Balzeko lietuvių kultūros muziejus. (Virginijos Petrauskienės nuotraukos)

Muziejus: tęsime tradicijas ir pradėtus darbus

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ.

Praėjusių metų vasarą socialinių tinklų vartotojai džiugiai pasveikino muziejaus Direktorių tarybos  sprendimą nepanaikinti asmeninio Stanley Balzekas Jr. Facebook puslapio, o jame, pagerbiant išėjusį patriarchą, toliau skelbti muziejaus naujienas. Taip, kaip buvo daroma ir „Stanley laikais”.   

Laikantis muziejaus įstatų, Direktorių tarybos sprendimu, naujuoju Balzeko lietuvių kultūros muziejaus prezidentu tapo buvęs viceprezidentas Joe Katauskas. Viceprezidente išrinkta tarybos narė Sigita Barsenas Balzekas.

A. a. Stanley Balzekas Jr., – legendinė asmenybė. Jis buvo muziejaus įkūrėjas, prezidentas, daugelio darbinių idėjų autorius. Muziejus buvo jam tarsi namai.

Pokalbis su viceprezidente – apie kitą etapą muziejaus gyvenime ir veikloje, apie tai, kokie darbai ir projektai atliekami pandemijos metu ir žvilgsnis į ateitį – kai pagaliau galėsime pamiršti „koroną”.

Išėjo Stanley Balzekas Jr., kuris daugelį metų buvo muziejaus dvasia. Ir reikėjo kažkaip tą veiklą tęsti. Papasakokite, kokie dabar yra muziejaus žingsniai? Ar kas pasikeitė?

Daugybę metų kartu su Stanley Balzeku Jr. dirbo ir kitų žmonių – muziejaus darbuotojai, savanoriai, kurie daug laiko paskyrė muziejui ir yra susipažinę su šios įstaigos tikslais bei darbu. Tie žmonės tikrai tebėra ir tebedirba: tie patys Direktorių tarybos nariai, ir Moterų gildija, ir visi muziejaus nariai, kurie mus remia. Joe Katauskas buvo muziejaus viceprezidentas, tad pasinaudojome įstatuose numatyta tvarka, kad kai miršta prezidentas, jo vietą užima viceprezidentas. Ir Joe sutiko užimti šias pareigas, iki to laiko, kol mes pereisime į kitą etapą.

Mane perrinko į viceprezidentės pareigas. Esame komanda, kuri tikrai gerai yra susipažinusi su muziejaus valdymu ir kasdienine veikla. Keliame uždavinį: kuriant strateginį planą ir žiūrint į ateitį, patobulinti, ką tik įmanoma. Dabar mums rūpi daugelis klausimų, tarp kurių yra ne tik numatytų programų, projektų įgyvendinimas, naujų kūrimas. Labai svarbūs ir strateginiai planai, taip pat muziejaus priežiūra, buitiniai dalykai, kuriems reikia skirti nemažai pinigų.

Sigita Barsenas Balzekas: „Muziejuje yra žmonių komanda, kuri yra gerai susipažinusi su šios įstaigos tikslais ir darbu”.

Kokios programos ir projektai šiuo metu svarbiausios muziejuje, kurios vykdomos „čia ir dabar”?

Kalbant apie programas, tai viena iš jų – „gimusi” praėjusių metų pavasarį, kai tik prasidėjo pandemija ir muziejaus darbuotojai dirbo iš namų – tai „Amerikos lietuvių gyvenimo atspindžiai” („Lithuanian Life and Landmarks in America”). Jos esmė – surinkti ir įrašyti arba užrašyti žmonių pasakojimus iš vaikystės, jaunystės apie tai, kaip jie švęsdavo šventes, kokių tradicijų laikėsi šeimoje. Mes išsiuntėme kai kuriems žmonėms anketas ir jie atsiunčia savo atsakymus į klausimus, prisiminimus ir pasakojimus apie jų šeimos praeitį. Karilė Vaitkutė yra įrašiusi tų pasakojimų, bendraudama su pašnekovais per Zoom. Nuostabu, kiek lietuvių atsišaukia ir užpildo anketas. Tarp atsiliepusiųjų yra ir žmonių, kurie kadaise gyveno Čikagoje, bet vėliau šeima išsikėlė į kitą valstiją. Tačiau šie buvę Čikagos gyventojai mielai dalijasi prisiminimais iš savo gyvenimo laikotarpio Čikagoje. Žmonės prisimena ir dalijasi pasakojimais apie savo šeimą, vaikystę, pastatus, kuriuose buvo įsikūrusios lietuviškos įstaigos, jų istoriją. Kai skaitai, tuomet atrodo, kad tas Amerikos lietuvių pasaulis dar padidėjo. Taigi, tas projektas juda į priekį.

Dar kas yra labai svarbu – K. Vaitkutės per Zoom programą vedamos lietuvių kalbos pamokėlės amerikiečiams. Pirmosios šios virtualios pamokos buvo pradėtos praėjusių metų rudenį. Visi tie mokiniai tęsia jau pradėtus mokslus, ir dabar dar dvidešimt užsirašė naujam pradedančiųjų kursui. Karilė labai patyrusi mokytoja, ji turi daug žinių. Mane maloniai nustebino, kad tiek JAV gimusių lietuvių nori mokytis protėvių kalbos. Gal vieniems tai savo šaknų paieškos, kitiems – naujųjų metų įsipareigojimas, rezoliucija, o gal ir COVID pasekmė? Žmonės, sėdėdami namuose, nori prasmingiau leisti laiką, nori ko nors naujo išmokti, nes pabodo TV ir filmai. Tarp šių studentų yra moteris, kuri gyvena Alaskoje, yra ir mokinė iš Arizonos. O viena skambino net iš Havajų ir sakė, kad mūsų pamokos jiems per anksti, prašė pradėti vėliau – vakare.

2016 m. LR generaliniame konsulate New Yorke, iš kairės: LR generalinis konsulas New Yorke Julius Pranevičius, Stanley Balzekas Jr., Stanley Balzekas III, Elli Katauskas, Sigita Balzekas, Eileen Mackevich ir Joe Katauskas.

Dabar muziejus turi pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su organizacija Chicago in School (CIS). Jie padeda Čikagos valstybinėms mokykloms surasti partnerių, kultūrinių institucijų, kurios gali papildyti moksleivių auklėjimą ir lavinimą. Muziejuje stengiamės išvystyti programas, kurios atitinka įvairių amžių vaikų auklėjimo reikalavimus. Buvome susitarę, kad šių mokyklų moksleiviai gali nemokamai lankyti muziejų. Kovo mėnesį atidaroma nemažai mokyklų, tad ieškoma partnerių – norime susirasti vietinę mokyklą, gal vyresnių vaikų grupę, kuriai galėtume pasiūlyti projektą, susietą su muziejuje veikiančia paroda „Praradę tėvynę” („No Home To Go To”). Nes pažvelgus giliau, juk ir dabartinė COVID-19 sukelta situacija yra susijusi su nežinia, kas bus rytoj. Ji šiek tiek panaši į tų pabėgėlių situaciją, kurie irgi nežinojo, kas jų laukia, kaip politiškai susiklostys Lietuvos ir pasaulio tvarka ir jų pačių ateitis. Tas nerimas, nežinia visus slegia. O tokios parodos teikia vilties, liudija, kad žmonės yra ištvermingi ir gali nugalėti sunkiausias kliūtis.

Mums labai pavyko idėja sukurti parodą iš trijų dalių. Iš kurių viena yra kilnojama. Dabar įsitikinome, kad kiekviena paroda turi turėti tą „keliaujančią” dalį. Nes mūsų muziejaus nariai yra pasklidę po visą Ameriką, Kanadą, net Pietų Ameriką.

Muziejaus narių sąrašuose yra tūkstančiai pavardžių. Veiklių yra  apie 3,000, bet jie aktyviai dalyvauja ir yra muziejaus rėmėjai. Kai kurie – ne tik atnaujina narystę, bet kartu ir atsiunčia auką muziejui. Tai ratas tų žmonių, kuriuos mes tikimės pasiekti. Ir tam labai gerai pasitarnauja kilnojamos ir virtualios parodos. Galime didžiuotis, kad per pandemiją, kai kitų Čikagos muziejų narių skaičius sumažėjo, nes lankymas – kai daugelis atnaujina savo narystes – buvo beveik pusę metų iš vis uždraustas, mūsų narių/donorų sąrašas padidėjo. Kai kurie nariai rašo, kad muziejaus dar neaplankė, arbai labai seniai kada teko aplankyti, tačiau, jie jaučia tam tikrą ryšį su juo – lyg tai muziejus būtų jų namai toli nuo protėvių tėvynės. Taip yra  mūsų narysčių direktorės, Reginos Vasiliauskienės darbo dėka, nes ji sugeba palaikyti ryšį su nariais. Taip pat ir muziejaus genealogijos skyriaus vadovės Karilės Vaitkutės pastangų rezultatas, nes ji daugeliui besikreipančiųjų padeda surasti savo giminės šaknis Lietuvoje – suranda įrašus, kur gimė ir gyveno to žmogaus tėvai ar seneliai, kokioje bažnyčioje tuokėsi ir pan.

Prieš pandemiją muziejaus tradicinis renginys – Užgavėnių šventė, kai mokiniai kurdavo Užgavėnių kaukes.

Praėjusiais metais muziejuje atlikta nemažai remonto darbų, padaryta kai kurių patalpų pakeitimų ir pertvarkymų. Ar tai galima suprasti kaip patvirtinimą, kad muziejus, įžengęs į antrąjį pusšimtį metų, rengiasi šiame pastate gyvuoti ir toliau?

Vieni mūsų rūpesčiai susiję su programomis, kiti – su archyvu, pastato erdvėmis. Tikriausiai daugelis prisimena, kad muziejaus dovanų parduotuvėlė buvo mažas kambarys prie pagrindinės eksponatų salės, kurioje saugoma nuolatinė ekspozicija. Bet iš karto po Stanley Balzeko Jr. mirties žinojome, kad norėsime surengti parodą apie jo gyvenimą ir muziejaus steigimą. Juk per 50 metų veiklos buvo daug daroma. Norėjome papasakoti tą istoriją, įrengti ekspoziciją. Ir numatėme, kad ta buvusi parduotuvėlės erdvė ir bus tam tinkama vieta. Tuo pačiu siekėme, kad dabartinė dovanų parduotuvė būtų šviesesnė, erdvesnė, gražesnė. Mums reikia daugiau vietos, kur galėtume sukrauti prekes. Todėl paskyrėme kitą, erdvesnę patalpą, esančią šalia senosios – skersai koridoriaus. Mūsų parduotuvės vadovė Ieva Ulozaitė labai gerai joje tvarkosi. Dėl COVID-19 metu susiklosčiusių aplinkybių žmonės mūsų parduotuvėlėje lankosi virtualiai. Bet kadangi dabar vėl galime atidaryti muziejų, tai užsukusiems į parduotuvę bus daugiau vietos palaikyti socialinį atstumą.

Į erdvesnes patalpas pekraustytoje parduotuvėlėje darbuojasi Ieva Ulozaitė.

Daug lėšų reikia skirti įvairiems reikalavimams. Pvz., archyvo priežiūrai, patalpų išlaikymui. Muziejuje turime keisti langus. Tai didelės išlaidos. Mieliau tuos pinigus skirtume parodoms. Bet reikia rūpintis ne tik svajonėmis, planais ir projektais, bet ir buitimi. Reikia patobulinti eksponatų saugojimo sistemą. Pvz., turime daug dėžių, žmonės dovanojamus daiktus veža sukrovę į dėžes. Dėžės turi daug rūgšties, popierius yra kenksmingas. Todėl reikia užsakyti dėžių be rūgšties, numatyti, kurių patalpų temperatūra yra tinkamiausia sandėliavimui.

Antra vertus, muziejuje jau trūksta vietos. Todėl verta pagalvoti, ar reikėtų kokias nors patalpas išsinuomoti atsarginiams fondams, tarkime, knygoms laikyti? Taigi, tokia yra kasdienybė su daugybe problemų, kurias reikia  spręsti.

Žinau, kad žmonės nuolat į muziejų atveža įvairių daiktų. Vieniems gaila išmesti nebereikalingas lietuviškas knygas, kiti patiki jums brangias šeimos relikvijas, kurias tikisi tokiu būdu išsaugoti. Ar buvo atvejų, kai teko atsisakyti kokių nors dovanų?

Muziejuje viską priimame, ką žmonės atveža. Todėl, kad tie daiktai yra vertingi ir brangūs. Jaučiame pareigą juos išsaugoti. Kai kuriuos daiktus, pvz., senovinius gintaro juvelyrinius dirbinius, suvenyrus, naudotas knygas aukotojai mums leidžia perparduoti, kad surinktume muziejui daugiau pinigų.

Vienas iš aukotojų – Gintaras Buivys iš Baltimorės, išsinuomojęs didelį automobilį ir juo atvežęs ten gyvenančių lietuvių dovanas muziejui. Dovanas priima Sigita Barsenas-Balzekas.

Nereta žmonės, iš anksto paskambinę ir susitarę, atveža padovanoti įvairių daiktų. Tai knygos, paveikslai, asmeninės dovanos. Ta veikla nesustojo. Labai daug skambina lietuvių kilmės amerikiečių iš Connecticuto, iš Arizonos, ieškodami, kur galėtų palikti savo šeimos archyvų dalį, kuri, ko gero, nebus reikalinga jų palikuonims, bet atrodo vertinga dabartiniams šeimininkams. Bandydami išsaugoti kai kuriuos daiktus, jie suranda muziejų ir nori čia palikti savo brangias relikvijas, kad jos nepražūtų, būtų išsaugotos. Gauname įdomiausių dalykų – atvirukų, laiškų, nuotraukų iš praėjusio šimtmečio pradžios.

Kartais kokia vizitinė kortelė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip šiukšlė. Bet ateityje ta kortelė gali tapti labai svarbiu dokumentu kokiame nors tyrime ar nedidele, bet svarbia ir spalvinga pasakojimo apie lietuvių gyvenimą Amerikoje detale. Smithsonian leidžiamame žurnale direktoriaus Lonnie Bunch vedamajame straipsnyje radau labai gerą mintį: mes laikome dalykus, kurie vėliau pasakos istoriją. Taigi, mes turime pareigą išsaugoti istorijos relikvijas ir pasakojimus iš praeities, kada nors jais pasidalinti su visuomene, surengdami parodas. Norime ir darome viską, kad Balzeko lietuvių kultūros muziejus toliau gyvuotų ir tęstų savo misiją bei ma­no vyro tėvo Stanley Balzeko, Jr., kitų savanorių darbus. Laukiame pandemijos pabaigos, kai vėl galėsime pakviesti žmones į renginius, kaip ir anksčiau, susitikti ir bendrauti vieni su kitais gyvai.

Norėčiau dar pasakyti, kad kas mėnesį internetu žiūrėsime Čikagos lietuvių operos spektaklius, kuriuos įrašė Aleksandras Plenys, su įvairių ekspertų ir šių pastatymų dalyvių komentarais. Pirmasis mūsų toks renginys –  „Fausto” peržiūra – sulaukė didesnio susidomėjimo, nei tikėjomės. Labai įdomūs ir jaudinantys buvo gerb. Natalijos Vaznelienės komentarai ir prisiminimai apie tuos svarbius jos gyvenimo metus, kai jos vyras, a. a. baritonas Jonas Vaznelis dainuodavo operose. Žinias apie operas ir kitas virtualias programas galite rasti: https://balzekasmuseum.org. Maloniai kviečiame visus apsilankyti.

Dėkoju už pokalbį, kartu su visais JAV lietuviais linkiu muziejui gyvuoti dar ne vieną pusšimtį me­tų.

Naujasis Balzeko lietuvių kultūros muziejaus prezidentas Joseph Kataus­kas mielai sutiko trumpai išsakyti min­tis apie muziejaus dabartį ir ateities planus, papasakoti apie save, pasidalinti savo prisiminimais apie muziejaus praeitį.

„Kaip visos organizacijos, per pastaruosius metus Balzeko lietuvių kultūros muziejus išgyveno iki šiol nepatirtą laikotarpį, kuris iškėlė nenumatytų iššūkių. Praėjusiais metais išėjo jo įkūrėjas ir ilgametis prezidentas Stanley Balzekas Jr., pasaulį užgriuvo pandemija. Nebūtume lietuviai, jeigu neįveiktume iššūkių.

Tikrai žinome: muziejus tęs savo misiją, pradėtą nuo pat šios įstaigos įkūrimo. Norime užtikrinti Stanley Balzeko Jr. idėjų tęstinumą. Norime būti atvira, skaidri organizacija, kuri toliau daro daug svarbių darbų, kad žmonėms kuo plačiau skleistume žinią apie Lietuvą bei  lietuvių gyvenimą išeivijoje. Per pastaruosius kelerius metus muziejaus darbuotojų pastangų dėka išaugo muziejaus narių skaičius, tai liudija, kad ši lietuviška sala yra gyva, kad muziejaus veikla žmonėms buvo ir yra įdomi.

Naujasis muziejaus prezidentas Joseph Katauskas ir jo žmona Elli – muziejaus savanoriai ir Direktorių tarybos nariai jau ne vieną dešimtmetį.

Muziejuje dirba puikūs specialistai, turime atsidavusių savanorių. Stengsimės pritraukti dar kuo daugiau žmonių į muziejų, atnaujinti bendradarbiavimą, plėsti savanorystę. Muziejus turi tvirtą, daugiau nei 50 metų gyvavimo pamatą, į kurį tvirtai remiasi mūsų įstaigos ateitis. 

Aš muziejaus taryboje esu beveik nuo pat jo įkūrimo, o vicepirmininko ir iždininko pareigas einu beveik 30 metų.

Mano mama ir tėtis gimė Čikagoje, mano vaikystė prabėgo Brighton Parke. Su Stanley Balzeku Jr. susipažinau tuomet, kai mus suvedė verslo reikalai. Mūsų šeimos verslas buvo susijęs su automobilių detalėmis. O Stanley prekiavo automobiliais. Kartą jis man pasakė: „Klausyk, esi lietuvis. Ateik ir įsitraukite į savanorystę”. Nereikėjo manęs daugiau prašyti. Taip aš ir pradėjau muziejuje savanoriauti. Mes su Stanley daug diskutuodavome apie muziejaus reikalus. Pamenu, kad kai reikėjo perkelti muziejų iš senosios vietos, buvusios Archer Ave., man teko kartu su juo apžiūrėti daugybę įvairiose vietovėse esančių pastatų, kol išrinkome dabartinį, esantį Pulaski gatvėje.

Mes abu su žmona Elli esame muziejaus Direktorių tarybos nariai. Ji yra lenkė. Mudu turime daug draugų lenkų bendruomenėje. Tačiau ji kartu su manimi įsitraukė į lietuvių kultūros muziejaus veiklą. Mudu tikime muziejaus misija ir jo ateitimi, todėl jau tiek daug metų dirbame šį darbą.

Mano žmona net keturias kadencijas buvo muziejaus Moterų gildijos prezidentė. Ji kartu su buvusio „Chicago Tribune” fotografo Ed Mankaus žmona Margi, ilgamete muziejaus nare ir savanore, sukūrė „Women’s Guild Room” lietuvių tautodailės ekspozicijos dizainą ir pačios įgyvendino tas savo idėjas. O aš tuomet buvau jų pagalbininkas, asistentas.

Prisimenu, kaip teko keisti net kelis grąžtus, bandant cementinėse lubose įmontuoti laikiklius tekstilės audiniams. Mes net vykome į kitus Čikagos muziejus, norėdami pasimokyti, gauti idėjų ir praktinių patarimų, kaip geriau įrengti ekspozicijas. 

Aš manau, kad dabartinė mano, kaip muziejaus prezidento misija – pabūti šiuo metu atsiradusioje tuščioje vietoje po to, kai išėjo Stanley Balzekas Jr., pereinamuoju laikotarpiu padėti įsijungti į darbus būsimiems naujosios kartos vadovams. Dirbant kartu – atsidavusiems tarybos nariams, darbuotojams ir savanoriams, o taip pat turint tokių dosnių narių ir aukotojų, matau gražią, šviesią, muziejaus ateitį.

Maloniai kviečiu visus, kuriems svarbus lietuvybės ir lietuvių gyvenimo istorijos Amerikoje išsaugojimas, prisijungti prie mūsų pastangų.”