DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Rasa Sėjonaitė.
– sako Amerikos lietuvis Juozas Martynaitis (Joe Martynaitis). – Tik gal reikia jį nuolat patobulinti”, – prideda profesionalas, kuris apie dviračius žino turbūt tiek, kad net naktį pažadintas galėtų išvardinti visas šio važiuojančio mechanizmo detales, o kuriai nors išėjus iš rikiuotės, akimirksniu surastų gedimą ir čia pat pataisytų. Meilė dviračiams prasidėjo dar vaikystėje. Ji matyti šio 33-ejų metų vyro socialinio tinklalapio „Facebook” paskyros nuotraukoje, kurioje dar visiškai mažas Juozukas oriai pozuoja su savo pirmuoju triratuku.
Meilė dviračiams prasidėjo Kaune
Meilė dviračiams prasidėjo Lietuvoje, Kauno Laisvės alėjoje, Senamiesčio gatvėse, kur nuo mažens Juozas, skirtingai, nei jo bendraamžiai, gainiojo ne futbolo kamuolį, o kiemo aikštelėje varinėjo savo pirmuosius dviračius. Dėsninga ir, matyt, kitaip negalėjo būti, nes Martynaičių šeimos galva, Juozo tėtis Vytautas Martynaitis, jau turėjo įskiepytą velomano geną ir profesionaliame sporte darė karjerą. Žinoma, tai buvo sovietinės ideologijos laikai, kai Lietuvos sporto elitas buvo priklausomas nuo Sovietų Sąjungos malonės, o dviračių sporto entuziastai apie prestižines Europos dviratininkų lenktynes tegalėjo pasvajoti. 1983 m. didelių aukštumų taip ir nespėjęs pasiekti, profesionalus dviratininkas Vytautas Martynaitis, dar prieš gimstant sūnui Juozui, sportininko karjerą baigė, tačiau aistra dviračiams išliko ir net persidavė atžalai.
„Tikrai tėvas niekada nevertė, kad eičiau jo pėdomis ir pasukčiau profesionalaus dviratininko keliu. Po pamokų lankiau dviračių sporto mokyklą, bet be šios veiklos buvo ir kitų užsiėmimų. Domėjausi ir kitomis sporto šakomis – vienu metu aktyviai net žaidžiau krepšinį”, – sako Juozas Martynaitis, kuris, nepaisant visų kitų pomėgių, vis dėlto savo laisvalaikį visais gyvenimo etapais daugiausiai skirdavo dviračiams. Prisimena, būdamas dvylikos velomanijos bacila užsikrėtė galutinai. Tada dalyvavo pirmose rimtose lenktynėse ir pajuto begalinę trauką šiam sportui.
Amerikoje nelengvas lūžis
Nežinia, kaip likimas būtų lėmęs šio jauno vyro gyvenimą, jeigu jis būtų likęs Europoje, kur dviračių sportas visais laikais buvo labai populiarus. Tačiau Martynaičių šeima persikraustė į JAV. Apsistojo Reno mieste, Nevados valstijoje. Juozas neslepia, kad paauglystės metais išplėštas iš įprastos kasdienės aplinkos, nelengvai pritapo prie naujų gyvenimo sąlygų. Adaptacija naujoje vietoje vaikui buvo sunki – trūko draugų, jautė kalbos barjerą, o svarbiausia – trūko dviračių sporto užsiėmimų, kurių buvo netekęs net pusantrų metų. „Amerikoje tokių dalykų nėra. Nėra stovyklų, kur tau duoda dviratį ir tu gali iki nugriuvimo sportuoti. Pradėjau važinėti su Reno turistų dviratininkų mėgėjų grupe, vėliau pabandžiau organizuoti jaunučių komandą, ir taip pamažu tęsiau sportinę veiklą”, – prisimena Juozas Martynaitis. Prisipažįsta, lūžis buvo nelengvas, bet šiandien nesigaili, kad atsidūrė Amerikoje, kur pamažu bando įgyvendinti visas savo svajones.
Dopingo skandalai atgrasė nuo profesionalų sporto
Netrukus JAV, panašiai kaip ir Europoje, pradėjo populiarėti dviračių sportas, buvo pradėtos organizuoti specializuotos stovyklos, skirtos šiai sporto šakai vystyti. Iki 24-erių Juozas aktyviai sportavo, nuolat dalyvavo plento dviračių lenktynėse, teko dalyvauti ir pasaulio čempionate. Pastarajame dviračio pedalus mynė už Lietuvą. „Pasiekimas buvo geriausias mano karjeroje, bet galutiniais rezultatais nebuvau patenkintas. Nebuvau šioms lenktynėms pakankamai gerai pasiruošęs, ir tiek”, – prisimena dviratininkas.
Tuo metu, kai Juozas aktyviai sportavo, dviračių sportą vienas po kito krėtė dopingo skandalai. Iš tiesų neįtikėtinai žmogiškas galimybes viršijantis ir nemažai fizinės ištvermės reikalaujantis dviračių sportas yra bene labiausiai apraizgytas dopingo pinklėmis, į kurias pateko net garsiausios šio sporto megažvaigždės. „Tai vyksta nuo senų laikų. Neteisėtas vaistų naudojimas, nesibaigiančios dopingo bylos ir pan. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių baigti sportininko karjerą, nes toks kelias manęs nelabai viliojo, o jeigu atvirai – nenorėjau susidėti su nesąžiningo sporto šalininkais”, – sako Juozas Martynaitis. Nepaisant to, kad savo kasdienybės nėra susiejęs su profesionalų sportu, Juozas dviračio nepaleidžia iš rankų iki šiol. Būtent Amerikoje jis atrado kalnų dviračių krosą, kuriuo galima užsiminėti bet kokiu metų laiku. „Nuo dviračių plento lenktynių kalnų dviračių krosas skiriasi tuo, kad gali vykti bet kokiu oru – per lietų, per sniegą. Vienas važiavimo ratas tęsiasi iki trijų-šešių kilometrų, gali būti keli nulipimai, jeigu pasitaiko tavo kelyje kliūtis. Šis važiavimas labai patinka, ir tai jau darau savo malonumui, o ne dėl kažkokių olimpinių pasiekimų”, – sako Juozas.
Nuosavas verslas susietas su dviračiais
Velomanijos aistra nuvedė nelabai toli nuo dviračių sporto. Juozas seniai norėjo atidaryti nuosavą dviračių parduotuvę, norėjo būti kažkuo naudingas ir savo gimtajai Lietuvai. 2011 m. kartu su žmona jie persikraustė gyventi į Čikagą. Nauja aplinka buvo pirmasis postūmis pradėti savo verslą. „Pagalvojau, jeigu ne dabar, tai kada? Sakiau, pabandysiu metus, jeigu neišeis, tada bent žinosiu, kad neišėjo. Nepradėjau nuo didelių dalykų, todėl nesėkmės atveju žinojau, kad tai nebūtų buvę skausminga”, – prisimena savo naujos veiklos pradžią trisdešimt trejų metų lietuvis.
„Illinois valstijoje neturėjau jokių kontaktų, nebuvau dirbęs su jokiais dviračių sporto klubais. Šoviau nuo nulio tuo laiku, kai Amerikoje dar nebuvo pasibaigusi ekonominė krizė. Dabar, kai pasižiūriu atgal, juokas ima. Tikrai tai nebuvo pats geriausias laikas daryti kažką naujo”, – nenuvertindamas savo sportinės rizikos savybių, teigia Juozas Martynaitis.
Čikagos mieste vos penkių pėdų kambarėlis tapo verslia vieta, kurioje vykdomi labai aukšto lygio sportinių dviračių specialūs užsakymai. Pamažu Juozo Martynaičio veikla „Ultimate Pro Bikes” išsiplėtė.
Didesnėse patalpose jis atidarė treniruoklių salę, kur žiemos metu dviratininkai gali treniruotis ant stacionarių dviračių. Juozas pats veda treniruotes, teikia profesionalų lygio dviračių taisymo paslaugas, mezga ryšius su žinomais dviračių sporto klubais, su žmonėmis, kuriems dviračiai yra kur kas daugiau nei laisvalaikio praleidimas. Būtent šis patikimas Juozo verslas prieš kelis metus atvedė jį į Pasaulio plento dviračių čempionatą Richmonde. Tąsyk Lietuvos dviračių sporto federacijai talkino ne tik Amerikos lietuviai ir Lietuvos ambasada JAV, bet rinktinei taip pat padėjo ir Juozas su savo tėvu Vytautu Martynaičiu. „Teko padirbėti kaip dviračių mechanikui. Su tėčiu prižiūrėjome rinktinės dviračius. Teko prižiūrėti ir kylančios dviračių sporto žvaigždės Ramūno Navardausko dviračio techninę būklę. Labai džiaugiuosi, kad jis laimėjo pirmąjį svarbų medalį šiame pasaulio čempionate, vyrų grupinėse lenktynėse. Buvo smagu būti su visa Lietuvos rinktine ir tapti liudininku šio gražaus laimėjimo”, – prisimena Juozas.
Švaistikliai, myniklio velenas, centrinė ašis
Klausiu Juozo, ar bus tiesa, jeigu parašysiu, kad jis dviratį gali surinkti dalimis arba surasti gedimą nė nemirktelėjęs. Kukliai atsako: „Tikiuosi, nors niekas visko nežino iki galo, bet neslėpsiu – apie dviračius žinau daug, nes tuo domiuosi ir stengiuosi savo žinias nuolat išlaikyti tame pačiame lygyje”.
Švaistikliai, myniklio velenas ar centrinė ašis pašaliečio ausiai – tai rebusiniai terminai, kurie nieko nesako, o profesionalui tai raktiniai žodžiai ieškant atsakymų, koks turi būti profesionalo dviratis.
„Dviračių sportas turbūt labiausiai tobulėjantis iš kitų sporto šakų ir nuo Lance Amstrong laikų labai pasikeitęs tiek Amerikoje, tiek Europoje.
Per pastaruosius du dešimtmečius dviračių gamybos technologijos pažengė labai į priekį, ir kiekvienais metais kažkas vis pasikeičia, atsiranda naujovių. Sportinius dviračius dabar gamina daug lengvesnius ir tobulesnius. Metalo lydinio, geležinius, aliuminius, titaninius klasikiniai dviračių gamintojai keičia į anglies pluošto karboninius. Ši medžiaga labai patvari ir kur kas lengvesnė, pačiame dviratyje, jo rėme galima daryti pakeitimus, kad jis būtų lengviau valdomas ir geriau juo važiuojama. Geležiniuose, aliuminiuose dviračiuose tai padaryti kur kas sunkiau. Taip pat nuo elektroninių pavarų junginėjimo pamažu pereinama prie „bluetooth” belaidžio ryšio gamybinės specifikacijos, kai bėgiai perjungiami ne nuo laido ar troso, o signalo pagalba”, – su neslepiamu užsidegimu apie naujausias pažangias dviračių gamybos technologijas pasakoja profesionalus dviračių specialistas Juozas Martynaitis.
Tobulėjančios technologijos – pavojus sąžiningam sportui
Dopingo skandalus keičia technologiniai sukčiavimai. „Dviračių kroso pasaulio čempionato dalyvės belgės Femke van den Driesshe naudotame dviratyje buvo rastas įtaisytas slaptas variklis. Ekspertams net nekilo abejonių, kad tai buvo slaptas motoras, padėjęs skinti laurus nesąžiningu keliu. Tai kol kas vienintelis toks nutikimas, kai dviračių tobulėjimo technologijos panaudojamos ne patiems kilniausiems tikslams. Kaip jau minėjau, esu prižiūrėjęs Ramūno Navardausko dviratį. Po finišo man buvo liepta jį pusiau išardyti, jis buvo nuosekliai tikrinamas specialiais skaitytuvais, ipode’ais (vaizdo grotuvais). Panašios technologijos egzistuoja, esu matęs internete, kaip slepiami tokie varikliukai, bet ar jie padeda, nežinau. Tarkime, tokių prestižinių lenktynių kaip „Tour de France”, sportininkams tai tik papildomas krūvis dviračiui. Juk kiekvieną kartą bandai dviratį padaryti kuo lengvesnį, o panašūs įtaisai tik prideda svorio, todėl abejoju, kad tuo profesionalūs sportininkai užsiimtų. Komandos, kurios naudoja aukšto lygio technologijas, nemanau, kad tokiais būdais bando rizikuoti reputacija”, – sako Juozas.
Galvoje kirba nauja idėja
Ar užaugs jų šeimoje naujieji dviračių sporto fanai? Kol kas niekas nežino. Juozo dukrai ketveri, o sūnui vos pusantrų metų. Kaip pats Juozas sako, per jėgą jis nebando savo vaikams brukti dviračių, elgiasi taip, kaip kadaise ir jo tėtis, kuris būdamas profesionalus dviratininkas, sūnaus nevertė rinktis būtent šią sporto šaką.
Juozo žmona domisi dviračiais gal labiau, nei bet kada, kai mindavo pedalus tik laisvalaikiu lengviems pasivažinėjimams po parką. Dabar Juozas pastebi, kad jo sutuoktinė vis dažniau renkasi ilgesnes distancijas. „Iš tiesų mano šeimoje tik aš su tėčiu žavimės šiuo sportu. Mama šią mūsų veiklą palaikydavo, tačiau pati nevažinėdavo dviračiu. Sesuo visą gyvenimą žaidžia tenisą”, – sako Juozas Martynaitis.
Pabaigai prisipažįsta, kad tolyn į ateitį nemėgsta žvalgytis, tačiau neslepia, kad jo galvoje kirba viena idėja. Juozas, matydamas, kaip Amerikoje populiarėja dviračių sportas, norėtų Čikagoje įsteigti profesionalią dviračių sporto mokyklą. Ką gi, dviračio išradinėti nereikia, jis seniai išrastas. Reikia šiek tiek paspirties naujam sambūriui, o sportinio ryžto šiam vyrui tikrai pakaks.
