CENTRAS - Kultūra - „Neturiu iliuzijų dėl baltų išlikimo pasaulyje”
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
Kompozitorius Giedrius Kuprevičius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Neturiu iliuzijų dėl baltų išlikimo pasaulyje”

Taip sako vienas iškiliausių Lietuvos kompozitorių Giedrius Kuprevičius, tuo tarpu muzikos  gerbėjus nuolat stebinantis lietuviškomis operomis, baletais ir kitais ryškiais kūrybiniais sumanymais. Netrukus Vilniuje vyks šio muzikos kūrėjo tezių operos „Liuterio durys” premjera, Nacionaliniame operos ir baleto teatre iki šiol rodomas baletas „Čiurlionis”, Klaipėdos muzikiniame teatre ketinama parodyti atnaujintą operą „Prūsai”, o Jaunimo kamerinis teatras netrukus pradės miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais” repeticijas. „Laukia nemažai premjerų, o stambūs kameriniai bei simfoniniai kūriniai artimiausiu metu skambės respublikos koncertų salėse”, –  sako kompozitorius Giedrius Kuprevičius, kuris dar visai neseniai, protestuodamas prieš Kauno valdžios užmojus kirsti šimtamečius medžius, pareiškė stabdantis savo projektus su miesto savivaldybe. Žinomas muzikos kūrėjas teigė, kad nemato kitokio būdo atkreipti dėmesį į betvarkę ir miesto valdžios santykius su kultūros žmonėmis bei menininkais.

Apie kūrybą, visuomeninę, pilietinę veiklą kalbamės su kariljonininku, kompozitoriumi ir pedagogu, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, prof. Giedriumi Kuprevičiumi.

Pakalbėkime apie Jūsų pastarųjų metų kūrybą. Esate sukūręs muziką baletui apie vieną iškiliausių visų laikų Lietuvos kūrėjų M. K. Čiurlionį. Prisipažinote, kad šis muzikos kūrinys gimė didelėse kančiose. Įdomu, ar vien tik Čiurlionio tapyba, muzika įkvėpė Jus kūrybai, ar šiam kūriniui aspiracijų ieškojote dar kitur?

Čiurlionio asmenybė visomis prasmėmis simbolizuoja XX a. pradžios menininko dramą ūmai pasikeitusiame pasaulyje. Neturėjęs Lietuvoje draugų ir pripažinimo Čiurlionis blaškėsi ir galiausiai palūžo. Toji drama pagimdė neįtikėtino turinio paveikslus ir muziką. Balete siekiau parodyti vienišą, gyvam esant nepasiekusį šlovės ir bėgantį nuo šeimos rūpesčių kūrėją. Tokių Europoje būta daugiau ir tikriausiai rastume ir dabar. Tai labai įdomi tema menotyrai, psichologijai, sociologijai. Deja, baletas nėra mokslinis traktatas, o tik asmeninė reakcija į tą reiškinį. Džiaugiuosi, kad nuo 2013 m. jis vis dar repertuare.

Opera „Prūsai” minima su tam tikrais muzikiniais iššūkiais. Pagrindinio herojaus – prūsų karžygio Herkaus Manto partija yra labai sunki ir net yra buvęs atvejis, kai atlikėjas po pirmos repeticijos tiesiog pabėgo. Kaip suprantu, naujai pastatyta opera „Prūsai” Klaipėdoje vyks kita dainininkų sudėtimi. Gal galite daugiau papasakoti apie šią premjerą?

„Pabėgimo” atvejo nežinau, tai greičiau legenda. Tiesa, pirmasis Herkaus Manto atlikėjas Virgilijus Noreika – jam ir skirta ši partija – kalbėjo apie ypatingą muzikinės medžiagos sudėtingumą, tačiau Maestro ją įvaldė su jam būdinga meistryste ir atsakomybe. Visus spektaklius dainavo be dublerių. Vėliau neilgai šį vaidmenį tęsė Algirdas Janutas. Būsimoje premjeroje Herkaus Manto vaidmuo patikėtas jaunam tenorui Mindaugui Rojui. Nuostabu, kai kiekvieną kartą su ta pačia muzika scenoje regime vis kitokį prūsų herojų. Į pastatymo procesą niekados nesikišu, nes pasitikiu visais, kurie pasitiki manimi.

Legendinis Jūsų miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais” teatrų scenose atgimsta nebe pirmą kartą. Ar bandote lyginti jų pastatymus, atlikėjus? Gal galite įvertinti šio kūrinio, aplenkusio laiką, kartas ir madas, sėkmę? 

Apie savo darbų sėkmę kalbėti sunkiau, nei apie jų nesėkmę, nes pastaroji turi daugiau ženklų, pagal kuriuos gali spręsti, kodėl taip įvyko. Sėkmė analizuojama sunkiau. Ji tiesiog sėkmė, ir tuo džiaugiesi. Rašant niekados neprojektuoji į sėkmę, ji ateina arba ne. „Ugnies medžioklės” atveju sėkmę lėmė daug faktorių, tačiau tegu juos suranda muzikologai – įdomu, ar sutaps mūsų „sėkmės formulės” punktai? Kažkada mano studentai Kauno technologijos universitete bandė surasti dainos „Kregždutės, kregždutės…” sėkmės algoritmą, tačiau programa tiesiog užlūžo. Klaipėdoje numatomos premjeros dalyviai – studentai, baigiantys teatro studijas universitete. Tai didžiulis mano kolegos aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio nuopelnas. Jo įkurtas Kamerinis teatras jau yra pastatęs mano antioperą „Pamoka”, kuri turėjo pelnytą pasisekimą. Teatrine prasme dabar Klaipėdoje jaučiuosi kaip kažkada Kaune, kuriame susiformavo mano meilė ir pagarba teatrui.

Reformacijos 500-uosius metus vainikuos nacionalinė premjera – Jūsų  tezių opera „Liuterio durys”. Skaitant anotaciją apie šį pastatymą galima numanyti, kad tai lyg manifestas, kviečiantis permąstyti nūdieną, kurioje nemažai melo, laisvės suvaržymų, prisitaikėliškumo ir konformizmo. Ar liuteroniškos tikėjimo vertybės meninėmis priemonėmis ir yra Jūsų bandymas pažadinti ne visada patogios tiesos paieškas?

Jus teisi – toji opera gimė ne kaip proginis kūrinys, o kaip mudviejų su libreto autoriumi Herkum Kunčium tam tikra pilietinė ir meninė pozicija. Sunku kalbėti apie to kūrinio sukeltas reakcijas – apie tai kalbėsime po premjeros, tačiau jau dabar girdžiu išankstinių vertinimų, abejonių, padrąsinimų ir pabarimų. Nors, jei ne reformacija, vargu ar turėtume tokią stiprią lietuvių kalbą, mokslą ir švietimą, kuriuos Katalikų Bažnyčia galėjo priimti kaip draugišką dovaną. Ne visur tai įvyko ir ne visur iki dabar suvokiama bažnyčių įvairovės nauda kraštui ir jo dvasinei sveikatai. Tezių opera „Liuterio durys” nebus pramoga ar chrestomatija – tai greičiau išbandymas ir mums, autoriams, ir atlikėjams, ir publikai, kuri, džiaugiuosi, jau dabar, gerokai iki premjeros, rodo susidomėjimą. Liuterio vaidmenį ruošia Liudas Mikalauskas, o visa opera statoma dalyvaujant puikiam chorui „Vilnius” ir kūrinį įkvėpusiam vadovui Artūrui Dambrauskui. Spektaklį numatyta parodyti du kartus – Vilniaus rusų dramos ir Kauno dramos teatrų scenose.

Noriu kreiptis į Jus kaip į kaunietį, kaip į žmogų, kuris savo gimtajam miestui yra prisiekęs ir ištikimas ne tik kūryba, bet ir visuomenine veikla, kurioje apstu bendruomeniškumą skatinančių iniciatyvų. Vien ko verta Jūsų „Kaimynų diena”, kurią jau ne vienerius metus rengiate savo namų kieme ir suteikiate kaimynams, bičiuliams galimybę išgirsti gyvai atliekamą klasikinę muziką, artimiau pabendrauti. Ką reiškia Jums, menininkui, Jūsų gimtasis Kaunas ir kokį minčių ir jausmų paminklą jam statytumėte?

Apie Kauną galiu kalbėti labai įvairiai, nes miestas, kaip ir gyvas žmogus, nuolat kinta, išgyvena pakilimo ir nuosmukio metus. Tasai auksinis Kaunui laikotarpis, kai neturėjome sostinės Vilniaus, per labai trumpą laiką nykų gubernijos miestą pavertė klestinčiu, moderniu ir patraukliu didmiesčiu. Tačiau dvi okupacijos po to Kauno vystymąsi pristabdė, o tarybiniais metais dar ir pasuko į beprotiškos industrializacijos vagą. Vilniun persikėlė daugybė kultūros įstaigų, archyvai, institucijos. Tokios netektys skaudžiai atsiliepė Kauno identitetui. Iki dabar iš to tarpukario klestėjimo likusi tik nostalgija ir miesto patriotų siekis išsaugoti kažkiek Kauną iš kitų Lietuvos miestų išskiriančių ženklų. Tad gyvenu kitokiame Kaune, nei jis buvo prieš karą, karo ir pokario metais. Deja, daug svarbių Kaunui bruožų praradome ir atkūrus Nepriklausomybę, nors pasta­ruoju metu vis daugiau kalbama ir veikiama tų bruožų išsaugojimo link. Žinoma, miestą tveria jame gyvenantys žmonės, o miestas tėra tik forma čia gyvenančių žmonių veiklos turiniui. Pastaruoju metu gal dėl to, kad jau esu į aštuntą dešimtį įkopęs senosios kartos menininkas, Kaune beveik neturiu kultūros darbų. Pasiūlymas sukurti kokį kūrinį Žaliakalnio turgaus meno festivaliui manęs nesudomino, juokais sakau, kad mano kūrybinės galios per menkos tokiam uždaviniui… Regiu, kaip į miesto kultūrinę erdvę ateina daug naujų, įdomių ir kitaip nei aš miesto ateitį reginčių kūrėjų bei valdininkų. Lietuvoje jau tokia tradicija – kartų diskusija nėra polilogo dalis. Paminklo Kaunui nestatyčiau, nes miestas man tėra tik gyvenamoji vieta, ypač dabar.

Miestas nėra vien urbanistinis, ekonominis ir socialinis žmogui veikti ir gyventi pritaikytas „projektas”. Miestas pirmiausiai – istorija, prisiminimai, ten gyvenančių žmonių tvari bendrystė, paliktas pėdsakas viename ar kitame miesto gyvenimo įvykyje. Ir nieko liūdniau, kai senbuvis miestelėnas, išėjęs pasivaikščioti senosiomis gimtojo miesto gatvėmis, mato neištaisomus praradimus, istorinių vietų, pastatų griūtį. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje išgelbėti mūsų prisiminimus, kai matai, pasak, Gražinos Drėmaitės, kaip per kultūrinį paveldą eina investicinis buldozeris?

Buldozeris važiuoja ne tik per paveldą, bet pirmiausiai – per nekompetentingų valdininkų mąstyseną. Dialogas su miestiečių rinktais miesto tarybos nariais ar vadovais įmanomas, jei yra bent kiek sutariama kultūrinių interesų, kriterijų ir vertybių erdvėje. Kai tau pasakoma, kad mano nuomonė esą įdomi, tačiau tvarkysimės, kaip manome esant reikalinga, nes dabar „mes valdžia”, – pokalbį tęsti sunku, nors tolerancijos ir tokiais atvejais bandau nestokoti. Juk negali žinoti, kokios priežastys lėmė, kad tokie žmonės taip galvoja. Tiesa, yra ir išmintingų, jautrių nuomonėms žmonių, tačiau kažkodėl jų balsas pritilęs arba nuslopęs.

Medis lietuviams visais laikais buvo stiprybės, galios simbolis, turėjo didžiulės dvasinės reikšmės. Po didžiausiais medžiais lietuviai įrengdavo šventyklas, vieno ar kito medžio vardu pavadindavo ganyklas, šaltinius ar vienkiemius. Šiandien masiškai bandomi restruktūrizuoti Kauno žalieji plotai. Bandantys žaliuojančią gyvybę apginti marginalizuojami ir tampomi po teismus. Esate vienas tų, kuris protestuodamas prieš medžių kirtimą, nusprendėte nutraukti bendradarbiavimą su Kauno miesto valdžia, atsisakydamas dalyvauti bet kokiame kultūros renginyje, į kurį būsite kviečiamas. Ar šiuo protestu sulaukėte kažkokio rezultato?

Jokio rezultato nepasiekiau, o tik apsijuokiau. Viena gatvėje užkalbinusi ponia pasakė – rašykite savo operas, kompozitoriau, ir netrukdykite mūsų merui dirbti. Padėkojau, kad teisingą kryptį nurodė ir nuėjau rašyti savo operų. O jei rimtai, visa ta „medžių operetė” yra ryškus nekompetencijos pavyzdys, ir visi, įsijautę į tą vaidinimą, tampa kiek juokingi – miestą puošiantys stendai „Kaunas tvarkosi” būtų visiška nesąmonė, tarkim, Zalcburge ar Krokuvoje, kur miesto tvarkymo darbuose kompozitoriai ar poetai nedalyvauja. Tuos darbus profesionaliai atlieka samdomi tiems reikalams žmonės, o ne tarnybos, dirbančios pagal savireklamai palankius nurodymus iš merijos kabinetų.

Šiandien matyti, kad tai, ko iš mūsų tautinės kultūros neištrynė istorija, laikas, galų gale – sovietinė okupacija, pamažu pasistengia ištrinti novorišų, godžių oligarchų karta. Ar pajėgūs šiandien menininkai, laisvo žodžio kūrėjai, laisvos minties skleidėjai kovoti su odiozinės tvarkos cinizmu ir su tuo nepasotinamo stambaus kapitalo verslo planais?   

Pradėsiu iš toli – Italijos menas nebūtų toks, jei ne šimtametę istoriją turintis ryškiausių kūrėjų ir Bažnyčios, turtingiausių senųjų epochų žmonių, dabar juos vadiname verslininkais, bendradarbiavimas. Dideli pinigai buvo skiriami dideliems projektams, kuriuose dalyvavo patys žymiausi epochos menininkai, architektai, inžinieriai. Dabar takoskyra tarp Bažnyčios, verslo – iš vienos pusės – ir kūrybos – iš kitos pusės – yra nepaprastai didelė. Taip, turtingi žmonės remia menus, tačiau dažnai rėmėjų skonis nepasiekia pačių rimčiausių kūrėjų. Tenkinamasi mėgėjų kūryba, kuri ir pigesnė, o jų autoriai mažiau kaprizingi. Menas, kultūra, švietimas, mokslas Lietuvoje su verslu sutaria ten, kur tai labiau paranku pačiam verslui. Nors vardan tiesos turiu pripažinti, kad ta situacija pamažu kinta į gerąją pusę. Tiktai tempas galėtų būti guvesnis. Tikrųjų menų skvarba mūsų bažnyčiose – atskira tema. Čia net ne piniguose problema, o kunigų mentalitete. Yra ir išimčių, tačiau ne jos, deja, formuoja padėtį.

Artėja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis. Nelengvas jis buvo mūsų Tėvynei, kaip nelengvas ir šis laikas, vis bandantis Lietuvą ir lietuvius madingomis globalizacijos vilionėmis, postmodernistinės kultūros išsišokimais. Ar pajėgūs mes atsilaikyti dar kartą, kaip kažkada atsilaikėme prieš rusifikaciją, lenkinimą? Ar būsimoms kartoms išliksime garsiųjų knygnešių palikuonimis, saugančiais lietuvišką žodį, kultūrą ir meilę tautiniam paveldui?

Neturiu didelių iliuzijų dėl baltų likimo pasaulyje – juk likome tik dvi gentys – latviai ir mes. Ogi buvo apie dvidešimt! Grėsmės – ir išorinės, ir vidinės. Dažnai iš svetur besiskverbiantys papročiai patrauklesni, nei tariamai pabodusios lietuviškos tradicijos. Tuomet bandome jas modernizuoti, suteikti joms kosmopolitinių elementų. Lyg ir nesąmoningai, tačiau pamažu savo baltiškąją prigimtį slopiname. Kartą vaikštinėdamas Kaune vien tik viename kvartale suskaičiavau apie dešimt iškabų anglų kalba ir tik vieną – lietuvišką. Sako, turime būti atviri pasauliui. Gal, bet ne tokiu būdu. Štai ir nerimauju dėl ateities, vis galvodamas, kad esame daugelyje mūsų veiklų neatsargūs. Operos „Prūsai” dedikacijoje įrašiau – „Išnykusių atminimui, gyvųjų perspėjimui”. Minint Lietuvos valstybingumo 100-metį, 2018 metų vasario 16 dieną programėlė su tais žodžiais pasieks klausytojus „Prūsų” premjeroje Klaipėdoje.

Kalbėjosi Rasa Kazlas.

Komp. prof. Giedrius Kuprevičius nuolat stebina ryškiais kūrybiniais sumanymais.
Komp. prof. Giedrius Kuprevičius nuolat stebina ryškiais kūrybiniais sumanymais. (Asmeninio archyvo nuotr.)