CENTRAS - Istorija - Nepramintais Katedros požemių takais
Karalienės Barboros Radvilaitės buv. palaidojimo vieta. (L. Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotr.)

Nepramintais Katedros požemių takais

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė.

Spalį lankiausi Vilniaus arkikatedros bazilikos požemių šiaurinėje erdvėje, kuri prieš 100 ir daugiau metų buvo užtverta, prieš 200 užmūryta, neprieinama nei lankytojams, nei mokslininkams (iki šiol lankoma jos dalis teužėmė trečdalį ploto). Nuo šiol šie požemiai (120 kv. m plotas) atviri nedidelėms smalsuolių grupėms su gidu, žinoma, prieš tai užsiregistravus.

Iki šiol buvę nematomi požemiai yra Katedros bendraamžiai. Jų sienų, lubų ir grindų akmenys, autentiški, nepadažyti ir nepagražinti, mena įvairių laikotarpių – ir XIII–XIV a. Jogailos ir Vytauto katedros mūrus, XIII–XIV a. bokšto ir laiptų liekanas. Jogailos katedros XIV pab. skliautai lankytojams atveriami pirmą kartą.

Mirusiųjų pasaulis. Mūsų Katedrai – per 600 metų, ji daugel kartų buvo keičiama, restauruojama, ramstyta (ypač po Didžiojo potvynio). Jos požemiuose niekada nebūta saugyklų ar talpyklų: slaptų praėjimų, susisiekimo su miestu. Čia visuomet buvo mirusiųjų požemio karalija. Požemio rūsiuose (po Valdovų koplyčia) buvo laidojami bažnyčiai ir valstybei nusipelnę asmenys (taigi prieš 200 m. ta anga buvo užmūryta pasikeitus laidojimo tradicijoms). Skirtingas laidojimo tradicijas mena čia išlikusios XVI–XIX a. kriptos ir mauzoliejus. Fundatorius ir geradarius viduramžiais paprastai laidodavo po didžiuoju Katedros altoriumi. XV–XVI a. (po buvusiu Šv. Kryžiaus altoriumi, to meto Katedros centre) išmūryta Vidurinė kripta, tačiau Valdovų kapų joje neišliko.

Varteliai į mirusiųjų pasaulį.

1931 m. sensacijos. Rasti valdovų palaikai. Palaikai buvo rasti 1931 m. už jos esančioje – mažesnėje Karalių kriptoje. Tai buvo LDK kunigaikščio ir Lenkijos valdovo Aleksandro Jogailaičio (1460–1506) ir abiejų LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus žmonų: Ežbietos Habsburgaitės (1526–1545) ir Barboros Radvilaitės (1520–1551) palaikai. Tiesa, jie buvo rasti jau perlaidoti, spėjama, 1573 m., kai Karališkoji koplyčia buvo perduota Valavičiams ir 1602 m. imta statyti naują – Karališką Šv. Kazimiero koplyčią. Manoma, kad mažoji kripta buvo laikina valdovų poilsio vieta, tačiau čia palaikai išbuvo per 300 m., nes Šv. Kazimiero koplyčia pastatyta be rūsių. Tikra sensacija tapo ir 1931 m. po Šv. Kazimiero altoriumi rasti LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislavo Vazos (1595–1658) urnų su širdimi ir vidaus organais atradimas.

Barboros palaidojimo vieta. LDK Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto žmona mirė Krokuvoje, pagal paskutinę jos valią palaikai perkelti į Vilnių (Katedros požemius, Karalių kriptą. Kadangi karste kūnas buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu, jie per kelis šimtmečius nuo drėgmės sukietėjo, išsaugojo Barboros palaikus su visomis laidojimo insignijomis, net mediniam karstui supuvus liko jo forma. Kruopščiai nuimtas nuo palaikų kalkių ir pelenų mišinys buvo sudėtas į kelias medines dėžes ir saugomas Katedroje. Kur dingo karalienės įkapės – sidabrinė paauksuota karūna, sidabrinis skeptras, aukso obuolys su kryžiumi, auksinė grandinė ir trys auksiniai žiedai – iki šiol nežinoma, nežinomas ir kitų karališkųjų įkapių, rastų šioje kriptoje, likimas. Tai uždavinys ateities detektyvams.

Rastas keistas batas.

Atkastus Karalių kriptoje Barboros palaikus su liudininkais (kunigu P. Śledziewskiu, profesoriais S. Lorentzu, M. Reicheriu, M. Morelowskiu) įamžino fotografas Janas Bulhakas 1931 m. spalio 26 d. Jos palaikus tais pačiais metais kiek anksčiau nutapė dailininkas K. Kwiatkowski (ten ji dar su karūna). Visos šios nuotraukos eksponuojamos Barboros buvusioje kapavietėje su kalkių ir pelenų mišinio dėžėmis naujai atvertuose požemiuose.

Keisti radiniai. Požemiai buvo tvarkomi Bažnytinio paveldo muziejaus iniciatyva, pasitelkus VU medicinos fakulteto mokslininkus, kuirie atliko antropologinius tyrimus, atrinko kriptose rastus palaikus, karstų dangčius, eksponuojami nauji radiniai, gotikinės plytos, keramikos fragmentai, įvairios šukės, žvakių liekanos, kryželiai, yra ir tokių, kurių paskirtis ne visai aiški, pvz., keistos formos batas.

Atverta ventiliacijos anga, kuri išgelbėjo požemius nuo drėgmės ir pelėsio.

Muziejus inžinieriams. Be laidotuvių ceremonijų, šis pasaulis kartais tebuvo prieinamas statybininkams inžinieriams. Įvairių laikotarpių (lenkmečio, tarpukario ir sovietmečio) tuneliuose išvedžioti vamzdžiai (elektros, vandentiekio, šildymo, kt.), skaitliukai ir kt. prietaisai liko nepaliesti išvedžiojant vis naujus. Kas išmano – tam tikras lobis.

Pirmą kartą rodoma XX a. 4 deš., tarpukario ventiliacijos ir vandens surinkimo kolektorinė sistemos. XVII–XVIII a. katedra buvo rekonstruota, po didžiojo potvynio Katedros rūsiuose buvo pastatyti 273 gelžbetoniniai įtvirtinimai, kurie sutvirtino Katedros pamatus.

Ventiliacijos anga. Ilgą laiką brangiomis priemonėmis požemiuose buvo kovota su drėgme ir pelėsiais. Tik atradus tarpukario ventiliacinę angą ir ją atvėrus – visos bėdos baigėsi.

Maršrutas skirtas ekstremalams. Prieš įžengiant į požemius išduodami kombinezonai ir šalmai, nes slenkant siaurais tuneliais tenka glaustis prie akmenų, palenkti galvą ir susiriesti ar net šliaužti, norint patekti į kitas erdves. Žinoma, per pusės metro angą patiestu kilimu šliaužti neprivaloma, yra erdvių ir su aukštesnėmis lubomis.

Maršrutas šliaužte.

BPM gidė A. Pavasarytė sakė, kad šiam naujam maršrutui reikia būti pasiruošus – teks susispausti į 40 cm, lipant laiptais iškelti koją maždaug 40 cm, susimažinti ūgiu iki maždaug metro – tik tuomet pavyks įveikti visą maršrutą, o aukštakulnius ir šventinius rūbus verčiau palikti namuose. Pirmasis eksponatas, sutiktas kelyje – karstai, karsto dangtis, akmuo su keistais užrašais, išvalytos laidojimo kriptos. Yra ir neliestų kapaviečių – taigi pasirengti turi ne tik sportiškai, bet ir morališkai.

Bažnytinio paveldo muziejaus indėlis. Tai jo iniciatyva sutvarkytos ir lankymui pritaikytos šios naujos erdvės: kartu su archeologais, istorikais ir menotyrininkais, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkais (atrinko ir antropologiškai ištyrė kriptose rastus pavienius palaikai, konservavo radinius). Projekto parėmė Vilniaus arkivyskupija.