07-23-08
MŪSŲ OPEROS LIKIMAS NEŽINOMAS
Vienas septynių užsienio lietuvių JAV stebuklų prasidėjo su pirmosios
operos pastatymu Čikagoje, kurios spektakliai įvyko 1957 m. kovo 30 ir
31 d.
Tai, kad mūsų opera išsilaikė 52 metus, tikrai verta sakyti, jog
mūsų kultūrinėje veikloje vis dar vyksta nepakartojamas stebuklas, nors
reikalaujantis milžiniškų pastangų. Todėl pritariame dr.
Romualdui Kriaučiūnui, Stasei Semėnienei ir daugeliui kitų, kurie
pasisakė už tai.
Visi Lietuvių Operos spektakliai vyko lietuvių kalba, o Lietuvoje
šiuo metu operos vyksta tik originalo kalba. Iš 34 mūsų
operos pastatymų su daugybe spektaklių, kai tik susidarė palankesnės
sąlygos, septynios operos buvo pastatytos lietuvių kompozitorių kūrėjų.
Į mūsų operų spektaklius visada atvyksta tautiečiai beveik iš
visų Amerikos valstijų ir iš Kanados. Būna amerikiečių ir kitų
tautybių žmonių. Jie stebisi, kad lietuviai turi operą ir rodomas savo
tautos kultūringumas.
Deja, viso to gali nebūti, nes Lietuvių Fondas, kasmet
finansiškai padėjęs šiam lietuvių kultūriniam
reiškiniui, šiemet pirmą kartą neskyrė jokios paramos.
Skaudu ir sunku patikėti, bet tuo būdu Lietuvių Fondas prisideda prie
Lietuvių Operos likvidacijos.
Vytautas Radžius
Čikaga, IL
07-23-08
,,ŠILUVOS KOPLYČIA” – SEPTINTASIS JAV IŠEIVIJOS STEBUKLAS
Atsiliepdama į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugo” 2008 m.
birželio 25 d.), siūlau pridėti prie ,,stebuklų”, sukurtų
išeivijoje, Vašingtone, DC, Marijos Nekalto Prasidėjimo
bazilikoje įkurtą ,,Šiluvos Marijos koplyčią”. Vyskupo
Brizgio pastangomis, lietuvių išeivijos aukomis pastatytą
unikalaus grožio koplyčią jau aplankė milijonai maldininkų iš
viso pasaulio kraštų. Ši koplyčia byloja ir amžinai bylos
apie Lietuvą, jos garbingą praeitį, jos kančias ir didelę meilę Dievo
Motinai Marijai. Kaip nuostabu, kad mes galime švęsti
prieš 400 metų įvykusį stebuklą Amerikos žemyno didžiausioje
bažnyčioje, bazilikoje, mūsų pačių ,,Šiluvos koplyčioje”
šią sukaktį. Tai tikrai yra mūsų išeivijos septintasis
stebuklas.
Audronė Pakštienė
Ashburn, VA
07-23-08
VIENI IŠ JAV LIETUVIŲ STEBUKLŲ
Vieni iš JAV lietuvių stebuklų yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija ir
PLC moterų pagalbinis komitetas Lemonte.
Marytė Černiūtė
Hinsdale, IL
07-23-08
,,FORŠMAKAS” – KOKS LIETUVIŠKASATITIKMUO?
,,Draugo” skyriuje ,,Mūsų stalui” (2008.06.26) Nijolė
Nausėdienė pateikdama bulvių patiekalo ,,forsmakas” receptą,
prisipažįsta nežinanti tikro šio skanaus patiekalo
lietuviško pavadinimo. Nežinau jo ir aš, tačiau jei jis
būtų buvęs parašytas kiek kitaip –
,,foršmakas”, būtų buvę lengviau atspėti jo kilmę. Man
atrodo, kad tai yra skolinys iš vokiečių kalbos.
Senoviškas vokiškas žodis ,,der Vorschmack”,
angliškai verčiamas kaip ,,foretaste”. Nežinau tikslaus
lietuviško ,,foretaste” atitikmens, bet siūlyčiau žodį
,,priešskonis” – tai, kuo skanaujamasi iš
anksto. Gal šioje srityje nusimanantieji galėtų pasiūlyti ką
nors tinkamesnio?
Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH
Redakcijos prierašas.
Nežinome, kaip tikrai lietuviškai vadinasi šis
patiekalas. Panaršę internete, radome ir tokį pavadinimą –
,,prakandas”, tik kažin kiek jis turi bendro su tikrąja
,,foršmako” etimologija.
07-17-08
SOVIETINIAI SIMBOLIAI
Lietuvoje Seimas išleido įstatymą, kuris uždraudė Lietuvoje
naudoti nacistinius ir komunistinius simbolius. Negalima bus
demonstruoti sovietų kūjo ir pjautuvo ženklo bei raudonos žvaigždės.
Gal galėtumėte per spaudą raginti, kad Amerikos lietuviai
masiškai siųstų Vilniaus merui laiškus elektroniniu
paštu (Juozas.imbrasas@Vilnius.lt), reikalaudami, kad kuo
greičiausiai būtų pašalintos komunistinės stovylos nuo Vilniaus
Žaliojo tilto. Jos gadina visą Vilniaus vaizdą.
Lietuviai skundžiasi, kad rusai juos okupavo, skriaudė, trėmė į Sibirą,
o čia, pačiam Vilniaus miesto centre, garbingoje vietoje laiko savo
okupantų stovylas.
L. Stankevičius
Laval, Quebec, Canada
07-17-08
LIETUVIŲ STEBUKLAI JAV
Man labai patinka skaityti kūrybingo ir raštingo mūsų kaimyno
dr. Romualdo Kriaučiūno iš Mičigano valstijos sostinės
Lansing’o miesto vedamuosius, komentarus, laiškus,
straipsnius, statistikas, palyginimus ir recenzijas. Jie sukelia geras
mintis, norą daugiau galvoti ir net įsijungti į diskusijas. Juos
skaitydamas daug sužinau ir išmokstu.
Prieš porą savaičių dr. R. Kriaučiūnas kvietė pagalvoti ir
parašyti apie JAV gyvenančių lietuvių išeivių stebuklus.
Galvojau. Atrodo, kad visi jie, iki šiol ,,Drauge” jau
paskelbti yra tikrai verti. Tikriausiai tokių surasim net apie
septyniasdešimt septynis. Ypač jei skaičiuosime nuo maždaug 1850
metų, kai į JAV imigravo labai daug lietuvių ir pradėjo kurti
pirmuosius lietuvių stebuklus: parapijas, laikraščius,
lietuviškų knygų leidyklas, draugijas, klubus, chorus, teatrus,
susivienijimus, vėliau konferencijas, šventes, seimus, kongresus
(su tūkstančiais dalyvių) ir t.t.
Pritariu visiems iki šiol R. Kriaučiūno ir skaitytojų
laiškuose suminėtiems maždaug 37 stebuklams, kurių dauguma yra
tie, kuriuose mes patys (tai yra dabartiniai ,,Draugo”
skaitytojai) matėme, girdėjome, dalyvavome ar dalyvaujame, arba juos
kūrėme, steigėme ir dirbome. Tad stengsiuosi jų nepakartoti. Papildysiu
nepaminėtais:
1. Lietuvos Vyčių (Knights of Lithuania) 95 metų organizacija (įsteigta 1913 m.).
2. ,,Dirvos” laikraštis, pradėjęs eiti 1916 metais ir dar leidžiamas Cleveland, Ohio.
3. JAV lietuvių padovanotas Laisvės varpas Lietuvai (1919 m).
4. 126 lietuviškos parapijos ir bažnyčios, pastatytos iki 1955 m., vienuolijos, religinės organizacijos.
5. Jungtinės JAV lietuvių organizacijos, tokios kaip Amerikos lietuvių
taryba (ALT), Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF), JAV Lietuvių
Bendruomenė (JAV LB) ir kitos.
6. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) seimai (kurių pirmasis buvo
suorganizuotas JAV lietuvių bendruomenininkų ir įvyko 1958 m. New York.
Jame buvo išrinkta I-ji PLB valdyba).
7. Pasaulio lietuvių jaunimo kongresai (kurių pirmasis įvyko 1966 m.
JAV. Jį organizavo PLB valdyba, kurią sudarė JAV bendruomeninkai ir
visų JAV lietuvių jaunimo organizacijų atstovai).
8. PLB Lituanistikos katedra Ilinojaus universitete Čikagoje.
9. Lietuvių sporto klubai, ŠALFASS, jų šventės, turnyrai,
kelionės (Lietuvių atletų klubas New York įsteigtas 1903 m. ir gyvuoja
105 metus).
10. ,,Lithuanian Mercy Lift”.
11. ,,Pasaulio lietuvis”, atgaivintas 1963 m. ir PLB toliau
leidžiamas bei kiti leidiniai (,,Skautų aidas”, ,,Bridges”,
,,Eglutė”, ,,Vytis” (The Knight) ir kiti).
12. Įvairūs (dar nepaminėti) lietuvių fondai (Ateities fondas,
,,Dainavos” fondas, Lietuvių katalikų religinė šalpa
(Lithuanian Catholic Religious Aid), PLB fondas bei daugelis kitų).
13. Balzeko lietuvių kultūros muziejus.
14. ,,Rako” skautų stovyklavietė.
15 Radijo programos JAV lietuvių telkiniuose.
16. ,,Amerikos lietuvis”, kiti nauji laikraščiai ir lietuviškos svetainės internete.
17. Dar yra daugiau, bet reikia sustoti. Per ilgas laiškas. Redakcija nepraleis.
Pastaba. Bostoniškę ,,Lietuvių Enciklopediją”
išleido ne Feliksas Kapočius (žinomas kanauninkas), kaip buvo
rašyta viename laiške ,,Draugui”, bet Juozas
Kapočius. Abu jie kilę iš to paties valsčiaus (Žemaitkiemio)
Ukmergės apskrityje. Turbūt giminės.
Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI
07-17-08
AMŽINAS VARGAS SU SVETIMŽODŽIAIS
Žinia, beviltiškas reikalas siekti nuoseklumo svetimžodžių
rašyboje ,,Drauge”. O vienok, knieti priminti
korespondentei Stasei Semėnienei, š. m. liepos 3 d.
,,Drauge” paminėjusiai eilę lietuviškų stebuklų, tarp jų
ir ,,Lietuvių enciklopediją”, kad toje enciklopedijoje yra žodis
,,Partenonas” (ne ,,Parthenon”).
Raimundas Kiršteinas
Rochester, NY
07-16-08
MYLĖTI LIETUVĄ TOKIĄ, KOKIA JI YRA?
Perskaičiau Dalios Cidzikaitės vedamąjį ,,Kritinės masės
paieškos” (,,Draugas”, 2008 m. birželio 28 d.) ir
straipsnį apie P. Vaitiekūno susitikimą su JAV lietuviais
(,,Draugas”, 2008 m. liepos 1 d.). Jo atsakymai širdį
gėlė. Mylėti Lietuvą, kokia ji yra, ir iš jos nebėgti, o padėti
jai vystytis tokiomis sąlygomis, kaip dabar, tai nerealu. Prieš
kokius metus turėjau ilgą pokalbį su jaunu bičiuliu, gavusiu MBA gerame
JAV universitete. Liko čia, bet sakė, kad kai jau eis prie galo savo
karjeros Amerikoje, numato, kad tokie, kaip jis, ir jo
bendraamžiai/bendraminčiai, sugrįš į Lietuvą ir stengsis perimti
valdžią ir kitas institucijas. Sakė, kad jei viskas taip liks, kaip
dabar yra, tai be pagalbos išvykusiųjų ir sugrįžusiųjų niekas
nepasikeis. Susitikime P. Vaitiekūnas minėjo, kad ,,Seimas toks, kokį
žmonės išrinko” — o ar rinkėjai žinojo, ką rinko? Ar
čia ne tarybinė sistema — rinkti pagal paduotą sąrašą ir
nieko apie kandidatus nežinoti? Paskutinį kartą balsuojant niekur nieko
apie kandidatus negalėjau surasti, net giminaičiai Lietuvoje negalėjo patarti. Ar čia demokratinis procesas?
O juk jau daugiau negu 18 metų, kai mes, JAV lietuviai, siunčiame,
patariame, važiuojame, išsikviečiame čia — kažkada tikrai
iš širdies padėdavome — o homo sovieticus vis dar
gyvuoja tuose sluoksniuose, kurie diktuoja, kaip Lietuva vystysis. Tuo
atžvilgiu mažai kas pasikeitė.
Bet reikia apie tai rašyti. Gal tie pareigūnai nors kiek pamatė,
kiek daug čia yra nepasitenkinimo Lietuvos valdžia. O ar tikrai jie ko
nors pasimokė? Ar atsižvelgs į Vakarų bendradarbiavimo, bendravimo
sistemas ir stengsis ką nors pakeisti? Kiekvienas iš mūsų esame
girdėję pasakojimus apie tai, kad į tokias bendravimo sąlygas, kokios
jos yra Lietuvoje, tikrai nesinori sugrįžti. Nenorėtumėm, kad tiems
aukštiems pareigūnams tai tik būtų buvusi smagi, bet
kraštui labai brangi iškyla.
Ina Bertulytė-Bray
Seattle, WA
07-16-08
REIKĖTŲ PASIMOKYTI IŠ ŽYDŲ
,,Chicago Tribune” (2008 m. birželio 28 d.) išspausdino
straipsnį apie septyniolika vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų
mokytojų iš Illinois ir Wisconsin valstijų, kurie baigė Western
universitete labai intensyvų ir emociškai išsėmusį
seminarą apie žydų Holocaust.
JAV reikalaujama, kad apie žydus ištikusią tragediją būtų
dėstoma visose valstybinėse mokyklose, bet tam tikslui nėra skiriama
lėšų. Skokie, IL įsisteigusi Holocaust Educational
Foundation, kuri rūpinasi, kad 7–12 skyrių mokiniai būtų mokinami
gerai pasiruošusių mokytojų, tą seminarą vesti pasikvietė
Floridos universiteto profesorių, žinomą istoriką ir Holocaust įvykių
žinovą Geoffrey Giles.
Profesoriaus nuomone, nepakanka mokytojus paruošti vien
akademiškai, būtina įskiepyti juose gilų socialinės atsakomybės
jausmą. Stipriausią įspūdį visuomet palieka klasėn pakviesti tuos
įvykius asmeniškai išgyvenę liudininkai. Deja, jų
skaičius kasmet sparčiai mažėja. Norisi tikėti, kad panašų
mokymo modelį naudoja mūsų tautos genocido dėstytojai ne tik tėvynėje,
bet, kiek sąlygos leidžia, ir išeivijos lituanistinėse
mokyklose. Laikas bėga ir buvusių partizanų bei Sibiro tremties
kančias išgyvenusiųjų gretos vis labiau retėja.
Ritonė Rudaitienė
Lemont, IL
07-16-08
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI
1. Enciklopedijos: Lietuvių enciklopedija ir Encyclopedia Lituanica;
2. Lietuvių Fondas (be kurio išeivijos lietuvių veikla būtų menka);
3. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras (didžiausias lietuvių mokslinis archyvas ir knygų leidėjas už Lietuvos ribų);
4. ,,Draugas” (beveik šimtmetį penkias dienas per savaitę tarnaujantis lietuviams);
5. Jaunimo centras (pusšimtmetį stovi kaip išeivijos lietuvių rotušė);
6. Seselių kazimieriečių pastatai, gimnazija ir ligoninė;
7. Lietuvių opera.
dr. Robertas Vitas
Aurora, IL
07-15-08
MIELI ,,DRAUGO” LEIDĖJAI, REDAKTORĖS ir TALKININKAI
Geriausi mūsų sveikinimai visiems švenčiant ,,Draugo” laikraščio 99-ąjį gimtadienį!
Tai didžiulis išeivijos lietuvių stebuklas, kuris beveik 100 metų palaiko lietuvybę tarp mūsų. Ačiū!
Linkime sėkmės per šiuos metus pasiruošti naujam
šimtmečiui su naujomis idėjomis, naujoviška žiniasklaidos
leidyba ir ypač su nauja skaitytojų karta.
Vytautas ir Gražina Kamantai
Grand Rapids, MI
07-15-08
KUR MOKĖTI ŠV. KAZIMIERO LIETUVIŲ KAPINIŲ NARIO MOKESTÎ?
Su džiaugsmu perskaičiau liepos 3 d. „Drauge”
„Išlaikykime Šv. Kazimiero lietuvių kapines”.
Apsidžiaugiau – žinosiu, kur mokėti nario mokestį. Tai
organizacijai priklausau jau daug metų, bet ir daug metų nemokėjau
nario mokesčio. Kur reikėjo mokėti? Pagaliau Paužuoliai atvyko į Cicero
ir mūsų kavinėje po šv. Mišių, surinko nario mokestį. Kur
toliau turime mokėti, seni ir nauji nariai? Nei adreso, nei telefono,
nei pavardės, kur ir kam mokėti?
Sigutė Žemaitienė
Cicero, IL
07-15-08
NIEKAD NEUŽMIRŠIU
Perskaičiau „Drauge” dr. Rimanto Gintaro straipsnį
„Savo Tėvynės verti sūnūs” (2008 m. birželio 20 d.).
Aš pati mačiau Biržų mieste, prieš pat katalikų bažnyčią,
išmestus ant žemės pusiau nuogus Lietuvos partizanus. Ir kas
baisiausia, kad jų artimieji, ypač motinos, pamatę juos, negalėjo net
ten pat jų apraudoti ir atsisveikinti, nes tuoj būtų suimti.
Šito vaizdo aš niekuomet negalėjau užmiršti ir
niekad neužmiršiu, kol mirsiu ir už tai mes niekad jiems
dovanoti negalime.
Tegul parašo kas nors iš lietuvių istorikų ar kiti
žmonės, kurie labai gerai žino viso pasaulio žmonijos senų ir naujų
laikų istoriją, ar iš viso kur nors pasaulyje taip buvo
išniekinti žmonės, kad ir priešais buvę, kaip Lietuvos
partizanai.
Dalė Skeberdytė-Mečkauskienė
Fishers, IN
KARAS IRAKE: BŪTINYBĖ AR ĮGEIDIS?
Atsiliepimas į A. Vitkaus straipsnį
Susirašinėjant su Aleksu Vitkumi A. Vitkus vienur sako:
„Gal ir Jūsų teisybė, kad prezidentas Bush norėjo Irake nuolat
laikyti savo kariuomenę. Bet jei pateisintume tokią Amerikos politiką,
tai turėtume pateisinti ir bet kokios kitos didelės valstybės
nelegalius žingsnius mažesnių valstybių atžvilgiu. Ar to
norėtume?” Rašydamas A. Vitkui dėl jo š. m. gegužės
28 d. ,,Drauge” išspausdinto straipsnio turėjau galvoje,
kad laikyti Amerikos kariuomenę Irake buvo ne vien prezidento Bush
noras, bet būtinybė. Esu įsitikinęs, kad Amerikai pradedant karą Irake,
pirmiausia rūpėjo įkelti koją į Artimuosius Rytus ir ten pasilikti.
Pretekstas: pirma reikėjo sutrukdyti Hussein pasigaminti atominę bombą,
antra, užtikrinti Vakarų valstybėms nenutrūkstantį benzino tiekimą.
Pretekstas rimtas ir remtinas.
Dabar, kada ten prieš Amerikos ir sąjungininkų kariuomenę kovoja
teroristai, iškilo dar didesnė būtinybė juos nugalėti ir laikyti
ten savo kariuomenę visą laiką. Kas atsitiktų, jei, pavyzdžiui,
įsigalėję teroristai Irake susprogdintų visus naftos šaltinius?
Po kokios savaitės amerikiečiai, ypač nedirbantys, būtų nupėstinti. Gal
benzinas būtų parduodamas tik su kortelėmis. Tokios galimybės labai
rimtos, nes Irako teroristų gretose yra daugiausia svetimšaliai,
kurie be jokios priežasties žudo nekaltus žmones tik vien dėl to, kad
įbaugintų kitus, kad jie kaip avys be pasipriešinimo pasiduotų.
Jie naikina Irako turtus, sprogdina tiltus ir griauna namus.
Reikia suprasti tas motinas, kurių sūnūs kariauja Irake ir Afganistane,
bet reikia gailėtis tų, kurie neįvertina Irako konflikto svarbos. Mes
turime teroristus nugalėti. Amerika dar nėra tokia ištižus, kad
būtų linkusi teroristams pasiduoti.
Kalbėjau kartą tuo klausimu su viena ponia. Ji šimtu procentų
buvo už tai, kad būtų kuo greičiau baigtas karas Irake ir Amerika
iš Artimųjų Rytų pasitrauktų. Man paklausus, kodėl ji be jokių
sąlygų nori pasiduoti, ji atsakė, kad, karui užsitęsus, gali
pašaukti ir jos anūką. Ją užtikrinau, kad tokios galimybės labai
menkos. Man paklausus, ką ji darytų, jei teroristai masiškai
pradėtų griauti Ameriką, ji atsakė: „Pabėgčiau į Kanadą.”
Tikriausiai A. Vitkus su mano išvedžiojimais nesutiks. Galėtumėm
tą klausimą daugiau panagrinėti. Tema svarbi. Gal atsirastų ir daugiau
asmenų, kurie norėtų tuo klausimu pasisakyti. Visa bėda, kad čia yra
įveltas naftos klausimas ir Amerika nenori prisipažinti, kad ji
iš dalies kovoja dėl savo naudos. Bet jei mes siekiame, kad tos
gamtos gėrybės būtų užtikrintos visam moderniam pasauliui, mūsų
ketinimai yra kartu ir altruistiniai.
P. S. Dėl nepopuliaraus karo Irake ir prezidentas Bush darosi
nepopuliarus. Bet ir prezidentas Truman buvo savo laiku nepopuliarus, o
dabar yra laikomas vienu iš protingiausių Amerikos prezidentų.
Petras Jokubka
St. Pete Beach, FL
DĖL JAV LB APYGARDŲ IR APYLINKIŲ RENGINIŲ
Š. m. liepos 3 d. ,,Draugo” ketvirtadienio numeryje,
,,Laiškų, nuomonių ir komentarų” skyriuje, Rožė
Ražauskienė parašė apie JAV LB Vidurio Vakarų apygardos
ruošiamą gegužinę, kuri įvyks liepos 27 d. Ateitininkų namuose.
Kiekviena apygarda ar apylinkė ruošia renginius savo vietovėse.
Kviečia visus, ypač iš kitų vietovių, todėl ir skelbia tai
laikraščiuose. Tikrai būtų malonu, jeigu į tuos renginius
atvyktų svečiai iš kitų apygardų bei apylinkių. Kadangi atstumai
tarp apygardų, apylinkių yra dideli, nėra praktiška vykti tokį
atstumą vien tik dėl mažo masto renginio.
Šventės, į kurias suvažiuoja žmonės iš visų apygardų ir apylinkių, yra šokių, dainų ir sporto.
Mūsų apygardos ir apylinkės laukia visų lietuvių, nesvarbu, kur jie gyvena.
Aušrelė Sakalaitė
JAV LB Vidurio Vakarų apygardos pirmininkė
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ IŠEIVIJOS STEBUKLAI
Siūlau įtraukti Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą (LTSC) į
išeivijos 7 stebuklų sąrašą. Taip pat manau, kad Tautinių
šokių šventės irgi yra vertingi užsiėmimai ir
susibuvimai, kurių organizavimui reikia didelių sugebėjimų ir
pasišventimo. Taip pat už juos balsuoju.
Dalė Lukienė
Silver Spring, MD
DAR APIE STEBUKLUS
Rašiau apie septynis Lietuvos stebuklus, todėl dabar iš
pagarbos noriu išrinkti ir nuostabiausius reiškinius
lietuvių išeivijoje. Man tai – tautinių šokių
šventės ir šokių grupės. Svarų vaidmenį atlieka Lietuvių
Fondas. Kelia pasididžiavimą Bostone išleista „Lietuvių
enciklopedija“, apie kurią girdėjau dar senesniais laikais
Lietuvoj. Labai reikalingos švietimui ir poilsiui stovyklos
gamtoje, ypač Dainava, Neringa – apie šias daugiausia
žinau. Daugybė pastangų dedama lietuviškai žiniasklaidai, ypač
,,Draugo” dienraščiui, todėl irgi negaliu nepaminėti tokio
svarbaus reiškinio. Daug pasiaukojimo reikalauja
lietuviškos tautinės mokyklos. Didžiulį įspūdį man padarė
pasakojimai apie lietuviškų bažnyčių statymus, pavyzdžiui,
Šv. Petro Bostone. Kai kurios iš jų jau uždarytos ir
tokia baigtis dar daugiau pabrėžia jų svarbą. Tais laikais
savanoriškai buvo aukojamos lėšos, laikas, energija, savo
rankomis bažnyčias statant ir puošiant. Dievaži, dabar net sunku
tai įsivaizduoti.
Rasa Morkevičiūtė
South Boston, MA
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ STEBUKLAI
Remdamasis dr. Kriaučiūno prašymu (,,Draugo” 2008 m.
birželio 25 d. numeryje), balsuoju už Lituanistikos tyrimo ir studijų
centrą (LTSC).
Robertas Vitas
Aurora, IL
KOKIE SEPTYNI ,,STEBUKLAI” AMERIKOS LIETUVIŲ VISUOMENĖJE
1. Lietuvių parapijos Amerikoje, kurios daugiau kaip 100 metų išlaikė lietuvybę krikščionišku pagrindu.
2, ,,Draugas” liepos 12 d. švenčia 99-tąjį gimtadienį.
3, ,,Lietuvių enciklopedija”, išleista Felikso Kapočiaus Bostone.
4. Lietuvių opera Čikagoje gyvuoja 52 metus be pertraukos.
5. ,,Lietuvių pėdsakai Amerikoje” – 800 psl. knyga,
išleista jav lb Kultūros tarybos. Lietuvių Amerikoje
paveldo enciklopedija, taip ją pavadino arkv. sigitas tamkevičius.
6. Šv. Kazimiero kapinės Čikagoje, kur amžinybėje ilsisi Lietuvių tautos dalis.
7. Lietuvių Fondas.
Marija Remienė
Westchester, IL
S.DARIAUS IR S.GIRĖNO ŽYGDARBIS IR BE MELO
PAKANKAMAI DIDINGAS IR GARBINGAS
Artėja Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 75-os
metinės. Šiam skrydžiui skirtuose straipsniuose vis pabrėžiama,
kad lietuviai skraidino pirmą oro paštą per Atlantą. Šio
teiginio autoriai vadovaujasi Goebbels principu, kad tūkstantį kartų
pakartotas melas tampa tiesa. Na, o mažiau išmanantys lietuviai
pradeda tai kartoti kaip „visiems žinomą” faktą,
aprašytą netgi Lietuvos rekordų knygoje. Hidroplanais
laiškai iš Amerikos į Europą buvo parskraidinti dar 1919
metais, laiškus 1927 m. vežė Č. Lindberg be tarpinių nusileidimų
salose, po jo – daugybė kitų lakūnų. Kiek vėliau pagal
išankstinį grafiką iš Europos į Pietų Ameriką ir atgal
pradėjo skraidyti dirižabliai, jais pervežtos pašto siuntos
– taip pat transatlantinis oro paštas.
Taigi, 1933 m. pradžioje oro paštu per Atlantą pervežtų
laiškų jau buvo gana daug, tačiau atrodo, kad Lietuvoje tai
niekam nerūpi. Lietuviai apie tai daug prirašė anglų ir kitomis
kalbomis, informacijai jokių užtvarų tarp valstybių nėra, tad iš
mūsų šaiposi visas pasaulis. Užsieniečiai, komentuodami tokias
publikacijas, teiraujasi, kada paskelbsime, jog pirmieji vežėme
paštą apie pasaulį arba į Mėnulį ir ką dar prasimanysime? Tad
„patriotus” turime nuliūdinti –
„Lituanikos” pervežti laiškai niekada netaps
pirmuoju transatlantiniu oro paštu, nors ir kaip labai to
norėtume. Visokios kaunietės „istorikės” apie tai
rašė, rašo ir rašys, į visus periodinius ir
neperiodinius leidinius, kaip sakoma, kuprotą tik grabas
ištiesina. Tad kreipiuosi į leidėjus ir redaktorius:
gerbiamieji, nebespausdinkite tokių rašliavų, nedarykite gėdos
Lietuvai! Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygdarbis ir be šio
melo pakankamai didingas ir garbingas, ir visai nebūtina teršti
jį prasimanymais.
Ričardas Vainora
Kaunas, Lietuva
STEBUKLAI — TAI NE DIRBTINIAI STATINIAI AR DIDINGI RENGINIAI
Romualdas Kriaučiūnas yra linkęs viską, kas yra didinga, laikyti
stebuklais. Jis pats savo atsakyme kartą yra sakęs, kad stebuklais
laikytini antgamtiniai reiškiniai, normaliai negalintys įvykti.
Mano manymu, žodį ,,stebuklas” vartoja tik tikinčioji visuomenė
nepaprastiems įvykiams įvardyti, o ne tie, kuriems tikėjimas nėra
svarbus ir kurie gali šį žodį panaudoti kam tik nori. R.
Kriaučiūnas taip pat rašė, kad yra ir antroji šio žodžio
reikšmė – nuostabūs, nepaprasti ir nuostabą keliantys
dalykai ir kad jie gali būti vadinami stebuklais.
Sunkiai suprantamas yra R. Kriaučiūno kvietimas parašyti
septynis JAV lietuvių išeivijos stebuklus (,,Draugas” 2008
m. birželio 25 d.). Stebuklai tikrai neįvyko, jie atsirado
darbščiujų asmenų, kurie šiems darbams skyrė daug savo
laiko, proto jėgų ir sumanumo, dėka. Jis savo kvietime pamini kelis jų,
tai: Čikagos lietuvių opera, Dainų ir šokių šventė,
Mokslo ir kūrybos simpoziumai ir t.t.
Reikia manyti, kad asmenys, rašantys apie atliktus didingus
darbus, nepalaikys jų stebuklais, o tik iškels šių asmenų
nuostabius darbus, vertus paminėjimo ir pagarbos, nors R. Kriaučiūnas
prašo nerašyti apie juos. Sunku suprasti tokį draudimą.
Juk ne tiek svarbūs objektai, kiek – šių objektų kūrėjai.
Šitie asmenys turi būti įmžinti istorijoje su jų atliktais
darbais.
Antanas Paužuolis
Chicago, IL
SEPTYNI JAV LIETUVIŲ (LB/DYPUKŲ) STEBUKLAI:
1. Lietuvių enciklopedija/Encyclopedia Lituanica.
2. Lietuvių Fondas.
3. (JAV/Kanados) LB Švietimo tinklas.
4. ,,Draugas” ir Draugo fondas.
5. ,,Lituanus” (per 54 metus 216 numerių!)
6. Lietuvos vaikų viltis.
7. Dainų ir šokių šventės.
Danguolė ir Antanas Klimai
Rochester, NY
ATSILIEPIMAS Į R. KRIAUČIŪNO STRAIPSNĮ
Atsakydamas į dr. Kriaučiūno straipsnį (,,Draugas” 2008 m.
birželio 25 d.), siūlau šias organizacijas į septynių
,,stebuklų” išeivijoje sąrašą:
1. Lietuvių Enciklopedija
2. ,,Draugas”
3. Lietuvių Fondas
4. Dainavos stovykla
5. Lituanistikos tyrimų ir studijų centras
6. Jaunimo centras
7. Čikagos Lietuvių opera
Vytautas J. Bieliauskas, Ph. D, Psy. D., ABPP
Cincinnati, OH
VIENU ŠŪVIU – TRIS ZUIKIUS
,,Draugo” š. m. gegužės 31 d. šeštadienio
numeryje pasirodė skelbimas: ,,Liepos 27 d., sekmadienį:
Ateitininkų namuose vyks metinė JAV LB Vidurio Vakarų apygardos
gegužinė.” Aiškiai pasakyta – Vidurio Vakarų
apygardos gegužinė. O kaip su Vidurio Rytų, Vidurio Pietų, Vidurio
Šiaurės apygardomis? Ar ir jos yra pakviestos? Perskaičius
skelbimą, taip neatrodo. Ar jau apylinkės nebeegzistuoja? Pasiilgome ir
Krašto valdybos. Ar neatėjo laikas atstatyti LB valdžią tokią,
kokia ji buvo įsteigta? Juk tų dviejų skirtingų nuomonių Bendruomenėje
nebėra. Jokio pavojaus, kad apylinkėse susiorganizavę gali nepaklusti
priešingai nuomonei.
Nusibodo dvigubos pilietybės klausimas. Juk mes visi žinome, kad
priimdami Amerikos pilietybę turėjome atsisakyti Lietuvos pilietybės.
Atsisakyti pilietybės popieriuje. Niekas, jokie naujojo krašto
įstatymai negali išplėšti gimtojo krašto
pilietybės iš mūsų širdies. Laikykime pagarbiai Lietuvos
pilietybę savo širdyse. Nėra jokių abejonių, kad Lietuvoje mes
galime susigrąžinti pilietybę popieriuje. LB turėtų atlikti tikrai
labai svarbų ir nelengvą darbą – įskiepyti tą Lietuvos pilietybę
į čia gimusiųjų širdis. Jei čia gimę išlaikys Lietuvos
pilietybę savo širdyje ir jei norės, gaus ją lengvai Lietuvoje
popieriuje. Linkiu pakeisti pastangų kryptį.
Pasaulio lietuvių centras! Kur? Čikagos priemiestyje. Čikaga –
lietuvynas. Ten lietuvių gyvena daugiau, kaip visur kitur Amerikoje
sudėjus. Galėtų būti Čikagos lietuvių centras, Illinois lietuvių
centras, pagaliau – Amerikos lietuvių centras, bet pasaulio...
Pasaulio lietuvių centras yra Lietuva, Vilnius! Labai norėtųsi gauti
atsakymą, kodėl Lemonto lietuvių centrui duotas toks vardas.
Rožė Ražauskienė
Dearborn Hts, MI
ŠTAI IR STEBUKLAS!
Dr. Romualdas Kriaučiūnas, kaip tikras profesionalas psichologas,
besirūpindamas mūsų sveikata, o ypač smegenų lankstumu, jau ne pirmą
kartą užduoda jiems mankštą, kad šie nepavirstų
„makaronais”.
O štai su atskridusiu jo vedamuoju „Septyni JAV lietuvių
išeivijos stebuklai – kas jie?” įvyko tikras
stebuklas (ir kas sakė, kad dabar visai nebėra stebuklų?)! Birželio 25
d. „Draugą” su čia minimu vedamuoju gavome birželio 27 d.
(tai greičiau už laišką, paprastai „Draugas”
atropoja po 2–3 savaičių, jei iš viso nedingsta). Ogi ir
su laiškais komedijos vyksta. Birželio 11 d. tame pačiame mieste
išsiųstas gimtadienio atvirukas turėjo būti gautas kitą dieną
– birželio 12 d., o jis atsirado pašto dėžutėje tik
birželio 23 d. – po 11 dienų (paštas sumetė kaltę
buvusiems potvyniams). Tai tokios tragikomiškos
„baikos” vyksta čiabuviškuose paštuose.
Tačiau grįžkime prie reikalo – parašyti prašomus
savo 7 JAV lietuvių išeivijos stebuklus. XIX a. pabaigoje
– XX a. pradžioje tai būtų lietuvių imigrantų nuostabi meilė ir
ryžtas išlaikyti lietuvybę bei ją skleisti naujajai kartai,
kuriant lietuviškas „saleles”: bažnyčias, mokyklas,
liet. namus, klubus, dienraščius, bankus, apdraudos įstaigas,
organizacijas (kurių buvo per 300), beveik 100-metis dienraštis
„Draugas”, Šv. Kazimiero kapinės ir Algimanto Kezio
knyga-albumas „Palikę tėviškės namus” apie jas su
gausybe puikiausių nuotraukų: paminklų, mauzoliejų, statulų, skulptūrų,
Rūpintojėlių, įvairiausių liet. kryžių, koplytstulpių ir daugiau
dailininkų-skulptorių meno kūrinių. Tautinės kapinės;
bostoniškės „Lietuvių enciklopedija” ir
„Encyclopedia Lituanica”; Lietuvių opera Čikagoje; JAV
Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos knyga „Lietuvių pėdsakai
Amerikoje (800 puslapių tikra JAV lietuvių istorija); Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės įsteigta Lietuvių kalbos ir literatūros katedra Illinois
universitete Čikagoje. Dar liko neišvardintas visas glėbys
lietuviškų stebuklų...
Susikaupus ir mintyse naršydama po mūsų tautos kultūros lobynus,
negalėjau atsikratyti amžiams įstrigusių, berods, diplomato ir poeto
Jurgio Baltrušaičio žodžių: „Sugrius Kūno Kultūros rūmai,
Laisvės Alėjos asfaltas sudūžės, amžių vėjai gal ir Nemuną
išdžiovins, tik nemirs lietuvio vardas, nei mūsų šalies
šlovė, jei lietuviško Fidijaus (Phidias apie 490 m. pr.
Kr. senovės Graikijos didingiausias skulptorius, turėjęs
milžinišką įtaką graikų menui; iš visų jo darbų
teišliko išorinės Parthenon skulptūros) kaltas mūsų laukų
granite įkūnys amžinosios kūrybos žodį, jei pasaulio muzikai, jei
koncertų salės mūsų muzikos aidais skambės!”
Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI
GYVENIMAS IR LAIKAS NELAUKIA NĖ VIENO
Š. m. birželio 19 d. „Drauge” buvo
išspausdintas Rimvydo Sidrio laiškas „Estai kovos
ligi paskutinio lietuvio”. Laiške autorius skundžiasi
esama padėtimi: „Lietuva pirmoji atsikratė rusų jungo, po kelių
mėnesių ja pasekė Latvija, dar vėliau – Estija. Tačiau estai
paleido į pasaulį filmą ‘Singing Revolution’, kuris turi
didelį pasisekimą.” Kaip žinome, „Dainuojančios
revoliucijos” vardas buvo sukurtas Sąjūdžio metu Lietuvoje.
Aišku, kad laiško autorius yra teisus, bet čia yra ir
kitas nenuginčijamas faktas – lietuviai filmo nesukūrė, o tai
atliko estas. Kaip liaudiškas posakis sako, gamtos reikalus
atliekančio traukinys nelaukia.
Pažvelgus į Lietuvos istoriją matosi keistas reiškinys,
pasikartojantis lietuvių įprotis po pergalės nusnausti. Tai matome po
Žalgirio mūšio, kai po istorinės pergalės Vytautas neatgavo
Mažosios Lietuvos. Neišnaudojo lietuviai pergalių nei po
Salaspilio mūšio, nei po Širvintų-Giedraičių kautynių su
Želigovskio „sukilėliais”. Paskutinis atvejis buvo Sąjūdžio
laimėjimas, kuris buvo ne vien pergalė prieš rusų okupaciją, bet
ir prieš Lietuvoje įtvirtintą sovietų valdžią –
nomenklatūrą. Apsvaigę nuo laimėjimo Sąjūdžio vadovai nekreipė dėmesio
į esamą valstybinę struktūrą naiviai galvodami, kad pasiekus sovietinės
kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, viskas darniai
susiklostys ir „suklydę broliai” savaime sugrįš į
dorą, teisingą gyvenimą. Deja, stebuklas savaime neįvyko.
Jeronimas Tamkutonis
Čikaga, IL
SAUGOKIME PRAEITĮ
JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė Dalė Lukienė yra parašiusi
keletą straipsnių apie reikalingumą išsaugoti praeities veiklos
archyvus, turint omeny, jog ankstyvosios kartos išeivijos
veikėjai, kurie ir buvo šių archyvų kūrėjai, iškeliauja į
Amžinybę.
Spaudoje skaitėme apie Prano Jurkaus parašytą knygą ,,Lemties
vingiuose”, kur autorius aprašo Liubeko gimnazijos
steigimą, rūpesčius, džiaugsmus ir galų gale jos uždarymą. Tai įvykiai,
kuriuos pergyveno pokario žmonės, išvietinti iš savo
Tėvynės. Kažką panašaus yra parašęs Bronius Juodelis. Čia
yra tik ,,lašelis” pergyvenimų, kuriuos patyrė mūsų
tautiečiai, praradę savo Tėvynę Lietuvą.
Tokių liubekų to meto Vokietijoje buvo daug, nes didesniuose miestuose
gyveno nemažas skaičius Tėvynės netekusių asmenų, kurie norėjo, kad jų
auganti karta neliktų bemoksliais. Jie organizavo mokyklas,
universitetus, teatrus, atgaivino turėtas jaunimo organizacijas ir
religines institucijas.
Tai buvo žmonės mylį mokslą, meną, tikėjimą, patys būdami
ekonomiškai nepasiturintys, buvo didžiadvasiai, užsibrėžę siekti
aukštesnių tikslų. Gavę išsilavinimą Tėvynės
universitetuose, bet karo audrų nublokšti toli nuo Tėvynės,
jautė pareigą perduoti turimas žinias jaunajai kartai, todėl mielai
dėjo pastangas mokslo įstaigoms kurti. Šių pasiryžėlių dėka buvo
įkurtos mokslo įstaigos šiuose miestuose: Hanau, Kemtene,
Augsburge, Eikštete, Munchene ir daugelyje kitų miestų, visur,
kur tik buvo išvietintų žmonių stovyklos. Aukščiau
paminėtuose miestuose ir gal daugelyje kitų mokslo šventovių
kūrimas buvo toks pat vargingas kaip ir Liubeko gimnazijos. Kol kas
neteko girdėti išleistų knygų apie kitas gimnazijas, kaip tai
padarė P. Jurkus.
JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė yra rašiusi, kad visa
lietuvių praeities veikla turėtų būti aprašyta ir perduota į
archyvus, nes įvykių kūrėjai iškeliauja į Amžinybę.
Antanas Paužuolis
Čikaga, IL
PASVEIKINIMAS MOTINOMS
Mes labai norėtume pasakyti nuoširdų ačiū Violetai
Pakalniškienei už tokį gražų pasveikinimą, parašytą
visoms motinoms jų dienos proga, nesvarbu ar tai esančioms, ar jau
išėjusioms. Taip pat „ačiū” laikraščio
redakcijai, kad tai buvo išspausdinta.
V. Pakalniškienė sugeba parašyti nuostabiausias eiles
mūsų vaikučiams tokiomis temomis, kurios jiems suprantamos. Turime
omeny knygelę „Mažojo pasakoriaus kraitelė”, kurią
skaitydamos mes, mamos, jaučiame didelį dvasinį malonumą. Ačiū Jai už
tai ir linkime tolesnės kūrybinės sėkmės.
Elytė, Roma ir Kristina
Rolling Meadows, IL
DAUGIAU PAGARBOS NUOMONĖMS
Žydai turi labai taiklų priežodį: „Liežuvis kaulų neturi, bet jis
kaulus laužo”. Tai vertėtų prisiminti rašantiems į
laiškų skyrių ir norintiems „įgelti”
priešingai galvojančiam (tarpt. – savo oponentui). Tačiau
tokiems „drąsuoliams” reikia gerokai pamankštinti
savo smegenis prieš išliejant piktas mintis popieriuje.
Štai ir praeitos savaitės laiškų skyriuje karčiu skoniu
atsirūgo skaitytojams aštrus, kandžiai skambantis palinkėjimas.
Užuot mandagiai pareiškęs savo nuomonę (nors ir
priešingą) itin pašaipiai puolė labai populiarų bei
skaitytojų mėgiamą autorių – nuolatinį „Draugo”
bendradarbį – ne glostančiais žodžiais linkėdamas jam
„toliau pasigirti savo laisvės kovos pergalėmis, pamokyti visus
lietuvių kalbos...” ir t. t. Jau anksčiau išgėdinęs minimą
spaudos darbuotoją (kaip mažą padykusį vaiką), pažeminančiai atsiliepęs
apie jo gyvenamąją vietą bei pabėręs daugiau nerimtų smulkmenų, tarsi
neturėdamas tikrovės (faktų) įrodymų, vėl kartoja reikšmės
neturinčius, užgauliai kvepiančius tuos pačius sakinius. Tiktai
šį sykį jautėsi sustiprintas asmeniškas didelis
šališkumas.
Net jo (ar ne su pasididžiavimu?) antru kartu pasirašytas titulas nesušvelnina ir nepateisina jo neigiamo veiksmo.
Žmonės rašo į laiškų skyrių (ar kitur) savo nuomonę ne
tam, kad juos išjuoktų, būtų sugėdinti, primetant jiems
neužtarnautus užpuolimus. Tokie nepagrįsti teiginiai galėtų atgrasyti
ne vieną skaitytoją nuo rašymo. Turi ką pasakyti – sakyti
tiesiai šviesiai (iš Lietuvos šį pasakymą jau
daugelis mūsų išeivių pasigavo ir dažnai dabar patys vartoja)!
Visiems įsidėmėtina senovės persų patarlė: „Silpnieji dreba
prieš žmonių nuomonę, kvailiai – jos nepaiso,
išmintingieji ją nagrinėja, o gabieji ją diriguoja.”
Stasė E. Semėnienė
Baraboo, WI
TPFU!
Bet kokiam svarstymui svarbu ne tik faktai ar nuomonės, bet ir logika,
stilius. J. Gailos – R. Kilikausko špagavimasis
,,Drauge” nuklydo nuo temos ir smuko į suasmenintą sąskaitybą ir
birželio viduryje kaip ,,linkėjimus” reiškiamus,
skaitytojui nereikalingus pamokymus. Perskaitęs nusispjoviau: tpfu!
Tai liūdnokai primena JAV armijos – Sen. McCarthy bene 1954 m.
vykusią apklausą JAV Kongrese, kai iki tol nežinomas advokatas Welch
yra kone patekęs į JAV istoriją su pasakymu (mano laisvas vertimas
iš ,,Have you no sense of decency, sir, at long last?”)
– ,,Ar, pagaliau, praradote padorumo jausmą, pone?”
Antanas Dundzila
Port Orange, FL
AČIŪ
Ačiū gerb. P. Pagojui už „Atsakymą Gailai”
(„Draugas” 2008 m. birželio 5 d.), deja, jame yra pora
klaidų. Niekada PLB pirmininku nebuvau, kaip jis teigia. Iš
tiesų, tai nei PLB valdyboje nebuvau, o joje atsidūriau tik, kai dirbau
Lietuvoje, kaip PLB atstovas. Tada VLIKo jau nebebuvo, o jo paskutinis
pirmininkas dr. Kazys Bobelis jau buvo LR Seimo narys ir medžiojo su
prez. A. Brazausku ir tuometiniu premjeru A. Šleževičiumi, bent
taip girdėjau jį pasakojant.
Mano straipsny nebuvo parašyta „mūsų PLB ir (...)”,
kaip neteisingai cituoja gerb. P. Pagojus, bet „mūsų, PLB ir
Kanados LB”. Žodelis „mūsų” reiškė JAV LB.
Praleistas mažutis kablelis visiškai pakeičia mintį ir leidžia
daryti neteisingas išvadas. Bet tiek to, o angliškai
tariant, „No hard feelings”.
Juozas Gaila
Ellicott City, MD
POLITINIAI STRAIPSNIAI ,,DRAUGO” DIENRAŠTYJE
Prieš metus ,,Draugo” trečio puslapio skiltyje pasirodė
Petro Katino straipsniai. Tuo metu daugeliui dienraščio
skaitytojų jis nebuvo žinomas, o dabar jo straipsniai yra laukiami. P.
Katino straipsniai nėra ilgi, suprantami, nušviečia šio
meto Lietuvos politintį gyvenimą, taiklios antraštės ypač
patraukia skaitytojų dėmesį. Artėjant petrinėms, linkiu stiprybės ir
palaimos jo globėjui apaštalui Petrui užtariant.
Marija Remienė
Westchester, IL
QUO VADIS, TAUTIEČIAI?
Kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, su liūdesiu prisimename
birželį kaip Gedulo mėnesį, nes 14-22 d. iš Lietuvos į Sibirą
buvo ištremti 30,000 Lietuvos žmonių.
JAV Lietuvių Bendruomenės Lemonto apylinkės valdyba suorganizavo tų
liūdnų dienų prisiminimą. Prieš pamaldas buvo pakeltos JAV ir
Lietuvos vėliavos ir sugiedoti himnai. Šv. Mišias aukojo
tėvas A. Saulaitis JS, kuris priminė, kad tuojau po Mišių
koplyčioje bus minėjimas.
Su nuostaba, liūdesiu ir gėda sėdėjau ir žiūrėjau, kaip didelė dalis
tautiečių atsikėlė ir išėjo jau prof. A. Idzeliui pradėjus
paskaitą, kuris ją perskaitė per 15 min. Po to A. Barniškis ir
N. Penikaitė abu ir kartu su klausytojais padainavo keletą dainų. Visas
minėjimas užtruko 30 min.
Nejaugi mes nebepajėgiame tokiam liūdnam prisiminimui pašvęsti
30 minučių? Žinau, kad naujai atvykusiems iš Lietuvos tos dienos
nieko nereiškia, nes jiems niekas apie tai nepasakojo, bet kas
pasidarė su visais kitais? Taip pat suprantu, kad tai buvo Tėvo diena,
tačiau tik išėję į vestibiulį kėlė didžiausią triukšmą,
bet neskubėjo į labai ,,svarbias” šventes.
Argi jau pasidarėme tokie sutvėrimai, kuriems svarbiausia ,,duona ir
žaidimai”? Neapsiriksiu teigdama, kad daug kieno mūsų tarp
išvežtųjų buvo tėvai, broliai, seserys, giminės, kaimynai ir
t.t. Argi mūsų atmintis tokia trumpa ir, kas liūdna, nenorime
prisiminti ir girdėti?
Karolina Kubilienė
Willowbrook, IL
ALGIO BUDRIO APSILANKYMAS DAINAVOJE
Elektroniniame ,,Drauge” šiandien užtikau Aurelijos
Tamošiūnaitės straipsnį apie a.a. Algį Budrį. Jį esu sutikęs tik
vieną kartą – Dainavos jaunimo stovykloje maždaug prieš
25-rius metus. Jaunųjų ateitininkų sąjungos vasaros stovyklos rengėjai
visada stengiasi stovyklos programą paruošti kuo įdomesnę ir
įsimintinesnę. Sužinoję apie Algio Budrio pasiekimus mokslinės
fantastikos literatūroje ir laikraštyje pasiskaitę, kad jis
gyvena Evanston, IL ir kad tą vasarą dėstė Michigan State University
(MSU), nutarėme jį pasikviesti į Dainavą. Juk MSU lyg ir Dainavos
kaimynas, vos 65 mylios atstumo! Buvo baiminamasi, kad gal jo paties
telefonu nepasieksime ir reikės su jo sekretorėmis aiškintis ir
reikalą dėstyti. O įvyko priešingai — paskambinus jis pats
telefonu atsiliepė ir sužinojęs, kad skambinu lietuvišku
reikalu, buvo malonus ir nuoširdus. Pačioje pokalbio pradžioje
pabrėžiau, kad esame savanoriška lietuvių katalikų jaunimo
organizacija ir negalėtume jam tinkamai atsilyginti.
,,Nesirūpinkite”, — trumpai atsakė.
Sutartą popietę jis pats atvyko į Dainavą ir praleido keletą valandų su
jaunais stovyklautojais. Sutartu laiku svetainėje prie Spyglio ežerėlio
svečias susitiko su visais stovyklautojais. Neminėsiu jo įdomių
pasakojimų vaikams suprantamame lygyje apie mokslines fantazijas ir jų
rašymą. Jis mielai, bet tik angliškai kalbėjo ir apie
savo vaikystę ir savo lietuvišką kilmę. Gal vienur kitur įterpė
ir lietuvišką žodį. Pašnekesio pabaigoje su nostalgija
jis prisiminė savo vaikystėje girdėtas lietuviškas dainas ir
vieną jų – ,,Ant kalno karklai siūbavo” – ėmė savo
švelniu balsu dainuoti. Po pirmųjų poros eilučių, pradžioje kiek
nedrąsiai, prisijungė stovyklautojai. Savo vadovų paskatinti
nesivaržyti, stovyklautojai, akordeonu palydimi Dariaus Polikaičio,
buvo tiek entuziazmo pagauti, kad nuo jų dainavimo tarsi svetainės
stogas kilnojosi. Mūsų garbingo ir mielo svečio A. Budrio akys sudrėko
džiaugsmo ašaromis. Po to jis kartu su visais sudainavo dar
keletą dainelių. Tai buvo tikrai neužmirštamas susitikimas ne
tik stovyklautojams, jų vadovams, bet ir svečiui.
Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI
KAS PATENKA Į,,DRAUGĄ”, O KAS NE (NR. 3)
Gegužės 14 d. ,,Draugo” laidoje (kurios aš dar
negavusi, tik radau internete) Algis Virvytis mane stiprokai užpuola,
kad balandžio mėnesį (2008 m. balandžio 15 d.) pasisakiau prieš
anoniminių laiškų spausdinimą „Drauge”. Tarp kita
ko, siūlo, kad susipažinčiau su Amerikos spaudos kryptimis, pažiūrom ir
t.t. Manau, kad nė kiek ne mažiau už p. Virvytį nusimanau ta tema, nes
tai mano profesinė sritis. Tik neaišku, ką bendro tas turi su
mano iškelta mintim, kad Amerikos spaudos leidiniai – nuo
pačių kairiųjų iki dešniųjų bei vidurio krypčių –
anoniminių laiškų nespausdina.
Kaip po pavyzdį, kodėl reikėtų nepasirašytus laiškus
spausdinti „Drauge”, p. Virvytis nurodo laišką,
kuriame autorius užklausė, „kaip galima palikti savo turtą
Lietuvių Fondui.” Į šį laišką būtent atsiliepė
žmogus norėdamas žinoti, kodėl redakcija nepaviešino pirmojo
laiško rašytojo pavardės. Kas man neaišku, tai
kodėl redakcija iš viso tą pirmąjį laišką spausdino. Argi
ji neturi Lietuvių Fondo adreso bei telefono numerio, kuriuos galėjo
tam užklausėjui perduoti tiesioginiai? O gal čia tik buvo norima
iškelti mintį, kad kas nors parašytų straipsnį apie
palikimus?
Antrame pavyzdyje nurodo vieno pažįstamo parašytą skelbimą (mano
pabraukta – V. M.) į laikraščius Lietuvoje ir Amerikoje,
ieškančio giminių, jaunystės pažįstamų, kuriame pastarasis
pateikė savo adresą ir telefoną. Žinoma, tuoj gavo visokiausių
atsiliepimų. Ponas Virvytis rašo, „Tad įdomi pamoka jam ir
pažįstamų rateliui – būkit atsargūs paviešindami
save.” Kažin kaip p. Virvytis mano reikėtų gauti atsiliepimus į
skelbimą? Juk „Draugas” neturi užtenkamai personalo nei
lėšų tokiais atvejais tarpininkauti. Gal jo pažįstamas būtų
galėjęs šiek tiek apriboti asmeninius ryšius su
atsakovais, jei būtų išsinuomavęs ir nurodęs pašto
dėželę. Kaip ten bebūtų, nesuprantu, kaip galima lyginti skelbimą su
laišku redakcijai.
Taip pat p. Virvyčiui užkliuvo mano užklausimas, kodėl
„Drauge” visai nebuvo paminėta William F. Buckley mirtis.
P. Virvytis nori žinoti, ar W. F. Buckley „Lietuvą užstojo, ar
gynė, ar iškėlė Lietuvą nors žodeliu, ar parašė Lietuvos
naudai?” Jeigu tokius kriterijus iš tikro redakcija
naudotų, tai kažin kaip pateko į laikraštį Lady Bird Johnson
(kurią pompastiškai vadino Claudia Alta, jos pačios niekada
nevartotu vardu) arba neseniai mirusio, Lietuvai tiek daug
nusipelniusio Hollywoodo režisieriaus Sydney Pollack nekrologai?
Atrodo, kad redakcija tuos mirčių aprašymus perspausdina
iš Lietuvos leidinių, o daugumai jų tokia asmenybė kaip W. F.
Buckley visai neįdomi. Jiems geriau patinka tokie žmonės, kurie, kaip
Amerikos bulvarinėje spaudoje sakoma, patenka į šešto
puslapio „naujienas”, nors nenoriu tuomi įžeisti a. a. p.
Johnson.
Galų gale, p. Virvytis pasiūlė, kad man būtų buvę pravartu
išgerti šalto vandenėlio prieš iškeliant jį
taip neigiamai nuteikusias mintis. Tačiau kažin ar jis pats
neišgėrė ko nors stipresnio prieš sėsdamas rašyti
savo laiško.
Vida Morris
Cape Cod, MA
IŠLAIKYTI LIETUVIŠKUMĄ SVETIMOJE ŠALYJE YRA PAČIŲ SĄŽINĖS REIKALAS