07-27-10
GARSINKIME LIETUVĄ IR LIETUVIUS TARP ANGLIŠKAI KALBANČIŲ SKAITYTOJŲ

Jau dvidešimt ketvirti metai, kaip kasmet Australijoje prieš Kalėdas pasirodo ,,Lithuanian Papers” (lietuviški lakštai). Tai 72 puslapių lietuviškas žurnalas anglų kalba, kurį leidžia Lietuvos studijų sambūris Tasmanijos universitete; jį skaito 3,000 prenumeratorių 32 kraštuose.

Jeigu Jūs šito žurnalo dar negaunate, užsisakykite jį dabar sau, savo giminėms ir draugams – visiems, kas skaito angliškai ir kam rūpi Lietuva. Užsakymus prašome siųsti elektroniniu adresu: A. Taskunas@utas.edu.au
 
Dr. Algimantas Taškūnas, OAM
,,Lithuanian Papers” redaktorius

07-24-10
MES SKAITOME...

Skaitytojų amžius keičiasi, jaunimas jau beveik neskaito lietuviškai, o lietuviškos spaudos prenumeratorių amžius kyla. Mūsų spauda turėtų labiau prisitaikyti prie šių pokyčių. Metrinius straipsnius reikėtų trumpinti. Dedama per daug vien rimtų straipsnių. Laikraščiai būtų įdomesni, jei juose rastume daugiau juokų, aforizmų, novelių, kelionių įspūdžių – to, ko vyresnio amžiaus žmonės norėtų matyti, o ir daugiau naujų skaitytojų atsirastų. Mes per daug esame prisiskaitę sibirinių bei partizaniškų staipsnių.

Stasys Prakapas
Etobicoke, ON, Canada


ATSISVEIKINIMAS SU ,,DRAUGU”

Dėkoju visai laikraščio „Draugas” redakcijai už kasdieninį, nenuilstamą, pasiaukojantį darbą, redaguojant šį lietuvišką, brangų mums, emigrantams, laikraštį. Čia gyvenant keletą metų gaivindavo jis mano pavargusią sielą, tartum kasdieninė duona stiprindavo mane. Skaitydavau po daugelį kartų, o iškirpusi ypač naudingus patarimus (dvasios ganytojų, Nijolės Nausėdienės, gydytojų) pasiųsdavau savo vaikams į Lietuvą. Esu dėkinga visiems autoriams, kurie skiria savo mintis mums visiems.

Atsisveikindama noriu pranešti, kad išvykstu iš šios šalies visam laikui į Lietuvą, į savo kraštą, ir daugiau nepratęsiu šio brangaus mano širdžiai laikraščio prenumeratos.

Sėkmės visiems redakcijos darbuotojams!

Onutė Zalieckienė
Northfield, NJ


SVEIKINIMAS IŠ AUSTRALIJOS

Prabėgo jau daug metų ir nubėgo daug vandens po tiltu nuo tada, kai perėmiau tvarkyti ,,Pasaulio lietuvio” reikalus Australijoje. Truko keletą mėnesių, kol ,,Pasaulio lietuvis” sugrįžo atgal į vėžes ir pasiekė skaitytojus.

Man tuo laiku daug padėjo ,,Pasaulio lietuvio” iždininkas Juozas Lukas. Nebuvo progos jo sutikti, bet kalbėjomės telefonu, bendravome faksu per Vytautą Kamantą, su kuriuo buvome susipažinę Australijoje.

Štai atsidarius ,,Draugo” svetainę internete man į akis žiūri Juozas Lukas, jo linksma žmona Barbora. Su jais – gražiai nuaugęs jų sūnus Andrius, baigęs mokslus šaunuolis. Ne visi tėvai gali pasidžiaugti vaikais, kurie nepamiršo tėvų kalbos ir skausmo, jiems paliekant savo kraštą, kurį okupavo raudoni kraugeriai iš rytų.

Negadindamas rašalo ir popieriaus sveikinu gerb. Lukus, linkėdamas daug sveikatos – to brangiausio turto ateities dienose. O Andriui linkiu visokeriopos sėkmės gyvenime ir dėkoju už mintis apie Lietuvą.

Antanas Kramilius
Sydney, Australija  

PUIKUS PAVYZDYS

Štai puikus pavyzdys, kad gerais norais galima ir kalnus išjudinti. Ligijos Tautkuvienės kreipimasis spaudoje suteikti materialinę pagalbą ligoniui sulaukė didelio atgarsio – net ir tautietis iš Australijos atsiliepė. O kur visi kiti mūsų geraširdžiai ir jautrūs žmonės!?

Tariu ir aš „ačiū” L. Tautkuvienei, o ligoniui linkiu stiprios dvasinės paramos ir Dievo Palaimos!

Algimantas Juškys
Chicago, IL


07-22-10
DĖL PLB LITUANISTIKOS KATEDROS STEIGĖJŲ

Š. m. birželio 25 d. „Drauge” labai gražiai prisimintas a. a. dr. Jonas Bilėnas Irenos Nakienės-Valys straipsnyje „Laiko dulkės jo neužklojo”. Daugelį metų (per 60) pažinau jį kaip brolį skautą, studentą, kolegą inžinierių, taurų visuomenininką, nuoširdų bendruomenininką, lietuvį ir žmogų. Straipsnis plačiau pristatė jo gyvenimą, mokslus, darbus ir laimėjimus. Malonu buvo apie tai skaityti.

Kadangi laikraščių puslapiuose išspausdinti dalykai išlieka istorijai kaip faktai, noriu vieną iš jų patikslinti. Manau, kad ir a. a. dr. Bilėnas, gyvenime buvęs teisingas ir kuklus žmogus, sutiktų su šiais mano paaiškinimais.

Straipsnyje rašoma: „Su kitais bendraminčiais įsteigė ir rėmė University of Illinois of Chicago PLB Lituanistikos katedrą. Jai įkurti buvo rengiamas specialios tarybos, kuri sudarė mokslinės programos komitetą, vadovaujamą dr. Bilėno, simpoziumas. Šiai katedrai įkurti buvo suburti J. Rimkevičius, dr. K. Ambrozaitis, dr. J. Valaitis, dr. J. Rėklaitienė, dr. T. Remeikis, dr. Br. Jaselskis, dr. J. Daugirdas, dr. Algis Norvilas, kunigai J. Vaišnys ir dr. V. Rimšelis.”

Nežinau, kokiais šaltiniais naudojosi straipsnio autorė, rašydama apie dr. Bilėną. Tikslius faktus apie PLB Lituanistikos katedros UIC įsteigimą, jos steigėjus ir rėmėjus galima rasti atskiruose 1981–2000 metų „Pasaulio lietuvio” numeriuose, tarp jų – „Pasaulio lietuvyje” (2000 m. rugpjūčio mėn. 8/370 numeryje, 81–84 psl.), knygos „Pasaulio Lietuvių Bendruomenė 1949–2003” (sudarytoja ir mokslinė redaktorė Vitalija Stravinskienė, Vilnius, „Artlora” 2004) straipsnyje „PLB Lituanistikos katedra Illinois universitete Chicagoje” (97–101 psl.) ir kituose šaltiniuose. Rėmėjų sąrašai (jų buvo per 3,000 asmenų ar organizacijų) yra saugomi PLB fondo archyvuose Lietuvoje ir University of Illinois at Chicago.

Tikiu, kad a. a. dr. Bilėnas širdyje pritarė PLB Lituanistikos katedros steigimo minčiai. Deja, jis nebuvo Lituanistikos katedros steigėjas, jo pavardės nebuvo nei steigėjų ar rėmėjų sąrašuose, kaip ir daugelio kitų gerų lietuvių. Nebuvo specialios tarybos katedrai įkurti, nes tą darbą vykdė PLB valdyba, įgyvendindama PLB V seimo, įvykusio Toronto mieste 1978 metais, nutarimą. Spėju, kad straipsnyje yra painiojamas 1985 m. įvykęs Mokslo ir kūrybos simpoziumas su Lituanistikos katedros įsteigimu ir jos darbo pradžia (sutartis su UIC fondu buvo pasirašyta 1981 m., katedra pradėjo veikti 1984 m.). Iš kitų straipsnyje suminėtų 10-ties asmenų pavardžių tik trys prisidėjo finansiškai kaip rėmėjai, dar du – kaip talkininkai.

P. S. Turbūt korektūros klaida – ketvirtame straipsnio skirsnyje minimo Nepriklausomųjų studentų sąjūdžio vienas iš vadovų buvo A. Gureckas, o ne E. Gureckas).

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI


07-21-10
DAR APIE V. PETKEVIČIAUS KNYGOS REKLAMĄ ,,DRAUGE”

Pamatęs š. m. birželio m. 16 d. ,,Drauge” draugo V. Petkevičiaus knygos reklamą norėjau tuoj pat rašyti ,,Draugui”, bet laikinai susilaikiau. Nes žodžių, kuriuos norėjau pavartoti, ,,Draugas” tikrai nebūtų spausdinęs. Vėliau įsiskaičiau į tą reklamą ir nustebau — kodėl ,,Draugas” nepasinaudojo drg. Petkevičiaus reklamoje cituotais žodžiais? Žinoma, juos turėtų sau prisitaikyti. Cituoju: ,,Turėkime savigarbos, neleiskime iš savęs tyčiotis, neduokime išrauti dvasinių šaknų ir dorovės pagrindo, neduokime sunaikinti mūsų kultūros…”

Tikiuosi, kad ,,Draugas” atkreips dėmesį į šią citatą ir ateityje jame daugiau nematysime reklamos Durnių laivui, Kubilinsko, Lenino raštams ar poemų apie galingus Stalino pečius.

Algis Raulinaitis
Burbank, CA

07-13-10
PRIEŠ IR PO DAINŲ ŠVENTĖS

Dar kartą pažiūrėjau į savo straipsnį ,,Daug daug dainelių...”, išspausdintą ,,Drauge” 2009 m. sausio mėn. (http://www.draugas.org/01-10-09kubiliute.html) ir pagalvojau, kaip masinio renginio organizavimas kinta su laiku, kaip koks gyvūnas, ir rengėjams (o vėliau ir jo lankytojams) reikia būti lankstiems. Apie IX Dainų šventę kai kurie 2009 m. paskelbti faktai vėliau pasikeitė.

Pavyzdžiui, mano straipsnyje pateiktoje informacijoje šventės tema ,,Mes gyvename daina” vėliau pavirto ,,Daina aš gyvenu”, kuri iš tikrųjų gal yra net skambesnė.

Ankstyvomis planavimo dienomis buvo skelbiama, kad šeštadienio vakaro renginys „Miestelio vakaruška” (šokiai, muzika, žaidimai, maistas šeimoms, jaunimui ir suaugusiems) įvyks Anapilyje, Mississauga, Kanados lietuviams ir jų svečiams mieloje sodyboje. O išėjo taip, kad vakaras, pavadintas ,,Miestelio vakaronė” buvo surengtas pagrindiniame viešbutyje.

IX Dainų šventės pabaigoje JAV LB pirmininkas Vytas Maciūnas visus kvietė savo kalendoriuose pasižymėti 2012 m. liepos 1 d. ir atvykti į Boston mieste vyksiančią XIV Lietuvių šokių šventę. Nors daug kas apsidžiaugė pagalvojęs, kad galės ir vėl susitikti už dvejų metų, daug kas paklausė, ,,O kas ruoš kitą Dainų šventę?..”

Ramunė Kubiliūtė
Chicago, IL


07-10-10
LAISKAS JUMS, KURIE MANE KĖLĖTE IR RAGINOTE EITI

Praėjusį savaitgalį mano gimtajame Panevėžyje šurmuliavo Lietuvos jaunimo dienos, į kurias jauni žmonės rinkosi su šūkiu „Kelkis ir eik”.

Šiemet iš Evangelijos buvo pasirinkta paralyžiuotojo išgydymo tema (Mk 2,1-12):

1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!” 6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” 8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? 9 Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!” 12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę.”

Lietuvos jaunimo dienose dalyvavau ir aš. Gal tai buvo paprastas sutapimas, gal tiesiog atsitiktinumas, bet aš vėl išgirdau tokį pat raginimą „Kelkis ir eik”.

Lygiai prieš septynerius metus, birželio 26-ąją, mano kelionė sustojo... Jūs tai puikiai žinote, nes girdėjote, matėte ir buvote šalia. Tiesiog iš pradžių gulėjau kelkraštyje, vėliau – ligoninėje ir buvau bejėgė, kaip tas paralyžuotasis. Jei būčiau galėjusi mąstyti, kalbėti ir girdėti, tikrai nebūtų buvęs paralyžiuotas mano tikėjimas. Tačiau sustojus kasdieniniams mano judesiams, sustojo ir mano maldos, mano pokalbiai su Dievu, mano prašymai ir atsirašymai – visa, kas anksčiau man buvo įprasta ir reikalinga. Tačiau šalia manęs tada atsiradote Jūs – nepažįstami, bet reikalingi. Jums užteko išgirsti žinią, kad esu viena, esu toli nuo namų, šeimos ir draugų.

Kaip ir tam paralyžiuotajam, tapote mano draugais. Jūs darėte viską, kad galėtute atnešti mane prie Jėzaus. Rūpestis, aukos ir maldos, kaip sakėte, Jus vienijo. Visos bendruomenės malda buvo sutelkta į vienintelį prašymą, kad prabusčiau, atsigaučiau ir išgirsčiau raginimą „Kelkis ir eik”. Jūs nepasidavėte gydytojų prognozėms ir nesitaikėt su mintimi, kad viskas yra beviltiška.

Aš jau nebebuvau viena. Nuo ryto prasiverdavo palatos durys, ir su kiekvienu iš jūsų kartu ateidavo gyvenimiškas šurmulys, judėjimas ir kasdieniniai rūpesčiai. Mane visa tai žadino. Sunkiai, bet žadino.

Tikrai, po truputį budau. Pradėjau iš naujo mokytis kalbėti, stebėti, klausytis, rašyti, vaikščioti. Svarbiausia, kad aš pradėjau! Aš kėliausi ir ėjau! Iš pradžių buvo sunku, tačiau turėjau į ką įsitverti. Laikiausi įsikibus ne tik į jūsų rankas – man taip pat reikėjo jūsų dėmesio, jūsų rūpinimosi, o kartu ir vargo. Bet svarbiausia, man reikėjo Jūsų maldos, kuri padėjo prabusti ir grįžti namo, į savo šeimą, ir toliau gyventi tuo, ko birželio 26ąją buvau netekusi...

Aš išgirdau „Kelkis ir eik”!

Ačiū Jums!
Lina Vaitiekūnaitė
Panevėžys, Lietuva


TEOLOGINĖ DĖKINGUMO PASKATA

Nelyg Augustiną, mane yra apėmusi cor irrequietum jausena (nerimas). Ją sužadino šio laikraščio dvasingas bendradarbis kunigas Kęstutis Trimakas. Jau ne sykį spausdina jis pastraipas apie dėkingumo Dievui būtinybę. Sveikinu jį su apvaliu gimtadieniu ir kunigystės 50-mečio sukaktimi. Tie du įvykiai jo dvasinėje orbitoje, suprantu, sukėlė troškimą atsidėkoti Dievui. Iškilmingu būdu.

Atseit tegu gerasis Dievas žino, kokie mes dėkingi už visas suteikiamas gėrybes. Tarsi Dievas kaip tik to visą laiką iš mūsų ir laukia – dėkingumo, kuo daugiau dėkingumo. Kun. Kęstutis tai brėžte pabrėžia savo pasisakymuose. Jo Dievo samprata yra pagrįsta viduramžių scholastikų tikėjimu – Dievas yra Visagalis Kūrėjas.

Nuo Dievo malonės priklauso visų mūsų kūno funkcijų veiksmingumas. Taip „Draugo” priede gegužės 29 d. teigia K. Trimakas straipsnyje „Dėkingumo vieta sukaktyse ir kultūroje”. Jo manymu, net „mūsų kvėpavimas ir valgio būtinybė palaikyti gyvybei” (P. V.) priklauso nuo to mus sukūrusio Kito. Biologija tampa akivaizdžiai pavaldi religijai. Visas procesas Dieve. Dėlto man ir neramu. Kažkas ne taip ir tiek. Kažkaip sužmoginamas Dievas. Padaromas ne transcendentine, ne metafizine, o su materialiu vyksmu susijusia Esybe.

Anot giliaminčio Trimako, visi žmonių fiziologiniai dalykai rūpi Dievui. Sveikata, sėkmė, ligos, negandos. Iš sakyklų gi skelbiama, jog visų pirma Dievas yra Meilė, o ją tikroviškai savo gyvenimu ir mirtimi išreiškė Jėzus. Bet, sakykime, jeigu vaikas turi sutrikusį kvėpavimą ar yra gimęs luošas, tai kur, brangieji išminčiai, jo gimimo metu buvo šis visaregis, visagalis Kūrėjas? Juk suklysti, anot scholastikų, Dievas negalėjo. O vis dėlto suklydo. Ar Jam to mirštančio vaiko tėvai irgi turi būti dėkingi? O tokių vaikų ir tokių tėvų žmonijos istorijoje buvo ir dabar yra labai daug. O gal mes turime dėkoti tik už pavykusius dalykus? Nejau klaidų priminti netinka?

Taigi, kažkas negerai. Štai kodėl jau seniai mane kamuoja šis augustiniškasis cor irrequietum. Ačiū Imanueliui Kantui („Praktiškojo proto kritikos” filosofui), kad manyje dar teberusena jo nurodyti doroviniai įstatymai ir kad žaviuosi nuostabiu nakties dangumi. Jokiu būdu nesmerkiu individų, kurie su Dievo palaima stato sau jubiliejinius paminklus. Tegul puoselėja gražią dėkingumo tradiciją. O kas gi įvertins žmoniją, jeigu ne patys žmonės?

Pranas Visvydas,
Santa Monica, CA



07-07-10
STRIBAI, PETKEVIČIAI IR APSTULBINTI PULKININKAI

,,Drauge” 2010 m. birželio 16 d. buvo išspausdinta trumpa knygos, kurią parduoda ,,Draugo” knygynėlis, apybraiža/reklama. Aviacijos atsargos pulkininkas sakosi buvęs apstulbintas ir pasipiktinęs, kad ,,Draugas” reklamavo tą knygą (,,Draugas”, laiškų skyrius, 2010 m. birželio 29 d.). Kiek suprantu, nenorint toliau stulbinti aviacijos ats. pulkininką (nedaug mes jų turime savo gretose), knygą reikėtų pardavinėti tik iš po skverno, kokioje nors tamsioje vietoje. Nes jeigu knyga bus pardavinėjama viešai, jau pats viešas jos pardavinėjimas yra reklama. Na, gerai, suprantame vienas kitą.

Aviacijos ats. pulkininkas taip pat sako, kad reklamuodamas tą knygą ,,Draugas” gali prarasti skaitytojų. Atsižvelgiant į tai, kokiu būdu šiomis dienomis ,,Draugas” dažniausiai praranda skaitytojus, pritariu gerb. laiško autoriui – jeigu koks tuzinas dienraščio skaitytojų prižadėtų nemirti, kol dar jų finansai leidžia jiems vis atnaujinti ,,Draugo” prenumeratą, tikrai reikėtų tokios reklamos atsisakyti.

Knyga, apie kurią kalbame yra Vytauto Petkevičiaus ,,Prakeiktieji ir pateptieji”. Knyga šiltai atsiliepia apie, Petkevičiaus nuomone, nusipelnusius Lietuvos žmones, sarkazmu – apie ,,pateptuosius”. Rašytojas Petkevičius pokario metais pasižymėjo veikloje, kurios darbuotojai buvo vadinami stribais. Tarybų laikais jis gavo daugybę valdžios medalių, premijų ir kitų apdovanojimų. Bet vėliau, 1988 metais, jis buvo vienas iš Sąjūdžio įkūrimo narių – kokie jo motyvai buvo tą darant, turbūt iki galo niekada nesužinosime. Mirė 2008 metais. Po nepriklausomybės paskelbimo 1995 metais Petkevičius buvo apdovanotas Aplinkos apsaugos ministerijos premija už ,,aplinkosaugos idėjų skleidimą”, 2003 metais – Birštono savivaldybės ,,Už nuopelnus Birštonui”, o po mirties, 2010 metais, prezidentės Dalios Grybauskaitės – atminimo medaliu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga.

Petkevičius, kaip kažkas yra pasakęs, daug kam buvo ir yra ,,nepatogus žmogus”. Todėl ,,Drauge”, pristatant jo knygą ir jį patį, būtų buvę gerai tą aiškiai pasakyti. ,,Draugo” apybraižoje puse sakinio pasakoma, kad ,,Kai kam rašytojas ir jo knygos šiandien nepatinka…”, bet toliau visiškai nepaaiškinama, kodėl nepatinka, nepateikiami, nors trumpai, tie svarbūs Petkevičiaus biografijos faktai. Tai – nepasitarnavimas ,,Draugo” skaitytojams ir tos knygos galimiems pirkėjams.

Bet reikalauti uždrausti pardavinėti arba ,,Drauge” reklamuoti tą knygą vien dėl jau mirusio autoriaus praeities, net neatsižvelgiant į jo knygos turinį, yra ,,Draugo” skaitytojų įžeidimas ir jų teisių pažeidimas. Toks reikalavimas sako, kad ,,Draugo” skaitytojai yra per durni patys, vadovaudamiesi savo protu nuspręsti, ką jie pirks, ką jie skaitys ir kaip jie viską įvertins. Kad būtina, jog koks nors ,,vyresnysis brolis” pirma viską atsijotų ir už juos nusprestų.

Ar toks ,,vyresnysis brolis” būtų aviacijos atsargos pulkininkas ar pėstininkų pulko virėjas, yra tas pats – laisvame pasaulyje tai nėra priimtina. O jeigu toks faktas nėra žinomas aviacijos atsargos pulkininkui, gerai, kad jis jau atsargoje.

Donatas Januta,
San Francisco, CA


07-01-10
APIE TARPUSAVIO SUPRATIMĄ

Gyvenime visko būna – sako žmonės. Būtų gerai, kad viskas vyktų sklandžiai – su tiesa, šviesa, kad visi būtų patenkinti. Bet taip nėra. Galvojame apie pasikeitimus mūsų lietuviškose parapijose ir darosi graudu, nemalonu, kad, atrodo, nėra daug tos Dieviškos meilės, tarpusavio supratimo.

Brighton Park Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo lietuviškos parapijos dvasios vadas kun. Jaunius Kelpšas, 10 metų dirbęs šioje parapijoje, yra pasiruošęs aptarnauti net dvi lietuviškas parapijas Čikagoje. Bet iš Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Marquette Park ateina žinios, kad lietuvių kunigo nebus Brighton Park parapijoje. Bet tiesa yra ta, kad jokių pakeitimų čia nėra ir nebus! O kad kiti net vilioja parapijiečius, skaitovus ir giedorius į kitą parapiją, yra negražu ir neetiška!

Tokie gandai veda prie nesusipratimų. Marquette Park jau seniai nėra lietuvybės centras Čikagoje. Daug lietuvių jau seniai išsikėlė iš to rajono, o Brighton Park gyvena daugiau negu tūkstantis lietuvių, kurie, deja, ne visi ištikimai lanko Brighton Park lietuvišką parapiją. Tad nemanau, kad kas norėtų išardyti šį lietuvybės centrą – šią šimtametę šventovę, kur lietuviai milijonus investavo tikėdami Lietuvos ateitimi. Norime, kad ateities kartos galėtų ir turėtų vietą, kur galėtų melstis ir džiaugtis kartu lietuviškoje, katalikiškoje dvasioje!

Vilija Vakarytė,
Brighton Park parapijos choro pirmininkė

Jurgis Vidžiūnas,
Brighton Park parapijos choro narys, buvęs Lietuvių Operos vicepirmininkas

 

06-29-10
DĖL V. PETKEVIČIAUS KNYGOS REKLAMOS ,,DRAUGE”

Perskaitęs š. m. birželio 16 dienos ,,Draugą” buvau apstulbintas, pamatęs, kad dienraštis išspausdino Vytauto Petkevičiaus knygos reklamą. Neturiu žodžių išreikšti savo pasipiktinimą.

Negaliu tikėti, kad ,,Draugo” redakcija nežino apie V. Petkevičiaus veiklą okupacijos laikais. Net ir Wikipedia.org aiškiai rašo, kad ,,1946, 1947 ir 1949 m. vasaros metu V. Petkevičius buvo siunčiamas į įvairius Kauno apskrities valsčius kovai su po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikusiais rezistencijos dalyviais.” Manau, visiems pakankamai aišku, apie ką čia eina kalba.

V. Petkevičius LDDP laikais buvo Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas (1993–1996 m.). Tuo metu tarnavau Lietuvoje ir gerai prisimenu jo kovą prieš Lietuvos narystę NATO. Jo nuomonė apie Lietuvos kariuomenę buvo irgi gerai žinoma bei daug ką pasakanti: ,,Kam mums tos kariuomenės reikia.” Jis, aišku, žinojo, kad be kariuomenės Lietuva nebus pakviesta stoti į NATO.

V. Petkevičiaus knygos reklama ir pardavimas tikrai neatneš ,,Draugui” garbės, gal tik sumažins prenumeratorių skaičių.
 
Aviacijos ats. plk. Romas Kilikauskas
Springfield, VA

GRUZIJA AR GEORGIJA?

Gegužės 26 dienos „Drauge” pirmame puslapyje sakoma, kad Gruzijoje lankosi Lietuvos parlamento vadovė. Bet reiktų jau sakyti, kad Georgijoje lankosi Lietuvos parlamento vadovė, ar ne? Ta valstybė neseniai pakeitė savo vardą ir norėtų, kad mes ją vadintume tuo nauju vardu. Tegu taip ir būna.

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI
.

06-18-10
KITA NUOMONĖ ATSAKANT A. PAUŽUOLIUI

Perskaičius Antano Paužuolio nuomonę „Drauge” „Juodi debesys slenka ant Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ir ‘Seklyčios’” (2010 m. birželio 9 d.), man pasidarė labai neramu, gal trupučiuką ir piktoka. Visų pirma, kun. Kelpšui dar net neatėjus į parapiją – dar net „lovos nepasiklojus” savo būsimoje naujoje pastogėje, jau atsiranda žmonių, kurie stengiasi iš anksto vertinti jo būsimas pastangas, sugebėjimus ir daryti sprendimus, kaip jis turėtų tvarkytis. Antra vertus, mums nėra ko net galvoti, kad  Švč. M. Marijos Gimimo parapija bus „pakelta” į „kažkada pasiektas aukštumas”. Juk tai buvo prieš daugelį metų – dabar nebe tie laikai. „Kažkada” Marquette Parkas buvo lyg mažoji Lietuva išeivijoje. „Kažkada” ir mes visi buvom jauni ir gražūs, deja, kartas nuo karto reikia pasižiūrėti į veidrodį.

Nejaugi straipsnio autorius nemato, kad demografija yra gerokai pasikeitusi? Mūsų, lietuvių, šiame rajone yra ne tik kad sumažėję, jei procentaliai pasižiūrėsime į šio rajono gyventojus, mūsų yra mažuma. Reikia tikėtis, kad naujas administratorius, pradėjęs dirbti šioje parapijoje su komiteto pagalba, parapiją sustiprins. Tikėkimės, kad užsirašys daugiau parapijiečių, kad naujieji ateiviai įsijungs į parapijiečių eiles ir dalyvaus parapijos gyvenime. Dėl to, reikia tikėtis, ir rinkliavos padidės.

Nors Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija vis dar yra lietuvių parapija, reikia pripažinti, kad joje yra ir filipiniečių, airių, meksikiečių bei juodos rasės parapijiečių – ne vien lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Nereikia tikėtis, kad čia bus padaryti „stebuklai”. Bet, kol galime, reikia stengtis šią nuostabią šventovę išlaikyti visiems vieningai dirbant. Nereikia kiršinti žmones vieną prieš kitą.

Kunigas Mescall,  Šv. Andriejaus parapijos administratorius, apsigyveno mūsų klebonijoje, nes namas, kuriame jis gyveno, arkivyskupijos yra parduodamas. O mūsų klebonijoje esant pakankamai patalpų, arkivyskupija ir pasiūlė kunigui ten apsigyventi.

• • •

Kalbant apie „Seklyčią”, norėčiau straipsnio autoriui priminti, kad buvusi šeimininkė pati išėjo savo noru. O restoranas veikia kaip veikęs. Kad šiais laikais jis sunkiau išsilaiko, tas tiesa. Ką gali padaryti, kad kas savaitę iš arčiau gyvenančių vis iškeliauja į amžinybę, o kitiems amžius atima jėgas ir jie nebegali ateiti. Tačiau teiginys, kad restoranas yra ant užsidarymo slenksčio, nėra tiesa.

Neseniai buvo padaryta apklausa apie restoraną. Apklausa vyko visą mėnesį. Dauguma žmonių (tarp jų lietuviai, amerikiečiai ir kitataučiai, policininkai, pensininkai, meistrai ir t. t. – labai įvairių profesijų ir etninės kilmės žmonių) pasisakė, kad jiems maistas ir aptarnavimas yra ne tik priimtinas, bet daugeliui net ir labai geras. O maistas yra skonio reikalas. Ne viskas visiems patinka. Tai, kas nepatinka ar nepriimtina, kitą kartą galima neužsisakyti. Vieniem kopūstai nepatinka, o kiti ateina vėl dėl jų.

Amerikiečiai turi posakį – „Yra konstruktyvi kritika ir yra destruktyvi kritika”. Mums reikia konstruktyvios kritikos, objektyvių įžvalgų ir konkrečių faktų.

Danguolė Ilginis
Chicago, IL


06-10-10

UŽGUITAS LIETUVIŠKAS ŽODIS

Nesinori skambėti it įskilusi plo­k­štelė, nepatiktų įgauti vardą ,,priekabi širšė”, tačiau akis nebepakenčia, o širdis tartum verkia, matant ,,Kul­tū­ros” priede lietuvišką žodį – užguitą kampininką... Štai skaitai Rai­mun­do M. Lapo ,,Vietoj agronomijos va­dovėlio į rankas paėmęs natas” (2010 m. gegužės 22 d.) skirsnelio an­traš­tę ,,Scenoje su grandais”. Kas tai per žodis? Nei jis lietuviškas, nei an­gliš­kas, nei tarptautinis... Sugriebęs an­glišką ,,grand”, prikabinęs lietu­viš­ką galūnę ,,as”, va, jums, mieli skai­tytojai, autoriaus naujadaras! Gė­rė­kitės!

O kas gi toji jo rašoma ,,publi­kacija”? Ar stoka lietuvių kalboje žodžių? Pra­šome, visa virtinė: paskelbimas, iš­leidimas, leidinys. Niekur žodynuo­se neradome ,,publikacijos”. Ogi ta­me pačiame kultūriniame priede ,,puikuojasi” ir kito asmens straipsnis su ,,publikacija” antraštėje. Ar re­dak­torei pritrūko rašiklio (gražus žo­dis iš Lietuvos!) tokius ,,lietuviškus” žo­džius ištaisyti?!

Stebina, kaip rašantieji į dienraš­tį nepasimoko iš savo klaidų. R. La­pas su savo ,,Verdžio” sukėlė tokias ais­tras, kad viena prenumeratorė net norėjo at­si­sa­kyti ,,Draugo” (kas nepateisinama), o jis vis vien ir vėl toliau ,,ver­džio­ja”, rašo Pučinio (Puccini) ir t. t.

Dar daugiau! Tame pačiame straip­snyje jis ,,Schubert” – austro pa­vardę rašo angliškai-lietuviškai ,,Shu­berto”, o ,,Schumann” – vokie­čio, vėl taip pat – ,,Shumano”. Taipgi su­kuria naują ,,lietuvį” – ,,Williamas Wil­dermannas”! Kad ir nežmoniškai, bile kitoniškai, ar ne? Taip Lietuvoje sa­kydavo. Amerikiečiai to nedaro – ,,ne­pagimdo” naujų asmenų, palieka ori­ginalią pavardžių rašybą.

Ame­ri­kie­čiai dažnai populiariai sako: ,,It ta­kes two to tango”, ergo, ir šiuo at­ve­ju R. M. Lapo – pusė kaltės (ypač gi­musiam JAV), o redaktorei atitenka didesnė kaltė. Jos pareiga – ne­pra­leis­ti tokius blefus (atsi­pra­šau už seną tarptautinį žodį).

Beje, straipsnyje rašoma ,,Chi­ca­go Lyric Opera”, o ji vadinasi ,,Lyric Ope­ra of Chicago”. Keistoka, jog straip­snio autorius laisvai ir labai mie­lai mėtosi jo vadinamiems ,,herojams” ,,Maestro” titulu: žurnalistui-ra­šytojui, dainininkui-solistui. Tas ita­liškas žodis – garbingas titulas – pa­prastai skiriamas įžymiems kom­po­­zitoriams, garsiems muzikantams, di­ri­gentams kaip Toscanini ir pan.

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


06-05-10
PATAISYMAS

Leonas PeleckisKaktavičius knygoje apie Vytautą Alantą įvėlė klaidą, Kęsto Reikalo slapyvardį priskyręs Alfonsui NykaiNiliūnui (,,Draugas”, 2010 m. gegužės 19 d.). Tikrasis šio slapyvardžio savininkas buvo Algirdas Titus Antanaitis, kuris šalia Kęsto Reikalo pasirašinėdavo ir keliais kitais slapyvardžiais, pvz., Titas Guopis, Irena Trakelytė, Titas Alga bei A.T.A. (žr. ,,Lietuvių literatūra svetur”, Chicago, 1968, p. 468 bei ,,Lietuvių enciklopedija”, XXXVI tomas, South Boston, 1969, p. 40).

NykaNiliūnas straipsnių, įvertinančių kasmetinę išeivijos prozą bei poeziją keliais žodžiais ar sakiniais, tikrai nerašė, o Antanaitis tai darė su malonumu. Savo lėšomis kasmet pirkdamas visas naujausias knygas ir visas perskaitęs (?) – pustrečio tūkstančio puslapių vien tik prozos 1972 m. – jis sugebėdavo ką nors teigiamai ar neigiamai apie jas parašyti ir įpiršti ,,Metmenims”.

Noriu dar pridurti, kad ,,Metmenys”, kaip ir daugelis kitų to meto leidinių, nė vienam savo straipsnių autoriui, nė pačiam redaktoriui jokių honorarų nemokėjo. Visi dirbo ir rašė ,,tėvynės labui”.

Vytautas Vepštas
Čikaga, IL


VISAI PRARADAME HUMORO JAUSMĄ

Mielas Vytautai,

Atrodo, kad visai prarandame humoro jausmą! Tavo tikrai objektyvūs ir nepakartojami koncertų bei rečitalių įvertinimai, pasirodo, nebeturi nieko bendro su mūsų visų – senų kareivių – labai gerai pažįstamu kareivišku gyvenimu.

Dar vis besikeikiantis,

Vincas Juodvalkis,
Los Angeles, CA


LIETUVIAI BALTŲ STUDIJŲ KONFERENCIJOJE

Dr. Dalios Cidzikaitės straipsnyje („Draugo” šeštadieniniame priede, 2010 m. gegužės 29 d.) apie Baltų studijų konferenciją, įvykusią š. m. balandžio 22–24 d. Seattle mieste, WA, atkreipiau dėmesį, kad joje pranešimus pateikė daugiau kaip dešimt lietuvių akademikų. Temos apie Lietuvą ir lietuvių tautą įvairios: kalba, istorija, ypač pasakojamoji istorija, istorinių įvykių teatrinė improvizacija, sociologinės bei literatūrinės temos, politinės nuotaikos, tautinė tapatybė, judėjimai, sociologinės laikysenos ir kt.

Džiugu, kad Baltų studijų asociacijos (Association for the Advancement of Baltic Studies, AABS) priekyje atsistojo pažįstamas lietuvis, jau daug akademiniame darbe amerikiečių universitete pasiekęs prof. Vėjas G. Liulevičius. Toje konferencijoje buvo sutikta ir jo nauja knyga anglų kalba „The German Myth of the East: 1800 to the Present” (Oxford University Press, 2009).

Kęstutis A. Trimakas
Westchester, IL


06-03-10
ATSAKYMAS ,,‘LIETUVA–LIETUVIAMS’ TURĖTŲ BŪTI SUPRASTAS LIETUVOJE”

Kai Lietuva buvo sovietų okupuota, galima buvo suprasti nacionalines aspiracijas į nepriklausomybę. Bet šiandien, kai Lietuva yra nepriklausoma ir savarankiška valstybė, šūkis ,,Lietuva – lietuviams” yra, be jokios abejonės, nacionalistinis ir fašistinis, (Lietuvos aktyvistu fronto) LAF tradicijų tąsa. Čia, mano supratimu, dviejų nuomonių būti negali. Bet koks bandymas šį šūkį suvesti į tautinę sampratą yra pigi žmonių sąmonės manipuliacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje dėl įvairių priežasčių nebuvo sukurtas ekonominis pagrindas tikrai nepriklausomybei užtikrinti, ir geras trečdalis Lietuvos gyventojų – dauguma jų lietuvių – paliko šalį, kad galėtų garbingai gyventi svetur. Lietuvos nepriklausomybė neužtikrino šitiems žmonėms jų puoselėtos nepriklausomybės ir savistovumo.

Neseniai Lietuvoje lankėsi Kanadoje gimęs lietuvių kilmės profesorius, filosofas. Paklaustas, ar jis jaučiasi Kanados patriotu, jis atsakė, jog jam Kanadoje gera gyventi, patogu, o tai ir yra ta būtina sąlyga tikram patriotizmui užtikrinti. Taigi, lietuviai, kuriems reikalingas tikras patriotiškumas, turėtų rūpintis šalies gerove ir kasdienybe, o ne nacionalistiniais ir pigiais šūkiais.

 Julius Rayetzkas
Vilnius, Lietuva

JEIGU NE LIETUVA LIETUVIAMS, TAI KUR MUMS?

Gerb. Julius Rayetzkas sako, kad supranta ,,nacionalinių aspiracijų” reikalingumą, kai Lietuva buvo okupuota, bet dabar jam nacionalinės aspiracijos ne tik nereikalingos, bet jis pasmerkia šūkį ,,Lietuva, – lietuviams!” kaip ,,fašistinį”. Kodėl jis daro tokią išvadą, mums nepasako, nes jam savaime aišku: ,,be jokios abejonės”, ,,dviejų nuomonių būti negali”. Na, gerai, gal jo išvada tokia yra todėl, kad dešinieji, tariami fašistai, vartoja panašius šūkius savo eitynėse. Bet jeigu pamatysime fašistą griaužiant obuolį, ar gerb. Rayetzkas siūlys mums išrauti sode visas obelis?

Ar gerb. Rayetzkas laiko Izraelį fašistine valstybe? Izraelis ne tik buvo įkurtas kaip žydų tautos valstybė, bet ir toliau šauniai ir sėkmingai ugdo ir saugoja žydų tautos ,,nacionalines aspiracijas”. Dabartinė Vokietija irgi teikia išskirtinius privalumus vokiečių tautos žmonėms. Prancūzija pabrėžia ir griežtai ugdo ir saugoja ,,prancūziškumą” valstybės kalboje ir kultūroje.

Taigi, Izraelis žydams, Vokietija – vokiečiams, Prancūzija – prancūzams, o kas priglaus mus, lietuvius? (Į Sibirą niekas veltui jau irgi mūsų neveža – būdavo, nesvarbu, ar pasiruošęs, ar nepasiruošęs, su kailiniais ar su vasarine suknele, – tik sėsk ir važiuok.) Tai kas gi lieka mums, jeigu ne Lietuva – lietuviams!

Kodėl Lietuva turi skirtis nuo Izraelio, Vokietijos, Prancūzijos ir daugelio kitų valstybių? Į tokį klausimą gerb. Rayetzkas neatsako, tiktai ragina: kokiam nors fašistui atsikandus obuolį, daug negalvodami bėkime visi į sodą ir išraukime visas ,,fašistines” obelis su šaknimis. Jeigu gerb. Rayetzkas tikrai nori kitus įtikinti savo išvada arba nors duoti kitiems suprasti, kuo jis remiasi ją išreikšdamas, galėtų atsiliepti į viršuje iškeltus klausimus arba konkrečiai atsakyti į Algimanto Gurecko (,,Draugas”, 2010 m. balandžio 13 d.) iškeltus punktus.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA


05-26-10

APIE KRISTALINĖ GLAZŪRĄ

Neseniai iš keramiko Kęstučio Mikėno, gyvenančio California valstijoje, gavau laišką: ,,Netikėtai radau jūsų straipsnį ’Drauge’ (2010 m. balandžio 28 d.) apie vykstančią mūsų (Kęstučio Mikėno ir Algimanto Patamsio – L. A.) keramikos parodą Vilniuje, Dalios galerijoje. Aš ir Algimantas labai esame dėkingi, kad jūs pristatėte parodą lietuvių visuomenei čia, Amerikoje.”

Laiške gerb. Kęstutis patikslino mano žinias apie technologinius procesus dirbant su kristaline glazūra. Esu jam už tai dėkinga ir manau, kad menu besidomintiems skaitytojams tai taip pat bus įdomu. Taigi, dailininkas papasakojo, kad po glazūros uždėjimo ant anksčiau prie 980° C degintų ir atvėsusių  vazų jos vėl dedamos į vėsią krosnį ir kaitinamos iki 1300° C temperatūros. Tada krosnis atvėsinama iki maždaug 1100° C temperatūros ir tokioje pastovioje temperatūroje indas laikomas 3–5 valandas. Tuo metu susiformuoja ir auga kristalai. Prieš išimant iš krosnies gaminį leidžiama jam atvėsti, tada ir pasimato darbo rezultatai. Keramikas (per klaidą mano straipsnyje parašyta skulptorius) Jonas Mikėnas yra parašęs knygą apie kristalinę glazūrą ,,Dailiosios keramikos technologija”.

Ačiū dailininkui K. Mikėnui už patikslinimus, o rugsėjo mėnesį lauksime jo bei A. Patamsio parodos Kauno miesto Rotušėje esančiame Keramikos muziejuje, su kuria, tikiuosi supažindinti ir mūsų skaitytojus. Apie būsimą parodą K. Mikėnas atsiųstame laiške rašo: ,,Parodos atidarymas įvyks 2010 m. rugsėjo 12 d. Emilija Jaudegytė mus maloniai pakvietė tą parodą suruošti. Parodos atidaryme  aš  asmeniškai dalyvausiu ir, vykdamas į Lietuvą, nusivešiu dar keletą savo darbų. Taigi, paroda turėtų būti turtingesnė nei Vilniuje. ”

Laima Apanavičienė
,,Draugo” redaktorė


APIE LANKYMĄSI BAŽNYČIOJE

Noriu atsiliepti į apsišvietusio gyd. Lino Sidrio pastabas, kuriose klausiama, kokiais sumetimais žmonės eina į bažnyčią, piktinamasi, rūpinamasi, kaip reikia elgtis viešai.

Dauguma mūsų meldžiasi, kreipiasi į Aukščiausiąjį nuoširdžiai, kas kaip išmano. Deja, ne visi gali pasiekti bažnyčią kas sekmadienį dalyvauti šv. Mišiose dėl sveikatos, amžiaus.

Irena Rasienė,
Boston, MA



05-25-10

NEBŪTINA BŪTI STUDENDUI AR TOLI KELIAUTI

Perskaičiusi Laimos Apanavičienės straipsnį ,,Jaunąją misionierę sužavėjo boliviečių gerumas” (,,Draugas”, 2010 m. gegužės 8 d.) pagalvojau, kad norint būti ,,misionieriais”, norint padėti kitiems, nebūtinai reikia laukti studentavimo laikų ir keliauti toli nuo savo namų. Keli pavyzdžiai.

Ne taip seniai ,,Drauge” viena mama aprašė, kaip jos dukra, norėdama padėti vaikams, sergantiems vėžiu ir kitomis ligomis, nusikirpo plaukus. Tokiems vaikams iš nukirptų plaukų gaminami perukai. Pažįstu ir kitų JAV lietuvaičių, kurios auginosi plaukus, kad vėliau galėtų juos nukirpti. Daugiau apie tai – ,,Locks of Love”; www.locksoflove.org.

Vietoj gimtadienio vakarėlio ar siekiant išugdyti atsakomybės ir komandinį jausmą rengiamas maisto pakavimas vargstantiems vaikams – ,,Feed My Hungry Children”; www. fmsc.org/Page.aspx?pid=398.

,,Namų statymas” – prie šio projekto prisidėjo Detroit miesto moksleiviai ateitininkai (,,Habitat for Humanity”; www.habitat.org).

Nemažai asmenų bei organizacijų prisiminė vėžiu sergančius gyvus ir mirusius artimuosius savo dalvyvavimu vėžio prevencijos ir švietimo organizacijos ,,American Cancer Society” programoje ,,Relay for Life” (www.relayforlife.org). Joje dalyvavo ir anksčiau paminėta Detroit ateitininkų grupė (tai buvo aprašyta žurnale ,,Mūsų ateitis”; http://ateitis. org/?p=163).

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL


KVIEČIU Į PADĖKOS ŠVENTĖ

Gimtadienis man jau seniai yra tapęs padėkos diena. Pirma, dėkoju Dievui už gyvybę, o paskui dėkoju už Mamą, kuri apsiėmė dėl manęs vargti ir kentėti. Ir to neslepiu. Savo gimtadienio metu prisipažįstu kitiems: „Dėkoju ir Mamai.” Kitiems kartais tai atrodo keista, todėl klausia: „Kodėl mamai? Čia juk Tavo gimtadienis.” Paaiškinu, nes manau, jog toks jo argumentas parodo, kad tas asmuo nėra įsigilinęs į gyvybės paslaptį nei į padėkos prasmę.

Padėkoti man yra svarbiausia ir šiuo metu, sulaukus 80 gyvenimo ir 50 kunigystės tarnyboje metų. Todėl šias sukaktis sujungęs, jas pavadinau Padėkos švente. Šventės centre noriu viešai išreikšti savo dėkingumą Dievui ir ta proga kviečiu visus į Padėkos šventę, ir ypač į Padėkos Mišias, kad tame dėkingume dalyvautume visi.

Nustebau perskaitęs, kad Romualdui Kriaučiūnui toks sukaktuvininko kunigo elgesys pasirodė „keistas” – kad aš, o ne sukakties rengėjai, kviečiu („Draugas”, 2010 m. gegužės 18 d.). Jis apsirinka: rengėjai kviečia į sukakties renginį (tai jie jau darė, daro ir darys viešai ir asmeniškai). Tačiau specialiai į Padėkos šventę ir į šventąsias padėkos Mišias kviečiu aš (mano kvietime tai buvo aiškiai įvardyta, žr. „Draugas”, 2010 m. gegužės 11 d.).

Noriu, kad visi susirinktume padėkoti geradariui Dievui už Jo palaimą, už visas gėrybes, kurias Jis suteikia ir gyvenimu, ir kunigo patarnavimu.

Esu įsitikinęs, kad mums, krikščionims, yra verta visose – asmeninėse, šeimyninėse, organizacijų, tautos ir pasaulinėse – sukaktyse išreikšti deramą, nuoširdų dėkingumą mūsų visų geradariui Dievui.

Kun. Kęstutis A. Trimakas
Westchester, IL


05-18-10
APIE JAV LB WAUKEGAN-LAKE COUNTY APYLINKĖS VALDYBOS RINKIMUS

Neįtikėtina, kad visuomenės švelnios šypsenos veikėjas gali būti neskaidrus. Juk daugelis psichologų pagal povyzą matuoja sielos gelmes.

Perskaičius spaudoje apie WaukeganLake County Lietuvių Bendruomenės veiklą tenka labai nuliūsti. Baisu ir neįtikėtina viską dangstyti demokratišku šydu ir tvirtinti, kad viskas yra tvarkoje, kad, praėjus 2 metams, niekas netikrino jų veiklos, bet ar viskas yra tvarkoje?

Suprantu, „anapus ten” neskaidrūs seimūnai ir kiti „galiūnai” draskosi dėl „lovio” ir galybės, o čia dėl ko? Ar kad jų atvaizdas būtų laikraštyje? Gėda! Pabuskite! Jei nesugebate, užleiskite darbą kitiems!

Algimantas Juškys
Chicago, IL


APIE B. NAINIO STRAPSNĮ ,,AMERIKOS LIETUVYJE”

Esu abiejų laikraščių – „Draugo” ir „Amerikos lietuvio” – skaitytoja. Ir viename, ir kitame laikraštyje randu straipsnių, kurie man patinka, tačiau perskaičiusi Broniaus Nainio apžvalginį straipsnį „Dešimtmetį peržengiant” (,,Amerikos lietuvis”, 2010 m. gegužės 8 d., nr. 19), pasipiktinau. Pamenu ankstesnius Nainio straipsnius „Drauge”. Buvo jų visokių: ir įdomių, ir šiaip sau. Bet kodėl jis nustojo į „Draugą” rašyti? Gal supyko ant kažko ir už kažką?

Dangė Dudzė
Palos Hills, IL


05-15-10
KIEK RIMTESNIS JAV MARINŲ ĮSPŪDIS

Beskaitydamas Juozo Gailos straipsnį „Du gaideliai” jo seniai „Drauge” įsitvirtinusioje „Apmąstymų” virtinėje („Draugas” 2010 m. balandžio 24 d.), buvau nustebintas jo „vyriško” teiginio, kad „Amerikos marinuose tarnaudamas nebūčiau tapęs seržantu nemokėdamas keiktis”. Gražu, kad jis buvo pakeltas į seržantus, bet nejaugi tai buvo padaryta taip lengvabūdiškai – už mokėjimą keiktis!?

Korėjos karo metu ir man teko tarnauti Amerikos marinuose, kurie man padarė kiek rimtesnį įspūdį. Aš taip pat gavau seržanto laipsnį, tačiau mano pakėlimo rašte yra išvardinti kiek kitokie nuopelnai, už kuriuos tas laipsnis buvo skiriamas. Norėčiau tikėti, kad J. Gaila tik juokauja, bet jei ne – tai tikrai gaila.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


IŠ BOSTONO PADANGĖS

Bostono lietuvių kasdienybę paįvairino š. m. balandžio 11 dienos renginys, susidėjęs iš dviejų dalių.

Pirmoje dalyje prisiminta ir pagerbta aktorėrežisierė Aleksandra Gustaitienė. Išgirdome puikų Ritos Ausiejūtės ir Birutės Vaičjurgytės-Šležienės dialogą. Be to, ekrane matėme ir klausėmės gyvų liudininkų prisiminimų, kurie buvo įsijungę į A. Gustaitienės ruošiamus spektaklius ir artimiau ją pažino. Žiūrovai sugrįžo į nors ir netolimą, bet, laikui bėgant, pamirštamą praeitį.

Š. m. balandžio 24 d. „Draugo” šeštadienio priede pasirodė dr. Stasio Goštauto platesnės apimties straipsnis „Teatras”, į kurį jis įterpė ir Bostone vykusį renginį. Tik autorius kiek pašykštėjo žodžių, aprašydamas antrąją renginio dalį – apie atgimusį Bostono dramos teatrą, apie naujus atlikėjus, kurie su dideliu entuziazmu atliko savo vaidmenis.

Skaičiau Kazio Sajos „Maniako” pjesę. Ji pasirodė man nuobodoka. Režisierius Norbertas Lingertaitis iš tos pjesės pajėgė įskelti ugnį. Visi aktoriai vaidino puikiai!

Esame dėkingi režisieriui, jo surastiems naujiems talentams ir visiems, kurie prisidėjo pritaikant dekoracijas, šviesas ir garsą. Linkime naujajam Bostono dramos teatrui neprarasti entuziazmo, ryžto, ištvermės ir artimoje ateityje pradžiuginti ir kitas lietuvių kolonijas.

Valerija Girniuvienė
Boston, MA


05-14-10
DAR APIE CHRISTENDOM COLLEGE

Š. m. balandžio 28 d. „Drauge” Romualdas Kriaučiūnas savo straipsnyje „Christendom kolegijos šūkis – ‘Visa atnaujinti Kristuje’” rašo, kad bent iki šiol jis nieko apie šią kolegiją nesąs girdėjęs.

Aš esu ne tik apie ją girdėjęs, bet ir gavęs iš jos daugiau nei 800 puslapių ilgumo įdomią knygą „The Rise and Fall of the Communist Revolution”, parašytą Warren H. Carroll. Jau knygos pradžioje autorius pamini Amerikos lietuvį, laisvės kovotoją Andrių Eivą už jo 1991 metų herojišką veiklą; vėliau Lietuva minima ir kituose knygos puslapiuose. Be to, štai kokios nuotraukos yra toje knygoje: Kryžių kalno, vysk. T. Matulionio, Vyto Milvydo ir sovietinio tanko 1991 m. sausio mėnesį Vilniuje.

Tadas Navickas
Coeur D’Alene, ID


O ŠVENTA LIETUVIŠKOJI ...

Skaitau „Draugą”, skaitau ir kitą spaudą lietuvių kalba ir stebiuosi visais naujadarais, kuriuos ne visada suprantu. Tiesa, anglų kalba padeda suprasti kai kurių žodžių reikšmę, bet ne visada.

Štai naujai sukurti žodžiai: ,,štrichas”, ,,pikas”, ,,thankas”, ,,gidė”, ,,edukacinė”, ,,reidas”, ,,vakcina”, ,,turnė”. Tai tik iš vieno „Draugo” numerio. Taip švariname lietuvių kalbą, nes prieš keletą metų atvykę iš Lietuvos lietuviai mums, DP, aiškino, kad mes nebemokame kalbėti lietuviškai. Kokią kalbą išmoks mūsų anūkai?

Juokėmės čia atvykę, kaip vietiniai lietuviai kalbėjo, o dabar kas juoksis? Sakydavo: ,,Boisiuk, boisiuk, nebėk per strytą, bo karas užkilins...”

B. Kronienė
Willowbrook, IL


05-13-10
KOKS VERTINGAS PRAĖJUSIOS SAVAITĖS ,, ‘DRAUGO’ LIETUVIUKŲ” SKYRIUS

Pagarba lituanistinėms mokykloms, kad pajėgė mūsų tokiam jaunam 7-to, 8-to ir 9-to skyriaus jaunimui įdiegti Martyno Mažvydo istorinę vertę lietuvių tautai ir tokią akivaizdžią meilę Lietuvai ir lietuvybei. Pagarba JAV LB Švietimo tarybai, paskelbusiai tokį konkursą Martyno Mažvydo 500-ųjų gimimo metinių jubiliejui paminėti ir kaip džiugu, kad net 17 lituanistinių mokyklų jame dalyvavo.

Iš 6 dienraštyje paskelbtų jaunimo straipsnių negali nė pamanyti, kad juos rašė tokie jauni, tik 7-to, 8-to ar 9-to skyriaus mokiniai. Iš „Drauge” esančių piešinių labiausiai susižavėjau, kaip Elzbieta Jasilionytė įkūnijo Maironio „našlaites lietuves”. Ji, Dievaži, turi iliustratorės talentą! Pagarba ir vertinimo komisijoms, kurios turėjo įdėmiai susipažinti su 465 rašiniais ir 417 piešinių.

Faustas Strolia
Chicago, IL



05-12-10
DERLINGI SKAUTIŠKI METAI

Siunčiu linkėjimus iš Kanberos, Australijos, kur balandžio 27 dieną atėjo kovo 26 dienos ,,Draugo” laikraštis. (Jei tai ne rekordinis kelionės laikotarpis, tai bent vienas iš varžovų.)

Noriu padėkoti Nijolei Nausėdienei už labai gražų, teigiamą atsiliepimą apie Čikagos Kaziuko mugę (,,Draugas”, 2010 m. kovo 26 d.). Nausėdienė paminėjo Lietuvoje vykusias Kaziuko muges, bet didesnę straipsnio dalį paskyrė rašydama apie Čikagos skautišką šurmulį.

Kaziuko mugės pasisekimas yra platesnės visuomenės sėkmė, nes ne tik skautai ir vadovai prisidėjo prie jos ruošos, reikia prisiminti ir tėvelius, kurie veža savo vaikus į sueigas, iškylas ir stovyklas; lituanistinės mokyklos mokytojas ir mokytojus, kurie padeda vaikams suprasti tėvynės meilę; dvasios vadovus, kurie atidaro duris į Dievo sukurtą grožį; ir net prekybininkus, kurie menu ar kulinariniais gaminiais pagauna mūsų žvilgsnį; taip pat skautų bendradarbius. Gerb. Nausėdiene, kai aš buvau paauglys, jūs buvote mano mokytoja! Atrodo, kad tai buvo derlingi metai. Ačiū už neužblėstančią viltį. Gero vėjo!

Dėkoju ir ,,Draugui”, kad paskiriate trečiadienio antrą lapą skautiškoms žinioms ir pranešimams. Kas savaitę laukiu atversti ,,Draugą” ir paskaityti ,,Skautybės kelią”. Manau, kad yra daugybė tokių skautųskaitytojų.

Tomas Dundzila,
Vyriausios skautininkės pavaduotojas ir Brolijos vadas


VADOVAS NIEKADA NEPRARANDA VILTIES

Su nuostaba perskaičiau Liudo Kiršteino laišką „Drauge” (š. m. balandžio 23 d.), kuriame skundžiamasi, kad praradus turėtus grupėje jaunuolius ir jam nesant kataliku, jis nustojo eiti skiltininko pareigas ir tuo jo skautavimas užsibaigė. Geras skautas vadovas yra visada laukiamas. Norint būti skautu tereikia tikėti į Dievą ir atlikti nustatytas pareigas, kurias uždeda tikinčiujų bendruomenė. Priklauso ir nuo vyresnio vadovo skautijos ideologijos ir jos nuostatų žinojimo.

Mane sudomino laiško autoriaus pasakymas, kad jo grupės draugai, palikę grupę ir įstoję pas ateitininkus, dėl jų meilės maldai ir bažnyčios lankymo buvo pravardžiuojami. Tai Lietuvos Vyriausybės potvarkio, kai ateitininkams buvo uždrausta viešai organizuotis gimnazijose, pasekmė. Šį negražų žodį komunistai prisegdavo visiems tikintiesiems.

Kai kurie asmenys, gyvenę Lietuvoje, o vėliau išvykę iš jos, šitą žodį vartodavo tikinčiuosius ir ateitininkišką jaunimą paniekinti. Tai – save žeminantis poelgis. Gal taip pravardžiuojami buvo ir skautai, kurie nuoširdžiai atlikdavo pareigas Dievui?

Laiško autoriui sulaukus vyresnio skautininko Vytauto Kamanto amžiaus jau vėlu įsijungti į skautišką veiklą, bet jis gali tapti Lietuviškosios skautybės fondo aukotoju.

 Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


NUSIKALSTAMUMAS LIETUVOJE

Rimvydas Sidrys, MD 2010 m. vasario 3 d. ,,Drauge’’ rašė: ,,Koks ‘Draugo’ žurnalistas, nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių žinių, imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.”

Iš tikrųjų nusikalstamumo padėtis Lietuvoje yra bloga. Nors oficialiai registruoti statistikos duomenys rodo, kad tarp 2003–2007 metų nusikalstamumai krito nuo 1,6 iki 1,3 proc., gyventojų apklausa rodo, kad 2007 metais net 60 proc. gyventojų nukentėjo dėl nusikalstamų veiksmų, tai yra 46 kartus daugiau negu oficiali statistika rodo.

Problema yra ta, kad dauguma nusikalstamumo veikų nėra oficialiai užregistruota, nes gyventojai netiki, kad policija gali ką nors padaryti.

2008 metų apklausoje iš 1,001 apklaustų net 600 pranešė 2007 metais nukentėję net 3,344 kartus. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu Lietuvoje buvo 2,626,939 gyventojai (tarp 15–75 metų), tai reiškia, kad realusis nusikalstamumas buvo – 3,344 x (2,626,939/1001) = 8,775,708 arba 223 kartus didesnis negu oficialus.

Iš 2007 metais 11 proc. policijai praneštų nusikaltimų vos 0,4 proc. buvo oficialiai registruoti. Iš tų 0,4 proc. registruotų vos puse buvo ištirta, ir iš ištirtų vos pusė nusikaltimą padarančių atsidūrė kalėjime. Tai reiškia, kad Lietuvos teisingumas kalėjimo bausme nubaudė tik 0,1 proc. nusikalstamas veikas padariusius asmenis 2008 metais.

Ir tą 0,1 proc. daugiausia sudaro nevykėliai, beturčiai, girtuokliai, bedarbiai, asmenys, neturintys pinigų advokatams.

Informacijos šaltinis – ,,Juris-prudencija”; ,,Mokslo darbai” 2008 11(113); 114–123. Nusikalstamumas Lietuvoje: ko neparodo oficialioji statistika? Alfredas Kiškis. Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedra.

Algimantas Snarskis
Norton Summit, Australija


05-08-10
APIE DAR VIENĄ S. ROMERIEMĖS TAPYTĄ PORTRETĄ

Su dideliu įdomumu perskaičiau Anelės Butkuvienės straipsnį apie Sofiją Römerienę „Negrįžusi į savo svajonių žemę” („Draugas”, 2010 m. kovo 27 d. ir balandžio 3 d.), ypač kad tai maloniai siejasi su mano geros draugės Irenos AugevičiūtėsKaestli prisiminimais ir jos tapytu portretu, apie ką ji su manim yra daug kartų kalbėjusi. Tie prisiminimai siekia tolimus prieškarinius laikus, kai Irena viešėjo pas savo draugę Tytuvėnuose, ir mergaitės buvo pakviestos pas ponią Römerienę, į jos dvarą, arbatėlei. Jaunoms mergaitėms tai paliko didelį įspūdį.

Tą pažintį Irenai vėl teko atnaujinti jau daug vėliau Montreal mieste, Kanadoje, kai ji jau buvo Šveicarijos generalinio konsulo F. Kaestli žmona. Sužinojusi apie Römerienės sunkią padėtį ir prisiminusi ją dar iš Lietuvos, skubėjo jai padėti, užsakydama pas ją savo portretą, kuris puikiai pavyko. Nenuostabu, kad po to sekė ir kiti užsakymai, daugiausia iš diplomatų, tarp kurių Irena buvo labai populiari ir mėgstama.
Vyrui išėjus į pensiją, Irena grįžo gyventi į Šveicariją. Kartu atkeliavo ir Römerienės tapytas portretas. Irena, gyvendama Berne, aktyviai įsijungė į Šveicarijos LB veiklą ir Lietuvos vyriausybės 2005 m. buvo apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai”, kurį ji labai vertino. Tad nenuostabu, kad jos paskutinis noras buvo Römerienės portretą atiduoti Lietuvos ambasadai Berne, kuri yra Lietuvos teritorinė dalis.

Nepaisant, kad jau praėjo daugiau nei dveji metai nuo Irenos mirties ir sūnaus Vyčio pakartotino kreipimosi į ambasadą, sprendimo, ar bus priimtas šis portretas, dar nesulaukta. O visgi būtų malonu žinoti, kad šis portretas po ilgų kelionių irgi surado savo poilsio vietą, taip, kaip ir Irena AugevičiūtėKaestli, – Berno Schlosshalden kapuose.

Tokia būtų dar vieno Römerienės portreto garbinga pabaiga.

Rita Bagdonienė
Southbury,  CT



05-07-10
Laikas pripažinti ir prisipažinti

Lino Sidrio, MD mintys apie šventovių lankymą ir pamaldumą yra labai teisingos („Draugas” 2010 m. balandžio 8 d.). Jis pats yra pavyzdys visiems tikintiesiems, kaip katalikai turi atlikti savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai. Pasiekti tokį pamaldumą ne visi pajėgs. Jeigu mūsų parapijiečiai turėtų bent dalelę L. Sidrio pamaldumo, žemėje būtų rojus.

L. Sidrys teisingai pastebėjo, kad parapijas išlaikys tik tikintieji, lanką ir aukoją saviesiems Dievo namams – parapijai. Neužtenka pasirodyti tik per didžiąsias šventes, bažnyčias, negalint jų lankyti kitomis dienomis, reikia lankyti bent kas sekmadienį.

Sraipsnio autorius lyg ir meta kaltinimą ankstyvesniems lietuviams už arkivyskupo Brunono ir jo palydovų nužudymą, neatsižvelgdamas į to meto sąlygas ir priežastis, privedusias prie šio nelemto įvykio.

 Svarbiausia to įvykio priežastimi reikėtų laikyti pačių krikščionybę nešusių asmenų norą visus pagonis prievarta padaryti krikščionimis ir užgrobti jų žemes. Katalikybės skleidėjai ėjo paskui okupantus. Jau to meto lietuviai buvo krikštytojų daromi vergais, žudant vaikus ir moteris, deginant jų gyvenvietes. Reikėtų kaltinti ir patį arkivyskupą Brunoną, nemokėjusį prieiti prie žmonių, nukentėjusių nuo krikščionybės skelbėjų. Iš šiais laikais katalikai yra nukentėję nuo neteisingai pasielgusių kunigų, vyskupų. Katalikų Bažnyčiai padaryta didžiulė žala.

Kyla klausimas, kodėl L. Sidrys kunigo Jono Gutausko parašytą knygutę „Krikščionybė Lietuvoje” lituanistinės mokyklos mokiniams laiko netinkama viešam naudojimui? L. Sidrys mano, jog todėl, kad kun. J. Gutauskas rašo, kad lietuviai „pagonys” mylėjo vieni kitus, meilė viešpatavo tarp brolių ir seserų. Kad jie apskritai kiekvieną žmogų gerbdavo, gyveno taikoje, o tai, jo nuomone, sukelia priešingumą katalikų tikėjimui, kuris atkeliavo kardo pagalba.

Reikia manyti, kad šių dienų misionieriai „pagonių” kraštuose nesiima kalavijų ir neverčia vietinių tapti krikščionimis. Viskas įvykdoma meile, nuolankumu, taip, kaip mokė pirmieji Kristaus apaštalai. Kristus yra sakęs: „Kas su kardu kovoja, tas nuo kardo ir žūva.”

Gal Šventoji Dvasia norėjo parodyti to meto krikščionybės skelbėjams, kad jie elgiasi ne pagal Kristaus mokslą? Meilė gimdo meilę. Į naujai skelbiamą religiją einama su įsitikinimu, kad ji yra geresnė už turimąją. Tai ilgai trunkantis auklėjimas.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL



KAIP MES KALBAME
(ARBA DAR KARTĄ – KUR DINGO AURELIJA?)


Reikia atidžiai kovoti ne tik prieš visokius kalbos barbarizmus, bet ir budėti, kad modernizmai ir kitokie ,,izmai” neišstumtų į naišlaitynus tikros senovės lietuvių kalbos. Pvz., vienas kovo 6 d. Chicagos ,,Draugo” kultūros priedo straipsnis paminėjo ,,elitus ir liaudį”. Bet mūsų archeologiniai tyrinėjimai išaiškino, kad mūsų protėvių laikais nebuvo jokios ,,liaudies”. Tada taip, kaip ir dabar Lietuvoje, žmonės buvo skirstomi į du luomus, kurie vadinosi ,,elitas” ir visi kiti – ,,runkeliai”. Prieš gal kokius šimtą metų vieno lietuvio agronomo Kaune išleistoje knygelėje rašoma, kad:

Runkelių žolienojai galima kiaulėms šerti tik runkeliam jau suaugus, kitaip nes (ar tikrai nes, gal „mes”?) sutrukdytume runkelių augimą. Šitų augalų lapai taip pat yra labai vandeningi ir mažai maistingi, ir jie šerti reikia kartu su bulbėmis ir sėlenomis. Jei vienai kiaulei per dieną sušeriame daugiau, kaip 5–6 sv. runkelių lapų, tai naudinga duoti joms kartu sutrupintos kreidos, nes nuo runkelių lapų kiaulės labai lengvai apserga greitąja (vidurių paleidimu).”
Reiškia, kad jau tada buvo ne tik kalbama ir rašoma apie runkelius, bet ir žinoma, kad su runkeliais bendraujant reikia atsargiai laikytis kai kurių taisyklių.

Bet turime dar vieną klausimą. Mums buvo išaiškinta, kas dabartinėje Lietuvoje yra elitas ir kas yra runkeliai. Bet kas ten tos kiaulės? (Mes manome, kad tos kiaulės – tai turbūt ypatinga elitų grupė, kuriai priklauso visi Seimo nariai. Todėl, turint reikalų su seimūnais, yra būtina tai daryti tiktai su pilnomis kišenėmis trupintos kreidos. Seimo ,,greitoji” ne juokai!)

 KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA





05-01-10
DĖL R. NARUŠIENĖS STRAIPSNIO

Š. m. kovo 30 d. ,,Draugo” dienraštyje išspausdintame Reginos Narušienės straipsnyje ,,Nauja JAV LB Waukegan-Lake county apylinkės valdyba” rašoma apie metinį susirinkimą, kurio metu buvo išrinkta nauja apylinkės valdyba. Pateikdama duomenis apie rinkimus straipsnio autorė rašo: ,,Susirinkimas taip pat išrinko trijų asmenų vienkartinę Mandatų komisiją, kurią sudarė Sigita Damašienė, Sigita ŠimkuvienėRosen ir Violeta Špokaitė.” Šis teiginys neatitinka tikrovės. Iš tikrųjų buvo rinkta ne mandatų komisija, bet balsų skaičiavimo komisija. Susirinkimas į tą balsų skaičiavimo komisiją išrinko: Sigutę Damašienę, Sigutę Šimkuvienę-Rosen ir Mindaugą Linkų. Vietoj pastarojo rinkimams pirmininkavusi R. Narušienė dėl neaiškių priežasčių pakvietė balsus skaičiuoti Violetą Špokaitę.

Straipsnyje taip pat rašoma, kad ,,Rinkimai praėjo demokratiškai, balsavo 101 apylinkės narys.” Pati skaičiavau balsavimo lapelius – jų buvo 96.

O ar rinkimai buvo demokratiški? Vargu, nes pažeidimų rinkimų metu buvo apstu. Vien tai (neminint smulkesnių pažeidimų), kad kandidatai nebuvo pristatyti rinkėjams, o pastariesiems buvo išdalinti lapeliai su iš anksto išspausdintomis kandidatų pavardėmis, kurias tik reikėjo įrašyti į balsavimo lapelį; kad nebuvo surašytas ir pasirašytas balsų skaičiavimo komisijos aktas, kuriame  turėjo atsispindėti visų kandidatų surinkti balsai, bendras bei galiojančių ir sugadintų lapelių skaičius, verčia abejoti, ar rinkimai iš tiesų buvo tokie, kokius mini ilgametė JAB LB tarybos narė R. Narušienė.

Per mano devynerius aktyvios lietuviškos veiklos metus neteko matyti, kad į ataskaitinįrinkiminį susirinkimą taip gausiai susirinktų lietuviai. Turiu pagirti šios apylinkės valdybą ir, aišku, jos buvusią pirmininkę Angelę Kavakienę, kurių veikla išjudino žmones.

Sigita Šimkuvienė-Rosen
JAV LB krašto valdybos vicepirmininkė organizaciniams reikalams
 

04-28-10
TAIP NEMANDAGU

Neseniai į LR kultūros ministrus pasiūlytas kandidatas Lietuvos prezidentę pavadino ,,boba”. Lietuvos užsienio reikalų ministras ,,Epa-Elta” nuotraukoje (,,Draugo” pirmame puslapyje, 2010 m. balandžio 24 d.) parodytas pirštu duriantis į Hillary Clinton.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


,,TELEVIZIJA” NE ,,TELEVIZORIUS”
(O GAL ,,RADIJAS”, BET NE ,,RADIJAS”?)

 Įdomus Aurelijos Tamošiūnaitės pasisakymas apie ,,televiziją” ir ,,televizorių” ir apie ,,radiją” ir „radijo imtuvą” (,,Draugas”, 2010 m. balandžio 16 d.)

Tik kodėl visiškai nutylėtas giminės pakeitimas? Kodėl mūsų graži moteriška televizija turėjo tapti šiurkščiu vyrišku televizoriumi ir  kodėl, Aurelijos ,,skubiai brūkštelėtuose” žodžiuose, per internetą paskleistuose po visą pasaulį, vyriškas Donatas tapo moteriška Donata? Būtų galėjusi nors iš anksto atsiklausti, ar mūsų Įgaliotiniui patiks ta dabar jam priskirta ,,lyties pakeitimo operacija” (,,unauthorized sex change operation”).

Bet galbūt svarbiausia tuose brūkštelėtuose žodžiuose yra autorės supratimas ir pripažinimas, ,,jog daugumai televizorius turbūt ir liks svetimas, nevartojamas žodis”. Reikėtų dar atsiminti ir pripažinti, kad tik Dievas danguje niekuomet neklysta. Kalbininkai, kurie parenka ir surikiuoja žodžius į žodynus, ne kitaip, kaip advokatai, daktarai, redaktoriai, santechnikai, šiaučiai ir kriaučiai ir visi kiti pasauliečiai, kartas nuo karto klysta. Žodynas nėra Biblija, o kalbininkų kalba nėra tikyba.

KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA


EUROPOJE ŽAVISI OBAMA

Amsterdam miesto gyventojas, 46 metų profesorius atsiuntė el. paštu 3 puslapių laišką su įspūdžiais iš savo tėvynės Olandijos. Jis džiaugėsi šiemetine žiema: šalta bei gausybe sniego, kuris dengė žemę ištisus 2 mėnesius, ko neteko patirti dešimtmečiais. (Dėl to džiūgavo ir giminaitis vilnietis, galėjęs savo nuosavame slidinėjimo kalnelyje Antakalnyje slidinėti.)

Anot profesoriaus, olandai yra pasidaliję tarp čiuožėjų ir nečiuožėjų. Pirmiesiems patinka žiemos su labai mažai sniego arba visiškai be jo, tik su stipriai įšalusia žeme, kad galėtų svajoti apie „Eleven Cities in Friesland” lenktynes.

Jis pasiguodė ir savo šalies netobulumais. Susirgus jo jaunai žmonai su aukšta temperatūra, esą toji murmėjo prieš olandų medicinos sistemą, kuri nepatenkinta susiraukia, kai bandoma gydytoją aplankyti savaitgaliais.

Su pasididžiavimu laiško autorius atskleidė, koks geras gyvenimas yra jo krašte maisto atžvilgiu. Šiais laikais duona pabaigiama kepti pačiose parduotuvėse. Jis mėgstąs duonos plutelę su puikiu vietinės ožkos sūriu (su žmona viešėdamas Baraboo mieste lietuvių šeimoje gardžiavosi „Rokiškio” sūriu ir jį gyrė).

Savo ilgą laišką akademikas baigia „politika”. Kaipgi kitaip? Tai beveik visų rimtai mąstančių vyrų arkliukas. Ir jis pabaigai filosofuoja: „Kalbant apie garsius juodaodžius amerikiečius, aš vis dar tebesu labai laimingas dėl Obama! Nuostabu, kaip jis sugebėjo, kad būtų priimtas sveikatos apsaugos įstatymas?! Niekad savo gyvenime nesu taip iš džiaugsmo jaudinęsis apie jokį kitą prezidentą kaip dabar... Gerai, vadinasi, Obama negali sutvarkyti pasaulio, tačiau kiekvienu atveju ji yra geresnė vieta, vien tik jam prisiėmus eiti savo pareigas! Magnificent!!!”

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI.

04-22-10
KAIP BAIGĖSI MANO SKAUTAVIMAS

Krito į akį š. m. kovo 27 d. „Drauge” išspausdintas Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie Vytautą Kamantą. Tuomet aš irgi buvau Eichstatt/Rebdorf lietuvių gimnazijoje. Turiu nuotrauką, kaip mudu su Kamantu nešam kavos bidoną iš virtuvės į bendrabutį – mat mudviejų panašus ūgis atitiko nešimo reikalavimus. (Labai panašus ir mudviejų amžius – Kamantas trimis dienomis už mane vyresnis.)

Priklausiau skautams, buvau skiltininkas. Mano skiltyje buvo mokytojų vaikai (Barzdukas, Staniškis ir daugiau). Kai įsisteigė ateitininkai, visi perėjo pas juos (tuomet jie buvo vadinami „šventakupriais”). Aš savo skiltyje palikau su vienu skautu – tuo ir baigėsi mano skautavimas. Man buvo aiškinama, kad nebūdamas kataliku, negaliu skautams vadovauti.

Liudas Kiršteinas
Rochester, NY


,,LIETUVA – LIETUVIAMS” TURĖTŲ BŪTI SUPRASTA LIETUVOJE

Romualdas Kriaučiūnas (,,Draugas”, 2010 m. kovo 31 d.) ir Algimantas Gureckas (balandžio 13 d.) gerai apibūdino, ką reiškia ,,Lietuva – lietuviams” ir kodėl tai yra svarbu.

Ypač teisininko Gurecko straipsnis yra vienas iš vertingiausių ir geriausiai parašytų, kuriuos teko skaityti šiais metais, ir būtų net naudingesnis ne mums išeiviams, bet Lietuvos lietuviams. Bus labai gaila, jeigu šis straipsnis nebus perspausdintas Bernardinai.lt ar kokiame kitame Lietuvos leidinyje. Jis galėtų tapti tos svarbios temos straipsniu Lietuvos mokyklų vadovėliuose.

Būtų ne pro šalį specialiai įrėmintą ir gal net trispalvės kaspinu apjuostą jį įteikti Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriui Henrikui Mickevičiui. Neužmirščiau ir prezidentės Dalios Grybauskaitės, Konstitucinio Teismo teisėjų ir visų seimūnų apdovanoti šio straipsnio asmeniniais egzemplioriais.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA

PILIETYBĖS KLAUSIMAS: NEAISKU, KOKIOS VALIOS REIKIA

„Drauge” 2010 m. balandžio 7 d. (nr. 65) Dalia Cidzikaitė rašo: „Nemažai laiko ir pastangų praeityje įdėjusi į iki šiol vis dar neišspręstą dvigubos pilietybės klausimą Lietuvoje, R. Narušienė ir dabar yra įsitikinusi, jog išspręsti šią problemą galima ir be referendumo, reikia tik valios.”

Taip. Paprastam, eiliniam minios žmogeliui nebeaišku – teisingos valios reikia ar suktos, norint nesiskaityti su juos išrinkusiais rinkėjais.

Petras Pagojus
Detroit, MI


500,000 JAU IŠDŪMĖ! KIEK DAR IŠLĖKS

Lietuva liūdna: ji tuštėja!
Per 20 Lietuvos laisvės metų pusė milijono lietuvaičių išlėkė iš Lietuvos.
Iš likusių namie 51 proc. norėtų išdumti.
Tai yra pati didžiausia nelaimė visoje Lietuvos istorijoje.
Nei karai, nei marai, nei badai, nei 50 metų bolševikų okupacijos taip nesuniokojo Lietuvos, kaip tas baisus bėgimas svetur.
Ispanijoje lietuvaičiai flamenco trepsi: jiems Lietuvoje – nuobodu!
Niekas niekados nebūtų to baisaus bėgimo išpranašavęs! O Motina Lietuva verkia ir rauda, laukdama sugrįžtančių savo vaikų...

Antanas Klimas
Rochester, NY


04-21-10
Lietuviai ir lašiniai – neatskiriami dvyniai

Gydytojos Onos Radzevičienės straipsnelis „Apie lašinius” („Draugas”, 2010 m. balandžio 16 d., p. 2) suglaustai, įdomiai ir įtikinamai primena apie užmirštas (ar norimas užmiršti) lašinių gerąsias ypatybes, išryškindamas jų gydomąsias galias ir maistingumą. Tai ypač svarbu šiais laikais, kai žmonės yra gąsdinami jų kenksmingumu sveikatai ir jų vengia kaip velnias kryžiaus. Ta nepagrįsta baimė glūdi ne pačiuose lašiniuose, bet besaikiame (kaip ir kiekvieno maisto) jų vartojime. Autorė tą ir pabrėžia.

Neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos be lašinių – tų delno storumo, gerai įsūdytų, kadugių dūmuose iki auksiniai rudos spalvos išrūkytų palčių. Lietuvoje lašiniai buvo nepakeičiamas darbymetės valgis. Jie negesdavo net ir vasarą pakabinti palėpėje be jokių šaldytuvų, nors nuo karščio kartais imdavo tirpti ir lašėti. Gal iš čia ir atsirado pats žodis „lašiniai”?

Karo nepriteklių laikais lašiniai buvo pinigai, už kuriuos buvo galima gauti visko. Apie jų gydomąsias galias byloja ir daug Sibiran ištremtųjų laiškų, kuriuose dėkojama už atsiųstą lašinių paltį ar tirpytų taukų kibirą – jų gyvybės laidą. Teko ir lietuviškoje spaudoje skaityti, kad lietuviai, vykdami į popiežiaus Jono Pauliaus II karūnavimo iškilmes Romoje, pasiėmė ir lašinių su juoda duona. Atsirėži bryzą lašinių, uždedi ant duonos riekės, gal dar pipirų užberi, užkandi svogūnu ir ko daugiau bereikia. Ir skanu, ir maistinga, ir pigu, ir... patogu! Kaip į juos bežvelgtum, lietuviai ir lašiniai – neatskiriami dvyniai. Ačiū autorei už drąsą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


04-20-10
FILMAS, SKIRTAS LIETUVOS 1000-mečiui

Dr. Linas Sidrys keliuose savo straipsniuose užsiminė apie būtinybę sukurti filmus, skirtus Lietuvos tūkstantmečiui. Noriu pranešti, jog toks filmas lietuvių ir anglų kalbomis jau yra sukurtas ir vertas žiūrėjimo: lietuvių kalba – http://blip.tv/file/ 2324548 ir anglų kalba – http:// blip.tv/file/2324260

Virginija-Rūta Udrienė-Ruzgaitė
Jackson, MI


04-09-10
KETURI ,,KODĖL” KLAUSIMAI

Romualdas Kriaučiūnas įdomiai neseniai rašė savo skiltyje apie „tą nelemtą” klausimą „Kodėl?” Bet aš norėčiau gauti „lemtus” atsakymus iš redakcijos ar kitų ekspertų.

1. Kodėl „Draugas” – vienintelis laikraštis pasaulyje, kuris neturi ar nenaudoja dolerio ženklo – $? Net ir arabai jį naudoja.

2. Kodėl „Spyglių ir Dyglių” skyrius pasirodo tik kas kelis mėnesius, o ne kas savaitę? Juokų pilna – kitam užtenka tik į veidrodį pasižiūrėti!

3. Kodėl bandoma „Draugą” paversti elektroniniu? Toks galėtų būti tik priedas, bet ne popierinio „Draugo” pamaina. Elektroninio „Draugo” į kišenę neįsidėsi, silkių su juo nesuvyniosi ir ant kanarėlės narvelio nepaklosi.

4. Kodėl prašant aukų vis duodamas tik kažkokios elektroninės sąskaitos numeris, o ne vardas, pavardė ir adresas pašto, kur siųsti? Ką aš turiu rašyti: „Pay to the order 713756957”? Ir tada, kur siųsti? Daug kas neturi el. pašto.

Charles (Karolis) Ruplėnas
Chicago, IL


PABŪKIME SVEIKI, PADEDAMI N. NAUSĖDIENĖS

Kol mūsų traukinys neatvyko, pabūkime sveiki. Jei būsime sveiki, būsime linksmi ir laimingi. O tokiais būti mums padeda Nijolės Nausėdienės straipsniai. Aš, paėmusi „Draugą” į rankas, pirmiausia ieškau jos straipsnio.

N. Nausėdienė surenka naujausią medžiagą. Visi jos patarimai – „auksiniai”. Kiek ji sėdi prie kompiuterio, kiek ji skaito naujausios informacijos, kad mus visus informuotų? Ji rūpinasi mumis kaip rūpestinga mama savo vaikais.

Dėkui Nijolei, kuri dėl mūsų visų dirba. O mums belieka jos straipsnius perskaičius sveikai save globoti. Rašykite kuo dažniau. Mes laukiame Jūsų straipsnių. O jei galite, atvykite visam laikui į mūsų bendruomenę. Tokių žmonių – energingų, išmintingų – visiems ir visur reikia.

Jolanta Rymantienė
St. Pete Beach, FL

04-08-10
Apie ,,televizijas” ir ,,televizorius”
(arba kur dingo Aurelija?)

Įdomios gerb. Stasės Semėnienės pastabos (,,Kaip žirniai į sieną”, ,,Draugas”, 2010 m. kovo 25 d. laiškų skyrius) apie lietuvių kalbos pelkyną, ypač, kad tie žirniai, nusiridenę nuo tos sienos, paskui tame pelkyne įklimpsta ir net paskęsta. Su daug kuo sutinkame.

Tačiau nei aš, nei mano pavaduotojas nesame ,,įsivaikinę” sovietiškojo ,,televizoriaus”, kaip teigiama. KDVK Įgaliotinio pavaduotojo rankraštyje buvo aiškiai parašyta, kad a. a. inžinierius Alfonsas Semėnas man pardavė ,,Zenith televiziją” (,,Draugas”, 2010 m. kovo 12 d., laiškų skyrius), kurią aš buvau priverstas žiūrėti, nes ji per ilgai nesugedusi. Tačiau išspausdintame ,,Draugo” laiške kažkaip ta lietuviška ,,televizija” pavirto į sovietinį ,,televizorių”. Vis vien, ar tai būtų televizija ar televizorius, imk ir pasiusk, žmogau, bet ta juoda ir balta mažutėlė ,,Zenith” ir dabar dar veikia. (Visiškai nežinome, kaip mūsų grynai patriotinė, po trispalve įsigyta, televizija galėjo tapti sovietiniu televizoriumi, ir griežtai atsisakome visos atsakomybės. Lietuvoje valstiečiai sakydavo, kad turbūt čia aitvarų darbas – tik aitvarai tokius šposus krečia. Valstiečiai kartais irgi sakydavo: ,,Kad ir plikas liksi, visiems neįtiksi.”)

Donatas Januta,
KDVK Įgaliotinis
San Francisco, CA

Redakcijos paaiškinimas. „Lietuvių kalbos žodynas” – didžiausias XX a. lietuvių kalbotyros veikalas, kurio sumanymą prieš 100 metų pradėjo įgyvendinti žymusis lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga ir kurio dvidešimt tomų šešis dešimtmečius (1941–2002 m.) rengė kelios kalbininkų kartos, pateikia du skirtingas reikšmes turinčius žodžius: ,,televizija” ir ,,televizorius”.

televizorius sm. (1) TrpŽ, NdŽ, LTEXI256 aparatas per televiziją siunčiamiems vaizdams ir garsams priimti: Įjungė televizorių DŽ1. Spalvotasis televizorius rš. Televizorių kasmet vis daugėja, ir milijonai žmonių prieš mirgantį ekraną praleidžia savo vakarus rš.

televizija sf. (1) TrpŽ
1. NdŽ, LTEXI253 vaizdų perdavimas per atstumą laidais ar radijo ryšiais: Šiandien sunku įsivaizduoti žmogaus gyvenimą be radijo ir televizijos rš. Spalvotoji televizija DŽ1.

2. įstaiga, rengianti ir perduodanti tokių vaizdų programas; tos įstaigos patalpos: Dirbu televizijoje DŽ1. Televizijos bokštas DŽ1.

3. NdŽ televizorius.

Pasiremiant aukščiau minimu žodynu, čia matomoje nuotraukoje yra ne televizija, bet televizorius.
Visus dvidešimt ,,Lietuvių kalbos žodyno” tomus galima rasti ir internete adresu: www.lkz.lt/dzl.php


D. Janutos nusikaltėlė televizija.


MIKLŪS PIRŠTAI IR RAIDĖS

Atrodo, kad tarp lietuvių išeivijoje nesibaigia ginčai apie pavardžių bei vietovardžių rašymą. Suprantu, kad ,,Draugo” redakcija priėmė sprendimą, kad lietuvių išeivija JAV kitaip traktuoja lietuvių kalbą ir todėl redakcija prisitaiko prie jų reikalavimų.

Norėčiau atkreipti dėmesį į palyginti nemalonų reiškinį rašytinės kalbos vartosenoje. Įvairios lietuvių organizacijos man siunčia elaiškus, kuriuose nevartojamos lietuviškos raidės. O asmeninė korespondencija – tai beveik ištisai be lietuviškų raidžių.

Siūlau visiems geros valios žmonėms nukreipti savo dėmesį nuo -yčių, -aičių, -ūčių, -ienių ir -uvienių ir susitelkti prie lengvai įveikiamos ydos. Prisiminkime: 1=ą, 2=č, 3=ę, 4=ė, 5=į, 6=š, 7=ū, 8=ū ir 0=ž. Jei reikia didžiosios raidės, pirma paspausk ir laikyk nuspaudęs didžiosios raidės kompiuterio klavišą.

Aš manau, kad ir Lietuvai paslaugą padarysime, o patys besimiklindami neturėsime laiko nei jėgų spręsti ginčo, apie kas ir kaip vadovavo išeivijai per sąstingį.

Mindaugas Bielskus,
Berwyn, IL


04-06-10
LR PREZIDENTŪRAI LAIKAS IŠMOKTI MANDAGUMO TAISYKLIŲ

Noriu atsiliepti į Kęstučio Girniaus straipsnį ,,Neatvykę pakviestieji” (,,Draugas”, 2010 m. kovo 18 d.), kuriame jis apgailestauja, kad Europos kraštai neatsiliepė į Lietuvos kvietimą kartu atšvęsti jos Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. K. Girnius priėjo įvairių išvadų dėl tokio ,,gėdingo solidarumo stokos su Europos kraštais”: ,,Nuo pat pradžios buvo aišku, kad Rusijos prezidentas Dmitrij Medvedev neatkeliaus į Vilnių. Pirma, jis buvo kviečiamas per vėlai. Galingos šalies prezidento užsienio kelionės paprastai rengiamos prieš pusmetį.” Net paprastiems žmonėms reikia duoti pakankamai laiko pasiruošti kelionėms į užsienį.

Galiu paliudyti, kad Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija yra linkusi labai vėlai kviesti asmenis į svarbius įvykius. Mano vyras, dr. Linas Sidrys buvo Lietuvos prezidentūros pakviestas priimti Gedimino ordino apdovanojimą Vilniuje 2008 m. liepos 6 d. Tiek mano vyras, tiek aš labai norėjome dalyvauti, deja, kvietimas buvo parašytas tik dvi savaites prieš apdovanojimo iškilmes. O patį kvietimą gavome savaitė po apdovanojimo! Koks apsileidimas ir gėda, kad Lietuvos prezidentūra nežino paprastų mandagumo taisyklių: kviesti žmones anksti į svarbius renginius, o svarbius asmenis dar anksčiau, jeigu iš tikrųjų norima, kad jie dalyvautų.

Lietuvos prezidentūrai taip vėlai mus pakvietus ir neteisingu adresu atsiuntus pakvietimą, gali manyti, kad arba Prezidentūra yra nepaprastai apsileidusi, nelaiku išsiųsdama kvietimą ir net neteisingu adresu, arba per išdidi, manydama, kad mes turime viską mesti paskutinę akimirką ir lėkti į Lietuvą, arba kas nors tiesiog nenorėjo, kad mes ten dalyvautume.

Kadangi dr. L. Sidrio nebuvo minėtose iškilmėse Vilniuje, žmonės galėjo padaryti išvadą, kad jam jos nebuvo svarbios. Jie galėjo filosofuoti kiek norėjo: kokia ,,gėdinga solidarumo stoka” tų Amerikos lietuvių. O iš tikrųjų buvo atvirkščiai – dr. L. Sidrys ir jo žmona būtų labai mielai dalyvavę iškilmėse, bet apie jas sužinojo po to, kai jos įvyko. Apie apdovanojimą pranešta ,,Lietuvos ryto” internetinėje svetainėje! Gal laikas išmokti Lietuvos prezidentūrai mandagumo taisyklių, o nekaltinti kitų, kad jie pakviesti neatvyksta.

Rima Sidrienė
Palos Hills, IL


KUR GAUTI GRŪDŲ?

Visuomet su didžiausiu malonumu skaitau „Drauge” ruošiamą skyrelį „Šeimininkės patarimai”. Tiek daug visko ir įdomaus randu. Mano šaldytuvas apklijuotas įvairiais Nijolės Nausėdienės patarimais.

Labai susidomėjau daigintais grūdais. Kur gauti pačių grūdų, pavyzdžiui ryžių, avižų, saulėgrąžų? Kaip suprantu, kruopa – tai jau ne grūdai? Norėčiau daugiau sužinoti. Gaila, kompiuteriu nesinaudoju.

Dangė Dudzė
Palos Hills, IL

KIEKVIENAM GERI PATARIMAI

Kiekvieną ketvirtadienį džiaugiamės, skaitydami ,,Drauge’’ įdomius Nijolės Nausėdienės ,,Šeimininkės patarimus’’, kurie tinka ne tik šeimininkėms, bet ir kiekvienam, norinčiam žinoti apie gyvenimui reikalingą sveiką maistą. Maistas duoda energijos, apsaugo organizmą nuo ligų, tačiau labai svarbu, kokį maistą pasirenkame. Ir kodėl nepasinaudoti gerais patarimais, juk tai yra mūsų sveikatai?

Ačiū Nijolei už patarimus. Ne viena skaitytoja išsikerpa juos ir papildo savo žinias.

Marija Remienė
 Westchester, IL


04-03-10
AR NEATĖJO LAIKAS JUNGTIS PRIE PARAPIJOS IŠLAIKYMO?

Visada su malonumu skaitydavau Jeronimo Tamkutonio straipsnius, laiškus, spausdinamus „Draugo” dienraštyje. Šį sykį (,,Draugas”, 2010 m. kovo 16 d.) teko nusivilti, nes savo laiške J. Tamkutonis apkaltino laiško Čikagos kardinolui rašytojus veikiant sovietiniais metodais.

Reikia tikėti, kad J. Tamkutoniui yra gerai žinoma, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos Dievo namus lanko įvairias nuomones turintys žmonės: vieni pasisako už kun. Antaną Markų, kiti yra nusistatę prieš jį, nors jis labai gerai eina klebono pareigas ir parapijoje yra atlikęs daug pataisymų. J. Tamkutonis labai užsirūstino, kad buvo renkami parašai už antrąją kun. Markaus kadenciją. Niekas nedraudė tiek jam, tiek ir kitiems, nemėgstantiems kun. Markaus, rašyti laiškus ir rinkti parašus. Gyvename Amerikoje.

Atrodo, kad laiško autorius užmiršo, kaip didžioji moterų dalis, nepritarianti klebono Markaus paskyrimui, o gal dėl kitokių priežasčių, demonstravo prie parapijos bažnyčios ir rinko parašus, net buvo nuėjusios į McCauly gimnazijoje rengiamą koncertą. Vėliau surinktus parašus įteikė kardinolui, kad šis pašalintų kun. Markų iš klebono pareigų. Tai įvyko maždaug prieš penkerius metus. Klebonas buvo šmeižiamas ir per „Lietuvių televiziją”, tai labai pakenkė parapijai, o paskleistas melas užsiliko iki šių dienų.

Reikia nuliūsti, kad kun. Gediminui Jankūnui teigiamai atsiliepus apie kun. A. Markų ir pasakius, kad nevietiniam kunigui užimti klebono pareigas nėra galimybės (tokie yra Čikagos vyskupijos reikalavimai), jis buvo įskųstas Lietuvos vyskupams. Visiems būtų maloniau turėti lietuvį kunigą, nors ir silpnai kalbantį lietuviškai, o ne svetimtautį.

J. Tamkutonis rašo, kad kun. A. Markus, atvykęs į parapiją sukėlė nesantaiką. Tai netiesa. Nesantaika atsirado jaunam vikarui, mūsų parapijoje ėjusiam administratoriaus pareigas, patarus klebonui eiti klebono pareigas svetimtaučiams, o jis pats būtų klebonavęs lietuviams.

Gal pačioje pradžioje yra buvę ir kitokių nesusipratimų, bet ar neatėjo laikas kaip tikriems, Dievą mylintiems katalikams viską užmiršti ir sujungtoms rankomis ir širdimis jungtis prie parapijos išlaikymo?

Sveikiname naująjį  Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijos administratorių, jauną kunigą Jaunių Kelpšą ir linkime jam Dievo palaimos parapiją tvarkant. O mes padėkime jam savo dalyvavimu ir piniginiais ištekliais.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

03-31-10
JAV SVEIKATOS REFORMOS VAIZDAS IŠ KITO TAŠKO

Pagaliau JAV Kongresas priėmė sveikatos reformos įstatymą. Tik dabar prasidės rimtas nagrinėjimas, kiek visa tai kainuos. Valdžios kišenės tuščios, deficitas baisiai didelis, vis auga ir be sveikatos reformos išlaidų, kurios bus milijoninės. Bedarbių nemažėja. Sunku prognozuoti, kaip viskas susiklostys. Tačiau viena yra aišku, tai būdas, kuriuo valdžia ir toliau viską finansuos. Nesvarbu, ar Washington valdys asilų ar dramblių partija, kaip apačioje paveiksliukai rodo, mums vis tiek bus tas pats.


Donatas Januta
San Francisco, CA




TIK KALBĖDAMIESI TAMPAME IŠMINTINGESNI

Neseniai „Draugo” dienraštyje buvo gvildenami klausimai apie naująjį sveikatos draudimą JAV.

Skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su Algimanto Gečio, dviejų dvasiškių, šeimos daktaro Andriaus Kudirkos, MD mintimis. Paskutiniu metu kalbėtasi su Rasa Kazlauskaite, MD, Daliumi Kedainiu, MD ir socialinėje srityje dirbančia Vilija Aukštuoliene. Aukščiau paminėti kalbėtojai pritarė JAV prezidento Barack Obama norams įvesti sveikatos draudimą didesniam gyventojų skaičiui. Nors jie ir pritarė šiai pertvarkai, pažymėjo, kad ji nėra tobula, kai tuo tarpu didžioji konservatyviai galvojančios Amerikos visuomenės dalis šį įstatymą palaikė keliu į socializmą. Ar ne taip pat galvota, prezidentui Franklin Roosevelt išleidus įstatymą dėl socialinio senatvės draudimo? Asmenys, šiuo metu besinaudojantys šiuo įstatymu, yra laimingi, nes turi užtikrintas pajamas senatvėje. Gal šis įstatymas nėra tobulas, bet jis yra didelė parama vyresnio amžiaus žmonėms.

V. Aukštuolienė priminė, kad ,,JAV yra vienintelė išsivysčiusi valstybė pasaulyje, kuri neturi visuotino sveikatos draudimo.” Ji mano, kad, ,,jei norime turėti sveikatos draudimą, tai ir patys turime aktyviai prie to prisijungti. Juk sveikata – brangiausias mūsų turtas. Jei sugebame apdrausti savo mašiną ar namą, kodėl nėra geros valios ir noro pasirūpinti savo sveikatos draudimu?”
        
Antanas Paužuolis
Chicago, IL


MARGUČIŲ NUOTRAUKA ,,DRAUGE”

2010 m. kovo 10 d. „Draugo” laidoje, 12 puslapyje, išspausdintas Balzeko lietuvių kultūros muziejaus skelbimas, kviečiantis norinčius išmokti margučių marginimo meno atvykti į muziejų kovo 27 d. Prie skelbimo pridėtoje nuotraukoje margučiai yra visai nepanašūs į lietuviškuosius – vašku margintus ar skutinėtus, tačiau jie labai primena ukrainietiškus pysanki, margintus specialiu įrankiu, vadinamu kistka.

Kodėl pasirinkta būtent ši nuotrauka, kai paskutinio Balzeko muziejaus leidinio viršelyje puikuojasi gražūs, tikrai lietuviški margučiai? Ir dar lietuviškame laikraštyje! Jei mano susidaryta nuomonė šiuo atveju yra klaidinga, būčiau dėkingas už paaiškinimą.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


Redakcijos pastaba. Kovo 10 d. ,,Drauge” išspausdintą margučių nuotrauką paėmėme iš internetinio puslapio (www.blogas.lt), kuriame be kitų dalykų pateikti ir margučių marginimo būdai (nurodyti 4 – dažymas, skutinėjimas, marginimas vašku ir tapyba ant kiaušinių). Kadangi redakcijos dar buvo nepasiekęs Balzeko lietuvių kultūros muziejaus žurnalo numeris su nuostabiai gražiais margučiais, panaudojome nuotrauką iš aukščiau nurodyto internetinio puslapio. Dėkojame už pastabumą.


03-26-10
PIRMAS KRIKŠTAS LIETUVOS ŽEMĖJE

2009-siais minėjome didelį įvykį mūsų šalies istorijoje. Oficialiai jis buvo įvardijamas kaip Lietuvos vardo istoriniuose šaltiniuose paminėjimo tūkstantmetis, tačiau tai, kas toje didelėje šventėje svarbiausia, buvo tarsi nepastebėta, nutylima, nekalbama, o gal daugeliui ir nesuprantama.

Daug kam iš viso buvo neaišku, koks tai jubiliejus, ką minėjome, o ką šventėme. Pats Šv. Brunonas, šio įvykio pagrindinis herojus – Lietuvos Krikštatėvis, šventėje liko beveik ir nepaminėtas ar bent kiek labiau prisimintas. Dažnas, pagautas šventės virpesių, nesusimąstė nei apie Brunono paliktą auką Lietuvai, nei apie tai, kad šis jubiliejus paženklino ne vien Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet ir Pirmąjį Krikštą Lietuvos žemėje, krikščionybės pradžią Lietuvoje, priartinusią Lietuvą prie Europos, išvedusią ją iš praeities nežinios į svarbų istorinio vystymosi kelią, atvedusią prie visoje Europoje vykusių procesų, aiškiai parodančių, kad Lietuva nebuvo Europos pakraštys ar „Europos užpakalys”, atsilikėlių laukinių kraštas, kaip tai mums bando į galvą įkalti Lenkijos ar net kai kurie Lietuvos istorikai.

Atrodo, kad tūkstančio jubiliejaus  turinys kiek labiau filosofiškai taip ir liko neišgvildentas, nebuvo išmąstytas ir neprivesta iki Lietuvos žmonių protų ir širdžių. Atšvęsta, atšokta, paminėta, taip ir neatsakius į daugelį iškilusių klausimų. Prisimenant šią reikšmingą istorinę šventę, apmąstant matytus vaizdus ir įspūdžius, rodos, ne mane vieną kankina keistas jausmas – jog mes tarsi tik dabar pradedame apčiuopti tikrąją šios šventės prasmę, bundame. Ir gal tik dabar pradedame suvokti, kad daug dar čia ir nepadaryta, kažkas svarbaus nepasakyta. Galbūt ir toji pati svarbiausioji tūkstantmečio knyga dar nėra parašyta, kaip kad ir neatliktas pagrindinis darbas: Lietuvos žmonėms iki galo taip ir nepaaiškinta, koks tai jubiliejus ir kokia yra jo tikroji reikšmė.

 Dr. Linas Sidrys „Drauge” (2010 m. kovo 11 d.) apie tai pabandė pamąstyti ir priminti,  teigdamas, jog šia tema būtų galima sukurti ir įdomų filmą. Iš tiesų kaip tik šiomis dienomis, tiksliau prieš kelias savaites, Lietuvoje, internetiniame  dienraštyje „Bernardinai lt.” pasirodė puikiai, profesionaliai sukurtas filmas „Paskutinė Brunono misija”. Filmą sukūrė žinomas režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas Algis Kuzmickas. Šiame dokumentiniame publicistikos filme siekiama kiek kitu kampu nei iki šiol pažvelgti į 1009 m. įvykius, bandoma kiek giliau analizuoti šio įvykio svarbą, išdrįsta kiek labiau apmąstytai ieškoti tos šventos vietos, (o ne nuriedėjusios galvos), kurioje per Šv. Brunono paliktą auką gavome su Pirmuoju Krikštu pašventintą, įvardytą savo valstybės vardą Litua –Lietuva.

Manau, šis puikus filmas turėtų sudominti visus, kurie domisi Šv. Brunono misijos reikšme ir Pirmojo Krikšto Lietuvos žemėje istorija. Filmą galima pamatyti tinklalapyje: Bernardinai.lt, ,,Multimedia” skyriuje, paspaudus ,,Video” ir suradus filmą „Paskutinė Brunono misija”. 

Violeta Rutkauskienė
Waukegan, IL


E. BERNOTAS: KAS JIS – LIETUVIS, GRAIKAS AR AMERIKIETIS?

Skaitant Ramunės Lapas rašinį „Drauge” ,,Kliūtys, tampančios galimybėmis” (2010 m. kovo 5 d.), iškilo  klausimas dėl Eric Bernoto tautybės. Autorė savo ilgame rašinyje nė karto nepaminėjo, kad jis būtų pasisakęs esąs lietuvis. Pavardės lietuviškumas dar nereiškia, kad jam svarbu lietuviška kilmė. Gal jis gėdijosi būti lietuviu? Buvo tokių visose išeivių kartose.

Lietuviai labai vertina kiekvieną lietuvį, pasiekusį sporto, verslo ar mokslo aukštumų ir pasisakiusį, kad  kilimo esąs lietuvė ar lietuvis. Kaip iš rašinio matyti, Bernotas yra pavyzdys visiems, kurie turi bet kokią negalią.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


03-25-10
KAIP ŽIRNIAI Į SIENĄ

Ar mes, Dievo paukšteliai, nesame keisti sutvėrimai? Aimanuojam, raudam, kai kurie netgi grasinam atsisakyti dienraščio dėl visokių nevykusių „tarptautinių” žodžių, pavardžių iškraipymo, vietovių pavadinimų pakeitimų iki jų nepažinimo, tarsi jie būtų iškrėsti iš išverstos rankovės... O, žiūrėk, apsisukę patys visa tai kartojame, be jokio sąžinės graužimo. Prieš 80 metų Lietuvoje pasitaikė nugirsti rusakalbius sakant „Pop svajo, čiort svajo” (popas [rusų stačiatikių kunigas] savo, velnias savo). Taip ir velkasi daina be galo. Kur pradingo logika, kas nutiko rimtam įsidėmėjimui, o, svarbiausia – kurgi pats veikimas?

Daugelis mūsiškių „įsivaikinę” sovietiškąjį „televizorių”, dar ir dabar jį tebesinešioja, nepaleidžia iš savo glėbio, jį minėdami.

Perskaičius Rasos Avižienio (dauguma skaitytojų nesuprato, kodėl lietuvaitės gražiais tautiniais vardais – Ramunė, Rasa – lietuviškoje spaudoje visiškai nugramzdina savo lietuvišką moterišką pavardę? Ar tai savos kultūros, savų tradicijų bei papročių puoselėjimas, klausia jie?) labai įdomų straipsnį „Ir todėl aš taip myliu operą” (2010 m. vasario 13 d.), bemaž priepuolis ištiko. Vaje, kiek jame gausiai, kaip usnių javų lauke, iškeverzotų žodžių?!

Pradedant Toska, Džiakomo Pucinio, Verdžio (prieš kurį jau keletą skaitytojų sukėlė „Drauge” audrą arbatos stiklinėje), Leoš Janačeko, Hektaro Berliozo, Karmen, Mocarto, Plačido Domingu (net ištarimas neteisingas, Placido visame pasaulyje tariamas ispaniškai – Plasido) bei kt. Keista ar stebėtina, jog autorė išvardina kai kurias kitas įžymybes tikra jų pavarde ir vardu. Įdomu, kodėl ji kitataučių pavardes, kurios nesilinksniuoja, linksniuoja, o savo lietuviškos pavardės, priešingai, nelinksniuoja (kaip buvau priversta šiuo atveju rašyti Avižienio)?

Gražų visiems pavyzdį, kaip gerbti bei mylėti savo lietuviškas šaknis davė mažoji patriotė, 8metė Lina Barzdukaitė. Pakviesta garsiakalbiu „Laina”, ji drąsiai pasakiusi: „Mano vardas Lina, ne Laina!”

Labai patiko gerb. Vytauto Matulionio vertingame laiške išsakyta teisinga, taikli, įsidėmėtina ir būtinai vykdoma pastaba, kad dėl įvairių netikusių žodžių atsakomybę neša abi pusės – tiek rašantieji, tiek pati redakcija. Nereikia būti orakulu tai kartoti: kiek gi reikia „prakaito išlieti” bei „valandų sugaišti” žodžio perbraukimui, jo pataisymui? Redaktorių, kaip ir mokytojų, tai nuolatinis, kasdieninis darbas, iš to jie duoną valgo.

Beveik įpusėjus rašyti, gerųjų „dūšių” dėka gavau paštu „Draugą”, kuriame išspausdintas puikus Eglės Juodvalkės komentaras „Apie lietuviškos kultūros papročius Amerikoje” (2010 m. kovo 19 d.). Skaitydama jos šauniai apmąstytą, stipriu lietuvišku jausmu persmelktą straipsnį, pasijutau lyg čiulpčiau mėgstamą belgišką „Godivos” saldainį. Kiek jame daug sveikos, atviros tiesos, patriotiško, gilaus samprotavimo, stipraus jausmo savajai kultūrai! Oje, leiskite pacituoti jos Pačios perliukus bei deimančiukus. Ji rašo: „Dabartinis mėginimas įteisinti vyrišką pavardės galūnę moterims tiek Lietuvoje, tiek  Amerikoje yra paprasčiausias nesusipratimas, nesuvokimas lietuvių kalbos taisyklių. (...) Lietuviška spauda turėtų šiukštu atsisakyti spausdinti tokias nesąmones savo puslapiuose. Ši pastaba, deja, galioja ir ‘Draugui’! Tarp amerikiečių lietuvės gali vartoti kokias tik nori pavardes, bet tarp lietuvių turim laikytis lietuvių kalbos taisyklių.”

Amen! Brangioji Eglele, lai Jūsų šventi žodžiai įkrenta į moterų širdis, o įstrigę smegenyse ten pasilieka rankoms padėti prisiversti rašyti sąžiningai, teisingai, lietuviškai! Ogi Pačiai talentingai poezijos kūrėjai, Lietuvos kalno parnasiškos viršūnės mūzos numylėtai, linkime dažniau mus pradžiuginti bei praturtinti ne tik savo šauniu poetišku žodžiu, bet ir reikalingu tiesos žodžiu, stiprinant paklydusius lietuvybės baruose!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI

Redakcijos prierašas. Stasė Semėnienė, rašydama apie Rasos Avižienis straipsnyje vartojamus tikrinius nelietuviškus daiktavardžius, nepaminėjo, jog straipsnio autorė šalia lietuviško jų tarimo skliausteliuose pateikė ir tų daiktavardžių originalą.

Beje, už tokią pačią, kaip ir R. Avižienis, tikrinių žodžių vartoseną pasisako ir Eglė Juodvalkė. Jos komentare (2010 m. kovo 19 d.), vienoje vietoje, rašoma: ,,Lankiau lietuvišką Švento Pranciškaus pradinę mokyklą Yst Čikagoje (East Chicago)...”


UŽ KĄ IR KODĖL

„Drauge” išspausdintoje Leono Čerškaus autobiografijoje ,,Lietuvos kario atsiminimai” aprašyti baisūs ir šiurpūs įvykiai atrodė kartais nepakeliami žmogaus jėgoms. Reikia stebėtis, kaip Apvaizda gelbėjo Čerškų iš didžiausių sunkumų. Ten, kur atrodė jau visai beviltiška padėtis, staiga sušvytėdavo mažytis šviesos žiburėlis – išsigelbėjimas. Čerškaus šiurpus išsigelbėjimas Gudijoje yra stebuklas. Garbė Dievui ir mūsų mielam tautiečiui, kad nepalūžo ir išlaikė stiprią dvasią.

Pirmieji jo aprašomi vaizdai daug kuo priminė vokiečių rašytojo Eric Maria Remark knygą „Im Western Nichts Neues” („Vakarų fronte nieko naujo”). Tai Pirmojo Didžiojo karo kareivio užrašai kovos lauke. Su šia knyga autorius išgarsėjo visame pasaulyje.

Būtų gerai, kad visa tai būtų aprašyta knygoje ir išversta į vokiečių ir anglų kalbas. Tokia knyga būtų atdaras langas į pasaulį su giliu apmąstymu visiems: „Už ką ir kodėl”? Tai būtų šauksmas teisingumui ir humaniškumui.

Elena Rožėnienė
Tucson, AZ
 

03-24-10
DĖL PIRMOJO LR AMBASADORIAUS JT

„Drauge” 2010 m. vasario 18 d., p. 9 dr. Darius Furmonavičius straipsnyje „Lietuviai šventė Vasario 16ąją” rašo: „Sveikinimo žodį tarė LR ambasadorius Jusys (buvęs pirmasis Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Tautose New York).”

Kiek man yra žinoma, pirmasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Jungtinėse Tautose New York buvo Anicetas Simutis.

Lijolė Stanulytė-Černauskienė
Woodhaven, NY

Gerb. L. Stanulytė-Černauskienė teisi – pirmasis LR ambasadorius Jungtinėse Tautose (JT) New York buvo Anicetas Simutis. Jis buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi iš karto, kai Lietuva buvo priimta į JT 1991 m. rugsėjo 17 d.

Ambasadoriui Simučiui 1994 m. išėjus į pensiją, Lietuvos ambasadoriumi JT paskirtas Oskaras Jusys.

Redakcija



IŠ KUR ATSIRADO MIESTAS VARDU ,,WOOSTER”?

,,Draugas’’, 2010 m. kovo 9 d., p. 5, ,,Wooster apylinkės lietuviai paminėjo Nepriklausomybės dieną’’. Skaitau Sigitos Šimkuvienės-Rosen parengtą straipsnį, žiūriu į pažįstamus veidus nuotraukose, bet gi jie gyvena Worcester, Massachusetts, ne Wooster.

Sunku tą miesto vardą teisingai ištarti net ir pagal anglų kalbos taisykles. Jis pavadintas pagal Anglijoje, netoli Birmingham, esantį miestą Worcester. Worcester dar galima rasti ir Pietų Afrikoje, netoli Cape Town, New York valstijoje, netoli Albany, ir Maryland valstijoje, kur visa apskritis pavadinta Worcester.

Jeigu jau lietuvinti to miesto vardo ištarimą, tai gal geriau rašyti ,,Vūster’’, ar ne?

Birutė Prasauskienė,
Lomita, CA



03-23-10
AČIŪ UŽ ĮDOMIUS POKALBIUS APIE JAV SVEIKATOS REFORMA

Klausėte kunigo/psichologo; gydytojo; rašė kitas psichologas. Kiekvieną dieną galima skaityti naujų žmonių įžvalgas, kiekvienas rašo iš savo profesinės perspektyvos. Kiti galimi požiūriai? Gal sveikatos ekonomisto? Ligoninės administratoriaus? Socialinio darbuotojo? Pacientų?

Pacientų patirtis įvairi: yra pacientų, kurie nėra atsidūrę ant ekonominės krizės ribos, bet kabo kažkur per vidurį. Gal kas nors iš jų sutiktų atsakyti, pasidalyti savo mintimis šia tema?

Man būtų įdomu sužinoti JAV gyvenančių (su žalia kortele ar neseniai tapusių JAV piliečiais) lietuvių nuomonę. Ar jie seka sveikatos reformas? Ar kas pasikeis jų gyvenimuose, priėmus sveikatos reformą? (Žinoma, reikia sekti spaudą, kad žmogus susigaudytum, kuris reformos variantas JAV Kongrese bus priimtas ir kaip jis bus įgyvendinamas.)

Teko girdėti, kad kai kurie asmenys per savo darbovietes negauna sveikatos draudimo, ir jie net neįsigijo ,,krizinio” sveikatos draudimo. Jie visi man sako: ,,Jei kas bus, važiuosiu į Lietuvą gydytis”, o aš jų klausiu: ,,Jei būsi kritiškoje padėtyje, kaip skrisi?” Gal jie mano, kad nuvažiuos į ligoninę (Cook County, IL ar kokį kitą ligoninės ,,emergency room”) ir mokės iš kišenės, o vaikus užrašys į Illinois sveikatos draudimo programą?

Žinoma, tą pačią problemą turi visi JAV gyvenantys lietuviai (ir amerikiečiai), kurie buvo atleisti iš darbo ar turi tik laikinus/kontraktinius darbus, todėl turi iš savo kišenės mokėti už sveikatos draudimą, turi su tam tikra baime gyventi be jokio sveikatos draudimo ar įsirašyti į kokią nors JAV valdišką programą, jeigu gali. Gal ateis toks laikas, kai sveikatos reforma mums visiems užtikrins tai, ką visos kitos ,,pažangiosios” pasaulio šalys, įskaitant Lietuvą, užtikrina savo gyventojams.

Ramunė Kubiliūtė
Evanston, IL



Amerikoje vyko ir tebevyksta karšti apsikeitimai nuomonėmis dėl sveikatos draudimo. Šių dienų Amerikos visuomenėje, kongrese šiuo klausimu vyrauja skirtingos nuomonės, nors visi pripažįsta, kad reforma yra reikalinga.
Algimantas Gečys, norėdamas, kad ir lietuviai įsijungtų į šių klausimų svarstymą, kvietė mus nebūti pasyviais stebėtojais. Sekant spaudą, galima pastebėti, kad šiuo klausimu be A. Gečio su sveikatos reforma gerai yra susipažinęs ir dr. Romualdas Kriaučiūnas, kurio manymu, ,,diskusijos vyksta ne apie reformos reikalingumą, bet apie principus, kuriais reikėtų siekti reformas įgyvendinti”.

Niekam neatsiliepus į A. Gečio kvietimą pareikšti savo mintis apie sveikatos reformą šalyje, „Draugo” vyr. redaktorė kreipėsi į įvairių sričių žinovus ir pateikė jiems klausimus. Buvo kreiptasi į teologą, Romos katalikų kunigą dr. Kęstutį Trimaką, šeimos gydytoją Andrių Kudirką ir lietuvių liuteronų kunigą Valdą Aušrą. Ačiū dienraščio redakcijai už suteiktą galimybę susipažinti su kalbintų žmonių nuomonėmis, kurios gal ir neturės įtakos pačiai reformai, bet bus lietuvių visuomenės indėlis.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


03-20-10
PAŽINTIS SU ,,PAVARGUSIU HEROJUMI”

Leonidas Ragas savo komentaro ,,Tebeaidintis aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”, 2010 m. vasario 27 d.) pradžioje užsimena apie Juozo Gailos straipsnį ,,Herojai, išdavikai, prisitaikėliai”, paminėdamas ir Liūto Mockūno jau seniai išleistą knygą ,,Pavargęs herojus”.

Nors su šios knygos turiniu susipažinau prieš daugelį metų, iki šiol negaliu pamiršti savo nuostabos ir širdgėlos. Knygoje mėginta sumenkinti ar net pasišaipyti iš tikrųjų herojų kovos už Lietuvos laisvę ir iškelti išdaviką ,,herojų” Joną Deksnį, palaikiusį ryšį su kitu garsiu išdaviku Juozu Albinu Markuliu. Sunku buvo suprasti, kokių tikslų siekė L. Mockūnas, rašydamas tą knygą. Buvau labai dėkinga Kęstučiui Girniui už šios knygos kritiką, pasirodžiusią ,,Darbininke” (gaila, neatsimenu tikslios to numerio datos), kur jis labai taikliai išsakė savo mintis. Gaila, kad po tiek metų nebeturiu savo rankose nei knygos, nei Kęstučio straipsnio, kad galėčiau smulkiau apie tai parašyti. Liko tik knygos skaudus prisiminimas, ypač dėl Juozo Lukšo, mano už Lietuvos laisvę žuvusio vyro.

Kai 2005 m. Goteborg, Švedijoje, vykusioje knygų mugėje buvo pristatyta Jono Ohman’o į švedų kalbą išversta Juozo Daumanto (Lukšos) knyga ,,Partizanai”, netikėtai susidūriau su L. Mockūnu ir jam trumpai išsakiau savo nuomonę apie jo knygą. Jis man atsakė, kad yra pakeitęs savo nuomonę ta tema. Gaila, kad daugiau nebeturėjau progos su juo ,,susidurti” ir nebeturėsiu, nes jis jau paliko šį pasaulį.

Gal ta L. Rago minėta krepšininkų kelionė į Sovietų okupuotą Lietuvą ir L. Mockūno knyga ,,Pavargęs herojus”, menkinanti tikrųjų laisvės kovotojų milžinišką auką ir kelianti išdaviko ,,heroizmą”, ir yra priežastis, kodėl santariečiaišviesininkai buvo pravardžiuojami kosmopolitais, komunistų draugais ir nelaikomi patriotais? Sunku su tuo sutikti, nes aš asmeniškai (ir mano dvynė sesuo Vida) turėjome mums brangių draugų tarp šviesininkų, kurie buvo tikri patriotai ir nieko bendro su komunistiniais įsitikinimais neturėjo.

Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė-Paronetto
Sparkill, NY


APIE IGNĄ ,,IŠ ARČIAU”

Įdomus Stasio Goštauto straipsnis Vytauto Igno mirties metinių proga „Užrašai iš Bostono: Vytautą Igną (1924–2009) prisimenant” („Draugas”, 2010 m. vasario 13 d.) pabudino daug iš atminties negrįžtamai blėstančių atsiminimų. Šio autoriaus straipsnį apie šį iškilų menininką teko skaityti angliškai ir „Lituanus” žurnale, 1963 metų pirmame numeryje. Abu straipsniai įžvalgiai pristato, nagrinėja ir vertina V. Igno kūrybą.

Vytautą Igną, jam besikuriant Amerikoje, teko iš arčiau pažinti, kartu pabuvoti, pasisvečiuoti. Siejo su juo ir giminystė. Jo pirmoji žmona buvo mano pusseserė Genė Krivickaitė (jos brolis Alfonsas Krivickas, dailininkas-grafikas, gyveno ir kūrė Vokietijoje). Su ja Vytautas susilaukė dukters Eglės. Kitas, kiek tolimesnis ryšys su juo buvo per Vytautą Kazimierą Jonyną, mano mamos (Jonynaitės) pusbrolį, Freiburgo Taikomosios dailės instituto įkūrėją, direktorių ir dėstytoją, kur mokėsi ir Ignas.

Kaip ir daugelis pokario atvykėlių į Ameriką, pačioje pradžioje, kad pragyventų, Ignas turėjo imtis ir „nemeniškų” darbų. Vienas jų buvo namų dažymas. Tačiau šio darbo jis turėjo atsisakyti, nes jam, kaip menininkui, vis norėjosi į savo „kūrinį” – dažomą namo sieną – pažvelgti „iš toliau”. Tačiau užsimiršus, kad stovi ant kopėčių, pora žingsnių jį greit grąžindavo į labai „nemenišką” ir dažnai pavojingą tikrovę. Todėl teko ieškoti kito darbo, mažiau žalingo menininko lakiai vaizduotei ir kūnui.

V. Igno kūryba – laiko ir kantrybės reikalaujantis galvosūkis. Jo veidų liūdnos akys šypsosi per kančią, o jo juokdariai juokiasi pro ašaras. Bet koks atpildas, kai ši mįslė yra atspėjama ir „neregys” staiga praregi! Jo meninė „poezija” pilna (gerąja prasme) vaizdinių, kurie prašosi rūpestingo, gilaus žvilgsnio. Joje krikščionybė ir pagonybė yra lygiateisės dvynės seserys. Jo „primityvizmas” – griežtų akademinių taisyklių dar visai nesupančiotos vaizduotės padarinys. Primityvizmo sąvoką ne tik galima, bet ir būtina naudoti „laisvai ir drąsiai”, kitaip ji netenka jai būdingo „naivaus” patrauklumo. Menininko „naiviu originalumu” ir kad jis „kitaip nemokėjo” tenka tik džiaugtis. Tai ir buvo jo talento esmė ir gelmė.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


03-18-10
KŪČIOS IR AMERIKOJE YRA GRUODŽIO 24 D.

Perskaičius Danutės Grajauskienės laišką („Draugas” 2010 m., vasario 12 d.) liko neaišku, ką ji nori pasakyti. Ji teigia, kad gyvename Amerikoje, todėl reikia prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Pamini, kad ne visi gali paruošti tradicines Kūčias su „12 patiekalų vien tik sau…”, kad ,,neturi, su kuo Kūčias praleisti”. Tokiu atveju pasikvieskite juos pas save, o jei visi nesutilps, tai išnuomokite didesnes patalpas ir praleiskite šventą Kūčių vakarą gruodžio 24 d. kartu. Jei sekate lietuvišką spaudą, tai turėjote skaityti apie tokius renginius keliose lietuvių kolonijose.

 D. Grajauskienė aiškina, kad ,,Kūčių valgiai menkinami, rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti”. Bet ar Kūčių prasmė nėra sudarkoma, tiesiog pašiepiama, kai nesilaikoma tradicijos ir taip lengvapėdiškai ,,kūčiavojimai” ruošiami kada tik kam patogiau? Toliau laiške ji rašo, kad ,,Kūčiose atsilanko (…) nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis (…)” Nesuprantu, ar čia D. Grajauskienė mums sako sekti nelietuvių galvosena, kad Kūčių data nesvarbi? Ar pajėgia jiems perduoti lietuviškų tradicijų pažinimą, kai pati šių tradicijų negerbia?

Noriu vėl grįžti prie ,,šuniui numesto kaulo”, t. y., rengti taip vadinamas Kūčias Advento metu tiems, kurie negali sau tokį tradicinį stalą paruošti. Teko skaityti, kad kartais po tokių Kūčių atvyksta ir Kalėdų senelis. Tai ar nebūtų logiška po kiekvienų šių Kūčių turėti ir Kalėdas? Vaikučiai daugiau dovanų gautų.

Teko paklausti keletą ,,organizacinių Kūčių” rengėjų, ką jie veikia gruodžio 24 d. vakare? Visi atsakė, kad tą vakarą švenčia Kūčias su savo šeimos nariais. Gaunasi vaizdas, kad dabar JAV lietuviai praleidžia Adventą lankydami įvairias Kūčias taip, kaip amerikonai savo kalėdinius balius. Renginiai labai panašūs, tik kitaip pavadinti.

Galiausiai, mano minėtas asmuo, kuris dalyvavo keliose Kūčiose, ten lankėsi iš pareigos, remdamas lietuviškų organizacijų renginius, tad D. Grajauskienės pašaipios pastabos, kad einama iš smalsumo ar nuobodulio, čia visai netiko.

Gražina Kiaučiūnienė
Lansing, MI


BAISUS ŽODIS ,,PATIKRA”

Jau antrą kartą iš eilės žodis ,,patikros’’ pasirodo ,,Draugo’’ straipsniuose. Palikime žodžius ramybėje, kurie mums yra jau įprasti, su kuriais mes jau suaugę, kaip ,,patikrinimas’’. Geriau ieškokime naujadarų, kurie pakeistų svetimžodžius.

Gintra Narienė
Darien, IL

03-17-10
Kas duos jaunimui pavyzdį?

Vartydamas „Skautybės kelio” straipsnius „Draugo” dienraščio vasario mėn. 10 dienos laidoje, pastebėjau rašinį su nuotraukomis apie 2009 metais įvykusius „Skiltininkų” kursus. Skiltininkas ar skiltininkė yra mažos grupės vadovas, kuriuos išsirenka patys jaunuoliai. Grupę sudaro 6–8 asmenys. Norint būti skiltininku ar skiltininke, reikia turėti šiokių tokių vadovavimo žinių ir gabumų. Tuo tikslu – žinių pagilinimui – ir yra ruošiami kursai.

Mane nustebino nuotrauka, po kuria parašyta, kad viena iš nuotraukoje stovinčių yra kursų patarėja, apsirengusi suplyšusiomis kelnėmis. Tokia šių dienų jaunimo mada. Spaudoje teko pastebėti, kad šių dienų jaunimas nemoka pasakyti žodžio „NE”. Bendraamžių psichologinis spaudimas kelia baimę būti nesuprastiems ir išskirtiems iš savo būrio. Reikia manyti, kad vyriausių vadovų tikslas yra paruošti jaunuosius vadovus būti tvarkingais organizacijos nariais, rodant save kaip pavyzdį jaunesniesiems, nesivaikant žalingų jaunimo „madų”.

Teko dalyvauti daugelyje stovyklų, kuriose matydavau netvarkingai apsirengusius jaunuolius ar jaunuoles vėliavų nuleidimo ar iškilmingų sueigų metu. Pagarba jūrų skautėms už jų tvarkingumą. Teko pastebėti nusižengimų nustatytoms taisyklėms, ir tarp vyresnių vadovų. Yra sakoma, kad nėra namų be dūmų, bet tai – išimtys.

Mane nustebino straipsnio pasakymas, kad tik 15 jaunuolių dalyvavo visuose užsiėmimuose iš 44 atvykusių. Suruošti kursus kainuoja nemažai išlaidų ir asmeninio laiko. Atrodo, kad kai kurie jaunuoliai atvyksta tik linksmai praleisti laiką.

Skaitant „Skautybės kelyje” išspausdintus straipsnius, atmintin grįžo laikai, kada, gyvendami Vokietijos stovyklose, atkūrėme Tėvynėje Lietuvoje veikiančius skautų vienetus ir kitas Lietuvoje veikiančias organizacijas, o vėliau tą patį darėme išvykę į svetingus kraštus. Buvo vadovautasi Lietuvoje skautų vadovybės sukurtomis taisyklėmis. Gal ir tada pasitaikydavo mažų nukrypimų, bet viskas būdavo sutvarkoma išmintingais sprendimais, nes klestėjo tarpusavio meilė, pagarba vienas kitam, broliškumas, seseriškumas.

Gal kam nors nepatiks šie mano tiesūs žodžiai, bet juk iš klaidų mokomės. Visi žino seną patarlę: „Kalk geležį, kol ji dar karšta.”

Senas skautijos darbuotojas
Antanas Paužuolis
Čikaga, IL


03-16-10
NEVYKĘS LAIŠKAS KARDINOLUI

Perskaičius š. m. kovo 6 d. „Drauge” išspausdintą „Atvirą laišką J. E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai”, parašytą Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos rėmėjų vardu, matyti retas atvejis, kai maža, drąsių asmenų grupė bando kalbėti už visus ir visiems primesti savo norus ir planus. Laiško autoriai nenurodo savo skaičiaus ir pavardžių, o pasirašo kaip vien parapijos rėmėjai.

Laiškas prasideda aprašymu, kai laikinai parapijoje besilankantis kunigas-studentas pradeda kalbėti suruošto klebono pagerbimo metu. Nežinodamas parapijos ir klebono praeities, kun. Gediminas Jankūnas pradėjo agituoti parapijiečius pratęsti kun. Anthony Markaus klebonavimą parapijoje. Ta kalba, pasak laiško autorių, buvo „Šventosios Dvasios įkvėpta”. Toliau parapijos rėmėjai pradeda niekinti „taip vadinamus katalikus”, kurie nesutinka su jų nuomone. Laiško autoriai apkaltina juos „nenoru atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo, ginant vien save, o ne parapijos gerovę”. Laiško autoriai nė žodžiu neužsimena apie kun. A. Markaus klebonavimo pradžią, kuri parapijoje sukėlė didelę nesantaiką, o jo veikla išvaikė iš parapijos daugumą naujai atvykusių lietuvaičių.

„Atviras laiškas” savo turiniu nedaro garbės nei parapijos nariams, nei jo rašytojams. Nėra malonu jį skaityti ir arkivyskupijos darbuotojams. Galbūt tai atsitiktinis sutapimas, bet „Atviras laiškas” savo taktika pamėgdžioja sovietų kompartijos veiklos būdus. Ten visi, nesutinkantys su jos programa, buvo apšaukiami „liaudies priešais”.

Jeronimas Tamkutonis
Čikaga, IL



03-13-10
20 STEBUKLINGŲ METŲ: DŽIAUGSMŲ

2010 metų kovo 11-tą dieną Lietuva šventė 20 stebuklingų laisvės metų.
Kaip ir visur pasaulyje, Lietuvoje taip pat yra daug rūpesčių, bėdų ir vargų. Bet, mano nuomone, yra kuo pasidžiaugti! Siūlau: kiekvienas lietuvis, kur jis dabar bebūtų, gali pasidžiaugti šiais įvykiais bei šiais dalykais:

1. K-11: 1990.03.11, kai Lietuva – pati pirmoji, atsisakė Maskvos „meilės”.
2. 1993.08.31, kai paskutinis rusų kareivis išvyko iš laisvos Lietuvos.
3. Lietuva yra visateisė Jungtinių Tautų narė.
4. Lietuva yra visateisė NATO ir ES narė.
5. Penkiose olimpiadose (1992; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.) Lietuva laimėjo kelis aukso, sidabro ir bronzos medalius.
6. 2002 metais buvo baigtas leisti didžiulis lietuvių kalbos turtas – „Lietuvių kalbos žodynas” (LKŽ) – 20 didelių tomų, apie 400,000 žodžių.
7. Lietuvių kalba jau nuo 1988 metų yra Lietuvos valstybės kalba.
8. 2009 metais Lietuva šventė 1000 metų nuo jos vardo paminėjimo istorijoje.
9. Virgilijus Alekna kelis kartus laimėjo pasaulio (ir olimpiados) disko metimo aukso medalį.
10. 2009 m. jachta „Ambersail” apiplaukė visą pasaulį.
11. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė veikia 41 valstybėje.
12. JAV dienraštis „Draugas” sulaukė 100 metų.
13. Lietuva išsirinko 5 Seimus (1990; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.).
14. Lietuva turėjo 15 ministrų kabinetų.
15. Lietuvos kariai gina laisvę Balkanuose, Irake ir Afganistane.
16. Lietuva turi 16 universitetų. Vilniaus universitetas – žymus aukštojo mokslo centras.
17. Prez. George W. Bush Vilniuje pažadėjo ginti Lietuvą.
18. Vilniaus senamiestis – viena iš pasaulio labai įdomių vietų.
19. Daug lietuvių grįžta iš užsienio.
20. Lietuvos valdžioje dabar yra trys moterys: prez. Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Antanas Klimas
Rochester, NY


PAS SEUL GARSIAJAI BALERINAI ANNAI PAVLOVAI

Audrė Budrytė savo pastabose dėl vasario 20 d. įvykusio koncerto Jaunimo centre „Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?” („Draugas”, 2010 m. vasario 26 d.) klysta, priskirdama Eglės Špokaitės šoktą „Mirštančią gulbę” Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras”. Šis šokis buvo šokamas ne Čaikovskio muzikai, bet prancūzo Charles Camille SaintSaens orkestrinei siuitai „Žvėrių karnavalas”, tiksliau sakant, jos gražiausiai daliai „Gulbė”. Tai buvo vienintelė šios siuitos dalis, kurią kompozitorius leido spausdinti ir atlikti dar jam gyvam esant. Šia muzika pagrįstas trumpas šokis „Mirštanti gulbė” buvo sukurtas choreografo Michael Fokine kaip pas seul garsiajai balerinai Annai Pavlovai, kuri jį pirmą kartą pašoko 1905 metais St. Peterburg, Rusijoje, viename koncerte. Jis tapo su ja glaudžiausiai susijusiu šokiu.

Tačiau A. Budrytė labai teisingai piktinasi fotografais ir filmuotojais, kurie tiesiog akiplėšiškai savo blykstėmis ir kitais technologijos „stebuklais” darko scenos menininkų susikaupimą ir žiūrovų gėrėjimąsi jų talentais. Tai paprasčiausios pagarbos ir profesionalumo stoka. Jų pasiteisinimas, kad „Tai mano darbas”, yra tik nevykęs išsisukinėjimas. Gaila, kad išeivijos lietuvių renginiuose tokie „žurnalistiški” (?!) išsišokimai yra labai dažni. Dar blogiau, kad jie yra toleruojami. Jokiame rimtame teatre taip neatsitiktų. Laikas pabusti.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


03-12-10
ROŽĖMIS KLOTAS GYVENIMAS? TIKRAI NE.

Turiu būtinai atsiliepti į Sta sės Semėnienės viešą apkaltinimą (,,Draugas”, 2010 m. kovo 6 d., laiškų skyrius), kad mūsų Kalifornijos dailiųjų valgių klubo (KDVK) Įgaliotinio gyvenimas buvo ,,rožėmis klotas”.

Kadaise, seniai, labai seniai, dypukų gyvenimo pradžioje, kada ir tie ankstesni grinoriai dar nebuvo visi išmirę, kada dar nė viena lietuvių graži bažnyčia nebuvo nugriauta, kada seselės kazimierietės pamokų metu su liniuotėmis per nagus negailėdavo (,,Shut up!” she explained), Chicagos Bridgeport rajone, netoli a. a. Lietuvių auditorijos ir ne taip toli, kur senovės šernai ir stumbrai dar siautė ,,pažangiųjų” laikraščio ,,Vilnis” redakcijoje, kai dar nė viena lietuvė negyveno kažkokiame ,,barabanų” miestelyje, inžinierius Alfonsas Semėnas ten, ant pačios Halsted gatvės, turėjo savo elektronikos įmonę. Ir taip pasitaikė, kad vieną gražią dieną gerb. Semėnas pardavė mūsų įgaliotiniui ir jo tėvui, Kaziui Janutai, ,,Zenith” televizorių, kuris paskui per ilgai nesugedo. Mūsų įgaliotinis dar dabar atsimena, kai visi jo draugai jau seniai žiūrėjo spalvotą televiziją, o jis vis dar turėjo pasitenkinti su tuo juodai baltu ,,Zenith”. Bet turbūt jau per vėlu atitaisyti tą skriaudą.

Tai tokios buvo ir tos rožės – erškėčiai, ne rožės.

 KDVK Įgaliotinio
(Donato Janutos) pavaduotojas
San Francisco, CA


03-11-10
VASARIO 16 MINÈJIMAS ČIKAGOJE

Visuomet su įdomumu perskaitau straipsnius apie Čikagos lietuvių veiklą, nes ten esu praleidęs savo jaunystę. Taip buvo ir su ALT’o straipsniu ,,Išeivija gyva” (,,Draugas” 2010 m. vasario 27 d.).

Reikia pagirti Nepriklausomybės šventės rengėjus, kad jie pakvietė studentus vesti minėjimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad nors pavadinimas skelbia – ,,akivaizdus kartų junginys”, deja, pažvelgus į nuotraukas, vaizdas kitoks: atrodo, visi dalyviai – pensininkai. Čia nenoriu kritikuoti prof. Stasio Goštauto, kurio straipsniai man yra vieni iš įdomiausių ,,Drauge”, galvoju, jo kalba buvo sutikta su entuziazmu. Ir kultūrinė dalis turėjo patraukti daugiau jaunesnių dalyvių. Manau, kad jaunimas neateina, nes minėjimai būna per ilgi, o oficiali dalis neįdomi. Gaila, kad straipsnyje nepaminėtas nė vienas amerikietis pareigūnas, tiktai perskaitytas Kongreso nario laiškas.

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA


03-10-10
BŪNA IR TAIP

Perskaitęs Stasės Semėnienės laišką (kovo 6 d. nuomonėse) apie lietuviškų vardų ir pavardžių vargus, noriu ir savo „nuotykį” pridėti. Gal savaitę prieš universiteto baigimą ir diplomų įteikimą, savo universiteto mokinio sieninėj dėžutėj randu raštelį: ,,Būk malonus ateinančią savaitę stabtelėti dekano Cramer įstaigoje.” Krapščiau galvą, ką dabar būsiu padaręs? Truputį bijodamas, nužygiavau pas dekaną, kuris žemesniam kurse man buvo ekonomikos mokslus dėstęs, bet tikriausia tai buvo užmiršęs. „Radau jūsų raštelį, ir, štai, esu čia”, pasakiau. „Ačiū, kad atėjai”, sako dekanas. „Noriu išgirsti, kaip tari savo vardą ir pavardę, idant, įteikiant diplomus, teisingai ištarčiau.” Tarimą sąraše pasižymėjo.

O kada varžybų pranešėjas per garsiakalbį jos vardą ištardavo Laina, aštuonmetė plaukikė duktė Lina nužygiuodavo pas jį ir pareikšdavo: „Vardas yra Lina, ne Laina.”
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


GARSIOJI V. DAUNORO KONCERTO PLYTA

Norime pranešti, kad dr. Leonido Rago komentare ,,Tebeaidintis aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”, 2010 m. vasario 27 d.) minima Jaunimo centre vykusio Vaclovo Daunoro koncerto metu įmesta plyta, sužeidusi Danos Stankaitytės ranką, yra Vilniuje, mūsų namuose. Mes ją ,,saugome” jau tiek metų ir norime, kad dr. Ragas bent žinotų, kad ji nėra dingusi.

Nerija Kasparienė
Vilnius, Lietuva


ARTĖJANT BIRŽELIO TRĖMIMŲ DIENAI

Artėjant liūdnajam birželiui, reikia, kad lietuviai rašytų į Lietuvos paštą, prašydami ta proga išleisti pašto ženklą ir taip paminėti lietuvių trėmimą į Sibirą.

Pašto ženklas galėtų vaizduoti prekinį raudonos spalvos vagoną, ant ženklo turėtų būti parašyta deportacijos data ir ištremtų lietuvių skaičius.

L. Stankevičius
Lavalis, Quebec, Kanada


03-06-10
KOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI




Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ,,rėmėja”



03-04-10
MŪSŲ VISŲ PAREIGA

Gavęs „Draugą” pirmiausiai susirandu skaitytojų laiškus. Sausio 14 d. „Drauge” Zenono Prūso laiškas tikrai sukrėtė: jame jis aprašo pažįstamos merginos garbingą žūtį už Tėvynę, einant partizanų ryšininkės pavojingas pareigas, ir garbingą mirtį – nepasidavusi priešui žuvo su ginklu rankoje.

Nuoširdžiai pritariu gerb. Prūsui, kad ji turėtų būti tinkamai pagerbta ne vien partizanų, bet ir visos Lietuvos patriotų, prezidentų Brazausko ir Adamkaus. Bet tai iki šiol nebuvo padaryta. Taip mūsų partizanų, partizanių, ryšininkių kūnai – tūkstančiai jų nėra surasti, nėra tinkamai palaidoti. O kas kaltas? Mes, nes nelendame mūsų pačių išrinktai valdžiai po skūra, kad įkyrėtume. Mūsų visų pareiga surasti visus, tinkamai ir garbingai palaidoti, pastatyti paminklus garbingose vietose.

Z. Prūsas įsikarščiavęs nei iš šio, nei iš to užsipuola mūsų garbingiausią didvyrę Emiliją Platerytę. Tų dviejų moterų negalima lyginti: Platerytė buvo ne tik surinkusi tūkstančius sukilėlių, net su dalgiais – vadinamus dalgininkus, stojusius prieš rusų kariuomenę. Ji kūrė sukilimo ir mūšio su priešu planus, ji vedė į mūšį. Tam reikėjo labai didelių gabumų, drąsos, pasiaukojimo, ryšių su sukilimo vadais ir jų pasitikėjimo. Z. Prūsas gal nežino, kad visame pasaulyje buvo tik dvi tokios moterys – mūsų bajoraitė E. Platerytė ir Jeanne d’Arc.

Algis Virvytis
Boston, MA


SiŪLYMAS DAUGIAU PATYRINĖTI FAUSTIN E. WIRKAU PRAEITĮ

John Rapšio straipsnis „Drauge” (2010 m. vasario 3 d.) apie Haiti yra labai įdomus ir labai aktualus dabar, kada šalis šiuo metu kenčia nuo didelės nelaimės. Ačiū jam už tos šalies istorinę apžvalgą.

Buvęs šalies vadovas F. Wirkau, tikrai, atrodo, galėjo būti lietuvių kilmės, bet tam reikia daugiau studijų. Lietuvos praeityje yra buvę daug lietuvių – vyrų ir moterų, kurie atliko didelius žygdarbius kitoms tautoms.

Dainelę apie negrų sukilimą Kuboje ir man teko dainuoti būnant studentu Muenchen’e, bet vietoje „Kubos” mes dainavome „Afrikoj”.  Tą pačią dainą dainavo ir vokiečių studentai vokiškai. Mes galvodavome, kad tai vokiečių Antrojo pasaulinio karo prisiminimai apie jų kovą Afrikoje.

Gal J. Rapšys galėtų daugiau patyrinėti Faustin E. Wirkau praeitį? Tai būtų didelė dovana Lietuvos istorijai.

Algimantas Juškys
Čikaga, ILKOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Çikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.


MALONU PRISIMINTI

Malonu prisiminti Vandą Stankienę Panavaitę, kurią teko pažinti gyvenant lietuviškajame Čikagos Marquette Parke, girdėti ne kartą dainuojant subuvimuose, skautų stovyklose savo dainą ,,Aš verkiau parimus”. Ne kartą teko su gerb. Vanda, visada linksma, juokaujančia, gražiabalse, pasišnekėti. Keista, kad Lietuvoj kai kurie laikraščiai vis dar nežino tos populiarios dainos autorės, kaip buvo rašyta š. m. sausio 23 d. ,,Drauge”.

Maloni, gražiabalse Vanda, gyvuok, dainuok!
Su gražiais prisiminimais,

Nijolė Jankutė Užubalienė
Engandine, Australia


03-03-10
VASARIO 16-oji – NE SKAIČIŲ REIKALAS

Antradienį, t. y., tikrą Vasario 16 dieną, lygiai 11 valandą ryto, Austra-lijos valdžios įstaigų kieme Hobart’e (Tasmanijos sostinėje) mes iškėlėme dvi vėliavas – Lietuvos ir Australijos. Sugiedojome Lietuvos himną ir pasa-kėme prakalbas, kad visi žinotų, ko-dėl mes ten susirinkome. Juk Vasario 16-oji mums visada buvo ir lieka brangiausia data, ir mes kasmet ją paminime viešai, bet ramiai ir su didele meile.

Nesvarbu, kad visoje Tasmani-joje gyvena vos 40 lietuvių ir kad gal tik pusė jų tepajėgė šįkart susibėgti. Čia ne skaičių reikalas: juk ir mažesnis būrelis gali parodyti savo gilią meilę Tėvynei.

Algimantas Taškūnas
Hobart, Australija


OSANA AUKŠTYBĖSE!

Kiekvieną sekmadienį pamaldų metu iškyla abejonės dėl kalbos tiks-lingumo: „Pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės.” Visų pirma, būdvardis (pilnas) numato vyriškos giminės daiktavardį.  Taigi, dangus yra tvar-koj, bet žemė? Toliau tas būdvardis prašyte prašosi vienaskaitos, o turim dviskaitą. Laimei, išeitis paprasta: „Pilnas yra dangus ir pilna žemė Jo garbės.” Osana aukštybėse!

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


APIE VARDŲ IR PAVARDŽIŲ BĖDAS IR BĖDELES 

Su įdomumu skaitau straipsnius, komentarus apie vardus ir pavardes, bėdas ir bėdeles apie jų rašymą, tarimą, trumpinimą ir ilginimą. Kas jų neturėjo? Kęstutis Ječius („Drau-gas”, 2010 m. sausio 30 d.) rašo apie savo bėdas universitete, kur jis buvo apsuptas žydelių. Ir mokinių, ir mokytojų. Manau, kad jis klysta, greičiausiai, tai buvo vaikų darželyje.

Jonas Kastilius
New Stanton, PA

PASLAPTINGAS ANSAMBLIS

Pastebėjau ,,Draugo” vasario 12 d. laidoje, 6 puslapyje ,,garsaus vyrų vokalinio ansamblio iš San Francis-co’’, kuris koncertavo filharmonijoje, nuotrauką. Atrodo gana paslaptingai: garsus, bet bevardis ansamblis pasi-rodė neįvardytoje filharmonijoje.
Kadangi kiek anksčiau girdėjau per Rochester NPR klasikinės muzi-kos stotį dainuojant vyrus, kurie, kaip buvo skelbiama, turėjo vykti gastrolių į Europą ir taip pat ap-lankyti Lietuvą, spėčiau, kad čia tas pats ansamblis – ,,Chanticleer”. 

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY


02-27-10
NE VISKAS TAIP

Truputį atsargiau su vertinimais, užsakytais per honorarą (biografijomis, straipsniais ir kt.).

Raimundo M. Lapo laiškas „Drauge” (2010 m. sausio 16 d.) apie Vl. Baltrušaitį ir Čikagos Operos chorą reikalauja patikslinimo. Jis prisipažįsta suklydęs, pavadinęs Vl. Baltrušaitį Čikagos Operos Vyrų choro įkūrėju, tačiau mano, kad tai nemenkina muz. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnų, kadangi vėliau jie dirbo kartu. Toks vertinimas neteisingas.

„Karūną” vis dėlto tenka uždėti muzikui A. Gečui ir choro vadovui V. Radžiui, kurie 1949 m. pirmieji sutelkė 42 vyrų grupę ir įkūrė Čikagos Lietuvių vyrų chorą. Vl. Baltrušaitis pradėjo darbą kaip dirigentas ir aktorius nuo 1954 m. Statant operą ir pasikeitus choristų sudėčiai, choras tapo Čikagos Lietuvių Opera.

Jame daug metų dirigentu buvo muz. A. Kučiūnas ir dirigentas muz. A. Vasaitis, taip pat muz. R. Kaminskas ir Kazėnas (iš Clevelando). Svečio teisėmis buvo pakviestas Gaidelis (jo kūrinio „Dana” atlikimui) ir muz. Marijošius. Visi šie dirigentai turėjo aukštą muzikinį išsilavinimą. Tuo laikotarpiu buvo atlikti ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių lietuviška visuomenė labai geidė.

Nuopelnas ir garbė priklauso ne vienam asmeniui, bet visai didžiulei grupei žmonių, kurie įdėjo savo kūrybą, talentą ir sielą. Kitaip galvoti yra klaidinga.

Algimantas Juškys,
buvęs dainininkas
Čikaga, IL


DUNDZILOS MENAS, BIZNIS IR LABDARA

Labai malonu buvo matyti, kad Antanas Dundzila domisi liaudies menu ir tikrai moka išrinkti būsimus Michelangelo ir Picasso ir jų kūrinius (,,Draugo” laiškų skyrius, 2010 m. vasario 13 d.). Neatsimenu, kad Dundza tada, kai trumpomis kelnėmis stovyklaudavo su mumis, būtų parodęs tokių gabumų. Bravo! Šaunu!

Tikiu, kad mes galėtume padaryti gerą biznį pardavinėjant tokį meną ir pelną paskirti ,,Draugui” ir kitiems lietuviškiems reikalams (žinoma, po atitinkamo komiso (už mūsų triūsą). Išteklių niekad nepritrūktų, nes tokių apiplyšusių tuščių kartoninių dėžių yra išmestų prie kiekvienos likernės ir grosernės (liquor ir grocery stores) šiukšlių konteinerių.

Donatas Januta
San Francisco, CA


KADA GRĮŠIME PRIE TIKRO GROŽIO MENE, POEZIJOJE

Asmenys, pasiilgę grožio mene, poezijoje ir literatūroje, bus dėkingi Antanui Dundzilai ir Gražinai Kriaučiūnienei už jų straipsnius „Draugo” dienraštyje (2010 m. vasario mėn. 13 d.), kuriuose išsakė pastebėtas neigiamybes šių dienų mene, literatūroje.

Žiūrint į pateiktą ,,National Gallery of Iceland muziejuje B. Anderson kūrinį ,,Kartonas”, man priminė laikus, kada augantys vaikai atsinešdavo didžiules kartono dėžes, panaudotas šaldytuvų ar skalbimo mašinų pervežimui, žaisdavo su jomis, pjaustydami įvairių dydžių ir išvaizdų skyles. Gal vaikai kūrė modernų meną, nes labai panašiai atrodė?

Šiuo klausimu esu ne vieną kartą rašęs, bet nebuvo atsiliepimų. Matyt, daugumai patinka nežmoniškai atrodantys piešiniai arba eilės. Reikia eiti su nauju mąstymu, išmetant tikrąjį grožį, kitaip gali būti palaikytas neišmanėliu.

Kyla klausimas, kodėl viduramžių menininkų kūriniai yra parduodami už milijonus? Šių dienų menininkai, poetai, literatūros kūrėjai turėtų pasielgti kaip Renata Šerelytė – paaiškinti savus kūrinius, ką jie nori pasakyti žiūrovams, bet nelaikyti jų tokiais, kurie nesupranta šių dienų naujovių. Atrodo, kad pasaulis pamilo smurtą, karus, žemės drebėjimus, potvynius, bet užmiršo tikrąjį grožį, kuris dar supa žmoniją.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-25-10
KATYNĖS ŽUDYNĖS – AR LIETUVOS VALDŽIA SNAUDŽIA?

1940 m. Stalino įsakymu NKVD Katynės miške nužudė 22,000 į nelaisvę paimtų lenkų karių. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietai nuslėpė ir paneigė, kad tos žudynės įvyko, ir melagingai kaltino vokiečius įvykdžius minėtas žudynes. Taip reikalai stovėjo 50 metų.

Pagaliau, 1989 m. Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tos žudynės buvo įvykdytos NKVD pagal Stalino įsakymą. 1991 ir 1992 metais Borisas Jelcinas perdavė Lenkijai kai kuriuos anksčiau slaptus buvusius sovietų dokumentus, kurie tai patvirtino. Bet ligi šiol kai kurie Rusijos politikai vis dar neigia Rusijos kaltę, sako, kad tie dokumentai yra suklastoti, kad žudynės buvo įvykdytos ,,hitlerininkų” ir t.t. Slaptuose Rusijos archyvuose dar yra daug dokumentų apie tas žudynes, kurie nėra paviešinti.

Rusijos nerangusis Vladimiras Putinas ligi šiol labai nenoriai ta tema kalba. Bet lenkams pamažu, ,,mandagiai” ir ,,geruoju” pasisekė išklibinti vieną kitą žodį ir net gauti pakvietimą iš Putino dalyvauti šių metų balandžio mėnesio Katynės žudynių minėjime. Nors Rusija tą minėjimą vadina apibendrintu švelnesniu vardu – ne lenkų, bet apskritai įvairių piliečių žudynėmis.

Dabar atrodo, kad lenkai žada pereiti nuo ,,mandagių” kalbų į atvirą ir viešą priverstinį ieškinį prieš Rusiją. ,,Drauge” (2010 m. vasario 20 d.), pranešama, kad Lenkijos vyriausybė ruošia bylą Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją už tuos veiksmus.

O kiek buvo lietuvių nužudyta tarp tų 22,000 lenkų? Tuo laiku lenkų kariuomenėje tarnavo nemažas skaičius lietuvių iš lenkų užimto Vilniaus krašto, iš Suvalkų trikampio ir iš Baltarusijos lietuviškų kraštų. Kad Lietuva niekuomet nepripažino Žulikausko (lenkiškai: Želigowskio) tų lietuviškų kraštų prie Lenkijos prijungimo, duoda dabartinei Lietuvai ir teisinį pagrindą atstovauti tiems lietuviams. Jeigu Lenkija ruošiasi į atvirą kovą teismuose su Rusija, būtų gera proga Lietuvos valdžiai prisidėti prie to ir paremti Lenkiją. Tai būtų geras žingsnis net kitoms Lietuvos ir lietuvių patirtoms skriaudoms vėliau paviešinti ir reikalauti pripažinimo.

 Donatas Januta
San Francisco, CA


02-20-10
DISKUCIJOS APIE SVEIKATOS APSAUGA

Visiškai pritariu Algimanto S. Gečio straipsniui apie JAV opius klausimus ir mūsų sveikatos apsaugos įstatymus („Draugas”, 2010 m. nr. 14).

Autorius, rodos, inteligentiškas ir aukšto išsilavinimo asmuo, kuris gerai nusimano šiuo svarbiu klausimu.

Aš taip pat sutinku su jo pastaba, kad JAV lietuvių žiniasklaida, tarytum susitarusi, sveikatos įstatymų klausimu tyli, atrodo, lyg prisibijome spaudos skiltyse išprovokuoti gyvą diskusiją, užimti griežtesnę poziciją, bijant prarasti sveikatos ir teisėsaugos darbuotojų skelbimus ar išgąsdinti ,,Medicare” apdraustus, amžiumi vyresnius prenumeratorius ir t. t.

Spaudoje, per radijo bangas, televizijoje bei internete pateikiami kai kada gana aistringi argumentai yra dažnai iškraipyti, prieštarauja vieni kitiems, politiniais ir ideologiniais sumetimais aplenkia tiesą su komentarais, kurie tiesiog yra melagingi. Jie baugina, mulkina ir gąsdina žmones nebūtais dalykais, kuriems ir be to sunku susigaudyti šioje painiavoje. Čia ypatingai pasižymi kai kurių televizijos kanalų bei radijo stočių taip vadinamų „talk show” vedėjai. Jie, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių priežasčių, perša savo aiškinimą šiuo svarbiu reikalu, kuris toli gražu nesutampa su eilinių žmonių tikrais interesais.

Atviros diskusijos šiuo reikalu „Drauge” žymiai padėtų daugeliui skaitytojų geriau susivokti ir suprasti, kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi.

Dr. Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL


GEDIMINO STULPAI

Dar gerokai prieš Vasario 16-ąją Vilnius pasipuošė Gedimino stulpais. Kiekvieną kartą praeidamas pro tokį stendą stabteliu. Suskauda širdį, užgniaužia kvapą jo didžiai prasminga raiška. Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, šis stendas yra labai iškalbus. Vis ieškojau, kas iš dailininkų taip įžvalgiai išsakė Lietuvos pamatų griovimą. Neradau.

Pridurti galiu tik tiek, kad kiekvienas sąžiningas ir neteistas mūsų tautietis privalo daryti viską, kad Lietuva nebūtų griaunama, ką skelbia ir juosta su užrašu „Stop”.

Vaclovas Juodpusis
Vilnius, Lietuva


02-18-10
STRAIPSNIO PAPILDYMAS

Antano Paužuolio kun. klebono Anthony Markus 60-ojo gimtadienio ir 30-ties metų kunigystės šventės aprašymas „Drauge” (2010 m. vasario 11 d.), straipsnyje „Dvigubas jubiliejus Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje” yra gražus. Ir ta šventė tikrai buvo gražiai paruošta, sutraukusi daug žmonių, atėjusių pasveikinti kleboną su šia ypatinga jo gyvenimo švente.

Parapijos salė buvo pilnutėlė, gal apie 200 žmonių. Visi buvo gražiai susodinti prie spalvingų stalų ir pavaišinti šampanu, užkandžiais, šilta, skania vakariene, saldumynais ir šventišku tortu – pyragu.

Pakėlę šampano taures, sugiedota klebonui „Ilgiausių metų” (Vėliau „Happy  Birthday”). Sveikino ir ses. Johanna Shainauskas. Kun. Gediminas Jankūnas savo kalboje iškėlė kun. Markaus privalumus. Paminėjo, kad kunigui iš Lietuvos būtų sunkiau parapijoje dėl kalbos ir amerikietiško gyvenimo būdo pažinimo stokos, nes reikia aptarnauti ne tik lietuvius. Kvietė rašyti į arkivyskupiją laiškus, prašant kun. Markų palikti klebonu antrajai kadencijai, dar 6 metams, nes jis pats rašė arkivyskupijai, kad norėtų čia pasilikti. Kun. Gediminas kalbėjo lietuviškai ir pabrėžė, kad tai jo nuomonė.

Po jo angliškai kalbėjo Joe Kulys. Jis iškėlė kun. klebono Markaus padarytus pagerinimus bažnyčioje. Kvietė rašyti laiškus arkivyskupijai iki š. m. kovo vidurio, prašant palikti kun. Markų klebonu dar vienai kadencijai. Iki šiol, sakė jis, arkivyskupija yra gavusi tik vieną tokį laišką, būtent jo paties, t. y. J. Kulio. Kiek prisimenu, nei kun. Gediminas, nei J. Kulys apie parašų rinkimą nekalbėjo.

Mano supratimu, švenčiant tokias ypatingas sukaktuves, nederėjo kalbėti apie prašymą rašyti laiškus arkivyskupijai. Tai buvo galima daryti daug anksčiau, kreipiantis į parapijiečius per bažnytinį biuletenį. (Tai, atrodo, daroma dabar bažnyčioje.) Žmonės atėjo pasveikinti kun. A. Markų jo brangių sukakčių proga ir ne visi buvo tos pačios nuomonės, kaip šios šventės jau minėti kalbėtojai.

Aldona  Šmulkštienė
Čikaga, IL

DEJA, NE PIRMĄ KARTĄ

Vasario 10 dienos ,,Drauge” Rita Mikučonytė ir Dovilė Tomkutė rašo apie „Alex” galerijoje/galerijoje A Washingtone suruoštą lietuvių dailininkų parodą. Straipsnio autorės rašo, kad „[t]okia didelė lietuvių menininkų paroda JAV sostinėje suruošta pirmą kartą”. Tai netiesa.

 Dvylikos rinktinių išeivijos dailininkų darbų paroda Amerikos sostinėje buvo 1973 m., nuo rugpjūčio 10-tos iki rugsėjo 5-tos dienos, vienam Amerikos prestižinių muziejų, Corcoran Meno Galerijoj. Iš viso, keliose to muziejaus salėse, buvo iškabinti 105 jų darbai. Buvo eksponuoti Adomo Galdiko, Kazimiero Žoromskio, Vytauto K. Jonyno, Zitos Sodeikienės, Viktoro Petravičiaus, Vytauto O. Virkau, Vytauto Igno, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Kazimiero Varnelio, Dalios Aleknienės ir Irenos Mitkus kūriniai.

Parodą suruošė Dalės Lukienės vadovaujamas komitetas, o eksponuojamus darbus kritiškai atrinko galerijos kuratorius ir muziejaus žinovų grupė. Anglų kalba buvo išleistas gražus parodos katalogas, kurį redagavo Dalė Lukienė ir Vida Zubkienė, o grafiškai apipavidalino architektas Algis Žemaitis. Menotyrininkas Mindaugas Nasvytis parašė išsamią Lietuvos dailės istorinę apžvalgą.

Po Valstybinės Meno Galerijos (National Gallery of Art), Corcoran Galerija yra žinomiausias ir didžiausią įvairaus meno rinkinį turintis Washingtono muziejus. Gaila, kad – iš entuziazmo ir nepasvėrę savo svarbos – mūsų spaudos bendradarbiai kartais pasistengia parašyti perdėtai, galvodami, kad viskas prasidėjo tik vakar. Nepasistengus faktų patikrinti, kategoriškų pareiškimų („suruošta pirmą kartą”) nederėtų daryti, nes taip, spausdintam puslapy, istorijai lieka klaidinga informacija.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ŠIUO ATVEJU KALTOS YRA ABI PUSĖS

Nijolė Nausėdienė laiške „Piktumu nieko nepasiekiama” („Draugas”, 2010 m. vasario 2 d.) švelniai bando vieną „Draugo” skaitytoją, nusivylusį gausiu tarptautinių žodžių vartojimu, įtikinti, kad būtina „atsikratyti pykčio”. Ji sako, kad „Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius” ir teisina redakciją, kad „dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas”. Tiesa, bet „redakcija straipsnius taiso savo nuožiūra”. Ar tos „nuožiūros” pakanka? Ar ji pakankamai griežta?

Nors tarptautinių žodžių visiškai išvengti neįmanoma, kalbos grynumo siekti privalome. Šiuo atveju kaltos yra abi pusės: rašantieji dėl tingumo neieškantys tarptautiniams žodžiams lietuviškų atitikmenų, o redakcija dėl atidos stokos ir nuolankumo tiems mūsų rašančios visuomenės sluoksniams, kurie dedasi turį neklaidingumo dovaną.

Redakcija turėtų drąsiau „blusinėti” jai teikiamą medžiagą. Iš spausdinamų straipsnių matyti, kad, jei rašantysis asmuo yra „iškilus”, „svarbus” ar „garbaus amžiaus” „visuomenės veikėjas”, išimčių visada galima rasti ir daug ką atleisti ar „nepastebėti”. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalboje svetimybės vis labiau įsigali. Gaila, bet kartu taip „šiuolaikiška” ir „kosmopolitiška”!

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


02-13-10
MENAS PABUČIAVIME

Š. m. sausio 30 d. šeštadieniniame priede skaitėme apie redaktorės Renatos Šerelytės novelę „Pabučiavimas”. Atkreipiant dėmesį į skaitytojų atsiliepimus, pasirodo, prireikė tikrai nekasdieniško, savotiškai įdomaus kun. Kęstučio Trimako ir net pačios autorės aiškinimo apie menui bei eilinio skaitytojo kultūrai reikalingus bruožus.

Jie priminė mūsų literatūrinėje arbatoje subangavusią kontroversiją dėl Icchoko Mero romano „Striptizas”, irgi privedusio prie leidėjo aiškinimosi „Drauge”. Tiesa, tie ar ne 1976 m. kai kam siaubą kėlę kūrybiniai vaizdai buvo kitokios rūšies nei dabartiniai.

Esmėje reikalas dabar sukasi apie meną, t.y. kas eina meno vardu ir kaip visa tai pateisinama ar bent aiškinama. Savo pasisakyme R. Šerelytė teigia: „Tai skaitytojo priedermė. Skaitytojas pats įžvelgia teksto paslaptis, analizuoja jį, spėja jo mintis.”

Naudojuosi minėto svarstymo akstinu ir siūlau pažvelgti į skulptūrą National Gallery of Iceland muziejuje, Reikjavike, Islandijoje. Tai vienas iš 1955 m. gimusio Birgir Andresson darbų, tame muziejuje 2006 m. buvo rodomas 6 mėnesius... Kokios mintys kyla? Ar tai menas? Skaitytojus skatinu pasisakyti (nuomones siunčiant redakcijai).

Antanas Dundzila
Port Orange, FL



ŽMOGĖDROS PABUČIAVIMAS

2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” išspausdinta Renatos Šerelytės novelė sukėlė diskusijas, pasibaisėjimą, net keltas klausimas, ar tokia kūryba tinka kultūros priedui. Todėl 2010 m. sausio 30 d. numeryje autorė paaiškina savo kūrybą: ką ji norėjo pasakyti, atvaizduoti (Kęstutis A. Trimakas ,,Smurtas ir pabučiavimas R. Šerelytės novelėje”).

Ten surašyti punktai man nuskambėjo lyg apologetika, pasiteisinimas, bandymas save suprasti. Lyg pateisindama smurtą savo kūryboje, autorė teigia, kad pasakose visur yra daug smurto. „Baisūs dalykai pasakose reikalingi tam, kad vaikas suvoktų, jog pasaulis nėra toks jau mielas (...), kad vaikas galėtų priešintis blogiui, kad mokėtų kovoti (...)” Nesutinku su šiuo teiginiu. Daug pasakų esu skaičiusi apie raganas, slibinus, burtus, žiaurų elgesį su vaikais ir tikrai ne ten sužinojau, kad pasaulis nėra mielas. To kasdieninis gyvenimas pamokė ir niekad nesupainiojau pasakų su tikru gyvenimu. O Šerelytės novelėje vaizduojama motina/žmogėdra. Tai ką čia vaikas turi išmokti? Bijoti savo motinos? O gal pati motina jam/jai šia novelę skaito? Tai ir pasirinkimas!

Šerelytė aiškina „turime baisią pasaką, kurios misija – išmokti pasipriešinti smurtui, o jam priešinamasi ne saldžias pasakėles sekant, o susiduriant su juo akis į akį.” Na, o kai taip „mokomi” vaikai bijo užmigti ar per sapnus iš baimės klykia? Ši metodika man yra visiškai nepriimtina. Jei tikrai yra noras vaiką pamokinti per pasakas, tai turi būti pateikiama vaikui suprantama kalba.

J. K. Rowling tai puikiai atlieka per savo knygų herojų, kuris patiria diskriminaciją, neapykantą, nuožmumą ir su tai tvarkosi. Tai vaikams padeda suprasti, kad ne viskas yra ,,teisybė”, gyvenime yra atvejų, kur reikia priimti, nukentėti ir toliau žengti. Tačiau Šerelytės novelėje jaučiama pradžioje baimė, vėliau vaiko ,,džiaugsmas”, kad mama mirė. Tai bent pamoka!

Perskaičius Šerelytės pasiteisinimą prisiminė sekantis atsitikimas. Anais gerais laikais apsipirkimo centruose buvo kinų teatrai, kur motinos vienus vaikus palikdavo kelias valandas filmą žiūrėti, kol pačios apsipirkdavo. Filmų būdavo įvairių, kai kurie – apie pabaisas. Pereito šimtmečio šešto dešimtmečio pabaigoje buvo susuktas filmas „The Night of the Living Dead”, kuris buvo aprašytas kaip šedevras, iki naujo lygio iškėlęs siaubingus filmus (horror movies). Skaičiau vienos žurnalistės pasipiktinimą, kad vaikai, kurie patys vieni, be suaugusių, tą filmą žiurėjo, išėjo apsiblausę, verkdami, nes filmo pabaigoje net ir geri žmonės, pasislėpę nuo pabaisų, buvo nušauti. Pati šio filmo nesu mačiusi, bet Šerelytės novelė panašias emocijas sukėlė.

Kunigas K. Trimakas teigia, kad autorė „pati patyrė daug smurto iš patėvio (...), savo kūryboje smurtą traktuoja rimtai”. Bet ar tai suteikia jai teisę dabar vaikus gąsdinti? Ar ši novelė netiktų kokiai profesinei spaudai, kur profesionalai galėtų tirti, su kokiomis psichozėmis autorė bando susidoroti? Šiomis dienomis, kai pasaulyje vyksta karai, žemės drebėjimai, badas ir kitokie žiaurumai, būtų atgaiva ,,Draugo” kultūros priede skaityti grožinę literatūrą, o ne redaktorės bandymą naudojant žiaurumą dorotis su savo nepritekliais.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


02-12-10
SEKMADIENIS – pirmoji savaitès diena

Praeito šimtmečio pradžioje ar XIX a. gale, tobulinant bendrinę lietuvių kalbą, vietoj slaviškų savaitės dienų vardų buvo įvesti nauji lietuviški, pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Bet kalbininkai suklydo – pirmąją savaitės dieną pavadino sekmadieniu. Įdomu, kad panašią klaidą padarė ir mūsų broliai latviai: lietu višką pirmadienį taip pat pavadino pirmdiena, antradienį – otrdiena, bet sekmadienį – svētdiena, atseit šventadieniu.2

Krikščionys švenčia pirmąją savaitės dieną, nes, kaip liudija visos keturios evangelijos, tą dieną prisikėlė Kristus (Mt 28, 1-8; Mk 16, 1-8; Lk 24, 1-12 ir Jn 20, 1). ,,Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar ne-išaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuvers-tas nuo rūsio angos.” (Jn 20, 1). Bet, žinoma, žydai ir toliau švenčia šabą, septintąją savaitės dieną, kurią mes vadiname šeštadieniu.

Dėl šio lietuvių kalbos netikslumo savaitės dienų tvarka kalendoriuje keistai atrodo, todėl suprantama, kad gerb. Leonas Venckus dėl jos papeikė šių metų ,,Draugo” kalendorių (,,’Draugo’ kalendorius – negirk dienos be vakaro”, ,,Draugas” 2010 m. sausio 14 d.). Bet kalendoriaus dienų eilė teisinga – savaitė prasideda sekmadieniu, pirmąja savaitės diena, ir baigiasi paskutine, šeštadieniu, septintąja.

 Algimantas Gureckas
 Germantown, MD

VISŲ PATENKINTI NEĮMANOMA

Ne vienas, perskaitęs Lino Regio laišką „Draugo” dienraštyje pavadinimu ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’” (2010 m. sausio 22 d.), stebėsis piktu laiško tonu.

Gerbiamasis, „Draugas” tik Jums praneša, kad prenumeratos laikas baigiasi, ir kviečia likti tolimesniu jo skaitytoju. Tą daro visi laikraščiai. Jūs esate tas asmuo, kuris tą pranešimą arba priima, arba atmeta, niekas prievarta nesiūlo. „Draugas”, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, prašo aukų. Aukų dydis priklauso tik nuo aukotojo: jis arba duoda, arba ne. Todėl L. Regiui nereikia rūstintis dėl paprašytos aukos, viskas yra jo valioje.

Kas dėl kainos, ją nustato dienraščio leidėjai, apskaičiavę visas laikraščio parengimo, išleidimo, siuntimo paštu ir kitas išlaidas. Prenumeratos kaina priklauso nuo prenumerato rių skaičiaus, reklamų ir skaitytojų aukų. ,,Draugas” neturi tarnautojo, kuris užsiimtų tik reklamų rinkimu. Senoji dienraščio skaitytojų karta išeina į Amžinybę, o jaunesnioji karta juo nesidomi. Be to, šiuo metu turime du veltui dalijamus laikraščius, kurie pradėjo spausdinti daugiau įdomių žinių, ne vien apkalbas. Neužtenka laiko skaitymui.

Laikraščių įdomumas priklauso tik nuo skaitytojų pageidavimų, juk tiek nuomonių yra, kiek yra galvų. Redakcija stengiasi skaitytojų pageidavimus patenkinti. Atkreipkite dėmesį į redaktorių prašymus, siūlykite temas, patys rašykite. Jeigu „Draugas” išsilaikė net 100 metų, matyt, nėra toks blogas, kaip Jūs sakote.

Gerb. L. Regi, esate gimęs ir augęs Amerikoje. Gal Jums nerūpi žinios iš Lietuvos, bet yra skaitytojų, kuriems šios žinios yra labai reikalingos ir mielai laukiamos. Daugelis mūsų Lietuvoje yra palikę savo tėvus, brolius, seseris ir daug artimų asmenų, todėl domisi, kas ten vyksta.

Gal redakcija turėtų labiau patrumpinti ilgus politinius straipsnius ir daugiau spausdinti apie lietuvių išeivių gyvenimą ir jų pasiekimus. Norint tą pasiekti, reikia rasti daugiau rašančių. Jums atrodo, kad skelbiami aprašymai yra kvailystė, bet kiti skaitytojai palaikys Jūsų mintis kvailomis, bet „Draugo” prenumeratos nenutrauks.

„Draugo” redaktorės stengiasi nevartoti barbarizmų, bet, nepaisant jų pastangų, svetimžodžių įsibrauna. Skaitytojui yra lengviau juos pastebėti, nes jis to tik ir ieško. Dienraščio korektorė turi perskaityti kiekvieną sakinį, jos akys nuo ilgo žiūrėjimo atbunka, neleistini žodžiai praslysta.

Gerb. L. Regi, „Draugas” yra pasitaisęs į gerąją pusę ir vertas skaitymo. Kaip minėjau anksčiau, visų patenkinti neįmanoma, visada atsiras nuskriaustųjų.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

ALPHABET!

Keli neseniai „Drauge” išspausdinti straipsniai apie lietuviškas pavardes man priminė pirmąją mano dieną Amerikos kariuomenėje. Neseniai atvažiavęs dar nebuvau savo pavardės sutrumpinęs.

Atvežtus naujokus greit sustatė į nelabai lygias eiles, ir viršila tvirtu balsu, žiūrėdamas į sąrašą, pradėjo šaukti naujokų pavardes: Abbot! Adams! ir sustojo, lūpos čiaupsoja, balso nėra. Bet greit atgavo savo formą ir pašaukė mano pavardę: Alphabet!

Arvydas Algminas-Algminavičius
Riverside, IL

KŪČIOS: GYVENAME NE LIETUVOJE, O JAV 

Perskaičiusi porą laiškų ,,Drauge”, kuriuose pasisakoma prieš Kūčių rengimą anksčiau negu gruodžio 24 d., norisi ir man išsakyti savo nuomonę.

Gyvename Amerikoje, ne Lietuvoje, todėl daug ką turėjome pakeisti, prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Lietuvoje buvome apsupti daugelio giminių, čia gal to nėra. Kūčias ne visi gali pasigaminti, nes senesni ar vieniši negi ruoš tuos 12 patiekalų vien tik sau, vien tik todėl, kad neturi su kuo Kūčias praleisti?

Tradiciniai Kūčių valgiai menkinami, rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti. Tie patiekalai yra tradiciniai, pasnikiški, sveiki, lietuviški, kilę iš kaimo, kur buvo patiekiama tai, kas turėta. Kūčiose atsilanko gal niekada Kūčių nevalgę lietuviai ar nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Jie nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis, žmonėmis. Kūčios – tai ne vien tik maistas, bet ir bendras suėjimas, maldos, giedojimas, plotkelių dalijimasis, Lietuvos prisiminimas.

O kai rašoma, kad kai kurie valgo net keturias Kūčias (turbūt Chicagoje), tai kyla mintis, kam jie eina į visas tas keturias ar kelias Kūčias, nebent iš smalsumo, nuobodulio, o gal – kad turėtų apie ką kalbėti?

Danutė Grajauskienė
Glastonbury, CT



ANEKDOTAS SU POTEKSTE

Ačiū Arvydui Barzdukui už    įdomų anekdotą (,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.) su šmaikščia potekste.

Zenonas V. Rekašius
Glenview, IL

02-10-10
KAS PARAŠYS APIE CHICAGĄ?

Aldona Noakaitė-Pintch klausia, kas parašys knygą apie Chicagos lietuvius? (,,Draugas”, š. m. vasario 2). Apie Chicagos lietuvius jau yra parašyta viena knyga anglų kalba – ,,Lithuanians in Multiethnic Chicago until World War II” by David Fainhauz, išleista 1977 m. Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos (Lithuanian Library Press). Knyga yra didelio formato, 230 psl. O kita – ,,Lithuanians in the USA” – bendrai apie Amerikos lietuvius – to paties autoriaus ir tos pačios leidyklos išleista 1991 m.

Šios knygos leidėjų buvo pasiųstos į Kongreso biblioteką ir didžiąsias Amerikos bibliotekas, taip pat ir į Lietuvą.

Kas parašys apie dabartinėje Chicagoje gyvenančius ir plačiose apylinkėse išsisklaidžiusius lietuvius? Svarbiausia, kas finansuos tokios knygos parašymą ir kas platins? Šiais laikais tai būtų milžiniškas ir brangus projektas, bet, žinoma, įmanomas. Tiktai, kas tą padarytų?

Petras Aleksa
Hickory Hills, IL


02-09-10
KAIP ŽLUGO LIETUVIŲ LINKSMYBĖS: BAIGIA SUNYKTI LIETUVIŲ SALIŪNAI

Prieš 60 metų JAV buvo apie 2,000 lietuvių saliūnų (karčiamų, tavernų, smuklių, bariukų). Vien Čikagos apylinkėje buvo apie 450 lietuvių saliūnų.

Tai yra įamžinta garsiajame rašytojo Upton Sinclair romane „The Jungle”. Ten viskas prasideda lietuvių vestuvėmis viename lietuvių saliūne Čikagoje.

Saliūnai buvo lietuvių susitikimo, pasikalbėjimo ir linksmybės židiniai. Čia vykdavo vestuvės, krikštynos ir kitokios šeimos šventės. Karčiamnykai (saliūnščikai) palaikė lietuvių parapijas. Tokia padėtis išsilaikė daugmaž 100 metų: nuo 1890 ligi 1990.

Dabar gi (2010 m.) lietuvių saliūnų (karčiamų, tavernų...) yra likę tik... keliolika!

Ergo: kai sunyko lietuvių saliūnai, pradėjo nykti ir lietuvių parapijos.

Antanas Klimas
Rochester, NY


02-03-10
LAUKIU PAAIŠKINIMO IR ATSIPRAŠYMO

,,Draugo” 2010 m. nr. 11 skaitytojas turi pasiruošti blogoms žinioms iš Lietuvos (straipsnis ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimų”).

Tačiau pradžioje – vien geros žinios. Blogi spėjimai nepasitvirtino. Nusikaltimų sumažėjo 9,4 proc., o gatvėse net 21,7 proc. Nusižengimų teismo taisyklėms nesumažėjo, o padidėjo 0,5 proc. Eismo saugumo taisyklių pažeidimų irgi sumažėjo – 30,7 proc. Laukiu blogų žinių. O tu žinių kaip nėra, taip nėra.

Vagysčių sumažėjo nuo 49,21 proc. (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.) Liūdnieji spėjimai apie nevaldomą nusikalstamumo augimą nepasitvirtino. Nusikalstamumas viešose vietose sumažėjo net 9,4 proc. O nusikaltimai padaryti gatvėse sumažėjo net 21,9 proc. Nepasitvirtino ir nuogąstavimai, kad sunkmečiu sumažinus finansavimą policijai bus sunkiau dirbti. 2008 m. nusikaltimų išaiškinimas ne tik sumažėjo, bet ir padidėjo 0,5 proc.

Tie, kurie laukia blogų žinių, turi nusivilti. (Vagysčių sumažėjo nuo 49,2 proc (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.), o automobilių vagysčių sumažėjo netgi 28,1 proc.). Vienintelė bloga žinia yra namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų atvejų padidėjimas. Ar tai yra pasiekta policijos, nepaaiškinta.

Koks ,,Draugo” žurnalistas nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių žinių imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.

Rimvydas Sidrys, M.D.
Albuquerque, NM

Gerb. dr. Rimvydas Sidrys ne iki galo pacitavo ir turbūt neatidžiai perskaitė 2010 m. sausio 16 d. ,,Drauge” pasirodžiusiame straipsnyje ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimo” pateiktus naujausius duomenis apie nusikaltimus Lietuvoje.

Straipsnyje rašoma, jog ,,didžiausią visų užregistruotų nusikaltimų dalį 2009 m., kaip ir kasmet, sudarė vagystės – 47,6 proc. (2008 m. – 49,2 proc., 2007 m. – 46 proc., 2006 m. – 46,8 proc.), jų užregistruota vos 3 proc. daugiau negu 2008 m.

Taigi, 2009 m. vagysčių buvo 3 proc. daugiau nei 2008 m. Paskaičiavus gauname ne dr. Sidrio minimą 47,6 proc. (tai procentas arba dalis visų nusikaltimų, o ne tik vagysčių), bet 52,2 proc. Vadinasi, 2009 m. vagysčių Lietuvoje buvo daugiau nei ankstesniais metais.

Ši išvada, kartu su padažnėjusiu sukčiavimu (kuriam aukščiau minėtame straipsnyje paskirta paskutinė pastraipa), ir atsispindi straipsnio pavadinime.

Redakcija

MAŽAI VILTIES, KAD KAS PASIKEISTŲ

Perskaitęs Jeronimo Tamkutonio komentarą „Pokalbis su Santaros– Šviesos veikėjais” (2010 m. sausio 28 d., 5 psl.), prisiminiau seną anekdotą. (Tų, kurie jį jau buvo girdėję, atsiprašau.)

Nusivedė močiutė du savo vaikaičius, šešerių ir aštuonerių metų, į zoologijos sodą. „Va, vaikučiai, čia liūtas, žvėrių karalius,” rodo močiutė. „O čia žirafa, žvėris, kuris turi ilgiausią kaklą,” toliau paaiškina močiutė. Abu berniukai linksi galvom. Prieina prie didelio paukščių narvo, kuriam, aukštai susuktam lizde, ant vienos kojos stovi gandras. „O ten, vaikučiai, tai paukštis, kuris jus mamytei atnešė.” Tada jaunesnis pasižiūri į vyresnįjį brolį ir tyliai, kad močiutė negirdėtų, klausia: „Ar pasakykim bobutei, ar tegul ji miršta nesužinojus?”

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ATĖJO LAIKAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ PASISAKYMAMS

Algimantas S. Gečys pakvietė  lietuvių profesionalus, specialistus pasisakyti dėl JAV prezidento keliamų sveikatos draudimo pakeitimų (S. Gečys ,,Būtina svarstyti ir JAV opius klausimus”, „Draugas”, š. m. sausio mėn. 22 d.).

Šiuo metu Amerikoje įtemptai keičiamasi nuomonėmis dėl norimo įvesti sveikatos draudimo. ,,Draugo” skaitytojai norėtų turėti galimybę išklausyti įvairių sveikatos specialistų nuomones. Gal jų pasisakymai sukeltų didesnį kraujo spaudimą kai kuriems dienraščio skaitytojams, kurie sako, kad neranda nieko įdomaus ,,Drauge”. Daktarų, advokatų, įvairių socialinių reikalų žinovų pasisakymai gal nepasiektų Amerikos Kongreso narių, bet būtų gerai išgvildenti lietuvių visuomenėje. Yra sakoma: „Kalk geležį, kol ji karšta.”

 Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-02-10
PIKTUMU NIEKO NEPASIEKIAMA

Piktai ir net grasinančiai š. m. sausio 22 dieną ,,Draugo” laiškų skyriuje nuskambėjo Lino Regio laiškas ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’”.

Pirmiausia norisi pasakyti, kad kiekvieno laisva valia – nori užsisakyk dienraštį, nori – ne. Viskas priklauso, kokiomis akimis į viską žiūrime: vienam visur pelai, o kitas ir peluose ras deimantų. Niekad nepajutau, kad ,,Draugas” prisispyrusiai reikalautų aukų. Gauni vokelį iš ,,Draugo”, pasidedi ir, jei nori, jei gali, pasiunti auką.

Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius. Visados po kiekvienu straipsniu yra parašiusiojo pavardė, tad paprasčiau būtų, kad to žmogaus dėmesį atkreiptume į jo/jos padarytas klaidas, tada gal tas visiems į naudą išeitų. L. Regis savo laiške rašo, kad ,,Drauge” neteisingai rašomos pavardžių galūnės, bet neparašė kieno. Redakcija bando taisyti, bet dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas. Tai – ne tragedija ir nereikia jos daryti.

Patarčiau, skaitant straipsnius, kreipti dėmesį į straipsnio mintis, temą, o neblusinėti po juos ir ieškoti, už ko prisikabinti. Yra ,,Draugo” archyvuose senų numerių. Pasiskaitykime, pereikime per jų puslapius ir pamatysime, kiek ten įvairių žodžių, klaidų rasime. Klaidų rasime ir amerikiečių laikraščiuose, knygose ir kitur.

 Mano nuomone, ,,Draugas” vis gerėja. Štai pasiėmiau šeštadienio laikraštį ir tikrai buvo ką skaityti. Užtruko net kelias valandas, kol visą dėmesingai perskaičiau ir dvasiškai pasistiprinau. Ar atkreipėme dėmesį, kad redakcija kiekvienam straipsniui suranda atitinkamas nuotraukas, kas patį straipsnį pagyvina, prideda iš archyvų surastas aprašomų žmonių nuotraukas?

Jeigu L. Regis pasigenda straipsnių iš vietinio lietuviško gyvenimo, tai – ne redakcijos kaltė. Jei niekas neparašo, jų ir nėra. Pavyzdžiui, Lemonto Lietuvių Bendruomenė. Ar ji iš viso egzistuoja? O juk ji yra pati didžiausia Lietuvių Bendruomenė už Lietuvos ribų! Beveik nieko negirdime apie ją, niekas nieko neparašo apie ją spaudoje. Susidaro įspūdis, jog šiuo metu aktyvesnė yra Brighton Park, palyginti mažutė, Lietuvių Bendruomenė, apie jos veiklą randu daugiau žinių, nuotraukų. O kur tie mūsų apdovanoti iškilieji žurnalistai? Matome dar Romualdo Kriaučiūno, Edvardo Šulaičio straipsnius ir jiems padėka, bet buvo jų ir daugiau.

Nieko nesigirdi ir apie Lemonto Maironio mokyklą, o ji juk taip pat yra didžiausia mokykla pagal mokinių skaičių už Lietuvos ribų! Ne daug ką girdime ir apie kitų Lietuvių Bendruomenių veiklą. Jos egzistuoja, bet būtų visiems įdomu apie jų veiklą daugiau pasiskaityti.

Žinios apie Lietuvą ir pasaulį yra svarbios ir labai reikalingos. Koks būtų laikraštis be pasaulio žinių? Ar neapsidžiaugiame, kai amerikiečių spaudoje randame aprašymus apie Lietuvą ar lietuvius? Tada nesakome, kad tie laikraščiai kvailystes rašo.

 Gerb. L. Regi, patarčiau nemesti ,,Draugo”, bet atsikratyti pykčio. Tada visas gyvenimas prašviesės, ir kvailystės nebeliks kvailystėmis.

Nijolė Nausėdienė,
Homer Glen, IL



KAS PARAŠYS KNYGĄ APIE CHICAGOS LIETUVIUS?

Perskaičiau Petro Petručio straipsnį „Drauge” (2009 m. spalio 3 d.) apie žmogų, kuris sakė, jog nėra knygos apie Chicagos lietuvius. Įdomu, kad man lankantis bibliotekininkų suvažiavime, priėjus prie „Arcadia Publishing” (knygų leidyklos) stendo, nustebau, pamačiusi įvairius veikalus apie svetimų tautų žmones Amerikos apylinkėse arba miestuose. Užklausiau, kodėl nėra knygos apie lietuvius Chicagoje, nes yra knyga apie lenkus. Gavau atsakymą, kad ta leidykla labai mielai išleistų knygą apie lietuvius, jeigu kas nors ją parašytų.

Man taip pat atėjo mintis, kad yra lietuvių, gimusių Amerikoje, kurie studijavo žurnalistiką, pvz., Laimonas Briedis, kuris parašė knygą apie Vilnių. Gal kas nors iš jį pažįstančių duotų jam mintį parašyti knygą apie Chicagos lietuvius?

O gal net ir Stasė Semėnienė, kuri puikiai valdo plunksną, ir net anglų kalba atsako Mariui Lapui, duodama suprasti, kad ji taip pat puikiai ir angliškai moka, sugalvotų parašyti knygą apie lietuvius Chicagoje?

Visgi turėtų kas nors atsirasti iš Chicagos rajono, kuris žino apie lietuvių emigraciją, lietuvišką veiklą ir supranta lietuviškos visuomenės gyvenimą.

Į „Arcadia Publishing” galima kreiptis tiesiogiai arba jų internete www.arcadiapublishing.com gauti įvairių žinių.

Aldona Noakaitė-Pintsch
West Milford, NJ


01-30-10
MIELI IR BRANGŪS TAUTIEČIAI,

Atsistatydindamas iš užimamų pareigų nuoširdžiai dėkoju už mūsų prasmingą bendradarbiavimą, už Jūsų supratimą, palaikymą, vertingus pasiūlymus bei konstruktyvią kritiką, už šiltą bendravimą bei daugybę neužmirštamų akimirkų.

Esame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse. Tai Laisvės dvelksmo, žmogiško orumo ir pasididžiavimo mūsų Tėvyne Lietuva metas. Kartu tai laikas, kupinas permainų, iššūkių ir išbandymų, reikalaujantis susitelkimo, tarpusavio pasitikėjimo ir solidarumo. Mes jau ne kartą įrodėme, jog nepaisant sunkumų išliekame vieningi, sustipriname lietuvišką pradą ir kylame naujam skrydžiui.

Tvirtai tikiu, kad Valstybės ryšių su užsienio lietuviais srityje įvykusios permainos jau netolimoje ateityje duos apčiuopiamų rezultatų, o tarpusavio santykiai bus pakylėti į naują kokybinį lygmenį. Tikiu, kad ,,Globalios Lietuvos” idėja taps gyvu kūnu, organiškai įaugsiančiu į mūsų širdis ir protus, įgalinančiu mus savo žinias, patirtį bei energiją skirti Dabarties ir Ateities Lietuvos kūrimui.

Visiems pasaulio lietuviams nuoširdžiai linkiu ieškoti ir atrasti, puoselėti ir branginti vertybes, vienijančias ir jungiančias XXI amžiaus pasaulio lietuvių šeimą, saugančias ir tvirtinančias mūsų lietuviškąją savastį šiandienos pasaulyje.
Nepaisant pasikeitimų, išlieku kartu su Jumis, vieningas savo mintimis ir siekiais.

Nuoširdžiai Jūsų,
Vygaudas Ušackas
2010 m. sausio 26 d.


MALONAUS JAUSMO APIMTAS

Aldonos Žemaitytės straipsnį „Saulės atspindžiai ir kančios aura” („Draugo” šeštadieninis priedas, 2009 gruodžio 26 d., p. 4), apžvelgiantį naujai pasirodžiusią knygą „Gintautas Gavenavičius. Lino mūka/Flaxen mysteries”, perskaičius, apima malonus jausmas. O jis malonus todėl, kad šis labai savitas „lino skulptorius” iš Lietuvos lino sugebėjo per dar vieną „mūką” iš aštraus lino stiebų sukurti kažką ir labai paprasto, ir kartu labai sudėtingo. Menininkas ne tik giliai įsisavino lino savybes, bet jis vaizdžiai išnaudojo, lenkdamas, vyniodamas, pindamas ir rišdamas standrų plaušą meistrišku miklumu.

Iš prie apžvalgos pridėtų iliustracijų matyti, kad Gavenavičiaus kūriniuose neatmezgamai susipina ir krikščionybė, ir lietuviškoji pagonybė, panašiai, kaip ir gausiuose mūsų liaudies meno pavyzdžiuose. Kalbant apie pagonybės užuominas menininko darbuose, ryškėja, kad jos nesiriboja vien tik lietuviška pagonybe. Yra jose ir... egiptietiškos pagonybės atgarsių. Jie gana ryškūs iliustracijoje „Pieta, 1988”. Čia Dievo Motinos rankos ir pirštai primena Egipto faraonų mumijų druskos skiedinyje suvytintas, medvilnės raiščiais apvyniotas, ant krūtinės sukryžiuotas rankas, o niekuo nedengti lino stiebai atrodo lyg tūkstantmečių išdžiovinti raumenys ir sausgyslės. Tai daug daugiau nei lietuviškos liaudies menas, tai – visuotinis menas.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


VARDAI IR PAVARDėS

Patiko Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie jo vardą ir pavardę, atvykus jam į JAV (,,Draugas”, 2010 m. sausio 23 d.). Ir aš tą patyriau. Atvažiavome su Jacevičius pavarde. Tėvo šeimoje buvo naudojamos pavardės Ječius ir Jacevičius. XX amžiaus pradžioje, jei norėjai mokytis, turėjai turėti ,,lenkišką” ar sulenkintą pavardę.

Į JAV atvykome kaip imigrantai su tikra viza, kurios laukėme 5 metus. Tuo metu galėjo imigruoti tik 300 lietuvių. Ta privilegija pasinaudojo žydai iš visos Europos. Jie susirado tėvų, senelių ir gal net prosenelių su ,,lietuviška giminyste”.

Tėvas žinojo, kad JAV duodama mažai vietos parašams. Tai sako, pasirašykime Ječiais. Geroji dėdienė norėjo padėti ir, man imant ,,Social security” kortelę, gerai nenugirdusi sutrumpino vardą iš Kęstas į Kęstus. Priimant JAV pilietybę, keičiant pavardę iš Jacevičiaus į Ječių, tarnautojas klausė, ar norėčiau pakeisti ir vardą. Atsisakiau to ,,malonumo”. Einant į pensiją, norėjau susigrąžinti pilną vardą ,,Social Security” sistemoje. Pareikalavo daugybės įrodymų. Sakiau, pamirškite. Buvo užsiminta, kad turėsiu sunkumų gaunant pensiją, nes FICA ėjo Kęstučio vardu. Manau, Dievo ranka globojo, ir nė cento nepraradau. Medicare ir draudimai yra Kęstus vardu.

Kariuomenėje, kitaip nei R. Kriaučiūnas, su pavarde neturėjau jokių problemų. Kaip vyko šaukimai rikiuotėje ir prieidavo prie mano pavardės, visuomet visi sustodavo ir iššaukę pavardę paklausdavo: ,,Soldier, was this correct?” Niekas klaidų nedarydavo.

Vienintelį kartą, kada turėjau nemalonumų su pavarde, buvo universitete. Turėjau žydelį fizikos mokytoją. Fizikos klasė vyko kartu su ,,premed” studentais, daugiausia Čikagos žydeliais. Jie gaudavo penketukus, o mano laboratorijos raportus mokytojas sukritikuodavo. Baigiau su D. Tas mokytojas klasėje vis suniekindavo mano pavardę. Kai pataisydavau, jo atsakymas būdavo: ,,Jezus was the only one who walked on water.” Iš galo klasės draugė sulaikė mano ranką su 10 svarų svoriu, kuri jau beveik buvo pakelėje.
  
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL



01-23-10
NEBUVAU ,,DONATOWSKI JANUTOWICZ”

Perskaitęs Joseph Gailos (Juozo Gailevičiaus) įdomų straipsnį apie pavardes (,,Draugas”, 2010 m. sausio 16 d.), turiu mažą pastabėlę. Abejoju, ar labai daug senosios (prieškarinės) emigracijos lietuvių savo pavardes patys lenkino, kaip mielas Josephas savo straipsnyje teigia. Jeigu jų pavardės buvo sulenkintos, tai tas tikriausia buvo įvykę jau pačioje Lietuvoje, o ne į Ameriką atvykus. Ligi pat Pirmojo pasaulinio karo lenkinimo įtaka Lietuvoje buvo dar stipri.

Gailos minimos lietuviškos pavardės – Sakevičius ir Petrauskas – pačios nėra grynai lietuviškos, nes galūnė ,,-evičius” yra slaviška ,,-ewicz”, o galūnė ,,-auskas” tai lenkų ,,-owski”.

Lietuvių lenkinime daugiausia darbavosi Lietuvos dvasininkai ir dvarininkai. Pats ,,Anykščių šilelio” autorius, lietuvis vyskupas, poetas Antanas Baranauskas (1831–1902), rašė savo pavardę Baranowski ir Seinų kunigų seminarijoje su klerikais tiktai lenkiškai kalbėjo, nors laikė save lietuviu ir lietuviškai ne prasčiau mokėjo.

Kai kuriems kunigams nei ,,-evičius” nei ,,-auskas” dar nebuvo užtenkamai lenkiška. O kunigai ne tik bendrai turėjo didelę įtaką anų laikų Lietuvoje, bet ir krikštijant užrašydavo vaiko pavardę lenkiškai, taip ji ir likdavo visam amžiui. Mano pro-prosenelis, miręs 1872 metais, buvo Jucevičius. Ant jo antkapio Žemaitijos Šatės kapinėse užrašas lietuvių kalba, išskyrus pavardę, kuri užrašyta ,,Jucewicz”. Ant antkapio mano prosenelio Petrausko, irgi gryno žemaičio lietuvio, į akmenį įkalta ,,Piotrowski”. (Turėjome ir kitus gimines Žemaitijoje – vienas žemdirbys buvo Gečas, o Gečo brolis, turintis daugiau žemės, vadino save Gecevičiu. Bet čia jau platesnė tema.)

Kartą vaikščiodamas senose Vilniaus Bernardinų kapinėse, kuriose beveik visi antkapiai su lenkiškomis pavardėmis, priėjau prie moteriškės, tvarkiusios vieną lietuvišku užrašu kapą. Pasakiau ,,Padėk Dieve!” ir prasitariau, kad čia beveik vien lenkų kapinės, retas antkapis lietuviška pavarde. Gana aštriai ji atsiliepė: ,,Kur tau čia lenkai! Čia Lietuvos kraštas, tiktai pavardės sulenkintos.” Ir pradėjo man rodyti antkapius su lenkiškomis pavardėmis ir aiškinti kurie tie ,,lenkai” buvo jos kaimynai lietuviai ir kokios jų tikros lietuviškos pavardės.

Lenkų okupuoto Vilniaus krašto gyventojai lenkų prievarta dokumentuose ir viešumoje galėdavo tik sulenkintus vardus ir pavardes rašyti ir naudoti. Pvz., Vytautas Valenskas turėjo tapti Witold Wolanski ir panašiai. Lietuviškame Lenkijos Suvalkų trikampyje tokia tvarka irgi buvo, ir tik ne taip seniai leista lietuviams būti lietuviais.

Donatas Januta
San Francisco, CA

 
J. TAMOŠIŪNAS VERTAS DIDESNIO DĖMESIO

Dėkoju Edvardui Šulaičiui, kad 2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” įdomiai pristatė a. a. Julių Tamošiūną ir jo surinktą ir išleistą lietuvių periodinės spaudos bibliografiją. Šią vasarą man ją teko peržiūrėti, žavėjausi jo kruopščiai atliktu išsamiu darbu. Lietuvių periodika, ypatingai tą iš ano šimtmečio pradžios, yra labai sunku susekti, nes dažnai buvo leidžiama gan trumpai, karo ar kitomis sunkiomis sąlygomis. J. Tamošiūno bibliografija atskleidžia lietuvių pažiūrų įvairovę ir užregistruoja jų kultūros ir gyvenimo pėdsakus beveik visuose žemynuose, net ir tokiuose tolimuose kraštuose kaip Indija. Jo bibliografija nėra eilinė,  bet gausiai iliustruota,vaizdžiai pateikianti leidinių
nufotografuotus pavyzdžius arba laikraščio antraštes. J. Tamošiūnas atliko labai didelį darbą, ir tas darbas tikrai vertas didesnio dėmesio ir pagarbos.
 
Danguolė Kviklytė
Chicago, IL
 
Įvairūs ,,Draugo” aprašymai Tamošiūno bibliografijoje.
Tamošiūnas, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832–1982. Kaunas, 1991. Išleido pats autorius.


01-23-10
BAŽNYČIAS UŽDARO VYSKUPAI IR MES BUVĘ PARAPIJIEČIAI

Kolegos Stasio Goštauto straipsnis ,,Apie Dievą be bažnyčių arba bažnyčią be Dievo” (,,Draugas” 2010 m. sausio 9 d.) manyje sukėlė liūdesį, kad taip gali atsitikti ir mano gražiajai Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, esančiai Marquette Park apylinkėje. Išsamų autoriaus rašinį verta pakabinti dar neuždarytose lietuviškose bažnyčiose, kad jis būtų kaip priminimas, kas gali atsitikti ir jūsų šventovei.

Žurnalistas teisingai pastebėjo, kad daugiausia bažnyčias griauna vyskupai, norėdami už gautus pinigus apmokėti susidariusias skolas dėl nekunigiškai pasielgusių kunigų. Bet tai tik viena medalio pusė. Aš taip pat esu daug rašęs, kad prie bažnyčių uždarymo prisideda buvę parapijiečiai, jų nelankydami ir neremdami finansiškai.

Bažnyčios ir kiti įvairūs pastatai su laiku pradeda reikalauti pataisymų. Kas užsiims jais, jeigu nebėra kam? Aš pats esu aktyvus parapijos narys ir stebiu bažnyčios lankymą. Savaitė po savaitės atvyksta vis mažiau. Esame apsupti ne mūsų tikėjimo žmonių. Jau nevyksta vienos lietuvių kalba pamaldos, nes nebuvo pakankamai lankytojų, kad apmokėtų bent susidariusias pamaldų išlaidas. Senoji bažnyčių statytojų karta miršta, o jų atžalos nesirūpina tėvų pastatytomis bažnyčiomis.

S. Goštauto paminėtą Custer, MI buvusią lietuvių bažnyčią esu lankęs. Reikia džiaugtis, kad ji nėra nugriauta, nes dabar ten lietuvio net su žiburiu nerasi. Esančiose parapijos kapinėse radau šimtus lietuviškų pavardžių. Buvo laikai, kad apylinkėje tik lietuviškai kalbėjo.

Su liūdesiu prisimename Šv. Jurgio parapijos didžiulę bažnyčią, jau nugriautą, lietuvių gyventoje Bridgeport apylinkėje. Bažnyčios panaikinimo darbą atliko vyskupijos darbuotojas lietuvis kunigas, nors buvo daug kovojama dėl jos išlaikymo.

Savo grožiu galinti prilygti Lietuvoje esančiai Švento Petro ir Povilo bažnyčiai lietuvių pinigėliais statyta Švento Kryžiaus bažnyčia Town of Lake apylinkėje, skerdyklų rajone, nebuvo nugriauta, bet perėjo į meksikiečių katalikų rankas. Buvo bandoma ją išlaikyti, bet, sumažėjus lankytojų skaičiui iki 10 ir mirus lietuviui kunigui, lietuviškos pamaldos buvo panaikintos. Į lietuviškų pamaldų tęstinumą daug pastangų buvo įdėjęs a. a. Algis Regis.

Reikia tikėti, kad lietuviškų parapijų lankytojai atkreips dėmesį į S. Goštauto, Romualdo Kriaučiūno, Vytauto Volerto ir mano perspėjimus apie lietuviškų bažnyčių grėsmę būti nugriautoms arba, geriausiu atveju, perleistoms kitai tikinčiųjų grupei. Norint išsaugoti lietuvių statytas bažnyčias tereikia tik vieno – lankyti jas ir remti savo ištekliais.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL



01-22-10
MESKITE TAS KVAILYSTES

Atnaujinti „Draugo” prenumeratą siunčiu 150 dol. ir nė cento daugiau. Kas metus jūsų laikraščio kokybė mažėja. Lietuvių kalba kraipoma su visokiais kvailais žodžiais kaip „stendas”, „reisas”, „makiažas”, žmonių pavardžių galūnės keičiamos.

Už 150 dol. aš norėčiau sulaukti daug geresnių dalykų. Jūs giriatės, kad esate „100 metų” sulaukę, bet vis ubagaujat dėl „aukų”. Tikras laikraštis neubagauja, bet pragyvena ir užsidirba iš reklamų. Dabar prašote, kad pratęsčiau prenumeratą už astronominę kainą ir dar be gėdos reikalaujate ne tik, kad pridėčiau auką, bet dar sumokėčiau pašto paslaugas.  

Žiūrėkite, kad ką nors naudingo spausdintumėte. Viskas apie Lietuvą, labai mažai apie Amerikos lietuvius. Juk ar „Draugas” – ne „Amerikos lietuvių laikraštis”? Man visai nesvarbu, kas ten veikiama Europoje. Meskite visas tas jūsų kvailystes, arba kitais metais aš mesiu „Draugą”.

Linas Regis
Saint David, AZ


01-16-10
NETIESA

„Draugo” šeštadienio priede (2010 m. sausio 2 d.) Raimundas Marius Lapas rašo, kad „1949 m. Vladas Baltrušaitis įsteigė Čikagos lietuvių vyrą chorą, kuris vėliau tapo Čikagos lietuvių operos branduoliu”. Tai netiesa!

Kai 1948 m. birželio 18 d. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas po kelerių metų Amerikos Lietuvių Tarybos,  BALF’o ir kitų tautinių grupių pastangų dėka išleido mums labai svarbų įstatymą, pavadintą Displaced Persons Act 774, suteikiant Vyriausybei teisę įleisti 205,000 karo pabėgėlių iš Europos stovyklų, į Čikagą atvyko daug gerų choristų, dainavusių žymiuose choruose Lietuvoje ir Vokietijoje.

Todėl 1949 metų vasarą Alfonsas Gečas ir Vytautas Radžius suorganizavo 42 rinktinių balsų Vyrų chorą, kuriam dirigavo A. Gečas. Bet kai A. Gečas pasitraukė iš tų pareigų, norėdamas tęsti muzikos studijas, Vyrų choro valdyba 1952 m. kovo 22 d. pakvietė muziką Bronių Jonušą būti Vyrų choro dirigentu. Jam išvykus gyventi į Omaha miestą, valdyba pakvietė dirigentu muziką ir solistą Vladą Baltrušaitį tik 1954 metų gruodžio 29 d., neseniai pradėjusį vargonininkauti Šv. Jurgio parapijoje Bridgeporte.

Tokie duomenys yra užprotokoluoti Vyrų choro valdybos protokolų knygoje.

Vytautas Radžius
Chicago, IL


TAIP, AŠ SUKLYDAU

Taip, aš suklydau. Skaitydamas Jūratės Vyliūtės monografiją ,,Valdas Baltrušaitis” (Vilnius, 1999), radau tokias pastabas:

,,Vyrų chorą Baltrušaitis padarė ne vien Chicagos, bet ir apskritai JAV išeivijos favoritu. Juozas Žilevičius rašė, kad ‘išimtinai Vlado Baltrušaičio sugebėjimų dėka’ Chicagos vyrų choras pasiekė labai aukštą meistriškumo lygį ir dainavo nepaprastai sunkius kūrinius – ‘teisiog neįtikėtina, jog dainuoja mėgėjų choras’. Mylėjo, brangino Baltrušaitis tą chorą, sakė, jog gyvenant Chicagoje ‘darbas su vyrų choru buvo vienintelė šviesi mano gyvenimo prošvaistė’.”  (p. 211)

 ,,Stebėdami Baltrušaičio veiklą, Amerikos lietuviai kalbėjo: kur Baltrušaitis – ten ir choras (...)” (p. 212)

,,Vieni Baltrušaitį vadino operos įkūrėju, kiti operos tėvu, treti operos siela, o stačiusiems ‘Rigoletto’, jis paprasčiausiai buvo pastatymo vadovas (...)” (p. 223)

Baltrušaitį klaidingai pavadinau Čikagos lietuvių vyrų choro steigėju, tačiau nemanau, kad tai menkina a. a. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnus šiam muzikiniam vienetui. Jiedu, kartu su Baltrušaičiu, atliko milžinišką vaidmenį sukuriant tai, kuo mes dar ir dabar tebesididžiuojame – Lietuvių operą Čikagoje.
 
Raimundas M. Lapas,
Oak Park, IL
 


01-15-10
DIEVDIRBIAI IR GAILOS RŪPINTOJĖLIS

Rūpintojėliai yra sukurti dievdir bių, kurių istorija yra tikrai įdomi. Vienu laiku kunigai barė juos už jų kūrinį – Dievą pavargusiu veidu. Naują amatą vadino nuodėme. Nešventino koplytėlių su namų darbo dievukais. Žemaičių vyskupas Domininkas Tiškevičius 1752 m. net buvo uždraudęs įsileisti dievdirbių kūrinius į kapus, šventorius ir bažnyčias. Su laiku net reikalauta kryžiaus piešinį duoti klebonui patvirtinti. Daug kur klebonas rastą netikusį kryžių liepdavo sudeginti.

Pasukime istorijos laikrodį keletu šimtu metų į priekį – į 2001 metus. Tais metais UNESCO lietuvių kryždirbystės tradiciją kartu su kryžių simbolika paskelbė pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. Visa tai aprašoma Onos Pečiulienės vadovautos grupės parengtoje knygoje ,,Šalis ta Lietuva…” (išleido ,,Lietuvos rytas” ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2009).

Po poros valandų pasiskaitymo apie dievdirbius paštininkas atnešė Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicott miestelio (,,Draugas”, 2010 m. sausio 2 d.). Ten plačiai skaitomas autorius su skaitytojais pasidalija savo pokalbiu su Rūpintojėliu. ,,Daug lengviau aiškintis tam, kuris neprieštarauja, neužgaulioja ir atleidžia”, – rašo J. Gaila. Šventa teisybė!

Prie straipsnio pridėtoje nuotraukoje autorius atrodo ne mažiau susirūpinęs nei pats Rūpintojėlis. Atrodo, kad vienas kitą supranta. Belieka klausimas – ar toje nuotraukoje matomas Rūpintojėlio atvaizdas buvo kokio tvarkdario iš anksto patvirtintas ir aprobuotas?

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


01-14-10
VERTA SPECIALAUS LAISVĖS KOVOTOJŲ PAGERBIMO

„Draugo” dienraštyje rašant apie partizanus paprastai kalbama tik apie vyrus. Pamirštama, kad svarbų vaidmenį turėjo ir moterys.

Čia noriu porą žodžių parašyti apie vieną iš jų – Janiną Valevičiūtę. Daugumai tai nežinoma pavardė, bet turėtų būti žinomesnė. Aš ją pažinau iš tų laikų, kai ji buvo mano sesers Janinos bendraklasė Utenos gimnazijoje. Baigusi ją su teise mokytojauti pradžios mokyklose J. Valevičiūtė trumpą laiką mokytojavo Aukštaitijoje, bet greit įsijungė į antisovietinę veiklą, buvo susekta ir turėjo bėgti į Šimonių girią, kurioje atsidūrė daugelis mano krašto jaunimo. Partizanavo daugelyje Šimonių girios vietų, bunkeriuose. Siekiant suderinti veiklą, reikėjo ryšininkų. Janina buvo pakviesta tapti ryšininke tarp tų bunkerių. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas darbas, nes miškas buvo pilnas stribų ir sovietinių pareigūnų. Janina šį darbą atliko labai gerai. Spėju iš to, kad po trumpo laiko jai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.

Kai rusai nutarė sunaikinti Šimonių girios partizanus, panaudodami net patrankas išgriovimui jų bunkerių, tik maža dalis pasinaudojo pasiūlyta amnestija, jei pasiduos geruoju. Tik Valevičiūtės ne vietinės kilmės viršininkas ir dar keli partizanai pasidavė geruoju. Jų likimas man nėra žinomas. Dauguma pasirinko kovą ir mirtį. Tarp jų buvo ir  Valevičiūtė. Ji žuvo nuo priešo kulkos, rankoje tebelaikydama revolverį.

Suprantu, jog Lietuvoje ir Amerikoje grafaitė Emilija Platerytė laikoma lietuvių tautos didvyre. Bet juk ji tik jodinėjo ant balto arklio ir ragino sukilėlius nepasiduoti rusams. Niekur, bent man, neteko rasti, kad ji pati būtų dalyvavusi kovose. Man J. Valevičiūtė yra didesnė didvyrė už Platerytę. Neužtenka tik granitinio paminklo Svėdasuose, skirto ne tik jai, bet ir jos bendraminčiams. Ji verta specialaus pagerbimo.

Zenonas Prūsas
Chillicothe, OH

,,DRAUGO” KALENDORIUS – NEGIRK DIENOS BE VAKARO

Kartu su žmona Stefanija labai apsidžiaugėme netikėtai gavę dienraščio „Draugas” 2010 metų gražų, įspūdingą, su įdomiais paveikslais, naudingais jų aprašymais ne tik apie prieš 600 metų įvykusį mūšį prie Tannenbergo, buvusias prezidentūras, Lietuvos Nacionalinį muziejų Gedimino kalno papėdėje, įvairius muziejus, memorialus, kančių koplyčią Rainiuose, bet ir apie kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje esantį Rožinių slėpinio parką su dviem koplyčiomis.

Vienu žodžiu, visas kalendorius, sklaidant jo puslapius, dvelkia tikrai katalikiška dvasia, ko iš katalikiškos leidyklos galima ir tikėtis. Už tai Jums nuoširdžiai dėkojame.

Bet štai staigmena! Kaip sako liaudis, „Negirk dienos be vakaro”. Pasigrožėję visais paveikslais, atskleidę kalendoriaus pirmąjį mėnesį – Sausis 2010, nustebome. Ir nusivylėme. Dėl dienų ir datų.

Nejaugi katalikiškasis „Draugas”, lyg koks „tavorčius”, savo skaitytojus gundo ir jiems perša neklausyti Jo – Dievo – duoto įsakymo ,,Sekmadienį švęsk”? Juk Pradžios knygoje 1, 2, 3, 4 skaitome: „(...) kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. 3. Dievas palaimino septintą dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų” (Iš Šv. Rašto).

Mano amžiaus tautiečiams, augusiems Pirmoje Nepriklausomoje Lietuvoje ir draugavusiems su žydais, ne paslaptis, kad žydai rašo iš dešinės lapo pusės į kairę. Tad nuo kada „Draugas” pradės rašyti panašiai? Nuo kada sakinys pradedamas rašyti iš kito galo?

Palyginkime, kaip kalendoriai sudaromi Lietuvoje ir beveik visose Europos valstybėse. Sekmadienis ne pirmoji, bet septintoji savaitės diena. Gaila, kad šitos didelės klaidos nepastebėjote anksčiau. Dabar – šaukštai po pietų. Šis kalendorius buvo skirtas mums, lietuviams, o ne svetimšaliams. Tad nėra reikalo jiems pataikauti, nors ir JAV piliečiams.

„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt./ Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt.”

Leonas Venckus
Palatine, IL


01-13-10
DAR APIE KŪČIAS

Perskaičiusi Stasės Semėnienės aprašymą (,,Draugas”, 2009 m. gruodžio 31 d.) skubu savo ,,du skatikus” įmesti į nuomonių kubilą. Klausant įvairių argumentų, bandančių pateisinti bendrines Kūčias, išdėstytas per visą Adventą, prisiminė gerbiamos a. a. Vasiulienės pasakymas: ,,Tie Kūčių rengėjai mums Kūčias prieš laiką surengia, lyg šuniui kaulą numestų ir mumis atsikratytų, kad vėliau, vakarą prieš Kalėdas, patys galėtų turėti tikras Kūčias savo šeimoje.” Na, ar ne teisybė? Ar tie, kurie bendras Kūčias organizuoja, vėliau, gruodžio 24 d. vakare, nesusirenka su savo šeimos nariais prie Kūčių stalo? Tai kiek Kūčių vakarienių reikia valgyti, norint pasisotinti?

Atsimenu, po vestuvių pirmą kartą valgiau Kūčias su vyro gimine Chicago mieste. Ten atvyko ir vienas artimas šeimos bičiulis, kuris lyg pasiguodė, kad nusibodo tos visos silkės ir kiti pasninko valgiai, nes čia bus jam jau ketvirtos Kūčios. Labai nustebusi paklausiau, kelintą valandą pradėjo valgyti? Pasirodo, nuo pat Advento pradžios. Man tokia praktika yra visiškai nepriimtina. Kaip galima Kūčias valgyti ne Kūčių dieną? Ar užtenka bet kurią dieną padėti ant stalo ,,vinigreto”, silkių, žuvies, paplotėlį ir pavadinti Kūčiomis? Tai man atrodo kaip gėjų vestuvės. Jie irgi prisiekia ištikimybę, sumaino žiedus, bet ar tai tikros vestuvės? Juk moterystės sakramentas, paties Dievo nustatytas, yra tik tarp vyro ir moters, nepaisant, ką kokia valdžia nustato ir kokius reikalavimus gėjai prastumia.

Aš toli gražu nesu nusistačiusi prieš visuomeninius suėjimus švenčių proga. Gražu, kai susirenka būrys bendraminčių pabendrauti prieš šventes. Linksma, kai per tokį vakarėlį atsilanko Kalėdų senelis. Nuotaikinga, kai būna bendras dainavimas, giedojimas. Bet tai tiksliau reikėtų vadinti šventiniu suėjimu, agape, ar pan., nes Kūčios yra tik gruodžio 24 dieną.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

APIE ŠVIESININKUS – SANTARIEČIUS

Ar nepradėsime naujų ginčų, kieno kepurė didesnė?

Perskaičius gerb. Marijos Remienės laišką, kyla klausimas, ar tik dešinioji katalikų pakraipos visuomenė jungėsi į laisvės kovotojų eiles arba ar kitais būdais siekė laisvės Lietuvai? Nejaugi visa likusi Lietuva ir išeivija ar jos organizacijos, įskaitant  Santarą-Šviesą, tik sėdėjo nuošalėje?

Iš tikrųjų išeivijoje visi buvome įsijungę, visi sirgome ir sergame Lietuva. Reikėjo mūsų visų pastangų, minčių ir idėjų sukelti tą bangą išeivijos įnaše atgaunant Lietuvos nepriklausomybę.

Romualdas Veitas
Bostonas, MA


SIMBOLIKA AR TIKROJI DIEVO MEILĖS IŠRAIŠKA ARTIMUI?

Skaitant ,,Drauge”, „Skautybės kelyje”, išspausdintą Aušros Jasaitytės-Petry straipsnį apie įvykusią skautų sueigą, kurioje buvo uždegta „Betliejaus taikos” žvakė, simbolizuojanti brolybę, draugystę ir meilę artimui, ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar tai daroma iš širdies – mylint savo artimą kaip patį save?

Ten taip pat rašoma, kad ši žvakės liepsna turinti apimti visas pasaulyje meilingas širdis. Gražūs žodžiai ir didingi norai, bet, pagal Kristaus mokslą, reikia iš naujo atgimti ir pasisavinti šias dorybes. Yra daug taurių asmenų, bet dideliame būryje pasitaiko vadovų, kurie tampa ,,vilkais”, nuomonėms susikirtus. Jeigu vadovas vadovui liks „vilku”, vadovausis turimos galios parodymu ar net neapykanta kitaip mąstančiam, nieko nereikš uždegtoji Betliejaus meilės ir taikos žvakė. Ar šie gražūs žodžiai nepasiliks muilo burbulu, kuris sprogs, o grožis dings?

Skautai, vadovai, dalyvavę Kalėdinėje tuntų sueigoje ir stebėję šios „Betliejaus meilės žvakės” uždegimą, iš sueigos išėjo nešdamiesi pasiryžimą skleisti taiką ir ramybę savosiose apylinkėse. Dainos žodžiai sako: „Didelis pasaulis, pilnas abejonių (...), kad už gėrį stosi, daugeliui netiks” arba ,,Saulės spinduliuose žėri Dievo žemės žaluma, Dievui, artimui ir gėriui kyla skautų vėliava žalia.”

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


01-08-10
AR INTERNETAS IŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMAS?

Mažėjantis ,,Draugo” skaitytojų ratas kelia nerimą, todėl bandoma ieškoti kitų išeičių. Dėl interneto reikėtų labai rimtai pagalvoti, pamąstyti, ar jis išspręs tas mūsų problemas.

Šiandien didesnę dalį ,,Draugo” skaitytojų sudaro vyresnės kartos lietuviai. Iš jų gal tik maža dalis dirba su kompiuteriais, o kiti iš viso jų neturi. Jei ,,Draugą” perkelsime į internetą, tai dėl to tie mūsų skaitytojai nepirks kompiuterio, ir mes juos prarasime. Jaunoji karta, net ir vaikai, naršo po internetą, bet atkreipkime dėmesį, kuo jie domisi. Jų interesai visai kiti, ir jų mes nepadarysime ,,Draugo” skaitytojais.

Taip, gyvename technikos amžiuje, bet tas amžius įnešė daug blogybių. Praradome tarpusavio bendravimo ryšius. Telefonas atnešė didelę naudą, bet kartu ir nenaudą. Labai patogu telefonu perduoti skubią žinią, išsikviesti pagalbą, patogus jis verslo reikalams, bet jis pasidarė ir nauja bendravimo forma tarp žmonių. Aplinkui taip ir matai žmones, iš rankų neišleidžiančius telefonų. Niekas net nesusimąsto, kad telefonas kenksmingas sveikatai.

Grįžkime prie interneto. Žmonės, prasėdintys valandas prie interneto, pasidaro savos rūšies ligoniais. Jie suserga internetine liga. Dėl tos priežasties daug žmonių vengia sėdėti ir naršyti internete. Per tokį naršymą žmogus blaškosi, jam sunku susikaupti. Ar ne tas pats pasidarė su televizoriais? Kol televizoriai turėjo vos kelias programas ir dar nebuvo nuotolinio valdymo pultelių, žmonės ramiai sau žiūrėdavo vieną ar kitą programą. Vos tik atsirado šimtai TV kanalų ir pultelių, žmonės pradėjo blaškytis po kanalus, iš jų rankų nedingsta pultelis. Technika daro žmones robotais.

Visai kitas jausmas ir tikras atsipalaidavimas po visų darbų išsitiesti minkštasuolyje su laikraščiu ir ramiai perskaityti visus jo puslapius. Nelabai daug kas po darbų bėgs prie kompiuterio paskaityti ,,Draugą”! Tai būtų lyg ir darbas, o ne poilsis. Net jauti tam tikrą malonumą, kai pasiimi iš pašto dėžutės laikraštį. O kokia bus tuščia diena, kai pašto dėžutėje jo nebus! Visos dienos pasidarys nykios.

Išnyko iš pašto dėžučių laiškai, tad palikime, kol galima, jose dar bent laikraščius. Aš dar kokią žinutę perskaitau kompiuteryje, bet jei gaunu ilgesnį laišką, jį išsispausdinu ir ramiai atsisėdusi perskaitau. Visai kitas jausmas. Aš dar ir pati parašau laiškus ir net po 12 puslapių. Gaunu ir pati iš draugų laiškų. Malonus jausmas imti iš pašto dėžutės ne tik visokias sąskaitas, bet pajusti draugų artumą, šilumą. Be rašymo, be skaitymo nyksta pati kalba, nykstame mes patys.

Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL


01-05-10
DĖL INTERNETINIO ,,DRAUGO” SIŪLAU PAKLAUKTI

,,Drauge” perskaičiau 2009 m. gruodžio 15 d. Romualdo Kriaučiūno laišką ,,Kiek mokėtume už internetinį ‘Draugą’?’’ Ta pačia tema – gruodžio 17 d. Vytauto Kamanto laišką, kuris tai minčiai pritaria ir pageidauja internetinio ,,Draugo”.

Suprantu, kad jiems abiems daug nepatogumų su ,,Draugo” pristatymu. Tokių žmonių yra ir daugiau.

Nežinau, ar yra kokia nors statistika, kuri parodytų, kiek lietuvių pensininkų turi kompiuterius ir kiek iš jų jais naudojasi. Gal neklystu galvodama, kad dauguma dienraštį skaitančių ir prenumeruojančių yra pensininkai, kurie jį ir remia. Nors ir turiu kompiuterį, bet juo mažai naudojuosi ir jo nemėgstu. Ir jeigu reikėtų prie jo sėdėti vieną ar daugiau valandų ir skaityti ,,Draugą’’, to tikrai nenorėčiau daryti. Vyresnių žmonių akys greit pavargsta ir žiūrėjimas į tą mėlyną ekraną ilgesnį laiką tikrai nepadeda joms.

Gal mieli R. Kriaučiūnas ir V. Kamantas galėtų dar keletą metų palaukti su internetu, kol vyrenieji pasitrauks iš šito pasaulio. Tada jau galėsite skaityti ,,Draugą’’  internetu. O mums jau nei ,,Draugo’’, nei kitų lietuviškų, nei angliškų laikraščių nebereikės.

Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL


 AR INTERNETINIS ,,DRAUGAS” PADIDINS SKAITYTOJŲ SKAIČIŲ?

Romualdas Kriaučiūnas, patyręs žurnalistas, savo laiške (2009 m. gruodžio 15 d.) kėlė klausimą apie „Draugo” įvedimą į internetą. Išvardinęs daugybę pliusų, nepažymėjo jokių neigiamybių.

Šiuo metu „Draugą” daugiausia prenumeruoja vyresniosios kartos skaitytojai. Gal internetiniu „Draugu” susidomės jaunieji skaitytojai, iki šiol nesidomėję lietuviškai spausdintu „Draugu”? Kol kas neturime patirties, bet tikrai prarastume daugelį vyresniųjų, kadangi ne visi turi kompiuterius, tuo labiau internetą.

Vyresniajai kartai išeinant į Amžinybę, o jaunesniesiems nepuolant į skaitytojų eiles, „Draugo” leidėjai ir susilaiko nuo internetinio ,,Draugo”. Gal reikėtų padaryti skaitytojų apklausą, didžiausią dėmesį kreipiant į jaunąją kartą? Neužtenka pasisakyti, reikia gauti užtikrinimą, kad jie prenumeruos internetinį „Draugą”.

Laikraščio spausdinimą pervesti į internetą vien dėl to, kad lietuviškos organizacijos, skelbiančios apie savo renginius visuomenei, sužinos apie renginį greičiau – tokią didžiausią naudą numato R. Kriaučiūnas. Bet pervedus ,,Draugą” į internetą yra ir minusų.

Antanas Paužuolis,
Čikaga, IL


2009

2008