Nuo dviejų kambarių iki dviejų pastatų. Dr. Roberto Vito keturiasdešimties metų darbo Lituanistikos tyrimo centre prasmė

Šiais metais, gegužės 12 d., sukako 40 metų, kai dr. Robertas Vitas dirba Lituanistikos tyrimo centro (LTC) labui. Ir nors pačiam centrui dar tik 38 metai, R. Vitas buvo vienas iš tų, kurių dėka tas centras atsirado. Apie tai, kas atvedė į lietuvišką veiklą, kokie svarbiausi darbai atlikti ir ką reiškia keturiasdešimt metų veiklos vienai organizacijai, su LTC tarybos pirmininku kalbasi centro vykdomoji direktorė Kristina Lapienytė.

Kaip atėjai į Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (taip anksčiau jis vadinosi) ir kaip nutarei, kad čia liksi?

1978 m. rudenį baigiau Donelaičio šeštadieninę lituanistinę mokyklą ir pradėjau lankyti Pedagoginį lituanistikos institutą (PLI). Taip pat lankiau Brother Rice gimnaziją, kurios priestate buvo mokytojų posėdžių kambarys ir nauja, moderni biblioteka. Aš tenai po pamokų ir vasarą dirbdavau, valydavau, šluodavau, ir taip pat kataloguodavau knygas. Tuometinė PLI direktorė Stasė Petersonienė tai žinojo. 1979 m., kai Jonas Račkauskas tapo PLI rektoriumi, jis nutarė, kad reikia sutvarkyti ir sukataloguoti knygas, kurios tiesiog gulėjo lentynose lektorių kambaryje. S. Petersonienė mane rekomendavo, kad galėčiau tai padaryti, ir vieną dieną atėjusi man sako, kad dr. Račkauskas nori pasikalbėti. Ir iš tikrųjų, nors jis buvo rektorius, aš tik vieną kartą buvau jį matęs. Trumpai pasikalbėjome, papasakojau, ką darau, klausė, ar aš vasarą norėčiau dirbti. Tai jau buvo 1980 metai. Žinojau, kad mano darbas gimnazijoje baigiasi, taigi pasakiau, kad noriu. Mano paskutinė egzaminų diena buvo gegužės 9 d., o po savaitgalio, gegužės 12-ąją, pirmadienio rytą, pasirodžiau PLI ir nuo tada likau. 

Tą vasarą pradėjau kataloguoti knygas. Nelabai kūrybingas darbas; tik imi knygas iš eilės ir tvarkai. Aš jau gimnazijoje buvau išmokęs Dewey katalogavimo sistemą. Tais laikais nebuvo jokių kompiuterių, tik sena rašomoji mašinėlė – net ne elektrinė – senoviška mašinėlė su lietuvišku šriftu. Tais laikais išeivijoje retai tokią ir matydavai, net nežinau, kas ją surado. Senais laikais bibliotekose buvo kortelių kartoteka pagal leidinio pavadinimą, autorių ir pagal turinį. Račkauskas surado tokias specialias korteles, 6 viename lape, ir galėjai tuos lapus sudėti į kopijavimo aparatą. Taip pasidarydavo ir autoriaus kortelė, ir pavadinimo kortelė. O turinio kartoteka dažniausiai būdavo didesnė. Ir prasidėjo mūsų darbas, labai paprastai, ir kaip dabar atrodytų, labai senoviškai. Tą vasarą katalogavau knygas ir statėme lentynas Jaunimo centro koridoriuose. Račkauskas surado stalių – jo pavardė buvo Lingaitis. Viename PLI kambaryje buvo tokia didelė medinė lentyna, kurią mes turėjome išardyti ir perstatyti. Lingaičiui buvo sunku vienam tą lentyną gerai sustatyti, tad Račkauskas surado dar kitą pagalbininką – Liudą Šimaitį. Jis buvo labai gabus stalius, priklausė stalių profsąjungai, visą gyvenimą tą darbą dirbęs. O kai išėjo į pensiją, pas mus praleido kokį dešimtmetį – padėjo ir PLI, ir Tyrimo centrui, ir Jaunimo centrui. Vitrinos Jaunimo centro koridoriuose yra įrengtos Šimaičio.

Kai vasara pasibaigė, Račkauskas paprašė, kad pasilikčiau ir dar padirbėčiau PLI. Jau studijavau, trečius, paskutinius, metus PLI, tad šeštadieniais dirbdavau po pamokų. Pradėjus lankyti universitetą gaudavome mėnesį kalėdinių atostogų, tai išskyrus Kūčias, Kalėdas ir Naujuosius metus, aš visą kitą laiką praleisdavau PLI. Tuo metu Račkauskas pradėjo kalbėti su Česlovu Grincevičiumi, tuometiniu Pasaulio lietuvių archyvo (PLA) direktoriumi, kad archyvo knygas reikia sukataloguoti.

PLA buvo toks uždaras vienetas, kad aš praleidęs pirmą vasarą ir žiemą PLI bibliotekoje, net nežinojau, jog trečiame aukšte egzistuoja ir archyvas. Kartais ten pasirodydavo Grincevičius, Leonardas Kerulis, bet aš visai nežinojau, kas ten darosi. Kai mane nuvedė, man buvo stebuklas – tenai buvo pilna archyvų, pilna knygų.

1981 m. vasarą pradėjome kataloguoti PLA knygas. Jaunimo centre buvo įvairių institucijų, įvairių bibliotekų, kurios veikė atskirai. Jonui Račkauskui gimė mintis steigti skėtinę organizaciją, kuri sujungtų visas ir taip išgelbėtų archyvinius rinkinius, knygas, periodiką nuo sunykimo. Ta mintis buvo įgyvendinta, ir 1982 m. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (LTSC) buvo inkorporuotas. Nuo to laiko aš esu jame.

Kaip įsivaizdavai LTSC veiklą jam kuriantis? 

Iki to laiko aš jau buvau pastebėjęs, kad labai daug istorinės medžiagos buvo išmetama kaip niekam nereikalingos. Mes pradėjome spaudoje skelbti – daugiausia, žinoma, „Drauge”, nes prie „Naujienų” nelabai prisidėjom, o „Darbininkas”, „Dirva” buvo ne Čikagoje, – kad yra toks Pedagoginis lituanistikos institutas, renkame medžiagą, susisiekite su mumis. Ir žmonės pradėjo skambinti, sakydami: „Aš turiu knygų, žurnalų, ar kas nors galit atvažiuoti paimti?” Aš su savo sena, maža, aprūdijusia mašina apvažinėjau Marquette Parką, Brighton Parką, Bridgeportą ir rinkau tą medžiagą. Prisimenu, dažniausiai vaikai arba anūkai kviesdavo mane į rūsį, kur buvo daug jų tėvų knygų, rankraščių, dienoraščių, ir jie nežinodavo, ką su tuo daryti. Jie tik norėjo išvalyti, parduoti tą namą. Mačiau, kad tie žmonės buvo pasiruošę išsinuomoti konteinerį, ir tokia medžiaga dingtų. Supratau, kad mūsų šventa pareiga yra tuos archyvus išsaugoti.

Ir kaip galvoji, ko pasiekta per tuos keturiasdešimt metų?

Rezultatas yra labai teigiamas. Aš pagalvoju – kiek per 40 metų esame surinkę medžiagos ne tik iš Čikagos apylinkės, bet ir iš visos Amerikos. Ta medžiaga būtų dingusi. Daugybė tyrinėtojų, lietuvių ir amerikiečių, studentų, profesorių iš viso pasaulio yra atvykę pas mus ir naudoję mūsų archyvus, jais remdamiesi rašė savo studijas, disertacijas. Jei mes neturėtume tų pagrindinių ir antrinių šaltinių, tos studijos nebūtų pasirodžiusios, ir mūsų, lietuvių diasporos, vieta Vakarų moksliniame pasaulyje, mūsų vaidmuo būtų daug mažesnis. Aš irgi pagalvoju, kiek pas mus per tuos 40 metų yra dirbę žmonių: darbuotojų, savanorių, studentų. Ir čia Jono Račkausko dėka, jis pradėjo tą tradiciją. Jis sakė, kad LTSC yra ne politinė organizacija. Mes priimame visus: krikščionis, bedievius, iš visų išeivijos kartų, iš grynorių, dypukų, vėliau – iš naujųjų imigrantų. Priimame tuos, kurie nori prisidėti prie Tyrimo centro veiklos. Man rodos, kad tai labai praturtino ir sustiprino Lituanistikos tyrimo centro veiklą.

Lituanistikos tyrimo centro įkūrėjai ir bendradarbiai buvo tokie svarbūs veikėjai: dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Adolfas Damušis, dr. Vytautas Bieliauskas, dr. Tomas Remeikis. Kokie liko įspūdžiai iš susitikimų, iš bendro darbo su  jais?

Vienas bendras įspūdis – tie asmenys tikrai buvo iškilūs mūsų visuomenėje. Dar pagalvoju apie Bronių Kviklį, Anatolijų Kairį. Mokydamasis Donelaičio mokykloje apie juos girdėdavau ir kartais matydavau. Kartais jie atvykdavo skaityti paskaitų Donelaičio mokykloje, vėliau PLI. Galvotum, kad prie tokių žmonių negali prieiti, negali su jais draugiškai pakalbėti, pabendrauti. Bet iš tikrųjų beveik visi buvo labai prieinami žmonės. Jie šiltai kalbėdavo ir dalindavosi mintimis. Aš galvodavau – esu tik paprastas studentas, o jie su manimi taip gražiai ir mandagiai elgiasi. Taip man visam gyvenimui susidarė įspūdis, kad gali būti iškilus asmuo, tačiau turi būti arti kitų žmonių. Kad aš, studentas, galėjau su tokiais asmenimis bendrauti, labai praturtino mano gyvenimą.

Ar teko ko nors atsisakyti dėl savo lietuviškos veiklos?

Hm… Iš tikrųjų ne… Nuo tos pirmos vasaros žinojau, kad darbas Tyrimo centre yra kitoks. Kai buvau jaunas ir dirbau mokyklos bibliotekoje, žinojau, ką darau, kad man moka už valandą, ir tuo mano atsakomybė pasibaigia. Kai pradėjau dirbti PLI, jau pačią pirmą vasarą, kokį liepos mėnesį, nujaučiau, kad čia ne eilinis darbas. Žinojau, kad tai, ką mes darome archyvuose, yra svarbu ir kad aš liksiu čia ilgesniam laikui. Kai pradėjau dirbti PLI bibliotekoje ir pamačiau pavardes autorių, istorikų, kultūrininkų, apie kuriuos nebuvau girdėjęs, man atsivėrė visai naujas pasaulis. Niekada nebuvau pagalvojęs apie bibliografijos svarbą. Mūsų archyve dar šiandien yra toks periodinis leidinys „Knygų lentyna”, kurio leidėjas buvo toks Ružancovas, gyvenęs Danville, Illinois. Jis rinko spaudą ir rengė bibliografijas ir, berods, jis kas ketvirtį išleisdavo savo žurnalą. Dabar yra kompiuteriai, internetas, dabar viską gali surasti, bet tais laikais bibliografijos mums labai reikėjo. Taigi man atsivėrė visai naujas pasaulis, ir tą pirmą vasarą jau supratau, kad sieksiu daktarato. Žinojau, kad mano sritis bus politiniai mokslai, politologija ir kad aš norėsiu tyrinėti lietuviškas temas. Tai taip ir susiklostė gyvenimas. Nieko neatsisakiau. Mano gyvenimas darėsi tik turtingesnis.

Tačiau žinau, ko atsisakė tuometinis LTSC vadovas Račkauskas. Jis atsisakė savo traukinukų. Jo hobis buvo traukinėliai. Rūsyje buvo nutiesęs bėgius – ten buvo kaimelis, kalnelis, tuneliai, važinėjo traukinukai. Jie turėjo specialius varikliukus – paspaudus mygtuką, traukinėlis nepradeda važiuoti visu greičiu, bet iš pradžių lėtai, tada greičiau įsivažiuoja. Kai mes pradėjome katalogavimo ir archyvavimo darbą, jis turėjo išardyti visus traukinius, nes rūsio prireikė Tyrimo centro, ALT’o ir Švietimo tarybos dokumentams.

Ir dabar šeimą įtraukei į Tyrimo centro veiklą…

Augdamas namie sakydavau: mes esame lietuviai, turime išlaikyti lietuvišką kultūrą. Mes – dypukų vaikai. Daug kas gyveno Marquette Parke, kuris buvo maža Lietuvėlė senais laikais, pilna šeimų su lietuvių kilmės vaikais, lietuviškomis parduotuvėmis, kepyklomis. Tai nuo pat pirmos dienos žinojom – mes esam lietuviai ir turim išlaikyti lietuvišką kultūrą. Tą patį žino ir mano vaikai; jie irgi dalyvauja lietuvių skautų organizacijoje, yra skautai vyčiai, akademikai, vadovai. Buvimas lietuviu užpildo visą gyvenimą.

40 metų važinėjai ir rinkai medžiagą, ar buvo įsimintinų įvykių?

Turbūt vienas iš svarbesnių įvykių buvo 1989 metais, kai išgelbėjom marijonų laikomą medžiagą Marianapolyje, Connecticute, visai netoli ALKA ir Putnamo seselių prieglaudos. Atrodo, kunigui Jonui Duobai tarpininkaujant, pradėjome su marijonais tartis dėl medžiagos perdavimo. Pirmas ten nuskrido Tomas Miglinas – apžiūrėti ir išmatuoti, kiek tų knygų yra ir kiek mums dėžių reikės. Tomas rado gamyklą ir užsakė dėžes. 1989 m. vasarį mes su Jonu Paroniu nuskridome į Putnamą ir apžiūrėjome ALKA, senelių prieglaudą, bet mūsų pagrindinis darbas buvo supakuoti marijonų lietuvišką biblioteką. Visą savaitę dirbome. Vakarais pakviesdavome kunigą Vaišnorą ir kitus kunigus išvažiuoti pavakarieniauti. Mus apgyvendino tokiame sename gražiame name, kur apsistodavo vyskupas. Man buvo skirtas vyskupo miegamasis ir aš miegojau vyskupo lovoje… Taigi paskutinę dieną krauname dėžes į konteinerį, jau vairuotojas yra pasiruošęs užrakinti priekabą… Tuo metu prieina vienas kunigas su ryšuliu rankoje ir sako: „Mes turim čia senų paveikslų, senų metalinių dalykų, ar norite pasiimti?” Aš norėjau pasakyti ne, jau važiuojam, sunkvežimis uždarytas, bet, žinoma, taip nepasakiau. Atidarėme ir viską sukrovėme. O kai grįžome į Čikagą, pasirodė, kad ten ir buvo brangiausia medžiaga: metaliniai kryžiai, paveikslai, kurie dabar yra eksponuojami Lietuvių muziejuje Jaunimo centro koridoriuose. Neatsimenu, kas tuos paveiklus ir kryžius ištyrė, bet spėjo, kad tie daiktai yra iš XVIII amžiaus. Taigi, buvo labai įsimintina ir vertinga kelionė. 

Kaip įsivaizduoji Lituanistikos tyrimo centro ateitį?

Aš prieš 40 metų nebūčiau įsivaizdavęs, kiek visko atlikta ir kaip pažengėme. Man atrodo, kad esame perėję rinkimo etapą. Žinoma, mes dar renkame medžiagą, bet buvo vienas laikotarpis, kai tik kaupėm medžiagą, siekdami ją išsaugoti. Paskui tą medžiagą tvarkėme, rūšiavome. Taip pat buvo ir mokomasis etapas, kai bandėme įtikinti lietuvių visuomenę, kad archyvinis, mokslinis darbas yra svarbus ir kad archyvų išsaugojimas yra svarbus, nepaisant, kad neneša apčiuopiamo pelno. Dauguma lietuvių apie tai negalvojo, jie nebuvo linkę dalyvauti   kultūrinėje veikloje. Jiems rūpėjo technika, inžinerija, apčiuopiami dalykai, o kultūrinė veikla, literatūra, menas, teatras, ypač lietuvių plotmėje, jiems buvo nelabai svarbu. Gana ilgai bandėme įtikinti visuomenės veikėjus, vadovus, kad mūsų darbas yra svarbus. Ir, man rodos, kad nors ir ne šimtu procentų, bet dabar kitos organizacijos, konsulatas žino, kad yra tie archyvai – ne tik Lituanistikos tyrimo centras, bet ir ALKA, kiti, – ir kad yra svarbu juos išlaikyti bei remti ne tik moraliai, bet ir finansiškai. Taigi buvo rinkimas, rūšiavimas, mokomasis etapas,  kur bandėme plėsti lietuvių visuomenės akiratį apie archyvus, kultūrą ir mokslinę veiklą. O dabar tie darbai tęsiasi. Informacijos skleidimas apie archyvų veiklą yra būtinas, nes jaunesni žmonės taip pat turi apie juos žinoti.

Mes taip pat žiūrime ir į ateitį, kad medžiaga bus skaitmeninta ir tvarkoma, kad ateities mokslininkai galėtų prieiti prie jos ir atlikti savo darbus.

Taip pat yra būtina įtraukti mūsų jaunimą į archyvų saugojimo veiklą. Dar kai veikė PLI, beveik visi studentai domėjosi, katalogavo, tvarkė knygas, periodiką. Ir todėl, man rodos, yra svarbu parodyti jaunimui, ką mes darome archyvuose. Todėl LTC patalpose Lemonte pradėjome Lietuvių šaulių sąjungos išeivijoje savanorių projektus, skautų projektus, kur pasikviečiame skautus, jų vadovus, tėvus ir parodome dalykus, kurių jie nėra matę. Aš jiems parodau – štai čia atspausdintas mažas laikraštėlis „Varpas” arba „Aušra” – aptrupėję, išleisti dar spaudos draudimo Lietuvoje laikais. Jie tą pamato ir sako „wow”. Viliuosi, kad gal kas nors iš to jaunimo, gal vienas iš jų, susidomės ir sakys, kad turim tęsti šį darbą. Tad labai svarbu  įtraukti jaunimą, nes nuo to priklauso mūsų lietuviškų organizacijų tęstinumas.

Nuo 2009 m. Tavo vaidmuo Lituanistikos tyrimo centre pasikeitė… Pastaruosius 10 metų Tavo rūpestis ir pastangos buvo dėtos į vieną tikslą – persikelti į savas patalpas.

Taip, 2009 m. vyko LTSC tarybos posėdis, kuriame J. Račkauskas atsistatydino ir pristatė dr. Augustiną Idzelį, kaip naująjį valdybos pirmininką. O 2010 m. rugsėjo 11 d. vykusiame  tarybos posėdyje dėl sveikatos atsistatydino tuometinis tarybos pirmininkas dr. Vytautas Bieliauskas, o aš tą dieną buvau išrinktas tarybos pirmininku.

Prisimenu, tą dieną dr. Bieliauskas paprašė, kad posėdžiui iki rinkimų pirmininkautų dr. Kazys Ambrozaitis. Kai buvau išrinktas, dr. Ambrozaitis atsistojo ir pakvietė mane į pirmininko kėdę. Aš atsisėdau, padėkojau visiems už pasitikėjimą ir pasakiau, kad mes turime susirasti savas patalpas. Tai buvo mano pirmieji žodžiai. Užtruko 8 metus tai padaryti. Ir nors dabartinis pastatas yra šiek tiek per mažas, – kai pasižiūriu, kiek dar visko likę Jaunimo centre, suprantu, kad mums reikėtų dar bent 7 000 kvadratinių pėdų, – bet išsipildė mano svajonė turėti nuosavą pastatą, kur mes galim tvarkytis, kaip geriausia tinka archyvams, kur sulauktume daugiau lankytojų. Mūsų veikla plečiasi – nuo dviejų kambarių iki dviejų pastatų – nuomojamo Čikagoje ir savo, Lemonte. Esu dėkingas Lietuvių Fondui, kad padėjo tą svajonę įgyvendinti, suteikė paskolą LTC namams įsigyti. Tikiu, kad LTC veikla plėsis ir mūsų vaidmuo pasidarys dar stipresnis ir didesnis. Taigi, vėl galvoju apie ateitį.

Lemontas yra dėkinga vieta, čia gyvena daug lietuvių…

Taip, kai žiūri į Čikagos lietuvių istoriją, matai, kad pirmiausia lietuviai įsikūrė prie miesto centro, o vėliau pradėjo kraustytis. Daug lietuvių migravo į Oak Lawn, Palos, Worth ir tada į Lemontą. Kai grupė lietuvių nupirko Pasaulio lietuvių centrą, tą buvusią seminariją, mus pakvietė apžiūrėti naują pastatą ir siūlė perkelti Tyrimo centrą ten, kur dabar yra muziejus ir „Sielos” galerija. Tai buvo mano pirmas apsilankymas Lemonte. Aš buvau net pasiklydęs važiuodamas. Grįžau ir pasakiau Račkauskui: „Žinai, ten yra kaimas, labai toli, mes turim pasilikti Jaunimo centre”. Na, bet laikai keičiasi…

Ar yra kažkas, ko nepaklausiau, bet reikėjo paklausti…

Reikia paklaust, kodėl aš toks „crazy” ir kas toliau… Darbas archyvuose yra kaip prof. Račkauskas sakydavo – lyg „tokia liga”. Aš galvoju, kad šiose pareigose neišbūsiu amžinai, reikia pagalvoti apie ateitį, kaip pritraukti jaunesnių žmonių, kurie mums galėtų padėti. Finansinė parama šiuo metu turbūt svarbiausia. Bet dar tolimesnėje ateityje, kai būsiu pensininkas, savanoriausiu, kas nors man pasakys: na, Robertai, šiandien gali surūšiuoti va šituos laikraščius, ir sakysiu „fine”. Ir, pasistatęs puoduką kavos, ramiai dirbsiu.