Neprigulminga Užupio Respublika ir aktyvusis  jos ambasadorius Neboisia

Astrida Petraitytė.

Apie ypatingąjį Vilniaus rajoną Užupį, apie ten gyvenančių menininkų ir kitų  entuziastų daugiau nei prieš du dešimtmečius įkurtąją „Užupio Respubliką” turbūt daugelis girdėję, gal ir lankęsi. Aš, jau dešimtmečiai kaip vilnietė, irgi tik iš nuogirdų žinau apie šį „oficialų statusą” su visais jo atributais – Prezidentu (Romas Lileikis), Užsienio reikalų ministru (Tomas Čepaitis), ministrais, ambasadoriais… Net ir garbūs užsienio svečiai neretai apsilanko Užupyje su „oficialiais vizitais” – štai Dalai Lama yra netgi tapęs Užupio Respublikos garbės piliečiu…

Pasitelkiu šiek tiek ir oficialios informacijos:

„Ant Paupio gatvės sienos yra išverstas į 26 kalbas pagrindinis Užupio Konstitucijos įstatymų rinkinys, įskaitant žemaičių, latvių, gruzinų, rumunų ir kitas. Vertimų daugėja. Tarp 41 punkto yra tezės: ‘Žmogus turi teisę nieko nesuprasti’, ‘Žmogus turi teisę švęsti arba nešvęsti savo gimtadienio’, ‘Nenugalėk’ ir t. t. Dešiniau Konstitucijos pavaizduota Užupio Respublikos vėliava – kiauras delnas. Delnas simbolizuoja atvirumą ir tolerantiškumą, kiaurymė – tai kad Užupyje galima gyventi, mylėti, dirbti, tačiau neįmanoma turėti.”

Vienas iš UR ambasadorių (Persijai) – fotografas ir šiaip plataus profilio menininkas, aistringas keliautojas (išleidęs knygas apie Iraną, Gruziją) Marius Abramavičius-Neboisia. Norėtųsi man jau ir išvengti to paaugliško įsivardijimo (rusiškai „nie boisia” – „nebijok”), bet ir į brandų amžių įkopęs – akivaizdu, jaunatvišką dvasią išlaikęs – užupietis dar deklaruoja pats nebijąs ir kitus ragina nebijoti – pirmiausia savęs, savo vidinės realybės, savo intuicijos ir fantazijų.

Marius Abramavičius-Neboisia išleido ir Mažvydo bibliotekoje pristatė (06 03) knygą-albumą „Užupis: mitai ir realybė”. Ji, galima sakyti, bibliofilinė retenybė – išleista tik 90 egzempliorių.

Nors ir ne itin gausiai susirinkus publikai (rengėjų lūkesčių būta kitokių, pasirinkta ne pati mažiausia – Konferencijų salė), susitikimas su Užupio Respublikos ambasadoriumi tarsi atvėrė dvejas dureles: vienos – į paties menininko kūrybinį pasaulį, antros – į Užupio fenomeną, to fenomeno kaitą laike…

Renginyje greta Abramavičiaus dalyvavo ir (bičiulis?) Bernardas Šatkovskis, bet „kalbintojo” vaidmuo čia buvo formalus – manau, Neboisia nebūtų pabijojęs ir solo pasirodyti. Tuo labiau kad kūrybinę Abramavičiaus prigimtį paliudijo ne tik pats albumas – o jame ir nespalvotos, galima sakyti, dokumentinės fotografijos, ir spalvotos foto-kompozicijos, kuriose į šį vilnietišką kampelį įsiterpia ir kalnai, ir jūra (fotojuostelėje, kaip paaiškino autorius, visi 36 kadrai išfotografuoti Užupyje, tada ta pati – nusibeldus į kitus kraštus; deja, taip klojant vaizdus vieną ant kito, „tinkamais” pavyks­ta pripažinti 5–6, geriausiu atveju 10 kadrų).

Abramavičius pademonstravo ir keletą savo filmukų. Tiesa, jie vos poros ar kelių minučių trukmės, bet įvairių žanrų – nuo „portretinio” (UR užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis svarsto, kas yra laisvė – reziumuodamas, kad jam priimtiniausias Chestertono apibrėžimas: laisvė – galimybė būti namuose) iki serialo „Meilės kančios” (merginos mimika iliustruoja bėgantį tekstą apie meilės laukimą, euforišką jos išgyvenimą, nusivylimą…). Norintiems patirti Užupio fenomeną informatyviausias bus (kaip ir man buvo) filmukas „Užupis – mano siela”: ten regime ir šios „respublikos” erdves (architektūrines bei gamtines ), ir vyksmus – kasdieniškus (slampinėjančią katę) bei šventiškus (karnavalo eiseną) ir pan.

Taigi – Užupio Respublikos fenomenas. Abramavičius paliudijo, kad „pradžių pradžioj” (matyt, tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo) į šį nuošalų rajoną už Vilnelės buvę baugu ir koją įkelti – ne tiek dėl to, kad dauguma namų avarinės būklės, kiek dėl jų gyventojų, tai pradingstančių kalėjimuos, tai iš jų sugrįžtančių… Gal ir paradoksalu, kad ne tik menininkai pajuto šią paribio romantiką – be jų, Užupį „atrado” verslininkai ir politikai. Vis dėlto pirmoji (apie 1995–1996 m.) ir didžioji „imigrantų” banga, matyt, bus buvusi jei ne profesionalūs menininkai, tai bent meninės sielos žmonės. Negi verslininkų ar politikų galvose galėjo užgimti tokia idee-fix – burtis ir kurti savo Respubliką, surašyti jos Konstituciją, įsteigti muitinę ir išdavinėti atvykėliams vizas?.. Dabar balandžio 1-ąją švenčiama „respublikos” Neprigulmybės diena.

Apie Užupio Respubliką garsas ir pasaulyje pasklidęs. Ir patys vilniečiai ar atvykėliai iš kitų miestų neretai patraukia aplankyti šio kampelio kaip „egzotikos” – štai ir Abramavičius prisipažino vedąs ekskursijas. Matyt, ir organizuotų, ir stichiškų pasivaikščiojimų po šią „respubliką” atskaitos taškas – Užupio Angelas; tai ant aukštos kolonos iškilusi angelo, pučiančio trimitą, skulptūra (ir aikštė dabar – Angelo); ji radosi vietos entuziastų iniciatyva, lėšas iš privačių aukotojų surinkus. Pasak Abramavičiaus: „pastatėme ir padovanojome miestui” (kad bent priežiūros naštą valdiškos institucijos prisiimtų). Ir daugiau įvairių skulptūrų Užupyje yra išdygę – kad ir Vilnelėje akmens luistus vieną ant kito sukrovus. Abramavičius nenuslėpė, kad jiems Užupyje leidžiama daugiau nei kur kitur – sumaną ir darą, nesiklausdami leidimų (tiesa, buvo liūdnesne gaida pridurta, kad dabar atėjęs „projektų metas”). Šioje „respublikoje” radosi ir įvairių kūrybinės veiklos institucijų (Užupio galerija, Užupio menų inkubatorius). Abramavičius aktyviai organizuoja, inicijuoja ir pačių užupiečių „edukaciją”. Štai jau bus įvykusios renginyje anonsuotos aitvarų dirbtuvės „Pagaukime vėją”. Jo žvilgsnis ir veikla tikrai neapsiriboja Užupiu – netrukus turėtume sulaukti knygos apie Tibetą…

Abramavičius savo pasakojimą užbaigė beveik minorine gaida, kartu išsakydamas ir viltį. Pasak jo, Užupyje dabar „pabaigos pradžia” – galėjome suprasti, kad meninę dvasią ima nurungti „buržuazinė” (asmeninio komfortabilumo, gerovės ir pan.). Štai daugelis kiemų tapo uždari – surengta „Atvirų vartų diena” (kartą metuose keli kiemai atsivėrė) tik pailiustravo tą tendenciją. O naujosios statybos Užupio pakrašty šiam menininkui atrodo pasibaisėtinos. Vis dėlto reziumuojanti ištarmė – „Užupis – gyvas organizmas” – perteikė ir filosofinį žvilgsnį į pokyčius…