V. Kudirkos muziejuje. Iš kairės: aktorė Virginija Kochanskytė, birbynininkas Gediminas Kaušylas, muziejaus direktorė Irena Zinkevičienė (sėdi), pianistė Zita Lukošiūnienė, akordeonistė Renata Buzėnaitė.
V. Kudirkos muziejuje. Iš kairės: aktorė Virginija Kochanskytė, birbynininkas Gediminas Kaušylas, muziejaus direktorė Irena Zinkevičienė (sėdi), pianistė Zita Lukošiūnienė, akordeonistė Renata Buzėnaitė.

Netikėtas susitikimas su Vincu Kudirka

Virginija Kochanskytė.

2018 metais, minėdami Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, minėjome ir Vinco Kudirkos 160-ąsias gimimo metines, jo sukurtos „Tautiškos giesmės” 120-ąsias metines, o šiais metais minime literatūros, politikos ir mokslo žurnalo „Varpas” 130-ąsias metines. V. Kudirka per paskutiniuosius savo gyvenimo metus  padarė nepriklausomybės atkūrimui tiek, kiek kitas per visą savo amžių nebūtų įstengęs padaryti ir įkvėpė lietuvių tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią. Kuo V. Kudirka tapo savo amžininkams, liudija kun. J. Tumas-Vaižgantas: „Jis mums buvo pirmutinis šviesos ir susipratimo šaltinis, primus movens į kultūros darbą ir tautos organizavimą. V. Kudirka per vienuolika metų stovėjo tautos ir tėvynės sargyboje ir mirė griauždamasis, kad per vėlai susiprato ir nebeilgai Lietuvai gavo patarnauti. Mes jam tą nuodėmę šiandien lengvai atleidžiame, sakydami: duok, Dieve, kad daugiau kas taip ir tiek patarnautų!” (Jubiliejinis Varpas, 1924). Globalizacijos padarinių akivaizdoje drauge su J. Tumu – Vaižgantu galime melsti: duok, Dieve, kad kuo daugiau atsirastų tokių susipratusių!

Lygiai prieš dvidešimt metų, kovo pradžioje, iš  JAV Lietuvių Bendruomenės kultūros tarybos pirmininkės Marijos Remienės sulaukiau skambučio su pasiūlymu parengti programą, skirtą Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės” sukūrimo 100-mečiui ir rudenį, perskridus Atlantą, drauge su JAV bei Kanados lietuvių bendruomenėmis paminėti šią iškilią datą. Ruošdama programą, perskaičiau visą V. Kudirkos kūrybą ir viską, ką tik radau parašytą apie jį. Pavadinimui pasirinkau Vytauto Kavolio taiklų, apibendrinantį V. Kudirkos veiklos ir asmenybės įvardijimą: „Žmogus gali aiškiausią ir artimiausią dalyką – patį save padovanoti labiausiai abejotinam – pačiai Nežinomybei, kurioje jis sukuria savo vietą. Ir tai jau yra žmogaus misterija”. Toje pačioje ateities Nežinomybėje Kudirka tikėjo esant laisvos, nepriklausomos Lietuvos vietą ir visomis jėgomis žadino lietuvių tautinę savimonę, grindė realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui. Taip gimė literatūrinė programa „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai”, su kuria jau dvidešimt metų keliauju per Lietuvą.

Kompaktinės plokštelės „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai” viršelis.
Kompaktinės plokštelės „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai” viršelis.

Per pusantro mėnesio JAV ir Kanadoje su literatūrologe Irena Slavinskaite apkeliavome 13 bendruomenių. Gausiai susirinkę išeivijos lietuviai džiaugėsi atrasdami iš naujo V. Kudirkos asmenybę bei jo kūrybą, dėkojo už galimybę permąstyti tautinio identiteto stiprinimo, lietuvybės puoselėjimo išeivijoje galimybes.

Po pasirodymų ir anapus Atlanto, ir Lietuvoje dažnai išgirsdavau klausimą: o kur galima būtų įsigyti šios programos kompaktinę plokštelę? Deja, negalėdavau žiūrovų nudžiuginti. Bet lašas po lašo ir akmenį pratašo: artėjant 155-osioms V. Kudirkos gimimo metinėms (2013 m.) nusprendžiau, kad reikia šiam reikalui ieškoti pritarimo ir rėmimo. Paskambinau savo kraštą nuoširdžiai mylinčiai Nijolei Bitinienei, Šakių rajono Plokščių mokyklos – daugiafunkcinio centro direktorei, su prašymu priimti mane su programa. Žinoma, paaiškinau jai savo kelionės tikslą – surasti rėmėjų kompaktinės plokštelės, kurioje būtų pristatyta V. Kudirkos gyvenimo kelionė drauge su jo literatūrine ir muzikine kūryba, sukūrimui. Ir pasakiau, kad ta plokštelė būtų dovana visoms Lietuvos viešosioms bei mokyklų bibliotekoms.         

Nijolė, pasitarus su vyru Vytautu Bitinu, Plokščių Žemės ūkio bendrovės vadovu, pasakė, kad jie šį prasmingą darbą parems. Į kompaktinės plokštelės kūrimą geranoriškai įsijungė dainininkas Liudas Mikalauskas, pianistės Inga Maknavičienė ir Virginija Unguraitytė bei styginių kvartetas „Musica libera” – į plokštelę be V. Kudirkos literatūrinės kūrybos įrašyti aštuoni šiandien žinomi V. Kudirkos instrumentiniai kūriniai, „Tautiška giesmė” bei jo žodžiais sukurta kompozitoriaus Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli”. Kompaktinė plokštelė „Žmogaus misterija. Dedikacija Vincui Kudirkai.” (leidėjas Vš.Į. „Vieno aktoriaus teatras”, vad. Sigutis Jačėnas) išleista tūkstančio vienetų tiražu ir išdalinta Lietuvos viešosioms ir mokyklų bibliotekoms. Sulaukta daugybės padėkos žodžių už audio knygą, kurioje šiuolaikiniam skubančiam žmogui patraukliai pristatoma V. Kudirkos gyvenimo kelionė.

Marija Remienė su aktore Virginija Kochanskyte Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Marija Remienė su aktore Virginija Kochanskyte Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Užpraėjusiais metais mano programą „atrado” Zita Lukošiūnienė, Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio vadovė. Išklausiusi programą, ji pasakė, kad ši Kudirkos asmenybės ir jo kūrybos interpretacija yra netikėta ir uždeganti ją kūrybai. Zita yra įkūrusi Utenos instrumentinį trio „Magistrai”, tad drauge su kolegomis (akordeoniste Renata Buzėnaitė ir birbynininku Gediminu Kaušylu) aranžavo trio sudėčiai visus V. Kudirkos muzikinius kūrinius. Taip gimė nauja mano literatūrinės programos versija „Netikėtas susitikimas su Vincu Kudirka”. Su šia programa apkeliavome daug Aukštaitijos miestų ir miestelių.

Ir vėl visur mus lydėjo ne tik audringi plojimai, jaudinantys atsiliepimai, bet ir klausimas: kur galima būtų įsigyti programos kompaktinę plokštelę? Nusprendėme – Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimui paminėti būtina padaryti dovaną V. Kudirkos atminimui. Pasaulis neišgyventų be gerų žmonių gerų darbų – esame dėkingi Utenos Rotary klubui, kuris sutiko paremti kompaktinės plokštelės leidybą. Kompaktinėje plokštelėje „Netikėtas susitikimas su Vincu Kudirka” įvairiapusiškai pristatoma V. Kudirkos kūryba ir veikla, kuri darė įtaką ne tik meno raidai, bet ir žmonių apsisprendimui. Literatūra, muzikos kūryba, kamerinis muzikavimas draugijoje buvo jo sielos atgaiva ir bendravimo džiaugsmas.

1871–1877 m. besimokydamas Marijampolėje, V. Kudirka gimnazijos simfoniniame orkestre grojo pirmuoju smuiku, dainavo chore. Jis pirmas Suvalkijoje XIX a. pabaigoje pradėjo organizuoti instrumentinius ansamblius, įtraukdavo į juos savo draugus ir pažįstamus, o kartais ir pats sėsdavo draugėn su smuiku ar violončele. Puikiai valdydamas styginius instrumentus, keletą pučiamųjų, skambindamas kanklėmis, fortepijonu, V. Kudirka su jam būdingu užsidegimu ėmėsi dar vienos muzikos srities – kompozicijos. Jis parašė keliolika nedidelių pjesių fortepijonui, smuikui ir kitiems instrumentams. Kompaktinės plokštelės vokelyje randame dvi plokšteles. Vienoje iš jų skamba aštuoni šiandien žinomi V. Kudirkos instrumentiniai kūriniai ir Tautiška giesmė (1898), kuriai buvo lemta tapti Lietuvos valstybės himnu – jo 100-ąsias metines minėsime 2020 metais. Skamba ir kompozitoriaus Č. Sasnausko sukurta daina pagal V. Kudirkos eilėraštį „Karvelėli”. Kitos plokštelės literatūrinis – muzikinis scenarijus, kaip ir pati programa, sukurtas remiantis literatūriniu palikimu: poezija, proza, satyra, publicistika, amžininkų prisiminimais, laiškais, autobiografinėmis žiniomis, literatūrologų ir istorikų (A. Zalatoriaus, V. Kavolio, M. Šidlausko) knygomis. Ir šį kartą įrašuose talkino dainininkas Liudas Mikalauskas.

Programoje skleidžiasi V. Kudirkos portretas: šiuolaikiškas, gyvybingas, aktualus, keliaujama rašytojo kūrybos ir gyvenimo keliu. Literatūrinis-muzikinis pasakojimas kelia žiūrovams ne tik daug pakilių minčių, jausmų, emocijų, bet drauge yra stiprus energetinis užtaisas, žadinantis kiekvieno kūrybines galias, suteikiantis pasitikėjimo savo jėgomis, duodantis vilties, auginantis meilę artimui ir Tėvynei.

Pasipylė kvietimai pristatyti kompaktinę plokštelę ir atlikti programą. Labai apsidžiaugėme. Pirmasis pristatymas įvyko perpildytoje Vilniaus Valdovų rūmų renginių salėje. Įspūdingas pristatymas įvyko Dusetų gimnazijoje – šuoras geriausių emocijų: aistringai, jautriai, nuotaikingai, viltingai klausėsi jaunimas manęs ir Utenos trio „Magistrai”. Dėkodami prisipažino, kad yra apstulbinti ir sužavėti Vinco Kudirkos asmenybės. Drauge apgailestavo, kad gimnazijos programoje tiek mažai vietos skiriama V. Kudirkai ir kitoms asmenybėms, sukūrusioms Lietuvos valstybę.

Jaudinantis susitikimas įvyko Vinco Kudirkos muziejuje Kudirkos Naumiestyje. Pilnutėlėje salėje – maži ir dideli smalsiai klausėsi V. Kudirkos literatūrinės ir muzikinės kūrybos, rankutes ant širdelių uždėję drauge giedojo himną, paskui dalijosi įspūdžiais, nuoširdžiai dėkavojo už jų krašto iškilios asmenybės tokį išsamų pristatymą. Netikėtas susitikimas su Vinco Kudirkos asmenybe bei jo kūryba buvo ne tik žiūrovams, bet ir mums. Muziejaus direktorė Irena Zinkevičienė nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis apie Vinco Kudirkos gyvenimą ir jo palikimo saugojimą, puoselėjimą per ilgus metus, per visas sudėtingas politines peripetijas. Sužinojome daugybę faktų, detalių, įdomių prisiminimų. Vaikščiojome po naujai įrengto muziejaus sales sužavėti, prie kai kurių eksponatų stovėjome maloniai nustebinti – vienoje ekspozicijoje saugomi išlikę V. Kudirkos daiktai, tarp jų storoka maldaknygė. Štai ir atsakymas tiems, kurie Kudirką bando paversti ateistu.

Eilėraštyje „Ne tas yra didis” irgi randame jo gilaus tikėjimo liudijimą:„Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo paskyrė teikimui tik artimams laimės (…), prieš ką žmonės klaupia su dėkui, ne iš baimės.” O ką jau kalbėti apie pianistės Zitos Lukošiūnienės džiaugsmą – galimy­bę paskambinti pianinu, kuriuo grojo pats Vincas Kudirka! Ir paskambinti kompozitoriaus kūrinį! Su akordeoniste Renata Buzėnaite ir birbynininku Gediminu Kaušylu šiek tiek pavydėjome Zitai. Tad švelniai prisilietėme prie klavišų, bandydami užčiuopti Kudirkos širdies virpesius, ataidinčius per šimtmečio ūkus.

Per dvidešimt metų, keliaudama su Vinco Kudirkos programa, patyriau neįsivaizduojamą daugybę gerų emocijų, jausmų, minčių – visą tai manyje stiprino įsitikinimą, kad „žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim”. Ir tokios veiklios meilės Lietuvai pavyzdys man yra JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė, meno mecenatė Marija Remiene. Praėjusią vasarą Marija Remienė atkeliavo į Lietuvą pristatyti Juozo Skiriaus knygos „JAV lietuvių darbai Lietuvai 1918–2018”. Tai didžioji iš­ei­vijos lietuvių gerų darbų enciklopedija – jos iniciatorė, darbų organizatorė ir yra entuziastingoji M. Remienė. Vienas iš knygos pristatymų vyko Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Džiaugiausi, renginio pabaigoje galėdama padėkoti M. Remienei už dvidešimt įkvėptos kūrybos metų, keliaujant per Lietuvą su programa, kurios iniciatorė ji buvo, už palaimą  pažinti Vincą Kudirką – Lietuvos didžiavyrį, kuris neleido lietuviui lietuvyje numirti ne tik prieš pusantro šimto metų, bet neleidžia to padaryti ir šiandien. Galvodama apie gerb. M. Remienę, galėčiau tik antrinti kun. J. Tumui – Vaižgantui: „Duok, Dieve, kad daugiau kas taip ir tiek patarnautų Lietuvai!” Juk dėka tokių kilnių žmonių ir drauge su jais galime ne tik kūrybos palaimą patirti, bet ir daryti gerus darbus „Vardan tos Lietuvos”.