CENTRAS - Istorija - Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje – po daugiau kaip pusės amžiaus sugrįžę unikalūs vitražai
Vitražai.
Vitražai. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje – po daugiau kaip pusės amžiaus sugrįžę unikalūs vitražai

Algis Vaškevičius.

„Sugrįžęs į šviesą. Trapaus kūrinio istorija” – taip pavadinta unikali paroda Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Čia daugiau kaip po 50 metų vėl galima pamatyti ir pasigėrėti penkiais vitražais iš Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčios Laikinojoje sostinėje. Tai vieni seniausių ir vertingiausių vitražų Lietuvoje.

Nukryžiuotojo vitražas bažnyčioje buvo įrengtas didžiojo altoriaus vietoje, centriniame lange, keturių evangelistų – kituose languose. Jau anksčiau muziejuje pradėtas eksponuoti vienas XIX amžiaus pabaigoje garsiųjų „Geyling” vitražo dirbtuvių Vienoje sukurtas kūrinys „Nukryžiuotasis su angelais”, kuris iki šiol buvo žinomas tik iš kelių nespalvotų fotografijų.

Vėliau paroda pasipildė dar dviem vertingais šv. Jono ir šv. Morkaus evangelistų vitražais, restauruotais 2017 metais – jų restauravimo darbus atliko Daugis Bumbulis ir Dalia Mulevičienė, o visai neseniai pristatyti ir dar dviejų tų pačių restauratorių prikelti evangelistų vitražai, tad dabar muziejaus lankytojai turi puikią galimybę iš arti pamatyti visus penkis vitražus iš Švč. Sakramento bažnyčios.

Nukryžiuotojo vitražas – pats seniausias.
Nukryžiuotojo vitražas – pats seniausias.

2017–2018 metais restauruoti 4 evangelistų atvaizdai niekada nebuvo užfiksuoti istorinėse fotografijose, išskyrus šv. Matą, matomą Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios fotografijoje. Manoma, kad šie vitražai gali būti sukurti kitų Vienos dirbtuvių pačioje XX a. pradžioje.

Šis aukšto meninio lygio vitražas į Lietuvą atkeliavo iš Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos Sankt Peterburge koplyčios kartu su 4 evangelistų vitražais, kuriuos 1934 m. įsigijo Kauno Švč. Sakramento (Dievo Kūno) bažnyčia, kai buvo nutarta ją papuošti įvairiais meno dirbiniais. Prasidėjus sovietmečiui, nuo 1949  metų bažnyčia buvo uždaryta, ji buvo apleista ir niokojama, o vėliau čia įrengtas ir nemažai metų veikė kino teatras „Santaka”.

Prieš įrengiant šį kino teatrą,  tuomečio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Petro Stausko nurodymu vitražai apie 1963–1964 metus buvo išmontuoti, supakuoti ir išvežti saugoti į muziejaus saugyklas Pažaislyje, 1983-aisiais dėžės iš Pažaislio perkeltos į šio muziejaus skulptūros ir vitražo galeriją, o iš ten – į Paveikslų galeriją. Tik 2005 metais dėžėse buvę vitražai buvo identifikuoti kaip priklausę Švč. Sakramento bažnyčiai ir pradėta galvoti apie jų restauravimą bei grąžinimą bažnyčiai.      

Išsaugoti Nukryžiuotojo ir trijų evangelistų vitražai (šv. Jono, šv. Morkaus ir šv. Luko) sugrąžinti Kauno Švč. Sakramento bažnyčiai 2017 metais. Deja, iki šiol nežinoma, kur buvo paslėpti kiti du vitražai, ar dar išliko dailininko vitražisto, 10 metų jaunystėje Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio Stasio Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija.

Toje pačioje salėje, kur eksponuojami sugrįžę vitražai lankytojams pristatomi ir vertingi XV a. pabaigos – XX a. I pusės sakralinio meno ir liaudiškojo baroko kūriniai, dalis jų taip pat papildo Kristaus aukos ant kryžiaus slėpinio ikonografiją. Čia rodomos gotikinės Madonos – tai reti pavyzdžiai tarp itin retai išlikusių dailės kūrinių iš seniausio krikščioniškojo meno laikotarpio Lietuvoje, kurie mena ir išskirtinę pagarbą Dievo Motinai. Svariai parodą papildo pasimokiusių ir liaudies meistrų darbai, greta jų įsipina kryždirbystės tradicijos linija su vieno ryškiausių jos atstovo – Vinco Svirskio – kūriniais.

Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė apie šią sugrįžusių vitražų parodą atsiliepė taip: „Į muziejaus sales nužengė dangus”. Išties įspūdis, matant visus vitražus vienoje vietoje, ypač kai juos  apšviečia saulė, yra nepakartojamas.

Iš viso restauratoriai, po mažą dalelę ir fragmentą atkurdami vitražus, dirbo apie trejus metus. Galima tik įsivaizduoti, koks kruopštus darbas tai buvo. Apie tai, kad vitražai galėjo būti sukurti Aust­rijoje, pirmą kartą minima dailėtyrininko Stasio Budrio 1968 metais išleistoje knygoje „Lietuvių vitražas”. Be to, Nukryžiuotojo vitražo kairiajame kampe galima matyti įrašą didžiosiomis raidėmis GEYLING/WIEN. Garsiosios austrų stiklo dirbtuvės buvo įkurtos 1841 metais Vienoje.

Muziejininkai pasakojo, kad 2017 metais, pristatant pirmąjį vitražą, dar nebuvo aišku, ar pavyks atkurti ir visus keturis evangelistų vitražus, nes ne visi jie yra išlikę. Vis dėlto atidarius dėžes ir peržiūrėjus, kas jose sudėta paaiškėjo, kad detalių ten yra daugiau, nei jų reikia trims vitražams. Restauratoriams teko senuosius vitražus dėlioti tarsi vaikišką dėlionę, kai kurias trūkstamas dalis teko atkurti iš naujo. Jie puikiai susidorojo su šiuo uždaviniu, ir dabar galime gėrėtis pilnu vaizdu.

Restauratoriai sakė, kad Nukryžiuotojo vitražas nukentėjo mažiau nei evengelistų. Būtent restauruojant Nukryžiuotąjį pavyko išlaikyti nemažai autentiškų „Geyling” vitražo dirbtuvių sukurtų detalių. O iš viso detalių trūko maždaug tiek, kiek būtų tilpę į vieną langą.

Unikalią progą iš arti pamatyti visus penkis vitražus iš Švč. Sakramento bažnyčios Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lankytojai gali iki rugsėjo 1 dienos.

Vitražais vėl galima gėrėtis.
Vitražais vėl galima gėrėtis.