CENTRAS - Kelionės - Norą buriuoti įgyvendino plaukdami žaibo trenkta jachta. Arba kodėl lietuvių buriuotojų komandos laive yra uždrausti bananai
Tarptautinėje Mackinac regatoje puikiai pasirodžiusi lietuvių komanda „Dream Team Sailing” (pirmoje eilėje iš k.): Evaldas Pauplys, Paulius Usanovas, (antroje eilėje iš k.) Arūnas Kubelskas, Jovas Jonušas, Henrikas Šerkšnas, Aurimas Jasinausas, Aleksandras Malysevas, Raimondas Vilkas, Saulius Bertulis, Tom Aitken, Arūnas Brazdžionis, Saulius Narbutas. (Kubelskų šeimos archyvo nuotraukos)

Norą buriuoti įgyvendino plaukdami žaibo trenkta jachta. Arba kodėl lietuvių buriuotojų komandos laive yra uždrausti bananai

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Arūnas ir Gintarė Kubelskai – puiki komanda ir šeimoje, ir jachtoje.
Arūnas ir Gintarė Kubelskai – puiki komanda ir šeimoje, ir jachtoje.

Kai žvelgi į vandens paviršiumi lengvai skriejančias burines jachtas, atrodo, kad jose esantys žmonės mėgaujasi ir ilsisi, ramiai klausydamiesi burių plazdenimo ir žvelgdami į laivo skrodžiamas bangas. Tokį romantišką tikėjimą gerokai pakoregavo pokalbis su lietuvių komandos „Dream Team Sailing” buriuotojų komados kapitonu Arūnu Kubelsku ir jo žmona bei komandos nare Gintare. Idilė jachtoje neįmanoma be treniruočių, sunkaus darbo ir atkaklaus pasiryžimo įveikti putojančias bangas bei nuolat plaukimo metu pasitaikančius įvairius netikėtumus. Tačiau to nepergyvenęs, niekada nepatirsi saldžiausio – pergalės prieš save patį – jausmo.

Neseniai Arūno vadovaujama komanda jachta „Challenger” dalyvavo tarptautinėje, Čikagos jachtų klubo (Chicago Yacht Club) surengtoje regatoje, kurios 350 dalyvių iš 15-kos šalių plaukė iš Čikagos į Mackinac salą.

Ši kasmet rengiama regata yra ypatinga tuo, kad yra ilgiausia gėlo vandens regata pasaulyje. Jos dalyviai jachtomis turi įveikti 330 mylių atstumą. Net ir patyrę buriuotojai pripažino, kad šiais metais regata buvo ypač sunki – beveik visą laiką lijo lietus, Michigan ežeras smarkiai ir pavojingai bangavo. Vos prasidėjus varžyboms, įvyko skaudi nelaimė – vieną buriuotoją bangos išsviedė iš laivo. Jo nepavyko išgelbėti, žmogus nuskendo. Dėl blogų oro sąlygų, laivų gedimo ar kitų priežasčių regatos finišo nepasiekė 67 jachtos.

Jaunai (vos ketverius metus besitreniruojančiai) lietuvių komandai prireikė 56 valandų įveikti visą atstumą iki Mackinac salos. Lietuviai buvo 92-ieji bendroje įskaitoje, kitaip sakant, pirmame distanciją baigusių komandų trečdalyje. „Dream Team Sailing” komandai tai buvo didelis pasiekimas.

Ar ši regata buvo pirmoji, kurioje dalyvavote kaip lietuvių tautinė komanda „Dream Team Sailing”?

Šis sezonas yra jau trečias, kai dalyvaujame regatose. Tačiau tokioje sudėtingoje, pasaulinio lygio regatoje startavome pirmą kartą. Mūsų komandos narių amžius – nuo 30 iki 58-erių metų. Joje šiuo metu yra 17 žmonių, iš jų – 6 moterys. Tačiau mes, kaip lietuvių komanda,  pradėjome buriuoti tik prieš ketverius metus. Viską mokėmės nuo nulio: rišti mazgus, pinti „linijas” (taip jachtoje vadinamos virvės). Patys skaitėme knygas apie buriavimą, ir laivo priežiūrą. Šiai regatai labai daug ruošėmės, treniravomės. Plaukė tik vyrai, moterys liko krante.

Ar daug komandos jėgų pareikalavo ši regata? Ar viskas vyko sklandžiai?

Buvo daug nenumatytų įvykių. Pirmąsias 20 buriavimo valandų nepaliaujamai lijo lietus. Pradžioje dėl to tik juokavome, bet po kelių valandų vis dar tebemerkiant lietui, juokas nebeėmė. Kai kurie įgulos nariai vėliau prisipažino, kad ne kartą pagalvojo: „Ką aš čia veikiu? Geriau sėdėčiau sau šiltai ir saugiai ant kranto”. Bet tai buvo akimirkų silpnumas. O sunkių akimirkų netrūko. Nors visi laikėmės saugumo reikalavimų, buvome prisirišę, tačiau dėl smarkaus bangavimo mūsų stipriausias komandos narys patyrė traumą – jam skilo šonkaulis. Nors ir jautė didelį skausmą, jis niekam plaukimo metu apie tai  neprasitarė, dirbo kartu su visa komanda. Jau per pirmąją plaukimo valandą suplyšo priekinė burė, kuri maždaug 70 procentų lemia judėjimo į priekį jėgą. Teko iš naujo perplanuoti plaukimo strategiją. Pasirinkome plaukti arčiau kranto, nors prieš tai buvome suplanavę plaukti kitaip. Paskui nutrūko linija (virvė), laikanti pagrindinę burę. Teko laukti dešimt valandų, kol ežeras aprims ir bus galima užlipti į stiebą ir sutvarkyti burę. Juk jachtos „Challenger” stiebo aukštis – kaip devynių aukštų namo. O laivo ilgis – 50 pėdų. Taigi, yra tame laive ką veikti. Tačiau nepaisant visų nesklandumų, buvome patys laimingiausi, kai pasiekėme finišą. Mes baigėme varžybų distanciją ir tai buvo mums svarbiausia.

Ši gražuolė, pavadinta „Challenger”, po patirto žaibo smūgio jau turėjo atsidurti laivų kapinėse. Tačiau lietuvių buriuotojų dėka ji atgimė ir vėl skrodžia bangas.
Ši gražuolė, pavadinta „Challenger”, po patirto žaibo smūgio jau turėjo atsidurti laivų kapinėse. Tačiau lietuvių buriuotojų dėka ji atgimė ir vėl skrodžia bangas.

Papasakoti apie jachtą. Kas jos šeimininkas?

Jachta atsirado labai netikėtai, ji turi savo turtingą istoriją. Vienas mano draugas, Ričardas Saltanavičius, verčiasi dėvėtų automobilių prekyba. Kartą jis nupirko laivą ir rengėsi jį suremontuoti ir parduoti. Aš pamačiau tą jachtą ir iš karto ėmiau jį įkalbinėti, kad neparduotų. Tikinau, kad reikėtų patiems pradėti plaukioti. Jis sutiko. Ta jachta buvo pastatyta 1991 metais Europoje ir ten kurį laiką plaukiojo. Tačiau po to, kai patyrė avariją (kita jachta jai įsirėžė į šoną), buvo atgabenta į Kanadą. Po remonto laivas atsidūrė Detroite. Tačiau ten jos dar laukė didysis nuotykis. Kartą audros metu į laivą trenkė žaibas. Po šio įvykio draudimo kompaniją jachtą nurašė kaip nebetinkamą net remontuoti. Tuomet atsiradome mes. Mano draugas ją ir nupirko. Mes nuvažiavome į Detroitą, pakrovėme išardytą laivą į „troką” ir parsivežėme į Čikagą. Vėliau čia jachtą suremontavome.

Kaip buvo surinkta komanda?

Žinia, yra jachta, jai reikia ir buriuotojų komandos. Turėjome troškimą surinkti vien tautinę – lietuvių buriuotojų komandą. Ėmėme per pažįstamus ieškoti žmonių, norinčių buriuoti, pradėjome kviesti juos. Aš pats paauglystėje esu buriavęs, taigi buriavimo pagrindai, įgyti tuomet, dar gyvenant Lietuvoje, labai pravertė. Bet kai pradėjome burti komandą laivui „Challenger”, net neįtarėme, kaip bus sunku ir kaip nepigiai kainuos mūsų pomėgis. Patys remontavom laivą, patys dėjome pinigus lygiomis dalimis jo išlaikymui. Vienam sezonui reikia maždaug 30 tūkstančių dolerių. Didelė išlaidų dalis tenka parkavimui. O kiti pinigai skiriami laivo remontui, degalams, regatų starto mokesčiams, specialistų paslaugų apmokėjimui ir t.t. Jachtos reikalai užima daug vietos mūsų mintyse ir gyvenime.

Gintare, ar namuose su Arūnu dažnai aptariate buriavimo ir laivo reikalus?

Visus metus apie tai kalbamės, bet kartais man tenka jam priminti, kad laikas pakalbėti ir apie kitus reikalus. Kartais sėdime virtuvėje, o aš jam sakau: nustok buriuoti, grįžk iš laivo. Pirmus metus tai jis nuolatos mintyse „plaukdavo”. Matau, kad sėdi atsisėdęs ir žiūri į vieną tašką akis įbedęs. Tekdavo „parsivesti” jį namo. Taip yra todėl, kad Arūnas yra labai atsakingas žmogus, kapitonas ir vadovas. O šiaip norom nenorom pati persiimu laivo reikalais. Man tenka tvarkyti dokumentus, rūpintis įvairiais reikalingais jo sertifikatais. Pavyzdžiui kiek laiko ir jėgų (bei pinigų) prireikė, kai norėjome suspėti prieš regatą pasikviesti specialistą, kuris atliktų būtinus laivo išmatavimus. Teko jį pasikviesti net iš Kanados. Aš ir kitos moterys taip pat esame komandos narės, kartu su savo vyrais ir draugais plaukiojame, treniruojamės savaitgaliais. Tiesa, dabar aš nebeplaukioju, tenka padaryti pertrauką, nes netrukus laukiame šeimos pagausėjimo.

Smagu, kad sulauksite ne tik šeimos, bet tikriausiai ir „Dream Team Sailing” komandos papildymo. O jeigu rimtai, ar dažnai keičiasi laivo komandos nariai?

Dabar turime neblogą branduolį, bet visada taip atsitinka, kad dėl įvairių priežasčių vieni žmonės pasitraukia, kiti ateina į jų vietą. Tie, kurie ateina nauji, mokosi iš senbuvių. Tačiau noriu pasakyti, kad mes nuolatos laukiame naujų, turinčių didelį norą pabandyti buriuoti, tokių, kuriems netrūksta užsidegimo ir atkaklumo. Priimame naujokus, laukiame jų. Taip pat ieškome ir rėmėjų, kuriems atrodo, kad reikia palaikyti tautinę buriuotojų komandą. Noriu pasakyti, kad paprastai komandos nariai tampa ne tik draugais, bet tarsi vienos šeimos nariais. Mes kartu švenčiame gimtadienius, šeimų šventes. Nes mus sieja ne tik bendras pomėgis, mus sujungia patirti sunkumai ir išbandymai.

Ar savo laive turite prietarų?

Taip, turime. Svarbiausias – negalima neštis į laivą bananų. To tikėjimo šaknys siekia Karibų piratų laikus. Būdavo pasakojama, kad laivai, plaukdami jūroje iš vandenyje plaukiojančių bananų suprasdavo, kad šioje vietoje neseniai buvo nuskandintas ar pats nuskendo laivas. Taigi, bananai tapo tarsi savotišku nelaimės ženklu, todėl jie iki šiol nepageidaujami laivuose. Na, ir dar: jeigu jau laive paragaujame stipresnio gėrimo, tai pirmieji jo lašai atitenka Neptūnui.

Ačiū už pokalbį, gero jums vėjo, stiprių burių ir vienybės laive.