Pandemija atnešė ir gerų pokyčių

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Optimistai suras gėrio grūdą net ir sunkiausioje situacijoje. Galbūt teiginys, kad dėl pandemijos kažkieno gyvenime gali atsirasti ir teigiamų dalykų, kai ką papiktintų. Tačiau naujas Pasaulio lietuvių centro darbuotojas Gytis Mikulionis drąsiai tą teigia. Buvęs atsakingas Marriott viešbučių tinklo specialistas, dėl pasaulį sukausčiusios situacijos netekęs prestižinio darbo, rado kitų širdžiai mielų užsiėmimų.    

Pandemija daug ką pakeitė mūsų visų gyvenime. Vardindami šio laikmečio iššūkius ir trūkumus, daugelis iš mūsų, ko gero, galime sau netikėtai pripažinti: šie keisti metai lėmė, jog kai kas mūsų gyvenime pasikeitė ir į gerąją pusę.

Vienas iš tokių žmonių, kurio gyvenimą pandemija pakoregavo nebloga linkme – naujas Pasaulio lietuvių centro administracijos darbuotojas 35-erių Gytis Mikulionis. JAV gimęs lietuvis iki pandemijos užėmė atsakingas pareigas Marriott viešbučių tinklo versle. Tačiau staiga sustabdytos kelionės po pasaulį ir prasidėjusi turizmo stagnacija lėmė, kad Gytis prarado ankstesnį darbą. Tačiau jaunas vyras surado lietuviškos veiklos galimybes bei įgijo daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti savo šeimai.

Apie veiklą naujame darbe ir apie tai, kokių teigiamų pokyčių jo gyvenimui atnešė pandemija, kalbėjomės su naujuoju PLC darbuotoju G. Mikulioniu.

Gyti, papasakokite, kaip atsiradote PLC darbuotojų komandoje?

Visi pokyčiai, susiję su mano darbu, prasidėjo kartu su pandemija. Anksčiau dirbau Marriott viešbučių tinkle, vadovavau pastato priežiūros darbams. Dirbau ne viename viešbutyje, tad teko užimti ir operacijų vadovo, ir generalinio vadybininko pareigas. Veiklos pobūdis – nuo to, kad esi atsakingas už klientų aptarnavimą, iki klientams nematomų viešbučio pusių – tai atsakomybė už gerą pastato sistemų – šildymo, vamzdynų ir kt. darbą. Tačiau pan­demija staiga sustabdė keliones, viešbučiai ištuštėjo, tad daugeliui darbuotojų teko pasiieškoti kitų darbų. Mes nebuvome atleisti, tik laikinai netekome darbo. Buvo pasakyta, kad tuomet, kai kelionės atsigaus, viešbučiai grįš į ankstesnį darbo režimą, būsime vėl pakviesti į savo darbus.

Taigi, keli mano pažįstami žinojo, kad aš likau be darbo. O PLC vyko pokyčiai – išvyko buvęs direktorius, jo pareigas perėmė Elytė Rėklaitis. Man buvo pasiūlyta ateiti į komandą. Reikėjo žmogaus su tokia, kaip mano – pastato priežiūros ir panašių darbų bei jų planavimo patirtimi. Taip sutapo, kad ir man norėjosi daugiau prisidėti prie lietuvių organizacijų veiklos. Ir štai – PLC dirbu jau keturis mėnesius.

Kokie darbai jūsų laukė PLC? Ko ėmėtės ir ką dar planuojate daryti? 

Pagrindinis mano darbas – rūpintis viso šio didelio pastato priežiūra, planuoti ateities darbus, prireikus surasti jiems geriausius rangovus. Tačiau kol kas centre mažai judėjimo, maža renginių, tad mažiau įplaukų, sunku sukaupti tiek lėšų, kad būtų galima planuoti didelius ir brangiai kainuojančius darbus.  Juk vien pastato išlaikymas per metus kainuoja labai didelius pinigus – tad reikia tam surinkti pinigų. Pradėjęs dirbti PLC, pamačiau, kiek yra dosnių žmonių, kurie nori išlaikyti centrą ir aukoja tam pinigų. Tiesa, per tą laiką, kai ėmiau dirbti, atlikome centre keletą nedidelių darbų, tokių, kaip salių dažymas, pastato stogo ir sienos kosmetiniai patvarkymai.

Jūs puikiai kalbate lietuviškai, nors galima suprasti, kad gimėte, tikriausiai, ne Lietuvoje? Gal galite papasakoti apie save ir savo šeimą?

Iš Lietuvos į Ameriką atvyko mano seneliai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Jau mano tėvai gimė JAV, taigi ir aš gimiau čia, šioje šalyje. Gyvenome Detroite, mano pirmoji kalba, kurią išmokau, buvo lietuvių kalba. Lankiau šeštadieniais lituanistinę mokyklą. Važiuodavau vasaromis į Dainavos stovyklą, Pradžioje buvo labai sunku amerikiečių mokykloje bendrauti angliškai. Bet paskui viskas apsivertė – dabar jaučiuosi silpniau kalbantis lietuviškai ir noriu daugiau praktikuotis ir kalbėti savo senelių ir tėvų kalba. PLC yra tam puikios galimybės. Studijavau University of Michigan, Dearborn, kur įgijau verslo administravimo bakalauro laipsnį.

Į Čikagos apylinkes atsikrausčiau prieš 12 metų. Mano žmonos Linos šeima yra atvykusi iš Wisconsin, Racine miesto. Ji gimė Lisle, IL, jos tėvas yra lietuvis, o mama – amerikietė. Lina supranta lietuviškai ir moka kalbėti. Jos specialybė – meno mokytoja. Auginame sūnų Joną, kuriam dabar yra 18 mėnesių. Jis tikrai bus geriausias lietuvis šeimoje ir kalbės lietuviškai, nes šeimoje su juo kalbamės tik šia kalba. Dar viena mūsų šeimos narė – kalytė Opal, kurią pasiėmėme iš gyvūnų prieglaudos. Visi labai mėgstame keliauti, tačiau dabar negalime to daryti, tad labai laukiame, kada vėl sugrįš ši galimybė.

Galima sakyti, pandemija kai ką jūsų gyvenime pakeitė ir į gerąją pusę?

Tikra tiesa, nes atradau naują darbą PLC ir galimybę dirbti lietuvybei. Nors centre dirbu ir nedaug, tik keliolika valandų per savaitę, tačiau dabar galiu užsiimti savo verslu. Kadangi esu išlaikęs nekilnojamojo turto specialisto egzaminus, ėmiausi šios man įdomios veiklos – padedu žmonėms parduoti ir nusipirkti būstus. Darbo netrūksta, nes nekilnojamojo turto rinkoje yra judėjimas. Nemažai šeimų, gyvenusių miesto centre, dabar ieško pirkti namus priemiesčiuose: jiems reikia daugiau erdvės, kiemo, kur galėtų leisti laiką kartu su šeima. Taip pat šiuo metu ir bankai teikia paskolas su mažesnėmis palūkanomis. Žmonės tuo nori pasinaudoti.

Anksčiau, kai dirbau Marriott viešbučiuose, darbe tekdavo praleisti 50-60 valandų per savaitę. Neretai iš darbovietės sulaukdavau skambučių net naktimis: tai vamzdis prakiuro, tai kažkas iš aptarnaujančio personalo nepasirodė darbe… Nežinojau, kada vėl galiu būti iškviestas. O dabar dirbu tikrai mažiau, tad daugiau laiko galiu skirti šeimai. To, ką abu su žmona uždirbame, mums tikrai dabar pakanka. Tikrai, pandemijos dėka mano gyvenime atsirado ir gerų pokyčių.

Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės ir, nepaisant to, kad, žvelgiant optimistiškai, pandemija atnešė kai kurių gerų pokyčių, linkiu jums ir mums visiems, kad ji greičiau pasibaigtų. Dar – gerų darbų lietuvybei!