05-21-13
,,Lietuvos istorijos” angliškas vertimas

Dalia Cidzikaitė, neseniai ,,Drauge” paskelbto pokalbio su JAV LB Krašto valdybos pirmininke Sigita Šimkuviene autorė, sulaukė papildymo-pataisymo, kurį prašo atspausdinti.

Matau, kad prieš spausdinant straipsnį ,,Dirbkime dėl to, kad tai – smagu” („Draugas”, 2013 m. gegužės 7 d.), Jums buvo pateikta netiksli informacija.

Aš į Jus kreipiuosi prašydamas patikslinti Jūsų straipsnio dalį (5 psl.) liečiančią mūsų ruošiamą prof. dr. Broniaus Makausko knygą.

,,Lietuvos istorija” (History of Lithuania). Ji buvo pradėta versti 2002 m. į anglų kalbą Vydūno Fondo valdybos pirmininko Vytauto Mikūno iniciatyva. Mes, dabartinė redakcija (prof. emeritas Algirdas Marchertas, Ph.D., KTU garbės daktaras; Vytautas Babušis, University of Chicago istorijos fakulteto alumnas, su 30 metų darbo patirtimi amerikietiškose leidyklose ir aš, ,,Temple” universiteto profesorius emeritas, Ph.D., University of Chicago, ir VDU garbės profesorius) prie knygos dirbame nuo 2007-tųjų metų.  Viliamės, kad spaudai atiduosim liepos pradžioje.

Prof. dr. Broniaus Makausko kn. ,,Lietuvos istorija” Lietuvoje išėjo trys laidos (,,Šviesa”, 2000, 2002, 2006).

Visos trys laidos buvo Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos aprobuotos.  Knygai nereikia gauti ,,Lietuvos istorijos žinovų pritarimo”. Jo ir neieškome.

Vertimą darė tiek lietuviai, tiek amerikiečiai, apmokėti vertėjai.  JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdyba kaip leidėjas penkis skaitytojus lapkričio mėnesio paprašė perskaityti netaisytą rankraštį. Keturi iš jų atsiliepė teigiamai. Vienas iš jų išsireiškė: ,,I think the translation is good overall, in parts even exellent...”  Penktasis pasisakė neigiamai. Kiti 2012-tais metais skaitę irgi pasisakė teigiamai. Autorius ir redakcija knygos kalba yra patenkinti. Tobulinimui niekada nėra galo.

Esame pasiruošę išklausyti įvairias nuomones. Tačiau galutinį sprendimą priima autorius ir redakcija.

Būtų malonu, kad mano pavardė būtų parašyta teisingai. Taip pat nesu pirmininkas, o redaktorius.

Pagarbiai,
Vytautas J. Černius



05-07-13
Nors „Draugo” amžius ilgėja, bet jis gražėja

Sveikinu „Draugą” su gražėjančia išvaizda!

Noriu bent trumpai pasidalinti keliomis mintimis ir pasidžiaugti, kad dar šiais laikais turime gražų būrelį žmonių, kurie negaili savo laiko ir aukojasi bendram gėriui – skatina mus, lietuvius, nepamiršti savo kalbos, ragina šeimas užsiprenumeruoti „Draugą”.

Esu „Draugo” skaitytojas nuo pat gimnazijos laikų, kai tik atvykau į JAV iš Vokietijos prieš 60 metų. Kur tik buvau skiriamas dirbti, visur mane aplankydavo „Draugas”, kuris man teikdavo daug džiaugsmo, nes dirbau įvairiose nelietuviškose parapijose. Visuomet skaitau „Draugą” nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir jaučiuosi, kad kalbu su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais – su jais dalinuosi apie tai, kas vyksta pas mus ir ką mes sužinome apie jų gyvenimą iš mūsų „Draugo”.

Kaip pastebėjote, pastaraisiais metais daugelis lietuviškų laikraščių bei žurnalų nustojo eiti, nes pritrūko skaitytojų. Mūsų „Draugas”, dėka pasiaukojusių žmonių, vis  dar gyvuoja ir mus informuoja apie įvykius ne tik Čikagoje ir kitose apylinkėse, bet ir pasaulyje.

Mūsų vyresnioji karta nyksta, keliauja į amžinuosius namus, tai mes, gyvieji, turėtume remti spaudą finansiškai. Mane visada žavi Lietuvos Vyčiai, kurie nors nemoka lietuvių kalbos, bet remia visa tai, kas liečia lietuvių veiklą.

Galvoju gal būtų naudinga įvesti ir skyrių anglų kalba tiems, kurie nekalba lietuviškai, bet turi gyvą, pozityvią lietuvišką dvasią. Sveikinu ir dėkoju Viešpačiui už gražų, religinį  „Draugą”. Dieve duok, kad mes visi prisidėtume bent savo „skatiku” prie šio kilnaus lietuviško katalikiško  „Draugo” laikraščio.

Jūsų Kristuje,

Kun. Antanas Nockūnas, MIC
Thompson, CT


Ko ieškosi tą ir rasi…

Dr. Linas Sidrys savo komentare (gegužės  2 d., „Drauge”) išaukštindamas arkivyskupo Gintaro  Grušo asmenybę, labai nuvertino California valstiją šiais žodžiais:

„Dabar California pasižymi gero gyvenimo, turtų ir malonumų pasaulėžiūra. Valstijos gyventojai džiaugiasi savo lėkšta ‘valley girl’ galvosena, svaigalų naudojimu. Jiems gyvenimas – pasaka! California pagami3na geriausius filmus pasaulyje, bet taip pat ir daugiausiai pornografijos.”

Daugiau kaip trisdešimt metų gyvenu California (atvykau iš New York). Netapau lėkšta (anaiptol –   čia įsigijau magistro laipsnį);  nevartoju svaigalų (išskyrus skanų California vyną), nesidomiu pornografija. Šiomis „pramogomis” galima užsiimti bet kur, ne vien California valstijoje. Dr. L. Sidrys turbūt nežino, kad California turi didžiausią katalikų arkivyskupiją visose JAV; kad sekmadieniais LA arkivyskupijoje  per 40 tautybių garbina Dievą savo kalbomis, tarp jų  ir lietuviškai; kad katalikiškos mokyklos, išsilavinusių mokytojų dėka, paruošia kvalifikuotus mokinius, kurie pasižymi akademiniais laimėjimais; kad California turi aukščiausio lygio universitetus ir institutus, į kuriuos nori patekti viso pasaulio studentai; kad lietuvių šeštadieninių mokyklų yra net keturios ir dar kuriasi naujos; kad religinė įtaka yra jaučiama visuose didmiesčiuose, kur modernios katedros tampa gyventojų (priklausomai nuo jų tikėjimo), susibūrimo vietomis; kad garsūs katalikų universitetai, tokie kaip Loyola Marymount, nuolat rengia religinių bendrijų konferencijas; kad kasmet  į Annaheim miestą suvažiuoja per 40,000 dalyvių į Religinio auklėjimo kongresą (Religious Education Congress), kuriame pasireiškia  ir lietuviai; kad lietuvių parapija LA sėkmingai buria tikinčiuosius jau daugiau kaip 70 metų, kurie pasižymi savo labdaros bei švietimo organizacijomis ir kasmetinių sakramentų paruošimu. Statistika taip pat rodo, kad kartu su Texas, daugiausia kareivių, tarnaujančių JAV gynyboje, yra kaliforniečiai, o California labdaros organizacijos dosnumu viršija daugelį kitų valstijų, ir t. t.

O kad kai kurie žmonės gerai gyvena, tai ačiū Dievui To ir siekiame –  mokomės, tobulėjame savo profesijose ir  tuo padedame vieni kitiems.

Savo stereotipiniu CA valstijos apibrėžimu, dr. L. Sidrys išreiškia labai siaurą supratimą ir akiratį, pasikliaudamas sensacingos žiniasklaidos antraštėmis, o ne apgalvotu  gražios, šiltos, svetingos valstijos įvertinimu. Žiūrėsi į žemę, matysi purvą. Akis nuolat reikia kelt aukštyn.

Marytė Sandanavičiūtė-Newsom
Los Angeles, CA

Atitaisymas

Ketvirtadienį, gegužės 2 d. „Drauge” išspausdintame laiške Linas Sidrys rašo, kad naujai paskirtas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas gimė Los Angeles. Tai netiesa. Gintaras Grušas 1961 m. rugsėjo 23 d. gimė JAV Amerikos sostinėje, Washington, D.C. Jo tėvai gyveno tame pačiame name, kaip ir aš su žmona Daiva – mes aplankėme juos tą pačią dieną, kai mažasis Gintaras su mama iš ligoninės parvyko į namus. Į Los Angeles jų šeima išvyko netrukus. Arkivyskupą G. Grušą pažįstu nuo pat jo jaunystės ir su viskuo, ką Sidrys apie jį rašė, sutinku, tačiau, laikraštyje išspausdinta neteisinga žinia – apie jo gimimo vietą lieka istorijai ir todėl reikėtų ją atitaisyti. Ačiū.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
05-02-13
„California Dreaming”

Mums visiems labai smagu, kad Amerikos lietuvis Gintaras Grušas paskirtas naujuoju Vilniaus arkivyskupu metropolitu. Visi, kurie buvo susitikę su dabartiniu arkivyskupu, patyrė koks jis draugiškas, paprastas ir malonus.

Gintaras gimė ir augo Los Angeles, California. Tai yra labai įdomi vietovė. Los Angeles ispaniškai reiškia ,,angelų miestas”. Jį ir kai kuriuos kitus miestus California įsteigė pranciškonai misionieriai, atvykę krikštyti vietinių indėnų. Įdomus faktas, kad pirmas vynas šioje valstijoje buvo pagamintas San Juan de Capistrano misijoje.  Pranciškonai atvežė iš Europos ir pasodino visų rūšių vaisius, kuriais dabar mes džiaugiamės. Šią klestinčią ispanų katalikų ir indėnų kultūrą išardė galingas amerikiečių antplūdis iš Rytų – aukso ieškotojai. Dabar California pasižymi gero gyvenimo, turtų ir malonumų pasaulėžiūra. Valstijos gyventojai džiaugiasi savo lėkšta ,,valley girl”  galvosena, svaigalų naudojimu. Jiems gyvenimas – pasaka! California pagamina geriausius filmus pasaulyje, bet taip pat ir daugiausiai pornografijos.

Todėl įdomu, kad jaunuolis  tvirtą katalikišką tikėjimą ir pašaukimą į kunigystę atrado būtent čia. Tuo metu jaunas Gintaras Grušas dirbo IBM bendrovėje, taigi, jo profesinė ir finansinė ateitis buvo užtikrinta. Tačiau jis pajuto pašaukimą  tarnauti Dievo karalystei. Prisimenu, kai, jau būdamas kunigu, Gintaras Grušas atvyko iš Lietuvos kapelionauti Ateitininkų sendraugių stovykloje, Dainavoje, Michigan valstijoje. Birutė Bublienė, kun. Gintaras Grušas, mano žmona Rima ir aš prie laužavietės vakarinėje programoje sudainavome ,,Mamas and the Papas” dainą ,,California Dreaming”. Šios dainos žodžiai yra:  ,,Užėjau į bažnyčią, kurią užtikau pakelėje. Aš atsiklaupiau ant kelių ir pradėjau melstis...”. Kaip netikėtai! Koks panašumas į ,,Pulkim ant kelių”! Kviečiu visus pasimelsti, kad arkivyskupo Gintaro Grušo kadencija atneštų daug gerų dvasinių vaisių Vilniui, Lietuvai ir mums.
        
Linas Sidrys
Palos Hills


04-27-13
Kai ko geriau neprisiminti

„Draugo” 2013 m. balandžio 13  d. laidos šeštadienio priede Ina Aleksaitienė ilgoku straipsniu mini Salomėjos Nėries atminimo  muziejaus 50  m. sukaktį. Ir kiek jame pagyrų: ir muziejui, ir Salomėjai Nėriai. Štai jos  kartojami  būdingi  dramaturgo  Juozo Grušo apie Nėrį parašyti žodžiai: „Ji tikrai buvo poetė. Kūrė šviesios jaunystės poeziją, pasakojo apie  dienas, kurios – ‘kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios’, apie ‘gaivalingą pasaulį’, apie kalnus, sakalus, ‘sidabrines uogas’... „Ta didžioji širdimi besivadovaujanti  poetė  yra  lietuvių lyrikos genijaus įsikūnijimas ir kartu  – tragiško, audringo ir herojiško  laikotarpio įasmeninimas”. 

Tą  „herojišką laikotarpį”  ir apie jį rašiusią  Salomėją  Nėrį  prisimena ir  ,,Lietuvių  enciklopedija”  (1960  m.  XX t., 220 psl.): „Sov. Sąjungai okupavus Lietuvą rašė (Salomėja Nėris – B. N.) eiles partinėmis temomis. Iš jų labiausiai paskleista  pagal pavedimą atsiradusi jos „Poema apie Staliną”  (1940), išversta į daugumą sovietinių  respublikų kalbų. Ištraukas iš jos autorė skaitė ir Kremliuje Stalino akivaizdoje. Tapusi oficialia poete, autorė išgyvendavo krizių, verkdama ir artimiesiems sakydama, kad  ‘dabar mane vadins išgama’ (...) Bet  viešai ji pasirodė su nemažai  eilėraščių apie komunizmo stabus...” Kai  tie stabai trėmė į Sibirą, kankino kalėjimuose ir žudė miškuose tėvynę mylinčius ir dėl jos laisvės kovojančius lietuvius.

Bet apie tą „herojišką” laikotarpį  ir Salomėjos Nėries laikyseną Inos  Aleksaitienės  straipsnyje – nieko.  Kažin  kaip  jis atrodo  tame jos išgirtame, Salomėjos  Nėries  memorialiniame (koks lietuvių kalbą teršiantis  svetimžodis – B. N.)  muziejuje,  kuriam  pati  straipsnio  autorė  ir  vadovauja?  Ar, tarkim,  nebūtų lankytojų  trauka  ant sienos kabanti ,,Lietuvių enciklopedijos” minimo vyksmo  Kremliuje  nuotrauka (spėju, kad  tokios retenybės nėra), kurioje matytųsi Stalino poemos ištraukas skaitanti  autorė  ir  pats  poemos herojus  jos  klausantis?

Bronius  Nainys                                  
Lemont, IL

04-25-13
NORIU MATYTIJAUNĖJANTĮ „DRAUGĄ”

Maloniai nuteikė pirmame puslapyje „Draugo” įdėta Dainos Čyvienės nuotrauka, kur „Saulutės” draugovės narės – trys skautukės – Ka ziuko mugė je pardavinėja pieštukus bei paskutiniajame puslapyje – Jono Kuprio jaunučių „grandiečių” nuotrauka. Be to, patiko jaunos autorės Gintarės Meižytės straipsnis „Kelionė į San Francisco”, o ypač Audros Kubiliūtės-Daulienės rašinys „Egzotiška Indija” su jos pačios nufotografuotu garsiuoju architektūriniu paminklu Taj Mahal Agra mieste. Rodykite ir toliau, mielas jaunime, savo entuziazmą. Visas „Draugas” Jūsų dėka pajaunėja!

Faustas Strolia
Oak Forest, IL

KOKIE SKELBIMAI BŪTŲ NAUDINGI LIETUVAI?

Reklamas mes matome visur. Amerikos bendrovės nori mūsų dėmesio ir mūsų pinigų, visokiais būdais siūlydamos savo prekes. Tam tikslui išleidžia didžiausius pinigus. Matyt, kad reklamos veikia, kitaiptu pinigų nemėtytų. Pastebėjau, kad daug reklamų bando ne parduoti prekes, o pristatyti vertybes. Pavyzdžiui, didelis užrašas skelbia: „Kristus prisikėlė!” Dar kitasklausia: „Jei mirsi šiandien, ar pateksi į dangų?” „Relevant” radijo stotis nupirko reklamą prie O’Hare oro uosto. Ten buvo Guadelupės Marijos atvaizdas, su maldele: „Marija, melskis už mus!” Daug skelbimų primena: „Abortai – užmuša!” Prie I-55 greitkelio „Demand Abolition”, kovojanti prieš prostituciją, skelbia, kad prostitucija išnaudoja moteris. Kita iškaba su humoru klausia apie dešimt Dievo įsakymų: „Ar tikrai taip ’Ne’?” Esu Katalikų Labdarių sąjungos pirmininkas. Pagalvojau, kad mes, Amerikos lietuviai, turėtume paskelbti moralinių vertybių reklamas Lietuvoje. Reklamos patraukia dėmesį ir formuoja visuomenę. Kviečiu skaitytojus atsiųsti savo pasiūlymus, kokios reklamos būtų naudingos dabar tinei Lietuvai.

Linas Sidrys
Palos Hills, IL
04-13-13
Stomatologas – tai dantų gydytojas? Nevisiškai

Leonidas Ragas kovo 23 dienos laiške redakcijai gražiai aprašo savo profesinio darbo baigtį, gydant dantų, burnos ir žandikaulio negalavimus.  Taip pat, jis gražiai išdėsto argumentus  prieš terminus ,,odontologija” ir ,,dantų gydytojas” bei viliasi, kad šie žodžiai bus pakeisti tinkamesniais – „stomatologija” ir ,,stomatologas”.  Dr. L. Rago nuomone, pastarieji žodžiai pilniau apibūdina šiuolaikinio dantų-burnos ligų specialisto darbo lauką. Tą  nuomonę pagrindžia teiginiu: ,,Stomatologija graikų kalboje reiškia mokslą apie burną ir jos ligas.”

Nevisiškai. Man knieti su šiuo teiginiu truputį pasiginčyti. Norėčiau įrodyti, kad pagal žodžio kilmę ir, svarbiausia, naudoseną botanikos ir medicinos moksluose, stomatologui tektų rūpintis ne vien tik teritorija po ūsais.  Todėl, mano nuomone, kaip tik dėl netikslumo ir netinkamumo, žodžius ,,stomatologas”, ,,stomatologija” reikėtų ,,išgrūsti  į Prūsus”.

Taip, ,,stoma” graikų kalboje reiškia burną, angą.  Tačiau  anatomijoje ir botanikoje žodis ,,stoma” yra taikomas visai kam kitam, būtent, natūraliems ,,atidarymams” į išorę.  Botanikoje ,,stoma” – tai mažytės poros (angelės) lapo paviršiuje, per kurias reguliuojamas anglies dvideginio pasisavinimas – lyg lapo kvėpavimo angutės. Medicinoje ,,stoma” – mikroskopinis „atidarymas” tarp tam tikrų ląstelių. ,,Stoma” – tai ir dirbtinai sukurtos angos tarp tuščiavidurių organų ir kūno paviršiaus (pvz. kolostomija, ileostomija).  Techniškai, mūsų burnai (mums žinoma vieta su dantimis ir liežuviu) tinka ,,stoma” pavadinimas – kūne ji yra natūrali anga į išorę. Naudojant šią savoką, virškinimo sistemos ,,terminalą” taip pat reikėtų įrašyti į šį stulpelį… Galite vartyti anatomijos vadovėlius – niekas šių angų ,,stoma” nevadina.

Taigi, nebent vadinamasis stomatologas ryžtųsi visas kūno ir net augalų ,,burnytes” gydyti. Nemanau, kad šis pavadinimas tinkamas dantų gydytojo darbo laukui nusakyti.  Dr. L. Rago laiške cituojamas Aleksas Vitkus  džiaugiasi, kad  Lietuvoje, naudodami stomatologo terminą, ,,lietuviai prisidėjo prie tikslesnio šios profesijos pavadinimo.” O man atrodo kaip tik atvirkščiai – nuėjus pas stomatologą būtų visiškai neaišku, kuriuos mano kūno ,,atidarymus” šis specialistas rakinės.

Dėl to, kad praeityje viena žurnalistė nesuprato, jog šių laikų dantų gydytojas ne tik  dantis gydo, bet yra atsakingas ir už visą burnos ertmę, nereikia atsisakyti gražaus lietuviško žodžio. Visi supranta dantų gydytojo darbo apimtį. O aš pati planuoju stropiai dantis šveisti, saldainių per daug nekrimsti, kad nei stomatologų, nei dantų gydytojo kabineto durų nereikėtų varstyti.   
                                                                                    
Ona Daugirdienė, MD
Burr Ridge, IL
                                                

Polemikai dėl svetimžodžių

Besitęsiant polemikai dėl svetimžodžių spaudoje, gal pravers ir truputis istorijos. Štai kauniškio kino teatro „Glorija” reklama skelbė  („Lietuvos žinios”, 1938 kovo 21 d.): nes ligi šiol nė viena filma neturėjo tokio pasisekimo, ji „prolonguojama dar vienai savaitei”. Rodė filmą su Greto Garbo „Grovienė Valevskienė”.

Kartais ir gryni, lietuviški, žodžiai sunkiai suprantami. Tos dienos žinutė, – „Šiurpus įvykis Nemune”.  Pasirodo, ties Zapyškiu skendo du žvejai.  Juos ištraukus, vieną pavyko tuojau atgaivinti, o antras „buvo visai negyvas”. „Jam skubiai ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą ir trinti spiritu”, ir po didelių pastangų jį pavyko atgaivinti.  Malonu, kad visiems pasibaigė laimingai: „į laisvę paspruko keletas kilogramų žuvų.”

Ne vien žuvims sekėsi. Atsitiko taip: du Vabalninko valsčiaus jaunikaičiai įsimylėjo „kaimo gražiausiąją panelę”. Norėdamas varžovą inkriminuoti, vienas pasigamino raudoną vėliavą ir, užrašęs „Šalin fašistų valdžia (...)”, paslėpė ją to kito namuose. Tačiau, „identifikacijos” skyrius nustatė tikrąjį vėliavos autorių ir jis atsidūrė kalėjime. O paliudijęs teisme, Panevėžyje, su žmona (buvusia panele) „nuėjo apžiūrėti miesto laimingasis”.

Kęstutis Skrupskelis
Wagener, SC

Kur pirmiausia?

Su idomumu perskaičiau š. m. balandžio 6 d.„Draugo” šeštadieniniame priede  straipsnį „Vydūnas ir vokiečių kultūra”. Kandangi esu pats apie jį rašęs bei jį asmeniškai sutikęs, norėčiau papildyti (iš tiesų pataisyti), svarbų istorinį Vydūno atsiradimo Vakarų Vokietijoje faktą. 1945 metais Vydūnas, ištrūkęs iš sovietų replių pirmiausia atsidūrė Liubecke. Jis buvo apgyvendintas lietuvių stovykloje, toliau nuo rusų zonos vadinamose Artilerijos kareivinėse. Sužinojus, kad Liubecke atsirado Vydūnas pasprukęs iš sovietų pragaro Liubecko skautų vadovybei parūpo jo būklė ir globa.Vydūno sveikata buvo kritiška. Besitraukiant į Vakarus, jis buvo užkluptas Rytų Vokietijoje, raudonarmiečių apiplėštas, o lenkų kareivių žiauriai sumuštas. Tad buvo nutarta jį lankyti ir šelpti, pasidalinant pačių gimnazijos mokinių menkai gaunamu maistu. Aukštesnių klasių mokiniai buvo paskirti po du pasikeičiant jį lankyti. Žaizdoms sugijus ir sveikatai pasitaisius 1946 metais Vydūnas buvo perkeltas į Detmoldą. Ir čia buvo viena iš priežasčių, kad Liubecke jam buvo nesaugu dėl siaučiančių sovietų agentų.

Pranas Jurkus
Lockport, IL
04-04-13
Buvo praleista
Straipsnyje apie jėzuitą popiežių (,,Draugas”, kovo 26–28 d.), Aleksas Vitkus paminėjo kelis gerai žinomus Amerikos jėzuitų universitetus, bet praleido pirmąjį, t. y., patį seniausią, gal labiausiai žinomą, 1789 metais Amerikos sostinėje Washington įsteigtą Georgetown University. Iš viso jėzuitai Amerikoje yra įsteigę ir vadovauja 28 universitetams ir dviems teologijos mokslo centrams.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
04-02-13
Taigi, Ramune,

Pabaiga Marijos gimnazijai – Maria High School. Prieš tai ta pati lemtis ištiko Šv. Kazimiero Akademiją. Gražiai aprašei (,,Draugas”, kovo 26–28 d.).

Pažinojau tos gimnazijos gimnazisčių. Dvi abiturientės dabar sėdi gana aukštose valdžios kėdėse. Tai Anne McGlone Burke, Illinois Aukščiausiojo teismo (Illinois Supreme Court) teisėja ir Anita Alvarez, Cook County State’s Attorney. Tai vienuolių Kazimieriečių išmokslintos merginos. Bet mano pažintys buvo su Marijos gimnazijos lietuvaitėmis.   

Noriu pasigirti, kad ir aš prisidėjau prie tos gimnazijos įkūrimo pradžios. 1952 metų vasarą statybininkai jau buvo baigę savo darbus, liko tik klasių kambarius išvalyti nuo statybos purvų ir dulkių bei iki rudens mokslo metų pradžios įnešti suolus ir kitus baldus.

 Man buvo vienuolika metų, vėliau tą rudenį pradėjau lankyti 7-tą skyrių. Neatsimenu, kokiomis aplinkybėmis patekau į bendraamžių grupelę, bet mes, ,,ganomi” Kazimieriečių vienuolių, valėme vieną kambarį po kito, ruošėme patalpas pirmoms gimnazistėms.   

Prisimenu tuščiuose, dulkinuose koridoriuose skambantį aidą – žingsnių, žodžių, riksmų. Didelė tuščia erdvė, kuri tik vėliau užsipildė jaunomis merginomis – paauglėmis. Taip pat prisimenu, kad nors ir bendravau su vienuolėmis (iš tikrųjų ne tiek bendravau, kiek pildžiau jų nurodymus ir įsakymus), bet bijojau jų. Griežtos jos buvo, jokio mergelių švelnumo (su liniuote per nagus), tada dar visos už mane didesnės ir su tuo juodu apvalku – lyg piktos varnos. Bet išmokslinti gimnazistes – o ir mane pradžios mokykloje – jos pajėgė šauniai, ir ne tik aritmetikos, bet ir bendros dorybės. Kelios jų tebegyvena Marquette Park, Čikagoje. Bet ir tas baigsis.

Donatas Januta
San Francisco, CA


03-23-13
Ne vien apie išėjimą į pensiją

Praeitus keliolika metų gana dažnai atsakinėjau į klausimą: ,,Kada išeisiu į pensiją?” Paprastai atkirsdavau klausimu: „Į kokią pensiją?” ir po to stengdavausi paaiškinti, pasiteisinti, jog apie pensiją net negalvoju, nes man niekas tokios nežada skirti (išskyrus menką iš „Social Security”), juk dirbu sau, o ne privačiai įmonei ar kokiai biurokratinei valdžios įstaigai. O be to, nenoriu dar atsisakyti sunkiai pasiektos profesijos, nei apleisti ilgus metus išbuvusių, tartum artimais bičiuliais tapusių ištikimų savo pacientų.

Tačiau, norėjau aš to ar ne, prieš pusmetį atėjo nelauktas laikas ir reikėjo su gailesčiu užbaigti per greitai prabėgusią, 52 metus trukusią stomatologo, burnos ertmės organų ir žandikaulių ligų specialisto, karjerą. Skaudu buvo atsisveikinti, bet ypač skaudu atsisveikinti su savo penkis dešimtmečius, tiksliau pasakius – 48 metus, išbuvusiais įvairių tautybių ir visokio plauko pacientais, kai kuriais gerokai vyresniais nei 90 metų, jau garbaus amžiaus sulaukusiais. Nepaisydami metų naštos, jie atvykdavo pilni energijos, net iš tolimesnių vietovių įprastam pusmetiniam ar dažnesniam burnos sveikatingumo palaikymui, o, reikalui esant, ir gydymui.

Mano pavartotas terminas „stomatologo karjera” siejasi su žodžiu „stomatologija”, kuris graikų kalboje reiškia mokslą apie burną ir jos ligas. Lietuvoje 1921 metais įkurta Kauno miesto dantų gydytojų sąjunga 1924 metais vietoj žodžio „dantistas” pasirinko „dantų gydytojas”, taip norėdama atsiriboti nuo dantų technikų, kurie be dantų gydytojui atitinkamo mokslinio pasiruošimo pacientams slaptai teikdavo visuomenės sveikatingumui žalingas ne tik protezavimo, bet ir chirurgines (pvz., dantų traukimo) bei gydymo paslaugas. Sykį sužaloti, nukentėjusieji pagalbos paprastai turėdavo ieškoti pas dantų gydytojus.

Iš mano turimų duomenų matyti, kad Lietuvoje tarp 1922–1940 metų Vytauto Didžiojo universitetas iš viso paruošė 386 dantų gydytojus, tuo tarpu tas pats universitetas 1941–1950 metais paruošė iš viso 401 gydytoją stomatologą. Čia va, ir yra šuo pakastas, kodėl, Lietuvai atsikračius sovietų varžtų, išeivija į terminus, susijusius su stomatologija, žiūrėjo kreivai, net įskaudintai ir su pasipiktinimu. Šį terminą ji sutapatino ne vien tik su dipukų gyvenimą sužlugdžiusia sovietų okupacija, bet ir su lietuvių kalbos darkymu. Tad nenuostabu, kad išeivijoje gerai ir plačiai žinoma clevelandietė, žunalistė Aurelija M. Balašaitienė straipsnyje „Kalbos pamokos” („Draugas”, 1999 m. rugsėjo 24 d.) stebėjosi Lietuvos kalbininkų ieškomomis „mandrybėmis” (su tikslu patikti eiliniam žmogui) ir klausė: „Quo vadis, Lietuvos kalbininkai?” Ji klausė: jei iš žodžio „nemoralus” (elgesys) padaromas „amoralus”, ar vengsime elgtis „agerai, ateisingai, apadoriai”? (paryškinta mano). Pasišaipiusi iš termino „stomatologija”, jo teisingą reikšmę žurnalistė suprato iš žodynų ir enciklopedijų ir temą baigė atsakymo prašyte prašančiu klausimu – „Ar dantų gydymas nėra atskira specialybė, nieko bendro neturinti su burnos ligomis ir žandikaulių negalavimais?”

Į tai atsiliepiau straipsniu „Turi, ir labai daug” (ten pat, 1999 m. lapkričio 2 d.), teigdamas, kad dantų gydymas kaip tik yra ta specialybė ne „nieko bendro”, bet labai daug ką bendro turinti su burnos ligomis. Amerikoje burnos specialistai yra atsakingi už burnoje pasitaikančius negalavimus, pvz., ypač už piktybinius auglius (navikus) tokiuose organuose kaip minkštasis ir kietasis gomurys, liežuvis, žandų ir lūpų vidus, seilių liaukos, dantenos (d. smegenyse) bei gleivinės. Jei šių ar kitų ligų jie patys negydo, tai, pagal valstijos profesinius praktikos įstatymus, privalo pacientą nukreipti pas atitinkamas ligas gydančius specialistus.

Tada Balašaitienės ir mano pasisakymus papildė laikraščio skaitytojams gerai žinomas Aleksas Vitkus su išsamiu straipsniu „Stomatologija ar odontologija?” (ten pat, 1999 m. gruodžio 3 d.), kur paaiškino, kad Amerikoje „stomatologas” neprigyja dėl amerikiečiams įprasto konservatyvumo, ir rašinį užbaigė: „Nekritikuokime, o džiaukimės, kad ir lietuviai prisidėjo prie tikslesnio šios profesijos pavadinimo.”

Eidamas prie galo, negaliu nepridurti, jog Amerikoje turime vis daugiau žinomų burnos ertmės gydytojų-specialistų, kurie rūpinasi, kad šioje šalyje burnos ligas gydančių specialistų profesija būtų siejama kaip tik su tarptautiniu žodžiu „stomatologija”, o ne tik su žodžiu „dentistry” (lot. profesija, prižiūrinti ir gydanti dantis), kuris toli gražu nenusako tikros šiuolaikinio dantų gydymo apimties. Viliuosi ir aš, kad Lietuvoje po įstojimo į Europos Sąjungą oficialiai į terminą ,,odontologiją” pakeistas terminas „stomatologija” su laiku prigis ir Amerikoje. Dieve padėk!

Leonidas Ragas, DDS
Bloomingdale, IL

Kas užstojo kelią?

Labai įdomus ir vertingas Gintaro Visocko straipsnis kovo 19-tos „Drauge”, kuriame paaiškinama, kaip Vilniaus savivaldybė įvairiais būdais neleido Lietuvos tautinio jaunimo sąjungai (LTJS) eisena Gedimino prospekte paminėti Kovo 11-osios, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Puiku, kad Visockas paviešino savivaldybės veiksmus, nes, nežinant, kaip ir ką valdžia veikia, nėra atsakomybės.  

Bet Vilniaus savivaldybė nėra kokia nors anoniminė būtybė. Ji susideda iš žmonių. Tuos neigiamus sprendimus darė žmonės, gal vienas žmogus. Tačiau Visockas savo straipsnyje nepamini nė vieno savivaldybės valdininko vardu ar pavarde. Straipsnis būtų buvęs daug vertingesnis, jeigu būtų viešai išvardinti tie valdininkai, kurie taip sėkmingai užstojo kelią LTJS eisenai. Užtat dabar nėra kam priskirti atsakomybės. Nėra nei ką pagirti, nei ką papeikti. Kauno savivaldybei šiais metais tokie klausimai neiškilo, nes Kaune LTJS eisena praėjo gražiai ir sklandžiai.

Donatas Januta
San Francisco, CA

03-16-13
Taigi kas yra startas ar finišas?

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtais metais išeivijos Lietuvių žurnalistų sąjunga išleido knygą, pavadintą „Žurnalistika”. Mano tėvas ją man 1976 metais, gimimo dienos proga, užrašė ir padovanojo. Jam pačiam knygoje dėkojama už „kalbos lyginimą”, tikriausia – už trisdešimties knygoje rašiusių autorių kalbos suderinimą.
Knygą redagavo buvęs ilgametis „Draugo” redaktorius kunigas Juozas Prunskis, o jos išleidimui 1,000 dolerių davė prelatas Juozas Karalius, kitas išlaidas padengė [buvusio Lietuvos konsulo Chicagoje ir spaudos bendradarbio Petro] Daužvardžio Fondas. (Net ir lietuviškoje žurnalistikos knygoje žmonių vardų yra tik vienas kitas; kada savo spaudoje atsikratysime tos nelemtos vardų inicialų „abėcėlės sriubos”?)

Sporto apžvalgų rašymą toje knygoje ilgoku straipsniu aptarė tuometinis (ir vėliau) žinomiausias sporto srities žurnalistas Kęstutis Čerkeliūnas. Dėl sporto terminų jis tarėsi su kalbininku Pranu Skardžiumi ir atskirų sporto šakų terminologijai pasinaudojo 1959 m. Vilniuje išleistu „Sportinių terminų žodynu”. „Žurnalistikoje”, tarp bendrų sporto terminų, nurodomi „pradmė” (ne ,,startas”), „baigmė” (ne ,,finišas”) ir t. t. Lietuvių kalboje priimtų sporto terminų ten yra trys puslapiai, ir juos išeivijos sporto žurnalistikoje sėkmingai vartojome, kol vėl Lietuvoje nebuvo „adaptuoti” „startai”, „finišai”, „čempionatai”, „asai”, „autsaideriai”, „lyderiai” ir t. t.

Kęstutis Čerkeliūnas man atsiuntė ir savo susirašinėjimą tuo klausimu su profesoriumi Skardžiumi, kuriame yra daugiau knygoje nepanaudotos medžiagos.

Lietuvos žurnalistų kalbos ir rašymo stiliaus mes nepakeisime ir nėra prasmės tuo rūpintis. Jau nepriklausomoje Lietuvoje 1996 metais išleistą „Sporto terminų žodyną” man užrašė ir padovanojo tos knygos autorius, Lietuvos kūno kultūros instituto dėstytojas Stanislovas Stonkus. Tą knygą vartydamas (žodynų niekas ištisai neskaito), užsirašiau gal dešimt puslapių vertimo į anglų kalbą netikslumų, bet apie tai mūsų irgi niekas neklausė ir neklausia. Lietuvoje be tokių, kaip mes, puikiai apsieinama.

Tačiau išeivijos spaudoje rašantiems, sporto žurnalistams ir redaktoriams būtų pravartu su ta lietuvių kalboje priimta terminologija susipažinti ir savo nuovoka – kad esą „man taip atrodo” –  nepasikliauti. Jei būsime apkaltinti, kad kalbame ir rašome „smetonišku žargonu”, tiek jau to. Lietuviškas „žargonas” nėra blogesnis už iš anglų kalbos „adaptuotą žargoną”.

Ta pačia proga: dabar atsirado paprotys rašyti, pvz., Čikagos „Lituanika”. Čerkeliūnas, Skardžiui pritariant, nurodė, kad pakanka rašyti Čikagos Lituanika, Detroito Kovas ir pan., be jokių kabučių, nes jos nereikalingos, apie ką straipsnyje kalbama, yra aišku. Dar paikiau „Drauge” apie sportą rašoma, pvz., „Michigan Wolverines” arba „Duke Blue Devils”. Michigan ir ,,Wolverines”, Duke ir ,,Blue Devils” yra vienas ir tas pats. Jokios kitos University of Michigan atstovaujančios sporto komandos nėra, tik „Wolverines”, ir spaudoje tie du žodžiai vartojami pakaitomis. Tai nesunku pastebėti.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

Apie ,,Žalgiri mūšio-600” medalius

,,Žalgirio mūšio-600” medalio idėja gimė 2006–2009 metais dirbusiai JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos valdybai (kuriai vadovavo Marija Remienė). Sumanymui pritarta, o 2009–2012 m. Krašto valdybos Kultūros tarybai vadovavusi Dalė Lukienė pasirūpino, kad jis būtų įvykdytas. Medaliai 2010 m. buvo atgabenti iš Lietuvos. Tuometinė JAV LB Krašto valdyba rūpinosi, kad ,,Žalgirio mūšio-600” medaliais  būtų  apdovanoti  garbingi  JAV LB veikėjai. Medaliai turi būti įteikiami įvairių švenčių ar jubiliejų proga.

Nauja Krašto valdyba (2012–2015) sudarė darbo grupę iš keleto asmenų, kurie gerai žino LB veiklą ir jos veikėjus. Jų siūlymu sudarytas sąrašas žmonių, kuriems bus įteikti medaliai. Tame sąraše – daug JAV LB nusipelniusių žmonių ir iš Čikagos, iš Lemont bei kitų apylinkių. Šie medaliai – padėkos ženklas – bus įteikiami visus šiuos metus.

Atsiprašome gerbiamo Broniaus Nainio dėl nesusipratimo, įteikiant jam medalį – taip įvyko dėl greitojo pašto kaltės.

Sigita Šimkuvienė
JAV LB KV pirmininkė

Venesuelos ateitis

Jau senokai gana nedideliu jūrų laivu Karibų nemažas bangas su žmona Gražina skindamas, keliavau po keletą salų. Plaukdami pakrantėse matėme vietinių indėnų namelius šiaudiniais stogais, tolėliau – lakstančius kiaules, vaikus... Pamatę mus, į laivelius sulipę vietiniai skubėjo iki mūsų laivo priplaukti. Greičiausieji rinkdavo iš laivo metamus batus, rūbus, net pinigus! Mūsų laivui iriantis palengva tolyn, prie Simon Bolivar įkurto miesto, pakerėjo žavus žaliuojančios gamtos vaizdas – plati Orinoco upė driekėsi į saulėlydį... Atvykus, mūsų nelaukė puošnus uostas, o tik prieplauka. Toliau sekė kelionė autobusu į Ciudad Bolivar, važiavome didžiuliu tiltu per Orinoco upę, jungiančiu du upės krantus.

Tais metais mūsų autobuso gidė daugiakalbė, vokiečių kilmės Erica „from South America” garbino neseniai nauju šalies prezidentu išrinktą Hugo Chavez, turėjo didelių vilčių ateičiai... Deja, po Chavez mirties Venesuela liko pasidalinusi. Ir nors vargingi šalies gyventojai Chavez laiko nelyg šventuoju, kraštas skursta ir toliau. Venesuelos ateitis ir vėl nenuspėjama, net ir turint daugiausiai alyvos pasaulyje.

Edmundas Petrauskas
London, Canada
03-07-13
Apie Lietuvos įvaizdį

Sveikinu chirurginės onkologijos pradininką Lietuvoje prof. Petrą Norkūną, sulaukusį 100 metų! (,,Draugas”, 2013 m. vasario 5 d.). 1977 m., kai vykau į stažuotę Vilniaus universiteto klinikose, buvau pirmas amerikietis, gavęs leidimą dirbti Sovietų Sajungos ligoninėse. Tačiau man atvykus į Vilnių, tris savaites nebuvau į ligoninę įleistas, nes neturėjau leidimų iš sovietų saugumo. Kai pagaliau įsileido į Antakalnio ligoninę, mane paskyrė į dr. Liubomiro Laucevičiaus medicinos skyrių, dr. Algimanto Marcinkevičiaus kardiochirurgijos skyrių ir į dr. Norkūno onkologinės chirurgijos dispanserį.

Su pačiu dr. prof. Norkūnu dirbau mažiausiai. Mane globoti jis paskyrė savo mokslo kandidatams. Mane labai nustebino tai, kad po atliktos operacijos chirurgai sueidavo į gydytojų kabinetą ir išsitraukdavo degtinės butelį ,,pasistiprinti”. Jie nustebo, kai pasakiau, kad Amerikos ligoninėse alkoholiniai gėrimai yra griežtai draudžiami. Labai įkyriai siūlė ir man pasivaišinti, prieš sugrįžtant į operacinę. Nemačiau, kad gerbiamas prof. Norkūnas būtų gėręs darbo metu. Turbūt todėl ir sulaukė 100 metų!

Praeitais metais Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei susitikus su JAV lietuviškų organizacijų atstovais Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL, paklausiau, kodėl Vilniaus oro uostas atrodo kaip alkoholinių gėrimų sandėlys? Turėjau galvoje ,,Duty-fre” krautuves. Vilniaus oro uostas yra vienintelis oro uostas pasaulyje, kuris verčia keleivius lėktuvo laukti vos 2 metrai nuo alkoholio. Taip įžeidžiami tėvai, vaikai, blaivininkai, mormonų bei musulmonų tikėjimo žmonės. Kaip gerai žinome, dar nuo Al Capone laikų alkoholio kultūra Amerikoje yra susijusi su korupcija ir politikų papirkimu. Alkoholis  taip pat skatina nesusivaldymą ir agresyvumą.  

Praėjusį rudenį ir vėl lankiausi Lietuvoje. Dabar Vilniaus universiteto klinikų chirurgai jau negeria prieš operacijas. Tačiau Vilniaus oro uoste keleiviai vis dar gundomi didelėmis alkoholio reklamomis ant sienų ir televizoriuje bei sodinami prie pat alkoholio parduotuvių. Ar norime, kad tokį įvaizdį keleiviai išsivežtų iš Lietuvos?

Dr. Linas Sidrys
Palos Hills, IL

Lietuvių kalbos (ir leidyklų) reikalai

Viską, apie ką rašo Leonidas Ragas (,,Draugas”, 2013 m. kovo 2 d.),  yra tiesa, tačiau jis neatsiliepia į problemas, į kurias aš ir kiti atkreipėme dėmesį. Bet džiugu, kad Ragas skiria dėmesį lietuvių kalbos reikalams, kur, manau, esminiais klausimais mes sutariame.

Pirmu punktu Ragas taiko ne į lietuvių kalbos klausimą, bet į Lietuvos leidyklų tebesilaikomą paprotį – kodėl, kai padedi knygą ant stalo viršeliu į viršų, pavadinimą, užrašytą ant knygos nugarėlės, galima įskaityti tiktai atsistojus ant galvos? Leidėjai tokias knygas vadina ,,kairiosiomis knygomis”, nes, pastačius jas stačiai lentynoje, norint perskaityti pavadinimą, reikia galvą lenkti kairėn. Ragas rašo, kad jam lengviau įskaityti ,,kairiąją” knygą, bet man neaišku, kodėl turi būti galvą lenkti lengviau į vieną, o ne į kitą pusę. Ragas nepasako, ar tam, kad įskaitytų knygos, gulinčios ant salo, nugarėlę, jam irgi lengviau tapti aukštielninku akrobatu.   

Tai – ne teorinis klausimas. Ši problema itin apsunkina darbą, kada, ieškant informacijos per daugelį knygų, jų susikrauna kelios krūvos. Norint grįžti prie vienos iš jų, turi knygą išrinkti iš keleto arba keliolikos aukštielninkai gulinčių nugarėlių. Aš, kaip ir Ragas, savo bibliotekoje turiu ne tik šiuolaikinių, bet ir prieškarinių Lietuvoje išleistų knygų su tokiomis aukštielninkomis, arba ,,kairiosiomis” nugarėlėmis, bet faktas, kad taip būta ir anksčiau, kažkodėl nepalengvina stovėjimo aukštielninkai, kad ir į sieną pasirėmus.   

Jau apie 30 metų egzistuojantis tarptautinis profesinis leidyklų standartas ANSI/NISO Z39.41[25] ir ISO 6357.[26] panaikina akrobatinius reikalavimus ir nustato, kad knygų nugarėlės būtų spausdinamos ,,dešiniau”, o ne ,,kairiau”. Šio standarto  ne visos leidyklos laikosi, tačiau Skandinavijoje, Britanijoje, Kanadoje ir JAV jis galioja ir juo daugiau ar mažiau yra sekama.

Antras Rago punktas – kad lietuviškas žodis ,,pradžia” ir barbarizmas ,,startavimas” nėra visiški sinonimai. Kaip Elona Vaišnienė neseniai pastebėjo, pirmosios nepriklausomos Lietuvos kūrėjai ne tik valė svetimžodžius iš lietuvių kalbos, bet, jeigu trūko žodžio, pritaikydavo kokį nors lietuvišką žodį arba sukurdavo naują iš lietuviškos šaknies. O dabar vietoj to, kad būtų sukurti arba pritaikyti lietuviškų šaknų žodžiai, Lietuvoje masiškai ,,adaptuojami” barbarizmai kaip ,,startas”, ,,atakavimas”, teniso ,,kortai” ir pan. Pats žodis ,,adaptuoti” yra vartojamas net Lietuvos valstybinės kalbos komisijos oficialiuose raštuose. Tad ko galima tikėtis iš tokios komisijos?  

Donatas Januta
San Francisco, CA

,,Draugas” praranda

Nustebau perskaičiusi Elzbietos Verikienės laišką ,,Drauge” (2013 m. kovo 5 d.), kuriame ji Fausto Strolios labai mandagų laišką (2013 m. vasario 19 d.) vadina ,,skundu” ir iškreipia jo laiško mintį. Norėčiau priminti Elzbietai Verikienei, kad ne visi pensininkai gauna vienodas pensijas, ne visi gali skirti 50 dol. auką šalia nemažos 150 dol. ,,Draugo” prenumeratos. O ,,Draugui” norėčiau pasakyti, kad, skelbdami laikraštyje tik 50 dol. ar daugiau aukojančius, prarandate daug mažesnių aukų, nes labai aiškiai parodote, kad mažiau aukojantieji neverti padėkos.
 
Danutė Korzonienė
Palos Hills, IL

03-05-13
Kol žmonės aukoja, tol ,,Draugas” gyvuoja

Nustebau, perskaičiusi Fausto Strolios skundą ,,Drauge” (2013 m. vasario 19 d.) dėl to, kad laikraščio puslapiuose dėkojama žmonėms už jų paaukotus pinigus ,,Draugui”. Be to, ne jis vienas pensininkas. Kol žmonės aukoja, tol „Draugas” gyvuoja.

Elzbieta Verikienė
Racine, WI

Istorija kartojasi

Europos kulinariją sukrėtė skandalas – dešrose, mėsainiuose ir kituose, net šaldytos mėsos, gaminiuose rasta arklienos! Gerbiamų ir mylimų žirgų mėsos! Istorija kartojasi. Vokiečių okupacijos metais mes, tada septynmečiai ar aštuonmečiai vaikai, dainuodavome:

Prieš mėnesį pastipęs jis,
Šiandien išvirtas tas arklys.
Į karą niekas juo nejos,
Kotlietai skanūs jo mėsos.
. . .
Ir, papietavus, taip gražu,
Tik baisiai noris avižų,
Brauki sėdynę su ranka,
Ar neišdygo uodega.

Dainelė buvo ilgesnė, bet atsimenu tik tiek. Žmona Daiva sako, kad visokius niekus aš tai atsimenu, bet neatsimenu rimtų ir reikalingų dalykų. Taip jau yra po septyniasdešimties metų.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA

03-02-13
Izraelis žydams! – gerai, Lietuva lietuviams! – blogai

Š. m. vasario 19 d. ,,Drauge” paskelbtoje žinutėje apie tautinio jaunimo eitynes Kaune Vasario 16-osios šventėje paminėta, kad Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) paskelbė griežtą protestą ir piktinosi, jog eitynių metu skambėjo šūkiai ,,Lietuva – lietuviams”. LŽB sako, kad tai rodo, jog eitynių dalyviai ,,laiko Lietuvą etninių lietuvių valstybe, o visi kiti turbūt – antrarūšiai piliečiai”. (Pilnas šūkis buvo: ,,Lietuva lietuviams, lietuviai – Lietuvai” – D. J.)

Tačiau Izraelio nepriklausomybės akte yra parašyta, kad Izraelis yra žydų tautos etninė valstybė. Taigi Izraelis valdiškai ir nevaldiškai teikia pirmenybę žydams, kviečia juos iš viso pasaulio apsigyventi Izraelyje ir sudaro jiems lengvatas tai įvykdyti. Nebūtina mums svarstyti, ar Izraelis mane ir kitus nežydus (,,goym”) laiko ,,antraeiliais”, bet mus nei kviečia į Izraelį, nei siūlo kokių nors lengvatų. Izraelis net atgal neįsileidžia palestiniečių, kurie pabėgo arba buvo žydų išvaryti per Izraelio karus ir kurių žemė buvo užgrobta.

Reikėtų, kad Lietuvoje kas nors LŽB tai praneštų, ir tada ji galėtų protestuoti ir piktintis ir dėl tokių Izraelio veiksmų. Juk JAV Valstybės departamentas dar savo 2009 m. pranešime protestavo ir piktinosi, jog Izraelyje ,,governmental and legal discrimination against non-Jews” tebevykdomas. Nors gali būti, kad LŽB laikosi nuomonės, kad ,,Izraelis žydams! – gerai, bet Lietuva lietuviams! – blogai”. Bet jeigu taip, tai LŽB tiktai pati save išstato pajuokai.

Donatas Januta   
San Francisco, CA


Lietuvių kalbos klausimu

Pagarba mano bendraamžiams ir vaikystėje tėvynę praradusiems bendro likimo bendrakeleiviams Arvydui Barzdukui, Antanui Dundzilai ir Donatui Janutai už pasisakymus ,,Drauge” spaudos ir lietuvių kalbos klausimais. Su entuziazmu pritariu už jų laiškuose (š. m. vasario 5, 9 ir 16 d.) išsakytą Romualdo Kriaučiūno nuomonės palaikymą, kuris savo išsamiuose straipsniuose ir knygų recenzijose kelia į viešumą Lietuvos spaudoje dažnai pasirodančius, akį badančius svetimų kalbų tikrinių daiktavardžių rašybos iškraipymus. Panašių rūpesčių prislėgtas dar 1997 ir 2001 m. kreipiausi į ,,Draugo” skaitytojus laiškais ,,Ar moterys bus ‘suvyrintos” (1997 m. rugsėjo 9 d.) ir ,,Juzė tai ne Jurgita” (2001 m. gruodžio 21 d.). Januta š. m. vasario 16 d. laiške ,,Ar jau mokame aukštielninkai skaityti?” pateikia keletą pavyzdžių iš savo ,,lietuviškos raštijos nesąmonių” repertuaro. Į porą jų, pateiktų klausimo forma, pabandysiu atsakyti.

Į klausimą, kodėl, kai knygą padedi kaip įprasta viršeliu į viršų, knygos nugarėlėje pavadinimą galima perskaityti tik atsistojus ant galvos, mano atsakymas būtų: visų pirma šių dienų Lietuvos rašto žmonės čia niekuo dėti, nes nei dabartinės laisvos, nei buvusios okupuotos tarybinės Lietuvos žmonės nėra tokių užrašų ant knygų pionieriai. Vien iš mano kuklioje bibliotekoje turimų knygų matyti, kad Janutos nepageidaujamu stiliumi knygos buvo leidžiamos Lietuvoje ir Vokietijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir tebėra leidžiamos dabartinėje Vokietijoje. Panašiai yra ir su nelietuvių kalba leistomis knygomis už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, „Draugo” ir Mykolo Morkūno spaustuvėse Čikagoje. (Beje, po Antrojo pasaulinio karo Morkūnui Austrijoje už disertaciją „Senųjų prūsų istoriškai politinės ir ūkinės problemos” buvo suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis.) Pagal Janutos skonį yra knygų išleistų ir dabartinėje Lietuvoje, pvz., bent trys knygos apie prezidentą Valdą Adamkų ir jo veiklą. Antra, knygos nėra laikomos, sudėjus ją vieną ant kitos horizontaliai, jos paprastai būna sudėtos kaip bibliotekose – vertikaliai. Šiuo atveju, bent mano akims, yra žymiai lengviau ir patogiau perskaityti knygos nugarėlėje esantį užrašą skaitant ne nuo viršaus į apačią, bet nuo apačios į viršų. Jei klystu, tai skubėsiu vėl akis pasitikrinti.

Į Janutos klausimą, kodėl nevartojami lietuviški žodžiai, bet imami ir iškraipomi svetimi (pvz., kuo žodis „startavimas” yra geresnis už žodį „pradžia”), norėčiau pasakyti, kad, pagal mano prigimtą lietuvių kalbos, vėliau įgytą šiokį tokį svetimų kalbų supratimą, žodžiai „startavimas” ir „pradžia” reiškia ne visai tą patį ir jie nėra sinonimai. Žodis „startavimas” (gal tiksliau būtų „startas”), skirtingai nuo žodžio ,,pradžia”, bent mano ausiai, nusako bėgimo, plaukimo ir kitų rungtynių pradžios momentą, panašiai kaip žodis „finišas” tiksliau nei žodis „pabaiga” apibūdina rungtynių galo momentą.

Leonidas Ragas

Dviguba pilietybė

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės siekimas įvesti dvigubą pilietybę Lietuvoje man primena absurdo teatrą. Nesu girdėjęs, kad dviguba pilietybe kur nors pasaulyje sujungtų išsimėčiusius tautiečius su jų tėvyne. Man atrodo, kad dviguba pilietybe daugiausia pasinaudoja nusikaltėliai ir tie, kurie nesėkmingai visur ieško laimės. Visiems kitiems po keleto metų dviguba pilietybė lieka tik suvenyru, tinkamu pasikabinti kambaryje ant sienos.

Rimvydas Liutkus
Webster, NY

02-16-13
AR JAU MOKAME AUKŠTIELNINKAI SKAITYTI?

Labai taikliai (ir kompetentingai) Antanas Dundzila š. m. vasario 9 d., o Arvydas Barzdukas vasario 5 d. ,,Drauge” reaguoja į Renatos Šerelytės sausio 26 d. pastabą lietuvių kalbos ir kompetentingų specialistų reikalu.

Bet gal jie ir kiti, mes, tik švilpaujame prieš vėją, nes neaišku, ar iš viso įmanoma su Lietuvos „kompetentingais specialistais” ar apskritai su Lietuvos rašto žmonėmis nors ir pusiau kompetentingai susikalbėti ar nors jų dėmesį patraukti į visokias lietuviškos raštijos nesąmones: (1) Rašant pilnas žmogaus vardas neminimas, bet visame straipsnyje ligi įkyrėjimo kartojamas vardo inicialas, pvz., „V. Biržiška”. Ir, žmogau, suk galvą, ar tai Vaclovas, ar Viktoras, tiesa, nors žinai, kad ne Mykolas (ir kad ne Jurgis, ne Rapolas, etc.); (2) Kodėl knygų turinys spausdinamas knygos gale – tarsi tik perskaičius knygą žmogui šaus į galvą mintis pasidomėti, apie ką jis skaitė; (3) Kodėl, kai knygą padedi, kaip įprasta, viršeliu į viršų, knygos nugarėlėje pavadinimą galima įskaityti tik atsistojus ant galvos aukštielninkai; (4) Kokia nauda iš svetimšalių vardų darkymo, kai žmogus pats savo vardo negali atpažinti; (5) Kodėl nevartojami lietuviški žodžiai, bet imami ir iškraipomi svetimi, pvz., kuo žodis „startavimas” yra geresnis už žodį „pradžia”? (6) Ir t. t.

Donatas Januta
San Francisco, CA

Kodėl apsijuokiame prieš pasaulį?

Neseniai „Drauge” buvo paskelbta žinia apie New York vykusią turizmo parodą (2013 m. sausio 20 d.), kurioje turizmo galimybes Lietuvoje pristatė Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos atstovai. Tai svarbi sritis, nes turizmas labai stiprina krašto ekonomiką ir leidžia piliečiams susipažinti su kitomis kultūromis.               

Savo rankose turiu Lietuvos turizmo departamento išleistą knygutę anglų kalba „Lithuania, Cycle around!” Šis prabangiai išleistas leidinys turėtų teikti žinias apie keliones dviračiu po Lietuvą. Tačiau jis amerikiečiui skaitytojui sukelia tik juoką ir įrodo, kad Lietuvos ministerijos darbuotojai nėra susipažinę su JAV kultūra, nei gerai išmano anglų kalbą.

Antraštė skelbia: „The Land of the Sun, Sand and Wind”. Ar čia kalbama apie Lietuvą, ar – Saudo Arabiją? Kažin ar toks apibūdinimas pritrauktų į Lietuvą turistus ar dviratininkus. Pirmame puslapyje raginama: „have a sip of Lithuanian kvass”. Amerikiečiai tikrai nežino, kas tas kvass yra, ir tegali spėlioti. Ketvirtas puslapis prasideda su „Curonian Spit”. Žodis „Spit” amerikiečiui reiškia „nusispjauti” arba „spjūvį”. Nepaaiškinama, kas tas „Spit” yra, tik teigiama, kad labai kultūringas objektas! Ar eilinis amerikietis žinos, kas yra „the cries of terns”?

Turime tiek puikiai angliškai kalbančių lietuvių, užaugusių JAV. Kodėl Lietuvos ministerija neatsiklausia jų nuomonės, ruošdama tokias turizmo knygutes? Kodėl apsijuokiame prieš pasaulį?

Linas Sidrys
Palos Hills, IL

Raidė „w”

1883 metų pirmame „Aušros” numeryje, pirmame puslapyje, matome raidę „w”. Esu gyvenęs: Windesheim’e, Wiesbaden’e, Washington’e ir „W” gatvėje... Prieš 20 metų aplankiau savo senelio, mirusio prieš 90 metų, kapą Ramygalos apylinkėje. Paminkle jo pavardėje yra „w” raidė. Dabar negalima patekti į internetą be „www” raidžių. Europoje ir Lietuvoje kartais ant labai reikalingo kambario durų yra užrašas „WC”.

Tadas Mickus
Springfield, VA



02-12-13
Neslėpkite jaunimo katalikiškos veiklos!

Kokia tema katalikams šiomis dienomis yra aktualiausia? Tai – negimusių kūdikių žudymas čia, JAV, vykdomas 40 metų, ir Lietuvoje – jau 60 metų. Praeityje dar buvo teisinamasi, kad negimęs kūdikis nėra žmogus. Dabar patobulintas ultragarsas aiškiai rodo negimusio kūdikio veido išraiškas, šypseną. Įrodyta, kad negimęs kūdikis jaučia skausmą.

Todėl didelė studentų dalis pakeitė savo nuomonę į abortus ir dabar pasisako už gyvybę. Abortų šalininkai pakeitė savo argumentus ir dabar teigia, kad tai išimtinai moters sveikatos ir moterų teisių klausimas.

Kasmet Washington, DC vyksta didžiulės jaunimo demonstracijos ,,Už gyvybę”. Šįmet sausio 25 d. pažymėta abortų įteisinimo JAV 40-metis ir 50,000.000 abortų aukų! Susirinko pusė milijono žmonių, dauguma – jaunimo. Deja, Amerikos žiniasklaida šias žinias slepia ir cenzūruoja, melavo, kad susirinko tik keletas tūkstančių.

„Draugo” pirmame puslapyje sausio 29 dieną paskelbtos net dvi nuotraukos, mininčios žydų žudynes, vykusias Europoje prieš 60 metų Antrojo pasaulinio karo metu. Bet niekur nepaminėta dabar taikos metu masiškai finansuojami ir šaltakraujiškai vykdomi negimusių kūdikių žudymai. Kodėl „Draugas” neiškelia dabartinių gyvybinių klausimų? Prašau, neslėpkite jaunimo katalikiškos veiklos! Įveskite skyrių „Už gyvybę”.  
                 
Linas Sidrys, MD
Palos Hills, IL

02-09-13
Beveik užmirštas įvykis iš laisvojo Vilniaus

Su tam tikra nostalgija perskaičiau Aldonos Noakaitės Pintsch laišką („Draugas”, 2013 m. sausio 19 d.) apie jos keistą, atrodo, neseną apsilankymą Lietuvos Respublikos ambasadoje Berlyne, Vokietijoje, kur ji buvo stačiokiškai sutikta tokiais klausimais: „Ko Jūs norite?” arba „Tai ko Jums čia reikia?” Nostalgiškai? Taip, nes kadaise ir man panašiai nutiko, tik kitoje LR įstaigoje, ir apie tai noriu papasakoti.

Vaikštinėjau pirmą kartą jau laisvame nuo sovietų Vilniuje ir, turėdamas keletą laisvų minučių, nutariau užeiti į Gedimino prospekte didingai atrodantį Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pastatą bent paviršutiniškai susipažinti su garsiąja biblioteka. Ypatingų planų neturėdamas įžengiau į pirmo aukšto salę. Mane sustabdė pagyvenusi, bet elegantiška ponia. Įvyko toks trumpas pasikalbėjimas:

– Ar galiu įeiti? – O ko Jums reikia? – Noriu pasižiūrėti lietuviškų laikraščių ar knygų. – Periodika uždaryta. – Tai bus gerai ir knygos. – Kokios? Pilnas tėvynės ilgesio ir patriotinio jausmo, atsakiau: – Lietuviškos! – Tai ko gi Jums pagaliau reikia? – Noriu pažiūrėti knygų, lietuviškų, bet kokių. Ar galiu pamatyti? – Ne, negalite.

Pro tą nesukalbamą biurokratę taip ir nepraėjau. Laimei, mūsų pokalbį nugirdo kita bibliotekos tarnautoja. – Aš Jums padėsiu! Ir nuvedė prie registracijos, kur turėjau užpildyti kontrolės lapelį. Gavau skaitytojo bilietą. Bet prieš tai turėjau atskleisti visas savo paslaptis, pvz., profesiją, baigtą mokslą, turimą mokslo laipsnį, adresą ir net gimimo datą. Neklausė tik, kodėl iš viso gimiau.

Nežinau, ar tokia biurokratinė procedūra dar galioja, bet po beveik 20 metų apie Mažvydo biblioteką tenka išgirsti ir labai gerų pasisakymų. Matyt, ta nenuolankioji ponia jau išėjo į pensiją.

Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL

Kalbos komisijos kompetencija užsienyje

Siūlau dar vieną nuomonę apie Arvydo Barzduko vasario 5 d. ,,Drauge” pasirodžiusį pasisakymą ir kultūrinio priedo redaktorės Renatos Šerelytės sausio 26 d. laidoje įterptą pastabą dėl tikrinių daiktavardžių vartosenos išeivijoje.

Lietuvoje veikia Seimo įstatymu sukurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), kurios nutarimai yra ,,privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms”. Išeivijoje mielai priimame gramatikos, sintaksės ir kai kurias žodyno naujoves. Tačiau Komisija negali saistyti svetimos kalbos tikrinių daiktavardžių rašymo tarp svetur gyvenančių lietuvių. Tik išsamesnis krašto pažinimas įgalina praktišką susikalbėjimo būtinybę. Taigi, kai laikraštis leidžiamas Amerikoje vietiniams lietuviams, redakcijos privalo žiūrėti, kad kalba skaitytojams būtų lengvai suprantama.

Kompetentingų VLKK specialistų nurodymai bei gairės vis tik turi savo ribas. Abejočiau, ar jie, priimdami savo sprendimus, išvis galvoja apie užsienį. Lažinuosi iš ,,Starbucks” kavos puodelio, kad VLKK neskaito užsienio spaudos (na, ir neprenumeruoja nei ,,Draugo”, nei ,,Amerikos lietuvio”). Iki kokių nesąmonių priveda „kompetentingų” sprendimų raidinis taikymas rašyboje matome, pavyzdžiui, Algio Vaškevičiaus straipsnyje, kur linksniuojama „Rhode sala” visai net nėra sala (,,Draugas”, 2013 m. vasario 5 d.).

Ir dar vienas prašymėlis redakcijoms. Nemalonu matyti įterptas kitų nuomones į autorių tekstą. Kai kas nors atsiųstame rankraštyje nepatinka, ypač šiais elektroniniais laikais lengva pasitarti ar ir pasiderėti su rašinio autoriumi. Jei ta opa jau tokia didelė, jai vieta yra vedamajame ar atskirame straipsnyje.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

02-05-13


Nuotrauka iš praeities

Antradienio (2013 m. sausio 22 d.) „Drauge” perskaičiau įdomų straipsnį „Tauragės sutarčiai – 200 metų”, kuriame paminėta, kad originalus paminklas, skirtas sutartį įamžinti, sovietų buvo nugriautas 1947 m. Šiuo metu yra pastatytas naujas – autentiškas senajam.

Mes, bėgdami nuo komunizmo iš Joniškio, buvome sulaikyti porai savaičių prie sienos Požerūnuose – dar neleido į Vokietiją. Mūsų joniškiečių buvo gal 10 vežimų ir mus visus paskirstė pas vietinius ūkininkus. Mus maloniai priėmė Brinkmanų šeima, kurioje, be tėvų, buvo du sūnūs: Mikas ir Jonas ir dvi dukterys (vardų nebepamenu).

Skaitydama straipsnį apie tą paminklą, prisiminiau, kad turiu nuotrauką, padarytą prie jo 1944 m. rugpjūčio mėn. Prisimenu, kad ant  paminklo visų keturių pusių keturiomis kalbomis – vokiečių, prancūzų, rusų, ketvirtos nepamenu – buvo užrašyta ta sutartis.

Beje, viena iš Brinkmanaičių buvo būsimo muziko Arūno Kaminsko mama. Jis, manau, tebegyvena ir tebedirba muzikos srityje Čikagoje. Yra dirigavęs ir mūsų Lietuvių operai. Ir man teko su juo dainuoti.

Prie paminklo iš kairės stovi: Ona Stankaitytė, Danutė Stankaitytė, Mikas Brinkmanas, Vlada Stankaitytė ir Poderių šeima.  Apačioje pirmas iš kairės sėdi neseniai miręs mano brolis Liudas Stankaitis.

Danutė Stankaitytė
Oak Lawn, IL


Dviguba pilietybė – ypač svarbus PLB klausimas ir esame
įsipareigoję už ją kovoti

Iš ne visai tiksliai perduoto Lietuvos spaudos aprašymo yra daromos išvados, kad Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė išduoda išeivijos lietuvius, norinčius dvigubos pilietybės (,,Dviguba pilietybė ir referendumas”, ,,Draugas”, 2013 m. vasario 2 d.). Per spaudos konferenciją Vilniuje sakiau, kad mums siūlomas referendumas yra geriausias būdas siekti dvigubos pilietybės, kadangi nuotaikos Lietuvoje yra gerokai pasikeitusios, ir referendumas galėtų pavykti. Buvau cituojama kaip pati tai teigianti. Kitame sakinyje pasakiau, kad nei prezidentė, nei aš nenorime dvigubos pilietybės klausimu viešai pasisakyti, kol negausime atsiliepimo iš Konstitucinio Teismo.

Visur, kur lankiausi per savo viešnagę Lietuvoje, Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, prezidentei Daliai Grybauskaitei, premjerui Algirdui Butkevičiui ir per visus interviu teigiau, kad dviguba pilietybė PLB yra ypač svarbus klausimas ir esame įsipareigoję už ją kovoti. Visur minėjau, kad PLB Seimas ir JAV LB Taryba, kaip aukščiausi pasaulio ir JAV lietuvių organai, vienbalsiai priėmė nutarimus dirbti išsaugant Lietuvos Respublikos pilietybę.

Vietoj kėlus audrą arbatos puodelyje, vertėtų pirma paklausti, kokia mano pozicija ir ar toje Lietuvos žiniasklaidos pateiktoje citatoje negalėjo būti netikslumų.

Danguolė Navickienė
PLB valdybos pirmininkė


Mėgėjai ir entuziastai

Aptardamas Lietuvoje leidžiamas (Lietuvoje: publikuojamas) knygas, Romualdas Kriaučiūnas kaskart pastebi, kad jose darkomi svetimų kalbų tikriniai daiktavardžiai („Trijų matmenų gyvenimo mozaika su viršeliais”, šeštadieninis priedas, 2013 m. sausio 26 d., p. 3). Šeštadieninio „Draugo” priedo redaktorė Renata Šerelytė prirašė pastabą, kad „gerb. R. Kriaučiūno (lietuvišku papročiu – pavardė be vardo) [tokia] pastaba (...) yra nuolatinė, [bet] (...) kad apie kalbos dalykus turi spręsti kompetentingi tos srities specialistai, o ne mėgėjai ir entuziastai – R. Š.”

Pastebėti, kad svetimų kalbų tikriniai daiktavardžiai, svetimos pavardės ir pavadinimai Lietuvoje leidžiamose knygose yra – dažnai neatpažįstamai – sumaitojami, nereikia jokios kalbos dalykų kompetencijos, tos srities specialybės, ir net nei „entuziazmo”. Tai duria kaip pirštu į  akį. Todėl kuo daugiau skaitytojų (ir, tikėkimės, autorių) dėl to skųsis ir reikš nepasitenkinimą, tuo geriau. Gal okupacijos metais, kada svetimžodžiai buvo neišvengiamai iš kirilicos pagal tarimą perrašinėjami (Lietuvoje: transkribuojami), tokios „kompetentingų specialistų” nustatytos rašybos ir reikėjo, bet tos dienos jau seniai praėjo. Dabar net ir Pilviškiuose visi sugebės originaliai parašytus pavadinimus ir pavardes perskaityti ir ištarti. Kartais geriau nei Vilniuje.

Taigi nieko čia „spręsti” nereikia, tik ir kitų kalbų svetimas pavardes ir pavadinimus pagerbti tiek, kiek mes norime, kad lietuvių kalba būtų neiškraipoma ir gerbiama.

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA



01-31-13
Teisingumas ir įstatymai Lietuvoje

Per amžius įstatymų leidimas, jų aiškinimas ir pritaikymas Rusijoje buvo vien jos valdovų ir jų pavaldinių privilegija. Viešojoje erdvėje nebuvo jokių diskusijų apie įstatymus ar jų leidimą, todėl visuomenė buvo mažai susipažinusi su įstatymų esme. Tai ypač buvo būdinga buvusiai Sovietų Sąjungai, kur partija leisdavo įstatymus papuošimams, siekdama nuslėpti tikrovę, o tų įstatymų pritaikymą pavedė KGB.

Lietuva, iškentėjusi 50 metų sovietinės okupacijos, yra stipriai paveikta rusiško požiūrio į įstatymus ir jų vykdymą, kas gerai matyti dabar, atgavus Nepriklausomybę. Įvykiai Garliavoje aiškiai parodė, kad didelė visuomenės dalis į įstatymus ir jų vykdymą žiūri kaip į atskirą dalyką, ne visuomet juos liečiantį, kuriuos, iškilus reikalui, galima ir reikia lengvai ir greitai keisti. Sukrėtė ir suskaldė visuomenę iš jos dėmesio neišnykstantys Garliavos įvykiai. Dalis visuomenės galvoja, kad susibūrusių žinomų asmenų nuomonė yra svarbesnė už esamus įstatymus, nes ji yra teisingesnė ir dėl to nereikia vykdyti jai prieštaraujančių esamų įstatymų.

Tokia nuomonė apie įstatymus ryškiai skiriasi nuo Vakarų kraštuose esančios praktikos, į kurią lietuviai turėtų atsižvelgti. Vakarų kraštuose, kur visuomenė dalyvauja įstatymų leidime jau šimtmečius, nutinkantys keisti įvykiai yra sprendžiami pagal galiojančius įstatymus. Iškilus žmonių nuomonei, kad esantys įstatymai neatitinka susidariusių aplinkybių, tik tada bandoma tuos įstatymus papildyti arba pakeisti.

Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL

01-26-13
Demokratijos grimasos

Seniau mūsų tautą okupantas okupavo su ginklu rankose, bet ginklas nesugebėjo palaužti lietuvių siekio būti nepriklausomais. Dabartinis okupantas Lietuvą okupuoja ne su ginklu rankoje, bet dalindamas pinigus.

Graudus juokas ima pamačius, kaip Lietuva po Europos Sąjungos pinigais nepamatė paslėptų jai žabangų. Ne taip seniai visuomenėje buvo skleidžiama mintis, kad tik kvailiai gali nepaimti ir neįsisavinti dykai mums ES duodamų pinigų. Užtat dabar ES vis dažniau primena, esą mes jai iki ausų esame įsiskolinę ir todėl privalome nesvarstydami vykdyti visa, kas jos liepiama. Nejaugi Lietuva net savo laisvo kultūros laikraščio neturi teisės turėti?

Kalbu apie kultūros laikraštį ,,Literatūra ir menas”. Žinomas poetas ir teatro kritikas Valdas Gedgaudas neseniai patyrė didžiulį puolimą po to, kai sukritikavo Gintaro Varno spektaklį ,,Tiksinti bomba”. Už tai Briuselis grasina atimti kultūros savaitraščiui, kuriame buvo paskelbta recenzija, skirtą paramą, o leidinys jau atsižegnojo nuo V. Gedgaudo. Štai tokios demokratijos grimasos, štai tokių pasekmių laisvoje šalyje sulaukia kritikas, sukritikavęs kūrinį.

,,Literatūros ir meno” vyr. redaktorius Kornelijus Platelis pranešė, kad dėl minėtos recenzijos paskelbimo jo vadovaujamam leidiniui grasinama kitais metais paramos neskirti ir net klausiama, kaip leidinys žada atsiskaityti už šių metų paramą. ,,Literatūra ir menas” jau pašalino ES ženklą iš savo internetinio puslapio. Gal liepė?

Jeigu tarybiniais metais kas nors būtų panašiai sukritikavęs spektaklį apie šaunius komjaunuolius, jo būtų laukęs tas pats likimas. Tad teisingai amerikiečiai sako: ,,Nemokamas sūris tik pelėkautuose būna.”

Gediminas Kairys
Lietuva


Džiaukimės tais, kurie skaito lietuvišką spaudą

„Čikagos aidas” ir „Draugas” yra du skirtingi dalykai. Pirmasis laikraštis gaunamas veltui, o „Draugo” šeštadienio laida kainuoja 2 dolerius. Gerai, kad „Draugo” leidėjai neina į varžybas nė su vienu lietuvišku laikraščiu, o tik bando savo laikraštį padaryti įdomiu ir tuo pritraukti skaitytojus.

Pastebiu, kad „Draugą” Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje nuperka tik du, retkarčiais trys asmenys, dažniausiai parapijiečiai ,,Draugą” ,,pasiskolina” paskaityti. Parapija kiekvieną sekmadienį gauna šešis „Draugus”, neparduotus tenka išmesti. Artėjant Kalėdų šventėms, laikraščio pristatymas į parapiją sunegalavo.

Sekmadieniais Jaunimo centrą lanko vyresnės kartos lankytojai, manoma, kad daugelis jų „Draugą” prenumeruoja. Esant didesniems susibūrimams, visada pasiūloma keliolika ,,Draugo” šeštadienio numerių.

Ankstesni emigrantai dėjo daug pastangų Lietuvą laisvinant, jų vaikai dalyvavo tautinių šokių grupėse, choruose, ateitininkų, skautų ir jaunalietuvių organizacijose, lankė lituanistines mokyklas, kai kurie jų baigė ir Pedagoginį institutą, tapo mokytojais. Dauguma jų išsimokslino, įgijo specialybes, išėjo į gyvenimą ir pradingo tame tautų katile. Tiesa, yra ir gražių išimčių. Ar ne toks pat likimas nutiks ir su dabartiniu imigrantų atžalynu? Tad reikia džiaugtis, jog vis dar yra skaitančių lietuviškai. O kas skaitoma? Čia kiekvienas pasirenka pagal savo skonį.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL

01-12-13
Verta žinoti

Perskaičiusi 2012 m. gruodžio 29 d. numeryje paskelbtą Dalios ir Nerijaus Ruseckų pagalbos prašymą, nutariau jiems padėti. Kadangi straipsnyje buvo praneštas tik banko pavadinimas ir sąskaitos numeris, internete susiradau ,,First Personal Bank” telefoną ir paskambinau į Orland Park skyrių pasiteirauti, ką daryti, kur siųsti čekį. Straipsnyje banko adresas nenurodytas, neparašyta nei kokiu vardu rašyti čekį, nei kam sąskaita priklauso.

Štai ką sužinojau iš banko darbuotojos Jeanine Masney. Toks sąskaitos numeris tikrai yra, tik ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, jog sąskaita tikrai priklauso Ruseckų šeimai. Vadinasi, sąskaitą galėjo atidaryti kokie nors šeimos draugai arba net pašalinis asmuo ir tada jokios atsakomybės nenešti. Man paaiškino, kad, norint atidaryti sąskaitą labdaros ar pagalbos tikslu, reikia atidaryti ,,Trust Account”.
Neabejoju, kad Ruseckai yra geri ir nuoširdūs žmonės, kad jiems pagalbos tikrai reikia. Net pažiūrėjau straipsnyje nurodytą internetinį filmą apie juos. Manau, kad ,,Draugas” nebūtinai jiems pasitarnavo skelbdamas tik dalinę informaciją, nes ir kitiems skaitytojams gali kilti įvairių klausimų ir įtarimų. 

Mano išvados: norint šeimą materialiai paremti, galima rizikuoti ir rašyti čekį vien tik sąskaitos numeriui arba galima pinigus (grynais?) siųsti tiesiai Ruseckų adresu į Lietuvą. Banko adreso nerašysiu, kiekvienas gali pats internete susirasti, jei nori. Tikiuosi, kad ši mano informacija bus naudinga.
                                     
Danutė Janutienė (Januta) 
Berkeley, CA


01-10-13
Padėkime studentei iš Lietuvos
 
Norime gabiai ir darbščiai studentei iš Lietuvos Tomai Bilytei suteikti galimybę gauti magistro laipsnį University of California, Davis, entomologijos srityje, t. y. vabzdžių ir kitokių ūkio kenkėjų kontroliavime. Toma Lietuvoje baigė universitetą žemės ūkio agronomijos srityje. Apsigynusi dar vieną magistro laipsnį Amerikoje, ji grįš į Lietuvą ir darbuosis savo profesijoje gerinant smulkiųjų žemdirbių ūkininkavimo sąlygas.

 Norint gerame Amerikos universitete gauti magistro (Masters) laipsnį, metams reikia turėti 40,000 dol. (25,000 dol. už studijas ir 15,000 dol. kelionei, pragyvenimui, butui, draudimams ir kt.). ,,Rotary” organizacija California pažadėjo didžiąją dalį Tomos išlaidų padengti, tačiau, norint užpildyti spragą, reikia Amerikos lietuvių paramos.
 Kadangi dar šiais metais Jūs galite savo aukas nurašyti nuo valdžios mokesčių, čekį galite siųsti per tax-exempt 501(c)(3) organizacijos nr. – ID# 91-1944327. Ant čekio užrašę ,,Donation for scholarship”, jį siųskite adresu: Auksučiai Foundation, 2907 Frontera Way, Burlingame, CA 94010.

Nuoširdžiai tikiu, kad dosniai atsiliepsite į šį prašymą ir pagelbėsite jaunai lietuvaitei siekti aukštojo mokslo Amerikoje.
 
Vytautas Šliūpas, PE
Burlingame, CA


Kur dingo mūsų lietuviški tautiniai rūbai?

Ar mūsų tautiniai rūbai: languoti sijonai ir juodi kiklikai (liemenės)? O svarbiausia – ar visi rūbai yra vienodi? Ar tai tautiniai rūbai, ar uniformos, su kuriomis pasirodoma ir šokių šventėse, ir įvairiuose renginiuose. Kas mums tokius rūbus sugalvojo?
Kur dingo Antano Tamošaičio austi rūbai, kurie buvo mūsų pasididžiavimas? Ar lietuviai taip nusigyveno, kad negali įsigyti tikrų lietuviškų tautinių rūbų?

Dana Maciejauskas
Orland Park, IL

ILIUSTRACIJA STRAIPSNIUI

Gražina Kriaučiūnienė savo straipsnyje „Castellucci, dramblys ir ateitininkai” („Draugas”, 2013 m. sausio 3 d.) pavartojo taiklų palyginimą apie aklųjų čiupinėjamą dramblį. Štai to palyginimo turbūt originali iliustracija iš 1908 metų knygelės vaikams. Knygose, skirtose vaikams, paprastai būna daug vaizdžiai išsakytos logikos.

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

1-5-13

,,LIETUVIŠKUMAS – 2013”
 –  KITA NUOMONĖ

Ne viskas man lengvai suprantama Dalios Cidzikaitės vedamajame ,,Lietuviškumas – 2013” (,,Draugas”, 2012 m. gruodžio 29 d.). Jame rašoma, kad prof. Vytis Čiubrinskas nurodo, jog naujieji JAV imigrantai lietuviai kur kas mažiau rūpinasi savo etnine kilme, savo ,,lietuvišku identitetu” ne­gu seniau atvykę Amerikos lietuviai. Bet jeigu taip, tai kaip paaiškinti faktą, kad JAV lietuvių lituanistinės mokyklos perpildytos naujų imigrantų vaikų? Net ir čia, mūsų tolimoje  San Francisco apylinkėje, kur aš gyvenu daugiau nei 50 metų, mes, ankstesni imigrantai, dipukai, ne kartą mėginome, bet nepajėgėme įsteigti lituanistinę mokyklą, o trečiabangių mokyklėlė štai veikia jau šešti metai.

Pabrėždama skirtumus ir tariamą ,,trintį” tarp atskirų bangų imigrantų, Cidzikaitė rašo, kad, atsiskirdami vienas nuo kito, ,,grynoriai lyg namie jautėsi parapijoje, o dipukai – Lietuvių Bendruomenėje”, ir kad tokio grynorių ir dipukų atsiskyrimo, lyg aukštos spygliuotos tvoros, ,,nei peršoksi, nei apeisi”. Bet anų laikų grynorių didžiumą sudarė ne parapijose susibūrę katalikai, o komunistuojantieji ir socialistai, kurie tikrai nesijautė parapijoje ,,lyg namie”. JAV lietuviai komunistai ir socialistai turėjo parapijoms nepriklausančias organizacijas ir ,,bendruomenes”, panašiai kaip vėliau dipukai. Pvz., Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvių katalikų susivienijimas turėjo 11,000 narių, ir, aišku, jie jautėsi ,,lyg namie parapijoje”, bet komunistų ir socialistų susivienijimai, kartu sudėjus, turėjo 20,000 narių. Ir tarp tų visų skirtingų pažiūrų grynorių netrūko tarpusavio ,,trinties”, gal jos būta net ir daugiau negu tarp jų ir dipukų.

Pradėjus su minėtu Čiubrinsko ,,lietuvišku identitetu”, straipsnio gale daroma galutinė išvada, kad ,,lie­tuviškumui” šiomis dienomis niekas negresia. Bet jeigu tokia didelė tauta kaip prancūzai įžvelgia gresiantį pavojų ir deda konkrečias pastangas neprarasti ,,prancūziškumo” – kad prancūzų kalba ir kultūra nenubluktų, nebūtų paveikta visokių svetimtaučių įtakų ir barbarizmų, tai ką kalbėti apie tokią mažą šalį kaip mūsų Lietuvėlė, kuriai per praėjusius 10 metų vien didelė emigracija neša pavojų.
 
Donatas Januta
San Francisco, CA

,,ČIKAGOS AIDAS” – 80,
,,DRAUGAS” – 2

Mane sunerimti verčia Joe Kulio straipsnis ,,Ar neištiks ‘Titaniko’ li­kimas?” 2012 m. gruodžio 29 d. ,,Drauge”. Jau kurį laiką stebiu Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje (Marquette Park, Čikaga) neproporcingai gausiai, palyginti su vos ke­liais katalikiško laikraščio ,,Drau­gas” numeriais, platinamus laikraščio ,,Či­kagos aidas” numerius. Kas dar nežino, paaiškinsiu, kad ,,Čikagos aidą” leidžia bendrovė ,,Ethnic Me­dia, USA”, kurios beveik visų administratorių pavardės yra rusiškos. Beje, jei neklystu, Kulys yra ,,Čikagos aido” bendradarbis, ne viena jo spalvota nuotrauka iš Marquette Park gyvenimo jame buvo paskelbta.

Bent trys iš šios kadencijos ,,Drau­go” leidėjų – Lietuvių katalikų spaudos draugijos – narių yra Mar­quette Park parapijos nariai, kurie, manyčiau, turėtų rūpintis, kad ir ,,Draugas” būtų prieinamas parapijos subuvimuose, rengiamuose po lietuviškų Mišių. Ar jie savo užduotį atlieka? Gruodžio 9 d. bažnyčios prieangyje ant stalo buvo padėta apie 80 ,,Čikagos aido” numerių. Prie mažesnio staliuko buvo padėti net du ,,Drau­go” numeriai, prie kurių pastatyta ir tuščia cigarų dėžutė. Įmečiau į dėžutę 2 dol., nusipirkau ,,Draugą”, be­liko vienas egzempliorius. 

Gruodžio 30 d. net prie trijų bažnyčios durų buvo sudėtos krūvos ,,Či­kagos aido” (po 125) numerių. Stalai beveik lūžo nuo jų svorio, deja, ,,Drau­go” gruodžio 29 d. laidos nė su žiburiu negalėjai rasti. ,,Draugas” ne­buvo pristatytas nei prieš Mišias, nei po jų. Priekiniuose bažnyčios suo­luose galėjai matyti parapijietes, atsivertusias ,,Čikagos aide” horoskopo puslapius – tai išties tinkamas užsiėmimas prieš Mišias.

Gruodžio 7 d. ,,Aido” pirmame puslapyje, straipsnyje ,,Naujoji Au­d­ra dykumoje?”, nuogąstaujama dėl JAV laivyno pajėgų įkurdinimo Si­rijos pakrantėje. Straipsnis paruoštas pagal Rusijos politikos kurpalių. Tas pats straipsnis pasirodė ,,Ethnic Media” leidžiamo laikraščio rusų kalba pirmame puslapyje. Tos pačios dienos ,,Čikagos aide”, 40 puslapyje, įdėtas Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos apmokėtas skelbimas, kviečiantis į parapijos Kūčias. Tokio di­delio skelbimo parapija ,,Drauge”, deja, neužsakė. Marquette Park bažnyčios lankytojai, pamatė ,,Free paper”, be to, ,,American Lithuanian paper”, griebia jį skaityti, nes taip sutaupo net 2 dolerius. Nors iš tikrųjų ,,Čikagos aidas” yra tiktai ,,Rus­sian Lithuanian paper”.

Jaunimo Centro kavinėje, esančioje prie Jėzuitų koplyčios, sekmadieniais po Mišių taip pat ,,Draugo” nerasite. Kadaise jėzuitai leido ,,Mū­sų žinias” – įdomų žiniaraštį, apžvelgusį savaitės lietuvių įvykius. Šiandien ir Jaunimo centro kavinėje brukamas tik ,,Čikagos aidas”. Tad noriu paklausti Marquette Park bažnyčios ir Jėzuitų koplyčios lankytojus: kas iš tikrųjų griauna ir laidoja Čikagos lietuvišką katalikišką spaudą? Kodėl mes privalėjome šeštadieniais lankyti lituanistines mokyklas, jei mūsų nuomonė ir patirtis išeivijos spaudai yra neįdomi ir nereikalinga? Ar mums šiandien tereikia rusų užsakytų straipsnių? Ar iš tikrųjų nusiritome iki bulvarinės spaudos skaitytojų ly­gio?

Gediminas Indreika
Chicago, IL

2012

2011