Laimono Ciunio nuotr.

Ne komforto zona

Renata Šerelytė.

Kažkodėl partizaninė tematika mūsų literatūroje ir mene šliejasi prie tų, apie kurias kalbama puse balso ir kurioms tarsi neteikiama didelės reikšmės. Galbūt dėl to, kad tema – jautri, besiremianti gyva atmintimi (liudininkų pasakojimais, vis dar atrandamais partizanų dokumentais, nuslėptomis KGB bylomis ir kt.). Be to, visada kyla klausimas – kam imiesi šios temos?

Nereikia savęs apgaudinėti, kad nori atiduoti skolą praeities didvyriams ir panašiai (tam galima pasirinkti kitą amžių, XIII arba XIX), kad dabar ši tema „ant bangos”, o gal nori išeiti iš komforto zonos ir imtis iššūkio. Imtis vienokių ar kitokių iššūkių dabar labai madinga. Tačiau pagrindinė priežastis – labai paprasta. Tai noras suvokti, kam gyveni ir ką pasirenki. Tai visada buvo svarbiausia. Ypač tada, kai daugelis žmonių, įpratę prie gero gyvenimo, jau nebeužduoda sau šio klausimo. Turint omeny ne praktiškus gyvenimo pasirinkimus, o egzistencinius. Tokius, kai atsiduri ribinėje situacijoje ir turi rinktis ne penkias galimybes, o tik vieną iš dviejų. Partizanų istorija tai liudija: jų pasirinkimas buvo labai ribotas. Rinkaisi arba – arba. Trečio kelio nebuvo.

Labai sunku pasakoti partizanišką istoriją. Baisu to laikmečio smurto, žiaurumo, nevilties, siaubingo žmogaus paniekinimo. Jausmo, kad viskas yra beprasmiška. Baimės, kai bijai visko – ir kitų, ir savęs, ir kiekvieno išauštančio rytmečio, nes nežinia, ką jis atneš. Tačiau juk buvo vyrų ir moterų, kurie ištvėrė šitokį siaubą ir netgi sugebėdavo nusijuokti!.. Tų narsių širdžių dėka mes dabar gyvi. Tik jų. Nes jeigu jų nebūtų buvę, mes tebūtume ir fiziškai, ir dvasiškai sulaužytos tautos likučiai, pasmerkti išnykimui.

Sunku pasakoti apie narsias širdis, kurios pasirinko mirtį ir kovą, o ne prisitaikymą. Kur kas lengviau būtų rašyti apie prisitaikiusius ir netgi traktuoti juos kaip aukas. Juk aukų mes gailimės, su jomis kur kas lengviau susitapatinti, jos kur kas labiau atitinka bandos mentalitetą, nei vienišas, pasmerktas kovotojas. Bet čia slypi didelis pavojus – jeigu mes sulyginsime ir išdavikus, ir aukas, sakydami, kad jie visi yra režimo ir laikmečio aukos, tada partizanų kova ir moralinės kategorijos, kurias toji kova įkūnija, yra beprasmė. Nes kam reikėjo kovoti, jeigu galėjai pasiduoti ir prisitaikyti? O paskui sakyti, kad irgi kovojai, nors viso labo tik pasidavei ir paklusai?..

„Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį”. Taip savo dienoraštyje rašė Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Šitie jo žodžiai priklauso transcendencijai. Kitaip tariant – amžinybei, kurioje visos tiesos išgrynintos iki akis žilpinančio spindesio. Ir jokiems moraliniams kompromisams vietos nėra.