CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Paklydę paukščiai“ – visos dipukų kartos metafora
Birutė su tėvais Čikagoje.
Birutė su tėvais Čikagoje. (Nuotraukos iš asmeninio Birutės Putriūtės archyvo)

„Paklydę paukščiai“ – visos dipukų kartos metafora

Rašytoją Birutę Putriūtę kalbina Dalia Cidzikaitė.

Knygos autorė Birutė Putriūtė.
Knygos autorė Birutė Putriūtė.

Rimvydas Šilbajoris straipsnio apie Liūnės Sutemos poeziją įžangoje pastebėjo, jog „egzilio lietuvių poetai, kaip ir visa tėvynę praradusių pabėgėlių bendruomenė, dairėsi po svetimą pasaulį lyg laivai miglotoje jūroje, nežinodami, kur galima nuleisti saugumo ir tikrovės inkarus” (R. Šilbajoris, Poezijos skaitymai, 2004). Pasak literatūros kritiko, dalis jų nusprendė, kad tokia išsigelbėjimo žeme gali būti tik prisiminimai apie prarastąją gimtinę, meilė ir ilgesys jai. Tačiau buvo ir tokių, kurie suprato, kad toks kelias ilgainiui protą ir širdį pririš prie saviapgaulės – ko nebėra ir nieko nebus. Tokią skirtį, ne vienoje lietuviškoje šeimoje išeivijoje virtusia skaudžia praraja tarp kartų, nesunkiai galima pastebėti ir neseniai pasirodžiusioje JAV lietuvės Birutės Putriūtės knygoje Lost Birds (Birchwood Press, 2015). Jos romano veikėjai – tiek jauni, tiek pagyvenę lietuviai – mėgina ne tik susidoroti su karo metais patirtais išgyvenimais, netektimis ir siaubu, bet ir įsišaknyti naujoje žemėje – su lietuviška tapatybe ar be jos.

Apie romano atsiradimą, jame gvildenamas temas, užuojautą ir meilę knygos veikėjams bei apskritai apie meilę rašymui kalbuosi su autore, šių metų balandžio 16 dieną knygą pristatysiančią Čikagos skaitytojams Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.

Kada pradėjote rašyti? Gal prisimenate pirmuosius savo bandymus? Kaip juos vertinate šiandien?

Toks jausmas, tarsi būčiau rašiusi visą savo gyvenimą. Kai buvome jaunos, aš ir mano draugė kurdavome istorijas ir jas iliustruodavome. Tai buvo mūsų pirmosios knygos. Vėliau kūriau eiles, tačiau rimtai rašyti pradėjau tik persikrausčiusi gyventi į Los Angeles. Būdama aistringa filmų mėgėja, nusprendžiau UCLA lankyti scenarijų rašymo kursus. Bet netrukus pamačiau, jog man toks žanras ne prie širdies. Tada atradau apsakymo žanrą. Pradėjau lankyti grožinės kūrybos klases tame pačiame UCLA universitete. Pirmasis mano apsakymas, kurį parašiau tai klasei, vadinosi „The Talman Rains” (Talmano gatvės lietūs). Tuo metu aš jau daug metų buvau atitolusi nuo lietuviško gyvenimo. Pradėjau ilgėtis jo, vis dažniau prisimindavau savo vaikystę Čikagos Marquette Parke. Mano profesoriui, rašytojui Samui Eisensteinui patiko mano pasakojimai ir jis pakvietė mane prisijungti prie jo suburtos grupės, susitikinėdavusios kartą į dvi savaites. Prisijungiau ir nuo tada rašymas tapo rimtu užsiėmimu. Tiesa, pirmieji mano bandymai nebuvo itin geri. Kai kurie jų taip ir nepateko į knygą, kiti buvo gerokai pakeisti, nors keleto apsakymų perrašyti beveik nereikėjo.

Kiek laiko rašėte romaną Lost Birds? Kas keitėsi, kas liko taip pat nuo knygos sumanymo?

Tas grožinės literatūros klases UCLA lankiau 1985 metais. Nuo tada istorijos viena po kitos ėmė sugrįžti, tiesa, ne tokia tvarka, kokia jos sugulė mano knygoje. Aš tiesiog rašiau apie žmones, kuriuos prisiminiau iš savo dienų Čikagoje. Tuo pačiu supratau, jog norėčiau apie kai kuriuos jų parašyti daugiau – papasakoti ilgesnes jų gyvenimo atkarpas. Pasakodama apie vyresniosios kartos išgyvenimus karo ir pokario metais, aš taip pat norėjau parodyti, kaip sunku jai buvo įsikurti Amerikoje. Taip gimė mintis parašyti apsakymų romaną, apimantį maždaug keturiasdešimt metų – nuo dipukų atvykimo į JAV iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Romano rašymas vyko labai organiškai, jis brendo sulig kiekvienu nauju apsakymu.

Romano pavadinimas talpus ir daugiaprasmis: tiek angliškai, tiek lietuviškai jį galima išversti kaip „paklydę paukščiai” arba „prarasti paukščiai”. Kaip ir kodėl atsirado būtent toks pavadinimas?

Knygos Lost Birds viršelis.
Knygos Lost Birds viršelis.

Tai ir vieno mano anksčiausiai parašytų apsakymų pavadinimas. Jame pagrindinė veikėja Agota Janulis, dirbanti valytoja Prudential pastate ir pro langą stebinti ant Čikagos dangoraižių lizdus sukančius paukščius, galvoja, jog jie šiai vietai – miesto centrui – nepriklauso. Ji prilygina save tiems paukščiams, galvodama, jog ji – irgi viena iš tų „paklydusių paukščių”, gyvenančių ne ten, per toli nuo savo gimtojo lizdo, kuriame gimė. „Paklydę paukščiai” man tapo visos mūsų kartos metafora.

Net neabejoju, jog dipukų karta, kuriai ir Jūs priklausote, knygoje atpažins jei ne save, tai tikrai savo kaimynus ar pažįstamus. Ar knygoje vaizduojami veikėjai turi tikruosius prototipus tikrovėje?

Ir taip, ir ne. Savo knygos veikėjus kūriau remdamasi prisiminimais apie sutiktus žmones. Tačiau kur kas dažniau jie yra keleto žmonių derinys. Paėmusi emocinę mintį, pavyzdžiui, jaunos motinos mirtį, aš taip pakeisdavau aplinkybes, kad niekas negalėtų atpažinti, kas iš tiesų buvo tikrasis istorijos šaltinis.

Kodėl pasirinkote rašyti apie savo ir savo tėvų karo bei pokario išgyvenimus?

Rašiau apie tai, nes mane domina, ką mano karta ir mūsų tėvai patyrė. Tačiau šią temą pasirinkau dar ir todėl, kad tiek nedaug yra išėjusių knygų anglų kalba, kurios pasakotų apie lietuvius, kitas Baltijos šalių tautas bei rytų europiečius karo metais ir jam pasibaigus. Kai savo pasakojimus skaitydavau amerikiečiams, jie nustebdavo išgirdę, kokius išgyvenimus patyrėme. Jie nieko nežino apie šią istorijos dalį. Norėčiau, kad mano knyga prisidėtų prie tokių spragų užpildymo ir galbūt padėtų šviesti jaunesnes lietuvių kartas, besidominčias šiuo istorijos laikotarpiu.

Jums ypač gerai pavyko pavaizduoti mažų vaikų ir paauglių gyvenimą ir patirtį įsikuriant naujoje šalyje, jiems patekus tarp dviejų pasirinkimų – uždaro lietuviškojo ir kur kas daugiau galimybių teikiančio amerikietiškojo gyvenimų. Ar prie to kaip nors prisidėjo Jūsų pačios, kaip vaiko ir paauglės, asmeninė patirtis?

Labai. Prisimenu, kaip keistai jaučiausi Čikagoje su savo ilgomis kasomis ir viršugalvyje užrištu kaspinu, su motinos megztais megztiniais, vilnonėmis kelnėmis kojinėmis, su juodos duonos sumuštiniais ir negalėjimu suprasti nė vieno angliško žodžio. Amerikiečių vaikams mes atrodėme keistai. Būdami tarp jų, visada jautėmės lyg baltos varnos. Niekas negalėjo ištarti mūsų lietuviškų vardų  Danguolė, Gražina, Birutė, todėl mus vadindavo pravardėmis arba tardavo mūsų vardus gerokai juos iškraipydami. Mes iš paskutiniųjų stengėmės pritapti ir pernelyg nekristi į akį.

Vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad tėvų trauminė patirtis persiduoda ir jų vaikams. Iš dalies tai galima matyti ir Jūsų knygoje. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?

Žalioji kortelė.
Žalioji kortelė, su kuria trejų metų Birutė atvyko į Ameriką.

Aš tuo nuoširdžiai tikiu. Mes matėme savo tėvus, gedinčius dėl prarastos tėvynės, prarastų giminaičių ir draugų, savo prarastų darbų, namų ir ūkių. Visas tas tragiškas netektis matėme jų akyse, girdėjome jų balsuose, jų negalėjime suprasti savo suamerikonėjusių vaikų. Manau, jog ta trauma kažin kokiu būdu yra perduodama, gal per motinos kraują, per liūdnas melodijas, kurias ji niūniuoja žindydama. Ar mūsų DNR pasikeičia nuo tokio traumos kiekio? Ar rasinė atmintis perduodama per DNR? Nežinau, kaip tai iš tiesų veikia, bet žinau, kad vaikai irgi kenčia nuo tėvų patirtų traumų ir kad jos daro įtaką ir jų gyvenimams. Daug mano bendraamžių pabėgo iš Čikagos ir pradingo Amerikos tolimuosiuose kampeliuose. Jie taip sėkmingai asimiliavosi, jog aš net negaliu jų surasti „Facebooke” ar su „Google” paieška. Jie tiesiog pabėgo nuo praeities naštos, kurią jų tėvai nešė ant savo pečių. Dar kiti pabėgo nuo laisvos Lietuvos fakelo nešimo pareigos tose mažose etninėse kišenėse, kuriose gyveno. Vieni tą fakelą perėmė, kiti nuo jo bėgo kuo galėdami toliau.

Romane rimtas temas lydi humoras ir Jūsų sugebėjimas į daug ką pažiūrėti kitaip, kartais – pro magiškojo realizmo akinius. Tačiau nevengiate ir skaudžių temų, pavyzdžiui, nepilnamečių tvirkinimo, alkoholizmo, nelaimingų santuokų. Kaip pavyko atrasti, mano galva, pusiausvyrą tarp rimto ir juokingo, tikro tikrojo gyvenimo ir vaizduotės?

Daugelis tų pasakojimų parašyti, man susižavėjus Gabrieliu Garcia Marquezu ir jo magiškuoju realizmu. Tada svarsčiau, ar ir kaip magiškasis realizmas tiktų lietuviškoms temoms. Pradėjusi su tuo žaisti pamačiau, jog tai labai smagu. Turbūt žinote seną posakį „Neverkia rašytojas – neverks ir skaitytojas.” Taip man nutiko ir su magiškuoju realizmu – jis mane prajuokindavo, ypač rašant apsakymus „Lucy in the Sky” (Liucė danguje) ir „A Foreign Country” (Svetima šalis). Taip, kaip aš matau šį pasaulį, man atrodo, kad jis labai įdomus, pilnas mieliausių dalykų, šalia kurių eina ir tragiški dalykai ir išgyvenimai. Turbūt vienas be kito jie negali egzistuoti. Lietuviai sako: „Nesijuok per daug, nes paskui teks verkti.” Galbūt tokia yra natūrali gyvenimo pusiausvyra. Vaikams ir suaugusiems nutinka tiek baisių, tiek ir nuostabių dalykų. Toks jau tas gyvenimas.

Visi Jūsų knygos veikėjai yra pavaizduoti su meile, užuojauta ir supratimu. Vis dėlto – kuris iš jų Jums artimiausias, arčiausiai širdies? Kurį sekėsi sunkiausiai pavaizduoti?

Dvidešimtmetė Birutė Paryžiuje.
Dvidešimtmetė Birutė Paryžiuje.

Greičiausiai Magda, nelaiminga, protiškai atsilikusi mergaitė, nukentėjusi nuo lėktuvų antskrydžio karo metu. Ji pasirodo visuose mano apsakymuose. Prisimenu, kiek daug neįgalių vaikų gyveno mano rajone. Žiūrėdavau į juos, nerimavau dėl jų. Gal todėl po daugelio metų dirbau su autistais ir kitą negalią turinčiais vidurinės mokyklos mokiniais. Aš simpatizavau jiems. Man taip pat patiko veikėjas Antanas [apsakymai „Trains” ir „The Boarder” – D.C.], kuris nuomojosi kambarį iš Matų šeimos. Mūsų šeima irgi turėjo tokį nuomininką, ir dėl jo man skaudėjo širdį. Pats sudėtingiausias veikėjas buvo Ona. Pasakojimus apie ją aš vis perrašinėjau ir perrašinėjau, atkakliai ieškodama, ko ji iš tiesų norėjo iš gyvenimo.

Nors puikiai kalbate lietuviškai, rašyti pasirinkote anglų kalba. Koks Jūsų požiūris į dvikalbystę: ar tai problema, rimtas iššūkis ar vis dėlto privalumas? 

Mano nuomone, dvikalbystė yra didelis privalumas. Norėčiau, kad mano lietuvių kalba būtų labiau išlavinta, gaila, kad nelankiau universiteto Lietuvoje. Mano lietuvių kalbos žodynas nepakankamai turtingas, kad galėčiau rašyti šia kalba. Kalbant lietuviškai, man vis pritrūksta žodžių. Puikiai žinau, kaip vienas ar kitas žodis skamba angliškai, deja, ne lietuviškai. Vis dėlto vertimo darbas, kaip ir kelionės į Lietuvą, gerokai praplėtė mano lietuvių kalbos žinias. Paskutiniu metu skaitau daug lietuviškų knygų apie knygnešius. Apie juos bus mano naujas romanas. Visa tai, be jokios abejonės, gerina mano lietuvių kalbą, tačiau aš vis tiek mąstau angliškai ir istorijas savo galvoje taip pat kuriu anglų kalba.