Igno Parčevskio namas Žygimantų gatvėje.

„Open House Vilnius”. Architektūrinio savaitgalio džiaugsmai

Ieva Marija Mendeikaitė.

Paskutinįjį balandžio savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai turėjo progą susipažinti su matyta, tačiau galbūt dar pilnai nepažinta Vilniaus architektūra. Šią galimybę jiems suteikė atviros architektūros organizacinis renginys „Open House Vilnius”.

Šių metų renginio tema – mąstymą keičianti architektūra; tokia architektūra, kuri savo buvimu mieste ne tik keičia patį miesto įvaizdį, tačiau ir įkvepia ir kitus pastatus ar žmones pamažu žengti pokyčių linkme. Štai tokia  katalizuojanti, išjudinanti inertišką miesto gyvenimą bei nusistovėjusius žmonių įpročius šiemetinė Open House renginio dvasia.

Paties renginio metu buvo galima pamatyti ir kartu su gidu arba savarankiškai aplankyti per 70 išskirtinių architektūros objektų Vilniaus mieste. Kadangi pats renginys buvo nemokamas ir atviras absoliučiai visiems, kas tik norėjo prisijungti – žmonių ekskursijose netrūko. Ne paslaptis, kad nors didžiausios eilės susidarė prie Vilniaus televizijos bokšto ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, kitos vietos taip pat neliko pamirštos ar apleistos. Apie jas  galima pakalbėti šiek tiek daugiau.

24 numeriu pažymėti ir daugumai vilniečių žinomi Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos (LMTA) centriniai rūmai, esantys netoli Lukiškių aikštės, taip pat buvo atviri šį savaitgalį. Skaitydama apie šiuos rūmus akimirkai pasijutau nesanti vilnietė, kadangi daugumos surašytų faktų apie juos net nežinojau. LMTA centriniai rūmai – tai  XX amžiaus pradžioje Gedimino prospekte, tada vadintame Georgijaus prospektu, iškilęs ištaigingas, specialiai valstybinei mergaičių gimnazijai statytas pastatas  anuomet įvertintas kaip gana konstruktyvių formų. Tiesa, palyginus su kitomis to meto mokyklomis, meniniu atžvilgiu ši mokykla buvo pati išraiškingiausia. Šiandien čia apsilankę išvysite interjero pokyčius, galėsite aplankyti koncertų sales, girdėjusias talentingiausius Lietuvos muzikantus ir t.t.

Dar vienas labai įdomus pastatas, kurį tikrai buvo verta įsidėmėti šiais metais –13 numeriu pažymėta Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse. Pravažiuodamas arba praeidamas pro šį pastatą vilnietis visuomet sustos ir įdėmiau peržvelgs tai, ką mato, kadangi pastato grožis ir architektūra yra tikrai išskirtinė. Į vieną krūvą sugrūsti skirtingų spalvų ir dydžių nameliai truputėlį primena Olandijos miestus ir jiems tetrūksta prie durų prirakintų dviračių eilės. Šiandien ši „Olandiškoji” kolonija vadinama Montvilos arba Lukiškių. Jos atsiradimą 1911-1913 m. paskatino žymus visuomenininkas, Žemės banko direktorius, filantropas Juozapas Montvila. Objekto vykdytojai, kad neatsiliktų nuo Europoje vykusio Meno ir amatų sąjūdžio, stengėsi taikyti kitose šalyse jau pasitvirtinusius statybos bei projektavimo metodus, adaptuotus ir pritaikytus vietinei rinkai. J. Montvila, pasitelkdamas užsienio praktiką ir vietinius specialistus, suteikė tvirtą pagrindą gyvenamosios aplinkos reformavimui. Lukiškių kolonija yra puikus to pavyzdys – objektas tapo vienu unikaliausių XX amžiaus pradžios architektūros paminklų šalyje.

Taip pat, važiuodamas pro Žaliąjį tiltą arba judėdamas centro link, per Žygimantų gatvę, pakeleivis spėja užfiksuoti, gretimos gatvės namo žavesį. Karamelinės spalvos namas  su daugybe langų ir įdomiomis stogo viršūnės puošmenomis primena XIX amžiaus pokylių namus, kur galėjo rinktis tik išrinktieji ponai. Visgi  šis namas, pažymėtas 10 numeriu, yra vadinamas Igno Parčevskio namu. Jo architektas – A. Mikulskis, parengęs namo projektą 1895 m. Šis rezidencinis nuomojamas namas Neries krantinėje traukia žvilgsnį prabangiai ir harmoningai dekoruotu neobarokiniu fasadu. Pastato vidus byloja dviejų laikotarpių sandūros istoriją – greta profesionaliai restauruoto XIX a. pab. iškilaus dekoro, plastiškų koklinių krosnių ir unikaliai derančių spalvų lipdinių interjere specifines žymes paliko 1945 m. pastate įsikūręs Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas.

Štai tokių istorijų apie įvairius Vilniaus architektūros šedevrus buvo galima išvysti ir išgirsti šiemetinėse „Open House” ekskursijose. Ir net jeigu esi vilnietis, kuris mano, kad savo miestą pažįsta kaip penkis pirštus, vis tiek kartais yra labai smagu ir naudinga ištrūkti iš savų perspektyvų ir pažvelgti į kasdienius miesto kelionių palydovus kiek kitaip, sužinoti daugiau istorinio konteksto, pasisemti architektūrinių sprendimų logikos, užeiti ir pažvelgti į taip ilgai matytą pastatą iš vidaus.

Rekomenduoju kitais metais nepraleisti šio renginio ir pasižymėti paskutinį balandžio savaitgalį  kalendoriuje.

Juozapo Montvilos (Lukiškių) kolonija.
LMTA centriniai rūmai.