CENTRAS - Geografija-Rajonai - Mums visada trūko lietuviško oro
Mokslininkų Leipų šeima po dvejų metų, praleistų Amerikoje, planuotai grįžo į gimtinę.
Mokslininkų Leipų šeima po dvejų metų, praleistų Amerikoje, planuotai grįžo į gimtinę. (Šeimos archyvo nuotraukos)

Mums visada trūko lietuviško oro

Rasa Sėjonaitė.

Taip sako gamtos mokslų daktarė Ramunė Leipuvienė, jau daugiau nei dešimt metų po ilgų veiklos metų Švedijoje, o vėliau Amerikoje karjerą tęsianti Lietuvoje.

Švedijoje yra tradicija – parašius daktaro disertaciją stambia vinimi ją prikalti prie skelbimų lentos, kad visi galėtų pasiskaityti. Čia vinimi gamtos mokslų daktarė Ramunė Leipuvienė tuoj pervers savąjį rašinį.
Švedijoje yra tradicija – parašius daktaro disertaciją stambia vinimi ją prikalti prie skelbimų lentos, kad visi galėtų pasiskaityti. Čia vinimi gamtos mokslų daktarė Ramunė Leipuvienė tuoj pervers savąjį rašinį.

Po Švedijos – Amerika

1995 metais Vilniaus universite­te, Gamtos fakultete baigusi ­gene­tikos specialybės studijas, Ramunė kartu su vyru Arūnu ir dar visai maža dukrele Gabija išvyko į Švediją toliau studijuoti doktorantūros Umeå universitete. Devynerius metus šei­ma praleido šiame mieste. Čia Ramunė Leipuvienė Umeå universiteto Molekulinės biologijos institute tyrė sudėtingus baltymų trans­liacijos mechanizmus bakterijose, apsigynė gamtos mokslų daktaro laispnį. Švedijoje gimė sūnus Joris. Kaip pati mokslininkė sako, po devynerių metų intensyvių mokslinių tyrimų natūraliai atsirado noras tęsti podoktorantūrines studijas. Šeima neatsitiktinai pasirinko Ame­riką, nors galėjo panašią veiklos sritį rinktis Europoje. „Mums Amerika buvo labai įdomi šalis. Buvome gir­dėję įvairių nuomonių apie ją. Vieni apie Ameriką atsiliepdavo teigiamai, kiti neigiamai. Norėjome patys įsitikinti, kaip yra, ir tas podoktorantūrinis studijų laikotarpis buvo labai tinkamas – nei per ilgas, nei trumpas, kad spėtum pamatyti šalį iš vidaus, ne turisto akimis, o pabandant joje pagyventi”, – sako Ramunė Leipuvie­nė.

Mokslininkė podoktorantūri­nėms studijoms pasirinko Children’s Hospital Oakland Research Institute, Oaklande, Californijoje, Dr. Elizabeth Theil laboratoriją, tiriančią žmogaus feritino baltymo sintezės reguliaciją. Molekulinės biologijos tyrėjo darbą tame pačiame institute, tik pas kitą profesorių rado ir jos vyras. „Ame­rikoje neplanavome akademinės karjeros. Tiek Švedijoje, tiek Amerikoje tyrinėjau baltymų transliacijos ypatumus, tačiau tiesiogiai tyrimai susiję nebuvo. Vienas profesinis laikotarpis pildė kitą naujomis žiniomis, naujai išmoktais metodais ir technikomis”, – sako mokslininkė. 

Nustebino amerikietiškos vaikų švietimo sąlygos

Atvykusi iš Švedijos Ramunės šeima Californijoje jokių netikėtumų ar trikdančių gyvenimo būdo skirtumų nepatyrė. Bendravo labai daug su lietuviais ir nuolat jautė labai artimą naminę aplinką, o pats ame­rikietiškas gyvenimas priminė tai, ką jie su vyru ir įsivaizdavo. „Žodžiu, ką įsivaizdavome, tą ir radome. Juk dažnai, kai kažką įsivaizduoji, realybėje taip nėra, bet šįkart taip nenutiko. Amerika buvo tokia, kokios ir tikėjomės – dideli plotai, didžiulė įvairovė, už viską reikia mokėti”, – prisimena pašnekovė.

Leipų šeimos vaikai šeštadienius Amerikoje leisdavo mokydamiesi lietuvių kalbos ir grama­tikos. 2006-aisiais metais suburtas švietėjiškas būrelis išaugo į San Francisco lituanistinę mokyklą „Genys”.
Leipų šeimos vaikai šeštadienius Amerikoje leisdavo mokydamiesi lietuvių kalbos ir grama­tikos. 2006-aisiais metais suburtas švietėjiškas būrelis išaugo į San Francisco lituanistinę mokyklą „Genys”.

Šeimą pake­rėjo Amerikos gamta, gyvūnija. Sten­gėsi nepraleisti nė vieno savaitgalio be išvykų ir kelionių į atokesnes že­myno vietas. Sako, kad pamatė tiek daug, kad turbūt vietos amerikietis per gyvenimą nėra tiek pakeliavęs po savo šalį.

Vienintelis trikdantis dalykas Amerikoje buvo vaikų priežiūra. Po Švedijos patogumo Californijoje buvo sunku. „Gal šitoje vietoje šiek tiek nusivylėme. Švedijoje vaikams visada ‘įjungta žalia šviesa’, vaikai iš­lepinti gerais darželiais, mokyklomis, jiems sukurtos idealios sąlygos augti ir visomis prasmėmis tobulėti. Californijoje toli gražu to nebuvo”, – sako Ramunė.

Tiesa, buvo ir dar vienas esminis skirtumas, pakoregavęs įprastą mokslininkų gyvenimo būdą. Po Švedijos, kur šeima kasdienius atstumus n­u­mindavo dviračiais, sunkiau buvo priprasti, kad Amerikoje visur net mažiausiam reikalui sutvarkyti bū­davo reikalingas automobilis. 

Šliejosi prie lietuvių

Dažniausiai iš artimos aplinkos užduodamas klausimas būdavo apie vaikus – kaip jiems pavyko prisitai­kyti prie naujos aplinkos. Ramunė įsitikinusi, kad nereikia pačiam iš to daryt bėdos, tada ir vaikams neatsilieps tėvų nuogąstavimai.

Dvylikametei dukrai buvo leng­viau. Ji laisvai kalbėjo angliškai. Komunikabili mergaitė, nesvarbu kurioje šalyje bebūtų, draugų susirasdavo tą pačią dieną, ir jai bendraujant su aplinkiniais jokių sunkumų nekildavo. Gal kiek sudėtingesnė padėtis buvo jaunėlio sūnaus. Jis tuo metu buvo penkerių. Puikiai kalbantis švediškai ir lietuviškai, berniukas visai nekalbėjo angliškai ir iš darželio jam teko iš karto sėsti į mokyklinį suolą. „Bet skundų iš jo negirdėjome. Mes visada stengdavomės iš anksto nuteikti vaikus, daug kalbėdavome ta tema, sakydavome, kad važiuosime, kas jų laukia, ir tai nebuvo jiems kažkoks netikėtumas. Sūnus išmoko kalbą per kelis mėnesius ir greitai integravosi į naują aplinką”, – sako pašnekovė.

Leipų šeima nesistengė atsiriboti nuo lietuvių ir, skirtingai nei kiti, nesiekė kuo greičiau perimti vietinių amerikiečių gyvenimo ypatumų. „Mums to lietuviško oro visada trū­ko, ir mes visada stengdavomės jo susiieškoti. Tiek gyvenant Švedijoje, tiek Amerikoje mes turėjome nema­žai draugų lietuvių. Visada smagu buvo susirinkti saviems ir savaip leisti laiką. Gal todėl mes nelabai stengėmės įsilieti į amerikietišką ap­linką, neieškojome artimų draugysčių su vietiniais. Nors su ame­rikiečiais kaimynais gražiai bendravome, vaikai kartu žaisdavo, eidavo į vienas kito gimtadienius, bet šeimomis labai artimai taip ir nesusidraugavome”, – pasakoja  mokslininkė.

Minties likti Amerikoje niekada nebuvo

Ramunė visada kartu su šeima žinojo, kad Lietuvą palieka tik laikinai. „Niekada nebuvo min­ties apie emigraciją, visada buvo įjungtas stebėjimo radaras, kas vyksta Lietuvoje ir kada galima bus grįžti į namus. Neplanavome tikslios grįžimo datos, bet niekada ir nesakėme, kad nesiruošiame grįžti”, – apie praeities sprendimus pasakoja Ra­munė Leipuvienė.

Akimirkos iš Leipų šeimos gyvenimo Amerikoje. Zion nacionaliniame parke Ramunė, jos vyras Arūnas ir Leipų šeimos atžalos.
Akimirkos iš Leipų šeimos gyvenimo Amerikoje. Zion nacionaliniame parke Ramunė, jos vyras Arūnas ir Leipų šeimos atžalos.

Netikėta galimybė tęsti karjerą Lietuvoje lemtingai pakoregavo šeimos planus. Dar pirmaisiais buvimo Amerikoje metais Ramunė ir Arūnas susitiko su dabartiniais savo darbdaviais. „Vienoje konferencijoje skaičiau pranešimą, ir prie manęs priėjo lietuvis, vienos įmonės atstovas. Anksčiau kažkaip mes tiesiog nemezgėme jokių darbo kontaktų, nes manėme, kad Ameri­koje dar būsime kokius trejus ar daugiau metų. Bet, kai įvyko toji pažintis, buvo sutarta, kad po dvejų metų grįšime. Taigi darbas Lietuvoje mus surado pats”, – sako Ramunė. Moks­lininkų šeima dėl planuojamo grįžimo į Tėvynę nedėjo pastangų susirasti viliojančių darbų svajonių šalyje, antra vertus, ir jos tikslas buvo visai ne toks.

Leipų šeima po beveik trylikos metų, praleistų svetur, į Lietuvą grįžo prieš pat 2008 metų krizę. Lietuvoje teko kurtis tuo metu, kai kilo nekilnojamojo turto ir kitų prekių kainos. Mokslo darbuotoja Vilniuje prisijungė prie UAB „Fermentas” mokslininkų, kuriančių naujus produktus gyvybės mokslų tyrimams. Vėliau ši Lietuvos bendrovė tapo amerikiečių kompanijos „Thermo Fisher Scientific” dalimi. Ramunė Leipuvienė pasuko į rinkodarą ir yra atsakinga už molekulinės biologijos produktų, naudojamų nukleino rūgštims padauginti, kūrimą, komercializavimą ir vėlesnį jų palaikymą rinkoje. „Tai, ką šiuo metu darau, yra labai šalia mokslo. Mūsų kuriami produktai yra skirti mokslinėms laboratorijoms ir sudaro sąlygas naujiems atradimams. Su Amerika ryšiai nenutrūkę. Kadangi mūsų kompanija didžiulė ir pasklidusi po visą pasaulį, dažnai tenka skraidyti pas kolegas tiek į pietų Californiją, kur mūsų įmonės ofisas, tiek į kitas pa­saulio vietas. Iš tiesų darbo reikalais keliauju daugiau, nei ankstesniais mano užsienietiško gyvenimo me­tais”, – pasakoja  Ramunė Leipu­vienė.

Pamatęs pasaulio nustoji būti visažiniu

Mokslininkų šeima nesigaili grį­žusi į Lietuvą, kurią gyventojai pa­lieka masiškai. Apie tai net negali būti jokios kalbos. Tiek Ramunės, tiek jos vyro Arūno artimajame šeimos rate nėra nė vieno emigravusio į svečią šalį. Keistai ir sunkiai suprantami jai bendrapiliečių pa­reiškimai, kad jie savo gyvenimo sėkmę sieja tik su emigracija. „Vy­riausioji dukra po mokyklos baigimo išvyko studijuoti į Švediją. Nors ją į šią šalį traukė gražūs švediškos vaikystės prisiminimai, po mokslų vis dėlto grįžo į Vilnių. Šiuo metu dirba multikultūrinėje įmonėje su partneriais užsieniečiais ir naudoja savo švedų, anglų kalbos žinias. Pakalba, kad norėtų važiuoti pagy­venti svetur, bet nespjauna į Vilnių.

Mokslininkų šeimą pakerėjo Amerikos gamta. Ramunė ir jos vyras Arūnas pasiekę gražiausio Californijos Shasta kalno viršūnę, kuri visuomet padengta ledo ir sniego.
Mokslininkų šeimą pakerėjo Amerikos gamta. Ramunė ir jos vyras Arūnas pasiekę gražiausio Californijos Shasta kalno viršūnę, kuri visuomet padengta ledo ir sniego.

Sūnus baigė mokyklą, šiemet įstojo į Vilniaus universitetą”, – sako Ra­munė. Leipų šeimoje auga jau ir trečioji atžala. Šešerių metų Rūta gimė Lietuvoje ir šiais metais pradės lankyti mokyklą. Nuoširdžiai Ramu­nė pagalvoja, kad gal visai pravartu jaunėlei būtų dėl akiračio praplėtimo pagyventi metus kitus svetimoje šalyje, bet tik tiek. Jeigu labai norėtų, Leipų šeima turėtų tokią galimybę, tačiau šiuo metu tai tik ore sklandanti mintis.

Ramunę liūdina tai, kad Lietu­voje žmonės, tie, kurie mažiau pakeliavę ar iš viso nebuvę užsienyje, turi siaurus stereotipinius įsivaizdavi­mus, kad kitur yra geriau. „Plačiau pakeliavęs matai, kad visur yra visko ir tikrai nėra vien tik juoda ar balta. Aš įsivaizduoju – tas pabuvimas svetur tiesiog daro poveikį pasau­lėžiūrai, tu nustoji būti toks visažinis ir linkęs teisti visur ir viską, ir gal­voti, kad yra tik viena tiesa. Tas įvairovės pamatymas yra naudingas” – apie išvažiuojančią Lietuvą turi savo nuomonę Ramunė.

Pokyčiams reikia pasiryžimo

Kol politikai ir kiti visuomenės veikėjai kelia klausimus, ar lengva emigrantams grįžti į Tėvynę ir vėl iš naujo integruotis tarp savų, Ramunė turi savo nuomonę ir priduria: „Žmo­nės labiau stato baubus ir bando tuo dangstyti savo nepasiryžimą. Paskai­tau spaudoje, kad sunku integruotis, bet aš galvoju, kad jie tai sako net nepabandę ir ne iš patirties taip šneka. Gal esu toks žmogus, kuris nelinkęs dramatizuoti reikalų. Mums lengviau grįžti į Lietuvą padėjo nu­siteikimas. Buvome nusiteikę, kad vai­kai mokykloje ne iš karto pradės dailyraščiu rašyti ir be klaidų, ir tam iš anksto ruošėmės – leidome vaikus į šeštadienines lituanistines mokyklas ir mokytoją vasaromis samdėme, kad jie galėtų pasimokyti lietuvių gramatikos. Ir kažkaip viskas vyko sklandžiai. Pakeitus šalį nėra malo­nus biurokratinių formalumų tvar­kymas ir įvairių popierių rankiojimas, bet tikrai tai neįsirėžė kaip skausminga patirtis. Svarbiausia – teigiamas požiūris, gebėjimas neteis­ti. Jeigu reikia, tai reikia. Padarai ir pamiršti”, – dalijasi patirtimi Ramunė Leipuvienė.