CENTRAS - Kultūra - Mokslininkas Mirianas Chachisvilis: „Pirmas prietaisas buvo pagamintas mano garaže”
Mirianas Chachisvilis su šeima
Mirianas Chachisvilis su šeima – žmona Jurgita bei sūnūmis Martynu (11) ir Donatu (10) Costa Rikoje. (Asmeninio archyvo nuotraukos)

Mokslininkas Mirianas Chachisvilis: „Pirmas prietaisas buvo pagamintas mano garaže”

Simona Minns.

Visada įdomu kalbinti tuos, kurie tarsi gyvena ,,už kadro” – ar tai būtų mokslininkai, ar fotografai, operatoriai, ar kitų ,,nesceninių” profesijų žmonės. Bendraudama su San Diege įsikūrusiais mokslininku Dainiumi Mačikėnu ir balerina Egle Špokaite sužinojau apie tame pačiame mieste gyvenantį Nobelio premijos laureato laboratorijoje dirbusį mokslininką iš Kauno Mirianą Chachisvilį. Buvau patikinta, kad Mirianas yra tikras lietuvis ir puikiai kalba lietuviškai, kuo neužilgo įsitikinau ir pati. Labai nudžiugau, kad Mirianas mielai sutiko pasikalbėti. Mokslininkas pasakoja, kaip jis pasiekė karjeros aukštumų, kokia darbo etika vadovaujasi ir nuo ko pradėjo savo paties verslą. Taip pat daugiau sužinome apie nelengvą mokslininkų duoną ir darbą laboratorijose.

– Kaip Jūsų mokslinė veikla jus nuvedė nuo Kauno iki San Diego? Ar visada sąmoningai ieškojote naujų vietovių tyrimams, ar naujos vietos jus susirasdavo?

– Tiesiog būdavau pakviestas. Mokslinė veikla prasidėjo Fizikos institute Vilniuje, iš karto po Vilniaus universiteto baigimo. Netrukus (1992 m.) buvau pakviestas trumpam padirbėti Švedijos šiaurėje esančiame Umea universitete.

Po sėkmingo projekto įgyvendimo kitais metais man pasiūlė tame pačiame universitete pradėti doktorantūros studijas cheminės dinamikos srityje. Po metų mano vadovui Villy Sundstrom gavus profesoriaus vietą Lundo universitete, persikėliau į Švedijos pietus. Lundo universitete apsigyniau daktaro disertaciją (1996 m.), kuri buvo skirta ultrasparčių energijos pernašos procesų tyrinėjimui fotosintezėje. Disertacijos oponentu buvo prof. A. Zewail iš (California Institute of Technology), o komiteto pirmininkas – prof. Lennart Eberson, tuometinis Nobelio Chemijos komiteto vadovas. Kitais metais už šią disertaciją gavau apdovanojimą, nes ji buvo pripažinta geriausia daktarine disertacija Švedijoje.

Po disertacijos apsigynimo iškart buvau pakviestas tolimesniam žinių gilinimui ir darbui Pasadenoje. Ši mokslo įstaiga šiemet pripažinta geriausia pasaulyje: www.timeshighereducation.com/world-university-rankings/2016/world-ranking#!/ page/0/length/25 ), kur praleidau trejus metus.

Mirianas Chachisvilis laboratorijoje
Mirianas Chachisvilis laboratorijoje California Institute of Technology. Pasadena, 2000 m.

Ten bebūnant mano vadovas gavo Nobelio premiją chemijos srityje (1999 m.), o man pačiam buvo pasiūlyta profesoriaus vieta Lundo universitete, tad grįžau į Švediją. Galbūt ten ir būčiau likęs iki šiol, jei viena San Diego bendrovė (Genoptix, Inc – dabar Novartis padalinys) nebūtų pasiūliusi įdomaus darbo gyvų ląstelių manipuliacijos lazeriais srityje. Tuomet nutariau, jog kadangi mano tyrimų sritis gavo Nobelio premiją, reikėtų sukti kita linkme. Tad po vienerių metų Švedijoje grįžau į Californiją. Po trejų metų darbo bendrovėje, pagilinęs žinias biologijos srityje, pradėjau akademinį darbą mažame tyrimų institute, to La Jolla (San Diego priemiestis, kuriame daug akademinių įstaigų ir aukštųjų technologijų bendrovių). Ten dirbau 9 metus. Turėjau daugiametį finansavimą iš JAV National Institutes of Health ir iš National Science Foundation. Tyrinėjau, kaip ląstelės transformuoja mechaninį poveikį į cheminius ir biologinius signalus; tai svarbi sritis širdies ir kraujagyslių susirgimų prevencijai.

Nepaisant pilnalaikio darbo tuo pat metu institute (8 metus) konsultavau ir vadovavau vienai San Diego biotechnikos bendrovei, kuri užsiiminėjo mokslinių idėjų inkubacija ir komercializavimu. Visai neseniai nusprendžiau, kad ir pats norėčiau išbandyti jėgas aukštųjų technologijų verslo srityje. Turiu nemažai idėjų, tad įsteigiau dvi kompanijas: Solvexa ir VeriSkin. Pirmoji kuria naują metodą chiralinių vaistų molekulių analizei ir atskyrimui. Mes ką tik paskelbėme straipsnį apie šį metodą prestižiniame Nature Communications žurnale (http://www.nature.com/ncomms/2015/150728/ncomms8868/abs/ncomms8868.html). Antroji kompanija skirta naujam, neinvaziniam odos vėžio diagnostikos metodo vystymui. Šios kompanijos pradžia buvo „klasikinė”, t. y. pirmas prietaisas buvo pagamintas mano namo garaže, tačiau šiuo metu, po sėkmingų klinikinių studijų dviejose valstijose, National Institute of Health pažadėjo rimtą finansinę paramą tolimesniam metodo vystymui.

– Jūsų gruziniška pavardė gali ne vieną suklaidinti dėl lietuviškos kilmės. Papasakokite apie lietuviškumą savo gyvenime – ar dažnai tenka kalbėtis lietuviškai? Ar dažnai sugrįžtate į gimtąjį Kauną?

– Gimiau ir užaugau Kaune. Mano mama lietuvė, o iš tėvo pusės senelis buvo gruzinų kilmės – dirbo diplomatu Varšuvoje. Namuose kalbėjome lietuviškai. Gruziniškai, deja, kalbėti nemoku, nors galiu susikalbėti kitomis septyniomis kalbomis. Seniau į Kauną grįždavau kelis kartus per metus, bet pastaruoju metu tai tampa sudėtingiau dėl šeimyninių priežasčių – vaikai dar maži, o kelionė ilga. Mažiausia kelis kartus per savaitę per Skype kalbuosi su mama, kuri tebegyvena Kaune. Mano žmona – Jurgita, lietuvė iš Kelmės. Auginame du sūnus – 11 metų Martyną ir dešimtmetį Donatą.

– Ar norėtumėte, kad ir Jūsų vaikai pasuktų moksliniu keliu?

– Taip, norėčiau, kad bent vienas iš jų pasuktų mokslo linkme, ir sprendžiant pagal jų dabartinius polinkius bei interesus, nesistebėčiau, jei taip ir atsitiktų. Tačiau aš labai aktyviai nebandau paveikti jų pasirinkimo, nes, deja, mokslininko duona nėra lengva, ir nepanašu, kad tai pasikeis artimiausiu laiku. Ypač šiais laikais JAV yra žymiai patrauklesnių finansine prasme karjeros krypčių. Todėl dabar iš anksto reikia labai gerai įvertinti savo sugebėjimus, nes šiais globalaus pasaulio laikais konkurencija moksle milžiniška. Netgi sėkmingi mokslininkai yra labai priklausomi nuo mokslo finansavimo fondų ir todėl labai sunku vystyti tą mokslo sritį, kuri domina, o ne tą, kuriai lengviau gauti finansavimą. Todėl dauguma tampa „pririšti” prie tos pačios srities tam, kad taptų žinomi tos srities specia-listai ir galėtų tikėtis finansinės paramos.

– Kada jūs pasirinkote mokslininko kelią? Kokio amžiaus supratote, kad mokslas yra jūsų pašaukimas?

– Dar vidurinėje mokykloje Kaune. Gerai sekėsi fizika (turbūt todėl, kad buvo įdomu). Tėvai buvo inžinieriai, tad gal ta aplinka ir nulėmė mano pasirinkimą.

– Minėjote, kad dirbote Nobelio premijos laureato laboratorijoje. Pasinaudojusi proga paklausiu – ar Jūs pats siekiate Nobelio premijos? Kokią reikšmę Jūsų gyvenime užima viešas įvertinimas ir pripažinimas?

– Viešas pripažinimas yra svarbu, bet daugiausiai tik dėl to, kad palengvina finansavimo moksliniams tyrimams gavimą. Nobelio premija tikrai nėra tikslas. Tai būtų per daug paviršutiniška, tačiau noras palikti tikrą pėdsaką moksle, nepaisant bėgančio laiko, tebelieka stipria paskata.

– Kaip finansavimas moksliniams tyrimams pasikeitė ar keičiasi pastaruoju metu palyginus su procesu vykusiu prieš penkerius ar dešimt metų?

– Čia atsakymas paprastas: nors vertinant absoliučiais skaičiais, finansavimas didėja, tačiau jo paklausa auga gerokai greičiau, todėl jį vis sunkiau ir sunkiau gauti. Bet to, mokslo finansavimo sritys keičiasi, pvz., šiuo metu, be abejo, didesnė dalis tenka biologiniams mokslams, tad nenuostabu, kad šiais laikais daug mokslininkų ir inžinierių tampa „biologais”. Mano manymu, biologinių mokslų finansavimas ir toliau augs, greičiausiai kitų mokslo krypčių „sąskaita”.

– Ką labiausiai vertinate darbo etikoje? Su kokiais žmonėmis mėgstate dirbti ir kokiais principais pats vadovaujatės, kai dirbate laboratorijoje?

– Akademiniame pasaulyje jaučiama didelė konkurencija, sąlygota finansavimo trūkumo, kuri neigiamai veikia darbinius santykius. Man labiau patinka kolektyvinis darbas grupėje, tačiau tai yra sunku suderinti su šiuo metu beveik įteisintu principu „laimėtojas pasiima viską”. Dėl šios priežasties šiuo metu man labiau patinka darbas privačiose kompanijose. Jose daugiau kolektyvinio proceso (santykinai, nes ir kompanijose visko pasitaiko). Tačiau jei pats tą kompaniją įsteigi, gali pats nuspręsti, koks darbo klimatas joje bus.

– Papasakokite plačiau apie savo įsteigtas kompanijas: kaip kilo idėja jas įsteigti, jų veiklą, plėtrą, ateities planus.

– Idėja įkurti pirmąją kompaniją VeriSkin kilo spontaniškai, bemąstant, kaip galima būtų panaudoti cheminės dinamikos principus ir analizės metodus medicinoje. Ši technologija leidžia per 1 min. nustatyti, ar odos darinys yra vėžinės prigimties ar ne. Tai padaro netgi tiksliau nei specialistas dermatologas. Žinoma, bandymų sukurti tokį prietaisą yra būta ir anksčiau, tiek JAV, tiek Europoje ir Lietuvoje. Iki šiol problema buvo ta, kad tokie prietaisai kainuoja dešimtis ar net šimtus tūkstančių dolerių ir dėl šios priežasties nėra praktiški, t. y. neįperkami eiliniam šeimos gydytojo kabinetui. Iš pradžių VeriSkin prietaisas kainuos apie 1000 dol. ir bus pardavinėjamas specialistams, bet ateityje planuojame, kad kaina bus mažesnė nei 100 dol. ir jį galės nusipirkti bet kas, o veiks jis kaip išmanaus telefono priedas.

Mirianas Chachisvilis Costa Rikoje
Mirianas Chachisvilis Costa Rikoje

Antrąją Solvexa kompaniją įsteigiau tam, kad galėčiau sukurti naują metodą chiralinių molekulių atskyrimui ir analizei. Dauguma vaistų molekulių yra chiralinės, t. y. jų veidrodinis atspindys pasižymi kitokia struktūra – panašiai, kaip kairė ranka skiriasi nuo dešinės, taip ir chiralinių molekulių „kairiojo” enantiomero erdvinė struktūra skiriasi nuo „dešiniojo”, nors jų cheminė formulė ir ta pati. Įdomus pavyzdys yra carvono molekulė – jo „dešinioji” struktūra kvepia kaip mėta (spearmint), o kairioji turi kmynų kvapą – tai įrodo, kad erdvinė molekulės struktūra yra labai svarbi, nes nulemia skirtingą sąveiką su kvapo receptoriais. Farmacijos pramonei svarbu tai, kad viena iš chiralinės molekulės struktūrų, tarkim „kairioji”, gali būti vaistas, o kita gali būti kenksminga. Todėl vaistų gamintojai privalo šias molekules atskirti, kas yra labai brangu ir sudėtinga, daugiausia dėl to, kad šios molekulės turi tokias pat fizines savybes. Kaip jau minėjau, neseniai paskelbėme straipsnį, kuriame parodėme, kad mūsų pasiūlyta technologija veikia. Tačiau tai tik pradžia, ateityje laukia ilgas metodo optimizacijos ir prietaiso kūrimo darbas, kuriam dar tik pradedame ieškoti finansavimo šaltinių.

– Skamba labai įspūdingai. Papasakokite trumpai „Draugo” skaitytojams apie savo laisvalaikį. Ar turite kokių pomėgių? Dalykų, kuriuos mėgstate veikti laisvu nuo darbo laboratorijos laiku?

– Keturis kartus per savaitę žaidžiu tenisą. Šių metų vasarą netgi laimėjau viename vietinės reikšmės teniso turnyre. Labai mėgstu kalnų slidinėjimą. Kasmet su šeima važiuojame slidinėti kur nors į Siera Nevados kalnus. Taip pat mėgstu išvykas į kalnus vasarą, ką dažnai darome su šeima. Žinoma, gyvenant vandenyno pakrantėje, tenka ir paburiuoti. Šiuo metu mokausi ispanų kalbos.

– Linkime sėkmės ir ačiū už pokalbį.