03-13-10
20 STEBUKLINGŲ METŲ: DŽIAUGSMŲ
2010 metų kovo 11-tą dieną Lietuva šventė 20 stebuklingų laisvės metų.
Kaip ir visur pasaulyje, Lietuvoje taip pat yra daug rūpesčių, bėdų ir
vargų. Bet, mano nuomone, yra kuo pasidžiaugti! Siūlau: kiekvienas
lietuvis, kur jis dabar bebūtų, gali pasidžiaugti šiais įvykiais
bei šiais dalykais:
1. K-11: 1990.03.11, kai Lietuva – pati pirmoji, atsisakė Maskvos „meilės”.
2. 1993.08.31, kai paskutinis rusų kareivis išvyko iš laisvos Lietuvos.
3. Lietuva yra visateisė Jungtinių Tautų narė.
4. Lietuva yra visateisė NATO ir ES narė.
5. Penkiose olimpiadose (1992; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.) Lietuva laimėjo kelis aukso, sidabro ir bronzos medalius.
6. 2002 metais buvo baigtas leisti didžiulis lietuvių kalbos turtas
– „Lietuvių kalbos žodynas” (LKŽ) – 20 didelių
tomų, apie 400,000 žodžių.
7. Lietuvių kalba jau nuo 1988 metų yra Lietuvos valstybės kalba.
8. 2009 metais Lietuva šventė 1000 metų nuo jos vardo paminėjimo istorijoje.
9. Virgilijus Alekna kelis kartus laimėjo pasaulio (ir olimpiados) disko metimo aukso medalį.
10. 2009 m. jachta „Ambersail” apiplaukė visą pasaulį.
11. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė veikia 41 valstybėje.
12. JAV dienraštis „Draugas” sulaukė 100 metų.
13. Lietuva išsirinko 5 Seimus (1990; 1996; 2000; 2004 ir 2008 m.).
14. Lietuva turėjo 15 ministrų kabinetų.
15. Lietuvos kariai gina laisvę Balkanuose, Irake ir Afganistane.
16. Lietuva turi 16 universitetų. Vilniaus universitetas – žymus aukštojo mokslo centras.
17. Prez. George W. Bush Vilniuje pažadėjo ginti Lietuvą.
18. Vilniaus senamiestis – viena iš pasaulio labai įdomių vietų.
19. Daug lietuvių grįžta iš užsienio.
20. Lietuvos valdžioje dabar yra trys moterys: prez. Dalia
Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Krašto
apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.
Antanas Klimas
Rochester, NY
PAS SEUL GARSIAJAI BALERINAI ANNAI PAVLOVAI
Audrė Budrytė savo pastabose dėl vasario 20 d. įvykusio koncerto
Jaunimo centre „Koncertas žiūrovams ar žurnalistams?”
(„Draugas”, 2010 m. vasario 26 d.) klysta, priskirdama
Eglės Špokaitės šoktą „Mirštančią
gulbę” Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras”. Šis
šokis buvo šokamas ne Čaikovskio muzikai, bet prancūzo
Charles Camille SaintSaens orkestrinei siuitai „Žvėrių
karnavalas”, tiksliau sakant, jos gražiausiai daliai
„Gulbė”. Tai buvo vienintelė šios siuitos dalis,
kurią kompozitorius leido spausdinti ir atlikti dar jam gyvam esant.
Šia muzika pagrįstas trumpas šokis
„Mirštanti gulbė” buvo sukurtas choreografo Michael
Fokine kaip pas seul garsiajai balerinai Annai Pavlovai, kuri jį pirmą
kartą pašoko 1905 metais St. Peterburg, Rusijoje, viename
koncerte. Jis tapo su ja glaudžiausiai susijusiu šokiu.
Tačiau A. Budrytė labai teisingai piktinasi fotografais ir
filmuotojais, kurie tiesiog akiplėšiškai savo blykstėmis
ir kitais technologijos „stebuklais” darko scenos menininkų
susikaupimą ir žiūrovų gėrėjimąsi jų talentais. Tai paprasčiausios
pagarbos ir profesionalumo stoka. Jų pasiteisinimas, kad „Tai
mano darbas”, yra tik nevykęs išsisukinėjimas. Gaila, kad
išeivijos lietuvių renginiuose tokie
„žurnalistiški” (?!) išsišokimai yra
labai dažni. Dar blogiau, kad jie yra toleruojami. Jokiame rimtame
teatre taip neatsitiktų. Laikas pabusti.
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
03-12-10
ROŽĖMIS KLOTAS GYVENIMAS? TIKRAI NE.
Turiu būtinai atsiliepti į Sta sės Semėnienės viešą apkaltinimą
(,,Draugas”, 2010 m. kovo 6 d., laiškų skyrius), kad mūsų
Kalifornijos dailiųjų valgių klubo (KDVK) Įgaliotinio gyvenimas buvo
,,rožėmis klotas”.
Kadaise, seniai, labai seniai, dypukų gyvenimo pradžioje, kada ir tie
ankstesni grinoriai dar nebuvo visi išmirę, kada dar nė
viena lietuvių graži bažnyčia nebuvo nugriauta, kada
seselės kazimierietės pamokų metu su liniuotėmis per nagus negailėdavo
(,,Shut up!” she explained), Chicagos Bridgeport rajone, netoli
a. a. Lietuvių auditorijos ir ne taip toli, kur
senovės šernai ir stumbrai dar siautė ,,pažangiųjų”
laikraščio ,,Vilnis” redakcijoje, kai dar nė viena
lietuvė negyveno kažkokiame ,,barabanų”
miestelyje, inžinierius Alfonsas Semėnas ten, ant pačios Halsted
gatvės, turėjo savo elektronikos įmonę. Ir taip pasitaikė, kad
vieną gražią dieną gerb. Semėnas pardavė mūsų įgaliotiniui ir jo tėvui,
Kaziui Janutai, ,,Zenith” televizorių, kuris paskui per ilgai
nesugedo. Mūsų įgaliotinis dar dabar atsimena, kai visi jo draugai jau
seniai žiūrėjo spalvotą televiziją, o jis vis dar turėjo pasitenkinti
su tuo juodai baltu ,,Zenith”. Bet turbūt jau per vėlu atitaisyti
tą skriaudą.
Tai tokios buvo ir tos rožės – erškėčiai, ne rožės.
KDVK Įgaliotinio
(Donato Janutos) pavaduotojas
San Francisco, CA
03-11-10
VASARIO 16 MINÈJIMAS ČIKAGOJE
Visuomet su įdomumu perskaitau straipsnius apie Čikagos lietuvių
veiklą, nes ten esu praleidęs savo jaunystę. Taip buvo ir su
ALT’o straipsniu ,,Išeivija gyva” (,,Draugas”
2010 m. vasario 27 d.).
Reikia pagirti Nepriklausomybės šventės rengėjus, kad jie
pakvietė studentus vesti minėjimą. Noriu atkreipti dėmesį, kad nors
pavadinimas skelbia – ,,akivaizdus kartų junginys”, deja,
pažvelgus į nuotraukas, vaizdas kitoks: atrodo, visi dalyviai –
pensininkai. Čia nenoriu kritikuoti prof. Stasio Goštauto, kurio
straipsniai man yra vieni iš įdomiausių ,,Drauge”,
galvoju, jo kalba buvo sutikta su entuziazmu. Ir kultūrinė dalis turėjo
patraukti daugiau jaunesnių dalyvių. Manau, kad jaunimas neateina, nes
minėjimai būna per ilgi, o oficiali dalis neįdomi. Gaila, kad
straipsnyje nepaminėtas nė vienas amerikietis pareigūnas, tiktai
perskaitytas Kongreso nario laiškas.
Zigmas Viskanta
Los Angeles, CA
03-10-10
BŪNA IR TAIP
Perskaitęs Stasės Semėnienės laišką (kovo 6 d. nuomonėse) apie
lietuviškų vardų ir pavardžių vargus, noriu ir savo
„nuotykį” pridėti. Gal savaitę prieš universiteto
baigimą ir diplomų įteikimą, savo universiteto mokinio sieninėj dėžutėj
randu raštelį: ,,Būk malonus ateinančią savaitę stabtelėti
dekano Cramer įstaigoje.” Krapščiau galvą, ką dabar būsiu
padaręs? Truputį bijodamas, nužygiavau pas dekaną, kuris žemesniam
kurse man buvo ekonomikos mokslus dėstęs, bet tikriausia tai buvo
užmiršęs. „Radau jūsų raštelį, ir, štai, esu
čia”, pasakiau. „Ačiū, kad atėjai”, sako dekanas.
„Noriu išgirsti, kaip tari savo vardą ir pavardę, idant,
įteikiant diplomus, teisingai ištarčiau.” Tarimą
sąraše pasižymėjo.
O kada varžybų pranešėjas per garsiakalbį jos vardą
ištardavo Laina, aštuonmetė plaukikė duktė Lina
nužygiuodavo pas jį ir pareikšdavo: „Vardas yra Lina, ne
Laina.”
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
GARSIOJI V. DAUNORO KONCERTO PLYTA
Norime pranešti, kad dr. Leonido Rago komentare ,,Tebeaidintis
aidas apie santariečiusšviesininkus” (,,Draugas”,
2010 m. vasario 27 d.) minima Jaunimo centre vykusio Vaclovo Daunoro
koncerto metu įmesta plyta, sužeidusi Danos Stankaitytės ranką, yra
Vilniuje, mūsų namuose. Mes ją ,,saugome” jau tiek metų ir
norime, kad dr. Ragas bent žinotų, kad ji nėra dingusi.
Nerija Kasparienė
Vilnius, Lietuva
ARTĖJANT BIRŽELIO TRĖMIMŲ DIENAI
Artėjant liūdnajam birželiui, reikia, kad lietuviai rašytų į
Lietuvos paštą, prašydami ta proga išleisti
pašto ženklą ir taip paminėti lietuvių trėmimą į Sibirą.
Pašto ženklas galėtų vaizduoti prekinį raudonos spalvos vagoną,
ant ženklo turėtų būti parašyta deportacijos data ir
ištremtų lietuvių skaičius.
L. Stankevičius
Lavalis, Quebec, Kanada
03-06-10
KOVA DĖL VARDO!
Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas”
neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet
ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų
pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.
Štai neseniai ketvertas „Draugo”
darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a.
prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys
muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė
savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo
riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais,
lietuviškais. Ir laimėjo!
Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis
šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų
vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje
lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir
džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs
„lietuvys”.
Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas,
psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir
tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko
ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai
priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas
(čigonas).
Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios
rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus
Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti
dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar
rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam
„laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis
klotas?!
Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus,
kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai
ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą.
Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už
patriotišką savo šaknų gynybą!
Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė,
neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai.
Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus
nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961
m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių
– River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo
metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir
vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes
lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės
pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje
dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos
vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik
„niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba
netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš
savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto
„Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl
skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas,
labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą
raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą
teisingai lietuviškai.
Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės
ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai
dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai
kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro
skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą,
jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.
O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai
patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį
siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių
kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą
gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo
iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau
gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems –
ji susiraukia!
Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI
Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Čikagos arkivyskupijai
Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris
kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas
Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š.
m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų
jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas
Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su
pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime
ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”
Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į
parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip
vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir
išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu
žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.
Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso
kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki
šiol ėjosi taip gerai?)
Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti
tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo
darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč.
Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.
Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės
rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų
Katalikų Bažnyčia.
Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.
Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos ,,rėmėja”
03-04-10
MŪSŲ VISŲ PAREIGA
Gavęs „Draugą” pirmiausiai susirandu skaitytojų
laiškus. Sausio 14 d. „Drauge” Zenono Prūso
laiškas tikrai sukrėtė: jame jis aprašo pažįstamos
merginos garbingą žūtį už Tėvynę, einant partizanų ryšininkės
pavojingas pareigas, ir garbingą mirtį – nepasidavusi
priešui žuvo su ginklu rankoje.
Nuoširdžiai pritariu gerb. Prūsui, kad ji turėtų būti tinkamai
pagerbta ne vien partizanų, bet ir visos Lietuvos patriotų, prezidentų
Brazausko ir Adamkaus. Bet tai iki šiol nebuvo padaryta. Taip
mūsų partizanų, partizanių, ryšininkių kūnai – tūkstančiai
jų nėra surasti, nėra tinkamai palaidoti. O kas kaltas? Mes, nes
nelendame mūsų pačių išrinktai valdžiai po skūra, kad įkyrėtume.
Mūsų visų pareiga surasti visus, tinkamai ir garbingai palaidoti,
pastatyti paminklus garbingose vietose.
Z. Prūsas įsikarščiavęs nei iš šio, nei iš
to užsipuola mūsų garbingiausią didvyrę Emiliją Platerytę. Tų dviejų
moterų negalima lyginti: Platerytė buvo ne tik surinkusi tūkstančius
sukilėlių, net su dalgiais – vadinamus dalgininkus, stojusius
prieš rusų kariuomenę. Ji kūrė sukilimo ir mūšio su
priešu planus, ji vedė į mūšį. Tam reikėjo labai didelių
gabumų, drąsos, pasiaukojimo, ryšių su sukilimo vadais ir jų
pasitikėjimo. Z. Prūsas gal nežino, kad visame pasaulyje buvo tik dvi
tokios moterys – mūsų bajoraitė E. Platerytė ir Jeanne
d’Arc.
Algis Virvytis
Boston, MA
SiŪLYMAS DAUGIAU PATYRINĖTI FAUSTIN E. WIRKAU PRAEITĮ
John Rapšio straipsnis „Drauge” (2010 m. vasario 3
d.) apie Haiti yra labai įdomus ir labai aktualus dabar, kada
šalis šiuo metu kenčia nuo didelės nelaimės. Ačiū jam už
tos šalies istorinę apžvalgą.
Buvęs šalies vadovas F. Wirkau, tikrai, atrodo, galėjo būti
lietuvių kilmės, bet tam reikia daugiau studijų. Lietuvos praeityje yra
buvę daug lietuvių – vyrų ir moterų, kurie atliko didelius
žygdarbius kitoms tautoms.
Dainelę apie negrų sukilimą Kuboje ir man teko dainuoti būnant studentu
Muenchen’e, bet vietoje „Kubos” mes dainavome
„Afrikoj”. Tą pačią dainą dainavo ir vokiečių studentai
vokiškai. Mes galvodavome, kad tai vokiečių Antrojo pasaulinio
karo prisiminimai apie jų kovą Afrikoje.
Gal J. Rapšys galėtų daugiau patyrinėti Faustin E. Wirkau praeitį? Tai būtų didelė dovana Lietuvos istorijai.
Algimantas Juškys
Čikaga, ILKOVA DĖL VARDO!
Ak, kas gali išdrįsti pasakyti, kad „Draugas”
neįdomus?! Jis ne tik glėbiais neša mums įvairiausių žinių, bet
ir draugiškai sustiprina mus lietuvybės dirvose, praplečia mūsų
pažinimo akiratį, netgi dažnai mus sveikai pralinksmina.
Štai neseniai ketvertas „Draugo”
darbščiausių bendradarbių nesidangstydami, kaip tie XIX a.
prancūzo Alexandre Dumas per visą pasaulį išgarsinti trys
muškietininkai su D’Artagnan, ne tiktai atvirai atskleidė
savo vardų bei pavardžių erškėčiuotus takus, bet ir savo
riterišką kovą, siekiant išlaikyti juos grynakraujais,
lietuviškais. Ir laimėjo!
Pradžią davė populiarus apmąstymų kūrėjas Juozas Gaila. Jis
šmaikščiai bei juokingai papasakojo, kaip marinų
vyresnysis jį marinų eilėse, visų bendražygių akivaizdoje
lietuviškai išrupūžiavo, o po to draugiškai ir
džiaugsmingai paspaudė jo ranką, jog, jo žodžiais tariant, jis esąs
„lietuvys”.
Neatsiliko ir dienraščio darbštuolis skiltininkas,
psichologijos mokslų žinovas Romualdas Kriaučiūnas, jautriai ir
tikroviškai išpažindamas, kad dėl savo pavardės jam teko
ir ašaroti... Humoristiškai, mandagiai, bet taikliai
priminė nevadinti jo „Romu”, nes jis nėra Lietuvos romas
(čigonas).
Visai kitokia gaida nuskambėjo mūsų jau gimnazijoje pamiltos žymios
rašytojos Petronėlės Orintaitės (Janutienės) vienturčio sūnaus
Donato Janutos džiugus prisipažinimas, jog jam niekad neteko raudonuoti
dėl kieno nors prikabintų prie jo vardo ar pavardės lenkiškų ar
rusiškų uodegyčių. Regis, tarsi jo gyvenimo kelias, lyg tam
„laimės vaikui”, šiame krašte buvo rožėmis
klotas?!
Na, o paskutinysis, bet nė kiek ne mažiau svarbus,
kunigaikštišku vardu pavadintas Kęstutis Ječius drąsiai
ir atkakliai apgynė savo kilmingo vardo mėgintą sutrumpinti likimą.
Valio šiam garbingam muzikiniam „kvartetui” už
patriotišką savo šaknų gynybą!
Nė viena moteriškaitė, „silpnosios lyties” atstovė,
neatvėrė savųjų bėdų ar pergalių. O jų būta gan apsčiai.
Neiškenčiu neprikišusi savo 2 centų vietoj jų. Nebus
nieko egzotiško, nei nepaprasto, tačiau vis šis tas. 1961
m. Rosary College, esantis viename puikiausių Čikagos priemiesčių
– River Forest, aukšto lygio privati mokslo įstaiga, tuo
metu dominikonų vienuolių vedama vien tiktai mergaitėms, o dabar ir
vyrams, ir pervadinta į Dominican University, turėjo dvi studentes
lietuvaites. Jame profesoriavo chem. inž. Jonas Rugis (visuomenininkės
pedagogės Alicijos Rugytės brolis, dr. Jono Račkausko dėdė), Lietuvoje
dėstęs Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, buvo jos
vice-direktorius. Viena studentė Nijolė Semėnaitė beveik
„niršo”, kai ją vadindavo „Nidžol” arba
netgi „Nikol”. Neapsikęsdama, ji išmetė iš
savo vardo raidę „j”. Ir ką gi? Visiems ji pavirto
„Naiola”. Tai ją pykino nė trupučiu mažiau, nes ir vėl
skambėjo visai ne lietuviškai, bet kaip grynai angliškas,
labai nemėgiamas vardas Viola (Vaiola). Ji susigrąžino atgal nusviestą
raidę „j” ir žodžiu mokė ištarti savo vardą
teisingai lietuviškai.
Gaudama bakalauro laipsnį, ji iš anksto sutvarkė savo pavardės
ištarimą teisingai lietuviškai. Paprastai amerikiečiai
dėdavo kirtį jos pavardėje ant pirmojo skiemens, o lietuviškai
kirtis krenta ant antrojo. Tada ji padėjo kirtį (apostrofą) ant antro
skiemens (Semenas). Valio! Ją iššaukiant įteikt diplomą,
jos pavardė nuskambėjo 100 nuošimčių lietuviškai.
O varge! Nepavyko tai kitai studentei, didžiai pasižymėjusiai
patriotišku nusiteikimu. Iššaukta magistro laipsnį
siekianti Viltis Vaičiūnaitė (dabar Jatulienė, 30 m. dėsčiusi lietuvių
kalbą lituanistinėje mokykloje, Gailutės Valiulienės sesuo) diplomą
gavo Vaikunas (Vaiciunas) vardu. Nors jos pavardė buvo
iškreipta, vis dėlto su lietuvišku atgarsiu! Taip jau
gyvenime būna – vieniems laimė nusišypso, kitiems –
ji susiraukia!
Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI
Atviras laiškas J.E. kardinolui Francis George, OMI ir Çikagos arkivyskupijai
Kaip žinote, Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje turime tris
kunigus, kurie labai rūpinasi parapija: tėvas Gediminas Jankūnas, tėvas
Kęstutis Trimakas ir tėvas Jaunius Kelpšas.
Sveikiname tėvo Gedimino Jankūno kreipimąsi į parapijiečius š.
m. vasario 6 d. per tėvo Tony (Anthony Markus – Redakcija) dviejų
jubiliejų šventę. Tą darydamas tėvas Gediminas buvo įkvėptas
Šventosios Dvasios. Jis kalbėjo labai gerai, aiškiai, su
pagarba ir meile, nuoširdžiai klausdamas: ,,Kodėl turime
ieškoti kito kunigo, jei jau turime gerą?”
Tėvas Gediminas turėjo drąsos ir išminties, kreipdamasis į
parapijiečius, žinodamas, kad jis geičiausiai bus nutildytas taip
vadinamų katalikų, kurie nenori atsisakyti savo egoizmo ir
išdidumo. Jie gina tik save, bet ne mūsų parapijos gerovę. Vienu
žodžiu, jie nori lietuviškai kalbančio kunigo.
Arkivyskupija leidžiasi įtikinama šių žmonių ir nesiklauso
kitaip manančių parapijiečių daugumos. (Kam keisti, jei viskas iki
šiol ėjosi taip gerai?)
Mūsų mylintis Dievas ir Jo Šventoji Motina leido žmonėms matyti
tiesą, kad mūsų gerasis kunigas, tėvas Tony Markus gerai atliko savo
darbą ir parodė gerą pavyzdį savo parapijiečiams čia, Švč.
Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.
Mūsų Katalikų Bažnyčia negali egzistuoti ir gyvuoti, jei žmonės
rūpinsis tik savo asmeniniais dalykais, o ne Dievo šlove ir mūsų
Katalikų Bažnyčia.
Galų gale, tiesos matymas iš tiesų padarys mus laisvais.
Dėkojame.
MALONU PRISIMINTI
Malonu prisiminti Vandą Stankienę Panavaitę, kurią teko pažinti
gyvenant lietuviškajame Čikagos Marquette Parke, girdėti ne
kartą dainuojant subuvimuose, skautų stovyklose savo dainą ,,Aš
verkiau parimus”. Ne kartą teko su gerb. Vanda, visada linksma,
juokaujančia, gražiabalse, pasišnekėti. Keista, kad Lietuvoj kai
kurie laikraščiai vis dar nežino tos populiarios dainos autorės,
kaip buvo rašyta š. m. sausio 23 d. ,,Drauge”.
Maloni, gražiabalse Vanda, gyvuok, dainuok!
Su gražiais prisiminimais,
Nijolė Jankutė Užubalienė
Engandine, Australia
03-03-10
VASARIO 16-oji – NE SKAIČIŲ REIKALAS
Antradienį, t. y., tikrą Vasario 16 dieną, lygiai 11 valandą ryto,
Austra-lijos valdžios įstaigų kieme Hobart’e (Tasmanijos
sostinėje) mes iškėlėme dvi vėliavas – Lietuvos ir
Australijos. Sugiedojome Lietuvos himną ir pasa-kėme prakalbas, kad
visi žinotų, ko-dėl mes ten susirinkome. Juk Vasario 16-oji mums
visada buvo ir lieka brangiausia data, ir mes kasmet ją paminime
viešai, bet ramiai ir su didele meile.
Nesvarbu, kad visoje Tasmani-joje gyvena vos 40 lietuvių ir kad gal tik
pusė jų tepajėgė šįkart susibėgti. Čia ne skaičių reikalas: juk
ir mažesnis būrelis gali parodyti savo gilią meilę Tėvynei.
Algimantas Taškūnas
Hobart, Australija
OSANA AUKŠTYBĖSE!
Kiekvieną sekmadienį pamaldų metu iškyla abejonės dėl kalbos
tiks-lingumo: „Pilnas yra dangus ir žemė Jo garbės.” Visų
pirma, būdvardis (pilnas) numato vyriškos giminės daiktavardį.
Taigi, dangus yra tvar-koj, bet žemė? Toliau tas būdvardis
prašyte prašosi vienaskaitos, o turim dviskaitą. Laimei,
išeitis paprasta: „Pilnas yra dangus ir pilna žemė Jo
garbės.” Osana aukštybėse!
Leonas Sabaliūnas
Ann Arbor, MI
APIE VARDŲ IR PAVARDŽIŲ BĖDAS IR BĖDELES
Su įdomumu skaitau straipsnius, komentarus apie vardus ir pavardes,
bėdas ir bėdeles apie jų rašymą, tarimą, trumpinimą ir ilginimą.
Kas jų neturėjo? Kęstutis Ječius („Drau-gas”, 2010 m.
sausio 30 d.) rašo apie savo bėdas universitete, kur jis buvo
apsuptas žydelių. Ir mokinių, ir mokytojų. Manau, kad jis klysta,
greičiausiai, tai buvo vaikų darželyje.
Jonas Kastilius
New Stanton, PA
PASLAPTINGAS ANSAMBLIS
Pastebėjau ,,Draugo” vasario 12 d. laidoje, 6 puslapyje ,,garsaus
vyrų vokalinio ansamblio iš San Francis-co’’, kuris
koncertavo filharmonijoje, nuotrauką. Atrodo gana paslaptingai: garsus,
bet bevardis ansamblis pasi-rodė neįvardytoje filharmonijoje.
Kadangi kiek anksčiau girdėjau per Rochester NPR klasikinės muzi-kos
stotį dainuojant vyrus, kurie, kaip buvo skelbiama, turėjo vykti
gastrolių į Europą ir taip pat ap-lankyti Lietuvą, spėčiau, kad čia tas
pats ansamblis – ,,Chanticleer”.
Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY
02-27-10
NE VISKAS TAIP
Truputį atsargiau su vertinimais, užsakytais per honorarą (biografijomis, straipsniais ir kt.).
Raimundo M. Lapo laiškas „Drauge” (2010 m. sausio 16
d.) apie Vl. Baltrušaitį ir Čikagos Operos chorą reikalauja
patikslinimo. Jis prisipažįsta suklydęs, pavadinęs Vl.
Baltrušaitį Čikagos Operos Vyrų choro įkūrėju, tačiau mano, kad
tai nemenkina muz. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnų, kadangi vėliau jie
dirbo kartu. Toks vertinimas neteisingas.
„Karūną” vis dėlto tenka uždėti muzikui A. Gečui ir choro
vadovui V. Radžiui, kurie 1949 m. pirmieji sutelkė 42 vyrų grupę ir
įkūrė Čikagos Lietuvių vyrų chorą. Vl. Baltrušaitis pradėjo
darbą kaip dirigentas ir aktorius nuo 1954 m. Statant operą ir
pasikeitus choristų sudėčiai, choras tapo Čikagos Lietuvių Opera.
Jame daug metų dirigentu buvo muz. A. Kučiūnas ir dirigentas muz. A.
Vasaitis, taip pat muz. R. Kaminskas ir Kazėnas (iš Clevelando).
Svečio teisėmis buvo pakviestas Gaidelis (jo kūrinio „Dana”
atlikimui) ir muz. Marijošius. Visi šie dirigentai turėjo
aukštą muzikinį išsilavinimą. Tuo laikotarpiu buvo
atlikti ir lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių lietuviška
visuomenė labai geidė.
Nuopelnas ir garbė priklauso ne vienam asmeniui, bet visai didžiulei
grupei žmonių, kurie įdėjo savo kūrybą, talentą ir sielą. Kitaip
galvoti yra klaidinga.
Algimantas Juškys,
buvęs dainininkas
Čikaga, IL
DUNDZILOS MENAS, BIZNIS IR LABDARA
Labai malonu buvo matyti, kad Antanas Dundzila domisi liaudies menu ir
tikrai moka išrinkti būsimus Michelangelo ir Picasso ir jų
kūrinius (,,Draugo” laiškų skyrius, 2010 m. vasario 13
d.). Neatsimenu, kad Dundza tada, kai trumpomis kelnėmis
stovyklaudavo su mumis, būtų parodęs tokių gabumų. Bravo! Šaunu!
Tikiu, kad mes galėtume padaryti gerą biznį pardavinėjant tokį meną ir
pelną paskirti ,,Draugui” ir kitiems lietuviškiems
reikalams (žinoma, po atitinkamo komiso (už mūsų triūsą).
Išteklių niekad nepritrūktų, nes tokių apiplyšusių
tuščių kartoninių dėžių yra išmestų prie kiekvienos
likernės ir grosernės (liquor ir grocery stores) šiukšlių
konteinerių.
Donatas Januta
San Francisco, CA
KADA GRĮŠIME PRIE TIKRO GROŽIO MENE, POEZIJOJE
Asmenys, pasiilgę grožio mene, poezijoje ir literatūroje, bus dėkingi
Antanui Dundzilai ir Gražinai Kriaučiūnienei už jų straipsnius
„Draugo” dienraštyje (2010 m. vasario mėn. 13 d.),
kuriuose išsakė pastebėtas neigiamybes šių dienų mene,
literatūroje.
Žiūrint į pateiktą ,,National Gallery of Iceland muziejuje B. Anderson
kūrinį ,,Kartonas”, man priminė laikus, kada augantys vaikai
atsinešdavo didžiules kartono dėžes, panaudotas šaldytuvų
ar skalbimo mašinų pervežimui, žaisdavo su jomis, pjaustydami
įvairių dydžių ir išvaizdų skyles. Gal vaikai kūrė modernų meną,
nes labai panašiai atrodė?
Šiuo klausimu esu ne vieną kartą rašęs, bet nebuvo
atsiliepimų. Matyt, daugumai patinka nežmoniškai atrodantys
piešiniai arba eilės. Reikia eiti su nauju mąstymu,
išmetant tikrąjį grožį, kitaip gali būti palaikytas
neišmanėliu.
Kyla klausimas, kodėl viduramžių menininkų kūriniai yra parduodami už
milijonus? Šių dienų menininkai, poetai, literatūros kūrėjai
turėtų pasielgti kaip Renata Šerelytė – paaiškinti
savus kūrinius, ką jie nori pasakyti žiūrovams, bet nelaikyti jų
tokiais, kurie nesupranta šių dienų naujovių. Atrodo, kad
pasaulis pamilo smurtą, karus, žemės drebėjimus, potvynius, bet
užmiršo tikrąjį grožį, kuris dar supa žmoniją.
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL
02-25-10
KATYNĖS ŽUDYNĖS – AR LIETUVOS VALDŽIA SNAUDŽIA?
1940 m. Stalino įsakymu NKVD Katynės miške nužudė 22,000 į
nelaisvę paimtų lenkų karių. Per Antrąjį pasaulinį karą sovietai
nuslėpė ir paneigė, kad tos žudynės įvyko, ir melagingai kaltino
vokiečius įvykdžius minėtas žudynes. Taip reikalai stovėjo 50 metų.
Pagaliau, 1989 m. Michailas Gorbačiovas pripažino, kad tos žudynės buvo
įvykdytos NKVD pagal Stalino įsakymą. 1991 ir 1992 metais Borisas
Jelcinas perdavė Lenkijai kai kuriuos anksčiau slaptus buvusius sovietų
dokumentus, kurie tai patvirtino. Bet ligi šiol kai kurie
Rusijos politikai vis dar neigia Rusijos kaltę, sako, kad tie
dokumentai yra suklastoti, kad žudynės buvo įvykdytos
,,hitlerininkų” ir t.t. Slaptuose Rusijos archyvuose dar yra daug
dokumentų apie tas žudynes, kurie nėra paviešinti.
Rusijos nerangusis Vladimiras Putinas ligi šiol labai nenoriai
ta tema kalba. Bet lenkams pamažu, ,,mandagiai” ir
,,geruoju” pasisekė išklibinti vieną kitą žodį ir net
gauti pakvietimą iš Putino dalyvauti šių metų balandžio
mėnesio Katynės žudynių minėjime. Nors Rusija tą minėjimą vadina
apibendrintu švelnesniu vardu – ne lenkų, bet apskritai
įvairių piliečių žudynėmis.
Dabar atrodo, kad lenkai žada pereiti nuo ,,mandagių” kalbų į
atvirą ir viešą priverstinį ieškinį prieš Rusiją.
,,Drauge” (2010 m. vasario 20 d.), pranešama, kad Lenkijos
vyriausybė ruošia bylą Europos žmogaus teisių teismui
prieš Rusiją už tuos veiksmus.
O kiek buvo lietuvių nužudyta tarp tų 22,000 lenkų? Tuo laiku lenkų
kariuomenėje tarnavo nemažas skaičius lietuvių iš lenkų užimto
Vilniaus krašto, iš Suvalkų trikampio ir iš
Baltarusijos lietuviškų kraštų. Kad Lietuva niekuomet
nepripažino Žulikausko (lenkiškai: Želigowskio) tų
lietuviškų kraštų prie Lenkijos prijungimo, duoda
dabartinei Lietuvai ir teisinį pagrindą atstovauti tiems lietuviams.
Jeigu Lenkija ruošiasi į atvirą kovą teismuose su Rusija, būtų
gera proga Lietuvos valdžiai prisidėti prie to ir paremti Lenkiją. Tai
būtų geras žingsnis net kitoms Lietuvos ir lietuvių patirtoms
skriaudoms vėliau paviešinti ir reikalauti pripažinimo.
Donatas Januta
San Francisco, CA
02-20-10
DISKUCIJOS APIE SVEIKATOS APSAUGA
Visiškai pritariu Algimanto S. Gečio straipsniui apie JAV opius
klausimus ir mūsų sveikatos apsaugos įstatymus („Draugas”,
2010 m. nr. 14).
Autorius, rodos, inteligentiškas ir aukšto
išsilavinimo asmuo, kuris gerai nusimano šiuo svarbiu
klausimu.
Aš taip pat sutinku su jo pastaba, kad JAV lietuvių
žiniasklaida, tarytum susitarusi, sveikatos įstatymų klausimu tyli,
atrodo, lyg prisibijome spaudos skiltyse išprovokuoti gyvą
diskusiją, užimti griežtesnę poziciją, bijant prarasti sveikatos ir
teisėsaugos darbuotojų skelbimus ar išgąsdinti ,,Medicare”
apdraustus, amžiumi vyresnius prenumeratorius ir t. t.
Spaudoje, per radijo bangas, televizijoje bei internete pateikiami kai
kada gana aistringi argumentai yra dažnai iškraipyti,
prieštarauja vieni kitiems, politiniais ir ideologiniais
sumetimais aplenkia tiesą su komentarais, kurie tiesiog yra melagingi.
Jie baugina, mulkina ir gąsdina žmones nebūtais dalykais, kuriems ir be
to sunku susigaudyti šioje painiavoje. Čia ypatingai pasižymi
kai kurių televizijos kanalų bei radijo stočių taip vadinamų
„talk show” vedėjai. Jie, dažniausiai dėl politinių ir
ideologinių priežasčių, perša savo aiškinimą šiuo
svarbiu reikalu, kuris toli gražu nesutampa su eilinių žmonių tikrais
interesais.
Atviros diskusijos šiuo reikalu „Drauge” žymiai
padėtų daugeliui skaitytojų geriau susivokti ir suprasti, kas iš
tikrųjų po visu tuo slepiasi.
Dr. Nicholas I. Gemell
Crystal Lake, IL
GEDIMINO STULPAI
Dar gerokai prieš Vasario 16-ąją Vilnius pasipuošė
Gedimino stulpais. Kiekvieną kartą praeidamas pro tokį stendą
stabteliu. Suskauda širdį, užgniaužia kvapą jo didžiai prasminga
raiška. Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, šis stendas
yra labai iškalbus. Vis ieškojau, kas iš
dailininkų taip įžvalgiai išsakė Lietuvos pamatų griovimą.
Neradau.
Pridurti galiu tik tiek, kad kiekvienas sąžiningas ir neteistas mūsų
tautietis privalo daryti viską, kad Lietuva nebūtų griaunama, ką
skelbia ir juosta su užrašu „Stop”.
Vaclovas Juodpusis
Vilnius, Lietuva
02-18-10
STRAIPSNIO PAPILDYMAS
Antano Paužuolio kun. klebono Anthony Markus 60-ojo gimtadienio ir
30-ties metų kunigystės šventės aprašymas
„Drauge” (2010 m. vasario 11 d.), straipsnyje
„Dvigubas jubiliejus Švč. Mergelės Marijos Gimimo
parapijoje” yra gražus. Ir ta šventė tikrai buvo gražiai
paruošta, sutraukusi daug žmonių, atėjusių pasveikinti kleboną
su šia ypatinga jo gyvenimo švente.
Parapijos salė buvo pilnutėlė, gal apie 200 žmonių. Visi buvo gražiai
susodinti prie spalvingų stalų ir pavaišinti šampanu,
užkandžiais, šilta, skania vakariene, saldumynais ir
šventišku tortu – pyragu.
Pakėlę šampano taures, sugiedota klebonui „Ilgiausių
metų” (Vėliau „Happy Birthday”). Sveikino ir ses.
Johanna Shainauskas. Kun. Gediminas Jankūnas savo kalboje iškėlė
kun. Markaus privalumus. Paminėjo, kad kunigui iš Lietuvos būtų
sunkiau parapijoje dėl kalbos ir amerikietiško gyvenimo būdo
pažinimo stokos, nes reikia aptarnauti ne tik lietuvius. Kvietė
rašyti į arkivyskupiją laiškus, prašant kun. Markų
palikti klebonu antrajai kadencijai, dar 6 metams, nes jis pats
rašė arkivyskupijai, kad norėtų čia pasilikti. Kun. Gediminas
kalbėjo lietuviškai ir pabrėžė, kad tai jo nuomonė.
Po jo angliškai kalbėjo Joe Kulys. Jis iškėlė kun.
klebono Markaus padarytus pagerinimus bažnyčioje. Kvietė rašyti
laiškus arkivyskupijai iki š. m. kovo vidurio,
prašant palikti kun. Markų klebonu dar vienai kadencijai. Iki
šiol, sakė jis, arkivyskupija yra gavusi tik vieną tokį
laišką, būtent jo paties, t. y. J. Kulio. Kiek prisimenu, nei
kun. Gediminas, nei J. Kulys apie parašų rinkimą nekalbėjo.
Mano supratimu, švenčiant tokias ypatingas sukaktuves, nederėjo
kalbėti apie prašymą rašyti laiškus
arkivyskupijai. Tai buvo galima daryti daug anksčiau, kreipiantis į
parapijiečius per bažnytinį biuletenį. (Tai, atrodo, daroma dabar
bažnyčioje.) Žmonės atėjo pasveikinti kun. A. Markų jo brangių sukakčių
proga ir ne visi buvo tos pačios nuomonės, kaip šios
šventės jau minėti kalbėtojai.
Aldona Šmulkštienė
Čikaga, IL
DEJA, NE PIRMĄ KARTĄ
Vasario 10 dienos ,,Drauge” Rita Mikučonytė ir Dovilė Tomkutė
rašo apie „Alex” galerijoje/galerijoje A
Washingtone suruoštą lietuvių dailininkų parodą. Straipsnio
autorės rašo, kad „[t]okia didelė lietuvių menininkų
paroda JAV sostinėje suruošta pirmą kartą”. Tai netiesa.
Dvylikos rinktinių išeivijos dailininkų darbų paroda
Amerikos sostinėje buvo 1973 m., nuo rugpjūčio 10-tos iki rugsėjo 5-tos
dienos, vienam Amerikos prestižinių muziejų, Corcoran Meno Galerijoj.
Iš viso, keliose to muziejaus salėse, buvo iškabinti 105
jų darbai. Buvo eksponuoti Adomo Galdiko, Kazimiero Žoromskio, Vytauto
K. Jonyno, Zitos Sodeikienės, Viktoro Petravičiaus, Vytauto O. Virkau,
Vytauto Igno, Viktoro Vizgirdos, Romo Viesulo, Kazimiero Varnelio,
Dalios Aleknienės ir Irenos Mitkus kūriniai.
Parodą suruošė Dalės Lukienės vadovaujamas komitetas, o
eksponuojamus darbus kritiškai atrinko galerijos kuratorius ir
muziejaus žinovų grupė. Anglų kalba buvo išleistas gražus
parodos katalogas, kurį redagavo Dalė Lukienė ir Vida Zubkienė, o
grafiškai apipavidalino architektas Algis Žemaitis.
Menotyrininkas Mindaugas Nasvytis parašė išsamią Lietuvos
dailės istorinę apžvalgą.
Po Valstybinės Meno Galerijos (National Gallery of Art), Corcoran
Galerija yra žinomiausias ir didžiausią įvairaus meno rinkinį turintis
Washingtono muziejus. Gaila, kad – iš entuziazmo ir
nepasvėrę savo svarbos – mūsų spaudos bendradarbiai kartais
pasistengia parašyti perdėtai, galvodami, kad viskas prasidėjo
tik vakar. Nepasistengus faktų patikrinti, kategoriškų
pareiškimų („suruošta pirmą kartą”) nederėtų
daryti, nes taip, spausdintam puslapy, istorijai lieka klaidinga
informacija.
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
ŠIUO ATVEJU KALTOS YRA ABI PUSĖS
Nijolė Nausėdienė laiške „Piktumu nieko
nepasiekiama” („Draugas”, 2010 m. vasario 2 d.)
švelniai bando vieną „Draugo” skaitytoją, nusivylusį
gausiu tarptautinių žodžių vartojimu, įtikinti, kad būtina
„atsikratyti pykčio”. Ji sako, kad „Ne redakciją
reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių,
bet tuos straipsnius rašančius” ir teisina redakciją, kad
„dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka
nepastebėtas”. Tiesa, bet „redakcija straipsnius taiso savo
nuožiūra”. Ar tos „nuožiūros” pakanka? Ar ji
pakankamai griežta?
Nors tarptautinių žodžių visiškai išvengti neįmanoma,
kalbos grynumo siekti privalome. Šiuo atveju kaltos yra abi
pusės: rašantieji dėl tingumo neieškantys tarptautiniams
žodžiams lietuviškų atitikmenų, o redakcija dėl atidos stokos ir
nuolankumo tiems mūsų rašančios visuomenės sluoksniams, kurie
dedasi turį neklaidingumo dovaną.
Redakcija turėtų drąsiau „blusinėti” jai teikiamą medžiagą.
Iš spausdinamų straipsnių matyti, kad, jei rašantysis
asmuo yra „iškilus”, „svarbus” ar
„garbaus amžiaus” „visuomenės veikėjas”,
išimčių visada galima rasti ir daug ką atleisti ar
„nepastebėti”. Todėl nenuostabu, kad lietuvių kalboje
svetimybės vis labiau įsigali. Gaila, bet kartu taip
„šiuolaikiška” ir
„kosmopolitiška”!
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
02-13-10
MENAS PABUČIAVIME
Š. m. sausio 30 d. šeštadieniniame priede skaitėme
apie redaktorės Renatos Šerelytės novelę
„Pabučiavimas”. Atkreipiant dėmesį į skaitytojų
atsiliepimus, pasirodo, prireikė tikrai nekasdieniško,
savotiškai įdomaus kun. Kęstučio Trimako ir net pačios autorės
aiškinimo apie menui bei eilinio skaitytojo kultūrai reikalingus
bruožus.
Jie priminė mūsų literatūrinėje arbatoje subangavusią kontroversiją dėl
Icchoko Mero romano „Striptizas”, irgi privedusio prie
leidėjo aiškinimosi „Drauge”. Tiesa, tie ar ne 1976
m. kai kam siaubą kėlę kūrybiniai vaizdai buvo kitokios rūšies
nei dabartiniai.
Esmėje reikalas dabar sukasi apie meną, t.y. kas eina meno vardu ir
kaip visa tai pateisinama ar bent aiškinama. Savo pasisakyme R.
Šerelytė teigia: „Tai skaitytojo priedermė. Skaitytojas
pats įžvelgia teksto paslaptis, analizuoja jį, spėja jo mintis.”
Naudojuosi minėto svarstymo akstinu ir siūlau pažvelgti į skulptūrą
National Gallery of Iceland muziejuje, Reikjavike, Islandijoje. Tai
vienas iš 1955 m. gimusio Birgir Andresson darbų, tame muziejuje
2006 m. buvo rodomas 6 mėnesius... Kokios mintys kyla? Ar tai menas?
Skaitytojus skatinu pasisakyti (nuomones siunčiant redakcijai).
Antanas Dundzila
Port Orange, FL
B. Andresson, kartonas, 2006 m. Reikjaviko muziejuje.
ŽMOGĖDROS PABUČIAVIMAS
2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” išspausdinta Renatos
Šerelytės novelė sukėlė diskusijas, pasibaisėjimą, net keltas
klausimas, ar tokia kūryba tinka kultūros priedui. Todėl 2010 m. sausio
30 d. numeryje autorė paaiškina savo kūrybą: ką ji norėjo
pasakyti, atvaizduoti (Kęstutis A. Trimakas ,,Smurtas ir pabučiavimas
R. Šerelytės novelėje”).
Ten surašyti punktai man nuskambėjo lyg apologetika,
pasiteisinimas, bandymas save suprasti. Lyg pateisindama smurtą savo
kūryboje, autorė teigia, kad pasakose visur yra daug smurto.
„Baisūs dalykai pasakose reikalingi tam, kad vaikas suvoktų, jog
pasaulis nėra toks jau mielas (...), kad vaikas galėtų
priešintis blogiui, kad mokėtų kovoti (...)” Nesutinku su
šiuo teiginiu. Daug pasakų esu skaičiusi apie raganas, slibinus,
burtus, žiaurų elgesį su vaikais ir tikrai ne ten sužinojau, kad
pasaulis nėra mielas. To kasdieninis gyvenimas pamokė ir niekad
nesupainiojau pasakų su tikru gyvenimu. O Šerelytės novelėje
vaizduojama motina/žmogėdra. Tai ką čia vaikas turi išmokti?
Bijoti savo motinos? O gal pati motina jam/jai šia novelę
skaito? Tai ir pasirinkimas!
Šerelytė aiškina „turime baisią pasaką, kurios
misija – išmokti pasipriešinti smurtui, o jam
priešinamasi ne saldžias pasakėles sekant, o susiduriant su juo
akis į akį.” Na, o kai taip „mokomi” vaikai bijo
užmigti ar per sapnus iš baimės klykia? Ši metodika man
yra visiškai nepriimtina. Jei tikrai yra noras vaiką pamokinti
per pasakas, tai turi būti pateikiama vaikui suprantama kalba.
J. K. Rowling tai puikiai atlieka per savo knygų herojų, kuris
patiria diskriminaciją, neapykantą, nuožmumą ir su tai tvarkosi.
Tai vaikams padeda suprasti, kad ne viskas yra ,,teisybė”,
gyvenime yra atvejų, kur reikia priimti, nukentėti ir toliau žengti.
Tačiau Šerelytės novelėje jaučiama pradžioje baimė, vėliau vaiko
,,džiaugsmas”, kad mama mirė. Tai bent pamoka!
Perskaičius Šerelytės pasiteisinimą prisiminė sekantis
atsitikimas. Anais gerais laikais apsipirkimo centruose buvo kinų
teatrai, kur motinos vienus vaikus palikdavo kelias valandas filmą
žiūrėti, kol pačios apsipirkdavo. Filmų būdavo įvairių, kai kurie
– apie pabaisas. Pereito šimtmečio šešto
dešimtmečio pabaigoje buvo susuktas filmas „The Night of
the Living Dead”, kuris buvo aprašytas kaip
šedevras, iki naujo lygio iškėlęs siaubingus filmus
(horror movies). Skaičiau vienos žurnalistės pasipiktinimą, kad vaikai,
kurie patys vieni, be suaugusių, tą filmą žiurėjo, išėjo
apsiblausę, verkdami, nes filmo pabaigoje net ir geri žmonės, pasislėpę
nuo pabaisų, buvo nušauti. Pati šio filmo nesu mačiusi,
bet Šerelytės novelė panašias emocijas sukėlė.
Kunigas K. Trimakas teigia, kad autorė „pati patyrė daug smurto
iš patėvio (...), savo kūryboje smurtą traktuoja rimtai”.
Bet ar tai suteikia jai teisę dabar vaikus gąsdinti? Ar ši
novelė netiktų kokiai profesinei spaudai, kur profesionalai galėtų
tirti, su kokiomis psichozėmis autorė bando susidoroti? Šiomis
dienomis, kai pasaulyje vyksta karai, žemės drebėjimai, badas ir
kitokie žiaurumai, būtų atgaiva ,,Draugo” kultūros priede
skaityti grožinę literatūrą, o ne redaktorės bandymą naudojant žiaurumą
dorotis su savo nepritekliais.
Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI
02-12-10
SEKMADIENIS – pirmoji savaitès diena
Praeito šimtmečio pradžioje ar XIX a. gale, tobulinant bendrinę
lietuvių kalbą, vietoj slaviškų savaitės dienų vardų buvo įvesti
nauji lietuviški, pagal savaitės dienų eilę: pirmadienis,
antradienis, trečiadienis... Bet kalbininkai suklydo – pirmąją
savaitės dieną pavadino sekmadieniu. Įdomu, kad panašią klaidą
padarė ir mūsų broliai latviai: lietu višką pirmadienį taip pat
pavadino pirmdiena, antradienį – otrdiena, bet sekmadienį –
svētdiena, atseit šventadieniu.2
Krikščionys švenčia pirmąją savaitės dieną, nes, kaip
liudija visos keturios evangelijos, tą dieną prisikėlė Kristus (Mt 28,
1-8; Mk 16, 1-8; Lk 24, 1-12 ir Jn 20, 1). ,,Pirmąją savaitės dieną,
labai anksti, dar ne-išaušus, Marija Magdalietė atėjo pas
kapą ir pamatė, kad akmuo nuvers-tas nuo rūsio angos.” (Jn 20,
1). Bet, žinoma, žydai ir toliau švenčia šabą, septintąją
savaitės dieną, kurią mes vadiname šeštadieniu.
Dėl šio lietuvių kalbos netikslumo savaitės
dienų tvarka kalendoriuje keistai atrodo, todėl suprantama, kad
gerb. Leonas Venckus dėl jos papeikė šių metų ,,Draugo”
kalendorių (,,’Draugo’ kalendorius – negirk dienos be
vakaro”, ,,Draugas” 2010 m. sausio 14 d.). Bet kalendoriaus
dienų eilė teisinga – savaitė prasideda sekmadieniu, pirmąja
savaitės diena, ir baigiasi paskutine, šeštadieniu,
septintąja.
Algimantas Gureckas
Germantown, MD
VISŲ PATENKINTI NEĮMANOMA
Ne vienas, perskaitęs Lino Regio laišką „Draugo”
dienraštyje pavadinimu ,,Meskite tas kvailystes, arba aš
mesiu ‘Draugą’” (2010 m. sausio 22 d.), stebėsis
piktu laiško tonu.
Gerbiamasis, „Draugas” tik Jums praneša, kad
prenumeratos laikas baigiasi, ir kviečia likti tolimesniu jo
skaitytoju. Tą daro visi laikraščiai. Jūs esate tas asmuo, kuris
tą pranešimą arba priima, arba atmeta, niekas prievarta nesiūlo.
„Draugas”, kaip ir kitos visuomeninės organizacijos,
prašo aukų. Aukų dydis priklauso tik nuo aukotojo: jis arba
duoda, arba ne. Todėl L. Regiui nereikia rūstintis dėl
paprašytos aukos, viskas yra jo valioje.
Kas dėl kainos, ją nustato dienraščio leidėjai, apskaičiavę
visas laikraščio parengimo, išleidimo, siuntimo
paštu ir kitas išlaidas. Prenumeratos kaina priklauso nuo
prenumerato rių skaičiaus, reklamų ir skaitytojų aukų. ,,Draugas”
neturi tarnautojo, kuris užsiimtų tik reklamų rinkimu. Senoji
dienraščio skaitytojų karta išeina į Amžinybę, o
jaunesnioji karta juo nesidomi. Be to, šiuo metu turime du
veltui dalijamus laikraščius, kurie pradėjo spausdinti daugiau
įdomių žinių, ne vien apkalbas. Neužtenka laiko skaitymui.
Laikraščių įdomumas priklauso tik nuo skaitytojų pageidavimų,
juk tiek nuomonių yra, kiek yra galvų. Redakcija stengiasi skaitytojų
pageidavimus patenkinti. Atkreipkite dėmesį į redaktorių
prašymus, siūlykite temas, patys rašykite. Jeigu
„Draugas” išsilaikė net 100 metų, matyt, nėra toks
blogas, kaip Jūs sakote.
Gerb. L. Regi, esate gimęs ir augęs Amerikoje. Gal Jums nerūpi žinios
iš Lietuvos, bet yra skaitytojų, kuriems šios žinios yra
labai reikalingos ir mielai laukiamos. Daugelis mūsų Lietuvoje yra
palikę savo tėvus, brolius, seseris ir daug artimų asmenų, todėl
domisi, kas ten vyksta.
Gal redakcija turėtų labiau patrumpinti ilgus politinius straipsnius ir
daugiau spausdinti apie lietuvių išeivių gyvenimą ir jų
pasiekimus. Norint tą pasiekti, reikia rasti daugiau rašančių.
Jums atrodo, kad skelbiami aprašymai yra kvailystė, bet kiti
skaitytojai palaikys Jūsų mintis kvailomis, bet „Draugo”
prenumeratos nenutrauks.
„Draugo” redaktorės stengiasi nevartoti barbarizmų, bet,
nepaisant jų pastangų, svetimžodžių įsibrauna. Skaitytojui yra lengviau
juos pastebėti, nes jis to tik ir ieško. Dienraščio
korektorė turi perskaityti kiekvieną sakinį, jos akys nuo ilgo
žiūrėjimo atbunka, neleistini žodžiai praslysta.
Gerb. L. Regi, „Draugas” yra pasitaisęs į gerąją pusę ir
vertas skaitymo. Kaip minėjau anksčiau, visų patenkinti neįmanoma,
visada atsiras nuskriaustųjų.
Antanas Paužuolis
Chicago, IL
ALPHABET!
Keli neseniai „Drauge” išspausdinti straipsniai apie
lietuviškas pavardes man priminė pirmąją mano dieną Amerikos
kariuomenėje. Neseniai atvažiavęs dar nebuvau savo pavardės sutrumpinęs.
Atvežtus naujokus greit sustatė į nelabai lygias eiles, ir
viršila tvirtu balsu, žiūrėdamas į sąrašą, pradėjo
šaukti naujokų pavardes: Abbot! Adams! ir sustojo, lūpos
čiaupsoja, balso nėra. Bet greit atgavo savo formą ir pašaukė
mano pavardę: Alphabet!
Arvydas Algminas-Algminavičius
Riverside, IL
KŪČIOS: GYVENAME NE LIETUVOJE, O JAV
Perskaičiusi
porą laiškų ,,Drauge”, kuriuose pasisakoma prieš Kūčių rengimą anksčiau
negu gruodžio 24 d., norisi ir man išsakyti savo nuomonę.
Gyvename
Amerikoje, ne Lietuvoje, todėl daug ką turėjome pakeisti, prisitaikyti
prie dabartinių sąlygų. Lietuvoje buvome apsupti daugelio giminių, čia
gal to nėra. Kūčias ne visi gali pasigaminti, nes senesni ar vieniši
negi ruoš tuos 12 patiekalų vien tik sau, vien tik todėl, kad neturi su
kuo Kūčias praleisti?
Tradiciniai Kūčių valgiai menkinami,
rašant, kiek mišrainių, kiek silkių galima suvalgyti. Tie patiekalai
yra tradiciniai, pasnikiški, sveiki, lietuviški, kilę iš kaimo, kur
buvo patiekiama tai, kas turėta. Kūčiose atsilanko gal niekada Kūčių
nevalgę lietuviai ar nelietuviai, jiems ne taip svarbu Kūčių data. Jie
nori susipažinti su lietuviškomis tradicijomis, žmonėmis. Kūčios – tai
ne vien tik maistas, bet ir bendras suėjimas, maldos, giedojimas,
plotkelių dalijimasis, Lietuvos prisiminimas.
O kai rašoma,
kad kai kurie valgo net keturias Kūčias (turbūt Chicagoje), tai kyla
mintis, kam jie eina į visas tas keturias ar kelias Kūčias, nebent iš
smalsumo, nuobodulio, o gal – kad turėtų apie ką kalbėti?
Danutė Grajauskienė
Glastonbury, CT
ANEKDOTAS SU POTEKSTE
Ačiū Arvydui Barzdukui už įdomų anekdotą
(,,Draugas”, 2010 m. vasario 3 d.) su šmaikščia
potekste.
Zenonas V. Rekašius
Glenview, IL
02-10-10
KAS PARAŠYS APIE CHICAGĄ?
Aldona Noakaitė-Pintch klausia, kas parašys knygą apie Chicagos
lietuvius? (,,Draugas”, š. m. vasario 2). Apie Chicagos
lietuvius jau yra parašyta viena knyga anglų kalba –
,,Lithuanians in Multiethnic Chicago until World War II” by David
Fainhauz, išleista 1977 m. Amerikos lietuvių bibliotekos
leidyklos (Lithuanian Library Press). Knyga yra didelio formato, 230
psl. O kita – ,,Lithuanians in the USA” – bendrai
apie Amerikos lietuvius – to paties autoriaus ir tos pačios
leidyklos išleista 1991 m.
Šios knygos leidėjų buvo pasiųstos į Kongreso biblioteką ir didžiąsias Amerikos bibliotekas, taip pat ir į Lietuvą.
Kas parašys apie dabartinėje Chicagoje gyvenančius ir plačiose
apylinkėse išsisklaidžiusius lietuvius? Svarbiausia, kas
finansuos tokios knygos parašymą ir kas platins? Šiais
laikais tai būtų milžiniškas ir brangus projektas, bet, žinoma,
įmanomas. Tiktai, kas tą padarytų?
Petras Aleksa
Hickory Hills, IL
02-09-10
KAIP ŽLUGO LIETUVIŲ LINKSMYBĖS: BAIGIA SUNYKTI LIETUVIŲ SALIŪNAI
Prieš 60 metų JAV buvo apie 2,000 lietuvių saliūnų (karčiamų,
tavernų, smuklių, bariukų). Vien Čikagos apylinkėje buvo apie 450
lietuvių saliūnų.
Tai yra įamžinta garsiajame rašytojo Upton Sinclair romane
„The Jungle”. Ten viskas prasideda lietuvių vestuvėmis
viename lietuvių saliūne Čikagoje.
Saliūnai buvo lietuvių susitikimo, pasikalbėjimo ir linksmybės
židiniai. Čia vykdavo vestuvės, krikštynos ir kitokios
šeimos šventės. Karčiamnykai (saliūnščikai)
palaikė lietuvių parapijas. Tokia padėtis išsilaikė daugmaž 100
metų: nuo 1890 ligi 1990.
Dabar gi (2010 m.) lietuvių saliūnų (karčiamų, tavernų...) yra likę tik... keliolika!
Ergo: kai sunyko lietuvių saliūnai, pradėjo nykti ir lietuvių parapijos.
Antanas Klimas
Rochester, NY
02-03-10
LAUKIU PAAIŠKINIMO IR ATSIPRAŠYMO
,,Draugo” 2010 m. nr. 11 skaitytojas turi pasiruošti
blogoms žinioms iš Lietuvos (straipsnis ,,Lietuvoje padaugėjo
vagysčių ir sukčiavimų”).
Tačiau pradžioje – vien geros žinios. Blogi spėjimai
nepasitvirtino. Nusikaltimų sumažėjo 9,4 proc., o gatvėse net 21,7
proc. Nusižengimų teismo taisyklėms nesumažėjo, o padidėjo 0,5 proc.
Eismo saugumo taisyklių pažeidimų irgi sumažėjo – 30,7 proc.
Laukiu blogų žinių. O tu žinių kaip nėra, taip nėra.
Vagysčių sumažėjo nuo 49,21 proc. (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.)
Liūdnieji spėjimai apie nevaldomą nusikalstamumo augimą nepasitvirtino.
Nusikalstamumas viešose vietose sumažėjo net 9,4 proc. O
nusikaltimai padaryti gatvėse sumažėjo net 21,9 proc. Nepasitvirtino ir
nuogąstavimai, kad sunkmečiu sumažinus finansavimą policijai bus
sunkiau dirbti. 2008 m. nusikaltimų išaiškinimas ne tik
sumažėjo, bet ir padidėjo 0,5 proc.
Tie, kurie laukia blogų žinių, turi nusivilti. (Vagysčių sumažėjo nuo
49,2 proc (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.), o automobilių vagysčių
sumažėjo netgi 28,1 proc.). Vienintelė bloga žinia yra namų gamybos
stiprių alkoholinių gėrimų atvejų padidėjimas. Ar tai yra pasiekta
policijos, nepaaiškinta.
Koks ,,Draugo” žurnalistas nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių
žinių imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.
Rimvydas Sidrys, M.D.
Albuquerque, NM
Gerb. dr. Rimvydas Sidrys ne iki galo
pacitavo ir turbūt neatidžiai perskaitė 2010 m. sausio 16 d.
,,Drauge” pasirodžiusiame straipsnyje ,,Lietuvoje padaugėjo
vagysčių ir sukčiavimo” pateiktus naujausius duomenis apie
nusikaltimus Lietuvoje.
Straipsnyje rašoma, jog
,,didžiausią visų užregistruotų nusikaltimų dalį 2009 m., kaip ir
kasmet, sudarė vagystės – 47,6 proc. (2008 m. – 49,2 proc.,
2007 m. – 46 proc., 2006 m. – 46,8 proc.), jų užregistruota
vos 3 proc. daugiau negu 2008 m.
Taigi, 2009 m. vagysčių buvo 3 proc.
daugiau nei 2008 m. Paskaičiavus gauname ne dr. Sidrio minimą 47,6
proc. (tai procentas arba dalis visų nusikaltimų, o ne tik vagysčių),
bet 52,2 proc. Vadinasi, 2009 m. vagysčių Lietuvoje buvo daugiau nei ankstesniais metais.
Ši išvada, kartu su
padažnėjusiu sukčiavimu (kuriam aukščiau minėtame straipsnyje
paskirta paskutinė pastraipa), ir atsispindi straipsnio pavadinime.
Redakcija
MAŽAI VILTIES, KAD KAS PASIKEISTŲ
Perskaitęs Jeronimo Tamkutonio komentarą „Pokalbis su
Santaros– Šviesos veikėjais” (2010 m. sausio 28 d.,
5 psl.), prisiminiau seną anekdotą. (Tų, kurie jį jau buvo girdėję,
atsiprašau.)
Nusivedė močiutė du savo vaikaičius, šešerių ir
aštuonerių metų, į zoologijos sodą. „Va, vaikučiai, čia
liūtas, žvėrių karalius,” rodo močiutė. „O čia žirafa,
žvėris, kuris turi ilgiausią kaklą,” toliau paaiškina
močiutė. Abu berniukai linksi galvom. Prieina prie didelio
paukščių narvo, kuriam, aukštai susuktam lizde, ant
vienos kojos stovi gandras. „O ten, vaikučiai, tai
paukštis, kuris jus mamytei atnešė.” Tada jaunesnis
pasižiūri į vyresnįjį brolį ir tyliai, kad močiutė negirdėtų, klausia:
„Ar pasakykim bobutei, ar tegul ji miršta
nesužinojus?”
Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA
ATĖJO LAIKAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ PASISAKYMAMS
Algimantas S. Gečys pakvietė lietuvių profesionalus, specialistus
pasisakyti dėl JAV prezidento keliamų sveikatos draudimo pakeitimų (S.
Gečys ,,Būtina svarstyti ir JAV opius klausimus”,
„Draugas”, š. m. sausio mėn. 22 d.).
Šiuo metu Amerikoje įtemptai keičiamasi nuomonėmis dėl norimo
įvesti sveikatos draudimo. ,,Draugo” skaitytojai norėtų turėti
galimybę išklausyti įvairių sveikatos specialistų nuomones. Gal
jų pasisakymai sukeltų didesnį kraujo spaudimą kai kuriems
dienraščio skaitytojams, kurie sako, kad neranda nieko įdomaus
,,Drauge”. Daktarų, advokatų, įvairių socialinių reikalų žinovų
pasisakymai gal nepasiektų Amerikos Kongreso narių, bet būtų gerai
išgvildenti lietuvių visuomenėje. Yra sakoma: „Kalk
geležį, kol ji karšta.”
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL
02-02-10
PIKTUMU NIEKO NEPASIEKIAMA
Piktai ir net grasinančiai š. m. sausio 22 dieną ,,Draugo”
laiškų skyriuje nuskambėjo Lino Regio laiškas ,,Meskite
tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’”.
Pirmiausia norisi pasakyti, kad kiekvieno laisva valia – nori
užsisakyk dienraštį, nori – ne. Viskas priklauso, kokiomis
akimis į viską žiūrime: vienam visur pelai, o kitas ir peluose ras
deimantų. Niekad nepajutau, kad ,,Draugas” prisispyrusiai
reikalautų aukų. Gauni vokelį iš ,,Draugo”, pasidedi ir,
jei nori, jei gali, pasiunti auką.
Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių
tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius. Visados po
kiekvienu straipsniu yra parašiusiojo pavardė, tad paprasčiau
būtų, kad to žmogaus dėmesį atkreiptume į jo/jos padarytas klaidas,
tada gal tas visiems į naudą išeitų. L. Regis savo laiške
rašo, kad ,,Drauge” neteisingai rašomos pavardžių
galūnės, bet neparašė kieno. Redakcija bando taisyti, bet
dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas.
Tai – ne tragedija ir nereikia jos daryti.
Patarčiau, skaitant straipsnius, kreipti dėmesį į straipsnio mintis,
temą, o neblusinėti po juos ir ieškoti, už ko prisikabinti. Yra
,,Draugo” archyvuose senų numerių. Pasiskaitykime, pereikime per
jų puslapius ir pamatysime, kiek ten įvairių žodžių, klaidų rasime.
Klaidų rasime ir amerikiečių laikraščiuose, knygose ir kitur.
Mano nuomone, ,,Draugas” vis gerėja. Štai pasiėmiau
šeštadienio laikraštį ir tikrai buvo ką skaityti.
Užtruko net kelias valandas, kol visą dėmesingai perskaičiau ir
dvasiškai pasistiprinau. Ar atkreipėme dėmesį, kad redakcija
kiekvienam straipsniui suranda atitinkamas nuotraukas, kas patį
straipsnį pagyvina, prideda iš archyvų surastas aprašomų
žmonių nuotraukas?
Jeigu L. Regis pasigenda straipsnių iš vietinio
lietuviško gyvenimo, tai – ne redakcijos kaltė. Jei niekas
neparašo, jų ir nėra. Pavyzdžiui, Lemonto Lietuvių Bendruomenė.
Ar ji iš viso egzistuoja? O juk ji yra pati didžiausia Lietuvių
Bendruomenė už Lietuvos ribų! Beveik nieko negirdime apie ją, niekas
nieko neparašo apie ją spaudoje. Susidaro įspūdis, jog
šiuo metu aktyvesnė yra Brighton Park, palyginti mažutė,
Lietuvių Bendruomenė, apie jos veiklą randu daugiau žinių, nuotraukų. O
kur tie mūsų apdovanoti iškilieji žurnalistai? Matome dar
Romualdo Kriaučiūno, Edvardo Šulaičio straipsnius ir jiems
padėka, bet buvo jų ir daugiau.
Nieko nesigirdi ir apie Lemonto Maironio mokyklą, o ji juk taip pat yra
didžiausia mokykla pagal mokinių skaičių už Lietuvos ribų! Ne daug ką
girdime ir apie kitų Lietuvių Bendruomenių veiklą. Jos egzistuoja, bet
būtų visiems įdomu apie jų veiklą daugiau pasiskaityti.
Žinios apie Lietuvą ir pasaulį yra svarbios ir labai reikalingos. Koks
būtų laikraštis be pasaulio žinių? Ar neapsidžiaugiame, kai
amerikiečių spaudoje randame aprašymus apie Lietuvą ar
lietuvius? Tada nesakome, kad tie laikraščiai kvailystes
rašo.
Gerb. L. Regi, patarčiau nemesti ,,Draugo”, bet atsikratyti
pykčio. Tada visas gyvenimas prašviesės, ir kvailystės nebeliks
kvailystėmis.
Nijolė Nausėdienė,
Homer Glen, IL
KAS PARAŠYS KNYGĄ APIE CHICAGOS LIETUVIUS?
Perskaičiau Petro Petručio straipsnį „Drauge” (2009 m.
spalio 3 d.) apie žmogų, kuris sakė, jog nėra knygos apie Chicagos
lietuvius. Įdomu, kad man lankantis bibliotekininkų suvažiavime,
priėjus prie „Arcadia Publishing” (knygų leidyklos) stendo,
nustebau, pamačiusi įvairius veikalus apie svetimų tautų žmones
Amerikos apylinkėse arba miestuose. Užklausiau, kodėl nėra knygos apie
lietuvius Chicagoje, nes yra knyga apie lenkus. Gavau atsakymą, kad ta
leidykla labai mielai išleistų knygą apie lietuvius, jeigu kas
nors ją parašytų.
Man taip pat atėjo mintis, kad yra lietuvių, gimusių Amerikoje, kurie
studijavo žurnalistiką, pvz., Laimonas Briedis, kuris parašė
knygą apie Vilnių. Gal kas nors iš jį pažįstančių duotų jam
mintį parašyti knygą apie Chicagos lietuvius?
O gal net ir Stasė Semėnienė, kuri puikiai valdo plunksną, ir net anglų
kalba atsako Mariui Lapui, duodama suprasti, kad ji taip pat puikiai ir
angliškai moka, sugalvotų parašyti knygą apie lietuvius
Chicagoje?
Visgi turėtų kas nors atsirasti iš Chicagos rajono, kuris žino
apie lietuvių emigraciją, lietuvišką veiklą ir supranta
lietuviškos visuomenės gyvenimą.
Į „Arcadia Publishing” galima kreiptis tiesiogiai arba jų internete www.arcadiapublishing.com gauti įvairių žinių.
Aldona Noakaitė-Pintsch
West Milford, NJ
01-30-10
MIELI IR BRANGŪS TAUTIEČIAI,
Atsistatydindamas iš užimamų pareigų nuoširdžiai dėkoju
už mūsų prasmingą bendradarbiavimą, už Jūsų supratimą, palaikymą,
vertingus pasiūlymus bei konstruktyvią kritiką, už šiltą
bendravimą bei daugybę neužmirštamų akimirkų.
Esame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dvidešimtmečio
išvakarėse. Tai Laisvės dvelksmo, žmogiško orumo ir
pasididžiavimo mūsų Tėvyne Lietuva metas. Kartu tai laikas, kupinas
permainų, iššūkių ir išbandymų, reikalaujantis
susitelkimo, tarpusavio pasitikėjimo ir solidarumo. Mes jau ne kartą
įrodėme, jog nepaisant sunkumų išliekame vieningi, sustipriname
lietuvišką pradą ir kylame naujam skrydžiui.
Tvirtai tikiu, kad Valstybės ryšių su užsienio lietuviais
srityje įvykusios permainos jau netolimoje ateityje duos apčiuopiamų
rezultatų, o tarpusavio santykiai bus pakylėti į naują kokybinį
lygmenį. Tikiu, kad ,,Globalios Lietuvos” idėja taps gyvu kūnu,
organiškai įaugsiančiu į mūsų širdis ir protus,
įgalinančiu mus savo žinias, patirtį bei energiją skirti Dabarties ir
Ateities Lietuvos kūrimui.
Visiems pasaulio lietuviams nuoširdžiai linkiu ieškoti ir
atrasti, puoselėti ir branginti vertybes, vienijančias ir jungiančias
XXI amžiaus pasaulio lietuvių šeimą, saugančias ir tvirtinančias
mūsų lietuviškąją savastį šiandienos pasaulyje.
Nepaisant pasikeitimų, išlieku kartu su Jumis, vieningas savo mintimis ir siekiais.
Nuoširdžiai Jūsų,
Vygaudas Ušackas
2010 m. sausio 26 d.
MALONAUS JAUSMO APIMTAS
Aldonos Žemaitytės straipsnį „Saulės atspindžiai ir kančios
aura” („Draugo” šeštadieninis priedas,
2009 gruodžio 26 d., p. 4), apžvelgiantį naujai pasirodžiusią knygą
„Gintautas Gavenavičius. Lino mūka/Flaxen mysteries”,
perskaičius, apima malonus jausmas. O jis malonus todėl, kad šis
labai savitas „lino skulptorius” iš Lietuvos lino
sugebėjo per dar vieną „mūką” iš aštraus lino
stiebų sukurti kažką ir labai paprasto, ir kartu labai sudėtingo.
Menininkas ne tik giliai įsisavino lino savybes, bet jis vaizdžiai
išnaudojo, lenkdamas, vyniodamas, pindamas ir rišdamas
standrų plaušą meistrišku miklumu.
Iš prie apžvalgos pridėtų iliustracijų matyti, kad Gavenavičiaus
kūriniuose neatmezgamai susipina ir krikščionybė, ir
lietuviškoji pagonybė, panašiai, kaip ir gausiuose mūsų
liaudies meno pavyzdžiuose. Kalbant apie pagonybės užuominas menininko
darbuose, ryškėja, kad jos nesiriboja vien tik lietuviška
pagonybe. Yra jose ir... egiptietiškos pagonybės atgarsių. Jie
gana ryškūs iliustracijoje „Pieta, 1988”. Čia Dievo
Motinos rankos ir pirštai primena Egipto faraonų mumijų druskos
skiedinyje suvytintas, medvilnės raiščiais apvyniotas, ant
krūtinės sukryžiuotas rankas, o niekuo nedengti lino stiebai atrodo lyg
tūkstantmečių išdžiovinti raumenys ir sausgyslės. Tai daug
daugiau nei lietuviškos liaudies menas, tai – visuotinis
menas.
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
VARDAI IR PAVARDėS
Patiko Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie jo vardą ir pavardę, atvykus
jam į JAV (,,Draugas”, 2010 m. sausio 23 d.). Ir aš tą
patyriau. Atvažiavome su Jacevičius pavarde. Tėvo šeimoje buvo
naudojamos pavardės Ječius ir Jacevičius. XX amžiaus pradžioje, jei
norėjai mokytis, turėjai turėti ,,lenkišką” ar sulenkintą
pavardę.
Į JAV atvykome kaip imigrantai su tikra viza, kurios laukėme 5 metus.
Tuo metu galėjo imigruoti tik 300 lietuvių. Ta privilegija pasinaudojo
žydai iš visos Europos. Jie susirado tėvų, senelių ir gal net
prosenelių su ,,lietuviška giminyste”.
Tėvas žinojo, kad JAV duodama mažai vietos parašams. Tai sako,
pasirašykime Ječiais. Geroji dėdienė norėjo padėti ir, man imant
,,Social security” kortelę, gerai nenugirdusi sutrumpino vardą
iš Kęstas į Kęstus. Priimant JAV pilietybę, keičiant pavardę
iš Jacevičiaus į Ječių, tarnautojas klausė, ar norėčiau pakeisti
ir vardą. Atsisakiau to ,,malonumo”. Einant į pensiją, norėjau
susigrąžinti pilną vardą ,,Social Security” sistemoje.
Pareikalavo daugybės įrodymų. Sakiau, pamirškite. Buvo
užsiminta, kad turėsiu sunkumų gaunant pensiją, nes FICA ėjo Kęstučio
vardu. Manau, Dievo ranka globojo, ir nė cento nepraradau. Medicare ir
draudimai yra Kęstus vardu.
Kariuomenėje, kitaip nei R. Kriaučiūnas, su pavarde neturėjau jokių
problemų. Kaip vyko šaukimai rikiuotėje ir prieidavo prie mano
pavardės, visuomet visi sustodavo ir iššaukę pavardę
paklausdavo: ,,Soldier, was this correct?” Niekas klaidų
nedarydavo.
Vienintelį kartą, kada turėjau nemalonumų su pavarde, buvo
universitete. Turėjau žydelį fizikos mokytoją. Fizikos klasė vyko kartu
su ,,premed” studentais, daugiausia Čikagos žydeliais. Jie
gaudavo penketukus, o mano laboratorijos raportus mokytojas
sukritikuodavo. Baigiau su D. Tas mokytojas klasėje vis
suniekindavo mano pavardę. Kai pataisydavau, jo atsakymas būdavo:
,,Jezus was the only one who walked on water.” Iš galo
klasės draugė sulaikė mano ranką su 10 svarų svoriu, kuri jau beveik
buvo pakelėje.
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL
01-23-10
NEBUVAU ,,DONATOWSKI JANUTOWICZ”
Perskaitęs Joseph Gailos (Juozo Gailevičiaus) įdomų straipsnį apie
pavardes (,,Draugas”, 2010 m. sausio 16 d.), turiu mažą
pastabėlę. Abejoju, ar labai daug senosios (prieškarinės)
emigracijos lietuvių savo pavardes patys lenkino, kaip mielas Josephas
savo straipsnyje teigia. Jeigu jų pavardės buvo sulenkintos, tai tas
tikriausia buvo įvykę jau pačioje Lietuvoje, o ne į Ameriką
atvykus. Ligi pat Pirmojo pasaulinio karo lenkinimo įtaka Lietuvoje
buvo dar stipri.
Gailos minimos lietuviškos pavardės – Sakevičius ir
Petrauskas – pačios nėra grynai lietuviškos, nes galūnė
,,-evičius” yra slaviška ,,-ewicz”, o galūnė
,,-auskas” tai lenkų ,,-owski”.
Lietuvių lenkinime daugiausia darbavosi Lietuvos dvasininkai ir
dvarininkai. Pats ,,Anykščių šilelio” autorius,
lietuvis vyskupas, poetas Antanas Baranauskas (1831–1902),
rašė savo pavardę Baranowski ir Seinų kunigų seminarijoje su
klerikais tiktai lenkiškai kalbėjo, nors laikė save lietuviu
ir lietuviškai ne prasčiau mokėjo.
Kai kuriems kunigams nei ,,-evičius” nei ,,-auskas” dar
nebuvo užtenkamai lenkiška. O kunigai ne tik bendrai turėjo
didelę įtaką anų laikų Lietuvoje, bet ir krikštijant
užrašydavo vaiko pavardę lenkiškai, taip ji ir likdavo
visam amžiui. Mano pro-prosenelis, miręs 1872 metais, buvo Jucevičius.
Ant jo antkapio Žemaitijos Šatės kapinėse užrašas
lietuvių kalba, išskyrus pavardę, kuri
užrašyta ,,Jucewicz”. Ant antkapio mano prosenelio
Petrausko, irgi gryno žemaičio lietuvio, į akmenį įkalta
,,Piotrowski”. (Turėjome ir kitus gimines Žemaitijoje –
vienas žemdirbys buvo Gečas, o Gečo brolis, turintis daugiau
žemės, vadino save Gecevičiu. Bet čia jau platesnė tema.)
Kartą vaikščiodamas senose Vilniaus Bernardinų kapinėse, kuriose
beveik visi antkapiai su lenkiškomis pavardėmis, priėjau prie
moteriškės, tvarkiusios vieną lietuvišku užrašu
kapą. Pasakiau ,,Padėk Dieve!” ir prasitariau, kad čia beveik
vien lenkų kapinės, retas antkapis lietuviška pavarde. Gana
aštriai ji atsiliepė: ,,Kur tau čia lenkai! Čia Lietuvos
kraštas, tiktai pavardės sulenkintos.” Ir pradėjo man
rodyti antkapius su lenkiškomis pavardėmis ir aiškinti
kurie tie ,,lenkai” buvo jos kaimynai lietuviai ir kokios jų
tikros lietuviškos pavardės.
Lenkų okupuoto Vilniaus krašto gyventojai lenkų prievarta
dokumentuose ir viešumoje galėdavo tik sulenkintus vardus ir
pavardes rašyti ir naudoti. Pvz., Vytautas Valenskas turėjo
tapti Witold Wolanski ir panašiai. Lietuviškame
Lenkijos Suvalkų trikampyje tokia tvarka irgi buvo, ir tik ne taip
seniai leista lietuviams būti lietuviais.
Donatas Januta
San Francisco, CA
J. TAMOŠIŪNAS VERTAS DIDESNIO DĖMESIO
Dėkoju Edvardui Šulaičiui, kad 2010 m. sausio 9 d.
,,Drauge” įdomiai pristatė a. a. Julių
Tamošiūną ir jo surinktą
ir išleistą lietuvių periodinės spaudos
bibliografiją. Šią vasarą man ją teko
peržiūrėti, žavėjausi jo kruopščiai atliktu išsamiu
darbu. Lietuvių periodika, ypatingai tą iš
ano šimtmečio pradžios, yra labai sunku susekti, nes
dažnai buvo leidžiama gan trumpai, karo ar kitomis sunkiomis sąlygomis.
J. Tamošiūno bibliografija atskleidžia lietuvių pažiūrų
įvairovę ir užregistruoja jų kultūros ir gyvenimo pėdsakus beveik
visuose žemynuose, net ir tokiuose tolimuose kraštuose kaip
Indija. Jo bibliografija nėra eilinė, bet gausiai
iliustruota,vaizdžiai pateikianti leidinių
nufotografuotus pavyzdžius arba laikraščio
antraštes. J. Tamošiūnas atliko labai didelį
darbą, ir tas darbas tikrai vertas didesnio dėmesio ir
pagarbos.
Danguolė Kviklytė
Chicago, IL
Įvairūs ,,Draugo” aprašymai Tamošiūno bibliografijoje.
Tamošiūnas, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių
bibliografija, 1832–1982. Kaunas, 1991. Išleido pats
autorius.
01-23-10
BAŽNYČIAS UŽDARO VYSKUPAI IR MES BUVĘ PARAPIJIEČIAI
Kolegos Stasio Goštauto straipsnis ,,Apie Dievą be
bažnyčių arba bažnyčią be Dievo” (,,Draugas” 2010 m. sausio
9 d.) manyje sukėlė liūdesį, kad taip gali atsitikti ir mano gražiajai
Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, esančiai Marquette Park
apylinkėje. Išsamų autoriaus rašinį verta pakabinti dar
neuždarytose lietuviškose bažnyčiose, kad jis būtų kaip
priminimas, kas gali atsitikti ir jūsų šventovei.
Žurnalistas teisingai pastebėjo, kad daugiausia bažnyčias griauna
vyskupai, norėdami už gautus pinigus apmokėti susidariusias skolas dėl
nekunigiškai pasielgusių kunigų. Bet tai tik viena medalio pusė.
Aš taip pat esu daug rašęs, kad prie bažnyčių uždarymo
prisideda buvę parapijiečiai, jų nelankydami ir neremdami
finansiškai.
Bažnyčios ir kiti įvairūs pastatai su laiku pradeda reikalauti
pataisymų. Kas užsiims jais, jeigu nebėra kam? Aš pats esu
aktyvus parapijos narys ir stebiu bažnyčios lankymą. Savaitė po
savaitės atvyksta vis mažiau. Esame apsupti ne mūsų tikėjimo žmonių.
Jau nevyksta vienos lietuvių kalba pamaldos, nes nebuvo pakankamai
lankytojų, kad apmokėtų bent susidariusias pamaldų išlaidas.
Senoji bažnyčių statytojų karta miršta, o jų atžalos nesirūpina
tėvų pastatytomis bažnyčiomis.
S. Goštauto paminėtą Custer, MI buvusią lietuvių bažnyčią esu
lankęs. Reikia džiaugtis, kad ji nėra nugriauta, nes dabar ten lietuvio
net su žiburiu nerasi. Esančiose parapijos kapinėse radau šimtus
lietuviškų pavardžių. Buvo laikai, kad apylinkėje tik
lietuviškai kalbėjo.
Su liūdesiu prisimename Šv. Jurgio parapijos didžiulę bažnyčią,
jau nugriautą, lietuvių gyventoje Bridgeport apylinkėje. Bažnyčios
panaikinimo darbą atliko vyskupijos darbuotojas lietuvis kunigas, nors
buvo daug kovojama dėl jos išlaikymo.
Savo grožiu galinti prilygti Lietuvoje esančiai Švento Petro ir
Povilo bažnyčiai lietuvių pinigėliais statyta Švento Kryžiaus
bažnyčia Town of Lake apylinkėje, skerdyklų rajone, nebuvo nugriauta,
bet perėjo į meksikiečių katalikų rankas. Buvo bandoma ją
išlaikyti, bet, sumažėjus lankytojų skaičiui iki 10 ir mirus
lietuviui kunigui, lietuviškos pamaldos buvo panaikintos. Į
lietuviškų pamaldų tęstinumą daug pastangų buvo įdėjęs a. a.
Algis Regis.
Reikia tikėti, kad lietuviškų parapijų lankytojai atkreips
dėmesį į S. Goštauto, Romualdo Kriaučiūno, Vytauto Volerto ir
mano perspėjimus apie lietuviškų bažnyčių grėsmę būti
nugriautoms arba, geriausiu atveju, perleistoms kitai tikinčiųjų
grupei. Norint išsaugoti lietuvių statytas bažnyčias tereikia
tik vieno – lankyti jas ir remti savo ištekliais.
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL
01-22-10
MESKITE TAS KVAILYSTES
Atnaujinti „Draugo” prenumeratą siunčiu 150 dol. ir nė
cento daugiau. Kas metus jūsų laikraščio kokybė mažėja. Lietuvių
kalba kraipoma su visokiais kvailais žodžiais kaip
„stendas”, „reisas”, „makiažas”,
žmonių pavardžių galūnės keičiamos.
Už 150 dol. aš norėčiau sulaukti daug geresnių dalykų. Jūs
giriatės, kad esate „100 metų” sulaukę, bet vis ubagaujat
dėl „aukų”. Tikras laikraštis neubagauja, bet
pragyvena ir užsidirba iš reklamų. Dabar prašote, kad
pratęsčiau prenumeratą už astronominę kainą ir dar be gėdos
reikalaujate ne tik, kad pridėčiau auką, bet dar sumokėčiau
pašto paslaugas.
Žiūrėkite, kad ką nors naudingo spausdintumėte. Viskas apie Lietuvą,
labai mažai apie Amerikos lietuvius. Juk ar „Draugas”
– ne „Amerikos lietuvių laikraštis”? Man visai
nesvarbu, kas ten veikiama Europoje. Meskite visas tas jūsų kvailystes,
arba kitais metais aš mesiu „Draugą”.
Linas Regis
Saint David, AZ
01-16-10
NETIESA
„Draugo” šeštadienio priede (2010 m. sausio 2
d.) Raimundas Marius Lapas rašo, kad „1949 m. Vladas
Baltrušaitis įsteigė Čikagos lietuvių vyrą chorą, kuris vėliau
tapo Čikagos lietuvių operos branduoliu”. Tai netiesa!
Kai 1948 m. birželio 18 d. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas po
kelerių metų Amerikos Lietuvių Tarybos, BALF’o ir kitų tautinių
grupių pastangų dėka išleido mums labai svarbų įstatymą,
pavadintą Displaced Persons Act 774, suteikiant Vyriausybei teisę
įleisti 205,000 karo pabėgėlių iš Europos stovyklų, į Čikagą
atvyko daug gerų choristų, dainavusių žymiuose choruose Lietuvoje ir
Vokietijoje.
Todėl 1949 metų vasarą Alfonsas Gečas ir Vytautas Radžius suorganizavo
42 rinktinių balsų Vyrų chorą, kuriam dirigavo A. Gečas. Bet kai A.
Gečas pasitraukė iš tų pareigų, norėdamas tęsti muzikos
studijas, Vyrų choro valdyba 1952 m. kovo 22 d. pakvietė muziką Bronių
Jonušą būti Vyrų choro dirigentu. Jam išvykus gyventi į
Omaha miestą, valdyba pakvietė dirigentu muziką ir solistą Vladą
Baltrušaitį tik 1954 metų gruodžio 29 d., neseniai pradėjusį
vargonininkauti Šv. Jurgio parapijoje Bridgeporte.
Tokie duomenys yra užprotokoluoti Vyrų choro valdybos protokolų knygoje.
Vytautas Radžius
Chicago, IL
TAIP, AŠ SUKLYDAU
Taip, aš suklydau. Skaitydamas Jūratės Vyliūtės monografiją
,,Valdas Baltrušaitis” (Vilnius, 1999), radau tokias
pastabas:
,,Vyrų chorą Baltrušaitis padarė ne vien Chicagos, bet ir
apskritai JAV išeivijos favoritu. Juozas Žilevičius rašė,
kad ‘išimtinai Vlado Baltrušaičio sugebėjimų
dėka’ Chicagos vyrų choras pasiekė labai aukštą
meistriškumo lygį ir dainavo nepaprastai sunkius kūrinius
– ‘teisiog neįtikėtina, jog dainuoja mėgėjų choras’.
Mylėjo, brangino Baltrušaitis tą chorą, sakė, jog gyvenant
Chicagoje ‘darbas su vyrų choru buvo vienintelė šviesi
mano gyvenimo prošvaistė’.” (p. 211)
,,Stebėdami Baltrušaičio veiklą, Amerikos lietuviai
kalbėjo: kur Baltrušaitis – ten ir choras (...)” (p.
212)
,,Vieni Baltrušaitį vadino operos įkūrėju, kiti operos tėvu,
treti operos siela, o stačiusiems ‘Rigoletto’, jis
paprasčiausiai buvo pastatymo vadovas (...)” (p. 223)
Baltrušaitį klaidingai pavadinau Čikagos lietuvių vyrų choro
steigėju, tačiau nemanau, kad tai menkina a. a. A. Gečo ir V. Radžiaus
nuopelnus šiam muzikiniam vienetui. Jiedu, kartu su
Baltrušaičiu, atliko milžinišką vaidmenį sukuriant tai,
kuo mes dar ir dabar tebesididžiuojame – Lietuvių operą Čikagoje.
Raimundas M. Lapas,
Oak Park, IL
01-15-10
DIEVDIRBIAI IR GAILOS RŪPINTOJĖLIS
Rūpintojėliai yra sukurti dievdir bių, kurių istorija yra tikrai įdomi.
Vienu laiku kunigai barė juos už jų kūrinį – Dievą pavargusiu
veidu. Naują amatą vadino nuodėme. Nešventino koplytėlių su namų
darbo dievukais. Žemaičių vyskupas Domininkas Tiškevičius 1752
m. net buvo uždraudęs įsileisti dievdirbių kūrinius į kapus,
šventorius ir bažnyčias. Su laiku net reikalauta kryžiaus
piešinį duoti klebonui patvirtinti. Daug kur klebonas rastą
netikusį kryžių liepdavo sudeginti.
Pasukime istorijos laikrodį keletu šimtu metų į priekį – į
2001 metus. Tais metais UNESCO lietuvių kryždirbystės tradiciją kartu
su kryžių simbolika paskelbė pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo
šedevru. Visa tai aprašoma Onos Pečiulienės vadovautos
grupės parengtoje knygoje ,,Šalis ta Lietuva…”
(išleido ,,Lietuvos rytas” ir Mokslo ir enciklopedijų
leidybos institutas, Vilnius, 2009).
Po poros valandų pasiskaitymo apie dievdirbius paštininkas
atnešė Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicott miestelio
(,,Draugas”, 2010 m. sausio 2 d.). Ten plačiai skaitomas autorius
su skaitytojais pasidalija savo pokalbiu su Rūpintojėliu. ,,Daug
lengviau aiškintis tam, kuris neprieštarauja,
neužgaulioja ir atleidžia”, – rašo J. Gaila.
Šventa teisybė!
Prie straipsnio pridėtoje nuotraukoje autorius atrodo ne mažiau
susirūpinęs nei pats Rūpintojėlis. Atrodo, kad vienas kitą supranta.
Belieka klausimas – ar toje nuotraukoje matomas Rūpintojėlio
atvaizdas buvo kokio tvarkdario iš anksto patvirtintas ir
aprobuotas?
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI
01-14-10
VERTA SPECIALAUS LAISVĖS KOVOTOJŲ PAGERBIMO
„Draugo” dienraštyje rašant apie partizanus
paprastai kalbama tik apie vyrus. Pamirštama, kad svarbų
vaidmenį turėjo ir moterys.
Čia noriu porą žodžių parašyti apie vieną iš jų –
Janiną Valevičiūtę. Daugumai tai nežinoma pavardė, bet turėtų būti
žinomesnė. Aš ją pažinau iš tų laikų, kai ji buvo mano
sesers Janinos bendraklasė Utenos gimnazijoje. Baigusi ją su teise
mokytojauti pradžios mokyklose J. Valevičiūtė trumpą laiką mokytojavo
Aukštaitijoje, bet greit įsijungė į antisovietinę veiklą, buvo
susekta ir turėjo bėgti į Šimonių girią, kurioje atsidūrė
daugelis mano krašto jaunimo. Partizanavo daugelyje
Šimonių girios vietų, bunkeriuose. Siekiant suderinti veiklą,
reikėjo ryšininkų. Janina buvo pakviesta tapti ryšininke
tarp tų bunkerių. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas darbas, nes
miškas buvo pilnas stribų ir sovietinių pareigūnų. Janina
šį darbą atliko labai gerai. Spėju iš to, kad po trumpo
laiko jai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.
Kai rusai nutarė sunaikinti Šimonių girios partizanus,
panaudodami net patrankas išgriovimui jų bunkerių, tik maža
dalis pasinaudojo pasiūlyta amnestija, jei pasiduos geruoju. Tik
Valevičiūtės ne vietinės kilmės viršininkas ir dar keli
partizanai pasidavė geruoju. Jų likimas man nėra žinomas. Dauguma
pasirinko kovą ir mirtį. Tarp jų buvo ir Valevičiūtė. Ji žuvo nuo
priešo kulkos, rankoje tebelaikydama revolverį.
Suprantu, jog Lietuvoje ir Amerikoje grafaitė Emilija Platerytė laikoma
lietuvių tautos didvyre. Bet juk ji tik jodinėjo ant balto arklio ir
ragino sukilėlius nepasiduoti rusams. Niekur, bent man, neteko rasti,
kad ji pati būtų dalyvavusi kovose. Man J. Valevičiūtė yra didesnė
didvyrė už Platerytę. Neužtenka tik granitinio paminklo Svėdasuose,
skirto ne tik jai, bet ir jos bendraminčiams. Ji verta specialaus
pagerbimo.
Zenonas Prūsas
Chillicothe, OH
,,DRAUGO” KALENDORIUS – NEGIRK DIENOS BE VAKARO
Kartu su žmona Stefanija labai apsidžiaugėme netikėtai gavę
dienraščio „Draugas” 2010 metų gražų, įspūdingą, su
įdomiais paveikslais, naudingais jų aprašymais ne tik apie
prieš 600 metų įvykusį mūšį prie Tannenbergo, buvusias
prezidentūras, Lietuvos Nacionalinį muziejų Gedimino kalno papėdėje,
įvairius muziejus, memorialus, kančių koplyčią Rainiuose, bet ir apie
kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje esantį Rožinių slėpinio
parką su dviem koplyčiomis.
Vienu žodžiu, visas kalendorius, sklaidant jo puslapius, dvelkia tikrai
katalikiška dvasia, ko iš katalikiškos leidyklos
galima ir tikėtis. Už tai Jums nuoširdžiai dėkojame.
Bet štai staigmena! Kaip sako liaudis, „Negirk dienos be
vakaro”. Pasigrožėję visais paveikslais, atskleidę kalendoriaus
pirmąjį mėnesį – Sausis 2010, nustebome. Ir nusivylėme. Dėl dienų
ir datų.
Nejaugi katalikiškasis „Draugas”, lyg koks
„tavorčius”, savo skaitytojus gundo ir jiems perša
neklausyti Jo – Dievo – duoto įsakymo ,,Sekmadienį
švęsk”? Juk Pradžios knygoje 1, 2, 3, 4 skaitome:
„(...) kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus,
kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų,
kuriuos buvo atlikęs. 3. Dievas palaimino septintą dieną ir padarė ją
šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų”
(Iš Šv. Rašto).
Mano amžiaus tautiečiams, augusiems Pirmoje Nepriklausomoje Lietuvoje
ir draugavusiems su žydais, ne paslaptis, kad žydai rašo
iš dešinės lapo pusės į kairę. Tad nuo kada
„Draugas” pradės rašyti panašiai? Nuo kada
sakinys pradedamas rašyti iš kito galo?
Palyginkime, kaip kalendoriai sudaromi Lietuvoje ir beveik visose
Europos valstybėse. Sekmadienis ne pirmoji, bet septintoji savaitės
diena. Gaila, kad šitos didelės klaidos nepastebėjote anksčiau.
Dabar – šaukštai po pietų. Šis kalendorius
buvo skirtas mums, lietuviams, o ne svetimšaliams. Tad nėra
reikalo jiems pataikauti, nors ir JAV piliečiams.
„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt./ Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt.”
Leonas Venckus
Palatine, IL
01-13-10
DAR APIE KŪČIAS
Perskaičiusi Stasės Semėnienės aprašymą (,,Draugas”, 2009
m. gruodžio 31 d.) skubu savo ,,du skatikus” įmesti į nuomonių
kubilą. Klausant įvairių argumentų, bandančių pateisinti bendrines
Kūčias, išdėstytas per visą Adventą, prisiminė gerbiamos a. a.
Vasiulienės pasakymas: ,,Tie Kūčių rengėjai mums Kūčias prieš
laiką surengia, lyg šuniui kaulą numestų ir mumis atsikratytų,
kad vėliau, vakarą prieš Kalėdas, patys galėtų turėti tikras
Kūčias savo šeimoje.” Na, ar ne teisybė? Ar tie, kurie
bendras Kūčias organizuoja, vėliau, gruodžio 24 d. vakare, nesusirenka
su savo šeimos nariais prie Kūčių stalo? Tai kiek Kūčių
vakarienių reikia valgyti, norint pasisotinti?
Atsimenu, po vestuvių pirmą kartą valgiau Kūčias su vyro gimine Chicago
mieste. Ten atvyko ir vienas artimas šeimos bičiulis, kuris lyg
pasiguodė, kad nusibodo tos visos silkės ir kiti pasninko valgiai, nes
čia bus jam jau ketvirtos Kūčios. Labai nustebusi paklausiau, kelintą
valandą pradėjo valgyti? Pasirodo, nuo pat Advento pradžios. Man tokia
praktika yra visiškai nepriimtina. Kaip galima Kūčias valgyti ne
Kūčių dieną? Ar užtenka bet kurią dieną padėti ant stalo
,,vinigreto”, silkių, žuvies, paplotėlį ir pavadinti Kūčiomis?
Tai man atrodo kaip gėjų vestuvės. Jie irgi prisiekia
ištikimybę, sumaino žiedus, bet ar tai tikros vestuvės? Juk
moterystės sakramentas, paties Dievo nustatytas, yra tik tarp vyro ir
moters, nepaisant, ką kokia valdžia nustato ir kokius reikalavimus
gėjai prastumia.
Aš toli gražu nesu nusistačiusi prieš visuomeninius
suėjimus švenčių proga. Gražu, kai susirenka būrys bendraminčių
pabendrauti prieš šventes. Linksma, kai per tokį vakarėlį
atsilanko Kalėdų senelis. Nuotaikinga, kai būna bendras dainavimas,
giedojimas. Bet tai tiksliau reikėtų vadinti šventiniu suėjimu,
agape, ar pan., nes Kūčios yra tik gruodžio 24 dieną.
Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI
APIE ŠVIESININKUS – SANTARIEČIUS
Ar nepradėsime naujų ginčų, kieno kepurė didesnė?
Perskaičius gerb. Marijos Remienės laišką, kyla klausimas, ar
tik dešinioji katalikų pakraipos visuomenė jungėsi į laisvės
kovotojų eiles arba ar kitais būdais siekė laisvės Lietuvai? Nejaugi
visa likusi Lietuva ir išeivija ar jos organizacijos, įskaitant
Santarą-Šviesą, tik sėdėjo nuošalėje?
Iš tikrųjų išeivijoje visi buvome įsijungę, visi sirgome
ir sergame Lietuva. Reikėjo mūsų visų pastangų, minčių ir idėjų sukelti
tą bangą išeivijos įnaše atgaunant Lietuvos
nepriklausomybę.
Romualdas Veitas
Bostonas, MA
SIMBOLIKA AR TIKROJI DIEVO MEILĖS IŠRAIŠKA ARTIMUI?
Skaitant ,,Drauge”, „Skautybės kelyje”,
išspausdintą Aušros Jasaitytės-Petry straipsnį apie
įvykusią skautų sueigą, kurioje buvo uždegta „Betliejaus
taikos” žvakė, simbolizuojanti brolybę, draugystę ir meilę
artimui, ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar tai daroma iš
širdies – mylint savo artimą kaip patį save?
Ten taip pat rašoma, kad ši žvakės liepsna turinti apimti
visas pasaulyje meilingas širdis. Gražūs žodžiai ir didingi
norai, bet, pagal Kristaus mokslą, reikia iš naujo atgimti ir
pasisavinti šias dorybes. Yra daug taurių asmenų, bet dideliame
būryje pasitaiko vadovų, kurie tampa ,,vilkais”, nuomonėms
susikirtus. Jeigu vadovas vadovui liks „vilku”, vadovausis
turimos galios parodymu ar net neapykanta kitaip mąstančiam, nieko
nereikš uždegtoji Betliejaus meilės ir taikos žvakė. Ar
šie gražūs žodžiai nepasiliks muilo burbulu, kuris sprogs, o
grožis dings?
Skautai, vadovai, dalyvavę Kalėdinėje tuntų sueigoje ir stebėję
šios „Betliejaus meilės žvakės” uždegimą, iš
sueigos išėjo nešdamiesi pasiryžimą skleisti taiką ir
ramybę savosiose apylinkėse. Dainos žodžiai sako: „Didelis
pasaulis, pilnas abejonių (...), kad už gėrį stosi, daugeliui
netiks” arba ,,Saulės spinduliuose žėri Dievo žemės žaluma,
Dievui, artimui ir gėriui kyla skautų vėliava žalia.”
Antanas Paužuolis
Chicago, IL
01-08-10
AR INTERNETAS IŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMAS?
Mažėjantis ,,Draugo” skaitytojų ratas kelia nerimą, todėl bandoma
ieškoti kitų išeičių. Dėl interneto reikėtų labai rimtai
pagalvoti, pamąstyti, ar jis išspręs tas mūsų problemas.
Šiandien didesnę dalį ,,Draugo” skaitytojų sudaro vyresnės
kartos lietuviai. Iš jų gal tik maža dalis dirba su
kompiuteriais, o kiti iš viso jų neturi. Jei ,,Draugą”
perkelsime į internetą, tai dėl to tie mūsų skaitytojai nepirks
kompiuterio, ir mes juos prarasime. Jaunoji karta, net ir vaikai,
naršo po internetą, bet atkreipkime dėmesį, kuo jie domisi. Jų
interesai visai kiti, ir jų mes nepadarysime ,,Draugo”
skaitytojais.
Taip, gyvename technikos amžiuje, bet tas amžius įnešė daug
blogybių. Praradome tarpusavio bendravimo ryšius. Telefonas
atnešė didelę naudą, bet kartu ir nenaudą. Labai patogu telefonu
perduoti skubią žinią, išsikviesti pagalbą, patogus jis verslo
reikalams, bet jis pasidarė ir nauja bendravimo forma tarp žmonių.
Aplinkui taip ir matai žmones, iš rankų neišleidžiančius
telefonų. Niekas net nesusimąsto, kad telefonas kenksmingas sveikatai.
Grįžkime prie interneto. Žmonės, prasėdintys valandas prie interneto,
pasidaro savos rūšies ligoniais. Jie suserga internetine liga.
Dėl tos priežasties daug žmonių vengia sėdėti ir naršyti
internete. Per tokį naršymą žmogus blaškosi, jam sunku
susikaupti. Ar ne tas pats pasidarė su televizoriais? Kol televizoriai
turėjo vos kelias programas ir dar nebuvo nuotolinio valdymo pultelių,
žmonės ramiai sau žiūrėdavo vieną ar kitą programą. Vos tik atsirado
šimtai TV kanalų ir pultelių, žmonės pradėjo blaškytis po
kanalus, iš jų rankų nedingsta pultelis. Technika daro žmones
robotais.
Visai kitas jausmas ir tikras atsipalaidavimas po visų darbų
išsitiesti minkštasuolyje su laikraščiu ir ramiai
perskaityti visus jo puslapius. Nelabai daug kas po darbų bėgs prie
kompiuterio paskaityti ,,Draugą”! Tai būtų lyg ir darbas, o ne
poilsis. Net jauti tam tikrą malonumą, kai pasiimi iš
pašto dėžutės laikraštį. O kokia bus tuščia diena,
kai pašto dėžutėje jo nebus! Visos dienos pasidarys nykios.
Išnyko iš pašto dėžučių laiškai, tad
palikime, kol galima, jose dar bent laikraščius. Aš dar
kokią žinutę perskaitau kompiuteryje, bet jei gaunu ilgesnį
laišką, jį išsispausdinu ir ramiai atsisėdusi perskaitau.
Visai kitas jausmas. Aš dar ir pati parašau
laiškus ir net po 12 puslapių. Gaunu ir pati iš draugų
laiškų. Malonus jausmas imti iš pašto dėžutės ne
tik visokias sąskaitas, bet pajusti draugų artumą, šilumą. Be
rašymo, be skaitymo nyksta pati kalba, nykstame mes patys.
Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL
01-05-10
DĖL INTERNETINIO ,,DRAUGO” SIŪLAU PAKLAUKTI
,,Drauge” perskaičiau 2009 m. gruodžio 15 d. Romualdo Kriaučiūno
laišką ,,Kiek mokėtume už internetinį
‘Draugą’?’’ Ta pačia tema – gruodžio 17
d. Vytauto Kamanto laišką, kuris tai minčiai pritaria ir
pageidauja internetinio ,,Draugo”.
Suprantu, kad jiems abiems daug nepatogumų su ,,Draugo” pristatymu. Tokių žmonių yra ir daugiau.
Nežinau, ar yra kokia nors statistika, kuri parodytų, kiek lietuvių
pensininkų turi kompiuterius ir kiek iš jų jais naudojasi. Gal
neklystu galvodama, kad dauguma dienraštį skaitančių ir
prenumeruojančių yra pensininkai, kurie jį ir remia. Nors ir turiu
kompiuterį, bet juo mažai naudojuosi ir jo nemėgstu. Ir jeigu reikėtų
prie jo sėdėti vieną ar daugiau valandų ir skaityti
,,Draugą’’, to tikrai nenorėčiau daryti. Vyresnių žmonių
akys greit pavargsta ir žiūrėjimas į tą mėlyną ekraną ilgesnį laiką
tikrai nepadeda joms.
Gal mieli R. Kriaučiūnas ir V. Kamantas galėtų dar keletą metų palaukti
su internetu, kol vyrenieji pasitrauks iš šito pasaulio.
Tada jau galėsite skaityti ,,Draugą’’ internetu. O
mums jau nei ,,Draugo’’, nei kitų lietuviškų, nei
angliškų laikraščių nebereikės.
Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL
AR INTERNETINIS ,,DRAUGAS” PADIDINS SKAITYTOJŲ SKAIČIŲ?
Romualdas Kriaučiūnas, patyręs žurnalistas, savo laiške (2009 m.
gruodžio 15 d.) kėlė klausimą apie „Draugo” įvedimą į
internetą. Išvardinęs daugybę pliusų, nepažymėjo jokių
neigiamybių.
Šiuo metu „Draugą” daugiausia prenumeruoja
vyresniosios kartos skaitytojai. Gal internetiniu „Draugu”
susidomės jaunieji skaitytojai, iki šiol nesidomėję
lietuviškai spausdintu „Draugu”? Kol kas neturime
patirties, bet tikrai prarastume daugelį vyresniųjų, kadangi ne visi
turi kompiuterius, tuo labiau internetą.
Vyresniajai kartai išeinant į Amžinybę, o jaunesniesiems
nepuolant į skaitytojų eiles, „Draugo” leidėjai ir
susilaiko nuo internetinio ,,Draugo”. Gal reikėtų padaryti
skaitytojų apklausą, didžiausią dėmesį kreipiant į jaunąją kartą?
Neužtenka pasisakyti, reikia gauti užtikrinimą, kad jie prenumeruos
internetinį „Draugą”.
Laikraščio spausdinimą pervesti į internetą vien dėl to, kad
lietuviškos organizacijos, skelbiančios apie savo renginius
visuomenei, sužinos apie renginį greičiau – tokią didžiausią
naudą numato R. Kriaučiūnas. Bet pervedus ,,Draugą” į internetą
yra ir minusų.
Antanas Paužuolis,
Čikaga,
IL
2009
2008