07-23-08
MŪSŲ OPEROS LIKIMAS NEŽINOMAS

Vienas septynių užsienio lietuvių JAV stebuklų prasidėjo su pirmosios operos pastatymu Čikagoje, kurios spektakliai įvyko 1957 m. kovo 30 ir 31 d.

Tai, kad mūsų opera išsilaikė 52 metus, tikrai verta sakyti, jog mūsų kultūrinėje veikloje vis dar vyksta nepakartojamas stebuklas, nors reikalaujantis milžiniškų pastangų. Todėl pritariame dr. Romualdui Kriaučiūnui, Stasei Semėnienei ir daugeliui kitų, kurie pasisakė už tai.

Visi Lietuvių Operos spektakliai vyko lietuvių kalba, o Lietuvoje šiuo metu operos vyksta tik originalo kalba. Iš 34 mūsų operos pastatymų su daugybe spektaklių, kai tik susidarė palankesnės sąlygos, septynios operos buvo pastatytos lietuvių kompozitorių kūrėjų.

Į mūsų operų spektaklius visada atvyksta tautiečiai beveik iš visų Amerikos valstijų ir iš Kanados. Būna amerikiečių ir kitų tautybių žmonių. Jie stebisi, kad lietuviai turi operą ir rodomas savo tautos kultūringumas.

Deja, viso to gali nebūti, nes Lietuvių Fondas, kasmet finansiškai padėjęs šiam lietuvių kultūriniam reiškiniui, šiemet pirmą kartą neskyrė jokios paramos. Skaudu ir sunku patikėti, bet tuo būdu Lietuvių Fondas prisideda prie Lietuvių Operos likvidacijos.

Vytautas Radžius
Čikaga, IL

07-23-08
,,ŠILUVOS KOPLYČIA” – SEPTINTASIS JAV IŠEIVIJOS STEBUKLAS

Atsiliepdama į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugo” 2008 m. birželio 25 d.), siūlau pridėti prie ,,stebuklų”, sukurtų išeivijoje, Vašingtone, DC, Marijos Nekalto Prasidėjimo bazilikoje įkurtą ,,Šiluvos Marijos koplyčią”. Vyskupo Brizgio pastangomis, lietuvių išeivijos aukomis pastatytą unikalaus grožio koplyčią jau aplankė milijonai maldininkų iš viso pasaulio kraštų. Ši koplyčia byloja ir amžinai bylos apie Lietuvą, jos garbingą praeitį, jos kančias ir didelę meilę Dievo Motinai Marijai. Kaip nuostabu, kad mes galime švęsti prieš 400 metų įvykusį stebuklą Amerikos žemyno didžiausioje bažnyčioje, bazilikoje, mūsų pačių ,,Šiluvos koplyčioje” šią sukaktį. Tai tikrai yra mūsų išeivijos septintasis stebuklas.

Audronė Pakštienė
Ashburn, VA

07-23-08
VIENI IŠ JAV LIETUVIŲ STEBUKLŲ

Vieni iš JAV lietuvių stebuklų yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija ir
PLC moterų pagalbinis komitetas Lemonte.
 
Marytė Černiūtė
Hinsdale, IL

07-23-08
,,FORŠMAKAS” – KOKS LIETUVIŠKASATITIKMUO?

,,Draugo” skyriuje ,,Mūsų stalui” (2008.06.26) Nijolė Nausėdienė pateikdama bulvių patiekalo ,,forsmakas” receptą, prisipažįsta nežinanti tikro šio skanaus patiekalo lietuviško pavadinimo. Nežinau jo ir aš, tačiau jei jis būtų buvęs parašytas kiek kitaip – ,,foršmakas”, būtų buvę lengviau atspėti jo kilmę. Man atrodo, kad tai yra skolinys iš vokiečių kalbos. Senoviškas vokiškas žodis ,,der Vorschmack”, angliškai verčiamas kaip ,,foretaste”. Nežinau tikslaus lietuviško ,,foretaste” atitikmens, bet siūlyčiau žodį ,,priešskonis” – tai, kuo skanaujamasi iš anksto. Gal šioje srityje nusimanantieji galėtų pasiūlyti ką nors tinkamesnio?

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH

Redakcijos prierašas. Nežinome, kaip tikrai lietuviškai vadinasi šis patiekalas. Panaršę internete, radome ir tokį pavadinimą – ,,prakandas”, tik kažin kiek jis turi bendro su tikrąja ,,foršmako” etimologija.

07-17-08
SOVIETINIAI SIMBOLIAI

Lietuvoje Seimas išleido įstatymą, kuris uždraudė Lietuvoje naudoti nacistinius ir komunistinius simbolius. Negalima bus demonstruoti sovietų kūjo ir pjautuvo ženklo bei raudonos žvaigždės. Gal galėtumėte per spaudą raginti, kad Amerikos lietuviai masiškai siųstų Vilniaus merui laiškus elektroniniu paštu (Juozas.imbrasas@Vilnius.lt), reikalaudami, kad kuo greičiausiai būtų pašalintos komunistinės stovylos nuo Vilniaus Žaliojo tilto. Jos gadina visą Vilniaus vaizdą.

Lietuviai skundžiasi, kad rusai juos okupavo, skriaudė, trėmė į Sibirą, o čia, pačiam Vilniaus miesto centre, garbingoje vietoje laiko savo okupantų stovylas.

L. Stankevičius
Laval, Quebec, Canada

07-17-08
LIETUVIŲ STEBUKLAI JAV

Man labai patinka skaityti kūrybingo ir raštingo mūsų kaimyno dr. Romualdo Kriaučiūno iš Mičigano valstijos sostinės Lansing’o miesto vedamuosius, komentarus, laiškus, straipsnius, statistikas, palyginimus ir recenzijas. Jie sukelia geras mintis, norą daugiau galvoti ir net įsijungti į diskusijas. Juos skaitydamas daug sužinau ir išmokstu.
Prieš porą savaičių dr. R. Kriaučiūnas kvietė pagalvoti ir parašyti apie JAV gyvenančių lietuvių išeivių stebuklus. Galvojau. Atrodo, kad visi jie, iki šiol ,,Drauge” jau paskelbti yra tikrai verti. Tikriausiai tokių surasim net apie septyniasdešimt septynis. Ypač jei skaičiuosime nuo maždaug 1850 metų, kai į JAV imigravo labai daug lietuvių ir pradėjo kurti pirmuosius lietuvių stebuklus: parapijas, laikraščius, lietuviškų knygų leidyklas, draugijas, klubus, chorus, teatrus, susivienijimus, vėliau konferencijas, šventes, seimus, kongresus (su tūkstančiais dalyvių) ir t.t.
Pritariu visiems iki šiol R. Kriaučiūno ir skaitytojų laiškuose suminėtiems maždaug 37 stebuklams, kurių dauguma yra tie, kuriuose mes patys (tai yra dabartiniai ,,Draugo” skaitytojai) matėme, girdėjome, dalyvavome ar dalyvaujame, arba juos kūrėme, steigėme ir dirbome. Tad stengsiuosi jų nepakartoti. Papildysiu nepaminėtais:

1. Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) 95 metų organizacija (įsteigta 1913 m.).
2. ,,Dirvos” laikraštis, pradėjęs eiti 1916 metais ir dar leidžiamas Cleveland, Ohio.
3. JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas Lietuvai (1919 m).
4. 126 lietuviškos parapijos ir bažnyčios, pastatytos iki 1955 m., vienuolijos, religinės organizacijos.
5. Jungtinės JAV lietuvių organizacijos, tokios kaip Amerikos lietuvių taryba (ALT), Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF), JAV Lietuvių Bendruomenė (JAV LB) ir kitos.
6. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimai (kurių pirmasis buvo suorganizuotas JAV lietuvių bendruomenininkų ir įvyko 1958 m. New York. Jame buvo išrinkta I-ji PLB valdyba).
7. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai (kurių pirmasis įvyko 1966 m. JAV. Jį organizavo PLB valdyba, kurią sudarė JAV bendruomeninkai ir visų JAV lietuvių jaunimo organizacijų atstovai).
8. PLB Lituanistikos katedra Ilinojaus universitete Čikagoje.
9. Lietuvių sporto klubai, ŠALFASS, jų šventės, turnyrai, kelionės (Lietuvių atletų klubas New York įsteigtas 1903 m. ir gyvuoja 105 metus).
10. ,,Lithuanian Mercy Lift”.
11. ,,Pasaulio lietuvis”, atgaivintas 1963 m. ir PLB toliau leidžiamas bei kiti leidiniai (,,Skautų aidas”, ,,Bridges”, ,,Eglutė”, ,,Vytis” (The Knight) ir kiti).
12. Įvairūs (dar nepaminėti) lietuvių fondai (Ateities fondas, ,,Dainavos” fondas, Lietuvių katalikų religinė šalpa (Lithuanian Catholic Religious Aid), PLB fondas bei daugelis kitų).
13. Balzeko lietuvių kultūros muziejus.
14. ,,Rako” skautų stovyklavietė.
15 Radijo programos JAV lietuvių telkiniuose.
16. ,,Amerikos lietuvis”, kiti nauji laikraščiai ir lietuviškos svetainės internete.
17. Dar yra daugiau, bet reikia sustoti. Per ilgas laiškas. Redakcija nepraleis.

Pastaba. Bostoniškę ,,Lietuvių Enciklopediją” išleido ne Feliksas Kapočius (žinomas kanauninkas), kaip buvo rašyta viename laiške ,,Draugui”, bet Juozas Kapočius. Abu jie kilę iš to paties valsčiaus (Žemaitkiemio) Ukmergės apskrityje. Turbūt giminės.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI

07-17-08
AMŽINAS VARGAS SU SVETIMŽODŽIAIS

Žinia, beviltiškas reikalas siekti nuoseklumo svetimžodžių rašyboje ,,Drauge”. O vienok, knieti priminti korespondentei Stasei Semėnienei, š. m. liepos 3 d. ,,Drauge” paminėjusiai eilę lietuviškų stebuklų, tarp jų ir ,,Lietuvių enciklopediją”, kad toje enciklopedijoje yra žodis ,,Partenonas” (ne ,,Parthenon”).

Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY

07-16-08
MYLĖTI LIETUVĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA?

Perskaičiau Dalios Cidzikaitės vedamąjį ,,Kritinės masės paieškos” (,,Draugas”, 2008 m. birželio 28 d.) ir straipsnį apie P. Vaitiekūno susitikimą su JAV lietuviais (,,Draugas”, 2008 m. liepos 1 d.). Jo atsakymai širdį gėlė. Mylėti Lietuvą, kokia ji yra, ir iš jos nebėgti, o padėti jai vystytis tokiomis sąlygomis, kaip dabar, tai nerealu. Prieš kokius metus turėjau ilgą pokalbį su jaunu bičiuliu, gavusiu MBA gerame JAV universitete. Liko čia, bet sakė, kad kai jau eis prie galo savo karjeros Amerikoje, numato, kad tokie, kaip jis, ir jo bendraamžiai/bendraminčiai, sugrįš į Lietuvą ir stengsis perimti valdžią ir kitas institucijas. Sakė, kad jei viskas taip liks, kaip dabar yra, tai be pagalbos išvykusiųjų ir sugrįžusiųjų niekas nepasikeis. Susitikime P. Vaitiekūnas minėjo, kad ,,Seimas toks, kokį žmonės išrinko” — o ar rinkėjai žinojo, ką rinko? Ar čia ne tarybinė sistema — rinkti pagal paduotą sąrašą ir nieko apie kandidatus nežinoti? Paskutinį kartą balsuojant niekur nieko apie kandidatus negalėjau surasti, net giminaičiai Lietuvoje negalėjo patarti. Ar čia demokratinis procesas?

O juk jau daugiau negu 18 metų, kai mes, JAV lietuviai, siunčiame, patariame, važiuojame, išsikviečiame čia — kažkada tikrai iš širdies padėdavome — o homo sovieticus vis dar gyvuoja tuose sluoksniuose, kurie diktuoja, kaip Lietuva vystysis. Tuo atžvilgiu mažai kas pasikeitė.

Bet reikia apie tai rašyti. Gal tie pareigūnai nors kiek pamatė, kiek daug čia yra nepasitenkinimo Lietuvos valdžia. O ar tikrai jie ko nors pasimokė? Ar atsižvelgs į Vakarų bendradarbiavimo, bendravimo sistemas ir stengsis ką nors pakeisti? Kiekvienas iš mūsų esame girdėję pasakojimus apie tai, kad į tokias bendravimo sąlygas, kokios jos yra Lietuvoje, tikrai nesinori sugrįžti. Nenorėtumėm, kad tiems aukštiems pareigūnams tai tik būtų buvusi smagi, bet kraštui labai brangi iškyla.

Ina Bertulytė-Bray
Seattle, WA

07-16-08
REIKĖTŲ PASIMOKYTI IŠ ŽYDŲ

,,Chicago Tribune” (2008 m. birželio 28 d.) išspausdino straipsnį apie septyniolika vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojų iš Illinois ir Wisconsin valstijų, kurie baigė Western universitete labai intensyvų ir emociškai išsėmusį seminarą apie žydų Holocaust.

JAV reikalaujama, kad apie žydus ištikusią tragediją būtų dėstoma visose valstybinėse mokyklose, bet tam tikslui nėra skiriama lėšų. Skokie, IL įsisteigusi Holocaust Educational Foundation, kuri rūpinasi, kad 7–12 skyrių mokiniai būtų mokinami gerai pasiruošusių mokytojų, tą seminarą vesti pasikvietė Floridos universiteto profesorių, žinomą istoriką ir Holocaust įvykių žinovą Geoffrey Giles.

Profesoriaus nuomone, nepakanka mokytojus paruošti vien akademiškai, būtina įskiepyti juose gilų socialinės atsakomybės jausmą. Stipriausią įspūdį visuomet palieka klasėn pakviesti tuos įvykius asmeniškai išgyvenę liudininkai. Deja, jų skaičius kasmet sparčiai mažėja. Norisi tikėti, kad panašų mokymo modelį naudoja mūsų tautos genocido dėstytojai ne tik tėvynėje, bet, kiek sąlygos leidžia, ir išeivijos lituanistinėse mokyklose. Laikas bėga ir buvusių partizanų bei Sibiro tremties kančias išgyvenusiųjų gretos vis labiau retėja.

Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL

07-16-08
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI

1. Enciklopedijos: Lietuvių enciklopedija ir Encyclopedia Lituanica;
2. Lietuvių Fondas (be kurio išeivijos lietuvių veikla būtų menka);
3. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (didžiausias lietuvių mokslinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų);
4. ,,Draugas” (beveik šimtmetį penkias dienas per savaitę tarnaujantis lietuviams);
5. Jaunimo centras (pusšimtmetį stovi kaip išeivijos lietuvių rotušė);
6. Seselių kazimieriečių pastatai, gimnazija ir ligoninė;
7. Lietuvių opera.
 
dr. Robertas Vitas
Aurora, IL


07-15-08
MIELI ,,DRAUGO” LEIDĖJAI, REDAKTORĖS ir TALKININKAI

Geriausi mūsų sveikinimai visiems švenčiant ,,Draugo” laikraščio 99-ąjį gimtadienį!
Tai didžiulis išeivijos lietuvių stebuklas, kuris beveik 100 metų palaiko lietuvybę tarp mūsų. Ačiū!

Linkime sėkmės per šiuos metus pasiruošti naujam šimtmečiui su naujomis idėjomis, naujoviška žiniasklaidos leidyba ir ypač su nauja skaitytojų karta.

Vytautas ir Gražina Kamantai
Grand Rapids, MI

07-15-08
KUR MOKĖTI ŠV. KAZIMIERO LIETUVIŲ KAPINIŲ NARIO MOKESTÎ?

Su džiaugsmu perskaičiau liepos 3 d. „Drauge” „Išlaikykime Šv. Kazimiero lietuvių kapines”. Apsidžiaugiau – žinosiu, kur mokėti nario mokestį. Tai organizacijai priklausau jau daug metų, bet ir daug metų nemokėjau nario mokesčio. Kur reikėjo mokėti? Pagaliau Paužuoliai atvyko į Cicero ir mūsų kavinėje po šv. Mišių, surinko nario mokestį. Kur toliau turime mokėti, seni ir nauji nariai? Nei adreso, nei telefono, nei pavardės, kur ir kam mokėti?

Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL

07-15-08
NIEKAD NEUŽMIRŠIU

Perskaičiau „Drauge” dr. Rimanto Gintaro straipsnį „Savo Tėvynės verti sūnūs” (2008 m. birželio 20 d.). Aš pati mačiau Biržų mieste, prieš pat katalikų bažnyčią, išmestus ant žemės pusiau nuogus Lietuvos partizanus. Ir kas baisiausia, kad jų artimieji, ypač motinos, pamatę juos, negalėjo net ten pat jų apraudoti ir atsisveikinti, nes tuoj būtų suimti. Šito vaizdo aš niekuomet negalėjau užmiršti ir niekad neužmiršiu, kol mirsiu ir už tai mes niekad jiems dovanoti negalime.

Tegul parašo kas nors iš lietuvių istorikų ar kiti žmonės, kurie labai gerai žino viso pasaulio žmonijos senų ir naujų laikų istoriją, ar iš viso kur nors pasaulyje taip buvo išniekinti žmonės, kad ir priešais buvę, kaip Lietuvos partizanai.

Dalė Skeberdytė-Mečkauskienė
Fishers, IN


KARAS IRAKE: BŪTINYBĖ AR ĮGEIDIS?
Atsiliepimas į A. Vitkaus straipsnį

Susirašinėjant su Aleksu Vitkumi A. Vitkus vienur sako: „Gal ir Jūsų teisybė, kad prezidentas Bush norėjo Irake nuolat laikyti savo kariuomenę. Bet jei pateisintume tokią Amerikos politiką, tai turėtume pateisinti ir bet kokios kitos didelės valstybės nelegalius žingsnius mažesnių valstybių atžvilgiu. Ar to norėtume?” Rašydamas A. Vitkui dėl jo š. m. gegužės 28 d. ,,Drauge” išspausdinto straipsnio turėjau galvoje, kad laikyti Amerikos kariuomenę Irake buvo ne vien prezidento Bush noras, bet būtinybė. Esu įsitikinęs, kad Amerikai pradedant karą Irake, pirmiausia rūpėjo įkelti koją į Artimuosius Rytus ir ten pasilikti. Pretekstas: pirma reikėjo sutrukdyti Hussein pasigaminti atominę bombą, antra, užtikrinti Vakarų valstybėms nenutrūkstantį benzino tiekimą. Pretekstas rimtas ir remtinas.

Dabar, kada ten prieš Amerikos ir sąjungininkų kariuomenę kovoja teroristai, iškilo dar didesnė būtinybė juos nugalėti ir laikyti ten savo kariuomenę visą laiką. Kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui, įsigalėję teroristai Irake susprogdintų visus naftos šaltinius? Po kokios savaitės amerikiečiai, ypač nedirbantys, būtų nupėstinti. Gal benzinas būtų parduodamas tik su kortelėmis. Tokios galimybės labai rimtos, nes Irako teroristų gretose yra daugiausia svetimšaliai, kurie be jokios priežasties žudo nekaltus žmones tik vien dėl to, kad įbaugintų kitus, kad jie kaip avys be pasipriešinimo pasiduotų. Jie naikina Irako turtus, sprogdina tiltus ir griauna namus.

Reikia suprasti tas motinas, kurių sūnūs kariauja Irake ir Afganistane, bet reikia gailėtis tų, kurie neįvertina Irako konflikto svarbos. Mes turime teroristus nugalėti. Amerika dar nėra tokia ištižus, kad būtų linkusi teroristams pasiduoti.

Kalbėjau kartą tuo klausimu su viena ponia. Ji šimtu procentų buvo už tai, kad būtų kuo greičiau baigtas karas Irake ir Amerika iš Artimųjų Rytų pasitrauktų. Man paklausus, kodėl ji be jokių sąlygų nori pasiduoti, ji atsakė, kad, karui užsitęsus, gali pašaukti ir jos anūką. Ją užtikrinau, kad tokios galimybės labai menkos. Man paklausus, ką ji darytų, jei teroristai masiškai pradėtų griauti Ameriką, ji atsakė: „Pabėgčiau į Kanadą.”

Tikriausiai A. Vitkus su mano išvedžiojimais nesutiks. Galėtumėm tą klausimą daugiau panagrinėti. Tema svarbi. Gal atsirastų ir daugiau asmenų, kurie norėtų tuo klausimu pasisakyti. Visa bėda, kad čia yra įveltas naftos klausimas ir Amerika nenori prisipažinti, kad ji iš dalies kovoja dėl savo naudos. Bet jei mes siekiame, kad tos gamtos gėrybės būtų užtikrintos visam moderniam pasauliui, mūsų ketinimai yra kartu ir altruistiniai.

P. S. Dėl nepopuliaraus karo Irake ir prezidentas Bush darosi nepopuliarus. Bet ir prezidentas Truman buvo savo laiku nepopuliarus, o dabar yra laikomas vienu iš protingiausių Amerikos prezidentų.

Petras Jokubka
St. Pete Beach, FL


DĖL JAV LB APYGARDŲ IR APYLINKIŲ RENGINIŲ
Š. m. liepos 3 d. ,,Draugo” ketvirtadienio numeryje, ,,Laiškų, nuomonių ir komentarų” skyriuje, Rožė Ražauskienė parašė apie JAV LB Vidurio Vakarų apygardos ruošiamą gegužinę, kuri įvyks liepos 27 d. Ateitininkų namuose.

Kiekviena apygarda ar apylinkė ruošia renginius savo vietovėse. Kviečia visus, ypač iš kitų vietovių, todėl ir skelbia tai laikraščiuose. Tikrai būtų malonu, jeigu į tuos renginius atvyktų svečiai iš kitų apygardų bei apylinkių. Kadangi atstumai tarp apygardų, apylinkių yra dideli, nėra praktiška vykti tokį atstumą vien tik dėl mažo masto renginio.

Šventės, į kurias suvažiuoja žmonės iš visų apygardų ir apylinkių, yra šokių, dainų ir sporto.
Mūsų apygardos ir apylinkės laukia visų lietuvių, nesvarbu, kur jie gyvena.

Aušrelė Sakalaitė
JAV LB Vidurio Vakarų apygardos pirmininkė

SEPTYNI JAV LIETUVIŲ IŠEIVIJOS STEBUKLAI

Siūlau įtraukti Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC) į išeivijos 7 stebuklų sąrašą. Taip pat manau, kad Tautinių šokių šventės irgi yra vertingi užsiėmimai ir  susibuvimai, kurių organizavimui reikia didelių sugebėjimų ir pasišventimo.  Taip pat už juos balsuoju.

Dalė Lukienė
Silver Spring, MD


DAR APIE STEBUKLUS

Rašiau apie septynis Lietuvos stebuklus, todėl dabar iš pagarbos noriu išrinkti ir nuostabiausius reiškinius lietuvių išeivijoje. Man tai – tautinių šokių šventės ir šokių grupės. Svarų vaidmenį atlieka Lietuvių Fondas. Kelia pasididžiavimą Bostone išleista „Lietuvių enciklopedija“, apie kurią girdėjau dar senesniais laikais Lietuvoj. Labai reikalingos švietimui ir poilsiui stovyklos gamtoje, ypač Dainava, Neringa – apie šias daugiausia žinau. Daugybė pastangų dedama lietuviškai žiniasklaidai, ypač ,,Draugo” dienraščiui, todėl irgi negaliu nepaminėti tokio svarbaus reiškinio. Daug pasiaukojimo reikalauja lietuviškos tautinės mokyklos. Didžiulį įspūdį man padarė pasakojimai apie lietuviškų bažnyčių statymus, pavyzdžiui, Šv. Petro Bostone. Kai kurios iš jų jau uždarytos ir tokia baigtis dar daugiau pabrėžia jų svarbą. Tais laikais savanoriškai buvo aukojamos lėšos, laikas, energija, savo rankomis bažnyčias statant ir puošiant. Dievaži, dabar net sunku tai įsivaizduoti.

Rasa Morkevičiūtė
South Boston, MA

SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI

Remdamasis dr. Kriaučiūno  prašymu (,,Draugo” 2008 m. birželio 25 d. numeryje), balsuoju už Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC).

Robertas Vitas
Aurora, IL


KOKIE SEPTYNI ,,STEBUKLAI” AMERIKOS LIETUVIŲ VISUOMENĖJE

1. Lietuvių parapijos Amerikoje, kurios daugiau kaip 100 metų išlaikė lietuvybę krikščionišku pagrindu.
2, ,,Draugas” liepos 12 d. švenčia 99-tąjį gimtadienį.
3, ,,Lietuvių enciklopedija”, išleista Felikso Kapočiaus Bostone.
4. Lietuvių opera Čikagoje gyvuoja 52 metus be pertraukos.
5. ,,Lietuvių pėdsakai Amerikoje” – 800 psl. knyga, išleista jav  lb Kultūros tarybos. Lietuvių Amerikoje paveldo enciklopedija, taip ją pavadino arkv. sigitas tamkevičius.
6. Šv. Kazimiero kapinės Čikagoje, kur amžinybėje ilsisi Lietuvių tautos dalis.
7. Lietuvių Fondas.

Marija Remienė
Westchester, IL


S.DARIAUS IR S.GIRĖNO ŽYGDARBIS IR BE MELO 
PAKANKAMAI DIDINGAS IR GARBINGAS

Artėja Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 75-os metinės. Šiam skrydžiui skirtuose straipsniuose vis pabrėžiama, kad lietuviai skraidino pirmą oro paštą per Atlantą. Šio teiginio autoriai vadovaujasi Goebbels principu, kad tūkstantį kartų pakartotas melas tampa tiesa. Na, o mažiau išmanantys lietuviai pradeda tai kartoti kaip „visiems žinomą” faktą, aprašytą netgi Lietuvos rekordų knygoje. Hidroplanais laiškai iš Amerikos į Europą buvo parskraidinti dar 1919 metais, laiškus 1927 m. vežė Č. Lindberg be tarpinių nusileidimų salose, po jo – daugybė kitų lakūnų. Kiek vėliau pagal išankstinį grafiką iš Europos į Pietų Ameriką ir atgal pradėjo skraidyti dirižabliai, jais pervežtos pašto siuntos – taip pat transatlantinis oro paštas.

Taigi, 1933 m. pradžioje oro paštu per Atlantą pervežtų laiškų jau buvo gana daug, tačiau atrodo, kad Lietuvoje tai niekam nerūpi. Lietuviai apie tai daug prirašė anglų ir kitomis kalbomis, informacijai jokių užtvarų tarp valstybių nėra, tad iš mūsų šaiposi visas pasaulis. Užsieniečiai, komentuodami tokias publikacijas, teiraujasi, kada paskelbsime, jog pirmieji vežėme paštą apie pasaulį arba į Mėnulį ir ką dar prasimanysime? Tad „patriotus” turime nuliūdinti – „Lituanikos” pervežti laiškai niekada netaps pirmuoju transatlantiniu oro paštu, nors ir kaip labai to norėtume. Visokios kaunietės „istorikės” apie tai rašė, rašo ir rašys, į visus periodinius ir neperiodinius leidinius, kaip sakoma, kuprotą tik grabas ištiesina. Tad kreipiuosi į leidėjus ir redaktorius: gerbiamieji, nebespausdinkite tokių rašliavų, nedarykite gėdos Lietuvai! Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis ir be šio melo pakankamai didingas ir garbingas, ir visai nebūtina teršti jį prasimanymais.

Ričardas Vainora
Kaunas, Lietuva 

STEBUKLAI — TAI NE DIRBTINIAI STATINIAI AR DIDINGI RENGINIAI
Romualdas Kriaučiūnas yra linkęs viską, kas yra didinga, laikyti stebuklais. Jis pats savo atsakyme kartą yra sakęs, kad stebuklais laikytini antgamtiniai reiškiniai, normaliai negalintys įvykti. Mano manymu, žodį ,,stebuklas” vartoja tik tikinčioji visuomenė nepaprastiems įvykiams įvardyti, o ne tie, kuriems tikėjimas nėra svarbus ir kurie gali šį žodį panaudoti kam tik nori. R. Kriaučiūnas taip pat rašė, kad yra ir antroji šio žodžio reikšmė – nuostabūs, nepaprasti ir nuostabą keliantys dalykai ir kad jie gali būti vadinami stebuklais.

Sunkiai suprantamas yra R. Kriaučiūno kvietimas parašyti septynis JAV lietuvių išeivijos stebuklus (,,Draugas” 2008 m. birželio 25 d.). Stebuklai tikrai neįvyko, jie atsirado darbščiujų asmenų, kurie šiems darbams skyrė daug savo laiko, proto jėgų ir sumanumo, dėka. Jis savo kvietime pamini kelis jų, tai: Čikagos lietuvių opera, Dainų ir šokių šventė, Mokslo ir kūrybos simpoziumai ir t.t.

Reikia manyti, kad asmenys, rašantys apie atliktus didingus darbus, nepalaikys jų stebuklais, o tik iškels šių asmenų nuostabius darbus, vertus paminėjimo ir pagarbos, nors R. Kriaučiūnas prašo nerašyti apie juos. Sunku suprasti tokį draudimą. Juk ne tiek svarbūs objektai, kiek – šių objektų kūrėjai. Šitie asmenys turi būti įmžinti istorijoje su jų atliktais darbais.

Antanas Paužuolis
Chicago, IL


SEPTYNI JAV LIETUVIŲ (LB/DYPUKŲ) STEBUKLAI:
1. Lietuvių enciklopedija/Encyclopedia Lituanica.
2. Lietuvių Fondas.
3. (JAV/Kanados) LB Švietimo tinklas.
4. ,,Draugas” ir Draugo fondas.
5. ,,Lituanus” (per 54 metus 216 numerių!)
6. Lietuvos vaikų viltis.
7. Dainų ir šokių šventės.

Danguolė ir Antanas Klimai
Rochester, NY

ATSILIEPIMAS Į R. KRIAUČIŪNO STRAIPSNĮ
Atsakydamas į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugas” 2008 m. birželio 25 d.), siūlau šias organizacijas į septynių ,,stebuklų” išeivijoje sąrašą:
1. Lietuvių Enciklopedija
2. ,,Draugas”
3. Lietuvių Fondas
4. Dainavos stovykla
5. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras
6. Jaunimo centras
7. Čikagos Lietuvių opera

Vytautas J. Bieliauskas, Ph. D, Psy. D., ABPP
Cincinnati, OH


VIENU ŠŪVIU – TRIS ZUIKIUS

,,Draugo” š. m. gegužės 31 d. šeštadienio numeryje pasirodė skelbimas: ,,Liepos 27 d., sekmadienį:  Ateitininkų namuose vyks metinė JAV LB Vidurio Vakarų apygardos gegužinė.” Aiškiai pasakyta – Vidurio Vakarų apygardos gegužinė. O kaip su Vidurio Rytų, Vidurio Pietų, Vidurio Šiaurės apygardomis? Ar ir jos yra pakviestos? Perskaičius skelbimą, taip neatrodo. Ar jau apylinkės nebeegzistuoja? Pasiilgome ir Krašto valdybos. Ar neatėjo laikas atstatyti LB valdžią tokią, kokia ji buvo įsteigta? Juk tų dviejų skirtingų nuomonių Bendruomenėje nebėra. Jokio pavojaus, kad apylinkėse susiorganizavę gali nepaklusti priešingai nuomonei.

Nusibodo dvigubos pilietybės klausimas. Juk mes visi žinome, kad priimdami Amerikos pilietybę turėjome atsisakyti Lietuvos pilietybės. Atsisakyti pilietybės popieriuje. Niekas, jokie naujojo krašto įstatymai negali išplėšti gimtojo krašto pilietybės iš mūsų širdies. Laikykime pagarbiai Lietuvos pilietybę savo širdyse. Nėra jokių abejonių, kad Lietuvoje mes galime susigrąžinti pilietybę popieriuje. LB turėtų atlikti tikrai labai svarbų ir nelengvą darbą – įskiepyti tą Lietuvos pilietybę į čia gimusiųjų širdis. Jei čia gimę išlaikys Lietuvos pilietybę savo širdyje ir jei norės, gaus ją lengvai Lietuvoje popieriuje. Linkiu pakeisti pastangų kryptį.

Pasaulio lietuvių centras! Kur? Čikagos priemiestyje. Čikaga – lietuvynas. Ten lietuvių gyvena daugiau, kaip visur kitur Amerikoje sudėjus. Galėtų būti Čikagos lietuvių centras, Illinois lietuvių centras, pagaliau – Amerikos lietuvių centras, bet pasaulio... Pasaulio lietuvių centras yra Lietuva, Vilnius! Labai norėtųsi gauti atsakymą, kodėl Lemonto lietuvių centrui duotas toks vardas.

Rožė Ražauskienė
Dearborn Hts, MI

ŠTAI IR STEBUKLAS!

Dr. Romualdas Kriaučiūnas, kaip tikras profesionalas psichologas, besirūpindamas mūsų sveikata, o ypač smegenų lankstumu, jau ne pirmą kartą užduoda jiems mankštą, kad šie nepavirstų „makaronais”.

O štai su atskridusiu jo vedamuoju „Septyni JAV lietuvių išeivijos stebuklai – kas jie?” įvyko tikras stebuklas (ir kas sakė, kad dabar visai nebėra stebuklų?)! Birželio 25 d. „Draugą” su čia minimu vedamuoju gavome birželio 27 d. (tai greičiau už laišką, paprastai „Draugas” atropoja po 2–3 savaičių, jei iš viso nedingsta). Ogi ir su laiškais komedijos vyksta. Birželio 11 d. tame pačiame mieste išsiųstas gimtadienio atvirukas turėjo būti gautas kitą dieną – birželio 12 d., o jis atsirado pašto dėžutėje tik birželio 23 d. – po 11 dienų (paštas sumetė kaltę buvusiems potvyniams). Tai tokios tragikomiškos „baikos” vyksta čiabuviškuose paštuose.

Tačiau grįžkime prie reikalo – parašyti prašomus savo 7 JAV lietuvių išeivijos stebuklus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tai būtų lietuvių imigrantų nuostabi meilė ir ryžtas išlaikyti lietuvybę bei ją skleisti naujajai kartai, kuriant lietuviškas „saleles”: bažnyčias, mokyklas, liet. namus, klubus, dienraščius, bankus, apdraudos įstaigas, organizacijas (kurių buvo per 300), beveik 100-metis dienraštis „Draugas”, Šv. Kazimiero kapinės ir Algimanto Kezio knyga-albumas „Palikę tėviškės namus” apie jas su gausybe puikiausių nuotraukų: paminklų, mauzoliejų, statulų, skulptūrų, Rūpintojėlių, įvairiausių liet. kryžių, koplytstulpių ir daugiau dailininkų-skulptorių meno kūrinių. Tautinės kapinės; bostoniškės „Lietuvių enciklopedija” ir „Encyclopedia Lituanica”; Lietuvių opera Čikagoje; JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos knyga „Lietuvių pėdsakai Amerikoje (800 puslapių tikra JAV lietuvių istorija); Pasaulio Lietuvių Bendruomenės įsteigta Lietuvių kalbos ir literatūros katedra Illinois universitete Čikagoje. Dar liko neišvardintas visas glėbys lietuviškų stebuklų...

Susikaupus ir mintyse naršydama po mūsų tautos kultūros lobynus, negalėjau atsikratyti amžiams įstrigusių, berods, diplomato ir poeto Jurgio Baltrušaičio žodžių: „Sugrius Kūno Kultūros rūmai, Laisvės Alėjos asfaltas sudūžės, amžių vėjai gal ir Nemuną išdžiovins, tik nemirs lietuvio vardas, nei mūsų šalies šlovė, jei lietuviško Fidijaus (Phidias apie 490 m. pr. Kr. senovės Graikijos didingiausias skulptorius, turėjęs milžinišką įtaką graikų menui; iš visų jo darbų teišliko išorinės Parthenon skulptūros) kaltas mūsų laukų granite įkūnys amžinosios kūrybos žodį, jei pasaulio muzikai, jei koncertų salės mūsų muzikos aidais skambės!”

Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI


GYVENIMAS IR LAIKAS NELAUKIA NĖ VIENO

Š. m. birželio 19 d. „Drauge” buvo išspausdintas Rimvydo Sidrio laiškas „Estai kovos ligi paskutinio lietuvio”. Laiške autorius skundžiasi esama padėtimi: „Lietuva pirmoji atsikratė rusų jungo, po kelių mėnesių ja pasekė Latvija, dar vėliau – Estija. Tačiau estai paleido į pasaulį filmą ‘Singing Revolution’, kuris turi didelį pasisekimą.” Kaip žinome, „Dainuojančios revoliucijos” vardas buvo sukurtas Sąjūdžio metu Lietuvoje.

Aišku, kad laiško autorius yra teisus, bet čia yra ir kitas nenuginčijamas faktas – lietuviai filmo nesukūrė, o tai atliko estas. Kaip liaudiškas posakis sako, gamtos reikalus atliekančio traukinys nelaukia.

Pažvelgus į Lietuvos istoriją matosi keistas reiškinys, pasikartojantis lietuvių įprotis po pergalės nusnausti. Tai matome po Žalgirio mūšio, kai po istorinės pergalės Vytautas neatgavo Mažosios Lietuvos. Neišnaudojo lietuviai pergalių nei po Salaspilio mūšio, nei po Širvintų-Giedraičių kautynių su Želigovskio „sukilėliais”. Paskutinis atvejis buvo Sąjūdžio laimėjimas, kuris buvo ne vien pergalė prieš rusų okupaciją, bet ir prieš Lietuvoje įtvirtintą sovietų valdžią – nomenklatūrą. Apsvaigę nuo laimėjimo Sąjūdžio vadovai nekreipė dėmesio į esamą valstybinę struktūrą naiviai galvodami, kad pasiekus sovietinės kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, viskas darniai susiklostys ir „suklydę broliai” savaime sugrįš į dorą, teisingą gyvenimą. Deja, stebuklas savaime neįvyko.

Jeronimas Tamkutonis
Čikaga, IL

SAUGOKIME PRAEITĮ

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė yra parašiusi keletą straipsnių apie reikalingumą išsaugoti praeities veiklos archyvus, turint omeny, jog ankstyvosios kartos išeivijos veikėjai, kurie ir buvo šių archyvų kūrėjai, iškeliauja į Amžinybę.

Spaudoje skaitėme apie Prano Jurkaus parašytą knygą ,,Lemties vingiuose”, kur autorius aprašo Liubeko gimnazijos steigimą, rūpesčius, džiaugsmus ir galų gale jos uždarymą. Tai įvykiai, kuriuos pergyveno pokario žmonės, išvietinti iš savo Tėvynės. Kažką panašaus yra parašęs Bronius Juodelis. Čia yra tik ,,lašelis” pergyvenimų, kuriuos patyrė mūsų tautiečiai, praradę savo Tėvynę Lietuvą.
Tokių liubekų to meto Vokietijoje buvo daug, nes didesniuose miestuose gyveno nemažas skaičius Tėvynės netekusių asmenų, kurie norėjo, kad jų auganti karta neliktų bemoksliais. Jie organizavo mokyklas, universitetus, teatrus, atgaivino turėtas jaunimo organizacijas ir religines institucijas.

Tai buvo žmonės mylį mokslą, meną, tikėjimą, patys būdami ekonomiškai nepasiturintys, buvo didžiadvasiai, užsibrėžę siekti aukštesnių tikslų. Gavę išsilavinimą Tėvynės universitetuose, bet karo audrų nublokšti toli nuo Tėvynės, jautė pareigą perduoti turimas žinias jaunajai kartai, todėl mielai dėjo pastangas mokslo įstaigoms kurti. Šių pasiryžėlių dėka buvo įkurtos mokslo įstaigos šiuose miestuose: Hanau, Kemtene, Augsburge, Eikštete, Munchene ir daugelyje kitų miestų, visur, kur tik buvo išvietintų žmonių stovyklos. Aukščiau paminėtuose miestuose ir gal daugelyje kitų mokslo šventovių kūrimas buvo toks pat vargingas kaip ir Liubeko gimnazijos. Kol kas neteko girdėti išleistų knygų apie kitas gimnazijas, kaip tai padarė P. Jurkus.

JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė yra rašiusi, kad visa lietuvių praeities veikla turėtų būti aprašyta ir perduota į archyvus, nes įvykių kūrėjai iškeliauja į Amžinybę.

Antanas Paužuolis
Čikaga, IL

PASVEIKINIMAS MOTINOMS

Mes labai norėtume pasakyti nuoširdų ačiū Violetai Pakalniškienei už tokį gražų pasveikinimą, parašytą visoms motinoms jų dienos proga, nesvarbu ar tai esančioms, ar jau išėjusioms. Taip pat „ačiū” laikraščio redakcijai, kad tai buvo išspausdinta.

V. Pakalniškienė sugeba parašyti nuostabiausias eiles mūsų vaikučiams tokiomis temomis, kurios jiems suprantamos. Turime omeny knygelę „Mažojo pasakoriaus kraitelė”, kurią skaitydamos mes, mamos, jaučiame didelį dvasinį malonumą. Ačiū Jai už tai ir linkime tolesnės kūrybinės sėkmės.

Elytė, Roma ir Kristina
Rolling Meadows, IL


DAUGIAU PAGARBOS NUOMONĖMS

Žydai turi labai taiklų priežodį: „Liežuvis kaulų neturi, bet jis kaulus laužo”. Tai vertėtų prisiminti rašantiems į laiškų skyrių ir norintiems „įgelti” priešingai galvojančiam (tarpt. – savo oponentui). Tačiau tokiems „drąsuoliams” reikia gerokai pamankštinti savo smegenis prieš išliejant piktas mintis popieriuje.

Štai ir praeitos savaitės laiškų skyriuje karčiu skoniu atsirūgo skaitytojams aštrus, kandžiai skambantis palinkėjimas. Užuot mandagiai pareiškęs savo nuomonę (nors ir priešingą) itin pašaipiai puolė labai populiarų bei skaitytojų mėgiamą autorių – nuolatinį „Draugo” bendradarbį – ne glostančiais žodžiais linkėdamas jam „toliau pasigirti savo laisvės kovos pergalėmis, pamokyti visus lietuvių kalbos...” ir t. t. Jau anksčiau išgėdinęs minimą spaudos darbuotoją (kaip mažą padykusį vaiką), pažeminančiai atsiliepęs apie jo gyvenamąją vietą bei pabėręs daugiau nerimtų smulkmenų, tarsi neturėdamas tikrovės (faktų) įrodymų, vėl kartoja reikšmės neturinčius, užgauliai kvepiančius tuos pačius sakinius. Tiktai šį sykį jautėsi sustiprintas asmeniškas didelis šališkumas.

Net jo (ar ne su pasididžiavimu?) antru kartu pasirašytas titulas nesušvelnina ir nepateisina jo neigiamo veiksmo.

Žmonės rašo į laiškų skyrių (ar kitur) savo nuomonę ne tam, kad juos išjuoktų, būtų sugėdinti, primetant jiems neužtarnautus užpuolimus. Tokie nepagrįsti teiginiai galėtų atgrasyti ne vieną skaitytoją nuo rašymo. Turi ką pasakyti – sakyti tiesiai šviesiai (iš Lietuvos šį pasakymą jau daugelis mūsų išeivių pasigavo ir dažnai dabar patys vartoja)!
Visiems įsidėmėtina senovės persų patarlė: „Silpnieji dreba prieš žmonių nuomonę, kvailiai – jos nepaiso, išmintingieji ją nagrinėja, o gabieji ją diriguoja.”

Stasė  E. Semėnienė
Baraboo, WI

TPFU!

Bet kokiam svarstymui svarbu ne tik faktai ar nuomonės, bet ir logika, stilius. J. Gailos – R. Kilikausko špagavimasis ,,Drauge” nuklydo nuo temos ir smuko į suasmenintą sąskaitybą ir birželio viduryje kaip ,,linkėjimus” reiškiamus, skaitytojui nereikalingus pamokymus. Perskaitęs nusispjoviau: tpfu!
Tai liūdnokai primena JAV armijos – Sen. McCarthy bene 1954 m. vykusią apklausą JAV Kongrese, kai iki tol nežinomas advokatas Welch yra kone patekęs į JAV istoriją su pasakymu (mano laisvas vertimas iš ,,Have you no sense of decency, sir, at long last?”) – ,,Ar, pagaliau, praradote padorumo jausmą, pone?”

Antanas Dundzila
Port Orange, FL

AČIŪ

Ačiū gerb. P. Pagojui už „Atsakymą Gailai” („Draugas” 2008 m. birželio 5 d.), deja, jame yra pora klaidų. Niekada PLB pirmininku nebuvau, kaip jis teigia. Iš tiesų, tai nei PLB valdyboje nebuvau, o joje atsidūriau tik, kai dirbau Lietuvoje, kaip PLB atstovas. Tada VLIKo jau nebebuvo, o jo paskutinis pirmininkas dr. Kazys Bobelis jau buvo LR Seimo narys ir medžiojo su prez. A. Brazausku ir tuometiniu premjeru A. Šleževičiumi, bent taip girdėjau jį pasakojant.

Mano straipsny nebuvo parašyta „mūsų PLB ir (...)”, kaip neteisingai cituoja gerb. P. Pagojus, bet „mūsų, PLB ir Kanados LB”. Žodelis „mūsų” reiškė JAV LB. Praleistas mažutis kablelis visiškai pakeičia mintį ir leidžia daryti neteisingas išvadas. Bet tiek to, o angliškai tariant, „No hard feelings”.

Juozas Gaila
Ellicott City, MD

POLITINIAI STRAIPSNIAI ,,DRAUGO” DIENRAŠTYJE

Prieš metus ,,Draugo” trečio puslapio skiltyje pasirodė Petro Katino straipsniai. Tuo metu daugeliui dienraščio skaitytojų jis nebuvo žinomas, o dabar jo straipsniai yra laukiami. P. Katino straipsniai nėra ilgi, suprantami, nušviečia šio meto Lietuvos politintį gyvenimą, taiklios antraštės ypač patraukia skaitytojų dėmesį. Artėjant petrinėms, linkiu stiprybės ir palaimos jo globėjui apaštalui Petrui užtariant.

Marija Remienė
Westchester, IL
 

QUO VADIS, TAUTIEČIAI?

Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, su liūdesiu prisimename birželį kaip Gedulo mėnesį, nes 14-22 d. iš Lietuvos į Sibirą buvo ištremti 30,000 Lietuvos žmonių.

JAV Lietuvių Bendruomenės Lemonto apylinkės valdyba suorganizavo tų liūdnų dienų prisiminimą. Prieš pamaldas buvo pakeltos JAV ir Lietuvos vėliavos ir sugiedoti himnai. Šv. Mišias aukojo tėvas A. Saulaitis JS, kuris priminė, kad tuojau po Mišių koplyčioje bus minėjimas.

Su nuostaba, liūdesiu ir gėda sėdėjau ir žiūrėjau, kaip didelė dalis tautiečių atsikėlė ir išėjo jau prof. A. Idzeliui pradėjus paskaitą, kuris ją perskaitė per 15 min. Po to A. Barniškis ir N. Penikaitė abu ir kartu su klausytojais padainavo keletą dainų. Visas minėjimas užtruko 30 min.

Nejaugi mes nebepajėgiame tokiam liūdnam prisiminimui pašvęsti 30 minučių? Žinau, kad naujai atvykusiems iš Lietuvos tos dienos nieko nereiškia, nes jiems niekas apie tai nepasakojo, bet kas pasidarė su visais kitais? Taip pat suprantu, kad tai buvo Tėvo diena, tačiau tik išėję į vestibiulį kėlė didžiausią triukšmą, bet neskubėjo į labai ,,svarbias” šventes.

Argi jau pasidarėme tokie sutvėrimai, kuriems svarbiausia ,,duona ir žaidimai”? Neapsiriksiu teigdama, kad daug kieno mūsų tarp išvežtųjų buvo tėvai, broliai, seserys, giminės, kaimynai ir t.t. Argi mūsų atmintis tokia trumpa ir, kas liūdna, nenorime prisiminti ir girdėti?
 
Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL

ALGIO BUDRIO APSILANKYMAS DAINAVOJE

Elektroniniame ,,Drauge” šiandien užtikau Aurelijos Tamošiūnaitės straipsnį apie a.a. Algį Budrį. Jį esu sutikęs tik vieną kartą – Dainavos jaunimo stovykloje maždaug prieš 25-rius metus. Jaunųjų ateitininkų sąjungos vasaros stovyklos rengėjai visada stengiasi stovyklos programą paruošti kuo įdomesnę ir įsimintinesnę. Sužinoję apie Algio Budrio pasiekimus mokslinės fantastikos literatūroje ir laikraštyje pasiskaitę, kad jis gyvena Evanston, IL ir kad tą vasarą dėstė Michigan State University (MSU), nutarėme jį pasikviesti į Dainavą. Juk MSU lyg ir Dainavos kaimynas, vos 65 mylios atstumo! Buvo baiminamasi, kad gal jo paties telefonu nepasieksime ir reikės su jo sekretorėmis aiškintis ir reikalą dėstyti. O įvyko priešingai — paskambinus jis pats telefonu atsiliepė ir sužinojęs, kad skambinu lietuvišku reikalu, buvo malonus ir nuoširdus. Pačioje pokalbio pradžioje pabrėžiau, kad esame savanoriška lietuvių katalikų jaunimo organizacija ir negalėtume jam tinkamai atsilyginti. ,,Nesirūpinkite”, — trumpai atsakė.

Sutartą popietę jis pats atvyko į Dainavą ir praleido keletą valandų su jaunais stovyklautojais. Sutartu laiku svetainėje prie Spyglio ežerėlio svečias susitiko su visais stovyklautojais. Neminėsiu jo įdomių pasakojimų vaikams suprantamame lygyje apie mokslines fantazijas ir jų rašymą. Jis mielai, bet tik angliškai kalbėjo ir apie savo vaikystę ir savo lietuvišką kilmę. Gal vienur kitur įterpė ir lietuvišką žodį. Pašnekesio pabaigoje su nostalgija jis prisiminė savo vaikystėje girdėtas lietuviškas dainas ir vieną jų – ,,Ant kalno karklai siūbavo” – ėmė savo švelniu balsu dainuoti. Po pirmųjų poros eilučių, pradžioje kiek nedrąsiai, prisijungė stovyklautojai. Savo vadovų paskatinti nesivaržyti, stovyklautojai, akordeonu palydimi Dariaus Polikaičio, buvo tiek entuziazmo pagauti, kad nuo jų dainavimo tarsi svetainės stogas kilnojosi. Mūsų garbingo ir mielo svečio A. Budrio akys sudrėko džiaugsmo ašaromis. Po to jis kartu su visais sudainavo dar keletą dainelių. Tai buvo tikrai neužmirštamas susitikimas ne tik stovyklautojams, jų vadovams, bet ir svečiui.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

KAS PATENKA Į,,DRAUGĄ”, O KAS NE (NR. 3)

Gegužės 14 d. ,,Draugo” laidoje (kurios aš dar negavusi, tik radau internete) Algis Virvytis mane stiprokai užpuola, kad balandžio mėnesį (2008 m. balandžio 15 d.) pasisakiau prieš anoniminių laiškų spausdinimą „Drauge”. Tarp kita ko, siūlo, kad susipažinčiau su Amerikos spaudos kryptimis, pažiūrom ir t.t. Manau, kad nė kiek ne mažiau už p. Virvytį nusimanau ta tema, nes tai mano profesinė sritis. Tik neaišku, ką bendro tas turi su mano iškelta mintim, kad Amerikos spaudos leidiniai – nuo pačių kairiųjų iki dešniųjų bei vidurio krypčių – anoniminių laiškų nespausdina.
Kaip po pavyzdį, kodėl reikėtų nepasirašytus laiškus spausdinti „Drauge”, p. Virvytis nurodo laišką, kuriame autorius užklausė, „kaip galima palikti savo turtą Lietuvių Fondui.” Į šį laišką būtent atsiliepė žmogus norėdamas žinoti, kodėl redakcija nepaviešino pirmojo laiško rašytojo pavardės. Kas man neaišku, tai kodėl redakcija iš viso tą pirmąjį laišką spausdino. Argi ji neturi Lietuvių Fondo adreso bei telefono numerio, kuriuos galėjo tam užklausėjui perduoti tiesioginiai? O gal čia tik buvo norima iškelti mintį, kad kas nors parašytų straipsnį apie palikimus?

Antrame pavyzdyje nurodo vieno pažįstamo parašytą skelbimą (mano pabraukta – V. M.) į laikraščius Lietuvoje ir Amerikoje, ieškančio giminių, jaunystės pažįstamų, kuriame pastarasis pateikė savo adresą ir telefoną. Žinoma, tuoj gavo visokiausių atsiliepimų. Ponas Virvytis rašo, „Tad įdomi pamoka jam ir pažįstamų rateliui – būkit atsargūs paviešindami save.” Kažin kaip p. Virvytis mano reikėtų gauti atsiliepimus į skelbimą? Juk „Draugas” neturi užtenkamai personalo nei lėšų tokiais atvejais tarpininkauti. Gal jo pažįstamas būtų galėjęs šiek tiek apriboti asmeninius ryšius su atsakovais, jei būtų išsinuomavęs ir nurodęs pašto dėželę. Kaip ten bebūtų, nesuprantu, kaip galima lyginti skelbimą su laišku redakcijai.

Taip pat p. Virvyčiui užkliuvo mano užklausimas, kodėl „Drauge” visai nebuvo paminėta William F. Buckley mirtis. P. Virvytis nori žinoti, ar W. F. Buckley „Lietuvą užstojo, ar gynė, ar iškėlė Lietuvą nors žodeliu, ar parašė Lietuvos naudai?” Jeigu tokius kriterijus iš tikro redakcija naudotų, tai kažin kaip pateko į laikraštį Lady Bird Johnson (kurią pompastiškai vadino Claudia Alta, jos pačios niekada nevartotu vardu) arba neseniai mirusio, Lietuvai tiek daug nusipelniusio Hollywoodo režisieriaus Sydney Pollack nekrologai? Atrodo, kad redakcija tuos mirčių aprašymus perspausdina iš Lietuvos leidinių, o daugumai jų tokia asmenybė kaip W. F. Buckley visai neįdomi. Jiems geriau patinka tokie žmonės, kurie, kaip Amerikos bulvarinėje spaudoje sakoma, patenka į šešto puslapio „naujienas”, nors nenoriu tuomi įžeisti a. a. p. Johnson.
Galų gale, p. Virvytis pasiūlė, kad man būtų buvę pravartu išgerti šalto vandenėlio prieš iškeliant jį taip neigiamai nuteikusias mintis. Tačiau kažin ar jis pats neišgėrė ko nors stipresnio prieš sėsdamas rašyti savo laiško.

Vida Morris
Cape Cod, MA



IŠLAIKYTI LIETUVIŠKUMĄ SVETIMOJE ŠALYJE YRA PAČIŲ SĄŽINĖS REIKALAS