03-13-10
20 STEBUKLINGŲ METŲ: DŽIAUGSMŲ

2010 metų kovo 11-tą dieną Lietuva šventė 20 stebuklingų laisvės metų.
Kaip ir visur pasaulyje, Lietuvoje taip pat yra daug rūpesčių, bėdų ir vargų. Bet, mano nuomone, yra kuo pasidžiaugti! Siūlau: kiekvienas lietuvis, kur jis dabar bebūtų, gali pasidžiaugti šiais įvykiais bei šiais dalykais:

1. K-11: 1990.03.11, kai Lietuva – pati pirmoji, atsisakė Maskvos „meilės”.
2. 1993.08.31, kai paskutinis rusų kareivis išvyko iš laisvos Lietuvos.
3. Lietuva yra visateisė Jungtinių Tautų narė.
4. Lietuva yra visateisė NATO ir ES narė.
5. Penkiose olimpiadose (1992; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.) Lietuva laimėjo kelis aukso, sidabro ir bronzos medalius.
6. 2002 metais buvo baigtas leisti didžiulis lietuvių kalbos turtas – „Lietuvių kalbos žodynas” (LKŽ) – 20 didelių tomų, apie 400,000 žodžių.
7. Lietuvių kalba jau nuo 1988 metų yra Lietuvos valstybės kalba.
8. 2009 metais Lietuva šventė 1000 metų nuo jos vardo paminėjimo istorijoje.
9. Virgilijus Alekna kelis kartus laimėjo pasaulio (ir olimpiados) disko metimo aukso medalį.
10. 2009 m. jachta „Ambersail” apiplaukė visą pasaulį.
11. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė veikia 41 valstybėje.
12. JAV dienraštis „Draugas” sulaukė 100 metų.
13. Lietuva išsirinko 5 Seimus (1990; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.).
14. Lietuva turėjo 15 ministrų kabinetų.
15. Lietuvos kariai gina laisvę Balkanuose, Irake ir Afganistane.
16. Lietuva turi 16 universitetų. Vilniaus universitetas – žymus aukštojo mokslo centras.
17. Prez. George W. Bush Vilniuje pažadėjo ginti Lietuvą.
18. Vilniaus senamiestis – viena iš pasaulio labai įdomių vietų.
19. Daug lietuvių grįžta iš užsienio.
20. Lietuvos valdžioje dabar yra trys moterys: prez. Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Antanas Klimas
Rochester, NY


PAS SEUL GARSIAJAI BALERINAI ANNAI PAVLOVAI

Audrė Budrytė savo pastabose dėl vasario 20 d. įvykusio koncerto Jaunimo centre „Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?” („Draugas”, 2010 m. vasario 26 d.) klysta, priskirdama Eglės Špokaitės šoktą „Mirštančią gulbę” Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras”. Šis šokis buvo šokamas ne Čaikovskio muzikai, bet prancūzo Charles Camille SaintSaens orkestrinei siuitai „Žvėrių karnavalas”, tiksliau sakant, jos gražiausiai daliai „Gulbė”. Tai buvo vienintelė šios siuitos dalis, kurią kompozitorius leido spausdinti ir atlikti dar jam gyvam esant. Šia muzika pagrįstas trumpas šokis „Mirštanti gulbė” buvo sukurtas choreografo Michael Fokine kaip pas seul garsiajai balerinai Annai Pavlovai, kuri jį pirmą kartą pašoko 1905 metais St. Peterburg, Rusijoje, viename koncerte. Jis tapo su ja glaudžiausiai susijusiu šokiu.

Tačiau A. Budrytė labai teisingai piktinasi fotografais ir filmuotojais, kurie tiesiog akiplėšiškai savo blykstėmis ir kitais technologijos „stebuklais” darko scenos menininkų susikaupimą ir žiūrovų gėrėjimąsi jų talentais. Tai paprasčiausios pagarbos ir profesionalumo stoka. Jų pasiteisinimas, kad „Tai mano darbas”, yra tik nevykęs išsisukinėjimas. Gaila, kad išeivijos lietuvių renginiuose tokie „žurnalistiški” (?!) išsišokimai yra labai dažni. Dar blogiau, kad jie yra toleruojami. Jokiame rimtame teatre taip neatsitiktų. Laikas pabusti.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


03-12-10
ROŽĖMIS KLOTAS GYVENIMAS? TIKRAI NE.

Turiu būtinai atsiliepti į Sta sės Semėnienės viešą apkaltinimą (,,Draugas”, 2010 m. kovo 6 d., laiškų skyrius), kad mūsų Kalifornijos dailiųjų valgių klubo (KDVK) Įgaliotinio gyvenimas buvo ,,rožėmis klotas”.

Kadaise, seniai, labai seniai, dypukų gyvenimo pradžioje, kada ir tie ankstesni grinoriai dar nebuvo visi išmirę, kada dar nė viena lietuvių graži bažnyčia nebuvo nugriauta, kada seselės kazimierietės pamokų metu su liniuotėmis per nagus negailėdavo (,,Shut up!” she explained), Chicagos Bridgeport rajone, netoli a. a. Lietuvių auditorijos ir ne taip toli, kur senovės šernai ir stumbrai dar siautė ,,pažangiųjų” laikraščio ,,Vilnis” redakcijoje, kai dar nė viena lietuvė negyveno kažkokiame ,,barabanų” miestelyje, inžinierius Alfonsas Semėnas ten, ant pačios Halsted gatvės, turėjo savo elektronikos įmonę. Ir taip pasitaikė, kad vieną gražią dieną gerb. Semėnas pardavė mūsų įgaliotiniui ir jo tėvui, Kaziui Janutai, ,,Zenith” televizorių, kuris paskui per ilgai nesugedo. Mūsų įgaliotinis dar dabar atsimena, kai visi jo draugai jau seniai žiūrėjo spalvotą televiziją, o jis vis dar turėjo pasitenkinti su tuo juodai baltu ,,Zenith”. Bet turbūt jau per vėlu atitaisyti tą skriaudą.

Tai tokios buvo ir tos rožės – erškėčiai, ne rožės.

 KDVK Įgaliotinio
(Donato Janutos) pavaduotojas
San Francisco, CA


03-11-10
VASARIO 16 MINÈJIMAS ČIKAGOJE

Visuomet su įdomumu perskaitau straipsnius apie Čikagos lietuvių veiklą, nes ten esu praleidęs savo jaunystę. Taip buvo ir su ALT’o straipsniu ,,Išeivija gyva” (,,Draugas” 2010 m. vasario 27 d.).

Reikia pagirti Nepriklausomybės šventės rengėjus, kad jie pakvietė studentus vesti minėjimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad nors pavadinimas skelbia – ,,akivaizdus kartų junginys”, deja, pažvelgus į nuotraukas, vaizdas kitoks: atrodo, visi dalyviai – pensininkai. Čia nenoriu kritikuoti prof. Stasio Goštauto, kurio straipsniai man yra vieni iš įdomiausių ,,Drauge”, galvoju, jo kalba buvo sutikta su entuziazmu. Ir kultūrinė dalis turėjo patraukti daugiau jaunesnių dalyvių. Manau, kad jaunimas neateina, nes minėjimai būna per ilgi, o oficiali dalis neįdomi. Gaila, kad straipsnyje nepaminėtas nė vienas amerikietis pareigūnas, tiktai perskaitytas Kongreso nario laiškas.

Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA


03-10-10
BŪNA IR TAIP

Perskaitęs Stasės Semėnienės laišką (kovo 6 d. nuomonėse) apie lietuviškų vardų ir pavardžių vargus, noriu ir savo „nuotykį” pridėti. Gal savaitę prieš universiteto baigimą ir diplomų įteikimą, savo universiteto mokinio sieninėj dėžutėj randu raštelį: ,,Būk malonus ateinančią savaitę stabtelėti dekano Cramer įstaigoje.” Krapščiau galvą, ką dabar būsiu padaręs? Truputį bijodamas, nužygiavau pas dekaną, kuris žemesniam kurse man buvo ekonomikos mokslus dėstęs, bet tikriausia tai buvo užmiršęs. „Radau jūsų raštelį, ir, štai, esu čia”, pasakiau. „Ačiū, kad atėjai”, sako dekanas. „Noriu išgirsti, kaip tari savo vardą ir pavardę, idant, įteikiant diplomus, teisingai ištarčiau.” Tarimą sąraše pasižymėjo.

O kada varžybų pranešėjas per garsiakalbį jos vardą ištardavo Laina, aštuonmetė plaukikė duktė Lina nužygiuodavo pas jį ir pareikšdavo: „Vardas yra Lina, ne Laina.”
 
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


GARSIOJI V. DAUNORO KONCERTO PLYTA

Norime pranešti, kad dr. Leonido Rago komentare ,,Tebeaidintis aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”, 2010 m. vasario 27 d.) minima Jaunimo centre vykusio Vaclovo Daunoro koncerto metu įmesta plyta, sužeidusi Danos Stankaitytės ranką, yra Vilniuje, mūsų namuose. Mes ją ,,saugome” jau tiek metų ir norime, kad dr. Ragas bent žinotų, kad ji nėra dingusi.

Nerija Kasparienė
Vilnius, Lietuva


ARTĖJANT BIRŽELIO TRĖMIMŲ DIENAI

Artėjant liūdnajam birželiui, reikia, kad lietuviai rašytų į Lietuvos paštą, prašydami ta proga išleisti pašto ženklą ir taip paminėti lietuvių trėmimą į Sibirą.

Pašto ženklas galėtų vaizduoti prekinį raudonos spalvos vagoną, ant ženklo turėtų būti parašyta deportacijos data ir ištremtų lietuvių skaičius.

L. Stankevičius
Lavalis, Quebec, Kanada


03-06-10
KOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI




Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.

Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ,,rėmėja”



03-04-10
MŪSŲ VISŲ PAREIGA

Gavęs „Draugą” pirmiausiai susirandu skaitytojų laiškus. Sausio 14 d. „Drauge” Zenono Prūso laiškas tikrai sukrėtė: jame jis aprašo pažįstamos merginos garbingą žūtį už Tėvynę, einant partizanų ryšininkės pavojingas pareigas, ir garbingą mirtį – nepasidavusi priešui žuvo su ginklu rankoje.

Nuoširdžiai pritariu gerb. Prūsui, kad ji turėtų būti tinkamai pagerbta ne vien partizanų, bet ir visos Lietuvos patriotų, prezidentų Brazausko ir Adamkaus. Bet tai iki šiol nebuvo padaryta. Taip mūsų partizanų, partizanių, ryšininkių kūnai – tūkstančiai jų nėra surasti, nėra tinkamai palaidoti. O kas kaltas? Mes, nes nelendame mūsų pačių išrinktai valdžiai po skūra, kad įkyrėtume. Mūsų visų pareiga surasti visus, tinkamai ir garbingai palaidoti, pastatyti paminklus garbingose vietose.

Z. Prūsas įsikarščiavęs nei iš šio, nei iš to užsipuola mūsų garbingiausią didvyrę Emiliją Platerytę. Tų dviejų moterų negalima lyginti: Platerytė buvo ne tik surinkusi tūkstančius sukilėlių, net su dalgiais – vadinamus dalgininkus, stojusius prieš rusų kariuomenę. Ji kūrė sukilimo ir mūšio su priešu planus, ji vedė į mūšį. Tam reikėjo labai didelių gabumų, drąsos, pasiaukojimo, ryšių su sukilimo vadais ir jų pasitikėjimo. Z. Prūsas gal nežino, kad visame pasaulyje buvo tik dvi tokios moterys – mūsų bajoraitė E. Platerytė ir Jeanne d’Arc.

Algis Virvytis
Boston, MA


SiŪLYMAS DAUGIAU PATYRINĖTI FAUSTIN E. WIRKAU PRAEITĮ

John Rapšio straipsnis „Drauge” (2010 m. vasario 3 d.) apie Haiti yra labai įdomus ir labai aktualus dabar, kada šalis šiuo metu kenčia nuo didelės nelaimės. Ačiū jam už tos šalies istorinę apžvalgą.

Buvęs šalies vadovas F. Wirkau, tikrai, atrodo, galėjo būti lietuvių kilmės, bet tam reikia daugiau studijų. Lietuvos praeityje yra buvę daug lietuvių – vyrų ir moterų, kurie atliko didelius žygdarbius kitoms tautoms.

Dainelę apie negrų sukilimą Kuboje ir man teko dainuoti būnant studentu Muenchen’e, bet vietoje „Kubos” mes dainavome „Afrikoj”.  Tą pačią dainą dainavo ir vokiečių studentai vokiškai. Mes galvodavome, kad tai vokiečių Antrojo pasaulinio karo prisiminimai apie jų kovą Afrikoje.

Gal J. Rapšys galėtų daugiau patyrinėti Faustin E. Wirkau praeitį? Tai būtų didelė dovana Lietuvos istorijai.

Algimantas Juškys
Čikaga, ILKOVA DĖL VARDO!

Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas” neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.

 Štai neseniai ketvertas „Draugo” darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a. prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais, lietuviškais. Ir laimėjo!

Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs „lietuvys”.

Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas, psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas (čigonas).

Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam „laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis klotas?!

Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus, kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą. Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už patriotišką savo šaknų gynybą!

Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė, neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai. Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961 m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių – River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik „niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto „Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas, labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą teisingai lietuviškai.

Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą, jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.

O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems – ji susiraukia!

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Çikagos arkivyskupijai

Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š. m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”

Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.

Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki šiol ėjosi taip gerai?)

Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.

Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų Katalikų Bažnyčia.

Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.


MALONU PRISIMINTI

Malonu prisiminti Vandą Stankienę Panavaitę, kurią teko pažinti gyvenant lietuviškajame Čikagos Marquette Parke, girdėti ne kartą dainuojant subuvimuose, skautų stovyklose savo dainą ,,Aš verkiau parimus”. Ne kartą teko su gerb. Vanda, visada linksma, juokaujančia, gražiabalse, pasišnekėti. Keista, kad Lietuvoj kai kurie laikraščiai vis dar nežino tos populiarios dainos autorės, kaip buvo rašyta š. m. sausio 23 d. ,,Drauge”.

Maloni, gražiabalse Vanda, gyvuok, dainuok!
Su gražiais prisiminimais,

Nijolė Jankutė Užubalienė
Engandine, Australia


03-03-10
VASARIO 16-oji – NE SKAIČIŲ REIKALAS

Antradienį, t. y., tikrą Vasario 16 dieną, lygiai 11 valandą ryto, Austra-lijos valdžios įstaigų kieme Hobart’e (Tasmanijos sostinėje) mes iškėlėme dvi vėliavas – Lietuvos ir Australijos. Sugiedojome Lietuvos himną ir pasa-kėme prakalbas, kad visi žinotų, ko-dėl mes ten susirinkome. Juk Vasario 16-oji mums visada buvo ir lieka brangiausia data, ir mes kasmet ją paminime viešai, bet ramiai ir su didele meile.

Nesvarbu, kad visoje Tasmani-joje gyvena vos 40 lietuvių ir kad gal tik pusė jų tepajėgė šįkart susibėgti. Čia ne skaičių reikalas: juk ir mažesnis būrelis gali parodyti savo gilią meilę Tėvynei.

Algimantas Taškūnas
Hobart, Australija


OSANA AUKŠTYBĖSE!

Kiekvieną sekmadienį pamaldų metu iškyla abejonės dėl kalbos tiks-lingumo: „Pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės.” Visų pirma, būdvardis (pilnas) numato vyriškos giminės daiktavardį.  Taigi, dangus yra tvar-koj, bet žemė? Toliau tas būdvardis prašyte prašosi vienaskaitos, o turim dviskaitą. Laimei, išeitis paprasta: „Pilnas yra dangus ir pilna žemė Jo garbės.” Osana aukštybėse!

Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI


APIE VARDŲ IR PAVARDŽIŲ BĖDAS IR BĖDELES 

Su įdomumu skaitau straipsnius, komentarus apie vardus ir pavardes, bėdas ir bėdeles apie jų rašymą, tarimą, trumpinimą ir ilginimą. Kas jų neturėjo? Kęstutis Ječius („Drau-gas”, 2010 m. sausio 30 d.) rašo apie savo bėdas universitete, kur jis buvo apsuptas žydelių. Ir mokinių, ir mokytojų. Manau, kad jis klysta, greičiausiai, tai buvo vaikų darželyje.

Jonas Kastilius
New Stanton, PA

PASLAPTINGAS ANSAMBLIS

Pastebėjau ,,Draugo” vasario 12 d. laidoje, 6 puslapyje ,,garsaus vyrų vokalinio ansamblio iš San Francis-co’’, kuris koncertavo filharmonijoje, nuotrauką. Atrodo gana paslaptingai: garsus, bet bevardis ansamblis pasi-rodė neįvardytoje filharmonijoje.
Kadangi kiek anksčiau girdėjau per Rochester NPR klasikinės muzi-kos stotį dainuojant vyrus, kurie, kaip buvo skelbiama, turėjo vykti gastrolių į Europą ir taip pat ap-lankyti Lietuvą, spėčiau, kad čia tas pats ansamblis – ,,Chanticleer”. 

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY


02-27-10
NE VISKAS TAIP

Truputį atsargiau su vertinimais, užsakytais per honorarą (biografijomis, straipsniais ir kt.).

Raimundo M. Lapo laiškas „Drauge” (2010 m. sausio 16 d.) apie Vl. Baltrušaitį ir Čikagos Operos chorą reikalauja patikslinimo. Jis prisipažįsta suklydęs, pavadinęs Vl. Baltrušaitį Čikagos Operos Vyrų choro įkūrėju, tačiau mano, kad tai nemenkina muz. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnų, kadangi vėliau jie dirbo kartu. Toks vertinimas neteisingas.

„Karūną” vis dėlto tenka uždėti muzikui A. Gečui ir choro vadovui V. Radžiui, kurie 1949 m. pirmieji sutelkė 42 vyrų grupę ir įkūrė Čikagos Lietuvių vyrų chorą. Vl. Baltrušaitis pradėjo darbą kaip dirigentas ir aktorius nuo 1954 m. Statant operą ir pasikeitus choristų sudėčiai, choras tapo Čikagos Lietuvių Opera.

Jame daug metų dirigentu buvo muz. A. Kučiūnas ir dirigentas muz. A. Vasaitis, taip pat muz. R. Kaminskas ir Kazėnas (iš Clevelando). Svečio teisėmis buvo pakviestas Gaidelis (jo kūrinio „Dana” atlikimui) ir muz. Marijošius. Visi šie dirigentai turėjo aukštą muzikinį išsilavinimą. Tuo laikotarpiu buvo atlikti ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių lietuviška visuomenė labai geidė.

Nuopelnas ir garbė priklauso ne vienam asmeniui, bet visai didžiulei grupei žmonių, kurie įdėjo savo kūrybą, talentą ir sielą. Kitaip galvoti yra klaidinga.

Algimantas Juškys,
buvęs dainininkas
Čikaga, IL


DUNDZILOS MENAS, BIZNIS IR LABDARA

Labai malonu buvo matyti, kad Antanas Dundzila domisi liaudies menu ir tikrai moka išrinkti būsimus Michelangelo ir Picasso ir jų kūrinius (,,Draugo” laiškų skyrius, 2010 m. vasario 13 d.). Neatsimenu, kad Dundza tada, kai trumpomis kelnėmis stovyklaudavo su mumis, būtų parodęs tokių gabumų. Bravo! Šaunu!

Tikiu, kad mes galėtume padaryti gerą biznį pardavinėjant tokį meną ir pelną paskirti ,,Draugui” ir kitiems lietuviškiems reikalams (žinoma, po atitinkamo komiso (už mūsų triūsą). Išteklių niekad nepritrūktų, nes tokių apiplyšusių tuščių kartoninių dėžių yra išmestų prie kiekvienos likernės ir grosernės (liquor ir grocery stores) šiukšlių konteinerių.

Donatas Januta
San Francisco, CA


KADA GRĮŠIME PRIE TIKRO GROŽIO MENE, POEZIJOJE

Asmenys, pasiilgę grožio mene, poezijoje ir literatūroje, bus dėkingi Antanui Dundzilai ir Gražinai Kriaučiūnienei už jų straipsnius „Draugo” dienraštyje (2010 m. vasario mėn. 13 d.), kuriuose išsakė pastebėtas neigiamybes šių dienų mene, literatūroje.

Žiūrint į pateiktą ,,National Gallery of Iceland muziejuje B. Anderson kūrinį ,,Kartonas”, man priminė laikus, kada augantys vaikai atsinešdavo didžiules kartono dėžes, panaudotas šaldytuvų ar skalbimo mašinų pervežimui, žaisdavo su jomis, pjaustydami įvairių dydžių ir išvaizdų skyles. Gal vaikai kūrė modernų meną, nes labai panašiai atrodė?

Šiuo klausimu esu ne vieną kartą rašęs, bet nebuvo atsiliepimų. Matyt, daugumai patinka nežmoniškai atrodantys piešiniai arba eilės. Reikia eiti su nauju mąstymu, išmetant tikrąjį grožį, kitaip gali būti palaikytas neišmanėliu.

Kyla klausimas, kodėl viduramžių menininkų kūriniai yra parduodami už milijonus? Šių dienų menininkai, poetai, literatūros kūrėjai turėtų pasielgti kaip Renata Šerelytė – paaiškinti savus kūrinius, ką jie nori pasakyti žiūrovams, bet nelaikyti jų tokiais, kurie nesupranta šių dienų naujovių. Atrodo, kad pasaulis pamilo smurtą, karus, žemės drebėjimus, potvynius, bet užmiršo tikrąjį grožį, kuris dar supa žmoniją.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-25-10
KATYNĖS ŽUDYNĖS – AR LIETUVOS VALDŽIA SNAUDŽIA?

1940 m. Stalino įsakymu NKVD Katynės miške nužudė 22,000 į nelaisvę paimtų lenkų karių. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietai nuslėpė ir paneigė, kad tos žudynės įvyko, ir melagingai kaltino vokiečius įvykdžius minėtas žudynes. Taip reikalai stovėjo 50 metų.

Pagaliau, 1989 m. Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tos žudynės buvo įvykdytos NKVD pagal Stalino įsakymą. 1991 ir 1992 metais Borisas Jelcinas perdavė Lenkijai kai kuriuos anksčiau slaptus buvusius sovietų dokumentus, kurie tai patvirtino. Bet ligi šiol kai kurie Rusijos politikai vis dar neigia Rusijos kaltę, sako, kad tie dokumentai yra suklastoti, kad žudynės buvo įvykdytos ,,hitlerininkų” ir t.t. Slaptuose Rusijos archyvuose dar yra daug dokumentų apie tas žudynes, kurie nėra paviešinti.

Rusijos nerangusis Vladimiras Putinas ligi šiol labai nenoriai ta tema kalba. Bet lenkams pamažu, ,,mandagiai” ir ,,geruoju” pasisekė išklibinti vieną kitą žodį ir net gauti pakvietimą iš Putino dalyvauti šių metų balandžio mėnesio Katynės žudynių minėjime. Nors Rusija tą minėjimą vadina apibendrintu švelnesniu vardu – ne lenkų, bet apskritai įvairių piliečių žudynėmis.

Dabar atrodo, kad lenkai žada pereiti nuo ,,mandagių” kalbų į atvirą ir viešą priverstinį ieškinį prieš Rusiją. ,,Drauge” (2010 m. vasario 20 d.), pranešama, kad Lenkijos vyriausybė ruošia bylą Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją už tuos veiksmus.

O kiek buvo lietuvių nužudyta tarp tų 22,000 lenkų? Tuo laiku lenkų kariuomenėje tarnavo nemažas skaičius lietuvių iš lenkų užimto Vilniaus krašto, iš Suvalkų trikampio ir iš Baltarusijos lietuviškų kraštų. Kad Lietuva niekuomet nepripažino Žulikausko (lenkiškai: Želigowskio) tų lietuviškų kraštų prie Lenkijos prijungimo, duoda dabartinei Lietuvai ir teisinį pagrindą atstovauti tiems lietuviams. Jeigu Lenkija ruošiasi į atvirą kovą teismuose su Rusija, būtų gera proga Lietuvos valdžiai prisidėti prie to ir paremti Lenkiją. Tai būtų geras žingsnis net kitoms Lietuvos ir lietuvių patirtoms skriaudoms vėliau paviešinti ir reikalauti pripažinimo.

 Donatas Januta
San Francisco, CA


02-20-10
DISKUCIJOS APIE SVEIKATOS APSAUGA

Visiškai pritariu Algimanto S. Gečio straipsniui apie JAV opius klausimus ir mūsų sveikatos apsaugos įstatymus („Draugas”, 2010 m. nr. 14).

Autorius, rodos, inteligentiškas ir aukšto išsilavinimo asmuo, kuris gerai nusimano šiuo svarbiu klausimu.

Aš taip pat sutinku su jo pastaba, kad JAV lietuvių žiniasklaida, tarytum susitarusi, sveikatos įstatymų klausimu tyli, atrodo, lyg prisibijome spaudos skiltyse išprovokuoti gyvą diskusiją, užimti griežtesnę poziciją, bijant prarasti sveikatos ir teisėsaugos darbuotojų skelbimus ar išgąsdinti ,,Medicare” apdraustus, amžiumi vyresnius prenumeratorius ir t. t.

Spaudoje, per radijo bangas, televizijoje bei internete pateikiami kai kada gana aistringi argumentai yra dažnai iškraipyti, prieštarauja vieni kitiems, politiniais ir ideologiniais sumetimais aplenkia tiesą su komentarais, kurie tiesiog yra melagingi. Jie baugina, mulkina ir gąsdina žmones nebūtais dalykais, kuriems ir be to sunku susigaudyti šioje painiavoje. Čia ypatingai pasižymi kai kurių televizijos kanalų bei radijo stočių taip vadinamų „talk show” vedėjai. Jie, dažniausiai dėl politinių ir ideologinių priežasčių, perša savo aiškinimą šiuo svarbiu reikalu, kuris toli gražu nesutampa su eilinių žmonių tikrais interesais.

Atviros diskusijos šiuo reikalu „Drauge” žymiai padėtų daugeliui skaitytojų geriau susivokti ir suprasti, kas iš tikrųjų po visu tuo slepiasi.

Dr. Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL


GEDIMINO STULPAI

Dar gerokai prieš Vasario 16-ąją Vilnius pasipuošė Gedimino stulpais. Kiekvieną kartą praeidamas pro tokį stendą stabteliu. Suskauda širdį, užgniaužia kvapą jo didžiai prasminga raiška. Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, šis stendas yra labai iškalbus. Vis ieškojau, kas iš dailininkų taip įžvalgiai išsakė Lietuvos pamatų griovimą. Neradau.

Pridurti galiu tik tiek, kad kiekvienas sąžiningas ir neteistas mūsų tautietis privalo daryti viską, kad Lietuva nebūtų griaunama, ką skelbia ir juosta su užrašu „Stop”.

Vaclovas Juodpusis
Vilnius, Lietuva


02-18-10
STRAIPSNIO PAPILDYMAS

Antano Paužuolio kun. klebono Anthony Markus 60-ojo gimtadienio ir 30-ties metų kunigystės šventės aprašymas „Drauge” (2010 m. vasario 11 d.), straipsnyje „Dvigubas jubiliejus Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje” yra gražus. Ir ta šventė tikrai buvo gražiai paruošta, sutraukusi daug žmonių, atėjusių pasveikinti kleboną su šia ypatinga jo gyvenimo švente.

Parapijos salė buvo pilnutėlė, gal apie 200 žmonių. Visi buvo gražiai susodinti prie spalvingų stalų ir pavaišinti šampanu, užkandžiais, šilta, skania vakariene, saldumynais ir šventišku tortu – pyragu.

Pakėlę šampano taures, sugiedota klebonui „Ilgiausių metų” (Vėliau „Happy  Birthday”). Sveikino ir ses. Johanna Shainauskas. Kun. Gediminas Jankūnas savo kalboje iškėlė kun. Markaus privalumus. Paminėjo, kad kunigui iš Lietuvos būtų sunkiau parapijoje dėl kalbos ir amerikietiško gyvenimo būdo pažinimo stokos, nes reikia aptarnauti ne tik lietuvius. Kvietė rašyti į arkivyskupiją laiškus, prašant kun. Markų palikti klebonu antrajai kadencijai, dar 6 metams, nes jis pats rašė arkivyskupijai, kad norėtų čia pasilikti. Kun. Gediminas kalbėjo lietuviškai ir pabrėžė, kad tai jo nuomonė.

Po jo angliškai kalbėjo Joe Kulys. Jis iškėlė kun. klebono Markaus padarytus pagerinimus bažnyčioje. Kvietė rašyti laiškus arkivyskupijai iki š. m. kovo vidurio, prašant palikti kun. Markų klebonu dar vienai kadencijai. Iki šiol, sakė jis, arkivyskupija yra gavusi tik vieną tokį laišką, būtent jo paties, t. y. J. Kulio. Kiek prisimenu, nei kun. Gediminas, nei J. Kulys apie parašų rinkimą nekalbėjo.

Mano supratimu, švenčiant tokias ypatingas sukaktuves, nederėjo kalbėti apie prašymą rašyti laiškus arkivyskupijai. Tai buvo galima daryti daug anksčiau, kreipiantis į parapijiečius per bažnytinį biuletenį. (Tai, atrodo, daroma dabar bažnyčioje.) Žmonės atėjo pasveikinti kun. A. Markų jo brangių sukakčių proga ir ne visi buvo tos pačios nuomonės, kaip šios šventės jau minėti kalbėtojai.

Aldona  Šmulkštienė
Čikaga, IL

DEJA, NE PIRMĄ KARTĄ

Vasario 10 dienos ,,Drauge” Rita Mikučonytė ir Dovilė Tomkutė rašo apie „Alex” galerijoje/galerijoje A Washingtone suruoštą lietuvių dailininkų parodą. Straipsnio autorės rašo, kad „[t]okia didelė lietuvių menininkų paroda JAV sostinėje suruošta pirmą kartą”. Tai netiesa.

 Dvylikos rinktinių išeivijos dailininkų darbų paroda Amerikos sostinėje buvo 1973 m., nuo rugpjūčio 10-tos iki rugsėjo 5-tos dienos, vienam Amerikos prestižinių muziejų, Corcoran Meno Galerijoj. Iš viso, keliose to muziejaus salėse, buvo iškabinti 105 jų darbai. Buvo eksponuoti Adomo Galdiko, Kazimiero Žoromskio, Vytauto K. Jonyno, Zitos Sodeikienės, Viktoro Petravičiaus, Vytauto O. Virkau, Vytauto Igno, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Kazimiero Varnelio, Dalios Aleknienės ir Irenos Mitkus kūriniai.

Parodą suruošė Dalės Lukienės vadovaujamas komitetas, o eksponuojamus darbus kritiškai atrinko galerijos kuratorius ir muziejaus žinovų grupė. Anglų kalba buvo išleistas gražus parodos katalogas, kurį redagavo Dalė Lukienė ir Vida Zubkienė, o grafiškai apipavidalino architektas Algis Žemaitis. Menotyrininkas Mindaugas Nasvytis parašė išsamią Lietuvos dailės istorinę apžvalgą.

Po Valstybinės Meno Galerijos (National Gallery of Art), Corcoran Galerija yra žinomiausias ir didžiausią įvairaus meno rinkinį turintis Washingtono muziejus. Gaila, kad – iš entuziazmo ir nepasvėrę savo svarbos – mūsų spaudos bendradarbiai kartais pasistengia parašyti perdėtai, galvodami, kad viskas prasidėjo tik vakar. Nepasistengus faktų patikrinti, kategoriškų pareiškimų („suruošta pirmą kartą”) nederėtų daryti, nes taip, spausdintam puslapy, istorijai lieka klaidinga informacija.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ŠIUO ATVEJU KALTOS YRA ABI PUSĖS

Nijolė Nausėdienė laiške „Piktumu nieko nepasiekiama” („Draugas”, 2010 m. vasario 2 d.) švelniai bando vieną „Draugo” skaitytoją, nusivylusį gausiu tarptautinių žodžių vartojimu, įtikinti, kad būtina „atsikratyti pykčio”. Ji sako, kad „Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius” ir teisina redakciją, kad „dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas”. Tiesa, bet „redakcija straipsnius taiso savo nuožiūra”. Ar tos „nuožiūros” pakanka? Ar ji pakankamai griežta?

Nors tarptautinių žodžių visiškai išvengti neįmanoma, kalbos grynumo siekti privalome. Šiuo atveju kaltos yra abi pusės: rašantieji dėl tingumo neieškantys tarptautiniams žodžiams lietuviškų atitikmenų, o redakcija dėl atidos stokos ir nuolankumo tiems mūsų rašančios visuomenės sluoksniams, kurie dedasi turį neklaidingumo dovaną.

Redakcija turėtų drąsiau „blusinėti” jai teikiamą medžiagą. Iš spausdinamų straipsnių matyti, kad, jei rašantysis asmuo yra „iškilus”, „svarbus” ar „garbaus amžiaus” „visuomenės veikėjas”, išimčių visada galima rasti ir daug ką atleisti ar „nepastebėti”. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalboje svetimybės vis labiau įsigali. Gaila, bet kartu taip „šiuolaikiška” ir „kosmopolitiška”!

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


02-13-10
MENAS PABUČIAVIME

Š. m. sausio 30 d. šeštadieniniame priede skaitėme apie redaktorės Renatos Šerelytės novelę „Pabučiavimas”. Atkreipiant dėmesį į skaitytojų atsiliepimus, pasirodo, prireikė tikrai nekasdieniško, savotiškai įdomaus kun. Kęstučio Trimako ir net pačios autorės aiškinimo apie menui bei eilinio skaitytojo kultūrai reikalingus bruožus.

Jie priminė mūsų literatūrinėje arbatoje subangavusią kontroversiją dėl Icchoko Mero romano „Striptizas”, irgi privedusio prie leidėjo aiškinimosi „Drauge”. Tiesa, tie ar ne 1976 m. kai kam siaubą kėlę kūrybiniai vaizdai buvo kitokios rūšies nei dabartiniai.

Esmėje reikalas dabar sukasi apie meną, t.y. kas eina meno vardu ir kaip visa tai pateisinama ar bent aiškinama. Savo pasisakyme R. Šerelytė teigia: „Tai skaitytojo priedermė. Skaitytojas pats įžvelgia teksto paslaptis, analizuoja jį, spėja jo mintis.”

Naudojuosi minėto svarstymo akstinu ir siūlau pažvelgti į skulptūrą National Gallery of Iceland muziejuje, Reikjavike, Islandijoje. Tai vienas iš 1955 m. gimusio Birgir Andresson darbų, tame muziejuje 2006 m. buvo rodomas 6 mėnesius... Kokios mintys kyla? Ar tai menas? Skaitytojus skatinu pasisakyti (nuomones siunčiant redakcijai).

Antanas Dundzila
Port Orange, FL



ŽMOGĖDROS PABUČIAVIMAS

2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” išspausdinta Renatos Šerelytės novelė sukėlė diskusijas, pasibaisėjimą, net keltas klausimas, ar tokia kūryba tinka kultūros priedui. Todėl 2010 m. sausio 30 d. numeryje autorė paaiškina savo kūrybą: ką ji norėjo pasakyti, atvaizduoti (Kęstutis A. Trimakas ,,Smurtas ir pabučiavimas R. Šerelytės novelėje”).

Ten surašyti punktai man nuskambėjo lyg apologetika, pasiteisinimas, bandymas save suprasti. Lyg pateisindama smurtą savo kūryboje, autorė teigia, kad pasakose visur yra daug smurto. „Baisūs dalykai pasakose reikalingi tam, kad vaikas suvoktų, jog pasaulis nėra toks jau mielas (...), kad vaikas galėtų priešintis blogiui, kad mokėtų kovoti (...)” Nesutinku su šiuo teiginiu. Daug pasakų esu skaičiusi apie raganas, slibinus, burtus, žiaurų elgesį su vaikais ir tikrai ne ten sužinojau, kad pasaulis nėra mielas. To kasdieninis gyvenimas pamokė ir niekad nesupainiojau pasakų su tikru gyvenimu. O Šerelytės novelėje vaizduojama motina/žmogėdra. Tai ką čia vaikas turi išmokti? Bijoti savo motinos? O gal pati motina jam/jai šia novelę skaito? Tai ir pasirinkimas!

Šerelytė aiškina „turime baisią pasaką, kurios misija – išmokti pasipriešinti smurtui, o jam priešinamasi ne saldžias pasakėles sekant, o susiduriant su juo akis į akį.” Na, o kai taip „mokomi” vaikai bijo užmigti ar per sapnus iš baimės klykia? Ši metodika man yra visiškai nepriimtina. Jei tikrai yra noras vaiką pamokinti per pasakas, tai turi būti pateikiama vaikui suprantama kalba.

J. K. Rowling tai puikiai atlieka per savo knygų herojų, kuris patiria diskriminaciją, neapykantą, nuožmumą ir su tai tvarkosi. Tai vaikams padeda suprasti, kad ne viskas yra ,,teisybė”, gyvenime yra atvejų, kur reikia priimti, nukentėti ir toliau žengti. Tačiau Šerelytės novelėje jaučiama pradžioje baimė, vėliau vaiko ,,džiaugsmas”, kad mama mirė. Tai bent pamoka!

Perskaičius Šerelytės pasiteisinimą prisiminė sekantis atsitikimas. Anais gerais laikais apsipirkimo centruose buvo kinų teatrai, kur motinos vienus vaikus palikdavo kelias valandas filmą žiūrėti, kol pačios apsipirkdavo. Filmų būdavo įvairių, kai kurie – apie pabaisas. Pereito šimtmečio šešto dešimtmečio pabaigoje buvo susuktas filmas „The Night of the Living Dead”, kuris buvo aprašytas kaip šedevras, iki naujo lygio iškėlęs siaubingus filmus (horror movies). Skaičiau vienos žurnalistės pasipiktinimą, kad vaikai, kurie patys vieni, be suaugusių, tą filmą žiurėjo, išėjo apsiblausę, verkdami, nes filmo pabaigoje net ir geri žmonės, pasislėpę nuo pabaisų, buvo nušauti. Pati šio filmo nesu mačiusi, bet Šerelytės novelė panašias emocijas sukėlė.

Kunigas K. Trimakas teigia, kad autorė „pati patyrė daug smurto iš patėvio (...), savo kūryboje smurtą traktuoja rimtai”. Bet ar tai suteikia jai teisę dabar vaikus gąsdinti? Ar ši novelė netiktų kokiai profesinei spaudai, kur profesionalai galėtų tirti, su kokiomis psichozėmis autorė bando susidoroti? Šiomis dienomis, kai pasaulyje vyksta karai, žemės drebėjimai, badas ir kitokie žiaurumai, būtų atgaiva ,,Draugo” kultūros priede skaityti grožinę literatūrą, o ne redaktorės bandymą naudojant žiaurumą dorotis su savo nepritekliais.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI


02-12-10
SEKMADIENIS – pirmoji savaitès diena

Praeito šimtmečio pradžioje ar XIX a. gale, tobulinant bendrinę lietuvių kalbą, vietoj slaviškų savaitės dienų vardų buvo įvesti nauji lietuviški, pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis, antradienis, trečiadienis... Bet kalbininkai suklydo – pirmąją savaitės dieną pavadino sekmadieniu. Įdomu, kad panašią klaidą padarė ir mūsų broliai latviai: lietu višką pirmadienį taip pat pavadino pirmdiena, antradienį – otrdiena, bet sekmadienį – svētdiena, atseit šventadieniu.2

Krikščionys švenčia pirmąją savaitės dieną, nes, kaip liudija visos keturios evangelijos, tą dieną prisikėlė Kristus (Mt 28, 1-8; Mk 16, 1-8; Lk 24, 1-12 ir Jn 20, 1). ,,Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar ne-išaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuvers-tas nuo rūsio angos.” (Jn 20, 1). Bet, žinoma, žydai ir toliau švenčia šabą, septintąją savaitės dieną, kurią mes vadiname šeštadieniu.

Dėl šio lietuvių kalbos netikslumo savaitės dienų tvarka kalendoriuje keistai atrodo, todėl suprantama, kad gerb. Leonas Venckus dėl jos papeikė šių metų ,,Draugo” kalendorių (,,’Draugo’ kalendorius – negirk dienos be vakaro”, ,,Draugas” 2010 m. sausio 14 d.). Bet kalendoriaus dienų eilė teisinga – savaitė prasideda sekmadieniu, pirmąja savaitės diena, ir baigiasi paskutine, šeštadieniu, septintąja.

 Algimantas Gureckas
 Germantown, MD

VISŲ PATENKINTI NEĮMANOMA

Ne vienas, perskaitęs Lino Regio laišką „Draugo” dienraštyje pavadinimu ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’” (2010 m. sausio 22 d.), stebėsis piktu laiško tonu.

Gerbiamasis, „Draugas” tik Jums praneša, kad prenumeratos laikas baigiasi, ir kviečia likti tolimesniu jo skaitytoju. Tą daro visi laikraščiai. Jūs esate tas asmuo, kuris tą pranešimą arba priima, arba atmeta, niekas prievarta nesiūlo. „Draugas”, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos, prašo aukų. Aukų dydis priklauso tik nuo aukotojo: jis arba duoda, arba ne. Todėl L. Regiui nereikia rūstintis dėl paprašytos aukos, viskas yra jo valioje.

Kas dėl kainos, ją nustato dienraščio leidėjai, apskaičiavę visas laikraščio parengimo, išleidimo, siuntimo paštu ir kitas išlaidas. Prenumeratos kaina priklauso nuo prenumerato rių skaičiaus, reklamų ir skaitytojų aukų. ,,Draugas” neturi tarnautojo, kuris užsiimtų tik reklamų rinkimu. Senoji dienraščio skaitytojų karta išeina į Amžinybę, o jaunesnioji karta juo nesidomi. Be to, šiuo metu turime du veltui dalijamus laikraščius, kurie pradėjo spausdinti daugiau įdomių žinių, ne vien apkalbas. Neužtenka laiko skaitymui.

Laikraščių įdomumas priklauso tik nuo skaitytojų pageidavimų, juk tiek nuomonių yra, kiek yra galvų. Redakcija stengiasi skaitytojų pageidavimus patenkinti. Atkreipkite dėmesį į redaktorių prašymus, siūlykite temas, patys rašykite. Jeigu „Draugas” išsilaikė net 100 metų, matyt, nėra toks blogas, kaip Jūs sakote.

Gerb. L. Regi, esate gimęs ir augęs Amerikoje. Gal Jums nerūpi žinios iš Lietuvos, bet yra skaitytojų, kuriems šios žinios yra labai reikalingos ir mielai laukiamos. Daugelis mūsų Lietuvoje yra palikę savo tėvus, brolius, seseris ir daug artimų asmenų, todėl domisi, kas ten vyksta.

Gal redakcija turėtų labiau patrumpinti ilgus politinius straipsnius ir daugiau spausdinti apie lietuvių išeivių gyvenimą ir jų pasiekimus. Norint tą pasiekti, reikia rasti daugiau rašančių. Jums atrodo, kad skelbiami aprašymai yra kvailystė, bet kiti skaitytojai palaikys Jūsų mintis kvailomis, bet „Draugo” prenumeratos nenutrauks.

„Draugo” redaktorės stengiasi nevartoti barbarizmų, bet, nepaisant jų pastangų, svetimžodžių įsibrauna. Skaitytojui yra lengviau juos pastebėti, nes jis to tik ir ieško. Dienraščio korektorė turi perskaityti kiekvieną sakinį, jos akys nuo ilgo žiūrėjimo atbunka, neleistini žodžiai praslysta.

Gerb. L. Regi, „Draugas” yra pasitaisęs į gerąją pusę ir vertas skaitymo. Kaip minėjau anksčiau, visų patenkinti neįmanoma, visada atsiras nuskriaustųjų.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

ALPHABET!

Keli neseniai „Drauge” išspausdinti straipsniai apie lietuviškas pavardes man priminė pirmąją mano dieną Amerikos kariuomenėje. Neseniai atvažiavęs dar nebuvau savo pavardės sutrumpinęs.

Atvežtus naujokus greit sustatė į nelabai lygias eiles, ir viršila tvirtu balsu, žiūrėdamas į sąrašą, pradėjo šaukti naujokų pavardes: Abbot! Adams! ir sustojo, lūpos čiaupsoja, balso nėra. Bet greit atgavo savo formą ir pašaukė mano pavardę: Alphabet!

Arvydas Algminas-Algminavičius
Riverside, IL

KŪČIOS: GYVENAME NE LIETUVOJE, O JAV 

Perskaičiusi porą laiškų ,,Drauge”, kuriuose pasisakoma prieš Kūčių rengimą anksčiau negu gruodžio 24 d., norisi ir man išsakyti savo nuomonę.

Gyvename Amerikoje, ne Lietuvoje, todėl daug ką turėjome pakeisti, prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Lietuvoje buvome apsupti daugelio giminių, čia gal to nėra. Kūčias ne visi gali pasigaminti, nes senesni ar vieniši negi ruoš tuos 12 patiekalų vien tik sau, vien tik todėl, kad neturi su kuo Kūčias praleisti?

Tradiciniai Kūčių valgiai menkinami, rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti. Tie patiekalai yra tradiciniai, pasnikiški, sveiki, lietuviški, kilę iš kaimo, kur buvo patiekiama tai, kas turėta. Kūčiose atsilanko gal niekada Kūčių nevalgę lietuviai ar nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Jie nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis, žmonėmis. Kūčios – tai ne vien tik maistas, bet ir bendras suėjimas, maldos, giedojimas, plotkelių dalijimasis, Lietuvos prisiminimas.

O kai rašoma, kad kai kurie valgo net keturias Kūčias (turbūt Chicagoje), tai kyla mintis, kam jie eina į visas tas keturias ar kelias Kūčias, nebent iš smalsumo, nuobodulio, o gal – kad turėtų apie ką kalbėti?

Danutė Grajauskienė
Glastonbury, CT



ANEKDOTAS SU POTEKSTE

Ačiū Arvydui Barzdukui už    įdomų anekdotą (,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.) su šmaikščia potekste.

Zenonas V. Rekašius
Glenview, IL

02-10-10
KAS PARAŠYS APIE CHICAGĄ?

Aldona Noakaitė-Pintch klausia, kas parašys knygą apie Chicagos lietuvius? (,,Draugas”, š. m. vasario 2). Apie Chicagos lietuvius jau yra parašyta viena knyga anglų kalba – ,,Lithuanians in Multiethnic Chicago until World War II” by David Fainhauz, išleista 1977 m. Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklos (Lithuanian Library Press). Knyga yra didelio formato, 230 psl. O kita – ,,Lithuanians in the USA” – bendrai apie Amerikos lietuvius – to paties autoriaus ir tos pačios leidyklos išleista 1991 m.

Šios knygos leidėjų buvo pasiųstos į Kongreso biblioteką ir didžiąsias Amerikos bibliotekas, taip pat ir į Lietuvą.

Kas parašys apie dabartinėje Chicagoje gyvenančius ir plačiose apylinkėse išsisklaidžiusius lietuvius? Svarbiausia, kas finansuos tokios knygos parašymą ir kas platins? Šiais laikais tai būtų milžiniškas ir brangus projektas, bet, žinoma, įmanomas. Tiktai, kas tą padarytų?

Petras Aleksa
Hickory Hills, IL


02-09-10
KAIP ŽLUGO LIETUVIŲ LINKSMYBĖS: BAIGIA SUNYKTI LIETUVIŲ SALIŪNAI

Prieš 60 metų JAV buvo apie 2,000 lietuvių saliūnų (karčiamų, tavernų, smuklių, bariukų). Vien Čikagos apylinkėje buvo apie 450 lietuvių saliūnų.

Tai yra įamžinta garsiajame rašytojo Upton Sinclair romane „The Jungle”. Ten viskas prasideda lietuvių vestuvėmis viename lietuvių saliūne Čikagoje.

Saliūnai buvo lietuvių susitikimo, pasikalbėjimo ir linksmybės židiniai. Čia vykdavo vestuvės, krikštynos ir kitokios šeimos šventės. Karčiamnykai (saliūnščikai) palaikė lietuvių parapijas. Tokia padėtis išsilaikė daugmaž 100 metų: nuo 1890 ligi 1990.

Dabar gi (2010 m.) lietuvių saliūnų (karčiamų, tavernų...) yra likę tik... keliolika!

Ergo: kai sunyko lietuvių saliūnai, pradėjo nykti ir lietuvių parapijos.

Antanas Klimas
Rochester, NY


02-03-10
LAUKIU PAAIŠKINIMO IR ATSIPRAŠYMO

,,Draugo” 2010 m. nr. 11 skaitytojas turi pasiruošti blogoms žinioms iš Lietuvos (straipsnis ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimų”).

Tačiau pradžioje – vien geros žinios. Blogi spėjimai nepasitvirtino. Nusikaltimų sumažėjo 9,4 proc., o gatvėse net 21,7 proc. Nusižengimų teismo taisyklėms nesumažėjo, o padidėjo 0,5 proc. Eismo saugumo taisyklių pažeidimų irgi sumažėjo – 30,7 proc. Laukiu blogų žinių. O tu žinių kaip nėra, taip nėra.

Vagysčių sumažėjo nuo 49,21 proc. (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.) Liūdnieji spėjimai apie nevaldomą nusikalstamumo augimą nepasitvirtino. Nusikalstamumas viešose vietose sumažėjo net 9,4 proc. O nusikaltimai padaryti gatvėse sumažėjo net 21,9 proc. Nepasitvirtino ir nuogąstavimai, kad sunkmečiu sumažinus finansavimą policijai bus sunkiau dirbti. 2008 m. nusikaltimų išaiškinimas ne tik sumažėjo, bet ir padidėjo 0,5 proc.

Tie, kurie laukia blogų žinių, turi nusivilti. (Vagysčių sumažėjo nuo 49,2 proc (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.), o automobilių vagysčių sumažėjo netgi 28,1 proc.). Vienintelė bloga žinia yra namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų atvejų padidėjimas. Ar tai yra pasiekta policijos, nepaaiškinta.

Koks ,,Draugo” žurnalistas nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių žinių imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.

Rimvydas Sidrys, M.D.
Albuquerque, NM

Gerb. dr. Rimvydas Sidrys ne iki galo pacitavo ir turbūt neatidžiai perskaitė 2010 m. sausio 16 d. ,,Drauge” pasirodžiusiame straipsnyje ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimo” pateiktus naujausius duomenis apie nusikaltimus Lietuvoje.

Straipsnyje rašoma, jog ,,didžiausią visų užregistruotų nusikaltimų dalį 2009 m., kaip ir kasmet, sudarė vagystės – 47,6 proc. (2008 m. – 49,2 proc., 2007 m. – 46 proc., 2006 m. – 46,8 proc.), jų užregistruota vos 3 proc. daugiau negu 2008 m.

Taigi, 2009 m. vagysčių buvo 3 proc. daugiau nei 2008 m. Paskaičiavus gauname ne dr. Sidrio minimą 47,6 proc. (tai procentas arba dalis visų nusikaltimų, o ne tik vagysčių), bet 52,2 proc. Vadinasi, 2009 m. vagysčių Lietuvoje buvo daugiau nei ankstesniais metais.

Ši išvada, kartu su padažnėjusiu sukčiavimu (kuriam aukščiau minėtame straipsnyje paskirta paskutinė pastraipa), ir atsispindi straipsnio pavadinime.

Redakcija

MAŽAI VILTIES, KAD KAS PASIKEISTŲ

Perskaitęs Jeronimo Tamkutonio komentarą „Pokalbis su Santaros– Šviesos veikėjais” (2010 m. sausio 28 d., 5 psl.), prisiminiau seną anekdotą. (Tų, kurie jį jau buvo girdėję, atsiprašau.)

Nusivedė močiutė du savo vaikaičius, šešerių ir aštuonerių metų, į zoologijos sodą. „Va, vaikučiai, čia liūtas, žvėrių karalius,” rodo močiutė. „O čia žirafa, žvėris, kuris turi ilgiausią kaklą,” toliau paaiškina močiutė. Abu berniukai linksi galvom. Prieina prie didelio paukščių narvo, kuriam, aukštai susuktam lizde, ant vienos kojos stovi gandras. „O ten, vaikučiai, tai paukštis, kuris jus mamytei atnešė.” Tada jaunesnis pasižiūri į vyresnįjį brolį ir tyliai, kad močiutė negirdėtų, klausia: „Ar pasakykim bobutei, ar tegul ji miršta nesužinojus?”

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ATĖJO LAIKAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ PASISAKYMAMS

Algimantas S. Gečys pakvietė  lietuvių profesionalus, specialistus pasisakyti dėl JAV prezidento keliamų sveikatos draudimo pakeitimų (S. Gečys ,,Būtina svarstyti ir JAV opius klausimus”, „Draugas”, š. m. sausio mėn. 22 d.).

Šiuo metu Amerikoje įtemptai keičiamasi nuomonėmis dėl norimo įvesti sveikatos draudimo. ,,Draugo” skaitytojai norėtų turėti galimybę išklausyti įvairių sveikatos specialistų nuomones. Gal jų pasisakymai sukeltų didesnį kraujo spaudimą kai kuriems dienraščio skaitytojams, kurie sako, kad neranda nieko įdomaus ,,Drauge”. Daktarų, advokatų, įvairių socialinių reikalų žinovų pasisakymai gal nepasiektų Amerikos Kongreso narių, bet būtų gerai išgvildenti lietuvių visuomenėje. Yra sakoma: „Kalk geležį, kol ji karšta.”

 Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-02-10
PIKTUMU NIEKO NEPASIEKIAMA

Piktai ir net grasinančiai š. m. sausio 22 dieną ,,Draugo” laiškų skyriuje nuskambėjo Lino Regio laiškas ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’”.

Pirmiausia norisi pasakyti, kad kiekvieno laisva valia – nori užsisakyk dienraštį, nori – ne. Viskas priklauso, kokiomis akimis į viską žiūrime: vienam visur pelai, o kitas ir peluose ras deimantų. Niekad nepajutau, kad ,,Draugas” prisispyrusiai reikalautų aukų. Gauni vokelį iš ,,Draugo”, pasidedi ir, jei nori, jei gali, pasiunti auką.

Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius. Visados po kiekvienu straipsniu yra parašiusiojo pavardė, tad paprasčiau būtų, kad to žmogaus dėmesį atkreiptume į jo/jos padarytas klaidas, tada gal tas visiems į naudą išeitų. L. Regis savo laiške rašo, kad ,,Drauge” neteisingai rašomos pavardžių galūnės, bet neparašė kieno. Redakcija bando taisyti, bet dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas. Tai – ne tragedija ir nereikia jos daryti.

Patarčiau, skaitant straipsnius, kreipti dėmesį į straipsnio mintis, temą, o neblusinėti po juos ir ieškoti, už ko prisikabinti. Yra ,,Draugo” archyvuose senų numerių. Pasiskaitykime, pereikime per jų puslapius ir pamatysime, kiek ten įvairių žodžių, klaidų rasime. Klaidų rasime ir amerikiečių laikraščiuose, knygose ir kitur.

 Mano nuomone, ,,Draugas” vis gerėja. Štai pasiėmiau šeštadienio laikraštį ir tikrai buvo ką skaityti. Užtruko net kelias valandas, kol visą dėmesingai perskaičiau ir dvasiškai pasistiprinau. Ar atkreipėme dėmesį, kad redakcija kiekvienam straipsniui suranda atitinkamas nuotraukas, kas patį straipsnį pagyvina, prideda iš archyvų surastas aprašomų žmonių nuotraukas?

Jeigu L. Regis pasigenda straipsnių iš vietinio lietuviško gyvenimo, tai – ne redakcijos kaltė. Jei niekas neparašo, jų ir nėra. Pavyzdžiui, Lemonto Lietuvių Bendruomenė. Ar ji iš viso egzistuoja? O juk ji yra pati didžiausia Lietuvių Bendruomenė už Lietuvos ribų! Beveik nieko negirdime apie ją, niekas nieko neparašo apie ją spaudoje. Susidaro įspūdis, jog šiuo metu aktyvesnė yra Brighton Park, palyginti mažutė, Lietuvių Bendruomenė, apie jos veiklą randu daugiau žinių, nuotraukų. O kur tie mūsų apdovanoti iškilieji žurnalistai? Matome dar Romualdo Kriaučiūno, Edvardo Šulaičio straipsnius ir jiems padėka, bet buvo jų ir daugiau.

Nieko nesigirdi ir apie Lemonto Maironio mokyklą, o ji juk taip pat yra didžiausia mokykla pagal mokinių skaičių už Lietuvos ribų! Ne daug ką girdime ir apie kitų Lietuvių Bendruomenių veiklą. Jos egzistuoja, bet būtų visiems įdomu apie jų veiklą daugiau pasiskaityti.

Žinios apie Lietuvą ir pasaulį yra svarbios ir labai reikalingos. Koks būtų laikraštis be pasaulio žinių? Ar neapsidžiaugiame, kai amerikiečių spaudoje randame aprašymus apie Lietuvą ar lietuvius? Tada nesakome, kad tie laikraščiai kvailystes rašo.

 Gerb. L. Regi, patarčiau nemesti ,,Draugo”, bet atsikratyti pykčio. Tada visas gyvenimas prašviesės, ir kvailystės nebeliks kvailystėmis.

Nijolė Nausėdienė,
Homer Glen, IL



KAS PARAŠYS KNYGĄ APIE CHICAGOS LIETUVIUS?

Perskaičiau Petro Petručio straipsnį „Drauge” (2009 m. spalio 3 d.) apie žmogų, kuris sakė, jog nėra knygos apie Chicagos lietuvius. Įdomu, kad man lankantis bibliotekininkų suvažiavime, priėjus prie „Arcadia Publishing” (knygų leidyklos) stendo, nustebau, pamačiusi įvairius veikalus apie svetimų tautų žmones Amerikos apylinkėse arba miestuose. Užklausiau, kodėl nėra knygos apie lietuvius Chicagoje, nes yra knyga apie lenkus. Gavau atsakymą, kad ta leidykla labai mielai išleistų knygą apie lietuvius, jeigu kas nors ją parašytų.

Man taip pat atėjo mintis, kad yra lietuvių, gimusių Amerikoje, kurie studijavo žurnalistiką, pvz., Laimonas Briedis, kuris parašė knygą apie Vilnių. Gal kas nors iš jį pažįstančių duotų jam mintį parašyti knygą apie Chicagos lietuvius?

O gal net ir Stasė Semėnienė, kuri puikiai valdo plunksną, ir net anglų kalba atsako Mariui Lapui, duodama suprasti, kad ji taip pat puikiai ir angliškai moka, sugalvotų parašyti knygą apie lietuvius Chicagoje?

Visgi turėtų kas nors atsirasti iš Chicagos rajono, kuris žino apie lietuvių emigraciją, lietuvišką veiklą ir supranta lietuviškos visuomenės gyvenimą.

Į „Arcadia Publishing” galima kreiptis tiesiogiai arba jų internete www.arcadiapublishing.com gauti įvairių žinių.

Aldona Noakaitė-Pintsch
West Milford, NJ


01-30-10
MIELI IR BRANGŪS TAUTIEČIAI,

Atsistatydindamas iš užimamų pareigų nuoširdžiai dėkoju už mūsų prasmingą bendradarbiavimą, už Jūsų supratimą, palaikymą, vertingus pasiūlymus bei konstruktyvią kritiką, už šiltą bendravimą bei daugybę neužmirštamų akimirkų.

Esame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse. Tai Laisvės dvelksmo, žmogiško orumo ir pasididžiavimo mūsų Tėvyne Lietuva metas. Kartu tai laikas, kupinas permainų, iššūkių ir išbandymų, reikalaujantis susitelkimo, tarpusavio pasitikėjimo ir solidarumo. Mes jau ne kartą įrodėme, jog nepaisant sunkumų išliekame vieningi, sustipriname lietuvišką pradą ir kylame naujam skrydžiui.

Tvirtai tikiu, kad Valstybės ryšių su užsienio lietuviais srityje įvykusios permainos jau netolimoje ateityje duos apčiuopiamų rezultatų, o tarpusavio santykiai bus pakylėti į naują kokybinį lygmenį. Tikiu, kad ,,Globalios Lietuvos” idėja taps gyvu kūnu, organiškai įaugsiančiu į mūsų širdis ir protus, įgalinančiu mus savo žinias, patirtį bei energiją skirti Dabarties ir Ateities Lietuvos kūrimui.

Visiems pasaulio lietuviams nuoširdžiai linkiu ieškoti ir atrasti, puoselėti ir branginti vertybes, vienijančias ir jungiančias XXI amžiaus pasaulio lietuvių šeimą, saugančias ir tvirtinančias mūsų lietuviškąją savastį šiandienos pasaulyje.
Nepaisant pasikeitimų, išlieku kartu su Jumis, vieningas savo mintimis ir siekiais.

Nuoširdžiai Jūsų,
Vygaudas Ušackas
2010 m. sausio 26 d.


MALONAUS JAUSMO APIMTAS

Aldonos Žemaitytės straipsnį „Saulės atspindžiai ir kančios aura” („Draugo” šeštadieninis priedas, 2009 gruodžio 26 d., p. 4), apžvelgiantį naujai pasirodžiusią knygą „Gintautas Gavenavičius. Lino mūka/Flaxen mysteries”, perskaičius, apima malonus jausmas. O jis malonus todėl, kad šis labai savitas „lino skulptorius” iš Lietuvos lino sugebėjo per dar vieną „mūką” iš aštraus lino stiebų sukurti kažką ir labai paprasto, ir kartu labai sudėtingo. Menininkas ne tik giliai įsisavino lino savybes, bet jis vaizdžiai išnaudojo, lenkdamas, vyniodamas, pindamas ir rišdamas standrų plaušą meistrišku miklumu.

Iš prie apžvalgos pridėtų iliustracijų matyti, kad Gavenavičiaus kūriniuose neatmezgamai susipina ir krikščionybė, ir lietuviškoji pagonybė, panašiai, kaip ir gausiuose mūsų liaudies meno pavyzdžiuose. Kalbant apie pagonybės užuominas menininko darbuose, ryškėja, kad jos nesiriboja vien tik lietuviška pagonybe. Yra jose ir... egiptietiškos pagonybės atgarsių. Jie gana ryškūs iliustracijoje „Pieta, 1988”. Čia Dievo Motinos rankos ir pirštai primena Egipto faraonų mumijų druskos skiedinyje suvytintas, medvilnės raiščiais apvyniotas, ant krūtinės sukryžiuotas rankas, o niekuo nedengti lino stiebai atrodo lyg tūkstantmečių išdžiovinti raumenys ir sausgyslės. Tai daug daugiau nei lietuviškos liaudies menas, tai – visuotinis menas.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


VARDAI IR PAVARDėS

Patiko Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie jo vardą ir pavardę, atvykus jam į JAV (,,Draugas”, 2010 m. sausio 23 d.). Ir aš tą patyriau. Atvažiavome su Jacevičius pavarde. Tėvo šeimoje buvo naudojamos pavardės Ječius ir Jacevičius. XX amžiaus pradžioje, jei norėjai mokytis, turėjai turėti ,,lenkišką” ar sulenkintą pavardę.

Į JAV atvykome kaip imigrantai su tikra viza, kurios laukėme 5 metus. Tuo metu galėjo imigruoti tik 300 lietuvių. Ta privilegija pasinaudojo žydai iš visos Europos. Jie susirado tėvų, senelių ir gal net prosenelių su ,,lietuviška giminyste”.

Tėvas žinojo, kad JAV duodama mažai vietos parašams. Tai sako, pasirašykime Ječiais. Geroji dėdienė norėjo padėti ir, man imant ,,Social security” kortelę, gerai nenugirdusi sutrumpino vardą iš Kęstas į Kęstus. Priimant JAV pilietybę, keičiant pavardę iš Jacevičiaus į Ječių, tarnautojas klausė, ar norėčiau pakeisti ir vardą. Atsisakiau to ,,malonumo”. Einant į pensiją, norėjau susigrąžinti pilną vardą ,,Social Security” sistemoje. Pareikalavo daugybės įrodymų. Sakiau, pamirškite. Buvo užsiminta, kad turėsiu sunkumų gaunant pensiją, nes FICA ėjo Kęstučio vardu. Manau, Dievo ranka globojo, ir nė cento nepraradau. Medicare ir draudimai yra Kęstus vardu.

Kariuomenėje, kitaip nei R. Kriaučiūnas, su pavarde neturėjau jokių problemų. Kaip vyko šaukimai rikiuotėje ir prieidavo prie mano pavardės, visuomet visi sustodavo ir iššaukę pavardę paklausdavo: ,,Soldier, was this correct?” Niekas klaidų nedarydavo.

Vienintelį kartą, kada turėjau nemalonumų su pavarde, buvo universitete. Turėjau žydelį fizikos mokytoją. Fizikos klasė vyko kartu su ,,premed” studentais, daugiausia Čikagos žydeliais. Jie gaudavo penketukus, o mano laboratorijos raportus mokytojas sukritikuodavo. Baigiau su D. Tas mokytojas klasėje vis suniekindavo mano pavardę. Kai pataisydavau, jo atsakymas būdavo: ,,Jezus was the only one who walked on water.” Iš galo klasės draugė sulaikė mano ranką su 10 svarų svoriu, kuri jau beveik buvo pakelėje.
  
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL



01-23-10
NEBUVAU ,,DONATOWSKI JANUTOWICZ”

Perskaitęs Joseph Gailos (Juozo Gailevičiaus) įdomų straipsnį apie pavardes (,,Draugas”, 2010 m. sausio 16 d.), turiu mažą pastabėlę. Abejoju, ar labai daug senosios (prieškarinės) emigracijos lietuvių savo pavardes patys lenkino, kaip mielas Josephas savo straipsnyje teigia. Jeigu jų pavardės buvo sulenkintos, tai tas tikriausia buvo įvykę jau pačioje Lietuvoje, o ne į Ameriką atvykus. Ligi pat Pirmojo pasaulinio karo lenkinimo įtaka Lietuvoje buvo dar stipri.

Gailos minimos lietuviškos pavardės – Sakevičius ir Petrauskas – pačios nėra grynai lietuviškos, nes galūnė ,,-evičius” yra slaviška ,,-ewicz”, o galūnė ,,-auskas” tai lenkų ,,-owski”.

Lietuvių lenkinime daugiausia darbavosi Lietuvos dvasininkai ir dvarininkai. Pats ,,Anykščių šilelio” autorius, lietuvis vyskupas, poetas Antanas Baranauskas (1831–1902), rašė savo pavardę Baranowski ir Seinų kunigų seminarijoje su klerikais tiktai lenkiškai kalbėjo, nors laikė save lietuviu ir lietuviškai ne prasčiau mokėjo.

Kai kuriems kunigams nei ,,-evičius” nei ,,-auskas” dar nebuvo užtenkamai lenkiška. O kunigai ne tik bendrai turėjo didelę įtaką anų laikų Lietuvoje, bet ir krikštijant užrašydavo vaiko pavardę lenkiškai, taip ji ir likdavo visam amžiui. Mano pro-prosenelis, miręs 1872 metais, buvo Jucevičius. Ant jo antkapio Žemaitijos Šatės kapinėse užrašas lietuvių kalba, išskyrus pavardę, kuri užrašyta ,,Jucewicz”. Ant antkapio mano prosenelio Petrausko, irgi gryno žemaičio lietuvio, į akmenį įkalta ,,Piotrowski”. (Turėjome ir kitus gimines Žemaitijoje – vienas žemdirbys buvo Gečas, o Gečo brolis, turintis daugiau žemės, vadino save Gecevičiu. Bet čia jau platesnė tema.)

Kartą vaikščiodamas senose Vilniaus Bernardinų kapinėse, kuriose beveik visi antkapiai su lenkiškomis pavardėmis, priėjau prie moteriškės, tvarkiusios vieną lietuvišku užrašu kapą. Pasakiau ,,Padėk Dieve!” ir prasitariau, kad čia beveik vien lenkų kapinės, retas antkapis lietuviška pavarde. Gana aštriai ji atsiliepė: ,,Kur tau čia lenkai! Čia Lietuvos kraštas, tiktai pavardės sulenkintos.” Ir pradėjo man rodyti antkapius su lenkiškomis pavardėmis ir aiškinti kurie tie ,,lenkai” buvo jos kaimynai lietuviai ir kokios jų tikros lietuviškos pavardės.

Lenkų okupuoto Vilniaus krašto gyventojai lenkų prievarta dokumentuose ir viešumoje galėdavo tik sulenkintus vardus ir pavardes rašyti ir naudoti. Pvz., Vytautas Valenskas turėjo tapti Witold Wolanski ir panašiai. Lietuviškame Lenkijos Suvalkų trikampyje tokia tvarka irgi buvo, ir tik ne taip seniai leista lietuviams būti lietuviais.

Donatas Januta
San Francisco, CA

 
J. TAMOŠIŪNAS VERTAS DIDESNIO DĖMESIO

Dėkoju Edvardui Šulaičiui, kad 2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” įdomiai pristatė a. a. Julių Tamošiūną ir jo surinktą ir išleistą lietuvių periodinės spaudos bibliografiją. Šią vasarą man ją teko peržiūrėti, žavėjausi jo kruopščiai atliktu išsamiu darbu. Lietuvių periodika, ypatingai tą iš ano šimtmečio pradžios, yra labai sunku susekti, nes dažnai buvo leidžiama gan trumpai, karo ar kitomis sunkiomis sąlygomis. J. Tamošiūno bibliografija atskleidžia lietuvių pažiūrų įvairovę ir užregistruoja jų kultūros ir gyvenimo pėdsakus beveik visuose žemynuose, net ir tokiuose tolimuose kraštuose kaip Indija. Jo bibliografija nėra eilinė,  bet gausiai iliustruota,vaizdžiai pateikianti leidinių
nufotografuotus pavyzdžius arba laikraščio antraštes. J. Tamošiūnas atliko labai didelį darbą, ir tas darbas tikrai vertas didesnio dėmesio ir pagarbos.
 
Danguolė Kviklytė
Chicago, IL
 
Įvairūs ,,Draugo” aprašymai Tamošiūno bibliografijoje.
Tamošiūnas, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832–1982. Kaunas, 1991. Išleido pats autorius.


01-23-10
BAŽNYČIAS UŽDARO VYSKUPAI IR MES BUVĘ PARAPIJIEČIAI

Kolegos Stasio Goštauto straipsnis ,,Apie Dievą be bažnyčių arba bažnyčią be Dievo” (,,Draugas” 2010 m. sausio 9 d.) manyje sukėlė liūdesį, kad taip gali atsitikti ir mano gražiajai Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, esančiai Marquette Park apylinkėje. Išsamų autoriaus rašinį verta pakabinti dar neuždarytose lietuviškose bažnyčiose, kad jis būtų kaip priminimas, kas gali atsitikti ir jūsų šventovei.

Žurnalistas teisingai pastebėjo, kad daugiausia bažnyčias griauna vyskupai, norėdami už gautus pinigus apmokėti susidariusias skolas dėl nekunigiškai pasielgusių kunigų. Bet tai tik viena medalio pusė. Aš taip pat esu daug rašęs, kad prie bažnyčių uždarymo prisideda buvę parapijiečiai, jų nelankydami ir neremdami finansiškai.

Bažnyčios ir kiti įvairūs pastatai su laiku pradeda reikalauti pataisymų. Kas užsiims jais, jeigu nebėra kam? Aš pats esu aktyvus parapijos narys ir stebiu bažnyčios lankymą. Savaitė po savaitės atvyksta vis mažiau. Esame apsupti ne mūsų tikėjimo žmonių. Jau nevyksta vienos lietuvių kalba pamaldos, nes nebuvo pakankamai lankytojų, kad apmokėtų bent susidariusias pamaldų išlaidas. Senoji bažnyčių statytojų karta miršta, o jų atžalos nesirūpina tėvų pastatytomis bažnyčiomis.

S. Goštauto paminėtą Custer, MI buvusią lietuvių bažnyčią esu lankęs. Reikia džiaugtis, kad ji nėra nugriauta, nes dabar ten lietuvio net su žiburiu nerasi. Esančiose parapijos kapinėse radau šimtus lietuviškų pavardžių. Buvo laikai, kad apylinkėje tik lietuviškai kalbėjo.

Su liūdesiu prisimename Šv. Jurgio parapijos didžiulę bažnyčią, jau nugriautą, lietuvių gyventoje Bridgeport apylinkėje. Bažnyčios panaikinimo darbą atliko vyskupijos darbuotojas lietuvis kunigas, nors buvo daug kovojama dėl jos išlaikymo.

Savo grožiu galinti prilygti Lietuvoje esančiai Švento Petro ir Povilo bažnyčiai lietuvių pinigėliais statyta Švento Kryžiaus bažnyčia Town of Lake apylinkėje, skerdyklų rajone, nebuvo nugriauta, bet perėjo į meksikiečių katalikų rankas. Buvo bandoma ją išlaikyti, bet, sumažėjus lankytojų skaičiui iki 10 ir mirus lietuviui kunigui, lietuviškos pamaldos buvo panaikintos. Į lietuviškų pamaldų tęstinumą daug pastangų buvo įdėjęs a. a. Algis Regis.

Reikia tikėti, kad lietuviškų parapijų lankytojai atkreips dėmesį į S. Goštauto, Romualdo Kriaučiūno, Vytauto Volerto ir mano perspėjimus apie lietuviškų bažnyčių grėsmę būti nugriautoms arba, geriausiu atveju, perleistoms kitai tikinčiųjų grupei. Norint išsaugoti lietuvių statytas bažnyčias tereikia tik vieno – lankyti jas ir remti savo ištekliais.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL



01-22-10
MESKITE TAS KVAILYSTES

Atnaujinti „Draugo” prenumeratą siunčiu 150 dol. ir nė cento daugiau. Kas metus jūsų laikraščio kokybė mažėja. Lietuvių kalba kraipoma su visokiais kvailais žodžiais kaip „stendas”, „reisas”, „makiažas”, žmonių pavardžių galūnės keičiamos.

Už 150 dol. aš norėčiau sulaukti daug geresnių dalykų. Jūs giriatės, kad esate „100 metų” sulaukę, bet vis ubagaujat dėl „aukų”. Tikras laikraštis neubagauja, bet pragyvena ir užsidirba iš reklamų. Dabar prašote, kad pratęsčiau prenumeratą už astronominę kainą ir dar be gėdos reikalaujate ne tik, kad pridėčiau auką, bet dar sumokėčiau pašto paslaugas.  

Žiūrėkite, kad ką nors naudingo spausdintumėte. Viskas apie Lietuvą, labai mažai apie Amerikos lietuvius. Juk ar „Draugas” – ne „Amerikos lietuvių laikraštis”? Man visai nesvarbu, kas ten veikiama Europoje. Meskite visas tas jūsų kvailystes, arba kitais metais aš mesiu „Draugą”.

Linas Regis
Saint David, AZ


01-16-10
NETIESA

„Draugo” šeštadienio priede (2010 m. sausio 2 d.) Raimundas Marius Lapas rašo, kad „1949 m. Vladas Baltrušaitis įsteigė Čikagos lietuvių vyrą chorą, kuris vėliau tapo Čikagos lietuvių operos branduoliu”. Tai netiesa!

Kai 1948 m. birželio 18 d. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas po kelerių metų Amerikos Lietuvių Tarybos,  BALF’o ir kitų tautinių grupių pastangų dėka išleido mums labai svarbų įstatymą, pavadintą Displaced Persons Act 774, suteikiant Vyriausybei teisę įleisti 205,000 karo pabėgėlių iš Europos stovyklų, į Čikagą atvyko daug gerų choristų, dainavusių žymiuose choruose Lietuvoje ir Vokietijoje.

Todėl 1949 metų vasarą Alfonsas Gečas ir Vytautas Radžius suorganizavo 42 rinktinių balsų Vyrų chorą, kuriam dirigavo A. Gečas. Bet kai A. Gečas pasitraukė iš tų pareigų, norėdamas tęsti muzikos studijas, Vyrų choro valdyba 1952 m. kovo 22 d. pakvietė muziką Bronių Jonušą būti Vyrų choro dirigentu. Jam išvykus gyventi į Omaha miestą, valdyba pakvietė dirigentu muziką ir solistą Vladą Baltrušaitį tik 1954 metų gruodžio 29 d., neseniai pradėjusį vargonininkauti Šv. Jurgio parapijoje Bridgeporte.

Tokie duomenys yra užprotokoluoti Vyrų choro valdybos protokolų knygoje.

Vytautas Radžius
Chicago, IL


TAIP, AŠ SUKLYDAU

Taip, aš suklydau. Skaitydamas Jūratės Vyliūtės monografiją ,,Valdas Baltrušaitis” (Vilnius, 1999), radau tokias pastabas:

,,Vyrų chorą Baltrušaitis padarė ne vien Chicagos, bet ir apskritai JAV išeivijos favoritu. Juozas Žilevičius rašė, kad ‘išimtinai Vlado Baltrušaičio sugebėjimų dėka’ Chicagos vyrų choras pasiekė labai aukštą meistriškumo lygį ir dainavo nepaprastai sunkius kūrinius – ‘teisiog neįtikėtina, jog dainuoja mėgėjų choras’. Mylėjo, brangino Baltrušaitis tą chorą, sakė, jog gyvenant Chicagoje ‘darbas su vyrų choru buvo vienintelė šviesi mano gyvenimo prošvaistė’.”  (p. 211)

 ,,Stebėdami Baltrušaičio veiklą, Amerikos lietuviai kalbėjo: kur Baltrušaitis – ten ir choras (...)” (p. 212)

,,Vieni Baltrušaitį vadino operos įkūrėju, kiti operos tėvu, treti operos siela, o stačiusiems ‘Rigoletto’, jis paprasčiausiai buvo pastatymo vadovas (...)” (p. 223)

Baltrušaitį klaidingai pavadinau Čikagos lietuvių vyrų choro steigėju, tačiau nemanau, kad tai menkina a. a. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnus šiam muzikiniam vienetui. Jiedu, kartu su Baltrušaičiu, atliko milžinišką vaidmenį sukuriant tai, kuo mes dar ir dabar tebesididžiuojame – Lietuvių operą Čikagoje.
 
Raimundas M. Lapas,
Oak Park, IL
 


01-15-10
DIEVDIRBIAI IR GAILOS RŪPINTOJĖLIS

Rūpintojėliai yra sukurti dievdir bių, kurių istorija yra tikrai įdomi. Vienu laiku kunigai barė juos už jų kūrinį – Dievą pavargusiu veidu. Naują amatą vadino nuodėme. Nešventino koplytėlių su namų darbo dievukais. Žemaičių vyskupas Domininkas Tiškevičius 1752 m. net buvo uždraudęs įsileisti dievdirbių kūrinius į kapus, šventorius ir bažnyčias. Su laiku net reikalauta kryžiaus piešinį duoti klebonui patvirtinti. Daug kur klebonas rastą netikusį kryžių liepdavo sudeginti.

Pasukime istorijos laikrodį keletu šimtu metų į priekį – į 2001 metus. Tais metais UNESCO lietuvių kryždirbystės tradiciją kartu su kryžių simbolika paskelbė pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. Visa tai aprašoma Onos Pečiulienės vadovautos grupės parengtoje knygoje ,,Šalis ta Lietuva…” (išleido ,,Lietuvos rytas” ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2009).

Po poros valandų pasiskaitymo apie dievdirbius paštininkas atnešė Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicott miestelio (,,Draugas”, 2010 m. sausio 2 d.). Ten plačiai skaitomas autorius su skaitytojais pasidalija savo pokalbiu su Rūpintojėliu. ,,Daug lengviau aiškintis tam, kuris neprieštarauja, neužgaulioja ir atleidžia”, – rašo J. Gaila. Šventa teisybė!

Prie straipsnio pridėtoje nuotraukoje autorius atrodo ne mažiau susirūpinęs nei pats Rūpintojėlis. Atrodo, kad vienas kitą supranta. Belieka klausimas – ar toje nuotraukoje matomas Rūpintojėlio atvaizdas buvo kokio tvarkdario iš anksto patvirtintas ir aprobuotas?

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


01-14-10
VERTA SPECIALAUS LAISVĖS KOVOTOJŲ PAGERBIMO

„Draugo” dienraštyje rašant apie partizanus paprastai kalbama tik apie vyrus. Pamirštama, kad svarbų vaidmenį turėjo ir moterys.

Čia noriu porą žodžių parašyti apie vieną iš jų – Janiną Valevičiūtę. Daugumai tai nežinoma pavardė, bet turėtų būti žinomesnė. Aš ją pažinau iš tų laikų, kai ji buvo mano sesers Janinos bendraklasė Utenos gimnazijoje. Baigusi ją su teise mokytojauti pradžios mokyklose J. Valevičiūtė trumpą laiką mokytojavo Aukštaitijoje, bet greit įsijungė į antisovietinę veiklą, buvo susekta ir turėjo bėgti į Šimonių girią, kurioje atsidūrė daugelis mano krašto jaunimo. Partizanavo daugelyje Šimonių girios vietų, bunkeriuose. Siekiant suderinti veiklą, reikėjo ryšininkų. Janina buvo pakviesta tapti ryšininke tarp tų bunkerių. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas darbas, nes miškas buvo pilnas stribų ir sovietinių pareigūnų. Janina šį darbą atliko labai gerai. Spėju iš to, kad po trumpo laiko jai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.

Kai rusai nutarė sunaikinti Šimonių girios partizanus, panaudodami net patrankas išgriovimui jų bunkerių, tik maža dalis pasinaudojo pasiūlyta amnestija, jei pasiduos geruoju. Tik Valevičiūtės ne vietinės kilmės viršininkas ir dar keli partizanai pasidavė geruoju. Jų likimas man nėra žinomas. Dauguma pasirinko kovą ir mirtį. Tarp jų buvo ir  Valevičiūtė. Ji žuvo nuo priešo kulkos, rankoje tebelaikydama revolverį.

Suprantu, jog Lietuvoje ir Amerikoje grafaitė Emilija Platerytė laikoma lietuvių tautos didvyre. Bet juk ji tik jodinėjo ant balto arklio ir ragino sukilėlius nepasiduoti rusams. Niekur, bent man, neteko rasti, kad ji pati būtų dalyvavusi kovose. Man J. Valevičiūtė yra didesnė didvyrė už Platerytę. Neužtenka tik granitinio paminklo Svėdasuose, skirto ne tik jai, bet ir jos bendraminčiams. Ji verta specialaus pagerbimo.

Zenonas Prūsas
Chillicothe, OH

,,DRAUGO” KALENDORIUS – NEGIRK DIENOS BE VAKARO

Kartu su žmona Stefanija labai apsidžiaugėme netikėtai gavę dienraščio „Draugas” 2010 metų gražų, įspūdingą, su įdomiais paveikslais, naudingais jų aprašymais ne tik apie prieš 600 metų įvykusį mūšį prie Tannenbergo, buvusias prezidentūras, Lietuvos Nacionalinį muziejų Gedimino kalno papėdėje, įvairius muziejus, memorialus, kančių koplyčią Rainiuose, bet ir apie kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje esantį Rožinių slėpinio parką su dviem koplyčiomis.

Vienu žodžiu, visas kalendorius, sklaidant jo puslapius, dvelkia tikrai katalikiška dvasia, ko iš katalikiškos leidyklos galima ir tikėtis. Už tai Jums nuoširdžiai dėkojame.

Bet štai staigmena! Kaip sako liaudis, „Negirk dienos be vakaro”. Pasigrožėję visais paveikslais, atskleidę kalendoriaus pirmąjį mėnesį – Sausis 2010, nustebome. Ir nusivylėme. Dėl dienų ir datų.

Nejaugi katalikiškasis „Draugas”, lyg koks „tavorčius”, savo skaitytojus gundo ir jiems perša neklausyti Jo – Dievo – duoto įsakymo ,,Sekmadienį švęsk”? Juk Pradžios knygoje 1, 2, 3, 4 skaitome: „(...) kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. 3. Dievas palaimino septintą dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų” (Iš Šv. Rašto).

Mano amžiaus tautiečiams, augusiems Pirmoje Nepriklausomoje Lietuvoje ir draugavusiems su žydais, ne paslaptis, kad žydai rašo iš dešinės lapo pusės į kairę. Tad nuo kada „Draugas” pradės rašyti panašiai? Nuo kada sakinys pradedamas rašyti iš kito galo?

Palyginkime, kaip kalendoriai sudaromi Lietuvoje ir beveik visose Europos valstybėse. Sekmadienis ne pirmoji, bet septintoji savaitės diena. Gaila, kad šitos didelės klaidos nepastebėjote anksčiau. Dabar – šaukštai po pietų. Šis kalendorius buvo skirtas mums, lietuviams, o ne svetimšaliams. Tad nėra reikalo jiems pataikauti, nors ir JAV piliečiams.

„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt./ Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt.”

Leonas Venckus
Palatine, IL


01-13-10
DAR APIE KŪČIAS

Perskaičiusi Stasės Semėnienės aprašymą (,,Draugas”, 2009 m. gruodžio 31 d.) skubu savo ,,du skatikus” įmesti į nuomonių kubilą. Klausant įvairių argumentų, bandančių pateisinti bendrines Kūčias, išdėstytas per visą Adventą, prisiminė gerbiamos a. a. Vasiulienės pasakymas: ,,Tie Kūčių rengėjai mums Kūčias prieš laiką surengia, lyg šuniui kaulą numestų ir mumis atsikratytų, kad vėliau, vakarą prieš Kalėdas, patys galėtų turėti tikras Kūčias savo šeimoje.” Na, ar ne teisybė? Ar tie, kurie bendras Kūčias organizuoja, vėliau, gruodžio 24 d. vakare, nesusirenka su savo šeimos nariais prie Kūčių stalo? Tai kiek Kūčių vakarienių reikia valgyti, norint pasisotinti?

Atsimenu, po vestuvių pirmą kartą valgiau Kūčias su vyro gimine Chicago mieste. Ten atvyko ir vienas artimas šeimos bičiulis, kuris lyg pasiguodė, kad nusibodo tos visos silkės ir kiti pasninko valgiai, nes čia bus jam jau ketvirtos Kūčios. Labai nustebusi paklausiau, kelintą valandą pradėjo valgyti? Pasirodo, nuo pat Advento pradžios. Man tokia praktika yra visiškai nepriimtina. Kaip galima Kūčias valgyti ne Kūčių dieną? Ar užtenka bet kurią dieną padėti ant stalo ,,vinigreto”, silkių, žuvies, paplotėlį ir pavadinti Kūčiomis? Tai man atrodo kaip gėjų vestuvės. Jie irgi prisiekia ištikimybę, sumaino žiedus, bet ar tai tikros vestuvės? Juk moterystės sakramentas, paties Dievo nustatytas, yra tik tarp vyro ir moters, nepaisant, ką kokia valdžia nustato ir kokius reikalavimus gėjai prastumia.

Aš toli gražu nesu nusistačiusi prieš visuomeninius suėjimus švenčių proga. Gražu, kai susirenka būrys bendraminčių pabendrauti prieš šventes. Linksma, kai per tokį vakarėlį atsilanko Kalėdų senelis. Nuotaikinga, kai būna bendras dainavimas, giedojimas. Bet tai tiksliau reikėtų vadinti šventiniu suėjimu, agape, ar pan., nes Kūčios yra tik gruodžio 24 dieną.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

APIE ŠVIESININKUS – SANTARIEČIUS

Ar nepradėsime naujų ginčų, kieno kepurė didesnė?

Perskaičius gerb. Marijos Remienės laišką, kyla klausimas, ar tik dešinioji katalikų pakraipos visuomenė jungėsi į laisvės kovotojų eiles arba ar kitais būdais siekė laisvės Lietuvai? Nejaugi visa likusi Lietuva ir išeivija ar jos organizacijos, įskaitant  Santarą-Šviesą, tik sėdėjo nuošalėje?

Iš tikrųjų išeivijoje visi buvome įsijungę, visi sirgome ir sergame Lietuva. Reikėjo mūsų visų pastangų, minčių ir idėjų sukelti tą bangą išeivijos įnaše atgaunant Lietuvos nepriklausomybę.

Romualdas Veitas
Bostonas, MA


SIMBOLIKA AR TIKROJI DIEVO MEILĖS IŠRAIŠKA ARTIMUI?

Skaitant ,,Drauge”, „Skautybės kelyje”, išspausdintą Aušros Jasaitytės-Petry straipsnį apie įvykusią skautų sueigą, kurioje buvo uždegta „Betliejaus taikos” žvakė, simbolizuojanti brolybę, draugystę ir meilę artimui, ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar tai daroma iš širdies – mylint savo artimą kaip patį save?

Ten taip pat rašoma, kad ši žvakės liepsna turinti apimti visas pasaulyje meilingas širdis. Gražūs žodžiai ir didingi norai, bet, pagal Kristaus mokslą, reikia iš naujo atgimti ir pasisavinti šias dorybes. Yra daug taurių asmenų, bet dideliame būryje pasitaiko vadovų, kurie tampa ,,vilkais”, nuomonėms susikirtus. Jeigu vadovas vadovui liks „vilku”, vadovausis turimos galios parodymu ar net neapykanta kitaip mąstančiam, nieko nereikš uždegtoji Betliejaus meilės ir taikos žvakė. Ar šie gražūs žodžiai nepasiliks muilo burbulu, kuris sprogs, o grožis dings?

Skautai, vadovai, dalyvavę Kalėdinėje tuntų sueigoje ir stebėję šios „Betliejaus meilės žvakės” uždegimą, iš sueigos išėjo nešdamiesi pasiryžimą skleisti taiką ir ramybę savosiose apylinkėse. Dainos žodžiai sako: „Didelis pasaulis, pilnas abejonių (...), kad už gėrį stosi, daugeliui netiks” arba ,,Saulės spinduliuose žėri Dievo žemės žaluma, Dievui, artimui ir gėriui kyla skautų vėliava žalia.”

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


01-08-10
AR INTERNETAS IŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMAS?

Mažėjantis ,,Draugo” skaitytojų ratas kelia nerimą, todėl bandoma ieškoti kitų išeičių. Dėl interneto reikėtų labai rimtai pagalvoti, pamąstyti, ar jis išspręs tas mūsų problemas.

Šiandien didesnę dalį ,,Draugo” skaitytojų sudaro vyresnės kartos lietuviai. Iš jų gal tik maža dalis dirba su kompiuteriais, o kiti iš viso jų neturi. Jei ,,Draugą” perkelsime į internetą, tai dėl to tie mūsų skaitytojai nepirks kompiuterio, ir mes juos prarasime. Jaunoji karta, net ir vaikai, naršo po internetą, bet atkreipkime dėmesį, kuo jie domisi. Jų interesai visai kiti, ir jų mes nepadarysime ,,Draugo” skaitytojais.

Taip, gyvename technikos amžiuje, bet tas amžius įnešė daug blogybių. Praradome tarpusavio bendravimo ryšius. Telefonas atnešė didelę naudą, bet kartu ir nenaudą. Labai patogu telefonu perduoti skubią žinią, išsikviesti pagalbą, patogus jis verslo reikalams, bet jis pasidarė ir nauja bendravimo forma tarp žmonių. Aplinkui taip ir matai žmones, iš rankų neišleidžiančius telefonų. Niekas net nesusimąsto, kad telefonas kenksmingas sveikatai.

Grįžkime prie interneto. Žmonės, prasėdintys valandas prie interneto, pasidaro savos rūšies ligoniais. Jie suserga internetine liga. Dėl tos priežasties daug žmonių vengia sėdėti ir naršyti internete. Per tokį naršymą žmogus blaškosi, jam sunku susikaupti. Ar ne tas pats pasidarė su televizoriais? Kol televizoriai turėjo vos kelias programas ir dar nebuvo nuotolinio valdymo pultelių, žmonės ramiai sau žiūrėdavo vieną ar kitą programą. Vos tik atsirado šimtai TV kanalų ir pultelių, žmonės pradėjo blaškytis po kanalus, iš jų rankų nedingsta pultelis. Technika daro žmones robotais.

Visai kitas jausmas ir tikras atsipalaidavimas po visų darbų išsitiesti minkštasuolyje su laikraščiu ir ramiai perskaityti visus jo puslapius. Nelabai daug kas po darbų bėgs prie kompiuterio paskaityti ,,Draugą”! Tai būtų lyg ir darbas, o ne poilsis. Net jauti tam tikrą malonumą, kai pasiimi iš pašto dėžutės laikraštį. O kokia bus tuščia diena, kai pašto dėžutėje jo nebus! Visos dienos pasidarys nykios.

Išnyko iš pašto dėžučių laiškai, tad palikime, kol galima, jose dar bent laikraščius. Aš dar kokią žinutę perskaitau kompiuteryje, bet jei gaunu ilgesnį laišką, jį išsispausdinu ir ramiai atsisėdusi perskaitau. Visai kitas jausmas. Aš dar ir pati parašau laiškus ir net po 12 puslapių. Gaunu ir pati iš draugų laiškų. Malonus jausmas imti iš pašto dėžutės ne tik visokias sąskaitas, bet pajusti draugų artumą, šilumą. Be rašymo, be skaitymo nyksta pati kalba, nykstame mes patys.

Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL


01-05-10
DĖL INTERNETINIO ,,DRAUGO” SIŪLAU PAKLAUKTI

,,Drauge” perskaičiau 2009 m. gruodžio 15 d. Romualdo Kriaučiūno laišką ,,Kiek mokėtume už internetinį ‘Draugą’?’’ Ta pačia tema – gruodžio 17 d. Vytauto Kamanto laišką, kuris tai minčiai pritaria ir pageidauja internetinio ,,Draugo”.

Suprantu, kad jiems abiems daug nepatogumų su ,,Draugo” pristatymu. Tokių žmonių yra ir daugiau.

Nežinau, ar yra kokia nors statistika, kuri parodytų, kiek lietuvių pensininkų turi kompiuterius ir kiek iš jų jais naudojasi. Gal neklystu galvodama, kad dauguma dienraštį skaitančių ir prenumeruojančių yra pensininkai, kurie jį ir remia. Nors ir turiu kompiuterį, bet juo mažai naudojuosi ir jo nemėgstu. Ir jeigu reikėtų prie jo sėdėti vieną ar daugiau valandų ir skaityti ,,Draugą’’, to tikrai nenorėčiau daryti. Vyresnių žmonių akys greit pavargsta ir žiūrėjimas į tą mėlyną ekraną ilgesnį laiką tikrai nepadeda joms.

Gal mieli R. Kriaučiūnas ir V. Kamantas galėtų dar keletą metų palaukti su internetu, kol vyrenieji pasitrauks iš šito pasaulio. Tada jau galėsite skaityti ,,Draugą’’  internetu. O mums jau nei ,,Draugo’’, nei kitų lietuviškų, nei angliškų laikraščių nebereikės.

Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL


 AR INTERNETINIS ,,DRAUGAS” PADIDINS SKAITYTOJŲ SKAIČIŲ?

Romualdas Kriaučiūnas, patyręs žurnalistas, savo laiške (2009 m. gruodžio 15 d.) kėlė klausimą apie „Draugo” įvedimą į internetą. Išvardinęs daugybę pliusų, nepažymėjo jokių neigiamybių.

Šiuo metu „Draugą” daugiausia prenumeruoja vyresniosios kartos skaitytojai. Gal internetiniu „Draugu” susidomės jaunieji skaitytojai, iki šiol nesidomėję lietuviškai spausdintu „Draugu”? Kol kas neturime patirties, bet tikrai prarastume daugelį vyresniųjų, kadangi ne visi turi kompiuterius, tuo labiau internetą.

Vyresniajai kartai išeinant į Amžinybę, o jaunesniesiems nepuolant į skaitytojų eiles, „Draugo” leidėjai ir susilaiko nuo internetinio ,,Draugo”. Gal reikėtų padaryti skaitytojų apklausą, didžiausią dėmesį kreipiant į jaunąją kartą? Neužtenka pasisakyti, reikia gauti užtikrinimą, kad jie prenumeruos internetinį „Draugą”.

Laikraščio spausdinimą pervesti į internetą vien dėl to, kad lietuviškos organizacijos, skelbiančios apie savo renginius visuomenei, sužinos apie renginį greičiau – tokią didžiausią naudą numato R. Kriaučiūnas. Bet pervedus ,,Draugą” į internetą yra ir minusų.

Antanas Paužuolis,
Čikaga, IL


2009

2008