CENTRAS - Istorija - Metus sveriame darbais. Pasaulio lietuvių centras švenčia savo gyvavimo 30-metį
Pasaulio lietuvių centras.
Pasaulio lietuvių centras.

Metus sveriame darbais. Pasaulio lietuvių centras švenčia savo gyvavimo 30-metį

Pasaulio lietuvių centras (PLC), esantis Lemonte, švenčia savo gyvavimo 30-metį. Ar tai daug? Jeigu skaičiuosi tik metus, tai trys dešimtys metų tikrai nėra labai didelis laiko tarpas, jis sudaro maždaug trečdalį ilgo vieno žmogaus gyvenimo. Tuo metu jauni, prieš 30 metų prie PLC ištakų buvę žmonės iki šiol tebėra jaunatviški, pilni energijos ir noro toliau prisidėti prie centro gyvavimo. Tačiau jeigu vertinsime tai, kiek per tą laiką PLC nuveikta, tuomet tų trisdešimties metų svoris smarkiai pasikeičia. Nes nuveikta labai daug darbų, kuriuos skatino vienintelis pats svarbiausias tikslas: gyvenantiems čia, toli nuo Lietuvos, išlaikyti lietuvybę, saugoti ir puoselėti savo tėvų ir senelių šalies kalbą, istoriją, kultūrą ir visa tai perduoti savo vaikams, kad šie visa tai galėtų perduoti saviesiems. Ir dar: tapti centru viso pasaulio pažangiems lietuviams.

Pasaulio lietuvių centras buvo įkurtas prieš 30 metų Lemonte esančiame pastate, kuris prieš tai priklausė kunigų seminarijai. Daugelio čia, Amerikoje, gyvenančių tautiečių dėka vos per vienerius metus buvo surinkta tiems laikams neįtikėtinai didelė pinigų suma, kad būtų galima nusipirkti didžiulį pastatą. Vėliau jis buvo remontuojamas, čia buvo įrengta butų, dar po kurio laiko pastatyta nauja salė… Dabar PLC glaudžiasi 37 lietuvių organizacijos, iš kurių 18 yra nesiekiančios pelno. O visas šias organizacijas vienijančiame PLC dirba ir savanoriauja mūsų tautiečiai, įvairaus amžiaus ir skirtingų kartų atstovai. Šiandien kai kuriems iš jų uždavėme klausimą:

Koks Jūsų ryšys su Pasaulio lietuvių centru? Ko trisdešimtmečio proga linkėtumėte jam, buriančiam po savo stogu daugelį lietuvių organizacijų ir gausybę įvairaus amžiaus tautiečių?

Rimas Domanskis, advokatas, pirmasis PLC prezidentas:

Gerokai prieš įkuriant Lemonte PLC, jau buvo ne vienas bandymas lietuvių susibūrimo centrą išplėsti į pietvakarinę Čikagos dalį. Būta pasiūlymų iš kitų lietuvių organizacijų atstovų įsikurti buvusioje mokykloje, vienuolyne. Dabartinis pastatas, kuriame PLC gyvuoja jau 30 metų, anksčiau buvo kunigų seminarija. Aš tuo metu atstovavau tokio lietuvio, dirbusio nekilnojamojo turto ir finansų srityje, Vytauto Vebeliūno  įsteigtai kompanijai „Litas International”. Kai paaiškėjo, kad kunigų seminarijos pastatas su 230 akrų žemės yra parduodamas, V. Vebeliūnas paprašė, kad jam, kaip verslininkui aš, kaip advokatas, atstovaučiau. Jis mane pasamdė, aš ėmiausi darbo: dėl miesto leidimo, susijusio su pastatu ir aplink jį esančiomis žemėmis, teko eiti ir į teismą. Vėliau V. Vebeliūnas pasamdė Bronių Nainį dirbti tame jo įsigytame pastate administratoriumi. Tuomet kilo mintis, kad tą pastatą būtų gerai iš „Litas International” nusipirkti lietuvių bendruomenės reikmėms, tam pritarė ir Lemonto lietuvių bendruomenė. Pamenu 1987 metų žiemą susirinkome grupė atstovų ir tarėmės, kaip reikėtų derėtis dėl pastato pirkimo. Aš V. Vebeliūno paprašiau, kad jis man leistų atstovauti nebe jam, o lietuvių organizacijoms. Jis sutiko. Tuomet mes, trys lietuvių atstovai, nuskridome į New Yorką derėtis su V. Vebeliūnu dėl pastato pirkimo. Jau turėjome parengę sutartį, o mūsų atstovaujama Amerikos lietuvių bendruomenė Čikagoje turėjo surinkusi apie 20 tūkstančių dolerių. Derybų metu sutarėme, kad mums parduos tą pastatą. Jo kaina buvo 1 milijonas dolerių. Tačiau buvo sutarta ir dar dėl vienos sąlygos: jeigu iki 1987 metų gruodžio 31 dienos surinksime 800 tūkstančių dolerių, tai už šią sumą ir galėsime pirkti pastatą. Lietuviai aukojo tiek, kiek kas galėjo. Ir davė tuo metu nemažas sumas – kai kas net po 1000 dolerių. Taip pavyko surinkti 200 tūkstančių. Nei „Aušra”, nei Lietuvių Fondas tuo metu nedavė pinigų, nes nepasitikėjo mūsų idėja, netikėjo, kad mes ją įgyvendinsime iki galo. Mes buvome jauni, nežinomi ir nenusipelnę pasitikėjimo. Tuomet mums padėjo Lietuvių kredito unija „Kasa”, paskolino dar 600 tūkstančių dolerių.

Kai įsigijome pastatą, jame ėmė kurtis Maironio lituanistinė, Montessori mokyklos, skautai, bažnyčia ir kitos organizacijos. Tačiau dar reikėjo galvoti, kaip sumokėti paskolą. Todėl buvo nuspręsta viename iš didžiulo pastato sparnų įrengti butus, kuriuos žmonės galėtų pirkti. Tam projektui reikėjo dar 800 tūkstančių dolerių. Vėl reikėjo galvoti, kaip gauti šią sumą. Buvo lietuvių, kurie neparėmė idėjos, priekaištavo, kad mes griauname Marquette Parko lietuvių bendruomenę. Tačiau mes stengėmės padėti ir išlaikyti Marquette Parką ir plėsti lietuvių bendruomenės galimybes. Man pavyko išsiaiškinti, kad JAV turi įstatymą, kuriuo remdamiesi galėtume prašyti beprocentinės paskolos iš žmonių, o šiems ta proga sumažėtų mokesčių. Tokiu būdu žmonės pradėjo skolinti savo santaupas. Nemažai lietuvių skolino. Ypač ieškojome tokių, kurie būtų jau įgiję autoritetą, kad savo pavyzdžiu paskatintų kitus. Mums pasisekė – Valdas Adamkus paskolino 20 tūkstančių dolerių. Paskui jis tuos pinigus atidavė, paaukojo centrui. Vėliau dar buvo statoma sporto salė, vėl kvietėme aukoti. Kai paaiškėjo, kad PLC gyvuoja, išsilaiko ir net juda į priekį, atsirado pasitikėjimas, PLC ėmė remti ir Lietuvių Fondas.

Mano šeima – žmona Pranutė ir du vaikai (dukra, kuriai dabar jau 34 ir sūnus, jam 31-eri) su manimi PLC darbuose buvo nuo pat jo kūrimosi pradžios. Vaikai užaugo kartu su centru. Mano tėvai ir kiti lietuviai taip pat aukojo nemažas sumas, kad PLC gyvuotų. Aš centro veikloje dalyvavau ne tik kaip teisininkas ar pinigų aukotojas. Kai reikėjo, prisidėjau ir kitokiais darbais. Todėl man svarbu, kad PLC toliau gyvuotų ir klestėtų, kad vienytų ne tik Čikagos, bet ir visos Amerikos bei pasaulio lietuvius, taptų jų sielos namais.  To jam ir palinkėčiau.

Linas Gylys, PLC valdybos pirmininkas

Pradžioje buvau pakviestas valdybos pirmininko pareigas užimti dvejiems metams, bet štai jau netrukus bus dešimt metų, kai dirbu šį savanorišką darbą. Taip atsitiko, kad vis paprašydavo pasilikti, tai ir pasilikdavau. Nes puikiai suprantu, kad nelengva surasti savanorių. O aš matau to darbo prasmę, noriu dirbti tai, kas yra svarbu tėvynei Lietuvai. Aš daug pinigų neturiu, bet vis vien kiek galėdamas aukoju. Bet daugiausiai aukoju savo laiko ir darbo. Man labai patinka dirbti su dabartiniu centro direktoriumi Artūru Žiliu. Aš beveik kasdien atvažiuoju į PLC ir čia praleidžiu po kelias valandas. Anksčiau centre gyveno mano mama, aš ją aplankydavau, o tuo pačiu atvažiavimu ir savo, kaip valdybos pirmininko, darbus nuveikdavau.

Mano žmona Dana buvo viena iš pirmųjų centro administratorių. Ji tvarkė ir centre buvusią lietuviškų suvenyrų parduotuvėlę (apie tai „Draugui” pasakojo ir pati Dana Gylienė. Ji sakė, kad pradžioje naujai įsigyto pastato reikalus administravo savanoriškai, tik vėliau tapo samdoma darbuotoja). Mūsų visi keturi vaikai perėjo per centrą – mokėsi, lankė būrelius. Centrui palinkėčiau, kad jis gyvuotų kuo ilgiau. Ir kad žmonės prie to prisidėtų kaip kas gali: darbu, ar pinigais.

Birutė Sakutienė, „B&G Party Planning”, švenčių dekoratorė, trijų vaikų mama:

Į Ameriką atvažiavau 2001 metų žiemą, išlošusi „Žaliąją kortelę”. Apsigyvenau Lemonte. Čia vaikai pradėjo lankyti PLC veikiančius įvairius būrelius, šokius. Mano mama, čia anksčiau apsigyvenusi, taip pat jau buvo įsitraukusi į visuomeninę lietuvių veiklą. Ji priklauso „Saulutės” organizacijai, besirūpinančiai teikti pagalbą Lietuvoje gyvenantiems vaikams. Pamažu ir aš pradėjau lankytis ir kartais padirbėti PLC. Čia trečiadieniais rengiamas „Bingo” žaidimas, kurio metu surinktos lėšos atitenka PLC išlaikymui. Tai aš vienerius metus savanoriavau šio žaidimo metu, kiekvieną trečiadienį. Dabar turiu kitą darbą, todėl pasikeitė mano grafikas. Tačiau neatitrūkau nuo centro. Dabar rengiamės PLC 30-mečio paminėjimui ir baliui, salėje bus ir mano sukurtų dekoracijų. Mano nuomone, centras yra labai reikalingas čia gyvenantiems lietuviams, nes jie turi kur susirinkti, susitikti. PLC linkiu sėkmingai gyvuoti ir nuolat tobulėti.

Lina Smilgienė, Lina’s Embroidery Inc. savininkė

Man PLC yra tarsi maža dalelė Lietuvos, nuo kurios esame taip toli. Atvykusi į centrą, jaučiuosi tarsi mažoje lietuviškoje salelėje, kur susiburia daug lietuviškų organizacijų. Jau 5-erius metus esu PLC tarybos narė, atsakinga už renginių organizavimą. Prieš 10 metų, kai centras šventė 20 metų jubiliejų, buvau įtraukta į komitetą, kuris rūpinosi centro puošimu, dekoravimu. Tada pamačiau, kiek žmonių savanoriškai ir be atlygio dirba puoselėdami ir išlaikydami PLC. Supratau, kokia svarbi mums yra ši vieta. Per pastaruosius kelerius metus buvo surengti trys metiniai baliai ir trys madų šou, prie kurių organizavimo ir aš prisidėjau. Man buvo labai idomu susitikti įvairių žmonių, prisiimti kartais nelengvų iššūkių, stengtis dėl tų lietuvių, kurie lankosi centre. Visada kėliau sau svarbiausią tikslą ir troškau, kad į PLC renginius susirinktų kuo didesnis būrys svečių ir kad jiems liktų kuo daugiau įsimintinų įspūdžių. Juk reikalingi ne tik pinigai, kad šis pastatas būtų mums ir mūsų vaikams antrieji namai. Reikia ir žmonių, kurie rengtų šventes, reikia ir tų, kurie jose dalyvautų, ateitų į įvairius renginius, o jų vaikai susipažintų su lietuviška kultūra. Mes kartu su vyru šeimoje auginame trynukus. O aš pati vadovauju prieš 14 metų įkurtam savo verslui Lina’s Embroidery Inc. Pasakysiu atvirai, norėtųsi, kad para turėtų bent 26 valandas. Tačiau visada ieškau ir surandu galimybių savo laiko paskirti ir visuomeniniams darbams. Taip yra todėl, kad jaučiu didelį savo vyro palaikymą. Ačiū jam už tai.

Nuoširdžiai noriu palinkėti PLC darbuotojams stiprybės ir kantrybės. O visai lietuvių bendruomenei susivienijimo. Palaikykime vieni kitus, ištieskime ranką, tuomet ji bus ištiesta ir jums, kada to labiausiai reikės. Su gražiu jubiliejumi PLC!

Taiyda Chiapetta, „Nerijos” tunto skautų vadovė, Maironio lituanistinės mokyklos darbuotoja:

Pradėjome centre savanoriauti su vyru Richardu nuo pat jo įsikūrimo, kai tik buvo nupirktas tas pastatas. Mes abu esame lietuviai, tik jo tėvas yra italų kilmės, tačiau mums abiems su Richardu norėjosi dirbti lietuvybės labui.

Kai buvo nupirktas pastatas, jis atrodė kitaip, nei dabar. Pamenu, kad kai atėjome apžiūrėti, radome tų kunigėlių paliktus stalus, ant kurių šildomi lempomis, augo kažkokių augalų daigai. Nežinojome, ką su jais daryti. Nes nebuvo aišku, ar tai daržovės, ar gėlės. Nebuvo laiko tuo rūpintis, nes pastate prasidėjo remontai. Kai kurios organizacijos įsikraustė į naujas patalpas: tai buvo Maironio lituanistinė mokykla, kuri prieš tai nuomojo patalpas kitoje vietoje. Taip pat ėmė kraustytis ir skautai. Tuo metu, dar pradžioje, buvo žmonių, kurie laikinai apsigyveno tame didžiuliame pastate. Viena šeima, pamenu, statėsi namą, todėl laikinai įsikūrė dabartinio PLC raštinėje. Pamenu, kaip jų dukra važinėdavosi dviratuku po centro koridorius. Pradžioje pastate buvo daug mažų kambarėlių, kuriuose anksčiau gyvendavo kunigai. Buvo atskiras pastato sparnas, skirtas seselėms vienuolėms. Teko daug ką griauti, kad atsirastų erdvesnių patalpų. Pamenu, kaip kartu su jūrų skautais rengėme pirmąjį balių „Jūros dugnas”. Tuomet sutarėme, kad vietoj to, kad mokėtume pinigų už salės nuomą, verčiau ją išdažysime. Taip ir padarėme, išdažėme tą salę. Kas buvo sunkiausia? Surasti laiko, nes visiems jo trūksta. O po darbo pavargusiems dar reikėdavo važiuoti į PLC, kad ten dar padirbtume. Ką norėčiau palinkėti centrui? Kad kuo daugiau žmonių prisijungtų prie centro išlaikymo ir veiklos. Kad PLC būtų reikalingas ne tik mūsų, bet ir ateinančioms lietuvių kartoms.

Daina Siliūnienė, ilgametė PLC savanorė:

Į PLC veiklą su vyru įsijungėme prieš 20 metų. Tuo metu centras šventė savo 10-metį. Tąsyk prisidėjome prie tos šventės organizavimo, nes kažkas tikriausiai paprašė padėti. Kaip tik tuo metu mūsų vaikai pradėjo lankyti centre esančią Maironio lituanistinę mokyklą, krepšinio treniruotes, įstojo į skautų gretas. Todėl norėjome prisidėti prie centro gyvavimo. Mano tėvai – Indrė ir Donatas Tijūnėliai – taip pat labai aktyvūs čia gyvenančių lietuvių bendruomenės nariai. Tą norą nebūti abejingiems jie paveldėjo iš savo tėvų. Tai yra šeimos tradicija. Mes su vyru prisidėjome prie PLC darbų: Fondo salės atnaujinimo, savo laiku buvusio labai populiaraus ir daug pelno nešusio „Bingo” žaidimo organizavimo. Teko ieškoti savanorių, kurie dirbtų „Bingo” dieną, taip pat ne kartą teko rinkti pinigines aukas iš žmonių įvairioms PLC reikmėms. Kai kurie pažįstami vengdavo mane susitikti, nes žinodavo, kad aš būtinai paprašysiu paaukoti pinigų centrui.  Mano vyras labai daug padarė, kad atsirastų nauja salė, kuri dabar vadinama R. Riškus vardu. Per tuos 20 metų visko daug padaryta. Dirbome, nes abu šeimoje supratome tą patį: reikia dirbti ir palaikyti lietuvybę. Vienas kitą palaikėme šioje veikloje. Pamenu, kad vaikams sukraudavome įvairiausių žaislų, padėdavome jiems patikusių puodų, keptuvių, kad jie susidomėtų ir kuo ilgiau ramiai žaistų. O patys užsiimdavome PLC reikalais. Dabar vaikai suaugę – turime dvi dukras ir du sūnus. Jie pasirinko teisininkų, mokytojos ir inžinieriaus specialybes.

Aš PLC galėčiau palyginti ir sugretinti su pačia Lietuva: kiek ji daug pasiekė ir kiek dar neišnaudotų galimybių turi? Linkiu, kad čia, centre, lietuvybė sėkmingai būtų puoselėjama dar daug daug metų.