Naujai atrasta Amerika

Danguolė Norkūnienė.

Kelionės mūsų šeimoje yra kaip duona ir druska kasdien. Be jų gyvenimas nykus ir pilkas. Kažkada prisėdusi paskaičiavau, kad esame aplankę 53 pasaulio šalis (arba 22 proc. pasaulio) ir, jei ne karantinas, šiemet į tą sąrašą būtinai būtų įrašytos dar kelios. Deja… Teko pakeisti kursą ir apsidairyti aplink. Ši covidinė vasara mus išmokė atrasti Ameriką iš naujo. Pradžioje pakeliavome aplink šulinį, kaip juokauja žmonės Lietuvoje. Aplankėme artimiausias valstijas. Niekur skristi nereikia, sėdai į automobilį ir po kelių valandų atsiduri kitame pasaulyje. Mūsų patirtis gal pravers ir kitiems skaitytojams – kaip galima įdomiai ir šauniai pakeliauti netoliese.

Kankakee River State Park

Illinojuje yra 309 valstybiniai – State – parkai, ir šitas įtrauktas į dešimtuką kaip labai vertas keliautojų dėmesio.

Tiesa, važiuojant visą kelią lydi nykus peizažas. Kaip Ukrainoj – kukurūzai, jau nupjauti kukurūzai, nudžiūvę kukurūzai, bedygstantys kukurūzų daigai ir didžiuliai sidabriniai siloso bokštai. Nė vienos karvės ar arklio. Nusprendžiame, kad Illinojuje tikrai klesti žemdirbystė.

Kankakee River State Park širdis – Kankakee River, iki 180 pėdų platumo ir 133 mylių ilgumo. Todėl aplink ją ir sukasi visas turistaujančių laisvalaikis. Upė apgulta iš visų pusių – viena puse žmonės vaikščioja, važinėja dviračiais, piknikauja, maudosi, žvejoja, o kita skirta medžioklei, todėl visą dieną anapus upės girdėjosi šūviai. Daug meškerių primerkta, daug žvejų, o ir nežvejojant matėsi kaip didelio kalibro žuvys laimingos šokinėjo ir vartėsi upėje. Tiesa, valgant jų ar kepant kepsninėje nematėm, nes jau žinom, kad Amerikoj  populiariausia pagautas žuvis nufotografuoti, pabučiuoti, įkelti į „Facebooką” „selfį” ir paleisti į laisvę. O tada kitas žvejys ją pagauna ir taip visą laiką visiems yra užtektinai žuvies ir veiksmo.

Grįžtant dar aplankėme Kankakee miestelį. Visą laiką norėjau jį aplankyti. Todėl, kad jei į Illinojų atlėkdavo tornadas, tai jis niekada nepraleisdavo Kankakee apskrities ir išvartydavo ten ištisus kvartalus. Vis galvodavau, kaip žmonės gali gyventi tokioje ekstremalioje zonoje.

Bet miestelis pasirodė labai tylus ir tuščias. Ryškiai žalias dviračių takas vedė per visą downtowną iki upės, kurioje plaukiojo kateriai, garlaiviai, žvejų laivukai, o pakrantėje puikavosi gražiausi namai ir dekoratyviniai švyturiai. Tad įspūdis, lyg būtume aplankę kokį žvejų miestelį, kuriame sekmadieniais visi žvejai išplaukia į didžiąją upę.

Turkey Run State Park

Kita nuostabi vieta – Indianos valstijoje. Tik trys valandos kelio nuo Čikagos ir atsiduri įspūdingame prieš milijonus metų ledynmečių sukurtame pasaulyje, kuriame tavęs laukia galybė pramogų. Tiesa, šiemet dėl viruso buvo uždarytas labai populiarus didžiulis baseinas, kurį mėgsta visi ten apsilankantys vaikai, bet puikiai gali maudytis ir šėlti Sugar Creek upėje, kuri ryškiai geltona nuo molingo dugno, lyg kokia Kinija, bet šilta ir pilna žuvies, ypač ten, kur nekrykštauja ir nesimaudo turistai. Mėgstantiems žvejoti čia organizuojamos specialios ekskursijos. Tiesa, mes nežvejojome, bet pasirinkome 5 mylių paplaukiojimą kanoja šia ganėtinai sraunia ir akmenuota upe. Gali rinktis įvairaus atstumo pasiplaukiojimus – ir tris mylias, ir visas penkiolika. Gali rinktis baidares ir plaukti pavieniui ir net atsivežti savo  baidarę. Arba pramogauti plaukiojant spalvotomis padangomis, kai visus surištus vorele plukdo instruktorius. Ypač šią pramogą mėgsta vaikai ir mamos.

Tiesa, mus įspėjo, kad šiemet Indianoje labai mažai lijo, todėl upė nusekusi, akmenuota. Ir iš tiesų teko ne kartą tiesiog panešti ar stumti kanoją. Penkių valandų plaukiojimo žygyje labai energingai paplušėjom ir ne kartą teko sukaitus šokti į upę atsigaivinti. Vienu metu neatkreipėme dėmesio į lentą virš galvos, kad priekyje pavojus, artėja stati užtvanka. Atsipeikėjome likus keliems metrams, būtume nušokę lyg kokie savižudžiai nuo Niagaros krioklio ir garantuotai vertęsi per galvą su visu savo laivu. Kanoją toje vietoje reikėjo pernešti upės šone specialiai tam paruoštu tilteliu. Taip atsitiko, kad šiek tiek vėlavome į žygį ir neperžiūrėjome video instruktažo, kurį tikrai būtina visiems prieš tokią kelionę pažiūrėti. 

Dar viena kelionės diena buvo pėsčiųjų trasų įveikimas ir savęs išbandymas tikra ta žodžio prasme. Parke yra įvairaus sudėtingumo vienuolika pėsčiųjų trasų, todėl galima pasirinkti, kaip norėsi keliauti. Ar maloniai prasivaikščioti palei upę, ar išmėginti savo jėgas. Mes rinkomės sunkiausias, tad teko patirti viską – ne kartą sušlapti batus, lipti ir leistis kopėčiomis lyg pas močiutę kaime į rūsį bulvių, brautis keturiom per audros išvartytus medžius ar kalnagūbriais ir slidžia nugludinta amžių akmenuota danga bėgančiais kriokliukais upeliukais čiužinėti įspūdingais tarpekliais, į kuriuos senovėje sušilti sulėkdavo laukiniai kalakutai (iš čia ir parko pavadinimas), o juos lengvai maistui susimedžiodavo vietiniai  gyventojai indėnai. Būtina tinkama neslystanti avalynė kuo grubesniu protektoriumi! Keliautojai įvairaus amžiaus – nuo ketverių metų iki aštuonias­dešimties, todėl buvo smagu stebėti, kaip seneliai su anūkais kartu įveikinėja sudėtingas kliūtis.

Parkui daugiau kaip 100 metų, tą liudijo ir ant medžių išraižyti užrašai tarsi kokie hieroglifai. Juose kažkada įsiamžino keliautojai ir tie jų ženklai užaugo kartu su dideliais medžiais. Dabar taip niokojant medžių nematėme, nebepopuliaru.

Parke yra didžiulis patogus 262 vietų kempingas, kuriame gali apsistoti atvykęs kemperiu ar su palapine. Tiesa, savaitgaliui užsirezervuoti čia vietą yra didelė loterija, keli mėnesiai į priekį. Kiekvienas čia turėjom po atskirą nemažą teritoriją, medinį stalą su suolais, laužavietę, kepsninę ir elektros stulpą-stotelę. Tai galėjom vakarais net televizorių žiūrėti, ką  daugumas ir daro. Bet mums labiau patinka žiūrėti į laužo liepsną ir kepančius šašlykus, ką ir darėme.

O jei mėgstate patogumus, tai pačiame parke yra puikus Turkey Run Inn viešbutis ir mediniai rąstiniai namukai, tad jokių keblumų ir toli važiuoti niekur nereikia. Dar mums rekomendavo būtinai aplankyti ledainę Gobbler’s Knob Country Store, kurioje – nuostabaus skonio naminiai ledai ir kuri visiems ten apsilankiusiems palieka labai gerus prisiminimus. Deja, matyt, dėl viruso, ledainė nedirbo, todėl aplankysime ją kitą kartą.

Land O’Lakes, Wisconsin

Miestelis, iki kurio teko važiuoti šešias valandas. Miestelis populiaraus sviesto pavadinimu, o kitaip sakant tūkstančio ežerų kraštas, į kurį mus pasikvietė mūsų kaimynas Ričardas Mačiulis. Net jei jūs neturite tokių puikių kaimynų kaip mes, vis tiek be vargo galite aplankyti nuostabų Black Oak ežerą, tą žavų kurortinį miestuką bei kitus miestelius šiame ežerų krašte. Pilni miškai cabins (jaukių rąstinių namukų), kempingų, į kuriuos suvažiuoja įvairių valstijų gyventojai (labai daug pastebėjome IL automobilių numerių ). Oras čia toks švarus ir grynas kaip Lietuvoje miške, o medžiai tokie aukšti ir besiremiantys į dangų kaip Skandinavijoje. Ilgiausi dviračių takai vingiuoja tarp beržų ir žemuogynų, o genių (kaimynas sakė, jie dviejų pėdų dydžio) iškaltos skylės medžiuose tiesiog pribloškia, nes į juos drąsiai įkištumei galvą. Tokių mums dar niekada neteko matyti. Naktimis danguje žvaigždžių milijonai, apuokai medžiuose mirksi, bebrai per kelią drebules velka, drąsuoliai burundukai lekioja tiesiai po kojom, o raudonos voverės prie lietuviškų lašinių į namelio vidų braunasi – štai tokie čia stebuklai. Saulė šviečia ir šildo iki vėlumos ir net vasarą kartais gali pamatyti šiaurės pašvaistę.

Liepos 4-oji šiame Black Oak ežere garsiai skamba praplaukiančių laivų deniuose, čia tradicija kasmetiniai jų paradai ir gražiausiai papuošto laivo rinkimai. Mes stovime krante ir plojame. Šiemet jų dėl viruso ne tiek ir daug, bet visi su Covid-19 simboliais. Net juodajai meškai, šio krašto simboliui, uždėta kaukė. Čia meškų knibždėte knibžda, todėl nemaža tikimybė susitikti. Vieną vakarą važiuojame į ypatingo stiliaus restoraną „Red Man Super Club”, kuriame anksčiau vidiniame jo kieme buvo pastatyti stalai meškoms vaišintis. Restorano lankytojai pro langą į mišką galėdavo stebėti, kaip kartu su jais pietauja ar vakarieniauja meškos, sustojusios ratu stačiomis aplink savo stalus. Atrakcija viliojo lankytojus, žmonės bėgdavo meškas fotografuoti, bet saugumo sumetimais policija kartą ir visiems laikams tai uždraudė. Tačiau gyventojams niekas nedraudžia savo kiemuose maitinti meškų. Priėjusi padavėja papasakojo, kad savo namų kieme ji maitina net penkias ateinančias meškas.

Land O’Lakes miestelis yra prie sienos su Michigano valstija, todėl vieną rytą mes aplankome dar vieną nuostabią vietą, kurią būnant tuose kraštuose privaloma aplankyti – Bond Falls, krioklius Ontonagon upės vidurinėje atšakoje netoli Paulding miestelio. Esame daug regėję įvairiausių krioklių ir net pačią Niagarą, bet tai, ką išvystame čia, stulbina.

Čia ne vienas krioklys, o tikra krioklių upė. Jie vienas kitą keičia, putoja purslais, vartosi akmenuotais slenksčiais, pildo vienas kitą nesustodami ir liejasi nenusakomo grožio ir stiprumo srautu. 

Lake Superior

Didžiausias gėlo vandens ežeras pasaulyje, skalaujantis Minnesotos, Wisconsino, Michigano valstijų ir Kanados krantus. Daugumos keliautojų svajonė apvažiuoti šį ežerą aplink, bet kadangi pandemija ir į Kanadą neįvažiuosi, mes pasirenkame aplankyti Upper Peninsula  Michigane ir važiuojame link labai šiaurinio taško – McLain State  Park. Jis nėra toks populiarus kaip Pictures Rocks National Lakeshore, turistų numylėta vieta, bet iš čia į ežerą atsiveria milijono dolerių vaizdas. Taip sako visi turistai „Tripadvisor” atsiliepimuose. Tikra teisybė – tai, ką pamatom, tiesiog pribloškia ir atima žadą. Šis šiaurinis ežeras visiškai kitoks, kokius esame matę. Kažkada praūžusi audra išvartė medžius ir originaliai jais išpuošė pakrantę. Jų šaknys jau nebe žemėje, o tyriausio vandens skalaujamos arba pakibusios lyg vaiduokliai ore, o viršūnių kupolai toliau sodriai tebežaliuoja. Iš nugludintų šakų ir nublizgintų išradingiausių formų akmenų susiformavę paplūdimiai atrodo tarsi meniška gamtos sudėliota mozaika – joks žmogus tokios nesugebėtų sukurti. Irstantys šlaitai su visais medžiais grimzta žemyn į ežerą ir sukuria nenusakomą mistinį vaizdą.

Po tiek daug aplankytų pasaulio vietų visas palmes dedu į šoną. Čia kvepia pušimis ir tikru vėju, o važinėjant dviračiu ilgiausiais McLain State Park takais visą kelią lydi gyvas miško garsų pasaulis. Čia toks įstabus saulėlydis, kad žmonės iš kempingo renkasi būriais, nešasi kėdes ar gula tarp smilgų į pievas ir mėgaujasi juo, lyg kokiu vakariniu spektakliu, kurį mums nemokamai sukūrė gyvoji gamta.

Kelias į McLain State Park veda keistu Keweenaw pusiasaliu, kuris atrodo kaip visai kitas pasaulis nei įprasta tvarkinga Amerika su žaliomis pievutėmis ir baltomis tvorelėmis. Jis vadinamas Michigano vario šalimi. Pusiasalis atrodo kaip sulenktas pirštas, duriantis į nepaprasto skaidrumo šaltąjį didingąjį  ežerą. Tai – tikra mineralų lobių skrynia, kurioje prieš milijardus metų susiformavo mineralų uolienos. Tvirta uolėta Michigano vario žemės šalis šiandien apipinta legendomis – kai kurie tikri faktai, kai kurie fantastika. Progresyvios kalnakasybos šimtmetis nuo 1860-ųjų iki paskutinės uždarytos vario rūdos kasyklos 1960 m., katastrofiškas darbo streikas, uždaręs kasyklas ir gili depresija.   

Į šį kraštą kalnakasybos didybės laikais buvo susikraustę imigrantai iš viso pasaulio. Kažkada toje Hougton grafystėje 89 procentai gyventojų buvo tik atvykėliai iš užsienių. Tarp jų daugumą sudarė suomiai. Taigi, čia tokia senobinė užsilikusi Suomija, kurios ir dabar dauguma gyventojų turi protėvius suomius. Kai kalnakasyba žlugo, visi puolė verstis bulvių auginimu ir vienu metu buvo stambiausi bulvių eksportuotojai JAV. Dabar jokių bulvių laukų nematėm, tik valtis kiekviename kieme, tad gyvenama iš turizmo.

Šiame pusiasalyje dar daug išlikusių istorinių vario spalvos akmeninių pastatų, kas jį ir daro tokiu išskirtiniu. Nors istorinės vietos apleistos ir miestai vaiduokliai byloja apie nudžiūvusią ir pamirštą tą vario žemę, vietiniai gyventojai nepraranda vilties, kad kalnakasyba tame gamtos  turtų rojuje kada nors gali būti atnaujinta. Čia, Hancock miestelyje, iki šiol sėkmingai veikia privatus Finlandia University. Miestelis yra visai netoli mūsų kempingo ir dar garsus tuo, kad pripažintas trečiuoju pagal iškrentamo sniego gausumą valstijose.

Čia yra garsiausias lankytinas objektas – vario rūdų kasykla, kurioje gali realiai nusileisti į šachtą, yra organizuojami tokie originalūs turai.

Iš čia gali nukakti į nuostabią Isle Royale, kuri nepaliesta civilizacijos, naudojama kaip gyva laboratorija, apsupta krištolo skaidrumo vandenų, joje gyvena tik briedžiai ir vilkai, nėra jokių kelių, klimatas nenusakomas ir neprognozuojamas. Salą galima pasiekti tik laivu ar į vandenį galinčiu leistis specialiu lėktuvu, turinčiu vandens slides.

Tokios buvo mūsų šiųmetinės pandeminės vasaros kelionės ir vietos, nustebinusios savitumu, ypatingu  grožiu ir praskaidrinusios sudėtingą laikotarpį.