Nereikalingi

Vitalija Dunčienė.

Šeštadienis. 5 valanda ryto. Į kambario langus beldžiasi kaukiančio vėjo gainiojamos snaigės. Lietuvos žmonės po sunkios darbo savaitės saldžiai miega. Ūkininkai Petrėnai (pavardė pakeista) nei laisvų dienų, nei atostogų neturi jau 20 metų, kai padarė sprendimą tėvų žemėje steigti pieno ūkį. Nuo to laiko jų visas gyvenimas sukasi aplink karvutes. Joms nepaaiškinsi, kad susirgai, ar tavo mažas vaikas serga, ar giminėje vyksta vestuvės. Ūkininkai neturi pinigų samdyti žmogaus, nėra ir patikimų. Net ir suradus pavaduojantį žmogų, karvutės atpažįsta svetimąjį ir neduoda pieno. Taip ir gyveno kaimo žmonės, vis laukdami geresnių laikų. Kaimo jaunimas, turėdamas mažiau kantrybės, senokai išvažiavo į užsienį ieškoti gyvenimo šaltinio.

Lietuvos ūkininkai seniai jautėsi išnaudojami maisto produktų supirkėjų, perdirbėjų, pardavėjų ir užmiršti valdžios žmonių. Daugelis metė ūkininkavimą, bet atkakliausieji kaimo darbštuoliai vis laikėsi. Jie net priprato prie įtikinėjimų, kad „pieno ir mėsos pasaulyje yra per daug – jie nereikalingi – kliuvinys sėkmingai integracijai į Europos Sąjungą” ir nebekreipė į tai dėmesio. Net matydami, kad jų kaimynai, tapę „bedarbiais”, gyvena iš valstybės pašalpų daug lengviau, nepasidavė pagundai. Dirbo ir tikėjosi, kad „diržų susiveržimo” laikotarpis kada nors praeis ir ateityje „bus geriau”.  Deja, pastarosiomis dienomis ūkininkai Petrėnai ir jų kaimynai, gavę pranešimą, kad jų pieno supirkimo kainos nuo balandžio pirmosios dar kartą mažės – iki 8–10 euro centų už litrą, suprato, kad jau nebeliko ko laukti.

Dūsauja darbo nualinti kaimo žmonės: „Sunku naikinti tai, ką taip sunkiai ir taip ilgai – visą gyvenimą rankiojai (gyvulius, padargus, melžimo aparatus…) po šapelį”. Nežino, ką darys sunaikinę savo ūkius: taps bedarbiais, patrauks į miestus ieškoti darbų, emigruos pas savo vaikus, lauks gyvenimo pabaigos savo namuose. Nebeliks darbo kaimo veterinarams, gyvulių supirkėjams, karvių sėklintojams, pieno surinkėjams, pašarų ruošėjams, – bus užgesinti paskutiniai gyvybės žiburėliai nykstančiame Lietuvos kaime.

Kaimynų sėkmė

Žiūrinėju lietuvišką žiniasklaidą. Straipsniai skelbia apie iš Lietuvos į Lenkiją apsipirkti skubančius lietuvius: „Lietuviai iššlavė Suvalkus – Velykos bus lenkiškos”. „Ten viskas beveik per pusę pigiau”, – džiūgauja Lietuvos žmonės, keikdami savo rinktą valdžią ir ragindami tautiečius važiuoti apsipirkti į Lenkiją. Rašoma apie lenkiškus maisto kioskelius Vilniuje, kur parduodamas pigus lenkiškas maistas. Komentatoriai pusiau juokais pasakoja apie Lietuvos „padirbėjus” turguje, kurie perpardavinėja lenkiškas prekes lietuviškomis etiketėmis. JAV nuėjus į parduotuvę, kur parduodamos importuotos maisto prekės, negali nepastebėti, kad šalia lietuviško sviesto puikuojasi pigesnis lenkiškas. Nesunku atspėti, kurios šalies sviestą pirks vartotojas, kurio sviesto bus daugiau įvežama.

Lenkijos ūkininkai džiaugiasi, kad nuo 2015 metų, ES panaikinus pieno kvotas, kurios ribodavo gaminamo pieno kiekį, jie galės plėsti savo ūkius. Ypač lengva tai padaryti dabar, kai bankrutuojantys Lietuvos ūkininkai pusvelčiui parduoda pieningas savo karves. Lenkijos pieno sektoriaus įmonės skelbia savo ketinimus kaip įmanoma labiau įsitvirtinti Lietuvos rinkoje, pripildydamos Lietuvos rinką pigių maisto produktų.

Šiek tiek statistikos

Kokius stebuklus daro lenkai, kad jų maisto gamintojai ne tik išgyvena gamindami pieną, bet klesti, investuodami daugiau pinigų į savo ūkius, o Lenkijos maisto vartotojai perka daug pigesnius maisto gaminius, nei lietuviai? Skaitinėdama žiniasklaidą randu šiek tiek skaičių, kurie padeda suprasti Lenkijoje vykstančius stebuklus. Lenkijos valdžia yra suteikusi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų savo šalies maisto produktams. Lenkijoje pienui taikomas 5 proc. PVM, o Lietuvoje šis mokestis siekia 21 proc. Lietuvos pieno perdirbėjai 30 proc. jų perdirbamo pieno įsiveža iš užsienio. Tuo tarpu Lenkijos perdirbėjai įsiveža iš užsienio tik 3 proc. jų perdirbamo pieno. Lietuvos pieno perdirbėjai kiekvienais metais pieno daugiau importuoja, negu eksportuoja. Pvz., 2014 m. įsivežė 426 tūkst. tonų pieno, o išvežė tik 120 tūkst. tonų. 2015 m. dėl Rusijos embargo Lietuva įsivežė 336 tūkst. tonų pieno, o išvežė 104 tūkst. tonų. Tuo tarpu Lenkijos duomenys atvirkštiniai: Lenkija 2014 m. eksportavo pieno produktų už 2.407 bilijonus JAV dolerių, o importavo tik už 0.962 bilijonus. Lietuvoje, įsitvirtinę keli pieno perdirbėjai ir kelios didelės prekybos kompanijos, nesudaro sąlygų vystytis normaliai konkurencijai.

„Swedbanko” vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pastebi, kad Lenkija, būdama didelė valstybė, vysto stambaus masto ekonomiką, gamindama labai didelius kiekius produktų. Parduotuvės, parduodamos labai daug prekių, gali nustatyti mažesnius antkainius, – tokiu būdu sumažėja produktų kainos. Ekonomistas taip pat teigia, kad Lenkijos gyventojai yra ypač lojalūs savo gamintojams ir perka tik lenkiškus produktus, todėl į Lenkijos rinką labai sunkiai kelią skinasi užsieninės prekės. Ekonomisto teigimu, kainas smarkiai įtakoja daug valstybinės priežiūros (būtinos ar perteklinės) institucijų, korupcijos lygis valstybėje. Pagal šiuos rodiklius Lietuva pasaulyje atrodo blogai, – vertina ekonomistas.

Dėl minėtų (ir daugelio kitų) faktorių Lietuvos ūkininkas buvo verčiamas parduoti pieno litrą už 12–18 euro centų. Tuo tarpu Lenkijos ūkininkas parduoda pieno litrą vidutiniškai už 29–38 euro centus.

Lietuvos politikai, ekonomistai ginčijasi ir nesutaria, kaip reikėtų spręsti šią problemą: mažinti PVM maisto produktams; nustatyti minimalią pieno supirkimo kainą; skatinti ūkininkų kooperaciją; mažinti valdžios išlaidas; leisti „nepelningai ūkininkaujantiems” kaimiečiams bankrutuoti…

Visame pasaulyje ūkininkams nėra lengva gyventi. Prieš keletą metų teko ir man susidurti su streikuojančiais JAV ūkininkais. Nuvažiavę į Trenton, NJ, pas notarą, atsidūrėme streikuojančių žmonių būryje. New Jersey valstijos vadovybei uždarius ūkininkams padedančią įstaigą, jie suvažiavo su savo traktoriais į Trenton ir visiškai paralyžiavo šios valstijos sostinės gyvenimą. Valstijos valdžia buvo priversta įsiklausyti į ūkininkų reikalavimus ir jiems padėti. Pvz., JAV valstybė ir kiekviena valstija turi daugybę įstatymų, reguliuojančių pieno kvotas/kainas ir ūkininkų uždarbį. Taip pat yra ir laisvosios rinkos institutų darbuotojų, kurie tokį valdžios kišimąsi, reguliuojant laisvąją rinką, kritikuoja. Suprantama, jeigu visi žmonės gyventų pagal „auksinę taisyklę” ir su savo artimu elgtųsi taip, kaip norėtų, kad būtų su juo elgiamasi, tada nereikėtų jokių įstatymų, priežiūros įstaigų, policininkų, teisėjų… Deja, mes visi žinome, kad pagal „auksinę taisyklę” gyvenančių žmonių yra labai mažai, todėl turime kalbėti apie minimalų atlyginimą, pensiją, užmokestį už pieną…

Lietuvoje irgi galėtų būti panašiai: ūkininkai galėtų vienytis, reikalauti, streikuoti. Deja, nebeliko Lietuvos kaime kam svajoti, kurti, streikuoti. Jaunimas iš Lietuvos kaimų jau emigravo į užsienį.  Nemaža dalis kaimiečių savo varganą gyvenimą skandina alkoholyje ir leidžia dienas besirūpindami, kur ir kaip susikombinuoti daugiau ir pigesnio gėralo. Nemaža dalis, nerasdama išeities iš esamos padėties, užbaigė savo gyvenimą savižudybe. Likusieji užguiti kaimo žmogeliai neturi nei laiko, nei sveikatos, nei užsispyrimo („kiek gi čia man beliko gyvent”) reikalauti ir kovoti už savo teises. Lietuvos kaimo žmonės jau parklupdyti. Jiems buvo uždrausta auginti vištas (paukščių gripas); jiems draudžiama auginti kiaules (kiaulių maras), sužlugdytas pieno ūkis (niekam nereikia pieno). Ir palikta tik teisė parduoti savo žemę daugiausiai pinigų siūlančiam Europos Sąjungos piliečiui.

Laisvė sunaikinti lietuviškąjį kaimą

Žlugdydami ūkininkus žlugdome pačią Lietuvą ir savo ateitį. Turime laisvąją rinką ir laisvę vargstančiam žmogui padėti, pagelbėti ir turime laisvę, pasinaudojant situacija, vargstančius išnaudoti ir jų sąskaita praturtėti. Nuo jūsų, galingieji Lietuvos politikai, maisto produktų supirkėjai, perdirbėjai, pardavėjai, kasdienių sprendimų priklauso Lietuvos ūkininkų likimas: ar jis užsidirbs pinigų savo darbu; mokės valstybei mokesčius; pirks ir investuos į ūkininkavimą; siųs vaikus į mokslus Lietuvos universitetuose; naudosis sanatorijomis, lankys koncertus, ar (subankrutavę) papildys bedarbių gretas, siųs vaikus į užsienį ir ieškos nusiraminimo alkoholyje? Kai skaičiuosite uždirbtus milijonus; kai sėsite prie lenkiškais produktais nukrauto  šventinio  stalo; kai sužinosite, kad dauguma Lietuvos ūkininkų jau paskelbė bankrotus; kai jūsų akis užklius už nusigėrusių ar nusižudžiusių kaimiečių skaičių… prisiminkite, kad tai įvyko jūsų pastangų dėka. Jūs, Lietuvos galingieji, sukūrėte ir primetėte „žaidimo” taisykles kaimo žmogui, kuriose buvo užprogramuotas lietuviško kaimo sunaikinimas. Belieka tikėtis stebuklingo Lietuvos kaimo prisikėlimo. Ir tam reikės tikro stebuklo.

Pabaiga

Maniau, kad jau užbaigiau savo galvojimus šia tema. Bet valgydama nuostabiai skanią lietuvišką duoną su lietuvišku sviestu, pajutau dėkingumą visiems, kurių pastangomis šie lietuviški produktai, daugelis rusiškais pavadinimais (tikriausiai aplinkiniais keliais) pasiekė mane. Mano mintis užplūdo suvokimas: negalime tarpusavyje (ūkininkai, supirkėjai, pardavėjai) pyktis: negalime kaltinti vieni kitų; negalime ieškoti būdų, kaip „kaltuosius ir nekenčiamus” nubausti. Jeigu taip darysime, tai ne tik neliks Lietuvos kaimo, bet greitai neliks ir pačios Lietuvos. Susiimkime visi ir prisikelkime sąžiningesniam gyvenimui – pradėkime labiau mylėti ir gerbti vieni kitus. Nelaukime, kol įvyks stebuklas, bet patys pradėkime kurti Lietuvos kaimo atgaivinimo stebuklą. Kviečiu visus pasaulio lietuvius pagalvoti, ką mes galime padaryti, kad lietuviški maisto produktai būtų parduodami kiekvienoje pasaulio parduotuvėje. Gal galima pasiūlyti parduotuvių tinklų vadovybei paragauti lietuviškų produktų ir prašyti suteikti galimybę tų produktų nusipirkti jų parduotuvėse? Pirkite tik lietuviškus produktus net ir tada, kai jie brangesni. Su lietuviškais maisto produktais supažindinkite savo kaimynus ir suteikite informacijos, kur tokių maisto produktų galima nusipirkti.