iš kompozitoriaus Antano Kučinsko muzikėčių „Apie žvėris ir žmones”, kurio teatra­lizuotą koncertą pagal Kristijono Do­nelaičio pasakėčias meno sezono ati­darymo dalyviai išklausė antroje va­karo dalyje. Pasitelkęs modernią mu­zikos kalbą, atliekamą kamerinio an­samblio „Vilniaus arsenalas”, kom­po­zitorius pakvietė visus kitaip pa­žvelgti į poeto pasakėčias – ne į kaip istorinį poezijos paveldą, o kaip į pa­radoksaliai drąsią ir aktualią mūsų laikams medžiagą. Visiems gerai pa­žįstamas aktorius iš Lietuvos, „Auk­si­­nio kryžiaus”, „Sidabrinės gervės” laureatas Andrius Bialobžeskis labai įti­kinamai pateikė pasakėčias ir už­baig­davo jas moralais – monologais. Kūrinys buvo įdomiai įrėmintas vi­deo projekcija su italų mokslininko ir dramaturgo Giambattista della Porta piešiniais.

Žvilgsnių įvairovė

Šiemet meno sezono atidaryme dalyvavo 44 išeivijos menininkai. As­ta Zimkus džiaugiasi pavykusia sezono vizitine kortele – kasmet pa­ruošiamu meno katalogu ir plakatu, kuriuos labai taikliai sumaketavo ir pateikė kūrybinga dizainerė meni­nin­kė Izida Valatka. Nors kūrėjams nėra specialiai primetama vakaro tema ir neribojama jų fantazija, parodoje žmonių ir žvėrių žvilgsniai darbuose buvo juntami. Vieni kūrėjai sub­tiliai pritaikė jau turėtus darbus, kiti pasistengė ir vakaro temai pasiū­lė naujų.

Lankytojai gausiai būriavosi prie įspūdingų Laimio Urbono „Kūno formų” fotografijų, kuriose ga­lėjai įžvelgti plastiškus gyvūnų ju­desius; filosofiškai atrodė Mildos Ša­tės-Kelevišius drobėje „Let’s talk” kostiumuotas žmogus-žvėris; paslap­tingai blizgėjo Rasos Ibianskienės „Katės žvilgsnis” ant medinio du­bens; ramumu dvelkė stiklo meninin­kės Agnės Sabonis „Raudona ramybė”; švietė Giedrės Žumbakis kolia­žas „Aušra”; džiugino nuotaikingas Rimo VizGirdo gėlių puodelis; Juli­jos Kazilaitės-Antanavičienės pa­veikslas „Kelias” stebėjo lankytojus gy­venimo išvagotu žmogaus veidu; sklandė Noros Aušrienės baltos por­celiano vazos; virš baro kaip visada kabėjo originalūs Algio Žuko šviestuvai, o salės vidury puikavosi  linksmas Alvydo Pakarklio keramikos, medžio ir skardos kūrinys „Arklinis briedis”. Inga Wilke parodoje dalyvavo kartu su sūnumi Luku Wilke, kuris prisistatė kūriniu „Vaiko žvilgsniu”. Asta Zimkus praeidama vis pabaksnodavo Irenos Čepkauskie­nės paukštukus „Tu paklausyk”, – šie­met tai mieliausias jai kūrinys.

Kasmet pribloškia įspūdingi Ai­do Mikelėno darbai. Šiemet tai – ur­ba­nistinis meno kūrinys ant drobės „Rusvelt 5” ir didingasis „Jėzus”. „Mes visi nutilom ir nustėrom, kai  dailininkas atvežė ir ištraukė savo pa­veikslą parodai, – pasakoja Asta Zim­kus. – Spėliojom, ką dailininkas galvojo šitai tapydamas, žmogaus ar žvėries žvilgsniu į tai žiūrėjo?”

Mieli tekstilininkių Raimondos Daras, Dainoros Kviliūnienės, Auk­suolės Kišonaitės darbai sušil­dė ir paįvairino pristatytų meno dar­bų gausą, kurią išvardinti šiame re­portaže gana sudėtinga. Šiemet kaip niekad gausus lankytojų būrys galėjo įvertinti ir išrinkti savo mėgstamiausius. Jais tapo menininkių Linos Žiogaitės ir Izidos Valatka darbai. Jos paskatintos žiūrovų premijomis.

Pasikalbėjo su paukščiais

Pirmoji premija paskirta meni­nin­kei Laimai Urban. Laima, iki tol mėgavusis grafikos darbais, piešusi ir karpiusi, tapyti pradėjo 2004 m. Kaip pati sako, atėjo laikas, kai užsimaniau spalvų ir ėmiau jomis žaisti. Lietuvoje pedagogiką baigusi Kauno Stepo Žuko dailės technikume, tik ne­seniai pagal savo profesiją ėmė darbuotis „Sielos” meno mokykloje. Ji ištikimai dalyvauja meno sezono ati­darymuose. Duotai temai nieko naujo nenutapė, bet pritaikė jau turėtus meno kūrinius. „Ilgai mąsčiau, galvojau, žiūrėjau į savo paukščius, tada jie į mane pažiūrėjo, ir sutarėme – tin­ka. Mano kūryboje dažnai atsiranda paukščiai, labai juos myliu. Pasa­koti apie savo paveikslus nemėgstu, nes kiekvienas žmogus mato savaip ir kitaip priima. Kažkada, kai naudojau daug daugiau simbolių, miške tarp žmonių nupiešiau gandrą, o atė­jusi draugė jame pamatė delfiną. To­dėl nenoriu kištis į kito žmogaus matymą.

Aš labai daug turiu eskizų, pie­šinių, žiūriu į juos, dėliojuosi, stebiu, kaip jie draugauja, ir tada jau žinau ką piešiu, bet eigoje viskas pasikeičia – ir nuotaika, ir piešinio besivystanti istorija. Tik baigusi sugalvoju pavadinimą. Man visi sako, kad naudoju geltonas, oranžines, šiltas spalvas. No­rėčiau naudoti kitas spalvas, bet man kažkaip liejasi šitos. O dabar labai traukia žydra.

Labai patinka impresionistai. Visą laiką norėjau tapyti taip, kaip jie, tokiais drąsiais potėpiais, bet ne­sigauna. Kartą grupiokė parašė, kad mano piešiniai jai panašūs į daili­nin­ko Šimonio. Iki tol juo nesidomėjau, bet kai pasakė, nuėjau pažiūrėt. La­bai patiko – tokios pasakos, spalvų de­riniai. Dabar jis vienas mano mėgs­tamiausių”.

Visuomet yra dvi pusės

Antrosios vietos premija šiemet skirta dailininkei Karolinai Pače­ka­jūtei. Pakalbinta dailininkė papa­sakojo, kad su menu yra susijusi visą gyvenimą. Mokėsi Klaipėdoje Eduar­do Balsio menų gimnazijoje, kur buvo iš­bandytos visos meno rūšys. „Galė­jome save išreikšti bet kokioje stichijoje, visi turėjome galimybės”, – sako ji. Buvo pasirinkusi skulptūrą, vėliau studijavo Vilniaus Dailės akademijoje, dalyvaudavo kostiumų dizaino ren­giniuose, įvairiose tarptautinėse parodose. Kai prieš trylika metų at­vyko į JAV, menus pristabdė, nes tai duonos neuždirba, bet atėjo laikas, kai susilaukė vaikų ir suprato, kad užslėpti norų negali, nes, kaip gali suprasti ir mokyti vaikus, ko jie nori, kai pati realiai tai išstumi iš savo gyvenimo. Pamažu ėmė dalyvauti me­no renginiuose. Šiemet išeivijos Poezijos pavasariui sukūrė eilėraščių rinkinio „Žemyna” knygos viršelį. Bediskutuojant su Poezijos pavasario organizatore Sandra Avižienyte apie tai, kaip reikėtų visa tai pateikti ir su­sieti su baltais ir pagoniška pri­gim­timi, gimė mintis – „Žemyna”. Dei­­vė Žemyna buvo Karolinos svajonė, gimusi prieš daug metų; jai vi­sada norėjosi tokios tatuiruotės, pas­kui savo viziją įgyvendino ant sijono, išdegino ant medžio Mamų unijos reng­tam aukcionui.

Kadangi dailininkė buvo įtraukta į knygos išleidimo procesą, kaip ji pati aiškina, pateikė savo sąlygą – kny­ga turi turėti viršelį iš abiejų pu­sių, kaip ir žemė turi dvi puses – vie­ną apšviestą, kitą – tamsiąją. „Gyve­nimas nėra vien gera ar bloga, ir be vieno mes nežinotume kito”, – sako ji. Man atrodė, kad Žemyna buvo labai tinkamai pasirinkta, nes esmė tame, kad mes, visi išeiviai, tam tikru mo­mentu rinkomės savo gyvenime vie­ną iš tų pusių, ir tai mus suvienijo.

Parodoje laimėjęs kūrinys „Abo­ve” (Iš viršaus) ir kitas – „Food” (Maistas) buvo specialiai tapyti šiai te­mai. „Mano inspiracija buvo – kaip gyvūnas mato žmogų. Man atrodo, kad į žmogų žiūrima iš apačios, jis yra viršesnis, viršesnė rasė ir pati žiau­riausia, dominuojanti ir tuo  be­si­naudojanti. Gal taip nutapyti mane paskatino tai, kad esu veganė. Antra­jame darbe norėjau parodyti, kad ženk­lų kalboje pirštai prie lūpų reiš­kia maistą. Ar tu žmogus, ar gyvūnas, tai – universalus ženklas”.

Autorė mėgsta tamsias spalvas. „Neneigsiu, – sako ji, – turiu tą tamsią­ją pusę, ji man visada ima viršų. Ne dėl to, kad liečiau kažkokį pyktį, bet kuo gilesnės temos, kuo sudėtin­gesnės ir grubesnės, tuo giliau palie­čia kitas stygas”.

„Ar nesigailite emigravusi, – klau­siu. – Gal Lietuvoje kaip daili­nin­kė būtumėte pasiekusi kur kas daugiau?”

„Neturėjau planų čia atvažiuot ir likti gyvent. Tai nebuvo mano svajo­nių šalis. Tiesiog taip pasisuko gyve­nimas, pripratau prie to ritmo, stiliaus ir kitaip jau neįsivaizduoju, kad galėtų būti. Žinoma, jaunystėje mes visi labai ambicingi, turime daug pla­nų. Tikėjau, kad studijuosiu menus to­liau, kursiu, darysiu kažką savo. Mes visi tikėjom, kad iš meno galima išgyventi. Mano turbūt didžiausia problema, kad nemoku nieko daryti komercijai, aš noriu daryti taip, kaip noriu, ir arba mane priima, arba ne. Bandžiau dirbti pagal užsakymus, bet kiekvieną kartą savęs nekenčiau. Tie, kurie užsisakė mane pažinodami suteikė man kūrybinę laisvę, gavo nuostabius darbus, jie susilaukdavo pagyrų. O kai būdavau įsprausta į rė­mus, susikaustydavau, ir manęs ten nebelikdavo, tik parašas.

Net neįsivaizdavau, kad kažką laimėsiu. Nežinojau, kad skiriamos vie­tos ir premijos. Gauti nominuotą vietą buvo labai malonu. Darbas, į ku­rį sudedi save nekomerciniu tikslu, rodo, kad vertina tave, o ne tavo techniką. Vaikai labai džiaugėsi. Šį­ryt, kai pasiėmiau juos iš mokyklos, sūnus paspaudė ranką ir pasveikino pirmas”.

Trečiosios vietos  laimėtoja – Gab­rielė Dabašinskaitė. Jos nuo­sta­bi fotonuotrauka „Medeina” dar kar­tą parodė, kad praėjusio meno se­zono žiūrovų premijos laimėtoja ir šiemet yra verta prizinės vietos. Gab­rielė kaskart stebina ir džiugina neti­kėtais gražiais atradimais fotografijoje.

* * *

Vakaro staigmenos. Planuoti ar organizatorių neplanuoti, bet parodos lankytojams tikrai buvo netikėti. Tiesiai iš JAV lietuvių šlovės galerijos inauguracijos į meno sezono ati­da­rymą užsuko rašytoja Ruta Sepetys ir mišrių kovų pasaulio sporto čempio­nė Rose Namajunas, hole netikėtai prisėdusi prie fortepijono ir apstulbinusi lankytojus dar vienu savo talentu…