Metams prasidėjus – į Mažąją Lietuvą, pas K. Donelaitį

Algis Vaškevičius.

Sausio 1-oji – ne tik Naujųjų metų pradžia, bet ir lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai” autoriaus Kristijono Donelaičio gimimo diena. Nors praėjo jau 304 metai nuo jo gimimo, bet ši data nepamiršta – sausio 1-ąją Klaipėdoje prie paminklo K. Donelaičiui susirinko daugiau kaip pusšimtis žmonių, kurie pliaupiant visai ne žiemiškam lietui skaitė poeto eiles, prisiminė jo biografiją, kalbėjo apie jo atminimo įamžinimą. Tai tradicinis susibūrimas, vykstantis nuo 1989-ųjų, kai buvo minimos poeto 275-osios gimimo metinės.

Nepamiršta lietuvių literatūros klasiko ir marijampoliečiai – kai prieš kelerius metus Marijampolės K. Donelaičio draugijos iniciatyva miesto centre, šalia evangelikų-liuteronų bažnyčios iškilo paminklas poetui, prie jo dažnai vyksta renginiai, čia uždegamos žvakės. Jų liepsnelės sužibo ir pirmąją šių metų dieną, kai „Metų” autoriaus atminimo pagerbti atėjo nedidelis būrelis vietos žmonių.

O jau sausio 2-ąją beveik dvi dešimtys marijampoliečių automobiliais pasuko link Karaliaučiaus krašto, gimtųjų poeto Lazdynėlių ir Tolminkiemio, kur veikia jo memoralinis muziejus, kur esančioje klebonijoje sukurti „Metai”, o bažnyčios kriptoje ilsisi ir poeto palaikai. Nėra lengva ten nuvažiuoti, užtrunka vizos gavimas, ji ir kainuoja, bet tiems, kuriems brangus poeto atminimas, tai nesudaro kliūčių – žmonės važiuoja, lanko Tolminkiemį ir kitas su poetu susijusias vietas, nes jei ne lietuviai, ir vietos žmonės kažin ar vertintų poetą ir suprastų jo kūrybos reikšmę mums ir mūsų literatūrai.

Viskas prasideda jau Rusijos Federacijos muitinės pusėje Kybartuose, visai šalia tos vietos, kur per Lieponos upelį lemtingaisiais 1941-aisiais pasitraukė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Vietos gyventojai šiemet, jubiliejiniais Lietuvai metais šį faktą ir šią vietą ruošiasi labiau įamžinti, nes neretai atvykę žmonės nori pamatyti, kur gi tas A. Smetona čia ėjo.

Rusijos pasieniečiai visada domisi, kur ir ko per sieną važiuojama, jiems nei Tolminkiemio, nei dabartinis jo pavadinimas Čistyje Prūdy dažniausiai būna negirdėtas, o paminėjus „Metus” asociacijos kyla tik su kompozitoriaus Antonio Vivaldi „Metų laikais”. Tie, kas turi ilgiau galiojančią vizą ir dažniau važiuoja, pastebi, kad nelabai kaimyninėje srityje laukia lietuvių, pasieniečiams ir muitininkams nesuprantama, kad į jų šalį ne pigesnių vaistų ar maisto prekių bei gėrimų važiuojama, o į Tolminkiemį pas K. Donelaitį skubama ar koks lietuviškas leidinys to krašto lietuviams vežamas. Ir kai jau įveikęs visus formalumus važiuoji per tuos ištuštėjusius laukus siaurais medžiais apsodintais keliais, tai taip ir jautiesi tarsi persikėlęs į tą dar Donelaičio laikų Mažąją Lietuvą.

Šiemet Tolminkiemyje ilgametė K. Donelaičio muziejaus direktorė Liudmila Silova svečių iš Lietuvos jau laukė – ir kleboniją pašildė, ir bažnyčią atrakino, ir net savo gaminta šaltiena bei raugintais kopūstais pavaišino. Ji čia dirba nuo 1979-ųjų, beveik keturiasdešimt metų, kai ir buvo atidarytas muziejus. Per tą laiką visko buvo – ir Lietuvos atgimimas, kai dar neatsitvėrus sienomis šimtais ir tūkstančiais čia plaukė lankytojai, vienas po kito suko Lietuvos moksleivių pilni autobusai, vyko įvairiausi renginiai, per pavasario talkas gegužei baigiantis būriai talkininkų nupjaudavo žolę, išravėdavo piktžoles, nušluodavo takus.

Toji buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko kadaise dovanota žoliapjovė ir dabar tarnauja, bet kad iš būrio darbuotojų beliko vos trys moteriškės – pati direktorė, ekskursijų vadovė ir kasininkė. Tiesa, dar pora katinų čia gyvena ir lankytojus meiliai pasitinka… Metai daro savo, jau nebeužsuka į Tolminkiemį šitą vietą Lietuvai iš naujo atradęs ir K. Donelaičio bažnyčią mums prikėlęs bei Lazdynėlių vietą atradęs architektas Napalys Kitkauskas – galima tik džiaugtis, jog lėtai, lazdele pasiramsčiuodamas šviesuolis, sausio 5-ąją 87-ąjį gimtadienį minėjęs, dar retkarčiais į kokį K. Donelaičiui skirtą ar kitą renginį iš lėto ateina.

Metai tikrai daro savo, nes, atrodo, dar ne tiek daug metų nuo klebonijos remonto praėjo, o sienos jau suskilinėjusios, būtina tvarkyti kanalizaciją, stogo čerpės taip pat susikraipė, kai kur vanduo vidun sunkiasi, o iš Lietuvos niekaip neatkeliauja baldai, naujai ekspozicijai pagaminti. Tad K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, šiame poste pakeitęs daugybę metų draugijai vadovavusį jau minėtą N. Kitkauską, ieško būdų ir kelių, ką daryti, kad takeliai į Tolminkiemį neužželtų, o tas varvantis stogas ir kiauri langai eksponatams nepakenktų. Pačioje bažnyčioje irgi šalta, čia reikia šildymo, nors stendai gražiai atnaujinti ir ekskursantų „Metų” eilutės, šįkart ne tik lietuviškai apie Dočį ir jo vargus, bet ir vokiškai paskaitytos skamba taip pat puikiai, kaip ir anksčiau.     

Galima džiaugtis tik tuo, kad ilgai delsę kaimynai – o Tolminkiemio muziejus priklauso Karaliaučiaus istorijos ir meno muziejui, yra jo filialas – pagaliau, gruodžiui baigiantis, pasirašė sutartį su Lietuvos puse, kad muziejui bus skiriamas didesnis dėmesys, čia vyks įvairūs renginiai, bendromis abiejų šalių pastangomis bus rengiami tarptautiniai projektai, kurie padėtų K. Donelaičio muziejui toliau gyvuoti. Lietuva jam padeda kiek gali, kiekviena elektros lemputė čia iš Lietuvos atkeliavusi, o vietos Čistyje Prūdy kaimo gyventojai neslepia – jiems muziejaus nereikia, prieš kelerius metus jo darbuotojos iš ryto į darbą atėjusios net rasdavo išrautas gėles ir ištryptus gėlynus.

Bet tos liūdnos mintys sklaidosi, kai užlipi į bažnyčios bokštą, o tokią skaisčią ir visai nežiemiškai šiltą dieną taip toli matyti, kad net Romintos girios kontūrus gali įžvelgti, šimtamečių ąžuolų šakas liesti. Ir jau paskui, kai aplankius poeto kapą ir uždegus ant jo žvakeles suki link Gumbinės, pažvelgi į šalia sėdinčią kaimynę, o ji pasako žodis žodin tai, ką ir pats galvoji: „bet koks geras jausmas čia atvažiuoti, kaip lengvai čia kvėpuojasi, kažkokia energija iš šitos vietos veržiasi”. Taip ir yra, ir jau vien dėl to tiesiog negali čia negrįžti.

Gumbinėje, kuri dabar Gusevu vadinasi ir kurios evangelikų liuteronų bažnyčioje 1714 metais K. Donelaitis buvo pakrikštytas, taip pat malonu rasti poeto įamžinimo ženklų – gražiai sutvarkytame skverelyje stovi jo paminklas, o aplink esančių daugiabučių namų fasadai išpuošti to laikmečio piešiniais. Stalupėnuose, dabartiniame Nesterove, K. Donelaičio vardu vietos biblioteka pavadinta, bet tuo metu nedirba, nes rusai net 9 dienas šiemet stačiatikių Kalėdas ir Naujuosius metus švenčia. Toliau kelias vingiuoja pro Valtarkiemį, kur pas ten kunigavusį Johaną Jordaną K. Donelaitis dažnai viešėdavo, jį Mišiose pavaduodavo, o poeto našlė Ana Regina po jo mirties J. Jordanui rankraščius atidavusi. Buvusi bažnyčia dar išlikusi, paversta sandėliu, bet atrodo liūdnai.

Netoliese – ir poeto gimtieji Lazdynėliai. Dar 1989 metų balandį čia pasodinta 275 ąžuolai, o 1992-aisiais to paties N. Kitkausko rūpesčiu iš Lietuvos atvežtas garsiojo skulptoriaus ir akmentašio Viliaus Orvydo ištašytas paminklinis akmuo, kuriame pirma lietuvių, o po to rusų kalba parašyta, kad tai K. Donelaičio gimtinė. Neseniai užrašas atnaujintas, o šią vietą prižiūri už kelių kilometrų esančios Gumbinės moksleiviai. Degame žvakes ir džiaugiamės, kad turime šitą vietą, kuri ilgam buvo dingusi iš žemėlapio, nes kaimo seniai nebelikę.

O iš Lazdynėlių keliaujame link Ragainės, dabartinio Nemano. Čia dar išlikusi įspūdinga pilis iš XIII amžiaus, stebinanti savo dydžiu. Ragainė brangi ir tuo, kad čia gyveno ir liuteronų evangelikų bažnyčioje kunigavo Martynas Mažvydas, laikomas pirmosios lietuviškos knygos autoriumi. Kažkur čia jis ir palaidotas, bet jo palaikai nerasti – visai neseniai kai kam buvo kilusi idėja tuos palaikus rasti ir gal net Lietuvon pargabenti. Bet tokia mintis G. Skamaročiui bei kitiems šio krašto mylėtojams neatrodo tinkanti – gal ir gerai būtų rasti M. Mažvydo palaikus, bet jie ir turėtų ilsėtis čia, kur tiek metų buvo.

Kelionės pabaigai pasiliekame apsilankymą Tilžėje, dabartiniame Sovetske, kur veikia Lietuvos konsulatas ir jame mūsų jau laukia konsulas, istorikas, Punsko krašto lietuvis Bronius Makauskas. Ir ne vienas laukia – dar pasikviečia ir daug metų čia dirbantį lietuvį kunigą Anuprą Gauronską. Šiemet aštuoniasdešimtmetį minėsiantis kunigas buvo tas, kuris šiame krašte įkūrė 21 lietuvišką parapiją, pastaydino 4 koplyčias ir restauravo 3 bažnyčias bei nuo 1989-ųjų iki šios dienos kunigauja.

„Esu vienintelis lietuvis tarp 22 katalikų kunigų Karaliaučiaus krašte, kiti yra baltarusiai, lenkai, slovakai. Lietuvių mažėja, žmonės nutautėja, bet į pamaldas dar renkasi, mano paslaugų dar reikia. Nėra lengva čia dirbti, santykiai su vietos valdžia irgi būna sudėtingi, bet savo misiją vykdysiu iki galo”, – sako mums kunigas, kurį, žinant visas aplinkybes, tikrai gali šventu žmogumi vadinti.

Ilgas, šiltas ir įdomus pokalbis mezgasi šitoje Lietuvos salelėje. B. Makauskas atviras – norėtųsi padaryti daugiau lietuvybės labui čia, bet viskas lėtai, sudėtingai vyksta, daug įvairių derinimų reikia, o kai abiejų šalių tarpusavio santykiai nėra geri, tai šitą kiekvienas jaučia. Šiemet liepą baigsis jo kadencija, bet nori dar gražų paminklėlį įamžinant lietuvius Tilžėje pastatyti, nori ir Vydūną, kurio 150-osios metinės bus minimos kovą ir kuris čia praleido beveik 50 metų įamžinti, ir daug kitų darbų padaryti, bet nelabai ką nuveiksi, kai reprezentacinės konsulato išlaidos metams tesiekia varganus 2000 eurų, o iš vizų uždarbis mažėja, nes jei anksčiau jų per metus išduodavo 25 tūkstančius, tai dabar – tik 12 tūkstančių. „Bet ir anais laikais lietuviams nebuvo lengva, tad kiek dar pajėgsiu ir suspėsiu, tiek bandysiu kuo daugiau padaryti”, – sako jis atsisveikindamas.

Atgal kelias – beveik dvi valandos, tad yra apie ką pamąstyti, ką aptarti ir apibendrinti. Ir svarbiausia, kaip sakė ir konsulas, ir kiti čia sutikti lietuviai – lankykite šitą kraštą, nepamirškite jo  ir pagalvokite, kas būtų mūsų Lietuva be Mažosios Lietuvos, be raštijos, be knygnešių, galų gale – be K. Donelaičio. Tad tikrai pagalvokime…