02-03-10
LAUKIU PAAIŠKINIMO IR ATSIPRAŠYMO

,,Draugo” 2010 m. nr. 11 skaitytojas turi pasiruošti blogoms žinioms iš Lietuvos (straipsnis ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimų”).

Tačiau pradžioje – vien geros žinios. Blogi spėjimai nepasitvirtino. Nusikaltimų sumažėjo 9,4 proc., o gatvėse net 21,7 proc. Nusižengimų teismo taisyklėms nesumažėjo, o padidėjo 0,5 proc. Eismo saugumo taisyklių pažeidimų irgi sumažėjo – 30,7 proc. Laukiu blogų žinių. O tu žinių kaip nėra, taip nėra.

Vagysčių sumažėjo nuo 49,21 proc. (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.) Liūdnieji spėjimai apie nevaldomą nusikalstamumo augimą nepasitvirtino. Nusikalstamumas viešose vietose sumažėjo net 9,4 proc. O nusikaltimai padaryti gatvėse sumažėjo net 21,9 proc. Nepasitvirtino ir nuogąstavimai, kad sunkmečiu sumažinus finansavimą policijai bus sunkiau dirbti. 2008 m. nusikaltimų išaiškinimas ne tik sumažėjo, bet ir padidėjo 0,5 proc.

Tie, kurie laukia blogų žinių, turi nusivilti. (Vagysčių sumažėjo nuo 49,2 proc (2008 m.) iki 47,6 proc. (2009 m.), o automobilių vagysčių sumažėjo netgi 28,1 proc.). Vienintelė bloga žinia yra namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų atvejų padidėjimas. Ar tai yra pasiekta policijos, nepaaiškinta.

Koks ,,Draugo” žurnalistas nesulaukęs blogų, Lietuvą žeminančių žinių imasi klastotės? Laukiu paaiškinimo ir atsiprašymo.

Rimvydas Sidrys, M.D.
Albuquerque, NM

Gerb. dr. Rimvydas Sidrys ne iki galo pacitavo ir turbūt neatidžiai perskaitė 2010 m. sausio 16 d. ,,Drauge” pasirodžiusiame straipsnyje ,,Lietuvoje padaugėjo vagysčių ir sukčiavimo” pateiktus naujausius duomenis apie nusikaltimus Lietuvoje.

Straipsnyje rašoma, jog ,,didžiausią visų užregistruotų nusikaltimų dalį 2009 m., kaip ir kasmet, sudarė vagystės – 47,6 proc. (2008 m. – 49,2 proc., 2007 m. – 46 proc., 2006 m. – 46,8 proc.), jų užregistruota vos 3 proc. daugiau negu 2008 m.

Taigi, 2009 m. vagysčių buvo 3 proc. daugiau nei 2008 m. Paskaičiavus gauname ne dr. Sidrio minimą 47,6 proc. (tai procentas arba dalis visų nusikaltimų, o ne tik vagysčių), bet 52,2 proc. Vadinasi, 2009 m. vagysčių Lietuvoje buvo daugiau nei ankstesniais metais.

Ši išvada, kartu su padažnėjusiu sukčiavimu (kuriam aukščiau minėtame straipsnyje paskirta paskutinė pastraipa), ir atsispindi straipsnio pavadinime.

Redakcija

MAŽAI VILTIES, KAD KAS PASIKEISTŲ

Perskaitęs Jeronimo Tamkutonio komentarą „Pokalbis su Santaros– Šviesos veikėjais” (2010 m. sausio 28 d., 5 psl.), prisiminiau seną anekdotą. (Tų, kurie jį jau buvo girdėję, atsiprašau.)

Nusivedė močiutė du savo vaikaičius, šešerių ir aštuonerių metų, į zoologijos sodą. „Va, vaikučiai, čia liūtas, žvėrių karalius,” rodo močiutė. „O čia žirafa, žvėris, kuris turi ilgiausią kaklą,” toliau paaiškina močiutė. Abu berniukai linksi galvom. Prieina prie didelio paukščių narvo, kuriam, aukštai susuktam lizde, ant vienos kojos stovi gandras. „O ten, vaikučiai, tai paukštis, kuris jus mamytei atnešė.” Tada jaunesnis pasižiūri į vyresnįjį brolį ir tyliai, kad močiutė negirdėtų, klausia: „Ar pasakykim bobutei, ar tegul ji miršta nesužinojus?”

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


ATĖJO LAIKAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ PASISAKYMAMS

Algimantas S. Gečys pakvietė  lietuvių profesionalus, specialistus pasisakyti dėl JAV prezidento keliamų sveikatos draudimo pakeitimų (S. Gečys ,,Būtina svarstyti ir JAV opius klausimus”, „Draugas”, š. m. sausio mėn. 22 d.).

Šiuo metu Amerikoje įtemptai keičiamasi nuomonėmis dėl norimo įvesti sveikatos draudimo. ,,Draugo” skaitytojai norėtų turėti galimybę išklausyti įvairių sveikatos specialistų nuomones. Gal jų pasisakymai sukeltų didesnį kraujo spaudimą kai kuriems dienraščio skaitytojams, kurie sako, kad neranda nieko įdomaus ,,Drauge”. Daktarų, advokatų, įvairių socialinių reikalų žinovų pasisakymai gal nepasiektų Amerikos Kongreso narių, bet būtų gerai išgvildenti lietuvių visuomenėje. Yra sakoma: „Kalk geležį, kol ji karšta.”

 Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


02-02-10
PIKTUMU NIEKO NEPASIEKIAMA

Piktai ir net grasinančiai š. m. sausio 22 dieną ,,Draugo” laiškų skyriuje nuskambėjo Lino Regio laiškas ,,Meskite tas kvailystes, arba aš mesiu ‘Draugą’”.

Pirmiausia norisi pasakyti, kad kiekvieno laisva valia – nori užsisakyk dienraštį, nori – ne. Viskas priklauso, kokiomis akimis į viską žiūrime: vienam visur pelai, o kitas ir peluose ras deimantų. Niekad nepajutau, kad ,,Draugas” prisispyrusiai reikalautų aukų. Gauni vokelį iš ,,Draugo”, pasidedi ir, jei nori, jei gali, pasiunti auką.

Ne redakciją reikėtų kaltinti dėl straipsniuose pasitaikančių tarptautinių žodžių, bet tuos straipsnius rašančius. Visados po kiekvienu straipsniu yra parašiusiojo pavardė, tad paprasčiau būtų, kad to žmogaus dėmesį atkreiptume į jo/jos padarytas klaidas, tada gal tas visiems į naudą išeitų. L. Regis savo laiške rašo, kad ,,Drauge” neteisingai rašomos pavardžių galūnės, bet neparašė kieno. Redakcija bando taisyti, bet dirbant su daug straipsnių vienas kitas žodis prasmunka nepastebėtas. Tai – ne tragedija ir nereikia jos daryti.

Patarčiau, skaitant straipsnius, kreipti dėmesį į straipsnio mintis, temą, o neblusinėti po juos ir ieškoti, už ko prisikabinti. Yra ,,Draugo” archyvuose senų numerių. Pasiskaitykime, pereikime per jų puslapius ir pamatysime, kiek ten įvairių žodžių, klaidų rasime. Klaidų rasime ir amerikiečių laikraščiuose, knygose ir kitur.

 Mano nuomone, ,,Draugas” vis gerėja. Štai pasiėmiau šeštadienio laikraštį ir tikrai buvo ką skaityti. Užtruko net kelias valandas, kol visą dėmesingai perskaičiau ir dvasiškai pasistiprinau. Ar atkreipėme dėmesį, kad redakcija kiekvienam straipsniui suranda atitinkamas nuotraukas, kas patį straipsnį pagyvina, prideda iš archyvų surastas aprašomų žmonių nuotraukas?

Jeigu L. Regis pasigenda straipsnių iš vietinio lietuviško gyvenimo, tai – ne redakcijos kaltė. Jei niekas neparašo, jų ir nėra. Pavyzdžiui, Lemonto Lietuvių Bendruomenė. Ar ji iš viso egzistuoja? O juk ji yra pati didžiausia Lietuvių Bendruomenė už Lietuvos ribų! Beveik nieko negirdime apie ją, niekas nieko neparašo apie ją spaudoje. Susidaro įspūdis, jog šiuo metu aktyvesnė yra Brighton Park, palyginti mažutė, Lietuvių Bendruomenė, apie jos veiklą randu daugiau žinių, nuotraukų. O kur tie mūsų apdovanoti iškilieji žurnalistai? Matome dar Romualdo Kriaučiūno, Edvardo Šulaičio straipsnius ir jiems padėka, bet buvo jų ir daugiau.

Nieko nesigirdi ir apie Lemonto Maironio mokyklą, o ji juk taip pat yra didžiausia mokykla pagal mokinių skaičių už Lietuvos ribų! Ne daug ką girdime ir apie kitų Lietuvių Bendruomenių veiklą. Jos egzistuoja, bet būtų visiems įdomu apie jų veiklą daugiau pasiskaityti.

Žinios apie Lietuvą ir pasaulį yra svarbios ir labai reikalingos. Koks būtų laikraštis be pasaulio žinių? Ar neapsidžiaugiame, kai amerikiečių spaudoje randame aprašymus apie Lietuvą ar lietuvius? Tada nesakome, kad tie laikraščiai kvailystes rašo.

 Gerb. L. Regi, patarčiau nemesti ,,Draugo”, bet atsikratyti pykčio. Tada visas gyvenimas prašviesės, ir kvailystės nebeliks kvailystėmis.

Nijolė Nausėdienė,
Homer Glen, IL



KAS PARAŠYS KNYGĄ APIE CHICAGOS LIETUVIUS?

Perskaičiau Petro Petručio straipsnį „Drauge” (2009 m. spalio 3 d.) apie žmogų, kuris sakė, jog nėra knygos apie Chicagos lietuvius. Įdomu, kad man lankantis bibliotekininkų suvažiavime, priėjus prie „Arcadia Publishing” (knygų leidyklos) stendo, nustebau, pamačiusi įvairius veikalus apie svetimų tautų žmones Amerikos apylinkėse arba miestuose. Užklausiau, kodėl nėra knygos apie lietuvius Chicagoje, nes yra knyga apie lenkus. Gavau atsakymą, kad ta leidykla labai mielai išleistų knygą apie lietuvius, jeigu kas nors ją parašytų.

Man taip pat atėjo mintis, kad yra lietuvių, gimusių Amerikoje, kurie studijavo žurnalistiką, pvz., Laimonas Briedis, kuris parašė knygą apie Vilnių. Gal kas nors iš jį pažįstančių duotų jam mintį parašyti knygą apie Chicagos lietuvius?

O gal net ir Stasė Semėnienė, kuri puikiai valdo plunksną, ir net anglų kalba atsako Mariui Lapui, duodama suprasti, kad ji taip pat puikiai ir angliškai moka, sugalvotų parašyti knygą apie lietuvius Chicagoje?

Visgi turėtų kas nors atsirasti iš Chicagos rajono, kuris žino apie lietuvių emigraciją, lietuvišką veiklą ir supranta lietuviškos visuomenės gyvenimą.

Į „Arcadia Publishing” galima kreiptis tiesiogiai arba jų internete www.arcadiapublishing.com gauti įvairių žinių.

Aldona Noakaitė-Pintsch
West Milford, NJ


01-30-10
MIELI IR BRANGŪS TAUTIEČIAI,

Atsistatydindamas iš užimamų pareigų nuoširdžiai dėkoju už mūsų prasmingą bendradarbiavimą, už Jūsų supratimą, palaikymą, vertingus pasiūlymus bei konstruktyvią kritiką, už šiltą bendravimą bei daugybę neužmirštamų akimirkų.

Esame Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo dvidešimtmečio išvakarėse. Tai Laisvės dvelksmo, žmogiško orumo ir pasididžiavimo mūsų Tėvyne Lietuva metas. Kartu tai laikas, kupinas permainų, iššūkių ir išbandymų, reikalaujantis susitelkimo, tarpusavio pasitikėjimo ir solidarumo. Mes jau ne kartą įrodėme, jog nepaisant sunkumų išliekame vieningi, sustipriname lietuvišką pradą ir kylame naujam skrydžiui.

Tvirtai tikiu, kad Valstybės ryšių su užsienio lietuviais srityje įvykusios permainos jau netolimoje ateityje duos apčiuopiamų rezultatų, o tarpusavio santykiai bus pakylėti į naują kokybinį lygmenį. Tikiu, kad ,,Globalios Lietuvos” idėja taps gyvu kūnu, organiškai įaugsiančiu į mūsų širdis ir protus, įgalinančiu mus savo žinias, patirtį bei energiją skirti Dabarties ir Ateities Lietuvos kūrimui.

Visiems pasaulio lietuviams nuoširdžiai linkiu ieškoti ir atrasti, puoselėti ir branginti vertybes, vienijančias ir jungiančias XXI amžiaus pasaulio lietuvių šeimą, saugančias ir tvirtinančias mūsų lietuviškąją savastį šiandienos pasaulyje.
Nepaisant pasikeitimų, išlieku kartu su Jumis, vieningas savo mintimis ir siekiais.

Nuoširdžiai Jūsų,
Vygaudas Ušackas
2010 m. sausio 26 d.


MALONAUS JAUSMO APIMTAS

Aldonos Žemaitytės straipsnį „Saulės atspindžiai ir kančios aura” („Draugo” šeštadieninis priedas, 2009 gruodžio 26 d., p. 4), apžvelgiantį naujai pasirodžiusią knygą „Gintautas Gavenavičius. Lino mūka/Flaxen mysteries”, perskaičius, apima malonus jausmas. O jis malonus todėl, kad šis labai savitas „lino skulptorius” iš Lietuvos lino sugebėjo per dar vieną „mūką” iš aštraus lino stiebų sukurti kažką ir labai paprasto, ir kartu labai sudėtingo. Menininkas ne tik giliai įsisavino lino savybes, bet jis vaizdžiai išnaudojo, lenkdamas, vyniodamas, pindamas ir rišdamas standrų plaušą meistrišku miklumu.

Iš prie apžvalgos pridėtų iliustracijų matyti, kad Gavenavičiaus kūriniuose neatmezgamai susipina ir krikščionybė, ir lietuviškoji pagonybė, panašiai, kaip ir gausiuose mūsų liaudies meno pavyzdžiuose. Kalbant apie pagonybės užuominas menininko darbuose, ryškėja, kad jos nesiriboja vien tik lietuviška pagonybe. Yra jose ir... egiptietiškos pagonybės atgarsių. Jie gana ryškūs iliustracijoje „Pieta, 1988”. Čia Dievo Motinos rankos ir pirštai primena Egipto faraonų mumijų druskos skiedinyje suvytintas, medvilnės raiščiais apvyniotas, ant krūtinės sukryžiuotas rankas, o niekuo nedengti lino stiebai atrodo lyg tūkstantmečių išdžiovinti raumenys ir sausgyslės. Tai daug daugiau nei lietuviškos liaudies menas, tai – visuotinis menas.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


VARDAI IR PAVARDėS

Patiko Romualdo Kriaučiūno straipsnis apie jo vardą ir pavardę, atvykus jam į JAV (,,Draugas”, 2010 m. sausio 23 d.). Ir aš tą patyriau. Atvažiavome su Jacevičius pavarde. Tėvo šeimoje buvo naudojamos pavardės Ječius ir Jacevičius. XX amžiaus pradžioje, jei norėjai mokytis, turėjai turėti ,,lenkišką” ar sulenkintą pavardę.

Į JAV atvykome kaip imigrantai su tikra viza, kurios laukėme 5 metus. Tuo metu galėjo imigruoti tik 300 lietuvių. Ta privilegija pasinaudojo žydai iš visos Europos. Jie susirado tėvų, senelių ir gal net prosenelių su ,,lietuviška giminyste”.

Tėvas žinojo, kad JAV duodama mažai vietos parašams. Tai sako, pasirašykime Ječiais. Geroji dėdienė norėjo padėti ir, man imant ,,Social security” kortelę, gerai nenugirdusi sutrumpino vardą iš Kęstas į Kęstus. Priimant JAV pilietybę, keičiant pavardę iš Jacevičiaus į Ječių, tarnautojas klausė, ar norėčiau pakeisti ir vardą. Atsisakiau to ,,malonumo”. Einant į pensiją, norėjau susigrąžinti pilną vardą ,,Social Security” sistemoje. Pareikalavo daugybės įrodymų. Sakiau, pamirškite. Buvo užsiminta, kad turėsiu sunkumų gaunant pensiją, nes FICA ėjo Kęstučio vardu. Manau, Dievo ranka globojo, ir nė cento nepraradau. Medicare ir draudimai yra Kęstus vardu.

Kariuomenėje, kitaip nei R. Kriaučiūnas, su pavarde neturėjau jokių problemų. Kaip vyko šaukimai rikiuotėje ir prieidavo prie mano pavardės, visuomet visi sustodavo ir iššaukę pavardę paklausdavo: ,,Soldier, was this correct?” Niekas klaidų nedarydavo.

Vienintelį kartą, kada turėjau nemalonumų su pavarde, buvo universitete. Turėjau žydelį fizikos mokytoją. Fizikos klasė vyko kartu su ,,premed” studentais, daugiausia Čikagos žydeliais. Jie gaudavo penketukus, o mano laboratorijos raportus mokytojas sukritikuodavo. Baigiau su D. Tas mokytojas klasėje vis suniekindavo mano pavardę. Kai pataisydavau, jo atsakymas būdavo: ,,Jezus was the only one who walked on water.” Iš galo klasės draugė sulaikė mano ranką su 10 svarų svoriu, kuri jau beveik buvo pakelėje.
  
Kęstutis Ječius
Villa Park, IL



01-23-10
NEBUVAU ,,DONATOWSKI JANUTOWICZ”

Perskaitęs Joseph Gailos (Juozo Gailevičiaus) įdomų straipsnį apie pavardes (,,Draugas”, 2010 m. sausio 16 d.), turiu mažą pastabėlę. Abejoju, ar labai daug senosios (prieškarinės) emigracijos lietuvių savo pavardes patys lenkino, kaip mielas Josephas savo straipsnyje teigia. Jeigu jų pavardės buvo sulenkintos, tai tas tikriausia buvo įvykę jau pačioje Lietuvoje, o ne į Ameriką atvykus. Ligi pat Pirmojo pasaulinio karo lenkinimo įtaka Lietuvoje buvo dar stipri.

Gailos minimos lietuviškos pavardės – Sakevičius ir Petrauskas – pačios nėra grynai lietuviškos, nes galūnė ,,-evičius” yra slaviška ,,-ewicz”, o galūnė ,,-auskas” tai lenkų ,,-owski”.

Lietuvių lenkinime daugiausia darbavosi Lietuvos dvasininkai ir dvarininkai. Pats ,,Anykščių šilelio” autorius, lietuvis vyskupas, poetas Antanas Baranauskas (1831–1902), rašė savo pavardę Baranowski ir Seinų kunigų seminarijoje su klerikais tiktai lenkiškai kalbėjo, nors laikė save lietuviu ir lietuviškai ne prasčiau mokėjo.

Kai kuriems kunigams nei ,,-evičius” nei ,,-auskas” dar nebuvo užtenkamai lenkiška. O kunigai ne tik bendrai turėjo didelę įtaką anų laikų Lietuvoje, bet ir krikštijant užrašydavo vaiko pavardę lenkiškai, taip ji ir likdavo visam amžiui. Mano pro-prosenelis, miręs 1872 metais, buvo Jucevičius. Ant jo antkapio Žemaitijos Šatės kapinėse užrašas lietuvių kalba, išskyrus pavardę, kuri užrašyta ,,Jucewicz”. Ant antkapio mano prosenelio Petrausko, irgi gryno žemaičio lietuvio, į akmenį įkalta ,,Piotrowski”. (Turėjome ir kitus gimines Žemaitijoje – vienas žemdirbys buvo Gečas, o Gečo brolis, turintis daugiau žemės, vadino save Gecevičiu. Bet čia jau platesnė tema.)

Kartą vaikščiodamas senose Vilniaus Bernardinų kapinėse, kuriose beveik visi antkapiai su lenkiškomis pavardėmis, priėjau prie moteriškės, tvarkiusios vieną lietuvišku užrašu kapą. Pasakiau ,,Padėk Dieve!” ir prasitariau, kad čia beveik vien lenkų kapinės, retas antkapis lietuviška pavarde. Gana aštriai ji atsiliepė: ,,Kur tau čia lenkai! Čia Lietuvos kraštas, tiktai pavardės sulenkintos.” Ir pradėjo man rodyti antkapius su lenkiškomis pavardėmis ir aiškinti kurie tie ,,lenkai” buvo jos kaimynai lietuviai ir kokios jų tikros lietuviškos pavardės.

Lenkų okupuoto Vilniaus krašto gyventojai lenkų prievarta dokumentuose ir viešumoje galėdavo tik sulenkintus vardus ir pavardes rašyti ir naudoti. Pvz., Vytautas Valenskas turėjo tapti Witold Wolanski ir panašiai. Lietuviškame Lenkijos Suvalkų trikampyje tokia tvarka irgi buvo, ir tik ne taip seniai leista lietuviams būti lietuviais.

Donatas Januta
San Francisco, CA

 
J. TAMOŠIŪNAS VERTAS DIDESNIO DĖMESIO

Dėkoju Edvardui Šulaičiui, kad 2010 m. sausio 9 d. ,,Drauge” įdomiai pristatė a. a. Julių Tamošiūną ir jo surinktą ir išleistą lietuvių periodinės spaudos bibliografiją. Šią vasarą man ją teko peržiūrėti, žavėjausi jo kruopščiai atliktu išsamiu darbu. Lietuvių periodika, ypatingai tą iš ano šimtmečio pradžios, yra labai sunku susekti, nes dažnai buvo leidžiama gan trumpai, karo ar kitomis sunkiomis sąlygomis. J. Tamošiūno bibliografija atskleidžia lietuvių pažiūrų įvairovę ir užregistruoja jų kultūros ir gyvenimo pėdsakus beveik visuose žemynuose, net ir tokiuose tolimuose kraštuose kaip Indija. Jo bibliografija nėra eilinė,  bet gausiai iliustruota,vaizdžiai pateikianti leidinių
nufotografuotus pavyzdžius arba laikraščio antraštes. J. Tamošiūnas atliko labai didelį darbą, ir tas darbas tikrai vertas didesnio dėmesio ir pagarbos.
 
Danguolė Kviklytė
Chicago, IL
 
Įvairūs ,,Draugo” aprašymai Tamošiūno bibliografijoje.
Tamošiūnas, Julius. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija, 1832–1982. Kaunas, 1991. Išleido pats autorius.


01-23-10
BAŽNYČIAS UŽDARO VYSKUPAI IR MES BUVĘ PARAPIJIEČIAI

Kolegos Stasio Goštauto straipsnis ,,Apie Dievą be bažnyčių arba bažnyčią be Dievo” (,,Draugas” 2010 m. sausio 9 d.) manyje sukėlė liūdesį, kad taip gali atsitikti ir mano gražiajai Šv. Mergelės Marijos Gimimo parapijai, esančiai Marquette Park apylinkėje. Išsamų autoriaus rašinį verta pakabinti dar neuždarytose lietuviškose bažnyčiose, kad jis būtų kaip priminimas, kas gali atsitikti ir jūsų šventovei.

Žurnalistas teisingai pastebėjo, kad daugiausia bažnyčias griauna vyskupai, norėdami už gautus pinigus apmokėti susidariusias skolas dėl nekunigiškai pasielgusių kunigų. Bet tai tik viena medalio pusė. Aš taip pat esu daug rašęs, kad prie bažnyčių uždarymo prisideda buvę parapijiečiai, jų nelankydami ir neremdami finansiškai.

Bažnyčios ir kiti įvairūs pastatai su laiku pradeda reikalauti pataisymų. Kas užsiims jais, jeigu nebėra kam? Aš pats esu aktyvus parapijos narys ir stebiu bažnyčios lankymą. Savaitė po savaitės atvyksta vis mažiau. Esame apsupti ne mūsų tikėjimo žmonių. Jau nevyksta vienos lietuvių kalba pamaldos, nes nebuvo pakankamai lankytojų, kad apmokėtų bent susidariusias pamaldų išlaidas. Senoji bažnyčių statytojų karta miršta, o jų atžalos nesirūpina tėvų pastatytomis bažnyčiomis.

S. Goštauto paminėtą Custer, MI buvusią lietuvių bažnyčią esu lankęs. Reikia džiaugtis, kad ji nėra nugriauta, nes dabar ten lietuvio net su žiburiu nerasi. Esančiose parapijos kapinėse radau šimtus lietuviškų pavardžių. Buvo laikai, kad apylinkėje tik lietuviškai kalbėjo.

Su liūdesiu prisimename Šv. Jurgio parapijos didžiulę bažnyčią, jau nugriautą, lietuvių gyventoje Bridgeport apylinkėje. Bažnyčios panaikinimo darbą atliko vyskupijos darbuotojas lietuvis kunigas, nors buvo daug kovojama dėl jos išlaikymo.

Savo grožiu galinti prilygti Lietuvoje esančiai Švento Petro ir Povilo bažnyčiai lietuvių pinigėliais statyta Švento Kryžiaus bažnyčia Town of Lake apylinkėje, skerdyklų rajone, nebuvo nugriauta, bet perėjo į meksikiečių katalikų rankas. Buvo bandoma ją išlaikyti, bet, sumažėjus lankytojų skaičiui iki 10 ir mirus lietuviui kunigui, lietuviškos pamaldos buvo panaikintos. Į lietuviškų pamaldų tęstinumą daug pastangų buvo įdėjęs a. a. Algis Regis.

Reikia tikėti, kad lietuviškų parapijų lankytojai atkreips dėmesį į S. Goštauto, Romualdo Kriaučiūno, Vytauto Volerto ir mano perspėjimus apie lietuviškų bažnyčių grėsmę būti nugriautoms arba, geriausiu atveju, perleistoms kitai tikinčiųjų grupei. Norint išsaugoti lietuvių statytas bažnyčias tereikia tik vieno – lankyti jas ir remti savo ištekliais.

Antanas Paužuolis,
Chicago, IL



01-22-10
MESKITE TAS KVAILYSTES

Atnaujinti „Draugo” prenumeratą siunčiu 150 dol. ir nė cento daugiau. Kas metus jūsų laikraščio kokybė mažėja. Lietuvių kalba kraipoma su visokiais kvailais žodžiais kaip „stendas”, „reisas”, „makiažas”, žmonių pavardžių galūnės keičiamos.

Už 150 dol. aš norėčiau sulaukti daug geresnių dalykų. Jūs giriatės, kad esate „100 metų” sulaukę, bet vis ubagaujat dėl „aukų”. Tikras laikraštis neubagauja, bet pragyvena ir užsidirba iš reklamų. Dabar prašote, kad pratęsčiau prenumeratą už astronominę kainą ir dar be gėdos reikalaujate ne tik, kad pridėčiau auką, bet dar sumokėčiau pašto paslaugas.  

Žiūrėkite, kad ką nors naudingo spausdintumėte. Viskas apie Lietuvą, labai mažai apie Amerikos lietuvius. Juk ar „Draugas” – ne „Amerikos lietuvių laikraštis”? Man visai nesvarbu, kas ten veikiama Europoje. Meskite visas tas jūsų kvailystes, arba kitais metais aš mesiu „Draugą”.

Linas Regis
Saint David, AZ


01-16-10
NETIESA

„Draugo” šeštadienio priede (2010 m. sausio 2 d.) Raimundas Marius Lapas rašo, kad „1949 m. Vladas Baltrušaitis įsteigė Čikagos lietuvių vyrą chorą, kuris vėliau tapo Čikagos lietuvių operos branduoliu”. Tai netiesa!

Kai 1948 m. birželio 18 d. Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas po kelerių metų Amerikos Lietuvių Tarybos,  BALF’o ir kitų tautinių grupių pastangų dėka išleido mums labai svarbų įstatymą, pavadintą Displaced Persons Act 774, suteikiant Vyriausybei teisę įleisti 205,000 karo pabėgėlių iš Europos stovyklų, į Čikagą atvyko daug gerų choristų, dainavusių žymiuose choruose Lietuvoje ir Vokietijoje.

Todėl 1949 metų vasarą Alfonsas Gečas ir Vytautas Radžius suorganizavo 42 rinktinių balsų Vyrų chorą, kuriam dirigavo A. Gečas. Bet kai A. Gečas pasitraukė iš tų pareigų, norėdamas tęsti muzikos studijas, Vyrų choro valdyba 1952 m. kovo 22 d. pakvietė muziką Bronių Jonušą būti Vyrų choro dirigentu. Jam išvykus gyventi į Omaha miestą, valdyba pakvietė dirigentu muziką ir solistą Vladą Baltrušaitį tik 1954 metų gruodžio 29 d., neseniai pradėjusį vargonininkauti Šv. Jurgio parapijoje Bridgeporte.

Tokie duomenys yra užprotokoluoti Vyrų choro valdybos protokolų knygoje.

Vytautas Radžius
Chicago, IL


TAIP, AŠ SUKLYDAU

Taip, aš suklydau. Skaitydamas Jūratės Vyliūtės monografiją ,,Valdas Baltrušaitis” (Vilnius, 1999), radau tokias pastabas:

,,Vyrų chorą Baltrušaitis padarė ne vien Chicagos, bet ir apskritai JAV išeivijos favoritu. Juozas Žilevičius rašė, kad ‘išimtinai Vlado Baltrušaičio sugebėjimų dėka’ Chicagos vyrų choras pasiekė labai aukštą meistriškumo lygį ir dainavo nepaprastai sunkius kūrinius – ‘teisiog neįtikėtina, jog dainuoja mėgėjų choras’. Mylėjo, brangino Baltrušaitis tą chorą, sakė, jog gyvenant Chicagoje ‘darbas su vyrų choru buvo vienintelė šviesi mano gyvenimo prošvaistė’.”  (p. 211)

 ,,Stebėdami Baltrušaičio veiklą, Amerikos lietuviai kalbėjo: kur Baltrušaitis – ten ir choras (...)” (p. 212)

,,Vieni Baltrušaitį vadino operos įkūrėju, kiti operos tėvu, treti operos siela, o stačiusiems ‘Rigoletto’, jis paprasčiausiai buvo pastatymo vadovas (...)” (p. 223)

Baltrušaitį klaidingai pavadinau Čikagos lietuvių vyrų choro steigėju, tačiau nemanau, kad tai menkina a. a. A. Gečo ir V. Radžiaus nuopelnus šiam muzikiniam vienetui. Jiedu, kartu su Baltrušaičiu, atliko milžinišką vaidmenį sukuriant tai, kuo mes dar ir dabar tebesididžiuojame – Lietuvių operą Čikagoje.
 
Raimundas M. Lapas,
Oak Park, IL
 


01-15-10
DIEVDIRBIAI IR GAILOS RŪPINTOJĖLIS

Rūpintojėliai yra sukurti dievdir bių, kurių istorija yra tikrai įdomi. Vienu laiku kunigai barė juos už jų kūrinį – Dievą pavargusiu veidu. Naują amatą vadino nuodėme. Nešventino koplytėlių su namų darbo dievukais. Žemaičių vyskupas Domininkas Tiškevičius 1752 m. net buvo uždraudęs įsileisti dievdirbių kūrinius į kapus, šventorius ir bažnyčias. Su laiku net reikalauta kryžiaus piešinį duoti klebonui patvirtinti. Daug kur klebonas rastą netikusį kryžių liepdavo sudeginti.

Pasukime istorijos laikrodį keletu šimtu metų į priekį – į 2001 metus. Tais metais UNESCO lietuvių kryždirbystės tradiciją kartu su kryžių simbolika paskelbė pasaulio žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru. Visa tai aprašoma Onos Pečiulienės vadovautos grupės parengtoje knygoje ,,Šalis ta Lietuva…” (išleido ,,Lietuvos rytas” ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2009).

Po poros valandų pasiskaitymo apie dievdirbius paštininkas atnešė Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicott miestelio (,,Draugas”, 2010 m. sausio 2 d.). Ten plačiai skaitomas autorius su skaitytojais pasidalija savo pokalbiu su Rūpintojėliu. ,,Daug lengviau aiškintis tam, kuris neprieštarauja, neužgaulioja ir atleidžia”, – rašo J. Gaila. Šventa teisybė!

Prie straipsnio pridėtoje nuotraukoje autorius atrodo ne mažiau susirūpinęs nei pats Rūpintojėlis. Atrodo, kad vienas kitą supranta. Belieka klausimas – ar toje nuotraukoje matomas Rūpintojėlio atvaizdas buvo kokio tvarkdario iš anksto patvirtintas ir aprobuotas?

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI


01-14-10
VERTA SPECIALAUS LAISVĖS KOVOTOJŲ PAGERBIMO

„Draugo” dienraštyje rašant apie partizanus paprastai kalbama tik apie vyrus. Pamirštama, kad svarbų vaidmenį turėjo ir moterys.

Čia noriu porą žodžių parašyti apie vieną iš jų – Janiną Valevičiūtę. Daugumai tai nežinoma pavardė, bet turėtų būti žinomesnė. Aš ją pažinau iš tų laikų, kai ji buvo mano sesers Janinos bendraklasė Utenos gimnazijoje. Baigusi ją su teise mokytojauti pradžios mokyklose J. Valevičiūtė trumpą laiką mokytojavo Aukštaitijoje, bet greit įsijungė į antisovietinę veiklą, buvo susekta ir turėjo bėgti į Šimonių girią, kurioje atsidūrė daugelis mano krašto jaunimo. Partizanavo daugelyje Šimonių girios vietų, bunkeriuose. Siekiant suderinti veiklą, reikėjo ryšininkų. Janina buvo pakviesta tapti ryšininke tarp tų bunkerių. Tai buvo labai rizikingas ir pavojingas darbas, nes miškas buvo pilnas stribų ir sovietinių pareigūnų. Janina šį darbą atliko labai gerai. Spėju iš to, kad po trumpo laiko jai buvo suteiktas leitenantės laipsnis.

Kai rusai nutarė sunaikinti Šimonių girios partizanus, panaudodami net patrankas išgriovimui jų bunkerių, tik maža dalis pasinaudojo pasiūlyta amnestija, jei pasiduos geruoju. Tik Valevičiūtės ne vietinės kilmės viršininkas ir dar keli partizanai pasidavė geruoju. Jų likimas man nėra žinomas. Dauguma pasirinko kovą ir mirtį. Tarp jų buvo ir  Valevičiūtė. Ji žuvo nuo priešo kulkos, rankoje tebelaikydama revolverį.

Suprantu, jog Lietuvoje ir Amerikoje grafaitė Emilija Platerytė laikoma lietuvių tautos didvyre. Bet juk ji tik jodinėjo ant balto arklio ir ragino sukilėlius nepasiduoti rusams. Niekur, bent man, neteko rasti, kad ji pati būtų dalyvavusi kovose. Man J. Valevičiūtė yra didesnė didvyrė už Platerytę. Neužtenka tik granitinio paminklo Svėdasuose, skirto ne tik jai, bet ir jos bendraminčiams. Ji verta specialaus pagerbimo.

Zenonas Prūsas
Chillicothe, OH

,,DRAUGO” KALENDORIUS – NEGIRK DIENOS BE VAKARO

Kartu su žmona Stefanija labai apsidžiaugėme netikėtai gavę dienraščio „Draugas” 2010 metų gražų, įspūdingą, su įdomiais paveikslais, naudingais jų aprašymais ne tik apie prieš 600 metų įvykusį mūšį prie Tannenbergo, buvusias prezidentūras, Lietuvos Nacionalinį muziejų Gedimino kalno papėdėje, įvairius muziejus, memorialus, kančių koplyčią Rainiuose, bet ir apie kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje esantį Rožinių slėpinio parką su dviem koplyčiomis.

Vienu žodžiu, visas kalendorius, sklaidant jo puslapius, dvelkia tikrai katalikiška dvasia, ko iš katalikiškos leidyklos galima ir tikėtis. Už tai Jums nuoširdžiai dėkojame.

Bet štai staigmena! Kaip sako liaudis, „Negirk dienos be vakaro”. Pasigrožėję visais paveikslais, atskleidę kalendoriaus pirmąjį mėnesį – Sausis 2010, nustebome. Ir nusivylėme. Dėl dienų ir datų.

Nejaugi katalikiškasis „Draugas”, lyg koks „tavorčius”, savo skaitytojus gundo ir jiems perša neklausyti Jo – Dievo – duoto įsakymo ,,Sekmadienį švęsk”? Juk Pradžios knygoje 1, 2, 3, 4 skaitome: „(...) kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. 3. Dievas palaimino septintą dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų” (Iš Šv. Rašto).

Mano amžiaus tautiečiams, augusiems Pirmoje Nepriklausomoje Lietuvoje ir draugavusiems su žydais, ne paslaptis, kad žydai rašo iš dešinės lapo pusės į kairę. Tad nuo kada „Draugas” pradės rašyti panašiai? Nuo kada sakinys pradedamas rašyti iš kito galo?

Palyginkime, kaip kalendoriai sudaromi Lietuvoje ir beveik visose Europos valstybėse. Sekmadienis ne pirmoji, bet septintoji savaitės diena. Gaila, kad šitos didelės klaidos nepastebėjote anksčiau. Dabar – šaukštai po pietų. Šis kalendorius buvo skirtas mums, lietuviams, o ne svetimšaliams. Tad nėra reikalo jiems pataikauti, nors ir JAV piliečiams.

„Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt./ Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt.”

Leonas Venckus
Palatine, IL


01-13-10
DAR APIE KŪČIAS

Perskaičiusi Stasės Semėnienės aprašymą (,,Draugas”, 2009 m. gruodžio 31 d.) skubu savo ,,du skatikus” įmesti į nuomonių kubilą. Klausant įvairių argumentų, bandančių pateisinti bendrines Kūčias, išdėstytas per visą Adventą, prisiminė gerbiamos a. a. Vasiulienės pasakymas: ,,Tie Kūčių rengėjai mums Kūčias prieš laiką surengia, lyg šuniui kaulą numestų ir mumis atsikratytų, kad vėliau, vakarą prieš Kalėdas, patys galėtų turėti tikras Kūčias savo šeimoje.” Na, ar ne teisybė? Ar tie, kurie bendras Kūčias organizuoja, vėliau, gruodžio 24 d. vakare, nesusirenka su savo šeimos nariais prie Kūčių stalo? Tai kiek Kūčių vakarienių reikia valgyti, norint pasisotinti?

Atsimenu, po vestuvių pirmą kartą valgiau Kūčias su vyro gimine Chicago mieste. Ten atvyko ir vienas artimas šeimos bičiulis, kuris lyg pasiguodė, kad nusibodo tos visos silkės ir kiti pasninko valgiai, nes čia bus jam jau ketvirtos Kūčios. Labai nustebusi paklausiau, kelintą valandą pradėjo valgyti? Pasirodo, nuo pat Advento pradžios. Man tokia praktika yra visiškai nepriimtina. Kaip galima Kūčias valgyti ne Kūčių dieną? Ar užtenka bet kurią dieną padėti ant stalo ,,vinigreto”, silkių, žuvies, paplotėlį ir pavadinti Kūčiomis? Tai man atrodo kaip gėjų vestuvės. Jie irgi prisiekia ištikimybę, sumaino žiedus, bet ar tai tikros vestuvės? Juk moterystės sakramentas, paties Dievo nustatytas, yra tik tarp vyro ir moters, nepaisant, ką kokia valdžia nustato ir kokius reikalavimus gėjai prastumia.

Aš toli gražu nesu nusistačiusi prieš visuomeninius suėjimus švenčių proga. Gražu, kai susirenka būrys bendraminčių pabendrauti prieš šventes. Linksma, kai per tokį vakarėlį atsilanko Kalėdų senelis. Nuotaikinga, kai būna bendras dainavimas, giedojimas. Bet tai tiksliau reikėtų vadinti šventiniu suėjimu, agape, ar pan., nes Kūčios yra tik gruodžio 24 dieną.

Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI

APIE ŠVIESININKUS – SANTARIEČIUS

Ar nepradėsime naujų ginčų, kieno kepurė didesnė?

Perskaičius gerb. Marijos Remienės laišką, kyla klausimas, ar tik dešinioji katalikų pakraipos visuomenė jungėsi į laisvės kovotojų eiles arba ar kitais būdais siekė laisvės Lietuvai? Nejaugi visa likusi Lietuva ir išeivija ar jos organizacijos, įskaitant  Santarą-Šviesą, tik sėdėjo nuošalėje?

Iš tikrųjų išeivijoje visi buvome įsijungę, visi sirgome ir sergame Lietuva. Reikėjo mūsų visų pastangų, minčių ir idėjų sukelti tą bangą išeivijos įnaše atgaunant Lietuvos nepriklausomybę.

Romualdas Veitas
Bostonas, MA


SIMBOLIKA AR TIKROJI DIEVO MEILĖS IŠRAIŠKA ARTIMUI?

Skaitant ,,Drauge”, „Skautybės kelyje”, išspausdintą Aušros Jasaitytės-Petry straipsnį apie įvykusią skautų sueigą, kurioje buvo uždegta „Betliejaus taikos” žvakė, simbolizuojanti brolybę, draugystę ir meilę artimui, ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar tai daroma iš širdies – mylint savo artimą kaip patį save?

Ten taip pat rašoma, kad ši žvakės liepsna turinti apimti visas pasaulyje meilingas širdis. Gražūs žodžiai ir didingi norai, bet, pagal Kristaus mokslą, reikia iš naujo atgimti ir pasisavinti šias dorybes. Yra daug taurių asmenų, bet dideliame būryje pasitaiko vadovų, kurie tampa ,,vilkais”, nuomonėms susikirtus. Jeigu vadovas vadovui liks „vilku”, vadovausis turimos galios parodymu ar net neapykanta kitaip mąstančiam, nieko nereikš uždegtoji Betliejaus meilės ir taikos žvakė. Ar šie gražūs žodžiai nepasiliks muilo burbulu, kuris sprogs, o grožis dings?

Skautai, vadovai, dalyvavę Kalėdinėje tuntų sueigoje ir stebėję šios „Betliejaus meilės žvakės” uždegimą, iš sueigos išėjo nešdamiesi pasiryžimą skleisti taiką ir ramybę savosiose apylinkėse. Dainos žodžiai sako: „Didelis pasaulis, pilnas abejonių (...), kad už gėrį stosi, daugeliui netiks” arba ,,Saulės spinduliuose žėri Dievo žemės žaluma, Dievui, artimui ir gėriui kyla skautų vėliava žalia.”

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


01-08-10
AR INTERNETAS IŠSPRĘS MŪSŲ PROBLEMAS?

Mažėjantis ,,Draugo” skaitytojų ratas kelia nerimą, todėl bandoma ieškoti kitų išeičių. Dėl interneto reikėtų labai rimtai pagalvoti, pamąstyti, ar jis išspręs tas mūsų problemas.

Šiandien didesnę dalį ,,Draugo” skaitytojų sudaro vyresnės kartos lietuviai. Iš jų gal tik maža dalis dirba su kompiuteriais, o kiti iš viso jų neturi. Jei ,,Draugą” perkelsime į internetą, tai dėl to tie mūsų skaitytojai nepirks kompiuterio, ir mes juos prarasime. Jaunoji karta, net ir vaikai, naršo po internetą, bet atkreipkime dėmesį, kuo jie domisi. Jų interesai visai kiti, ir jų mes nepadarysime ,,Draugo” skaitytojais.

Taip, gyvename technikos amžiuje, bet tas amžius įnešė daug blogybių. Praradome tarpusavio bendravimo ryšius. Telefonas atnešė didelę naudą, bet kartu ir nenaudą. Labai patogu telefonu perduoti skubią žinią, išsikviesti pagalbą, patogus jis verslo reikalams, bet jis pasidarė ir nauja bendravimo forma tarp žmonių. Aplinkui taip ir matai žmones, iš rankų neišleidžiančius telefonų. Niekas net nesusimąsto, kad telefonas kenksmingas sveikatai.

Grįžkime prie interneto. Žmonės, prasėdintys valandas prie interneto, pasidaro savos rūšies ligoniais. Jie suserga internetine liga. Dėl tos priežasties daug žmonių vengia sėdėti ir naršyti internete. Per tokį naršymą žmogus blaškosi, jam sunku susikaupti. Ar ne tas pats pasidarė su televizoriais? Kol televizoriai turėjo vos kelias programas ir dar nebuvo nuotolinio valdymo pultelių, žmonės ramiai sau žiūrėdavo vieną ar kitą programą. Vos tik atsirado šimtai TV kanalų ir pultelių, žmonės pradėjo blaškytis po kanalus, iš jų rankų nedingsta pultelis. Technika daro žmones robotais.

Visai kitas jausmas ir tikras atsipalaidavimas po visų darbų išsitiesti minkštasuolyje su laikraščiu ir ramiai perskaityti visus jo puslapius. Nelabai daug kas po darbų bėgs prie kompiuterio paskaityti ,,Draugą”! Tai būtų lyg ir darbas, o ne poilsis. Net jauti tam tikrą malonumą, kai pasiimi iš pašto dėžutės laikraštį. O kokia bus tuščia diena, kai pašto dėžutėje jo nebus! Visos dienos pasidarys nykios.

Išnyko iš pašto dėžučių laiškai, tad palikime, kol galima, jose dar bent laikraščius. Aš dar kokią žinutę perskaitau kompiuteryje, bet jei gaunu ilgesnį laišką, jį išsispausdinu ir ramiai atsisėdusi perskaitau. Visai kitas jausmas. Aš dar ir pati parašau laiškus ir net po 12 puslapių. Gaunu ir pati iš draugų laiškų. Malonus jausmas imti iš pašto dėžutės ne tik visokias sąskaitas, bet pajusti draugų artumą, šilumą. Be rašymo, be skaitymo nyksta pati kalba, nykstame mes patys.

Nijolė Nausėdienė
Homer Glen, IL


01-05-10
DĖL INTERNETINIO ,,DRAUGO” SIŪLAU PAKLAUKTI

,,Drauge” perskaičiau 2009 m. gruodžio 15 d. Romualdo Kriaučiūno laišką ,,Kiek mokėtume už internetinį ‘Draugą’?’’ Ta pačia tema – gruodžio 17 d. Vytauto Kamanto laišką, kuris tai minčiai pritaria ir pageidauja internetinio ,,Draugo”.

Suprantu, kad jiems abiems daug nepatogumų su ,,Draugo” pristatymu. Tokių žmonių yra ir daugiau.

Nežinau, ar yra kokia nors statistika, kuri parodytų, kiek lietuvių pensininkų turi kompiuterius ir kiek iš jų jais naudojasi. Gal neklystu galvodama, kad dauguma dienraštį skaitančių ir prenumeruojančių yra pensininkai, kurie jį ir remia. Nors ir turiu kompiuterį, bet juo mažai naudojuosi ir jo nemėgstu. Ir jeigu reikėtų prie jo sėdėti vieną ar daugiau valandų ir skaityti ,,Draugą’’, to tikrai nenorėčiau daryti. Vyresnių žmonių akys greit pavargsta ir žiūrėjimas į tą mėlyną ekraną ilgesnį laiką tikrai nepadeda joms.

Gal mieli R. Kriaučiūnas ir V. Kamantas galėtų dar keletą metų palaukti su internetu, kol vyrenieji pasitrauks iš šito pasaulio. Tada jau galėsite skaityti ,,Draugą’’  internetu. O mums jau nei ,,Draugo’’, nei kitų lietuviškų, nei angliškų laikraščių nebereikės.

Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL


 AR INTERNETINIS ,,DRAUGAS” PADIDINS SKAITYTOJŲ SKAIČIŲ?

Romualdas Kriaučiūnas, patyręs žurnalistas, savo laiške (2009 m. gruodžio 15 d.) kėlė klausimą apie „Draugo” įvedimą į internetą. Išvardinęs daugybę pliusų, nepažymėjo jokių neigiamybių.

Šiuo metu „Draugą” daugiausia prenumeruoja vyresniosios kartos skaitytojai. Gal internetiniu „Draugu” susidomės jaunieji skaitytojai, iki šiol nesidomėję lietuviškai spausdintu „Draugu”? Kol kas neturime patirties, bet tikrai prarastume daugelį vyresniųjų, kadangi ne visi turi kompiuterius, tuo labiau internetą.

Vyresniajai kartai išeinant į Amžinybę, o jaunesniesiems nepuolant į skaitytojų eiles, „Draugo” leidėjai ir susilaiko nuo internetinio ,,Draugo”. Gal reikėtų padaryti skaitytojų apklausą, didžiausią dėmesį kreipiant į jaunąją kartą? Neužtenka pasisakyti, reikia gauti užtikrinimą, kad jie prenumeruos internetinį „Draugą”.

Laikraščio spausdinimą pervesti į internetą vien dėl to, kad lietuviškos organizacijos, skelbiančios apie savo renginius visuomenei, sužinos apie renginį greičiau – tokią didžiausią naudą numato R. Kriaučiūnas. Bet pervedus ,,Draugą” į internetą yra ir minusų.

Antanas Paužuolis,
Čikaga, IL


2009

2008