Nepaisant nieko, dėkingi už gyvenimą

Parengė Ramunė Lapas.

Lietuviai iš įvairių Amerikos valstijų dalijasi savo išgyvenimais šiais neeiliniais metais. „Draugo” pašnekovai – skirtingų kartų, skirtingo amžiaus ir gyvenimo patirties, tad šis kolektyvinis portretas yra tarsi nūdienos žmogaus būties pjūvis, kuriame kiekvienas pamatys ir savo jausmų spalvą.

Nors kai kurie mūsų esame išgyvenę ir sunkesnių laikų, šie metai vis tik mažų mažiausiai yra labai neįprasti. Ar praėjus kiek laiko žiūrėsime į juos kaip į „prarastus metus”, ar – atvirkščiai – tam tikra prasme, išlaisvinusius, sutei­kusius naujas galimybes? O gal – jie tiesiog susilies su visais kitais mūsų gyvenimo metais, juk sunkumai ir nepatogumai greitai pasimiršta? Pakvietėme skaitytojus pasidalinti savo mintimis, atsakant į keletą klausimų.

1. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas 2020-aisiais – nuo kovo mėn. iki dabar? Išorinis gyvenimas ir jūsų vidinė būklė? Ko teko atsisakyti, ką galbūt įgijote ar išmokote naujo?

2. Ką įvardintumėte kaip didžiausią sunkumą ar praradimą?

3. Kas tapo maloniu atradimu? Kas galbūt suteikė didžiausio džiaugsmo?

4. Už ką esate dėkingi?

Donatas Januta, Oakland, CA

1. Daug kas uždrausta, daug kas neįmanoma, daug kas pasidarė sunkiau, o vyresnio amžiaus žmogui dėl koronaviruso dar ir didesnė rizika sveikatai ir gyvybei.   Gyvenimu pasidžiaugti progų sumažėjo, ir kai anksčiau savaime netrūkdavo džiuginančių dienų, dabar reikia rimtai pasistengti, kad tos dienos netaptų pilkos ir nuobodžios. Apie savo vidinę būklę galiu pasakyti, kad kūlvirsčiais iš džiaugsmo nešokinėju.

Teko atsisakyti kasdieninių bendravimų su draugais ir kolegomis, daug pramogų.  Mažai iš ko liko pasirinkti – televizija ir knygos, pasivaikš­čiojimas. Kartais įdomiausia savaitės pramoga būna „ekskursija” į Safeway ar kitą parduotuvę nusipirkti maisto ir kitokių reikmenų.

Ne savo noru išmokau nuobodžiauti. Taip pat išmokau kaukę dėvėti taip, kad neaprūktų akiniai. Nesuprantu žmonių, kurie priešinasi valdžios įsakymui dėvėti kaukes – tai esą jų asmens laisvės suvaržymas. Turbūt tie patys žmonės, įsėdę į automobilį, neprisisega saugos diržų – geriau žus avarijoje, nei suvaržys savo laisvę.

2. Turėjau atsisakyti savo metinės kelionės į Lietuvą, taip pat mano žmonos dukros ir kiti laukiami svečiai iš Lietuvos negalėjo atvykti pas mus. Kelionė buvo suplanuota ir apmokėta. Pinigų neatgavau, bet bilietu galėsiu pasinaudoti kitais metais. Pasinaudosiu, jei skiepai ar vaistai nuo koronaviruso bus prieinami.

3.Vasarą daugiau negu įprastai laiko praleidau savo name ant upės kranto tarp galingų raudonmedžių, kur yra pievelė, pliažas, kelios baidarės ir puikus klimatas (išskyrus dvi savaites vasaros pabaigoje, kai gaisrai degino miškus, dūmai degno akis ir reikėjo evakuotis). Svečiavosi daug mano šeimos narių – iš Los Angeles, New Yorko, Pittsburgho ir kt., – užklysdavo ir vienas kitas draugas ar kolega. Buvo linksma ir smagu.

Dukrą Andrea matau retai, nes ji dirba „Reuters” agentūros Manhattano įstaigoje, New Yorke. Kai dėl pan­demijos uždarė New Yorke raštines, ji su visu savo „kabinetu” (trimis kompiuteriais ir keturiais mobiliaisiais telefonais) atkeliavo pas mane į Californiją ir praleido beveik visą vasarą dirbdama New Yorku iki 5 val. popiet, kas pas mus – tik 2 val. po pietų. Likusį pusdienį bendravome, plaukiojome baidarėmis maudėmės, gėrėjomės gamta. 

Taip kad, iš dalies pandemijos dėka, pamačiau nemažai šeimos narių iš visos Amerikos, su kuriais retai susitinkame.

4. Dėkingas, kad ši pandemija, tikiu, kada nors baigsis. Taip pat esu dėkingas, kad pagaliau baigėsi prezidentiniai rinkimai, ir kad dabartinis prezidentas turės daugiau laiko žaisti golfą, nebus trukdomas valstybinių rūpesčiaų ir kitų menkniekių.

Nors, reikia pripažinti, klausytis prezidento per televiziją arba skaityti jo pasisakymus laikraščiuose neretai būdavo šiokia tokia pramoga – kartais komedija, kartais tragedija. Savotiškai pasiilgsiu tokių dramų ir komedijų.

Liuda Germanienė, Lisle, IL

1. Balandžio mėnesio viduryje yra mano gimtadienis. „Draugo” kalendorius rodo metus, kuriuos mano žvilgsnis nori išteplioti, ištrinti ar – dar geriau – užmiršti. Bet ta atmintis šnibžda į ausį, o ta – į sąžinę ir štai rašau būdama jau… Tiek to… „Google” žino. Su mano gimtadieniu prasidėjo COVID-19 viruso ženklai, reikalaujantys rimto dėmesio. Bet vietoj dėmesio prezidentas skelbė gripą, kraštas vargo be kaukių, ligonines pilnėjo, giltinė džiaugėsi aukomis. Jei tada ji tik džiaugėsi, šiandien jau iš džiaugsmo kvatoja ir renka auką po aukos. Per visą savo 70 metų gyvenimą Amerikoje šitokio jovalo krašte nemačiau. Kada prezidentas turi būti pavyzdžiu savo tautai, šis yra tik nesusitupėjęs, pykčio priepuolius pergyvenantis mažas berniukas. Gėda!

Ar pasikeitė mano gyvenimas ir vidinė būklė? Taip. Yra žiauriai suvaržytas kaukėtas gyvenimas, nors į tas kaukes šventai tikiu. Bet gyvenimas išmokė prisitaikyti prie visko, nes praeitis bet kuriame gyvenimo etape buvo žiauri mokytoja. Dabar, pvz., negalėdama pasivaikščioti Morton Arboretum miško takeliais, trepsiu apie namą. Bijodama be kaukės užsukti į kirpyklą, įsivaizduoju, kad esu poezijos nemokanti rašyti poetė, alergiška veidrodžiui, ir grįžtu namo.

2. Galvoju… Vaikystėje bijojau, kad praradau tėvą, dabar mūsų gyvenime lyg verpetas sukasi mano vyro Vytauto liga, iš lėto luošindama kažkada gyvenimo pilną žmogų. Sunki dalia mums abiems, labai sunki.

3. Nežinau, koks mano gyvenime buvo didžiausias džiaugsmas. Jie buvo skirtingi skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Buvo Kalėdos su Kalėdų seneliu, buvo paklydęs kačiukas vardu „Miau”, buvo išmestas ančiukas vardu „Kvaksytė”, buvo draugystė, vėliau miniatiūrinės vestuvės, gimė vaikai, užaugo, išsiskirstė, vėl likome dviese. Jaučiu, kad per visą šį laikotarpį lipome į kalną, pasigrožėjome tuo, ką į šį pasaulį atnešėme, o dabar ar akmenim ar smėliu pradedame leistis žemyn, kol pėdos paliečia žolę.

4. Už gyvenimą. Taip – gyvenimą. Dar galiu juoktis, verkti, vairuoti, „susikalbėti” su traktoriumi pjaunant žolę ir neužmiršti pasikalbėti su savo vidiniu aš. Šiais metais Padėkos dienos pietums prie stalo susėsime tik tryse, nenorėjau, kad iš Californijos ar Maryland valstijos atkeliautų kiti du sūnūs. Visi gerbiame kaukes ir virusą, o viltį vėl pabūti drauge paliekame kitiems metams. Esu tikra, kad tada nulipusi nuo gyvenimo kalno dar rasiu paliktą žaliuojančią žolę.

Laima Liutikienė, Livingston, New Jersey

1. Gyvenimas išties pasikeitė, tačiau tai ne pirmas kartas, kai tenka prisitaikyti prie didelių pakitimų. Šeimoje laikomės požiūrio, kad gyvenimas yra tai, kas vyksta šiuo metu, todėl nėra prasmės ilgesingai dairytis atgal ar pirmyn, reikia stengtis nugyventi dieną. Prisipažinsiu, kad, praėjus pirmajam nežinios sukeltam išgąsčiui, sulėtėjęs ir aprimęs gyvenimo tempas man ėmė netgi labai patikti: daugiau laiko praleidome su vaikais savo kieme, kartu darbavomės virtuvėje, mokėmės įvairiausių naujų dalykų internetu, vakarais prie židinio peržiūrėjome daugybę filmų… Atradome laiko tam, kam anksčiau jo neužteko. Manau, kad krizė mums suteikė galimybę iš naujo pažinti civilizacijos šurmulyje prarastus dalykus. Šiuo metu gyvenimo tempas vėl beveik nesiskiria nuo ikivirusinio, išskyrus tai, kad nesilankome parduotuvėse, renginiuose, restoranuose, mažiau tiesiogiai bendraujame su draugais.

2. Viruso pradžioje sunkiausia buvo išsiskirti  su netoliese gyvenančia 86 metų mano mama, kuri iki karantino kiekvieną savaitgalį praleisdavo su anūkais. Jai nuveždavome reikalingų produktų, krepšį, nupurškę dezinfekcinėmis priemonėmis, palikdavome prie durų ir pamojuodavome pro mašinos langą. Slėgė žinojimas, kad ji viena…

3. Smagiausia buvo suvokti, kad sugebame įveikti sunkumus ir džiaugtis tuo, ką turime tuo metu. Tarkim, mamą išmokėme kaip reikia prisijungti prie video pokalbių, kad galėtume bendrauti internetu. Prie velykinio stalo, kad ir iš kompiuterių ekranų, sėdėjome visa šeima. Aišku, tai ne tas pats, kaip tikras realus susitikimas, bet vis tiek geriau, nei vienatvė. Krizė suteikia daug naujų galimybių, ir daug kas priklauso nuo mūsų pačių. Ne kiekvienas į sunkumus reaguoja vienodai, bet svarbiausia, kad žmogiškumas, rūpestis kitu ir gerumas išliko netgi krizės akivaizdoje.

4. Pirmiausiai esu dėkinga savo šeimai, kad esame stipriausias vienas kito ramstis. Dėkoju likimui, leidusiam išsaugoti artimuosius ir draugus. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie krizės metu rūpinosi kitais žmonėmis – prekybos centrų pardavėjams, įvairių tarnybų darbuotojams, medikams, paprastiems eiliniams žmonėms, galvojantiems ne tik apie save, bet ir kitus. Kiekvienam, kuris sugebėjo bendrą saugumą ir gerovę iškelti aukščiau savo komforto ir kaprizų. Džiaugiuosi, kad nuo pasaulio veido nedingo gerumas, atsakomybė, žmogiška šiluma.

Jūratė Holm, Ft. Lauderdale, FL

1. Aš stengiuosi prisitaikyti prie aplinkybių ir rasti geriausią sprendimą, kaip tobulėti blogiausioje situacijoje. Išmokau labai daug. Išmokau dirbti nuotoliniu būdu, atradau galimybes bendrauti virtualiai, pasitvirtino, kad mano vyras Toras yra pats geriausias mano draugas, nes, praleisdami daug laiko kartu, tik dar labiau suartėjome. Gaila, kad teko atsisakyti suplanuotų kelionių, nuostabių valandų kartu su artimaisiais, draugais ir verslo partneriais.

2. Sunkiausia buvo apsispręsti balandžio mėnesį neskristi į Norvegiją palydėti Toro tėvą į paskutinę kelionę. Pirmą kartą stebėjau artimo žmogaus laidotuves per YouTube. Buvo sunku.

3. Turėjau daugiau laiko bendrauti su artimaisiais ir draugais, su kuriais gal pasikalbėdavome vieną ar du kartus per metus. Atradau dar daugiau mylinčių žmonių ir tai yra labai svarbu.

4. Esu dėkinga, kad dėl COVID-19  viruso nepraradau nė vieno artimo žmogaus.

Algirdas J. Krygeris, Missouri City, TX

1. Jau sausio pradžioje pažįstamas kinietis daktaras įspėjo neiti į kinietiško maisto restoranus ir mažiau bendrauti su pažįstamais ir draugais, nes plinta virusas. Šyptelėjom, bet paklausėm. Tai buvo COVID-19 pradžia. Akiratis greitai sumažėjo. Prieš tai džiaugėmės gyvenimo pilnatve. Bendravome su pažįstamais ir draugais. Kasdieninis entuziazmas taip pat buvo nukreiptas į meną, muziką, teatrą. Staiga beveik visa tai dingo. Dienas leidome namuose už uždarų durų. Restoranai taip pat uždaryti, bažnyčia uždaryta, dauguma krautuvių nedirba. Bendradarbiavimas ribotas – tiktai telefonu ar elektroniniu paštu. Kasdienybe tapo laikraščio skaitymas, žinių žiūrėjimas – kaip COVID-19 plečiasi, kiek aukų ir kaip tą virusą bandoma sustabdyti. Žinių apie artėjančius prezidento rinkimus irgi nebuvo malonu klausytis. Dienos pasidarė nuobodesnės ir teko daugiau užsiimti tuo, ką gali daryti tarp savo keturių sienų. Ūpas – smarkiai priblokštas, nosys – nukabintos.

2. Didžiausias nuostolis, savaime suprantama, buvo bendravimo galimybių netekimas – su draugais, pažįstamais, organizacijose. Būnant vyresnio amžiaus net paprasčiausią maisto apsipirkimą reikėjo iš anksto suplanuoti, kad sumažintume galimybę apsikrėsti. Lankytis bažnyčioje ar susitikti ir bendrauti su pažįstamais restoranuose – atpuolė. Kitaip sakant, kasdieninis gyvenimas tapo žymiai apribotas ir izoliuotas.

3. Gyvenimo džiaugsmais tapo tai, ką galėjai daryti savo namuose. Malonu buvo paimti į rankas seniai skaitytas knygas ir rasti jose naujų minčių. Ypač malonu buvo skaityti knygų serijas, nes jautei, kad laukia tęsinys, dar ne pabaiga. Senų laikų filmai per televiziją greitai nusibodo. Malonu buvo, kai parapija per Facebook pradėjo transliuoti sekmadienines  šv. Mišias. Tai suteikė progą, nors ir iš toli, išklausyti pamokslų ir bent mintimis priimti sakramentus. Įvertinome tokias kompiuterio programas, kaip „Skype” ir „Zoom”, suteikusias galimybę pamatyti draugus. Tokiu būdu pažįstami vėl pradėjo susisiekti ir bendrauti, atsirado proga pasikeisti mintimis ir padiskutuoti. Pasaulis šiek tiek vėl prasidarė. Taip pat pradėjau vertinti galimybę  pabūti gamtoje, pasivaikščioti po gražias apylinkes ir atlikti šiokią tokią mankštą.

4. Dabar vis laukiu, kada COVID-19 pasibaigs ir esu dėkingas, kad „išsisukau” nuo jo, kad dar esu sveikas. Įvertinu bendravimą su draugais ir tuos ryšius, kuriuos, nors ribotai, galiu palaikyti. Ilgą laiką „užrakintas” namie dabar dėkoju už gražią gamtą golfo laukuose ir aplink, kur einu pasivaikščioti ir grynu oru pakvėpuoti – pilną augmenijos, žalios žolės ir ąžuolų. Esu dėkingas už paprastus kasdienius užsiėmimus ir jau pasidarė ne taip sunku netekti to, kas prarasta.

Į mūsų pokalbį įsijungė ir Kolorado lituanistinės mokyklos (Westminster, CO) bendruomenės nariai

Edita Buzėnienė, Kolorado lituanistinės mokyklos direktorė

1. Pradžioje atrodė, kad gyvenimas tarsi stoja. Atšaukti lietuviški renginiai. Nuo kovo 13 d. Kolorado lituanistinė mokykla perėjo į nuotolinį mokymąsi, keitėsi tvarkaraščiai, pamokų laikai, visi – tiek mokytojai, tiek mokiniai – mokėmės dirbti iš naujo. Nauji iššūkiai su programomis… Galvoje chaosas, nes nori padaryti kaip geriau, o ne visada išeina taip, kaip nori.

Kai pandemijos banga šiek tiek atslūgo, kibome baigti nebaigtus darbus ir, kaip viena iš mokyklos mokytojų yra pastebėjusi, vis spėdavome į paskutinį traukinio vagoną įšokti laiku.

Leido rengti renginius apribojant žmonių skaičių – valio! Darom! Turim porą savaičių laiko suorganizuoti – spėsim? – Taip! Kitas paskutinis savaitgalis, kai leidžiami renginiai, tik ne toje apygardoje, kurioje yra mokykla. Užteks trijų dienų pasiruošti? Taip!

Tad ir mokyklos Etnokultūros stovykla, ir Rudenėlio šventė buvo suorganizuotos paskutinėmis minutėmis iniciatyvių Kolorado lituanistinės mokyklos tėvelių ir mokytojų. Toks didelis buvo noras duoti vaikams neįmanomus, tačiau stebuklingus dalykus neįprastomis ir sunkiomis sąlygomis.

2. Sunkiausia buvo išmokti gyventi su „pakirptais sparnais” ir suvokti, kad, jeigu ir toliau taip bus, tai išauš diena, kai kažkas svetimas atėjęs pasisavins visas tavo svajones, siekius ir tikslus.

3. Išmokome dirbti kaip komanda – tėvai, mokytojai, draugai, – komanda, verčianti kalnus dėl Kolorado lituanistinės mokyklos vaikų.

Aš asmeniškai po daugelio metų vėl kibau į mokslus: virtualūs seminarai, konferencijos. Kiti pirštą prie smilkinio sukiojo, kai pasakojau, kad keliuosi ir antrą, ir ketvirtą nakties, norėdama dalyvauti viename iš Lietuvos organizuotų seminarų. Nepasakysiu, kad lengva būdavo, nes po mokslų nakties, laukė dienos darbai. Bet noras tobulėti, bendrauti, semtis patirties niekur nedingo, jis pandemijos metu tik dar labiau sustiprėjo.

4. Dėkoju savo šeimai, kurios palaikymą jaučiau visur ir visada. Dėkoju mamai, tėčiui, kurie suprato, kad tik dėl jų saugumo šiemet nesiveržėme grįžti į Lietuvą. Dėkoju, už jų pažadą GYVENTI ir sulaukti mūsų Lietuvoje kitais metais.

Dėkoju visiems, kurie prisidėjo ir prisideda prie Kolorado lituanistinės mokyklos veiklos. Ypatingas „ačiū” visiems mokyklos tėvams ir mokytojams, kurie, patikėję savo jėgomis ir susivieniję, kuria stebuklus savo vaikams.

Austėja Buzėnaitė, 14 m., Kolorado lituanistinės mokyklos mokinė

1. Pandemijos metu daug laiko praleidžiu namuose. Visą savo laisvalaikį galiu skirti savo hobiui: piešimui ir animacinių filmų kūrimui, tačiau labai trūksta bendravimo su bendraamžiais. Ypatingai trūksta bendros veiklos su Kolorado lituanistinės mokyklos mokytojais ir mokiniais. Nuotolinėse pamokose negalėjau susikaupti, pamokos mokykloje būdavo daug linksmesnės ir įdomesnės.

2. Sunkiausia buvo būti uždarytai namuose, norėjosi eiti į miestą, susitikti su draugais, keliauti su šeima po Amerikos nacionalinius parkus, vėl aplankyti senelius Lietuvoje.

3. Pradėjau pažinti savyje savąjį „aš”. Išmokau būti pati su savimi ir susirasti sau įdomios veiklos. Įsitikinau, kad mano geriausia draugė Bitė (1 metų Malshi kalytė) puikiai pasiduoda dresūrai, tačiau reikalauja daug dėmesio ir aš turiu ją pasirūpinti kaip mažu vaiku. Ir aš tai galiu padaryti!

4. Dėkoju savo šeimai, kuri mane labai myli ir palaiko. Ir ačiū Dievui, kad visi mano šeimos nariai tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje, yra sveiki.

Saulė Lankelytė, 14 m., Kolorado lituanistinės mokyklos mokinė

1. Mano šeima negalėjo skristi į Lietuvą. Aš negalėjau žaisti golfo su savo mokyklos komanda. Tačiau išmokau pinti apyrankes iš siūlų, išbandžiau daug desertų receptų ir perskaičiau daug knygų.

2. Sunkiausia buvo tai, jog negalėjome pasimatyti su seneliais ir kitais giminaičiais Lietuvoje. Kartais buvo nuobodu tiek laiko būti namuose.

3. Laikas, kurį galėjau skirti skaitymui. Be to, karantino metu mūsų šeima priglaudė  naują šunį. Triksė visiems mums suteikė daug džiaugsmo! Karantino metu aš išmokau stovėti ant galvos! Ir peržiūrėjome visas „Great British Baking Show” serijas.

4. Aš esu dėkinga, kad turiu šeimą, šunį ir knygas.

Milda Lankelytė, 7 m., Kolorado lituanistinės mokyklos mokinė

1. Aš išmokau skaityti!

2. Palaidoti Mėtą kovo mėn. (Mėta – šeimos augintinė, 13 m. mini šnauceris – Red.).

3. Mūsų naujas šuniukas Triksė. Ir „Great British Baking Show”.

4. Aš esu dėkinga, kad turiu šeimą, žuvytes, žaislus.

Redakcija didžiai dėkinga visiems, atradusiems laiko atsakyti į klausimus ir pasidalin­ti savo patirtimis.