Su studentais Meksikoje, Xalapa. 2018 m.
Su studentais Meksikoje, Xalapa. 2018 m.

Nenuspėjamas ir neaprėpiamas Stasio kūrybos pasaulis

Rasa Kazlas.

Stasio Eidrigevičiaus kūryba net ir nesidomiančiam menu lengvai  atpažįstama iš jo paveikslo herojų veidų – kaukių. Unikalaus dailės žanro – vadinamųjų sielvartų – „smutki” – kūrėjas lankėsi šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje ir sutiko duoti išskirtinį interviu „Draugo” laikraščiui. Kalbėjomės apie kūrybą ir jos slėpinius, kuriuos kiekvieną kartą žadina šio menininko talentas ir neišsenkanti vaizduotė, jo išskirtinis ir nepaprastas pasaulio stebėjimas, turtinga meninė savastis.

Norint giliau įsiskverbti į menininko vidų visada bandoma ieškoti priežasčių, kodėl jis sukūrė vieną ar kitą paveikslo siužetą, kaip gimė vienoks ar kitoks paveikslo tipažas. Ar yra tam tikri vardikliai Jūsų originalioms kūrybinėms idėjoms rastis?

Į Meksikos plakatų bienalę Stasys Eidrgevičius buvo pakviestas kaip vertinimo komisijos narys. 2018 m.
Į Meksikos plakatų bienalę Stasys Eidrgevičius buvo pakviestas kaip vertinimo komisijos narys. 2018 m.

Man atrodo, visuose menuose, nesvarbu, ar tai bus vizualus menas, šokis, teatras ar kinas, reikia turėti talentą. Dėkui mano mokytojui Kovalevskiui, kuris Panevėžio pirmoje vidurinėje mokykloje pastebėjo mano gabumus menui ir patarė važiuoti mokytis į Kauną. Gerai, kad tėvai nutarė sūnui padėti, nors dirbdami kolūkyje tais laikais uždirbdavo mažus pinigėlius. Gerai, kad mokslas nebuvo toks brangus, ir gyvendamas bendrabutyje išsiversdavau su mamos įdėta uogiene, baltu sūriu, lašiniais ir duona. Tačiau net ir tada, kai talentas remiamas, viskas priklauso nuo žmogaus. Nepakanka būti jautriu, dar reikia būti darbščiu, atsidavusiu ir, matyt, dar reikia turėti laimės.

Nors viskas atsirado ne iš karto. Aš Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume (vėliau baigė Lietuvos dailės institutą. Red.) baigiau meninį odos apipavidalinimo skyrių. Neturėjau įtakingų draugų, pažįstamų. Jeigu esi gabus ir užsispyręs, tai praeisi kiaurai sienas. Mačiau filmą apie Magritte (René François Ghislain Magritte – belgų dailininkas siurrealistas – aut. past.). Jis yra  vienas tų kūrėjų, kuris mane įkvepia. Filme rodoma, kaip jis sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą. Iš Belgijos nuvažiavo į Paryžių, tikėdamasis, kad jį tuoj pastebės, bet po trejų metų vėl grįžo į Belgiją. Dailininko karjera tęsėsi, ir pamažu atėjo pripažinimas ne tik jo tėvynėje, bet ir visame pasaulyje, nors jo kelias buvo sunkus, žmonėms jo kūryba buvo keista ir neįprasta. Pavyzdžiui, Magritte tapo pypkę ir po ja rašo: „čia ne pypkė”; arba jo paveiksluose veriasi netikėti dydžiai, erdvės, absurdas ir komizmas,  kambario visumą užima obuolys – milžinas ir pan. Manau, kai įdedi į kūrinį visą savo džiaugsmą, sielvartą ar pergyvenimą ir jeigu tu tiki savimi, jeigu tiki tuo, ką darai, pamažu, anksčiau ar vėliau, galėsi įtikinti tuo ir kitą žmogų. 

Didžiulėje Jūsų kūrybai skirtoje Lenkijoje išleistoje knygoje „Stasys” viename interviu užsimenate apie piešimą neatitraukus rankos. Kokia tai piešimo technika? Ar tai kažkoks dar vienas išskirtinis Jūsų kūrybos bruožas?

Tai skamba kaip pokštas. Pavyzdžiui, piešinys „plunksna – tušas” yra viena linija, kurios savybė tokia: iš karto matyti tai, ką sugebi. Jeigu esi meistras, tai tiesiog tas pirmas prisilietimas ir išduoda tave juo esant. Tai kaip parašas – autografas. Kada bėganti linija pavirsta mano profiliu, po to „S’’raidė perauga į žodį „Stasys”, o paskui linija sukasi, sukasi ir ties paskutine raide „s” perauga į formą, dar būkšnelis, ir štai – akis. Žiūrovas, stebėdamas tą piešinio – autografo gimimą, išgyvena savotiškai tokią  laimingą akimirką.

Jūsų kūrybos pagrindiniai motyvai – žmogaus vienišumas, susvetimėjimas, liūdesys, ir tai atsispindi labai keistame, kartais išsigimėliškai atrodančiame žmogaus veide, kuris dominuoja beveik visuose Jūsų kūrinių siužetuose. Kokie šaltiniai Jus įkvepia tokiai iškalbingai meninei raiškai, kai stebėdamas Jūsų kūrinius gali matyti visą gamą žmogiškų jausenų, atvirų išgyvenimų?

Jūsų belaukdamas nebe pirmą kartą per televiziją žiūrėjau Brolių Grimų vienos pasakos ekranizaciją – siuvėjo kelią į karaliaus sostą. Pažiūrėkite, kiek eskizų ta proga padariau! Aš be galo mėgstu pasakas, kurios yra tokios protingos, tokios gilios, tokios aktualios. Viskas, kas vyksta dabartiniame gyvenime – politikų kova ir ki­ti dalykai – viskas yra tose pasakose. Yra ir apgavystė, ir sumanumas, ir ką reiškia  geras žmogus, ir ką reiškia blogas žmogus. Jeigu pasaka baigiasi gerai, ir Tau geriau. Skaičiau H. K. Anderseno dienoraščius ir, žinote, jo gyvenimo požiūriai su mano kai kuriais atvejais sutampa. Neseniai nusipirkau storą knygą apie Van Gogho gyvenimą ir kūrybą (Steven Naifen, Gregory White Smith „Van Gogh. The life” – aut past.), 1056 puslapių, kurios pačioje pradžioje buvo parašyta, kad jis mėgo Anderseno pasaką apie Motiną. Internete radau tą pasaką, perskaičiau. Toji pasaka apie motiną, kuri būtų linkusi, kad jos sūnų ištiktų mirtis, nei jis gyventų varganą gyvenimą. Sakyčiau, tai būta savotiškos pranašystės! Juk, kaip žinome, Van Gogo gyvenimas buvo sunkus ir varganas ir jis gana jaunas pasitraukė iš gyvenimo…

Labai įdomu sužinoti, kaip transformavosi Jūsų kuriamo herojaus veidas į tokį išskirtinai iškalbingą tipažą? Ar niekuomet nebandėte keisti savo kūrybinės krypties?

Vinas iš Stasio Eidrigevičiaus plakatų.
Vinas iš Stasio Eidrigevičiaus plakatų.

Mes turime kalbėti apie asmenybes. Kiekvienas iš jų formuojasi su savo ženklais. Vienas mėgsta grafinius motyvus, kitas – kitokius motyvus. Kodėl pas vieną dominuoja vienokie kūrybos bruožai, pas kitą – kitokie? Į šį klausimą galimi šimtai  atsakymų, ir kiekvienas atsakymas bus kitoks ir bus teisingas. Suprantate – meno pasaulyje nėra vieno atsakymo, jų yra šimtai. Pavyzdžiui, jūs žiūrite į Rothko (Mark Rothko, amerikiečių tapytojas, abstraktaus ekspresionizmo atstovas, gimęs Latvijoje, Daugpilyje – aut. past.) paveikslą, kur yra dvi dėmės. Mačiau žmones, kurie gali ištisas valandas stovėti ir žiūrėti, ir jie juk kažką jaučia, išgyvena, jie tiesiog visa esybe išjaučia dailininko įdėtą emociją, kuri paveikia žmogų ir prikausto prie jo paveikslo.

Rothko kūrybą gerbiu, bet kur kas labiau žaviuosi Magritte, Chirico (Giorg de Chirico, italų dailininkas ir rašytojas – aut. past.) arba Dali (Salvador Dali – ispanų dailininkas), kurio siurrealistinis pasaulis man daug artimesnis. Pastarųjų kūryboje  daug begalinės fantazijos, kompozicijų įtampos, grafinių elementų, kurie jungiasi su tapybiniais.

Paryžiuje būdamas bandžiau tapyti ciklą abstrakcinių darbų, kur nėra  pavaizduota nieko realaus, tik spalvų, linijų, dėmių abstrakcinės jungtys. Norėjau patirti, ką jaučia tapytojas – abstrakcionistas, kurio paveiksluose nėra kūno, kojų, rankų, akių, nėra žmonių, nėra namų, nėra žvėrių, nėra nieko, tiktai abstrakčių spalvų junginiai. Taigi tapydamas abstrakčiai, jaučiau galbūt daugiau muzikos ritmikos virpėjimą. O štai, kai piešiu žmogų, man tas žmogus regisi iš tam tikro pasaulio krašto, ir čia atsiranda istorija, atsiranda atpažįstamos vietovės, atsiranda kūrinio literatūrinis turinys.

Vilniuje savo parodos metu pasakojote, kaip atsirado vienas ar kitas kūrinys. Įstrigo atmintyje miniatiūros, nutapytos ant kareiviškų antpečių. Kodėl būtent tokiomis priemonėmis nusprendėte įgyvendinti vieną iš savo kūrybinių sumanymų?

Kur bebūčiau, ką bedaryčiau, man svarbu, kad nenutrūktų kūrybos ryšys. Nesvarbu – tai bus didelis paveikslas ar mažas. 1975 m. pradėjau tapyti miniatiūras ant mažų popierėlių, ant bet ko, kas pasipainiodavo po ranka. Kur aš bebūčiau, visada turiu kišenėje kelis pieštukus ir nedidelį bloknotėlį ir visur piešiu, įamžinu ateinančius sumanymus. Po to iš tų piešinėlių kartais gimsta plakatas, kartais visas paveikslas, o kartais ir skulptūra. Ir man net nesvarbu, kur aš fiziškai būčiau, kokiame geografiniame taške. Darbų ciklai buvo sukurti pirmą kartą būnant Čikagoje 1986 m., Santa Monika, Washingtone, New Yorke. Po to ciklas piešinių Japonijoje 1987 m., Australijoje 1996 m. ir taip toliau. Kiekviena vietovė – naujas įkvėpimas. Esu toks keliautojas. Dokumentinis filmas taip ir vadinasi – „Žmogus su lagaminu”. Iš kiekvienos poilsio kelionės atsivežu eskizų, piešinių, kuriuose ir augmenija, ir žvėrys, ir žmonės, ir įvairios situacijos. Nesu realistas, bet kiekvienas kūrinys prasideda nuo sutikto realumo, o jau po to – šuolis į mano fantazijos pasaulį. JAV mano kūrybos gerbėjai gali pažiūrėti internete įrašą „My rode’’ („Mano kelias”) iš mano paskaitos  Michigano universitete, Ann Arbore. Ten pasakoju apie Lietuvą, savo tėvus, Panevėžio kraštą.

Ar esate labai išrankus, kai renkatės knygas, kurioms žadate kurti iliustracijas? Ar nebuvo taip, kad Jūsų iliustracijos akivaizdžiai konkuruodavo ir net pranokdavo patį knygos turinį? Ar tenka kartais eiti į kompromisus su  literatūros autoriumi, derinti su juo tam tikrus kūrybinius sprendimus? 

Stasys Eidrigevičius. Gėlė. Pastelė. 2016 m.
Stasys Eidrigevičius. Gėlė. Pastelė. 2016 m.

Mano atveju yra dialogas su rašytoju. Jeigu knyga yra didelės apimties, tai sukurti vieną iliustracinį paveikslą tokiam kūriniui tikras komfortas, o jeigu knygelės tekstas trumpas, žodžių nedaug, o tokiam turiniui reikia sukurti ciklą iliustracijų, vadinasi, vos ne kiekvienam sakiniui turiu sukurti viziją. Skaitytojas, tai pamatęs, sako: „Ooo! Aš taip nesugalvočiau”. Jei tokia reakcija, vadinasi, tikslas pasiektas, ir tai yra gerai. Dailininkai, kurie išaugę su mano knygomis, kartais susitikus išpažįsta, kad atsimena kai kurias mano iliustracijas, atsimena vaizdo kompoziciją, aiškina, kas ten buvo nupiešta. Man miela tai girdėti, nes matau, kad mano sukurti reginiai įaugo į jų atmintį. Ir taip jau kelios kartos! Net Lietuvos Prezidentė yra man sakiusi, kad išaugo su mano iliustruotomis knygomis.

Noriu klausti, kaip postmodernizmo laikais Stasiui Eidrigevičiui pavyksta praminti taką į šiuolaikinio žiūrovo širdį? Juk robotizuota šiuolaikinė visuomenė paveiki labiau IT technologijoms, nei gilesnei minčiai, empatiškiems išgyvenimams. Ar justi, kad naujoji karta išskirtinai supranta ir atidžiai vertina Jūsų kūrybą?

Mane buvo pasikvietę į Grenoblį, kur 2007 m. buvau surengęs savo parodą. Buvau prašytas vesti kūrybines dirbtuves, kad studentus pamokyčiau „manualios” kūrybos įgūdžių –  kas yra žirklės, kas yra popierius, pieštukas, teptukas, dažai, nes iš tikrųjų naujoji karta pripratusi prie kompiuterių, iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų. Jie yra užmiršę, kad yra kažkas, ką galima sukurti rankomis. Tai yra didelė problema, nes, pavyzdžiui, plakato menas dabar – tai beveik vien kompiuterio darbas. Sustatė, sudėjo, pykšt, pokšt, ir yra meno kūrinys. Juk matome, kokie dabar filmo plakatai spausdinami: kadras iš filmo, įkomponuotas didelis užrašas, ir baigta. Ten dažniausiai nėra jokio kūrybinio prado, ten apie išradingumą net nėra ką ir kalbėti.

Čia palyginimui – jeigu kalbėtume apie degtukų dėžutės papuošimą arba tai, kas nupiešta ant šokolodo plytelės pakuotės! Kompiuteris ateina ir į iliustravimo meną, ne taip sparčiai, bet vis dėlto ateina. Nieko nesakau – kompiuteris gerai tuo atveju, jeigu jis padeda išvystyti idėją. Manau, kad ir su kompiuteriu taip pat galima kurti šedevrus, jeigu tai daro talentingas kūrėjas.

Kiek Jus kūrybai įkvepia Lietuva ir kiek toje kūryboje dominuoja lenkiškoji kultūra, jos aplinka? Ar jaučiatės esantis egzilio kūrybos dalyvis, ar vis dėlto jokios aiškios takoskyros nebrėžiate tarp Lenkijos ir Lietuvos?

Tuoj pataisysiu Jus, ir kuo greičiau, tuo bus geriau! (juokiasi). Niekada neišskyriau egzilio kūrybos – ar tai būtų lietuvių, ar lenkų. Šis kraštų artumas kultūros prasme daug kuo mus riša. Čia gal tik žmonės nori statyti sienas, bet, ačiū Dievui, nėra tų sienų. Žinau viena – išvažiavę žmonės labiau vertina savo kraštą. Jį kitaip mato iš tam tikro atstumo. Juk tik užlipęs ant kalno matai panoramą ir gali stebėti, kas ten apačioje vyksta, esi objektyvesnis, nesiveli į tuos beprasmius ginčus.

Kaip vystosi reikalai su Jūsų vardo menų centro statyba Panevėžyje? Ar Jūs domitės darbų procesu ir kokioje dabar jie yra stadijoje?

Pradžioje būna poezija, mielos kalbos, saldūs žodeliai. Po to prasideda kas kita. Patiriu savo kailiu, ką reiškia politinių partijų peštynės tarpusavyje, kai vienas kitam nori pakišti koją, kai vienas sako, kad to centro reikia, o kitam – nereikia. Aš netgi tokį humoristinį piešinį nupiešiau ir padovanojau architektams, laimėjusiems konkursą. Ten pavaizdavau, kaip į jau stovintį pastatą iš visų pusių taikosi artilerija, pabūklai, šaudoma iš lankų, iš pistoletų, aplink šunų lojimas ir staugimas, rangosi nuodingos gyvatės ir žalčiai (juokiasi).

O kalbant rimtai – tas projektas dabar vystomas, apie tai rašo jau tarptautinė spauda ir intensyviai ieškoma lėšų.

Beje, Amerikos lietuviai irgi gali prisidėti prie šio kilnaus reikalo, gal kas deklaruodamas savo pajamas nori skirti kažkokį procentą SEAC (Stasio Eidrigevičiaus art center – aut. past.) pastatymui?

P. S. Iš Panevėžio krašto kilusio pasaulinio garso menininko Stasio Eidrigevičiaus menų centras ketina tapti stipriausiu kultūros mazgu Šiaurės Lietuvoje. Objektas sieks ne tik išvystyti aktyvų kultūrinį judesį regione, bet ir turės įtakos Panevėžio kultūros kokybiniam augimui. Šiuo metu vystomas projektas, kuris prisidėtų prie pasaulinių meno tendencijų populiarinimo, skatintų ir įkvėptų lankytojus, ypač vaikus, domėtis menu. Visą informaciją galima rasti tinklalapyje: http://www.semc.lt/.

Menininkas Stasys Eidrigevičius pernai M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje surengė savo plakatų parodą.
Menininkas Stasys Eidrigevičius pernai M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje surengė savo plakatų parodą.
Stasio Eidrigevičiaus plakatų paroda.
Stasio Eidrigevičiaus plakatų paroda. (Nuotraukos iš S. Eidrigevičiaus archyvo)