02-02-12

PJoe Pa, RIP

Krepšinio sportas Lietuvoje ir net išeivijoje yra tapęs vos ne antrąja lietuvių religija. Amerikiečiams tokia religija yra tapęs ir jų amerikietiškas futbolas. Jau vien šio laiškučio antraštė rodo, kokie yra populiarūs Amerikoje akademinio futbolo žaidėjai ir ypač jų sėkmingi treneriai. Sausio 22 d. mirė gal žymiausias šios sporto šakos atstovas – Penn State University komandos 85metis treneris Joe Paterno, dar žinomas kaip „tėvas” – Joe Pa.

Jam mirus, prie jo garbei futbolo stadione pastatyto bronzinio paminklo pasklido šimtai lapelių su raidėmis ,,JOEPA, RIP”, taip parodant nepaprastą prisirišimą, linkint jam amžinos ramybės. Sporto ir kituose laikraščių puslapiuose tuojau pasipylė nesibaigiančios pagyros Paterno, smulkiai išvardinant jo ilgametės karjeros pasiekimus: laimėtų rungtynių (409!), medalių, pagyrimų ir įvairiausių kitokių apdovanojimų skaičių, jau nekalbant apie tai, „kiek tūkstančių jaunų studentų atletų jis yra pavertęs tikrais vyrais”.

Penn State kadaise buvo tik nežymi žemės ūkio akademija, kuri per 46 metus Paterno vestą sėkmingą futbolo programą tapo visoje Amerikoje žinoma Pennsylvania valstijos mokslo įstaiga. Jo komandos rungtynės savoje aikštėje sutraukdavo 100,000 žiūrovų, kurie per vieną sezoną universitetui atnešdavo apie 20 mln. dol. pajamų. Paterno tapo neliečiama įžymybe, kurios negalėjo kritikuoti net pats universiteto prezidentas.

Kai Paterno vyriausiojo padėjėjo Jerry Sandusky seksualiniai „žaidimai” su jaunais berniukais 2002 m. pasiekė Paterno ausis, jis, užuot pranešęs apie tai policijai, ir toliau tęsė sportui ir visai amerikiečių kultūrai būdingą „win-at-all-cost” politiką. Pagaliau 2009 m. apie Sandusky sužinojo valstijos prokuratūra. Bet tik praėjusį lapkritį viskas iškilo aikštėn, ir universiteto Taryba nutarė Paterno atleisti iš pareigų, nors ir nedrįso jam kelti bylos. Praradęs darbą, Penn State treneris po kelių dienų iš savo gydytojo sužinojo turįs plaučių vėžį. Sandusky laukia teismo.

Mums tai turėtų būti pamoka, kad net žymiausi futbolo treneriai nėra neklystantys pusdieviai, bet tik žmonės su įgimtomis charakterio ar tinkamo apsisprendimo silpnybėmis.

„Toronto Globe and Mail” redaktorė Margaret Wente JAV universitetų futbolą pavadino tikrąja JAV religija ir palygino ją su Katalikų Bažnyčios kardinolais, ilgai toleravusiais pedofiliją. „Abi šios institucijos yra vyrų vadovaujamos valdžios, turtu ir veidmainiavimu pagrįstos galybės”, – rašė Wente.

 Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


Reikia pasikliauti sava politika

Sutinku su Algio Virvyčio laiško ,,Tikėtis JAV ir Izraelio paramos – vaikiškas naivumas” mintimis (,,Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.). Leonidas Ragas retoriškai klausia: jei negalime pasitikėti Amerika, tai kuo? (,,Draugas”, 2012 m. sausio 19 d.) Aš manau, jog reikia pasikliauti sava išmintinga užsienio politika. Dabar ne 1940 metai, kad vadovautumėmės anų laikų pamokomis. Džiaugčiausi, kad Lietuva būtų lyg tiltas tarp JAV ir Rusijos, vestų tikrai nepriklausomą politiką ir Maskvos, ir Washington, DC atžvilgiu, turėtų savigarbą ir savo moralines vertybes. Iš tokios politikos būtų didžiausia nauda Lietuvos paprastiems žmonėms. Dabar matome, kaip Lietuvos valdžia pataikauja, reiškia amžiną ištikimybę JAV ir drįsta tai daryti visos Lietuvos žmonių vardu. Ar anksčiau ne taip elgėsi Lietuvos komunistų vadai Maskvoje? Lietuvos valdantieji seniai išdavė Sausio 13-osios aukų atminimą, kurie žuvo už tikrai Nepriklausomą ir Teisingą Lietuvą.

O kad dabar Lietuva tos tikros Nepriklausomybės neturi, gerai pasako Prano Nagio išsakyta mintis jo atsakyme (,,Draugas”, 2012 m. sausio 17 d.) į mano laišką ,,Lietuvos tautos interesai – svarbiausi” (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 13 d. Jis rašo, kad dvigubos pilietybės diskriminuojantį įstatymą Lietuva galėtų priimti tik išstojusi iš Europos Sąjungos ir įsivedusi totolitarinį režimą. Tai, kad tik lietuvių tautybės žmogus, jeigu jis to vertas, turi turėti teisę į dvigubą pilietybę be jokių apribojimų, jis vadina ,,diskriminuojančiu”. Bet juk tai nepriklausomos valstybės vidaus reikalas, ir tam nereikia jokio totolitarinio režimo. Jeigu aš nuvažiuočiau į kokią Ispaniją ir, man suteikiant Ispanijos pilietybę, pasakytų, kad aš turiu atsisakyti savo įgimtos pilietybės, nors ispanų tautybės žmogus gali turėti Ispanijos ir dar kokios nors kitos šalies pilietybę, man net į galvą neateitų mintis, kad mane diskriminuoja.

Gediminas  Kairys
Mokena, IL


01-31-12
Pradžioje ir man nelabai sekėsi

Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno sausio 17 d. „Drauge” išspausdintą pasakojimą apie jo pirmuosius žingsnius atvykus į Ameriką, prisiminiau, kad ir aš tais laikais vos nebuvau įpuolęs į bėdą. Mano pirmoje darbovietėje, tarp kitų, dirbo ir Amerikoje gimęs japonas, vardu Yoneo Fukuda. Vieną dieną, diskutuojant apie Antrąjį pasaulinį karą, jį, kaip japoną, pavadinau „Jap”, kaip dar Vokietijoje buvau girdėjęs amerikiečius juos vadinant. Kaip ir Kriaučiūnui atsitiko, Yoneo, supratęs iš mano akcento, kad ir aš dar neseniai išlipęs iš laivo, tik perspėjo mane taip daugiau nekalbėti, kitaip jis savo kumštims duosiąs darbo.

Netrukus susidraugavome, ir aš Yoneo pradėjau vadinti „Yo”, visai nenujausdamas, kad tas „Yo” mane į bėdą įklampins. Vieną dieną ateina pas mane bosas ir klausia, kur aš padėjęs vieną brėžinį. Kadangi aš jį buvau atidavęs tam japonui, bosui sakau: „I gave it to Yo.” Bosas ilgai kratė savo galvą ir vis tvirtino, jog aš jam to brėžinio nedaviau. Norėdamas įrodyti, kad tikrai taip buvo, nuėjau prie Yo, atsiėmiau savo brėžinį ir jį nunešiau bosui, sakydamas jam: „See, I did give it to Yo.” Pagaliau bosas gardžiai nusijuokė, supratęs, kad mano tartas „Yo” nereiškė „you”. Panašių nesusipratimų buvo ir daugiau, kol nepagerėjo mano angliškas tarimas.
O Kriaučiūno anūko Gyčio pasiūlymas juodosios rasės žmones vadinti „afrikonais” ir man patiko. Kol kas nors nesugalvos tinkamesnio žodžio.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL


01-28-12
Lietuvis laivo ,,Costa Concordia” tragedijoje

Visiškai nenustebsiu, jei paaiškės, jog Lietuvos Respublikos pilietis Tomas Romikaitis, kol kas vienintelis žinomas lietuvis, plaukęs dabar jau pusiau paskendusiame italų ,,Costa” linijos laive, nebuvo žinomas LR ambasadoje Italijoje, nes... nebuvo užsiregistravęs kaip keliautojas. Kodėl? Todėl, kad jis greičiausiai tame turistiniame laive dirbo.

Kaip ir jaunas, žvalus Andrius, su kuriuo susipažinome laive ,,Sundream’’, paskutinį kartą lankydamiesi Kubos Havanos uoste. Jis pasipasakojo, kad jo žmona dirba kitame kelionių jūromis turistiniame laive, kad tikėjosi trumpam su ja pasimatyti, kai abu laivai atplauks į Cozumel salos uostą... Pora Lietuvoje paliko vaikutį tėvų ir senelių priežiūrai. Dienos metu Andrius vikriai dirbo kelneriu aplink baseiną. Pavakaryje tiesiog bėgte žemyn laiptais nešiojo sulankstytus stalus, su vos trumpa atvanga su mumis pasikalbėti po senosios Havanos žvaigždėtu dangumi...

Edmundas Petrauskas
London, Canada

Ar dar kas nors prisimena šį paprotį?

Etnologė Skaidrė Urbonienė pokalbyje su Lietuvos radijo laidos „Gyvoji istorija” vedėja Inga Beruliene („Kuo savita lietuviškoji kryždirbystės tradicija”, „Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.) teigia, kad, besistažuodama Olandijoje, sužinojusi „apie ženklus, kuriuos statydavo prie namų, mirus tos šeimos nariui. (...) Taip kaimo ar miesto žmonės sužinodavo, kad šiuose namuose yra velionis”. Šis įdomus teiginys priminė dar vaikystės metais Lietuvoje išgyventą gražų, kiek skirtingą, bet panašų, to paties tikslo siekiantį paprotį. Velionį pašarvojus, būdavo smulkiai sukapojama krūva eglišakių. Jie būdavo sudedami į pintines, o šios išdalinamos vaikams (kuriems tai buvo didelė garbė ir atsakomybė), kad jais išbarstytų žalią taką, nuo mirusiojo namų iki svarbesnės miesto ar miestelio gatvės, kad praeiviai, juo sekdami, galėtų ateiti ir velionį pagerbti. Ar šį paprotį dar kas nors prisimena?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Lietuva: 22 - 50 - 22 = ??

1918 - 1940 = 22 laisvės metai.

1940 - 990 = 50 okupacijų metai.

1990 - 012 = 22 laisvės metai.

Per pirmuosius 22 laisvės metus Lietuva stiprėjo. Per 50 okupacijos metų Lietuva kentėjo. Per antruosius 22 laisvės metus Lietuva silpnėjo. 700,000 lietuvaičių išdūmė iš Lietuvos... 71 proc. dar Lietuvoje likusių lietuvių norėtų išlėkti.. Ir tik vienas kitas sugrįžo. Ką atneš tretieji 22 metai?

Antanas Klimas
Rochester, NY

01-26-12

Iš didelio rašto išeita iš krašto

Šių metų ,,Draugo” sausio 10 d. numeryje, paskutiniame puslapyje, prie skelbimų, pastebėjau labai keistą nuotrauką ir dar keistesnį užrašą po ja. Nuotraukos ir teksto autorė – Vilija Vakarytė (reikia manyti, jog ji ir pateikė šią nuotrauką ,,Draugo” redakcijai). Mane, kaip šaulę ir birutietę, kasmetinių Dariaus ir Girėno minėjimų dalyvę ir vienų iš tų minėjimų organizatorių, šokiravo ir pati nuotrauka, ir tekstas – dėl nepagarbos padorumui ir tiesai.

Kiek man yra žinoma, ir tai užfiksuota visuose Čikagos lietuviškuose leidiniuose (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3 d. ir 2010 m. liepos 16 d.; ,,Amerikos lietuvis”, 2010 m. liepos 24 d. ir 2011 m. liepa, nr. 29; ,,Čikagos aidas”, 2010 m. nr. 28 ir 2011 m. nr. 27), Čikagoje kasmet minint Dariaus ir Girėno transatlantinio skrydžio metines, sudaromas tai datai paminėti Dariaus ir Girėno komitetas. Jį laisvanorišku pagrindu sudaro įvairios lietuvių organizacijos ir pavieniai asmenys. Po minėjimo sudaryto komiteto nariai išsiskirsto, ir tiek komiteto, tiek jos vadovo arba pirmininko nelieka. Taip vyksta kiekvienais metais, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje. Juk tikriausiai ir ,,Draugo” dienraščiui minint 100 metų jubiliejų buvo toks komitetas, buvo, bet būtų keista, jei jis egzistuotų tokiu pavidalu ir šiomis dienomis, o jo buvęs pirmininkas kaip toks prisistatinėtų spaudoje. Būtų ne tik keista, bet ir juokinga.

Kodėl visa tai rašau? Rašau dėl to, kad Čikagoje rašoma apie niekur neegzistuojantį, Illinois valstijos registruose neįregistruotą Dariaus ir Girėno komitetą ir jo pirmininką gerb. Algimantą Barniškį. Nesuprantu, kam juokinti Čikagą, klaidinti skaitytojus, kelti visai nereikalingas aistras? Juk tokiais veiksmais rodoma didžiulė nepagarba ne tik ,,Draugo” skaitytojams, bet ir drąsiųjų lietuvių lakūnų atminimui, JAV Lietuvių Bendruomenei, žinant, jog A. Barniškis yra JAV LB narys ir JAV LB XIX tarybos narys. Tad kokiam komitetui ir kam atstovauja minėtas komitetas ir jo pirmininkas, kas yra jo nariai ir steigėjai, į šį klausimą V. Vakarytė ir minėtas komitetas neatsakė ir po šiai dienai. Nors pereitų metų ,,Amerikos lietuvyje” (2011 m. rugpjūčio 4 d.), buvo viešai į juos kreiptasi, o savo komentarus šiuo klausimu išsakė ir JAV LB Lemont apylinkės valdybos narys Gediminas Kairys (,,Amerikos lietuvis”, 2011 m. rugpjūčio 11 d.).

Ar ne geriau būtų būti šiek tiek kuklesniems, nuoširdesniems, neaukštinti ir nesureikšminti savęs, juk jei kažką padarei gero, tai tas gėris arba geras darbas pasilieka tarp mūsų, tuo labiau, kad mūsų nedidelė lietuviška bendruomenė ir taip žino, kas yra kas Čikagoje.

Dabar atrodo, kad iš didelio rašto išeita iš krašto, arba juokiasi puodas, kad katilas juodas. Nebūkime kvailinami ir klaidinami.

Stasė Paulauskas
Chicago, IL


Šitoks talentas...

Š. m. sausio 17 d. „Drauge” žinutė ,,STT sulaikė Kauno vicemerą” mane sukrėtė. Kaip taip galima! Skaitau: „42 metų K. Kriščiūnui savivaldybėje buvo pavesta rūpintis aplinkos gerinimu ir ekologija, ekologine plėtra ir investicijomis, miesto ūkiu, savivaldybės turto ir statybų priežiūra, urbanistika ir architektūra, verslo skatinimu ir sąlygų verslo plėtrai sudarymu.”

42 metų amžiaus K. Kriščiūnas sugebėjo užimti net 6 čia išvardytas pareigas, būdamas vicemeru Kauno miesto savivaldybėje. Tikiu, kad savivaldybėje, o ir Kauno mieste, yra ir daugiau žmonių, norėjusių kur nors pritapti, bet ne visiems taip sekasi. O gal galioja čia pasakymas: „Kas veža, tam ir krauna”?

Va, čia ir pradedu galvoti, kad mūsų žmonės – savanaudžiai. Ponas K. Kriščiūnai, pasidalinkite tomis pareigomis su keletu bedarbių architektų ar kitų. Jei visi paliks Tėvynę, ieškodami duonos ir darbo svetur, kas tada mokės Jums algą už „vicemejėravimą”? Pagal užimamas pareigas esate beribių talentų žmogus, bet leiskite ir kitiems kasdienės duonos užsidirbti.

Gediminas Kazėnas
Lemont, IL


01-19-12
Dar apie Kūčias

Nors adventas pasibaigė sulaukus šv. Kalėdų, skaitytojai nerimsta dėl Kūčių datos. Klausimą dėl Kūčių neseniai ,,Drauge’’ kėlė Kostas Mačiulis (2011 m. gruodžio 21 d.) ir Gražina Kriaučiūnienė (2012 m. sausio 5 d.).

Niekas iš lietuvių Kūčių datos nekilnoja. Gruodžio 24 d. vakarą Kūčias švenčia tie, kurie turi savo šeimas ir artimuosius. Labai gražu ir prasminga, kai organizacijos vienminčiai susirenka kartu ne ,,baliavoti’’, bet rimtai pasidalinti kalėdaičiais, palinkėti linksmų Kalėdų – Kristaus gimimo šventės.

Čia rašančiai 2011 metais teko dalyvauti trejose Kūčiose: vyresniųjų skaučių, ateitininkų ir JAV LB Cicero apylinkės. Visose buvo rimtis ir susikaupimas. Daug metų LB Cicero apylinkė rengia vadinamą agapę su gera programa ir paskaita. Praėjusio advento sekmadienį, gruodžio 11 d., buvo ypatinga diena – Gaudete, arba džiaugsmo sekmadienis (apie tai parašė Aldona Bikulčienė, ,,Draugas’’, 2011 m. gruodžio 22 d.). Po lietuviškų šv. Mišių parapijos salėje vyko parapijiečių ir svečių pabendravimas – agapė. Viešnios paskaitininkės dr. Onos Daugirdienės išsakyti apmąstymai apie adventinį laikotarpį, skaityti tekstai iš Šv. Rašto dvasiškai palietė visų dalyvių širdis. Po to buvo giedamos kalėdinės giesmės, skirtos Kristaus atėjimui, buvo tarsi rekolekcijos.

Vyresniųjų skaučių prieškalėdinėje sueigoje panašiai buvo paminėtas Kristaus atėjimas. Draugininkės skn. dr. Vilijos Kerelytės šiai šventei skirtas žodis ir vėliau išdalintos kortelės, pritaikytos tos dienos rimčiai, kalėdinės giesmės bei kalėdaičių laužyus visas apjungė prieš daugelį metų duotam įžodžiui – ,,Dievui, Tėvynei ir Artimui’’.

Ateitininkų Kūčios pradėtos šv. Mišių auka. Šiai šventei paruoštas kun. dr. Kęstučio Trimako pamokslas leido kiekvienam susikaupti, prisiminti savo artimuosius, kurių jau nėra tarp gyvųjų. Kalėdinėmis giesmėmis džiaugėsi ir giedojo ne tik tėvai ir seneliai, bet ir vaikai.

Laimingi tie, kurie turi šeimas ir gali kartu susirinkti gruodžio 24 d. vakare ir tradiciškai švęsti Kūčias. Jei ne organizacijų ruošiamos Kūčios, man tektų vienai kūčiavoti gruodžio 24 d. vakare.

Mums, lietuviams, ir dar kai kuriems kitataučiams katalikams Kūčios yra šventas, brangus vakaras. Dauguma kitų tautų katalikų tokių Kūčių neturi. Mes laikomės ir gerbiame savo tradicijas, gyvendami ne savame krašte. Jei kam tokios Kūčios nepatinka, tevadina jas agape.

Marija Remienė
Westchester, IL


Kuo galime pasitikėti?

Š. m. sausio 10 d. ,,Draugo” „Laiškų” skyriuje Algis Virvytis („Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas”) atsiliepė apie mano 2011 m. lapkričio 17 d. „Drauge” paskelbtą rašinį „Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą”. Virvytis vienur teigia, kad „Ragas perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų globą”, o kitur – kad „Ragas taip pat gąsdina, kad Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos žydams”.

Apie minimą „žydų globą” ir „žydų malonę” mano straipsnyje nėra nė žodžio. Jame kalbama apie galimybę Lietuvai prarasti „Izraelį palaikančių Vakarų (turiu omenyje Vakarus) šalių rodomą palankumą ir ypač Lietuvai gyvybiškai svarbų Amerikos užnugarį”.

Iš to, kad Lietuva 2011 m. spalio mėnesį pasisakė kartu su svariai šimtu procentų Izraelį palaikančia Amerika (kalbama apie Ameriką) prieš Palestinos siekį tapti Jungtinių Tautų UNESCO organizacijos nare, matyti, jog Lietuvai yra svarbiau solidarizuotis su Amerika negu su daugeliu kitų kraštų.

Virvytis savo laišką baigia, teigdamas, kad „pasitikėti Amerikos užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo nugarą atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas naivumas”. Žydų parama čia ne į temą.

Baigdamas norėčiau paklausti, jei negalime pasitikėti Amerika, tai kuo galime?

Leonidas Ragas
 Itasca, IL


Vargu ar to reikėjo

Visada patrauklu pažvelgti į ,,Draugo” ,,Laiškų” skyrių, nes dažnai požiūris į tą pačią temą pasiūlo minčių įvairumo, nors kartais pati tema man būna ir svetima ar ,,virš mano galvos”.

Š. m. sausio 10 d. ,,Laiškų” skyriuje bostoniškis Algis Virvytis įtikinančiai išskaičiuoja, kiek kartų JAV valdžia neparodė jokio dėmesio į politinę bėdą patekusiai Lietuvai (,,Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas”).

Jau ir anksčiau teko pasidžiaugti daugeliu Virvyčio rašinių kitomis temomis, tik šį kartą labai gaila, kad jis pasirinko kitą korespondentą – Leonidą Ragą – sumenkinti, jo rašiniui priskirdamas ,,vaikiško naivumo” bruožą. Tiek nedaug beturime lietuvių korespondentų. Jei viešai jiems prikišime ,,vaikišką naivumą”, lengvai neteksime ir jų. Juk Virvyčio argumentai kalbėjo patys už save. Toks palyginimas Virvyčio minčių nepadarė labiau įtikinančiomis ar jo paties didesniu. Tad vargu ar to reikėjo.          

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

Lietuviškos mįslės...

Kanadoje, beveik vidurkelyje tarp Atlanto rytuose ir Ramiojo vandenyno vakaruose, jau nuo seno gyvuoja miestelis Vilna (dar rašomas Wilna vardu).

Niekad, niekur negirdėjau paaiškinimų, iš kur atsirado šis su lietuviškumu susijęs miestelio pavadinimas. Esu tikras, jog nesu vienintelis tai pastebėjęs. Ar niekam nerūpi pasiknisti ir sužinoti apie šio miestelio kilmę?

Šiomis dienomis daug kalbama apie naują nebylųjį filmą ,,The Artist”, kuriame dailiai atkurtas 1930-mečio juodai baltas nebylių filmų pasaulis. Jam nesigailima aukščiausių pagyrimų. Gal ir ,,Oskaro” sulauksime.

Filmo režisierius – Michel Hazanavičius. Neseniai Kanados TV 19 (prancūzų kalba) kanalas valandą kalbėjosi su šio filmo režisieriumi. Ką žinome apie jį?

Šiomis dienomis žinios skrieja milisekundėmis. Ar mes vis dar klampojame mėnesiais?

Edmundas Petrauskas
London, Canada



01-17-12
Jei lietuvių tautos interesai svarbiausi

Nustebino gerb. Gedimino Kairio laiškas „Lietuvių tautos interesai – svarbiausi” („Draugas”, 2011 m. gruodžio 13 d.), kuriame jis rašo: „Judėjimas LPI ir visi dori lietuviai kovoja už dvigubą pilietybę tik lietuvių tautybės žmonėms. Tad tie, kas gimė Lietuvoje, nesvarbu, kokia jų tautybė, yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai, skirtumas tik toks, kad, jeigu nelietuvių kilmės žmogus priima savo tautos ar kitos šalies pilietybę, jis automatiškai praranda Lietuvos.”

Už ką kovoja Judėjimas LPI, sunku pasakyti, nes paskutiniu metu jo forume apie dvigubą pilietybę mažai beužsimenama, o vyksta karštos diskusijos apie ateivius, konspiracines teorijas ir panašius niekus. Jeigu kartais esate blogos nuotaikos ir norite save pralinksminti, paskaitykite šio forumo dalyvių pasisakymus – nukrisite iš juoko. Beje, iš visų užsiregistravusių forumo dalyvių diskusijose visą laiką dalyvauja tie patys 10–15 dalyvių, tad ir forumu tai sunku pavadinti. Jei anksčiau, būdamas šio forumo dalyviu, stebėdavausi, iš kur jo aktyvieji nariai turi tiek neapykantos Lietuvai ir jos institucijoms, tai vėlesni debatai parodė, kad šio forumo nariams nesvetima ir komunistinė propaganda.

Keista, kad šiais laikais, kai informacija taip plačiai yra prieinama, dar yra naivių ar neišmanančių žmonių, kurie mano, kad Lietuva XXI amžiuje, būdama Europos Sąjungos nare, galėtų priimti įstatymą, diskriminuojantį dalį valstybės piliečių. Pagalvokite apie tarptautines ir vidines tokio įstatymo pasekmes. Neabejoju, kad lietuviai myli savo tėvynę, kai kurie taip labai myli, kad net negali išsiversti be JAV pilietybės. Vis dėlto būkime realistai ir įvertinkime, kokioje aplinkoje gyvename. Tokį diskriminuojantį įstatymą Lietuva galėtų priimti tik išstojusi iš ES ir įsivedusi totalitarinį režimą. Nemanau, kad tai realu.

Iš esmės naujojo LR Pilietybės įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. balandžio 1 d., 7 straipsnis irgi yra diskriminuojantis, nes piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., leidžia turėti dvigubą pilietybę, o išvykusiems vėliau – neleidžia. Kadangi šis įstatymo straipsnis galioja visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, ES nuostatoms jis neprieštarauja. Daliai JAV lietuvių ši 7-to straipsnio nuostata nepatinka, bet vietoj to, kad kovotų už šios nuostatos panaikinimą, Judėjimas LPI ir buvo įkurtas tam, kad šią nuostatą praplėstų ir dvigubą pilietybę galėtų gauti ir po 1990 m. kovo 11 d. iš Lietuvos išvykę, kaip sužinome iš  Kairio laiško, lietuvių kilmės piliečiai, kas, kaip jau minėjau, ES nepriimtina.

Tai gal kovojama už tai, kad dvigubą pilietybę galėtų gauti visi piliečiai, išvykę iš Lietuvos? Ar įsivaizduojame, kokią Pandoros skrynią atidarytumėme? Visi rusai, žydai, lenkai, gyvenę ar gimę Lietuvoje, po nepriklausomybės atkūrimo išvykę ar dar išvyksiantys iš Lietuvos, galėtų atsikurti LR pilietybę. Ar tai ir nebūtų didžiausia grėsmė Lietuvai, kurios taip bijo Kairys? O jeigu lietuvių tautos interesai – svarbiausi, tai visai uždrauskime dvigubą pilietybę. Už tai ir kovokime.

Pranas Nagys
Waukegan, IL


Dėkingi vaikai

Norime padėkoti už atliktą gerą darbą – pagalbą projektui ,,Vaikų svajonės”. Šiemet bendromis jėgomis mums pavyko pasiekti, kad projekto metu būtų įgyvendintos 1.440 vaikų svajonės, kurių vertė viršija 140 tūkst. Lt. Vaikai labai džiaugėsi gautomis dovanėlėmis ir yra labai už tai dėkingi:

Lukas (14 m.) – „Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, buvau be galo laimingas, visiems savo draugams rodžiau ir džiaugiausi. Labai noriu padėkoti tam žmogui, kuris išpildė mano svajonę.”

Renata (8 m.) – „Buvo labai nedrąsu atidaryti dovaną. Paprašiau mamos, kad ji apžiūrėtų kartu du manimi. Labai norėjau gauti tokį lėlių vežimėlį, todėl sakiau mamai, kad greičiau eitume namo, nes labai norėjau pradėti greičiau žaisti. Pažadu šitą dovaną labai saugoti.”

Mantas (8 m.) – „Aš svajojau apie radijo bangomis valdomą mašiną. Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, nes nesitikėjau, kad gali išsipildyti ši svajonė. Aš dabar be galo laimingas.”

Visus vaikų atsiliepimus galite rasti puslapyje www.vaikusvajones. lt. Ačiū už Jūsų gerumą ir tikimės, kad sutiksite prisidėti prie projekto sėkmės ir 2012 m.!

Projekto ,,Vaikų svajonės” komanda

01-14-12
Skaitau su malonumu

Su malonumu skaitau Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicot miestelio. 2011 metų gruodžio 10 d. „Drauge” Gaila savo apmąstymus pradėjo nuo manęs. Ir tai privertė mane susimąstyti. Taip, mes aptariame viso pasaulio problemas ir, jei tikėsite, daug problemų ir išsprendžiame. Gal būtų mažiau problemų pasaulyje, bet visa bėda yra žmona. Jau, rodos, reikės Barack Obama rašyti ar skambinti, kaip susitvarkyti su Afganistanu, kai staiga pasigirsta balsas iš miegamojo: „Gana, jau gana, marš greit į lovą, Afganistanas nepabėgs, kitą savaitę sutvarkysite. Ir nepamiršk išleisti katino į lauką.”

Gaila rašo, kad mes nesiskundžiame nei sveikata, nei skausmais. Jei nesiskundžiu skausmais ar sveikata, tai tik dėl to, kad Gaila nėra daktaras. O skausmų tai buvo ir yra. Abiem skaudėjo petį, man nuo teniso, Juozui – nuo lapų grėbimo (ir gerai, nesigirs daugiau, kad turi daug žemės ir traktoriumi važinėja po pievas). Bet kad Juozas jaustųsi geriau, turiu pasakyti, kad kai man petys sugijo, tai kažin kokia gyslelė trūko virš kulno (per tenisą). Kai po keturių savaičių ji sugijo, tai pirmą kartą išėjus į teniso aikštę, kažkas šlaunyje trūko. Ir vėl trys savaitės kai šlubuoju. Žinoma, žmonai nieko nesakau, bandau daugiau sėdėti ar stovėti. Kai klausia, kodėl neinu žaisti, tai kaltę verčiu ant senatvės.

Taip, mes prenumeruojame ir „Draugą”, ir „Amerikos lietuvį”, ir, turiu prisipažinti, kartais ir „Čikagos aidą” pažiūriu, nes jie turi labai daug anekdotų.

Man malonu, kad Gailai patiko, ką sakau pabudęs, ar kad sakau, jog norėčiau numirti miegodamas. Bet Juozas teisingai sako – jei būtume musulmonai, tai tiesiog lauktumėme kiekvieno ryto, kad galėtume sutikti septyniolika nekaltų merginų. Aš gal nesu toks „prašmatnus”, sutikčiau ir kaltas, ir gal kokių penkių užtektų, juk aš jau persiritau per aštuoniasdešimt metų. Atsiprašau, kad turiu baigti, nes girdžiu (Evutė) žmona jau varo į lovą. Ir dar katiną turiu išleisti.

 Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE

Apie ,,Draugo” 2012 metų kalendorių

Puikus 2012 metų „Draugo” kalendorius. Tai trumpa Lietuvos istorijos santrauka – pamoka ateinančioms kartoms. Dėkoju redakcijai ir „Draugo” darbuotojams.

A. Lauraitienė
Plainfield, IL

Labai įdomus 2012 metų ,,Draugo” kalendorius – tiesiog norisi tas visas vietas Lietuvoje aplankyti. Gal pasiseks kada nors!

Aldona Pintsch
West Milford, NJ


01-12-12
Ar tai priimtina?

2011 m. gruodžio 11 dieną vyko Marquette Park parapijiečių susirinkimas. Kartu su savaitiniu parapijos biuleteniu parapijiečiai gavo ir metinę parapijos finansų ataskaitą. Būtų gerai, kad tokios ataskaitos būtų išspausdintos bent vieną savaitę prieš susirinkimą, kad parapijiečiai galėtų su jomis geriau susipažinti.

Susirinkime trumpą žodį tarė parapijos administratorius kun. Jaunius Kelpšas. Po jo apie parapijos finansinę padėtį anglų kalba kalbėjo parapijos finansinių reikalų vedėjas, vėliau atsakęs į iškeltus klausimus. Parapijietis Joe Kulys papasakojo apie arkivyskupijos draudimo bendrovės išsisukinėjimus pataisyti parapijos pastatus, kurie nukentėjo nuo ledų krušos. Paaiškėjo ir arkivyskupijos „gudravimas” imant iš parapijos aukštus procentus už paskolą, kai tuo tarpu tokią pat paskolą būtų už mažesnius procentus galima gauti kitur.

Nustebau 2011 m. gruodžio 24 d. „Drauge” perskaitęs Ligijos Tautkuvienės aprašymą „Metinis Švč. M. Marijos Gimimo parapijos susirinkimas”, kur ji pusę savo straipsnio paskiria parapijos finansiniams reikalams aprašyti. Ji į susirinkimą atėjo apie 30 min. pavėlavusi, kai pagrindiniai finansiniai reikalai jau buvo apkalbėti ir aptarti.

Ar asmuo į spaudą gali rašyti apie tai, ko jis pats negirdėjo ir nematė? Korespondentė susirinkime ir dalyvavo, ir tuo pačiu nedalyvavo. Kad ji susirinkime dalyvavo, yra pusė tiesos, kita pusė tiesos yra melas. Kyla klausimas, ar „Draugo” skaitytojams yra priimtini tokie reportažai, kuriuos rašo renginiuose ne visą laiką buvę ir ne viską girdėję bei matę korespondentai?

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

Jei aš, tai – ne ,,visi"

Algimanto Gečio straipsnis ,,Svarstant Lietuvos pilietybės klausimą būtina nesusipriešinti" (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 24 d.) – geranoriškas ir kviečiantis kartu dirbti lietuvybės vardan žodis. Šiandieninė kova dėl pilietybės iš tiesų yra įgijusi negarbingą ir neprofesionalų atspalvį. Pradėsiu nuo to, kad spaudoje nuolat teigiama, jog visi išeivijos lietuviai siekia Lietuvos pilietybės. O jei aš jos nesiekiu, tada, jei esate studijavę logikos pagrindus, jau nebegalima visų mūsų surišti į vieną mazgą ,,visi”. Mums Lietuvos Seime atstovauja keli JAV LB nariai, kurie vėl kalba mūsų ,,visų” vardu.

Kažkada JAV lietuvių visuomeninis komitetas buvo įteikęs JAV LB tarybai laišką dėl dvigubos pilietybės su 9,000 parašų. Ilgainiui tas skaičius ,,augo”, nors niekas tų parašų nei matė, nei skaičiavo, nei tikrino, kas pasirašė. Lietuvių spaudoje ne kartą buvo rašoma, kad šiuo metu Amerikoje gyvena per milijoną lietuvių. Jei siekiančių dvigubos pilietybės parašų buvo surinkta net tie 9,000, vadinasi, norintys gauti antrąją pilietybę sudaro mažiau nei vieną procentą. Kodėl taip drąsiai skelbiama – ,,visi”?

Gečys yra teisus, teigdamas, kad mums nereikia nei atskirų judėjimų, nei komitetų. Nuo pokario laikų Amerikoje turime JAV LB, tai kodėl ji nesiima pareigų išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų lietuvių nori antrosios pilietybės? Gečys pataria šios užduoties imtis PLB valdybai, kad lietuviai nebūtų sukiršyti tarpusavyje. Kelerius metus gyvenau viename iš Čikagos šiaurės priemiesčių ir galiu teigti, kad PLB valdybos pirmininkei iki šiol geriausiai sekėsi būtent supriešinti lietuvius, o ne juos apjungti. Sakoma, kad tikrai talentingo vadovo jėga yra sugebėjimas suvienyti žmones bendram tikslui siekti. PLB pirmininkės veikla prieštarauja Lietuvių Chartai, kur tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė.

Labai sunku suprasti, kodėl mes nesijaučiame lietuviais, jei neturime lietuviško paso. Įdomu, kas pasikeis: ar tikrai staiga tapsime kitokiais lietuviais, ar panorėsime būti naudingi Lietuvai ir jai padėti, jei tą pasą gausime? Giliai tuo abejoju.

Laima Gaučienė
Elmhurst, IL

Lietuvos draugai ir likimo bendrai

Skaitant Leonardo Gogelio laišką, kuriame ginčijamasi su Kęstučio Girniaus išsakytomis mintimis apie pasirenkamus Lietuvos draugus užsienio politikoje (,,Dėl vyresniojo brolio”, ,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 29 d.), panorau ir aš pasisakyti. Mūsų iškeltos mintys turbūt mažai paveiks Lietuvos bendrąją nuomonę ar politiką, Kęstučio gal daugiau. Vis dėlto tai yra dalykai, kurie yra svarbūs Lietuvos ateičiai ir dabarčiai. Reikėtų, kad ir užsienyje gyvendami ne tik vadintume save tautos dalimi, bet ir stengtumėmės prisidėti prie jos rūpesčių sprendimo.

Išspausdinti lenkų vadovų pasisakymai užgauna lietuvius. Gera sugyventi su visais kaimynais, bet kai kaimynas rodo aiškų ir neteisėtą priešiškumą, tenka nepulti į glėbį bučiuotis, o santūriau laikytis. Dažnai gyvenime matome, kad buvęs artimas draugas, pasijutęs stipresniu ar ekonomiškai galingesniu, pasišauna įsakinėti ir išnaudoti silpnesnįjį bendrą. Tenka atsispirti ir ieškoti jėgų kitur. Panašius pajėgumus turintys kaimynai lengviau sukalbami, jie labiau užjaučia. Kad galėtume didesniam atsispirti, pirmiau turime sudaryti sąjungas su į mus panašesniais. Jau sudarius mažesniųjų sąjungą ar bent nustačius bendros politikos gaires, galime kalbėtis su didesniu ir vystyti platesnį junginį.

Latvija ir Estija yra mūsų okupacinio likimo bendrai. Jų siekiai ir sunkumai panašūs į mūsų. Suomiai ir danai artimi Lietuvai ir savo dydžiu, ir savo geografija. Su šiais suartėjus galime manyti, kad ir Švedija su Norvegija rastų reikalą suartėti. Baltijos jūra labiau mus jungia, nei skiria. O tuomet ir Lenkija nebenorėtų šiauštis. Baltarusijai ir Ukrainai tai būtų paskata su tokiu būriu ieškoti bendrų siekių. Bet ar Lietuvos siekiams ir saugumui įgyvendinti neužtenka dabartinės mūsų tėvynės narystės Europos Sąjungoje ir NATO?

Išryškėjus lenkų laikysenai, užėjus ekonomikos sunkmečiui, matome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dar negalime mesti į atgyvenusių reikmenų sąvartyną. Teks jai dar padirbėti. Reikia ryšius ir bendrus valstybės siekius vystyti su Lietuvai pritariančiais ir ieškoti draugų. O mums verta savo mintis paviešinti. Manyčiau, kad susidariusi viešoji nuomonė turi reikšmės ir mūsų ministerijoms. Norėtume, kad su mūsų likimo artimiausiais bendrais mes artimiausiai ir bendrautume.

O dėl Lietuvos dydžio tais laikais, kai Jogaila jungėsi su Lenkija, tai, berods, santykis buvo panašesnis į 2:1 – Lietuvos valstybė: Lenkija.

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL

KAS ATSITIKO SU ,,TIKROSIOMIS” KŪČIOMIS?

Nostalgiškai prisimenu Kūčių vakarienes mūsų keturių asmenų šeimoje, kai tik atvykome 1949 m. į Ameriką. Vėliau, kai ištekėjau, daug metų Kūčias kartu su vyru valgėme pas uošvius. Šeimoje dar ,,kūčiavodavo” jų dvi dukros, žentas ir du mažamečiai vaikaičiai.

Laikui bėgant, šeimyna didėjo, ir aplink stalą sėdinčiųjų skaičius išaugo iki 14-kos asmenų. Griežtai laikėmės visų Kūčių vakaro papročių ir valgėme tik tradicinius Kūčių patiekalus. Tikėjome, kad mažyliai pamažu įpras ir darys tą patį… Deja, ne visiems tai pavyko.

Pasidarė dar blogiau, kai, augant svetimoje kultūroje, kai kurie mūsų giminės vaikai, o vėliau ir jų vaikai sukūrė šeimas su kitataučiais. Mišriose šeimose tradicinis Kūčių stalas pamažu pradėjo vis labiau keistis. Kadangi jaunimas nenorėjo valgyti silkių, ungurio, lydekos, vienur ant stalo atsirado krevetės, kitur lašiša, dar kitur – šilti žuvies patiekalai. Iš tikrųjų vargu ar beliko daug tokių šeimų, kuriose ant Kūčių stalo nerasi patiekalo be sviesto ar grietinės, kaip būdavo anksčiau Lietuvos kaime.

Kadangi ,,tikrų” Kūčių vakaras (gruodžio 24 d.) yra šeimos ratelio šventė, ar reikia smerkti tas lietuvių bendruomenes ir organizacijas, kurių nariai save vadina ,,broliais” ir ,,sesėmis” ir kurie, laukdami šv. Kalėdų, nori kaip tos pačios didelės šeimos nariai ar narės pasidalinti kūčiukais ir šv. Kalėdų palinkėjimais? Vėliau, susėdus prie bendro stalo, pasivaišinti savo mėgstamais tradiciniais Kūčių patiekalais, išvengiant picos ir makaronų su sūriu kvapo!

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL


01-10-12

Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas

Padėkos dieną svečiavomės senų šeimos bičiulių šeimoje. Buvome 23 žmonės: nuo 20 metų politinių mokslų studentų iki 80 metų senukų. Bevalgant prisimintas Leonido Rago rašinys „Drauge”, kurį, pabaigus valgyti, garsiai perskaitė namų šeimininkė („Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą”, 2011 m. lapkričio 17 d.).

Ragas rašo, vienus saldžiai pagirdamas, paplodamas per petį, kitus pagąsdindamas, kad išdrįso pasakyti tiesą apie Lietuvos politikus, kurie kaip sliekai po lietaus šlapioje žemėje šliaužioja, neturi stuburo tiesiai atsistoti ir pasakyti į akis kiekvienam politikui, kuris lankstosi svetimoms tarnyboms ir stoja šalia Lietuvos niekintojų.

Ragas perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų globą. Ar Lietuva tikrai gali pasitikėti Amerika? Juk kiekvienas, net ir istorijos mėgėjas, žino, kad ji atsuko nugarą Lietuvai, kai po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės, maldavo Amerikos pagalbos, užtarimo ir paskolos, kuriant Lietuvos valiutą. Kai lenkai užgrobė Vilnių, pripažintą Lietuvos sostinę, Amerika atsuko nugarą. Kai Stalin okupavo Lietuvą 1940 m., trėmė ir žudė lietuvius, JAV nesudraudė jo. Kai partizanai kovojo prieš raudoną terorizmą, Amerika daug kartų žadėjo išlaisvinti Lietuvą. Galų gale, kai Lietuva vėl išsilaisvino iš raudonojo terorizmo glėbio, kai kone visas pasaulis buvo pripažinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tik tada ir Amerika nedrąsiai ją pripažino.

Ragas taip pat gąsdina, kad Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos žydams, teigia, kad žydai 1940 m. sutiko raudonuosius okupantus su gėlėmis, nes tikėjosi, kad Stalin juos apsaugos nuo Hitler. Ragas patvirtina, kad žydai išdavė Lietuvą rusams dėl savo gerovės. Apsisaugant nuo Hitler jiems reikėjo važiuoti į Rusiją. Valstybės išdavimas priešui yra nusikaltimas, baudžiamas didžiausia bausme.

Ką žydai Lietuvai gali duoti, tai tik galvosūkį ir širdies skausmą. Ragas nepamini tokių žiaurių sadistų kaip gydytojas Gutman, Nachman Dušanski, Petras Raslanas ir kitų... Kodėl Ragas nepamini šių ,,didvyrių”, kodėl jis ir Izraelis neatsiprašo Lietuvos už tuos ir daugelį kitų žydų nusikaltėlių, ėjusių prieš Lietuvą?

Ar lietuviai gali ramiai žiūrėti ir užtarti žydus, kaip jie žiauriai okupuoja palestiniečių žemes, žudo, kalina ir kolonizuoja, statydami namus okupuotose žemėse? Juk tarptautiniai įstatymai tai daryti draudžia.

Jaunas politinių mokslų studentas, atidžiai išklausęs Rago straipsnio, pastebėjo – Lietuva klūpčioja, lankstosi visiems, vien tik dėl to yra ir bus išnaudojama. O pasitikėti Amerikos užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo nugarą atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas naivumas.

Algis Virvytis
Boston, MA

01-05-12

Dėl ŠALFASS archyvo perkėlimo į Lietuvių Išeivijos institutą Kaune

Gerb. Daiva Barzdukienė savo pasisakyme rašo: ,,Tad jei Lietuvoje atsiranda kas nors, kas nori ir gali tokius archyvus priimti, jais pasirūpinti ir juos profesionaliai sutvarkyti, būtų išmintinga juos kiek galima greičiau ten persiųsti” (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 22 d.).

Žinau, kad jau pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tuometinis ŠALFASS Centro valdybos pirmininkas Audrius Šileika ir jo kolegos tarėsi su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriais Algirdu Avižieniu, Broniu Vaškeliu ir Vytautu Kaminsku dėl Algirdo Bielskaus surinkto lietuvių sporto archyvo perdavimo VDU saugoti ir naudoti.

Gerai prisimenu, kad 2004 metais tuometinis ŠALFASS Centro valdybos pirmininkas Rimantas Dirvonis lankėsi Kaune ir tarėsi su VDU rektoriumi prof. Kaminsku, su Lietuvių išeivijos instituto (LII) direktoriumi prof. Egidijumi Aleksandravičiumi ir su manimi dėl Bielskaus sukaupto ŠALFASS archyvo, kaip svarbios Šiaurės Amerikos lietuvių veiklos dalies, perdavimo LII saugoti ir tyrinėti. Sutikimas archyvą priimti buvo duotas, tik archyvas iki dabar dar nėra persiųstas.

Dabar skaitau, kad Lietuvos sporto muziejaus (LSM) Kaune direktorius Pranas Majauskas irgi siūlosi priimti tą patį Bielskaus surinktą ŠALFASS archyvą. Kyla klausimas: ar LII, ar Sporto muziejus galės geriau sutvarkyti ir panaudoti šį archyvą? Atsakymą galite rasti palyginę informaciją apie LSM ir LII, kurią rasite jų interneto svetainėse: www.muziejai.lt/kaunas/Sporto_muziejus.htm ir www.iseivijosinstitutas.lt/apiemus.

LSM puslapyje visai nerandame žodžio ,,archyvas” – ten daug (per 6,000) eksponatų: medalių, nuotraukų, diplomų, aprangos ir t. t. Taip pat nėra informacijos apie darbuotojus, kurie galėtų su archyvais (laiškais, protokolais, pranešimais, spauda ir t. t.) dirbti.

LII interneto puslapyje sužinome, kad LII Išeivijos studijų centre dirba aštuoni mokslo daktarai iš VDU, kurie tiria archyvus ir leidžia studijas apie įvairias Lietuvos išeivijos gyvenimo sritis. Nuo įsteigimo LII jau išleido 29 knygas, priėmė apie 50 archyvų, apie 100 VDU studentų parašė darbus, paremtus LII archyvų medžiaga. Esu tikras, kad nemažai studentų mielai rašytų ir apie išeivijos sportą, jei Bielskaus sporto archyvas patektų į LII rinkinius.

Mano nuomonė yra ta, kad LII yra žymiai geriau pasiruošęs parengti ir išleisti studiją apie išeivijos sportą nei LSM. Sporto muziejaus direktorius Majauskas nusipelnė mūsų padėkos už pasiūlymą ŠALFASS sporto archyvą gelbėti. Esu tikras, kad jis ir jo bendradarbiai visuomet galės naudotis LII archyvais. Manau, kad juose jau ir dabar yra vertingų žinių apie sportą išeivijoje. Verta paminėti, kad Prezidentas Valdas Adamkus irgi skiria savo archyvą LII prižiūrėti.

Aš pats buvau vienas iš Čikagos ,,Gintaro” sporto klubo steigėjų, o vėliau ,,Lituanicos” stalo tenisininkas, todėl man asmeniškai rūpi, kad sportas rastų tinkamą vietą išeivijos istorijos studijose. Todėl nuoširdžiai prašau visų ŠALFASS Centro valdybos narių ir kitų sporto bičiulių palyginti LII ir LSM informaciją, pateiktą internete, ir prieiti prie išvados, kur sporto archyvo medžiaga bus veiksmingiau ir greičiau panaudota.

 Prof. Algirdas Avižienis
VDU profesorius emeritas,
 Lietuvių Išeivijos instituto valdybos pirmininkas,
Distinguished Professor Emeritus of Computer Science,
UCLA; aviz@cs.ucla.edu, aviz@adm.vdu.lt.


01-05-12

Kodėl kilnojama Kūčių diena?

Šį klausimą iškėlė Kostas Mačiulis „Drauge” (2011 m. gruodžio 21 d.). Į klausimą kodėl sunku atsakyti, tačiau galime pažiūrėti, kaip susiklostė, kad Kūčios pradėtos kilnoti. Atsimenu, kai atvykome į JAV 1950 metais, stebėjome ir piktinomės, kaip amerikonai „baliavoja“ per visą Adventą. Mums, lietuviams, Adventas buvo susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui laikotarpis. Ši rimtis pasibaigdavo per Kūčias, gruodžio 24 dieną, ir prasidėdavo Kalėdų laikotarpis su kalėdiniais parengimais, eglute, Kalėdų seniu. Nežinau, kada prasidėjo bendrų Kūčių šventimas, bet atvykusi į Chicago po dešimties metų šį paprotį radau jau įsipilietinusį. Tačiau Kūčių rimtis mažiems vaikams nuobodi, tai prisireikė ir Kalėdų senelio, po to buvo logiška ir visą kalėdinę programą prijungti. Tai taip po truputį išnyko lietuviškas Adventas, dabar šis laikotarpis užimtas visokiomis „kūčiomis“ ir kalėdiniais linksmavakariais. Atrodo, kitaip ir būti negali, nepastebėjau nė vieno kalėdinio parengimo tarp Kalėdų ir Trijų Karalių, kaip tarp lietuvių buvo kadaise priimta.

Čia prisiminiau George Orwell „Animal Farm“. Ten gyvuliai, perėmę tvarką, nutarė laikytis savo gyvenimo būdo ir nesielgti kaip žmonės. Tačiau žingsnis po žingsnio jie perėmė žmonių gyvenimo būdą su visomis ydomis ir galiausiai nuo jų ėmė niekuo nesiskirti. Taip ir lietuviai JAV persiėmė vietiniais papročiais ir lietuviškas adventas jau nebesiskiria nuo amerikoniško.

Tad Kūčių datos kilnojimas rodo nutautėjimą. Lietuviški papročiai išnyko dėl patogumo ar prisitaikymo prie vietinio gyvenimo būdo. Kai porą savaičių prieš Kalėdas mūsų sūnus Aldas lankėsi Lietuvoje, ten žmonės akis pastatė, išgirdę, kad čia Kūčias valgome per visą Adventą. Ten dar laikomasi tradicijų ir, jei čia, išeivijoje, mes jų nesusigrąžinsime, tai mūsų anūkai praras didelį turtą. Kitą rudenį, prieš rengiant kalėdinę eglutę, ar nebūtų prasminga per Adventą rengti rekolekcijas, o Kalėdas pradėti švęsti gruodžio 25 dieną? Tada Kūčios vėl bus tik gruodžio 24 d.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

2011