CENTRAS - Istorija - Neakivaizdinis Vilnius
„Neakivaizdinis Vilnius” kviečia pasižvalgyti po miestą.

Neakivaizdinis Vilnius

Ieva Marija Mendeikaitė.

Karantino metu „Neakivaizdinis Vilnius” ir toliau džiugina savo sekėjus, norinčius kiek galima daugiau sužinoti apie šį įstabų Gedimino miestą. Platforma „Neakivaizdinis Vilnius” savo puslapyje siūlo ne tik įdomiausius Vilniaus miesto rajonų, pastatų, gatvelių ar menų ir jų kūrėjų aprašymus, tačiau taip pat siūlo ir virtualias ekskursijas su per ekraną tiesiogiai kalbančiu gidu.

Štai praėjusią savaitę vykusi ekskursija „Neakivaizdinis Vilnius” parodė kelią ir papasakojo apie žemutinę ir aukštutinę Vilniaus pilis. Virtualios ekskursijos metu buvo galima pasivaikščioti po teritoriją, nuo kurios prasidėjo ir augo Vilnius. Aplankyti ir pakalbėti apie Gedimino pilį, Katedrą, Valdovų rūmus ir kitus teritorijoje esančius ar buvusius statinius. Išnaudoti virtualumo privalumai – buvo galima palyginti, kaip viskas atrodo dabar ir kaip atrodė anksčiau. Taip pat buvo galima nusikelti į XX a. pradžią ir užeiti į Gedimino pilyje atidarytą kavinę, kiek vėliau – persikelti į XX a. vidurį ir praeiti tuneliu kiaurai Gedimino kalną.

Ekskursiją vedė ir istorijas pasakojo gidas Andrius Pavelko, o šios tiesioginės transliacijos metu gidui buvo galima užduoti klausimus į kuriuos jis mielai ir informatyviai atsakė.

Pagrindinė ekskursijos idėja buvo nuo pat pradžių stengtis parodyti mažiau žinomas miesto puses, tokio miesto, kurį dažnai laikome puikiai pažįstamu. Tad tokia ir ši ekskursija – įdomi kelionė po pažįstamas vietas ir jas supančios netikėtos istorijos bei mažiau girdėti faktai. Su tokiu tikslu gimė „Neakivaizdinis Vilnius” – idėja, skatinanti vilniečius ir miesto svečius pažinti alternatyvią Vilniaus pusę. Nuo nedaugeliui žinomų istorinių bei kultūros objektų, išskirtinių Vilniaus asmenybių, nepramintų gatvių ir skersgatvių, centro ir periferijos slėpinių iki barų, kavinių bei pramogų – visa, ką miestas kurį laiką buvo pasilikęs sau.

Tačiau, kaip ir kiekvienam mūsų, džiugūs atradimai yra tie, kuriais gali pasidalyti. „Neakivaizdinis Vilnius” kviečia žmones iš visos Lietuvos prisijungti prie Vilniaus miesto studijų. Čia nėra jokių primestų interesų – studijų kryptį renkiesi pagal tai, kas įdomu. Kultūrų studijos, supažindinančios su miesto periferijoje esančių rajonų istorijomis. O gal – menų studijos, tiesiančios takus pro fotogeniškiausias miesto vietas bei pastatų sienas, paverstas drobėmis? Domina literatūra? Galėsi pasivaikščioti Vilniumi lyg knygos puslapiais. Suprantama, po intensyvaus pažinimo yra laikas atsipalaiduoti, todėl skiltyje „Po paskaitų” lauks neakivaizdūs būdai tai padaryti – nuo nišinių parduotuvėlių, pasiūlymų gurmanams, netikėtų pramogų ir veiklų iki meno erdvių ar mažiau žinomų žaliojo Vilniaus zonų.

Ir nors tikram vilniečiui gali pasirodyti, kad čia viskas pažįstama, apkalbėta ir aplankyta – didinga Arkikatedra, miestą nužvelgiantis Gedimino bokštas, senamiesčio gatvelių labirintai, dangų raižantis Konstitucijos prospektas, jaukioji Šv. Onos bažnyčia, tykiai prigludusi prie Bernardinų sodo… Tiek daug – ar tik tiek? Už miesto centro slypi neatrastas Vilnius. O ką jau kalbėti apie tai, kad ir ir kiekvienoje senamiesčio gatvelėje nuo vaikščiojimo nublizgintu grindiniu yra daugybė vartų, pro kurių rakto skylutę atėjo laikas žvilgtelti.

Man didžiausias atradimas tikriausiai buvo Pavilnys. Tikriausiai daugumai yra žinoma, kad ilgus metus dabartinis Pavilnys ir jo apylinkės priklausė didikų Pacų giminei. Miestelėnus žavėjo medžių paunksmė, gaivinantis Vilnios slėnis, o dėl išraiškingo reljefo vietovė vadinta „Pacų kalnais”. Tačiau ar daug kas galėtų atsakyti, kad XX a. pradžioje čia buvo siekta įkurti atskirą geležinkelyje dirbančių žmonių gyvenvietę, esančią atokiau nuo miesto centro ir turinčią visus miesto ir kaimo privalumus? Ar kad geležinkelininkams supirkus sklypus, pastačius namus ir įrengus modernią infrastruktūrą, tai tapo prestižine gyvenviete ir tokį statusą išlaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo? Čia įkurtas Tuputiškių serpantinas, kuris buvo nutiestas  siekiant sujungti žemutinę ir aukštutinę Kolonijos dalį bei įveikti  stačią  įkalnę ir kad šiuo metu tai vienintelis tikras kalnų kelias Lietuvoje?

Nesugalvojant kur panaudoti savo vienkartinę kaukę, „Neakivaizdinis Vilnius” taip pat primena apie tokias vietas kaip Kairėnų botanikos sodas, Viršuliškių parkas, Verkių regioninio parko dviračių takas, Pasakų parkas, Markučių parkas, Šeškinės ozas, Antakalnio suoliukų-skulptūrų parkas, Trakų Vokė, Bernardinų sodas, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis, Pūčkorių pažintinis takas, Kalvarijų Kryžiaus kelias ir t.t. Na, o karantinui pasibaigus primena, kad be nuostabiojo MO mieste dar turime ir tokius menų centrus kaip Pamėnkalnio galerija, galerija „Vartai”, galerija (AV17), Kirtimų kultūros centras, TSEKH galerija, The Rooster Gallery, Pylimo galerija, GODO galerija, galerija „Menų tiltas”, Editorial ir taip toliau. Jeigu jau visai tingima, „Neakivaizdinis Vilnius” taip pat yra nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose, o jį visą galima nemokamai pavartyti pačioje organizacijos platformoje.

Svarbu nepamiršti, kad čia rasite ne tik pagrindinę ir naujausią informaciją apie savo miesto centrą ir jo kultūrą, tačiau lygiai tą patį galėsite atrasti ir apie beveik kiekvieną miesto rajoną, didesnį ar atokesnį, pradedant nuo Verkių, baigiant Markučiais. Tad pasidomėti savo miestu ir jo apylinkėmis dabar kaip niekad lengva, linkiu daug smagaus laiko virtualiose „Neakivaizdinio Vilniaus” erdvėse, ekskursijose ir žmonėse. Linksmos ir turiningos kelionės!