Nekasdieniškas vakaras Bostone: už ką sirgti – Bostono „Celtics” ar Toronto „Raptors”?

Gaila Narkevičienė.

Nesupykite, mieli skaitytojai, šį kartą rašysiu pirmuoju asmeniu, nes kovo 23 dieną, po ypatingos Bostono lituanistinės mokyklos (BLM) iškylos grįžau namo labai pakiliai nusiteikusi. Nors ir man, ir mano sūnui Andriui kojas lenkė nuovargis, o akių vokus merkė miegas, negalėjome liautis dalinęsi įspūdžiais iki pat vidurnakčio.

Tačiau pradėsiu nuo istorijos pradžios, kai pernai, kaip tik vasario 16-ąją, sulaukiau netikėto skambučio – numeris buvo nepažįstamas. „Ir vėl tie nelemti reklamuotojai ramybės neduoda!”, – piktai pagalvojau, tačiau atsiliepiau. Malonus jaunas balsas pradėjo kalbėti apie Bostono krepšinio komandos „Celtics” bilietus, jų darbą su miesto etninėmis bendruomenėmis, o aš vis tiek nesusigaudau – ko jis iš manęs nori!

Tik po kelių minučių jaunojo vadybininko Marc Rogers kantrių aiškinimų supratau, kad jis siūlo kažką įdomaus, kažką, ko anksčiau niekada nedarėme. Marc pasiūlė Bostono lituanistinės mokyklos mokiniams ir  jų tėveliams atvykti į garsiąją Bostono „TD Garden” sporto areną, kuomet susitiks vietos „Celtics” ir Toronto „Raptors” krepšinio komandos ir žais Jonas Valančiūnas! Na, ne žaliųjų „Celtics” pusėje, o kanadiečių, tačiau vis tiek tautietis!

Sutikti buvo lengva, tačiau kaip tokį renginį suorganizuoti, viešinti informaciją, neįsivaizdavau. Iždininkų Lino ir Rasos padedama, iki varžybų dienos mokykla pardavė apie 70 bilietų, visi nekantriai laukė varžybų ir žadėtojo susitikimo su garsiuoju krepšininku.

Varžybų dienai atėjus, mokiniai ir tėveliai, mokyklos draugai, sugužėjome į areną, o per pertrauką nekantriai laukėme Marc ženklo išsirikiuoti ir paspausti ranką Jonui Valančiūnui bei kitiems krepšininkams, tačiau… „O, geras!”, – nustebęs tarstelėjo Jonas, kai mūsų jaunieji sirgaliai spausdami ranką, drąsiai kalbino J. Valančiūną lietuviškai. Vėliau, jau birželio mėnesį, susitikusi Joną Valančiūną Kazickų šeimos fondo renginyje Vilniuje sužinojau,  kad jis net neįtarė apie lietuviukų dalyvavimą varžybose. Na, juk ne apie Čikagą kalbam!…

Šiais metais vėl susilaukiau netikėto skambučio iš labai draugiško ir geranoriško „Celtics” vadybininko Marc. Beje, pasišnekėjusi su Marc, sužinojau, kad pernai apie mūsų mokyklą jis sužinojo iš studijų draugų, Bostono lituanistinės mokyklos (BLM) absolventų. Taigi, ačiū už gerą žodį, mieli BLM alumnai!

Buvau draugiškesnė ir daug nuovokesnė mūsų pokalbio metu, tačiau tikrai žinojau, kad man labai reikės pagalbos! Juk jau ir taip vos aprėpiu visus mokyklos reikalus! Laimei, tos savaitės šeštadienį mokykloje budėjo vienas iš krepšinio aistruolių, Simono ir Odilės tėvelis Mindaugas Beržonkis. Jis mielai sutiko padėti organizuoti šį renginį, žinoma, ir iždininkei Rasai Gutauskas padedant.

Taigi, geresnio organizatorių dueto net susapnuoti nebūčiau galėjusi! Ką pažadėjo, padarė, neraginami, neklausdami, ėmėsi iniciatyvos, ir man atrodė, kad viskas vyko kaip toje pasakoje „Lydekai paliepus, man panorėjus!”…

Mokykla išplatino dukart daugiau varžybų bilietų nei pernai. Mindaugui susitarus, įvyko vaikų (ir tėvelių) susitikimai per pertrauką ir po varžybų. Na, o kas gali atstoti Amerikos himno giedojimą prieš varžybas su „Celtics” komandos marškinėliais ir VIP kortelėmis ant kaklų!

Vakarą vainikavo dešimties minučių kamuolio mėtymas į krepšį garsiojoje sporto arenoje ir, žinoma, susitikimas su Jonu Valančiūnu! Jis, nors ir skubėdamas į lėktuvą, nešykštėjo šypsenų, šmaikščių atsakymų į klausimus ir autografų. Ačiū, Jonai, ar patiko mūsų spontaniškas „Ant kalno mūrai”? Bėda tik ta, kad negalėjome lengvai nuspręsti už ką sirgti, už Bostono „Celtics” ar Toronto „Raptors”, nors visi tikrai palaikėme Joną Valančiūną!

Na, o aš, mokyklos direktorė, su didžiausia padėka sakau ačiū Mindaugui Beržonskiui, Rasai Gutauskas, visiems mokiniams ir tėveliams bei Bostono lietuvių bendruomenės  krepšinio sirgaliams, kurie prisijungė prie mūsų gražaus būrio. Ačiū, kad esate su mumis!

Gaila Narkevičienė – Bostono lituanistinės mokyklos direktorė.