02-02-12
PJoe Pa, RIP
Krepšinio sportas Lietuvoje ir net išeivijoje yra tapęs
vos ne antrąja lietuvių religija. Amerikiečiams tokia religija yra
tapęs ir jų amerikietiškas futbolas. Jau vien šio
laiškučio antraštė rodo, kokie yra populiarūs Amerikoje
akademinio futbolo žaidėjai ir ypač jų sėkmingi treneriai. Sausio 22 d.
mirė gal žymiausias šios sporto šakos atstovas –
Penn State University komandos 85metis treneris Joe Paterno, dar
žinomas kaip „tėvas” – Joe Pa.
Jam mirus, prie jo garbei futbolo stadione pastatyto bronzinio paminklo
pasklido šimtai lapelių su raidėmis ,,JOEPA, RIP”, taip
parodant nepaprastą prisirišimą, linkint jam amžinos ramybės.
Sporto ir kituose laikraščių puslapiuose tuojau pasipylė
nesibaigiančios pagyros Paterno, smulkiai išvardinant jo
ilgametės karjeros pasiekimus: laimėtų rungtynių (409!), medalių,
pagyrimų ir įvairiausių kitokių apdovanojimų skaičių, jau nekalbant
apie tai, „kiek tūkstančių jaunų studentų atletų jis yra pavertęs
tikrais vyrais”.
Penn State kadaise buvo tik nežymi žemės ūkio akademija, kuri per 46
metus Paterno vestą sėkmingą futbolo programą tapo visoje Amerikoje
žinoma Pennsylvania valstijos mokslo įstaiga. Jo komandos rungtynės
savoje aikštėje sutraukdavo 100,000 žiūrovų, kurie per vieną
sezoną universitetui atnešdavo apie 20 mln. dol. pajamų. Paterno
tapo neliečiama įžymybe, kurios negalėjo kritikuoti net pats
universiteto prezidentas.
Kai Paterno vyriausiojo padėjėjo Jerry Sandusky seksualiniai
„žaidimai” su jaunais berniukais 2002 m. pasiekė Paterno
ausis, jis, užuot pranešęs apie tai policijai, ir toliau tęsė
sportui ir visai amerikiečių kultūrai būdingą
„win-at-all-cost” politiką. Pagaliau 2009 m. apie Sandusky
sužinojo valstijos prokuratūra. Bet tik praėjusį lapkritį viskas
iškilo aikštėn, ir universiteto Taryba nutarė Paterno
atleisti iš pareigų, nors ir nedrįso jam kelti bylos. Praradęs
darbą, Penn State treneris po kelių dienų iš savo gydytojo
sužinojo turįs plaučių vėžį. Sandusky laukia teismo.
Mums tai turėtų būti pamoka, kad net žymiausi futbolo treneriai nėra
neklystantys pusdieviai, bet tik žmonės su įgimtomis charakterio ar
tinkamo apsisprendimo silpnybėmis.
„Toronto Globe and Mail” redaktorė Margaret Wente JAV
universitetų futbolą pavadino tikrąja JAV religija ir palygino ją su
Katalikų Bažnyčios kardinolais, ilgai toleravusiais pedofiliją.
„Abi šios institucijos yra vyrų vadovaujamos valdžios,
turtu ir veidmainiavimu pagrįstos galybės”, – rašė
Wente.
Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL
Reikia pasikliauti sava politika
Sutinku su Algio Virvyčio laiško ,,Tikėtis JAV ir Izraelio
paramos – vaikiškas naivumas” mintimis
(,,Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.). Leonidas
Ragas retoriškai klausia: jei negalime pasitikėti Amerika,
tai kuo? (,,Draugas”, 2012 m. sausio 19 d.) Aš manau, jog
reikia pasikliauti sava išmintinga užsienio politika. Dabar ne
1940 metai, kad vadovautumėmės anų laikų pamokomis. Džiaugčiausi, kad
Lietuva būtų lyg tiltas tarp JAV ir Rusijos, vestų tikrai nepriklausomą
politiką ir Maskvos, ir Washington, DC atžvilgiu, turėtų savigarbą ir
savo moralines vertybes. Iš tokios politikos būtų
didžiausia nauda Lietuvos paprastiems žmonėms. Dabar matome, kaip
Lietuvos valdžia pataikauja, reiškia amžiną ištikimybę
JAV ir drįsta tai daryti visos Lietuvos žmonių vardu. Ar anksčiau ne
taip elgėsi Lietuvos komunistų vadai Maskvoje? Lietuvos valdantieji
seniai išdavė Sausio 13-osios aukų atminimą, kurie
žuvo už tikrai Nepriklausomą ir Teisingą Lietuvą.
O kad dabar Lietuva tos tikros Nepriklausomybės neturi, gerai
pasako Prano Nagio išsakyta mintis jo atsakyme
(,,Draugas”, 2012 m. sausio 17 d.) į mano laišką
,,Lietuvos tautos interesai – svarbiausi”
(,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 13 d. Jis rašo, kad dvigubos
pilietybės diskriminuojantį įstatymą Lietuva galėtų priimti tik
išstojusi iš Europos Sąjungos ir įsivedusi totolitarinį
režimą. Tai, kad tik lietuvių tautybės žmogus, jeigu jis to vertas,
turi turėti teisę į dvigubą pilietybę be jokių apribojimų, jis vadina
,,diskriminuojančiu”. Bet juk tai nepriklausomos
valstybės vidaus reikalas, ir tam nereikia jokio totolitarinio
režimo. Jeigu aš nuvažiuočiau į kokią Ispaniją ir, man
suteikiant Ispanijos pilietybę, pasakytų, kad aš turiu
atsisakyti savo įgimtos pilietybės, nors ispanų tautybės žmogus
gali turėti Ispanijos ir dar kokios nors kitos šalies pilietybę,
man net į galvą neateitų mintis, kad mane diskriminuoja.
Gediminas Kairys
Mokena, IL
01-31-12
Pradžioje ir man nelabai sekėsi
Perskaitęs Romualdo Kriaučiūno sausio 17 d. „Drauge”
išspausdintą pasakojimą apie jo pirmuosius žingsnius atvykus į
Ameriką, prisiminiau, kad ir aš tais laikais vos nebuvau įpuolęs
į bėdą. Mano pirmoje darbovietėje, tarp kitų, dirbo ir Amerikoje gimęs
japonas, vardu Yoneo Fukuda. Vieną dieną, diskutuojant apie Antrąjį
pasaulinį karą, jį, kaip japoną, pavadinau „Jap”, kaip dar
Vokietijoje buvau girdėjęs amerikiečius juos vadinant. Kaip ir
Kriaučiūnui atsitiko, Yoneo, supratęs iš mano akcento, kad ir
aš dar neseniai išlipęs iš laivo, tik perspėjo
mane taip daugiau nekalbėti, kitaip jis savo kumštims duosiąs
darbo.
Netrukus susidraugavome, ir aš Yoneo pradėjau vadinti
„Yo”, visai nenujausdamas, kad tas „Yo” mane į
bėdą įklampins. Vieną dieną ateina pas mane bosas ir klausia, kur
aš padėjęs vieną brėžinį. Kadangi aš jį buvau atidavęs
tam japonui, bosui sakau: „I gave it to Yo.” Bosas ilgai
kratė savo galvą ir vis tvirtino, jog aš jam to brėžinio
nedaviau. Norėdamas įrodyti, kad tikrai taip buvo, nuėjau prie Yo,
atsiėmiau savo brėžinį ir jį nunešiau bosui, sakydamas jam:
„See, I did give it to Yo.” Pagaliau bosas gardžiai
nusijuokė, supratęs, kad mano tartas „Yo” nereiškė
„you”. Panašių nesusipratimų buvo ir daugiau, kol
nepagerėjo mano angliškas tarimas.
O Kriaučiūno anūko Gyčio pasiūlymas juodosios rasės žmones vadinti
„afrikonais” ir man patiko. Kol kas nors nesugalvos
tinkamesnio žodžio.
Aleksas Vitkus
Palos Heights, IL
01-28-12
Lietuvis laivo ,,Costa Concordia” tragedijoje
Visiškai nenustebsiu, jei paaiškės, jog Lietuvos
Respublikos pilietis Tomas Romikaitis, kol kas vienintelis žinomas
lietuvis, plaukęs dabar jau pusiau paskendusiame italų ,,Costa”
linijos laive, nebuvo žinomas LR ambasadoje Italijoje, nes... nebuvo
užsiregistravęs kaip keliautojas. Kodėl? Todėl, kad jis greičiausiai
tame turistiniame laive dirbo.
Kaip ir jaunas, žvalus Andrius, su kuriuo susipažinome laive
,,Sundream’’, paskutinį kartą lankydamiesi Kubos Havanos
uoste. Jis pasipasakojo, kad jo žmona dirba kitame kelionių jūromis
turistiniame laive, kad tikėjosi trumpam su ja pasimatyti, kai abu
laivai atplauks į Cozumel salos uostą... Pora Lietuvoje paliko vaikutį
tėvų ir senelių priežiūrai. Dienos metu Andrius vikriai dirbo kelneriu
aplink baseiną. Pavakaryje tiesiog bėgte žemyn laiptais nešiojo
sulankstytus stalus, su vos trumpa atvanga su mumis pasikalbėti po
senosios Havanos žvaigždėtu dangumi...
Edmundas Petrauskas
London, Canada
Ar dar kas nors prisimena šį paprotį?
Etnologė Skaidrė Urbonienė pokalbyje su Lietuvos radijo laidos
„Gyvoji istorija” vedėja Inga Beruliene („Kuo savita
lietuviškoji kryždirbystės tradicija”,
„Draugas”, 2012 m. sausio 10 d.) teigia, kad,
besistažuodama Olandijoje, sužinojusi „apie ženklus, kuriuos
statydavo prie namų, mirus tos šeimos nariui. (...) Taip kaimo
ar miesto žmonės sužinodavo, kad šiuose namuose yra
velionis”. Šis įdomus teiginys priminė dar vaikystės
metais Lietuvoje išgyventą gražų, kiek skirtingą, bet
panašų, to paties tikslo siekiantį paprotį. Velionį
pašarvojus, būdavo smulkiai sukapojama krūva eglišakių.
Jie būdavo sudedami į pintines, o šios išdalinamos
vaikams (kuriems tai buvo didelė garbė ir atsakomybė), kad jais
išbarstytų žalią taką, nuo mirusiojo namų iki svarbesnės miesto
ar miestelio gatvės, kad praeiviai, juo sekdami, galėtų ateiti ir
velionį pagerbti. Ar šį paprotį dar kas nors prisimena?
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
Lietuva: 22 - 50 - 22 = ??
1918 - 1940 = 22 laisvės metai.
1940 - 990 = 50 okupacijų metai.
1990 - 012 = 22 laisvės metai.
Per pirmuosius 22 laisvės metus Lietuva stiprėjo. Per 50 okupacijos
metų Lietuva kentėjo. Per antruosius 22 laisvės metus Lietuva silpnėjo.
700,000 lietuvaičių išdūmė iš Lietuvos... 71 proc. dar
Lietuvoje likusių lietuvių norėtų išlėkti.. Ir tik vienas kitas
sugrįžo. Ką atneš tretieji 22 metai?
Antanas Klimas
Rochester, NY
01-26-12
Iš didelio rašto išeita iš krašto
Šių metų ,,Draugo” sausio 10 d. numeryje, paskutiniame
puslapyje, prie skelbimų, pastebėjau labai keistą nuotrauką ir dar
keistesnį užrašą po ja. Nuotraukos ir teksto autorė –
Vilija Vakarytė (reikia manyti, jog ji ir pateikė šią nuotrauką
,,Draugo” redakcijai). Mane, kaip šaulę ir birutietę,
kasmetinių Dariaus ir Girėno minėjimų dalyvę ir vienų iš tų
minėjimų organizatorių, šokiravo ir pati nuotrauka, ir tekstas
– dėl nepagarbos padorumui ir tiesai.
Kiek man yra žinoma, ir tai užfiksuota visuose Čikagos
lietuviškuose leidiniuose (,,Draugas”, 2010 m. rugpjūčio 3
d. ir 2010 m. liepos 16 d.; ,,Amerikos lietuvis”, 2010 m. liepos
24 d. ir 2011 m. liepa, nr. 29; ,,Čikagos aidas”, 2010 m. nr. 28
ir 2011 m. nr. 27), Čikagoje kasmet minint Dariaus ir Girėno
transatlantinio skrydžio metines, sudaromas tai datai paminėti Dariaus
ir Girėno komitetas. Jį laisvanorišku pagrindu sudaro įvairios
lietuvių organizacijos ir pavieniai asmenys. Po minėjimo sudaryto
komiteto nariai išsiskirsto, ir tiek komiteto, tiek jos vadovo
arba pirmininko nelieka. Taip vyksta kiekvienais metais, kaip ir visame
civilizuotame pasaulyje. Juk tikriausiai ir ,,Draugo”
dienraščiui minint 100 metų jubiliejų buvo toks komitetas, buvo,
bet būtų keista, jei jis egzistuotų tokiu pavidalu ir šiomis
dienomis, o jo buvęs pirmininkas kaip toks prisistatinėtų spaudoje.
Būtų ne tik keista, bet ir juokinga.
Kodėl visa tai rašau? Rašau dėl to, kad Čikagoje
rašoma apie niekur neegzistuojantį, Illinois valstijos
registruose neįregistruotą Dariaus ir Girėno komitetą ir jo pirmininką
gerb. Algimantą Barniškį. Nesuprantu, kam juokinti Čikagą,
klaidinti skaitytojus, kelti visai nereikalingas aistras? Juk tokiais
veiksmais rodoma didžiulė nepagarba ne tik ,,Draugo”
skaitytojams, bet ir drąsiųjų lietuvių lakūnų atminimui, JAV Lietuvių
Bendruomenei, žinant, jog A. Barniškis yra JAV LB narys ir JAV
LB XIX tarybos narys. Tad kokiam komitetui ir kam atstovauja minėtas
komitetas ir jo pirmininkas, kas yra jo nariai ir steigėjai, į
šį klausimą V. Vakarytė ir minėtas komitetas neatsakė ir po
šiai dienai. Nors pereitų metų ,,Amerikos lietuvyje” (2011
m. rugpjūčio 4 d.), buvo viešai į juos kreiptasi, o savo
komentarus šiuo klausimu išsakė ir JAV LB Lemont
apylinkės valdybos narys Gediminas Kairys (,,Amerikos lietuvis”,
2011 m. rugpjūčio 11 d.).
Ar ne geriau būtų būti šiek tiek kuklesniems,
nuoširdesniems, neaukštinti ir nesureikšminti
savęs, juk jei kažką padarei gero, tai tas gėris arba geras darbas
pasilieka tarp mūsų, tuo labiau, kad mūsų nedidelė lietuviška
bendruomenė ir taip žino, kas yra kas Čikagoje.
Dabar atrodo, kad iš didelio rašto išeita
iš krašto, arba juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Nebūkime kvailinami ir klaidinami.
Stasė Paulauskas
Chicago, IL
Šitoks talentas...
Š. m. sausio 17 d. „Drauge” žinutė ,,STT sulaikė
Kauno vicemerą” mane sukrėtė. Kaip taip galima! Skaitau:
„42 metų K. Kriščiūnui savivaldybėje buvo pavesta rūpintis
aplinkos gerinimu ir ekologija, ekologine plėtra ir investicijomis,
miesto ūkiu, savivaldybės turto ir statybų priežiūra, urbanistika ir
architektūra, verslo skatinimu ir sąlygų verslo plėtrai sudarymu.”
42 metų amžiaus K. Kriščiūnas sugebėjo užimti net 6 čia
išvardytas pareigas, būdamas vicemeru Kauno miesto
savivaldybėje. Tikiu, kad savivaldybėje, o ir Kauno mieste, yra ir
daugiau žmonių, norėjusių kur nors pritapti, bet ne visiems taip
sekasi. O gal galioja čia pasakymas: „Kas veža, tam ir
krauna”?
Va, čia ir pradedu galvoti, kad mūsų žmonės – savanaudžiai. Ponas
K. Kriščiūnai, pasidalinkite tomis pareigomis su keletu bedarbių
architektų ar kitų. Jei visi paliks Tėvynę, ieškodami duonos ir
darbo svetur, kas tada mokės Jums algą už „vicemejėravimą”?
Pagal užimamas pareigas esate beribių talentų žmogus, bet leiskite ir
kitiems kasdienės duonos užsidirbti.
Gediminas Kazėnas
Lemont, IL
01-19-12
Dar apie Kūčias
Nors adventas pasibaigė sulaukus šv. Kalėdų, skaitytojai
nerimsta dėl Kūčių datos. Klausimą dėl Kūčių neseniai
,,Drauge’’ kėlė Kostas Mačiulis (2011 m. gruodžio 21 d.) ir
Gražina Kriaučiūnienė (2012 m. sausio 5 d.).
Niekas iš lietuvių Kūčių datos nekilnoja. Gruodžio 24 d. vakarą
Kūčias švenčia tie, kurie turi savo šeimas ir
artimuosius. Labai gražu ir prasminga, kai organizacijos vienminčiai
susirenka kartu ne ,,baliavoti’’, bet rimtai pasidalinti
kalėdaičiais, palinkėti linksmų Kalėdų – Kristaus gimimo
šventės.
Čia rašančiai 2011 metais teko dalyvauti trejose Kūčiose:
vyresniųjų skaučių, ateitininkų ir JAV LB Cicero apylinkės. Visose buvo
rimtis ir susikaupimas. Daug metų LB Cicero apylinkė rengia vadinamą
agapę su gera programa ir paskaita. Praėjusio advento sekmadienį,
gruodžio 11 d., buvo ypatinga diena – Gaudete, arba džiaugsmo
sekmadienis (apie tai parašė Aldona Bikulčienė,
,,Draugas’’, 2011 m. gruodžio 22 d.). Po lietuviškų
šv. Mišių parapijos salėje vyko parapijiečių ir svečių
pabendravimas – agapė. Viešnios paskaitininkės dr. Onos
Daugirdienės išsakyti apmąstymai apie adventinį laikotarpį,
skaityti tekstai iš Šv. Rašto dvasiškai
palietė visų dalyvių širdis. Po to buvo giedamos kalėdinės
giesmės, skirtos Kristaus atėjimui, buvo tarsi rekolekcijos.
Vyresniųjų skaučių prieškalėdinėje sueigoje panašiai buvo
paminėtas Kristaus atėjimas. Draugininkės skn. dr. Vilijos Kerelytės
šiai šventei skirtas žodis ir vėliau išdalintos
kortelės, pritaikytos tos dienos rimčiai, kalėdinės giesmės bei
kalėdaičių laužyus visas apjungė prieš daugelį metų duotam
įžodžiui – ,,Dievui, Tėvynei ir Artimui’’.
Ateitininkų Kūčios pradėtos šv. Mišių auka. Šiai
šventei paruoštas kun. dr. Kęstučio Trimako pamokslas
leido kiekvienam susikaupti, prisiminti savo artimuosius, kurių jau
nėra tarp gyvųjų. Kalėdinėmis giesmėmis džiaugėsi ir giedojo ne tik
tėvai ir seneliai, bet ir vaikai.
Laimingi tie, kurie turi šeimas ir gali kartu susirinkti
gruodžio 24 d. vakare ir tradiciškai švęsti Kūčias. Jei
ne organizacijų ruošiamos Kūčios, man tektų vienai kūčiavoti
gruodžio 24 d. vakare.
Mums, lietuviams, ir dar kai kuriems kitataučiams katalikams Kūčios yra
šventas, brangus vakaras. Dauguma kitų tautų katalikų tokių
Kūčių neturi. Mes laikomės ir gerbiame savo tradicijas, gyvendami ne
savame krašte. Jei kam tokios Kūčios nepatinka, tevadina jas
agape.
Marija Remienė
Westchester, IL
Kuo galime pasitikėti?
Š. m. sausio 10 d. ,,Draugo” „Laiškų”
skyriuje Algis Virvytis („Tikėti JAV ir Izraelio parama –
vaikiškas naivumas”) atsiliepė apie mano 2011 m. lapkričio
17 d. „Drauge” paskelbtą rašinį „Dar apie 1941
m. Birželio sukilimą”. Virvytis vienur teigia, kad „Ragas
perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų
globą”, o kitur – kad „Ragas taip pat gąsdina, kad
Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos žydams”.
Apie minimą „žydų globą” ir „žydų malonę” mano
straipsnyje nėra nė žodžio. Jame kalbama apie galimybę Lietuvai
prarasti „Izraelį palaikančių Vakarų (turiu omenyje Vakarus)
šalių rodomą palankumą ir ypač Lietuvai gyvybiškai svarbų
Amerikos užnugarį”.
Iš to, kad Lietuva 2011 m. spalio mėnesį pasisakė kartu su
svariai šimtu procentų Izraelį palaikančia Amerika (kalbama apie
Ameriką) prieš Palestinos siekį tapti Jungtinių Tautų UNESCO
organizacijos nare, matyti, jog Lietuvai yra svarbiau solidarizuotis su
Amerika negu su daugeliu kitų kraštų.
Virvytis savo laišką baigia, teigdamas, kad „pasitikėti
Amerikos užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo
nugarą atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas
naivumas”. Žydų parama čia ne į temą.
Baigdamas norėčiau paklausti, jei negalime pasitikėti Amerika, tai kuo galime?
Leonidas Ragas
Itasca, IL
Vargu ar to reikėjo
Visada patrauklu pažvelgti į ,,Draugo” ,,Laiškų”
skyrių, nes dažnai požiūris į tą pačią temą pasiūlo minčių įvairumo,
nors kartais pati tema man būna ir svetima ar ,,virš mano
galvos”.
Š. m. sausio 10 d. ,,Laiškų” skyriuje
bostoniškis Algis Virvytis įtikinančiai išskaičiuoja,
kiek kartų JAV valdžia neparodė jokio dėmesio į politinę bėdą
patekusiai Lietuvai (,,Tikėti JAV ir Izraelio parama –
vaikiškas naivumas”).
Jau ir anksčiau teko pasidžiaugti daugeliu Virvyčio rašinių
kitomis temomis, tik šį kartą labai gaila, kad jis pasirinko
kitą korespondentą – Leonidą Ragą – sumenkinti, jo
rašiniui priskirdamas ,,vaikiško naivumo”
bruožą. Tiek nedaug beturime lietuvių korespondentų. Jei
viešai jiems prikišime ,,vaikišką naivumą”,
lengvai neteksime ir jų. Juk Virvyčio argumentai kalbėjo patys už
save. Toks palyginimas Virvyčio minčių nepadarė labiau
įtikinančiomis ar jo paties didesniu. Tad vargu ar to reikėjo.
Faustas Strolia
Oak Forest, IL
Lietuviškos mįslės...
Kanadoje, beveik vidurkelyje tarp Atlanto rytuose ir Ramiojo vandenyno
vakaruose, jau nuo seno gyvuoja miestelis Vilna (dar rašomas
Wilna vardu).
Niekad, niekur negirdėjau paaiškinimų, iš kur atsirado
šis su lietuviškumu susijęs miestelio pavadinimas. Esu
tikras, jog nesu vienintelis tai pastebėjęs. Ar niekam nerūpi
pasiknisti ir sužinoti apie šio miestelio kilmę?
Šiomis dienomis daug kalbama apie naują nebylųjį filmą ,,The
Artist”, kuriame dailiai atkurtas 1930-mečio juodai baltas
nebylių filmų pasaulis. Jam nesigailima aukščiausių pagyrimų.
Gal ir ,,Oskaro” sulauksime.
Filmo režisierius – Michel Hazanavičius. Neseniai Kanados TV 19
(prancūzų kalba) kanalas valandą kalbėjosi su šio filmo
režisieriumi. Ką žinome apie jį?
Šiomis dienomis žinios skrieja milisekundėmis. Ar mes vis dar klampojame mėnesiais?
Edmundas Petrauskas
London, Canada
01-17-12
Jei lietuvių tautos interesai svarbiausi
Nustebino gerb. Gedimino Kairio laiškas „Lietuvių tautos
interesai – svarbiausi” („Draugas”, 2011 m.
gruodžio 13 d.), kuriame jis rašo: „Judėjimas LPI ir visi
dori lietuviai kovoja už dvigubą pilietybę tik lietuvių tautybės
žmonėms. Tad tie, kas gimė Lietuvoje, nesvarbu, kokia jų tautybė, yra
lygiateisiai Lietuvos piliečiai, skirtumas tik toks, kad, jeigu
nelietuvių kilmės žmogus priima savo tautos ar kitos šalies
pilietybę, jis automatiškai praranda Lietuvos.”
Už ką kovoja Judėjimas LPI, sunku pasakyti, nes paskutiniu metu jo
forume apie dvigubą pilietybę mažai beužsimenama, o vyksta
karštos diskusijos apie ateivius, konspiracines teorijas ir
panašius niekus. Jeigu kartais esate blogos nuotaikos ir norite
save pralinksminti, paskaitykite šio forumo dalyvių pasisakymus
– nukrisite iš juoko. Beje, iš visų
užsiregistravusių forumo dalyvių diskusijose visą laiką dalyvauja tie
patys 10–15 dalyvių, tad ir forumu tai sunku pavadinti. Jei
anksčiau, būdamas šio forumo dalyviu, stebėdavausi, iš
kur jo aktyvieji nariai turi tiek neapykantos Lietuvai ir jos
institucijoms, tai vėlesni debatai parodė, kad šio forumo
nariams nesvetima ir komunistinė propaganda.
Keista, kad šiais laikais, kai informacija taip plačiai yra
prieinama, dar yra naivių ar neišmanančių žmonių, kurie mano,
kad Lietuva XXI amžiuje, būdama Europos Sąjungos nare, galėtų priimti
įstatymą, diskriminuojantį dalį valstybės piliečių. Pagalvokite apie
tarptautines ir vidines tokio įstatymo pasekmes. Neabejoju, kad
lietuviai myli savo tėvynę, kai kurie taip labai myli, kad net negali
išsiversti be JAV pilietybės. Vis dėlto būkime realistai ir
įvertinkime, kokioje aplinkoje gyvename. Tokį diskriminuojantį įstatymą
Lietuva galėtų priimti tik išstojusi iš ES ir įsivedusi
totalitarinį režimą. Nemanau, kad tai realu.
Iš esmės naujojo LR Pilietybės įstatymo, įsigaliojusio 2011 m.
balandžio 1 d., 7 straipsnis irgi yra diskriminuojantis, nes
piliečiams, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11
d., leidžia turėti dvigubą pilietybę, o išvykusiems vėliau
– neleidžia. Kadangi šis įstatymo straipsnis galioja
visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, ES nuostatoms jis
neprieštarauja. Daliai JAV lietuvių ši 7-to straipsnio
nuostata nepatinka, bet vietoj to, kad kovotų už šios nuostatos
panaikinimą, Judėjimas LPI ir buvo įkurtas tam, kad šią nuostatą
praplėstų ir dvigubą pilietybę galėtų gauti ir po 1990 m. kovo 11 d.
iš Lietuvos išvykę, kaip sužinome iš Kairio
laiško, lietuvių kilmės piliečiai, kas, kaip jau minėjau, ES
nepriimtina.
Tai gal kovojama už tai, kad dvigubą pilietybę galėtų gauti visi
piliečiai, išvykę iš Lietuvos? Ar įsivaizduojame, kokią
Pandoros skrynią atidarytumėme? Visi rusai, žydai, lenkai, gyvenę ar
gimę Lietuvoje, po nepriklausomybės atkūrimo išvykę ar dar
išvyksiantys iš Lietuvos, galėtų atsikurti LR pilietybę.
Ar tai ir nebūtų didžiausia grėsmė Lietuvai, kurios taip bijo Kairys? O
jeigu lietuvių tautos interesai – svarbiausi, tai visai
uždrauskime dvigubą pilietybę. Už tai ir kovokime.
Pranas Nagys
Waukegan, IL
Dėkingi vaikai
Norime padėkoti už atliktą gerą darbą – pagalbą projektui ,,Vaikų
svajonės”. Šiemet bendromis jėgomis mums pavyko pasiekti,
kad projekto metu būtų įgyvendintos 1.440 vaikų svajonės, kurių vertė
viršija 140 tūkst. Lt. Vaikai labai džiaugėsi gautomis
dovanėlėmis ir yra labai už tai dėkingi:
Lukas (14 m.) – „Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, buvau
be galo laimingas, visiems savo draugams rodžiau ir džiaugiausi. Labai
noriu padėkoti tam žmogui, kuris išpildė mano svajonę.”
Renata (8 m.) – „Buvo labai nedrąsu atidaryti dovaną.
Paprašiau mamos, kad ji apžiūrėtų kartu du manimi. Labai norėjau
gauti tokį lėlių vežimėlį, todėl sakiau mamai, kad greičiau eitume
namo, nes labai norėjau pradėti greičiau žaisti. Pažadu šitą
dovaną labai saugoti.”
Mantas (8 m.) – „Aš svajojau apie radijo bangomis
valdomą mašiną. Gavęs dovaną, labai apsidžiaugiau, nes
nesitikėjau, kad gali išsipildyti ši svajonė. Aš
dabar be galo laimingas.”
Visus vaikų atsiliepimus galite rasti puslapyje www.vaikusvajones. lt.
Ačiū už Jūsų gerumą ir tikimės, kad sutiksite prisidėti prie projekto
sėkmės ir 2012 m.!
Projekto ,,Vaikų svajonės” komanda
01-14-12
Skaitau su malonumu
Su malonumu skaitau Juozo Gailos apmąstymus iš Ellicot
miestelio. 2011 metų gruodžio 10 d. „Drauge” Gaila savo
apmąstymus pradėjo nuo manęs. Ir tai privertė mane susimąstyti. Taip,
mes aptariame viso pasaulio problemas ir, jei tikėsite, daug problemų
ir išsprendžiame. Gal būtų mažiau problemų pasaulyje, bet visa
bėda yra žmona. Jau, rodos, reikės Barack Obama rašyti ar
skambinti, kaip susitvarkyti su Afganistanu, kai staiga pasigirsta
balsas iš miegamojo: „Gana, jau gana, marš greit į
lovą, Afganistanas nepabėgs, kitą savaitę sutvarkysite. Ir
nepamiršk išleisti katino į lauką.”
Gaila rašo, kad mes nesiskundžiame nei sveikata, nei skausmais.
Jei nesiskundžiu skausmais ar sveikata, tai tik dėl to, kad Gaila nėra
daktaras. O skausmų tai buvo ir yra. Abiem skaudėjo petį, man nuo
teniso, Juozui – nuo lapų grėbimo (ir gerai, nesigirs daugiau,
kad turi daug žemės ir traktoriumi važinėja po pievas). Bet kad Juozas
jaustųsi geriau, turiu pasakyti, kad kai man petys sugijo, tai kažin
kokia gyslelė trūko virš kulno (per tenisą). Kai po keturių
savaičių ji sugijo, tai pirmą kartą išėjus į teniso
aikštę, kažkas šlaunyje trūko. Ir vėl trys savaitės kai
šlubuoju. Žinoma, žmonai nieko nesakau, bandau daugiau sėdėti ar
stovėti. Kai klausia, kodėl neinu žaisti, tai kaltę verčiu ant
senatvės.
Taip, mes prenumeruojame ir „Draugą”, ir „Amerikos
lietuvį”, ir, turiu prisipažinti, kartais ir „Čikagos
aidą” pažiūriu, nes jie turi labai daug anekdotų.
Man malonu, kad Gailai patiko, ką sakau pabudęs, ar kad sakau, jog
norėčiau numirti miegodamas. Bet Juozas teisingai sako – jei
būtume musulmonai, tai tiesiog lauktumėme kiekvieno ryto, kad galėtume
sutikti septyniolika nekaltų merginų. Aš gal nesu toks
„prašmatnus”, sutikčiau ir kaltas, ir gal kokių
penkių užtektų, juk aš jau persiritau per
aštuoniasdešimt metų. Atsiprašau, kad turiu
baigti, nes girdžiu (Evutė) žmona jau varo į lovą. Ir dar katiną turiu
išleisti.
Algirdas Skudzinskas
Middletown, DE
Apie ,,Draugo” 2012 metų kalendorių
Puikus 2012 metų „Draugo” kalendorius. Tai trumpa Lietuvos
istorijos santrauka – pamoka ateinančioms kartoms. Dėkoju
redakcijai ir „Draugo” darbuotojams.
A. Lauraitienė
Plainfield, IL
Labai įdomus 2012 metų ,,Draugo” kalendorius – tiesiog
norisi tas visas vietas Lietuvoje aplankyti. Gal pasiseks kada nors!
Aldona Pintsch
West Milford, NJ
01-12-12
Ar tai priimtina?
2011 m. gruodžio 11 dieną vyko Marquette Park parapijiečių
susirinkimas. Kartu su savaitiniu parapijos biuleteniu parapijiečiai
gavo ir metinę parapijos finansų ataskaitą. Būtų gerai, kad tokios
ataskaitos būtų išspausdintos bent vieną savaitę prieš
susirinkimą, kad parapijiečiai galėtų su jomis geriau susipažinti.
Susirinkime trumpą žodį tarė parapijos administratorius kun. Jaunius
Kelpšas. Po jo apie parapijos finansinę padėtį anglų kalba
kalbėjo parapijos finansinių reikalų vedėjas, vėliau atsakęs į
iškeltus klausimus. Parapijietis Joe Kulys papasakojo apie
arkivyskupijos draudimo bendrovės išsisukinėjimus pataisyti
parapijos pastatus, kurie nukentėjo nuo ledų krušos.
Paaiškėjo ir arkivyskupijos „gudravimas” imant
iš parapijos aukštus procentus už paskolą, kai tuo tarpu
tokią pat paskolą būtų už mažesnius procentus galima gauti kitur.
Nustebau 2011 m. gruodžio 24 d. „Drauge” perskaitęs Ligijos
Tautkuvienės aprašymą „Metinis Švč. M. Marijos
Gimimo parapijos susirinkimas”, kur ji pusę savo straipsnio
paskiria parapijos finansiniams reikalams aprašyti. Ji į
susirinkimą atėjo apie 30 min. pavėlavusi, kai pagrindiniai finansiniai
reikalai jau buvo apkalbėti ir aptarti.
Ar asmuo į spaudą gali rašyti apie tai, ko jis pats negirdėjo ir
nematė? Korespondentė susirinkime ir dalyvavo, ir tuo pačiu nedalyvavo.
Kad ji susirinkime dalyvavo, yra pusė tiesos, kita pusė tiesos yra
melas. Kyla klausimas, ar „Draugo” skaitytojams yra
priimtini tokie reportažai, kuriuos rašo renginiuose ne visą
laiką buvę ir ne viską girdėję bei matę korespondentai?
Jeronimas Tamkutonis
Chicago, IL
Jei aš, tai – ne ,,visi"
Algimanto Gečio straipsnis ,,Svarstant Lietuvos pilietybės klausimą
būtina nesusipriešinti" (,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 24
d.) – geranoriškas ir kviečiantis kartu dirbti lietuvybės
vardan žodis. Šiandieninė kova dėl pilietybės iš tiesų
yra įgijusi negarbingą ir neprofesionalų atspalvį. Pradėsiu nuo to, kad
spaudoje nuolat teigiama, jog visi išeivijos lietuviai siekia
Lietuvos pilietybės. O jei aš jos nesiekiu, tada, jei esate
studijavę logikos pagrindus, jau nebegalima visų mūsų surišti į
vieną mazgą ,,visi”. Mums Lietuvos Seime atstovauja keli JAV LB
nariai, kurie vėl kalba mūsų ,,visų” vardu.
Kažkada JAV lietuvių visuomeninis komitetas buvo įteikęs JAV LB tarybai
laišką dėl dvigubos pilietybės su 9,000 parašų. Ilgainiui
tas skaičius ,,augo”, nors niekas tų parašų nei matė, nei
skaičiavo, nei tikrino, kas pasirašė. Lietuvių spaudoje ne kartą
buvo rašoma, kad šiuo metu Amerikoje gyvena per milijoną
lietuvių. Jei siekiančių dvigubos pilietybės parašų buvo
surinkta net tie 9,000, vadinasi, norintys gauti antrąją pilietybę
sudaro mažiau nei vieną procentą. Kodėl taip drąsiai skelbiama –
,,visi”?
Gečys yra teisus, teigdamas, kad mums nereikia nei atskirų judėjimų,
nei komitetų. Nuo pokario laikų Amerikoje turime JAV LB, tai kodėl ji
nesiima pareigų išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų
lietuvių nori antrosios pilietybės? Gečys pataria šios užduoties
imtis PLB valdybai, kad lietuviai nebūtų sukiršyti tarpusavyje.
Kelerius metus gyvenau viename iš Čikagos šiaurės
priemiesčių ir galiu teigti, kad PLB valdybos pirmininkei iki
šiol geriausiai sekėsi būtent supriešinti lietuvius, o ne
juos apjungti. Sakoma, kad tikrai talentingo vadovo jėga yra
sugebėjimas suvienyti žmones bendram tikslui siekti. PLB pirmininkės
veikla prieštarauja Lietuvių Chartai, kur tautinis solidarumas
yra aukščiausia tautinė dorybė.
Labai sunku suprasti, kodėl mes nesijaučiame lietuviais, jei neturime
lietuviško paso. Įdomu, kas pasikeis: ar tikrai staiga tapsime
kitokiais lietuviais, ar panorėsime būti naudingi Lietuvai ir jai
padėti, jei tą pasą gausime? Giliai tuo abejoju.
Laima Gaučienė
Elmhurst, IL
Lietuvos draugai ir likimo bendrai
Skaitant Leonardo Gogelio laišką, kuriame ginčijamasi su
Kęstučio Girniaus išsakytomis mintimis apie pasirenkamus
Lietuvos draugus užsienio politikoje (,,Dėl vyresniojo brolio”,
,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 29 d.), panorau ir aš
pasisakyti. Mūsų iškeltos mintys turbūt mažai paveiks Lietuvos
bendrąją nuomonę ar politiką, Kęstučio gal daugiau. Vis dėlto tai yra
dalykai, kurie yra svarbūs Lietuvos ateičiai ir dabarčiai. Reikėtų, kad
ir užsienyje gyvendami ne tik vadintume save tautos dalimi, bet ir
stengtumėmės prisidėti prie jos rūpesčių sprendimo.
Išspausdinti lenkų vadovų pasisakymai užgauna lietuvius. Gera
sugyventi su visais kaimynais, bet kai kaimynas rodo aiškų ir
neteisėtą priešiškumą, tenka nepulti į glėbį bučiuotis, o
santūriau laikytis. Dažnai gyvenime matome, kad buvęs artimas draugas,
pasijutęs stipresniu ar ekonomiškai galingesniu,
pasišauna įsakinėti ir išnaudoti silpnesnįjį bendrą.
Tenka atsispirti ir ieškoti jėgų kitur. Panašius
pajėgumus turintys kaimynai lengviau sukalbami, jie labiau užjaučia.
Kad galėtume didesniam atsispirti, pirmiau turime sudaryti sąjungas su
į mus panašesniais. Jau sudarius mažesniųjų sąjungą ar bent
nustačius bendros politikos gaires, galime kalbėtis su didesniu ir
vystyti platesnį junginį.
Latvija ir Estija yra mūsų okupacinio likimo bendrai. Jų siekiai ir
sunkumai panašūs į mūsų. Suomiai ir danai artimi Lietuvai ir
savo dydžiu, ir savo geografija. Su šiais suartėjus galime
manyti, kad ir Švedija su Norvegija rastų reikalą suartėti.
Baltijos jūra labiau mus jungia, nei skiria. O tuomet ir Lenkija
nebenorėtų šiauštis. Baltarusijai ir Ukrainai tai būtų
paskata su tokiu būriu ieškoti bendrų siekių. Bet ar Lietuvos
siekiams ir saugumui įgyvendinti neužtenka dabartinės mūsų tėvynės
narystės Europos Sąjungoje ir NATO?
Išryškėjus lenkų laikysenai, užėjus ekonomikos
sunkmečiui, matome, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dar
negalime mesti į atgyvenusių reikmenų sąvartyną. Teks jai dar
padirbėti. Reikia ryšius ir bendrus valstybės siekius vystyti su
Lietuvai pritariančiais ir ieškoti draugų. O mums verta savo
mintis paviešinti. Manyčiau, kad susidariusi viešoji
nuomonė turi reikšmės ir mūsų ministerijoms. Norėtume, kad su
mūsų likimo artimiausiais bendrais mes artimiausiai ir bendrautume.
O dėl Lietuvos dydžio tais laikais, kai Jogaila jungėsi su Lenkija,
tai, berods, santykis buvo panašesnis į 2:1 – Lietuvos
valstybė: Lenkija.
Algis Kazlauskas
Orland Park, IL
KAS ATSITIKO SU ,,TIKROSIOMIS” KŪČIOMIS?
Nostalgiškai
prisimenu Kūčių vakarienes mūsų keturių asmenų šeimoje, kai tik
atvykome 1949 m. į Ameriką. Vėliau, kai ištekėjau, daug metų Kūčias
kartu su vyru valgėme pas uošvius. Šeimoje dar ,,kūčiavodavo” jų dvi
dukros, žentas ir du mažamečiai vaikaičiai.
Laikui bėgant,
šeimyna didėjo, ir aplink stalą sėdinčiųjų skaičius išaugo iki 14-kos
asmenų. Griežtai laikėmės visų Kūčių vakaro papročių ir valgėme tik
tradicinius Kūčių patiekalus. Tikėjome, kad mažyliai pamažu įpras ir
darys tą patį… Deja, ne visiems tai pavyko.
Pasidarė dar
blogiau, kai, augant svetimoje kultūroje, kai kurie mūsų giminės
vaikai, o vėliau ir jų vaikai sukūrė šeimas su kitataučiais. Mišriose
šeimose tradicinis Kūčių stalas pamažu pradėjo vis labiau keistis.
Kadangi jaunimas nenorėjo valgyti silkių, ungurio, lydekos, vienur ant
stalo atsirado krevetės, kitur lašiša, dar kitur – šilti žuvies
patiekalai. Iš tikrųjų vargu ar beliko daug tokių šeimų, kuriose ant
Kūčių stalo nerasi patiekalo be sviesto ar grietinės, kaip būdavo
anksčiau Lietuvos kaime.
Kadangi ,,tikrų” Kūčių vakaras
(gruodžio 24 d.) yra šeimos ratelio šventė, ar reikia smerkti tas
lietuvių bendruomenes ir organizacijas, kurių nariai save vadina
,,broliais” ir ,,sesėmis” ir kurie, laukdami šv. Kalėdų, nori kaip tos
pačios didelės šeimos nariai ar narės pasidalinti kūčiukais ir šv.
Kalėdų palinkėjimais? Vėliau, susėdus prie bendro stalo, pasivaišinti
savo mėgstamais tradiciniais Kūčių patiekalais, išvengiant picos ir
makaronų su sūriu kvapo!
Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL
01-10-12
Tikėti JAV ir Izraelio parama – vaikiškas naivumas
Padėkos dieną svečiavomės senų šeimos bičiulių
šeimoje. Buvome 23 žmonės: nuo 20 metų politinių mokslų studentų
iki 80 metų senukų. Bevalgant prisimintas Leonido Rago rašinys
„Drauge”, kurį, pabaigus valgyti, garsiai perskaitė namų
šeimininkė („Dar apie 1941 m. Birželio sukilimą”,
2011 m. lapkričio 17 d.).
Ragas rašo, vienus saldžiai pagirdamas, paplodamas per petį,
kitus pagąsdindamas, kad išdrįso pasakyti tiesą apie Lietuvos
politikus, kurie kaip sliekai po lietaus šlapioje žemėje
šliaužioja, neturi stuburo tiesiai atsistoti ir pasakyti į akis
kiekvienam politikui, kuris lankstosi svetimoms tarnyboms ir stoja
šalia Lietuvos niekintojų.
Ragas perspėja, jog Lietuva gali prarasti Amerikos užnugarį ir žydų
globą. Ar Lietuva tikrai gali pasitikėti Amerika? Juk kiekvienas, net
ir istorijos mėgėjas, žino, kad ji atsuko nugarą Lietuvai, kai po
Pirmojo pasaulinio karo Lietuva kovojo dėl Nepriklausomybės, maldavo
Amerikos pagalbos, užtarimo ir paskolos, kuriant Lietuvos valiutą. Kai
lenkai užgrobė Vilnių, pripažintą Lietuvos sostinę, Amerika atsuko
nugarą. Kai Stalin okupavo Lietuvą 1940 m., trėmė ir žudė lietuvius,
JAV nesudraudė jo. Kai partizanai kovojo prieš raudoną
terorizmą, Amerika daug kartų žadėjo išlaisvinti Lietuvą. Galų
gale, kai Lietuva vėl išsilaisvino iš raudonojo terorizmo
glėbio, kai kone visas pasaulis buvo pripažinęs Lietuvos
Nepriklausomybę, tik tada ir Amerika nedrąsiai ją pripažino.
Ragas taip pat gąsdina, kad Lietuva praras žydų malonę, jei neatsiduos
žydams, teigia, kad žydai 1940 m. sutiko raudonuosius okupantus su
gėlėmis, nes tikėjosi, kad Stalin juos apsaugos nuo Hitler. Ragas
patvirtina, kad žydai išdavė Lietuvą rusams dėl savo gerovės.
Apsisaugant nuo Hitler jiems reikėjo važiuoti į Rusiją. Valstybės
išdavimas priešui yra nusikaltimas, baudžiamas didžiausia
bausme.
Ką žydai Lietuvai gali duoti, tai tik galvosūkį ir širdies
skausmą. Ragas nepamini tokių žiaurių sadistų kaip gydytojas Gutman,
Nachman Dušanski, Petras Raslanas ir kitų... Kodėl Ragas
nepamini šių ,,didvyrių”, kodėl jis ir Izraelis
neatsiprašo Lietuvos už tuos ir daugelį kitų žydų nusikaltėlių,
ėjusių prieš Lietuvą?
Ar lietuviai gali ramiai žiūrėti ir užtarti žydus, kaip jie žiauriai
okupuoja palestiniečių žemes, žudo, kalina ir kolonizuoja, statydami
namus okupuotose žemėse? Juk tarptautiniai įstatymai tai daryti
draudžia.
Jaunas politinių mokslų studentas, atidžiai išklausęs Rago
straipsnio, pastebėjo – Lietuva klūpčioja, lankstosi visiems,
vien tik dėl to yra ir bus išnaudojama. O pasitikėti Amerikos
užnugariu mes negalime, nes Amerika daug kartų Lietuvai buvo nugarą
atsukusi. Kaip ir žydų paramos tikėtis yra vaikiškas naivumas.
Algis Virvytis
Boston, MA
01-05-12
Dėl ŠALFASS archyvo perkėlimo į Lietuvių Išeivijos institutą Kaune
Gerb. Daiva Barzdukienė savo pasisakyme rašo: ,,Tad jei
Lietuvoje atsiranda kas nors, kas nori ir gali tokius archyvus priimti,
jais pasirūpinti ir juos profesionaliai sutvarkyti, būtų
išmintinga juos kiek galima greičiau ten persiųsti”
(,,Draugas”, 2011 m. gruodžio 22 d.).
Žinau, kad jau pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį tuometinis
ŠALFASS Centro valdybos pirmininkas Audrius Šileika ir jo
kolegos tarėsi su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektoriais
Algirdu Avižieniu, Broniu Vaškeliu ir Vytautu Kaminsku dėl
Algirdo Bielskaus surinkto lietuvių sporto archyvo perdavimo VDU
saugoti ir naudoti.
Gerai prisimenu, kad 2004 metais tuometinis ŠALFASS Centro
valdybos pirmininkas Rimantas Dirvonis lankėsi Kaune ir tarėsi su VDU
rektoriumi prof. Kaminsku, su Lietuvių išeivijos instituto (LII)
direktoriumi prof. Egidijumi Aleksandravičiumi ir su manimi dėl
Bielskaus sukaupto ŠALFASS archyvo, kaip svarbios Šiaurės
Amerikos lietuvių veiklos dalies, perdavimo LII saugoti ir tyrinėti.
Sutikimas archyvą priimti buvo duotas, tik archyvas iki dabar dar nėra
persiųstas.
Dabar skaitau, kad Lietuvos sporto muziejaus (LSM) Kaune direktorius
Pranas Majauskas irgi siūlosi priimti tą patį Bielskaus surinktą
ŠALFASS archyvą. Kyla klausimas: ar LII, ar Sporto muziejus
galės geriau sutvarkyti ir panaudoti šį archyvą? Atsakymą galite
rasti palyginę informaciją apie LSM ir LII, kurią rasite jų interneto
svetainėse: www.muziejai.lt/kaunas/Sporto_muziejus.htm ir
www.iseivijosinstitutas.lt/apiemus.
LSM puslapyje visai nerandame žodžio ,,archyvas” – ten daug
(per 6,000) eksponatų: medalių, nuotraukų, diplomų, aprangos ir t. t.
Taip pat nėra informacijos apie darbuotojus, kurie galėtų su archyvais
(laiškais, protokolais, pranešimais, spauda ir t. t.)
dirbti.
LII interneto puslapyje sužinome, kad LII Išeivijos studijų
centre dirba aštuoni mokslo daktarai iš VDU, kurie tiria
archyvus ir leidžia studijas apie įvairias Lietuvos išeivijos
gyvenimo sritis. Nuo įsteigimo LII jau išleido 29 knygas, priėmė
apie 50 archyvų, apie 100 VDU studentų parašė darbus, paremtus
LII archyvų medžiaga. Esu tikras, kad nemažai studentų mielai
rašytų ir apie išeivijos sportą, jei Bielskaus sporto
archyvas patektų į LII rinkinius.
Mano nuomonė yra ta, kad LII yra žymiai geriau pasiruošęs
parengti ir išleisti studiją apie išeivijos sportą nei
LSM. Sporto muziejaus direktorius Majauskas nusipelnė mūsų padėkos už
pasiūlymą ŠALFASS sporto archyvą gelbėti. Esu tikras, kad jis ir
jo bendradarbiai visuomet galės naudotis LII archyvais. Manau, kad
juose jau ir dabar yra vertingų žinių apie sportą išeivijoje.
Verta paminėti, kad Prezidentas Valdas Adamkus irgi skiria savo archyvą
LII prižiūrėti.
Aš pats buvau vienas iš Čikagos ,,Gintaro” sporto
klubo steigėjų, o vėliau ,,Lituanicos” stalo tenisininkas, todėl
man asmeniškai rūpi, kad sportas rastų tinkamą vietą
išeivijos istorijos studijose. Todėl nuoširdžiai
prašau visų ŠALFASS Centro valdybos narių ir kitų sporto
bičiulių palyginti LII ir LSM informaciją, pateiktą internete, ir
prieiti prie išvados, kur sporto archyvo medžiaga bus
veiksmingiau ir greičiau panaudota.
Prof. Algirdas Avižienis
VDU profesorius emeritas,
Lietuvių Išeivijos instituto valdybos pirmininkas,
Distinguished Professor Emeritus of Computer Science,
UCLA; aviz@cs.ucla.edu, aviz@adm.vdu.lt.
01-05-12
Kodėl kilnojama Kūčių diena?
Šį klausimą iškėlė Kostas Mačiulis „Drauge”
(2011 m. gruodžio 21 d.). Į klausimą kodėl sunku atsakyti, tačiau
galime pažiūrėti, kaip susiklostė, kad Kūčios pradėtos kilnoti.
Atsimenu, kai atvykome į JAV 1950 metais, stebėjome ir piktinomės, kaip
amerikonai „baliavoja“ per visą Adventą. Mums, lietuviams,
Adventas buvo susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimui
laikotarpis. Ši rimtis pasibaigdavo per Kūčias, gruodžio 24
dieną, ir prasidėdavo Kalėdų laikotarpis su kalėdiniais parengimais,
eglute, Kalėdų seniu. Nežinau, kada prasidėjo bendrų Kūčių
šventimas, bet atvykusi į Chicago po dešimties metų
šį paprotį radau jau įsipilietinusį. Tačiau Kūčių rimtis mažiems
vaikams nuobodi, tai prisireikė ir Kalėdų senelio, po to buvo
logiška ir visą kalėdinę programą prijungti. Tai taip po truputį
išnyko lietuviškas Adventas, dabar šis laikotarpis
užimtas visokiomis „kūčiomis“ ir kalėdiniais
linksmavakariais. Atrodo, kitaip ir būti negali, nepastebėjau nė vieno
kalėdinio parengimo tarp Kalėdų ir Trijų Karalių, kaip tarp lietuvių
buvo kadaise priimta.
Čia prisiminiau George Orwell „Animal Farm“. Ten gyvuliai,
perėmę tvarką, nutarė laikytis savo gyvenimo būdo ir nesielgti kaip
žmonės. Tačiau žingsnis po žingsnio jie perėmė žmonių gyvenimo būdą su
visomis ydomis ir galiausiai nuo jų ėmė niekuo nesiskirti. Taip ir
lietuviai JAV persiėmė vietiniais papročiais ir lietuviškas
adventas jau nebesiskiria nuo amerikoniško.
Tad Kūčių datos kilnojimas rodo nutautėjimą. Lietuviški
papročiai išnyko dėl patogumo ar prisitaikymo prie vietinio
gyvenimo būdo. Kai porą savaičių prieš Kalėdas mūsų sūnus Aldas
lankėsi Lietuvoje, ten žmonės akis pastatė, išgirdę, kad čia
Kūčias valgome per visą Adventą. Ten dar laikomasi tradicijų ir, jei
čia, išeivijoje, mes jų nesusigrąžinsime, tai mūsų anūkai praras
didelį turtą. Kitą rudenį, prieš rengiant kalėdinę eglutę, ar
nebūtų prasminga per Adventą rengti rekolekcijas, o Kalėdas pradėti
švęsti gruodžio 25 dieną? Tada Kūčios vėl bus tik gruodžio 24 d.
Gražina Kriaučiūnienė
Lansing, MI
2011