Motinų laiškai

Jūratė Kuodytė.

Vilnius. 1976 m. pirmas gegužės sekmadienis. Dabar pas mus 2 val. nakties. Visi miega, tai ramiai galiu tau parašyti. Ką tik išgręžiau skalbinius ir padžioviau balkone. Skauda rankas, nes žlugtas šį kartą labai didelis ir taip bus dar ilgai, mat anyta jau visai atgulė ir gydytojų prognozės geresnės ateities nebežada. Laukiu nesulaukiu, kada mažiausioji pradės tūpti ant puodo pati. O kaip taviškis? Ar jau pasiprašo, o gal pats savo reikalus išmoko susitvarkyti? Esame sveiki, o kaip jūsų šeimyna gyvuoja?..

Čikaga. 1976 m. antras gegužės sekmadienis. 2 val. nakties. Pas mus Motinos diena šiandien, ruošiu maistą šventei, visi nori kugelio, tai skutu bulves. Skauda rankas ir man, tirpsta kojos. Kaip užjaučiu, kad neturite skalbimo mašinos! O dėl kitų reikalų, tai ačiū „pampersams”. Nežinau, kaip reiktų be jų suktis. Vyresnieji vaikai džiugina gerais mokslais, žiūri į koledžus. Akys limpa, pabaigsiu šitą puodą ir eisiu į lovą. Rytoj anksti keltis. Siunčiu mūsų šeimynos nuotrauką, parodyk mamytei…

Tai tik pora ištraukų iš laiškų, kuriuos ilgus metus rašė viena kitai dvi motinos, pasakodamos apie savo kasdienybę skirtinguose pasaulio kraštuose. Jų pačių mamas, dvi seseris, išskyrė karas – vienos šeima spėjo pabėgti nuo sovietų, o kitos liko Lietuvoje. Kai laiškai pradėjo beveik neatplėšti perskristi Atlantą, seserų šeimos susisiekė, ir noras pažinti savo giminę ne tik iš šventinių nuotraukų daugeliui išdraskytų šeimų išsiskleidė laiškais. Juos ėmė rašyti antroji karta, gimusi jau sovietinėje Lietuvoje ir Jungtinėse Valstijose. Susirašinėjimo tradiciją tęsia ir trečioji karta, kurios lietuviškoji pusė motinų, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, drąsiai sveikina viena kitą su Motinos diena, nes jau 30 metų tai galima daryti nebijant pasekmių, nebijant, kad laiškas bus atplėštas, nesibaiminant linkėti viena kitai Dievo pagalbos rūpesčiuose ir Dievo Motinos globos.

„Ką tu darai, kai tavo vaikai neklauso”, – klausia mama iš Čikagos. „Turbūt juoksies iš manęs, bet aš iš nevilties suklumpu ant kelių vidury kambario ir garsiai pradedu kalbėti ‘Tėve, mūsų’… Visada suveikia!”, – atsako vilnietė mama, kuri, beje, yra šių eilučių autorė. „Negali būti, nes aš darau tą patį, bet maniškiai jau priprato ir nebekreipia dėmesio. Gal reikia keisti maldą?”, – guodžiasi su šypsenėle laiškelio pabaigoje čikagietė.

Skirtingos gyvenimo sąlygos, poreikiai, prioritetai, tačiau motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai tokie patys anuomet, tokie pat ir šiandien. „Ar pavalgei? Ar turi pinigų? Ar sveikas?”, – klausia šiandien motinos visame pasaulyje savo vaikų per Skype, telefonu ir visais įmanomais būdais, nes daugelis jų studijuoja kitose šalyse ir negali grįžti namo dėl atšauktų skrydžių ir paskelbto visuotinio karantino. Jos rašo ilgiausius laiškus savo vaikams mintyse, kompiuteriuose ir išmaniųjų telefonų pagalba dieną naktį, svajodamos apie jų ateitį, klausinėdamos, laukdamos ir nesulaukdamos atsakymų. Tikrai ne visos jų gauna sveikinimus Motinos dienos proga, tačiau tyli nuoskauda nesumažina jų besąlygiškos meilės apstybės savo vaikams.

Visi žinome biblinį pasakojimą apie sūnų palaidūną ir jo laukiantį tėvą. Kaskart girdėdama šią istoriją prisimenu motinas, kurios priima savo paklydėlius vaikus į savo namus, nors jie ne kartą iššvaistė ne tik savąją, bet ir jos pačios turto dalį, vis tiek dalijasi paskutiniu duonos kąsniu iš savo neturėjimo, nors žino, kad gali net nesulaukti paprasto „ačiū”. Prisimenu motinas, kurios tapo nuostabiomis mamomis svetimiems vaikams ir kurios pyksta, kai vaikus taip pavadini, sakydamos, kad nėra pasaulyje nė vieno svetimo vaiko, nes vaikas yra tas, kuriam reikia meilės, pačios didžiausios, besąlygiškos, nes tik tokia meilė gali padauginti pasaulyje gėrio, tik tokia meilė gali užauginti žmogų, kuris išmoks mylėti kitą, ne tik save.

Motinos dieną visada pristingame žodžių išreikšti savo dėkingumą ir meilę savo motinoms – gyvoms ir jau amžinybėn iškeliavusioms, tačiau yra menkutė paguoda – tą amžiną skolą savo motinoms galime grąžinti per meilę savo vaikams, o ir žmonėms, kuriems galime dovanoti savo meilės perteklių, įskiepytą kiekvienoje moteryje sulig Mergelės Marijos pasakymu „taip”.