Pandemija negali užmušti žmonių kūrybiškumo

Mintis užrašė Virginija Petrauskienė.

Niekada nebūtume patikėję, kad vos ne per naktį atsidursime kitoje realybėje, kurią esame matę nebent fantastiniame filme: uždarytos parduotuvės, daugelis įstaigų, mokyklų ir muziejų, perpildytos ligoninės. Neretai privalomas vyrų ir moterų aprangos aksesuaras – apsauginė veido kaukė ir vienkartinės pirštinės, o rankinėje ar kišenėje – dezinfekcinis skystis.

Saugiausia vieta tapo namai, į kuriuos persikėlė didžioji mūsų gyvenimo dalis: internetinių technologijų dėka iš namų nuotoliniu būdu dirbame, mūsų vaikai dalyvauja virtualiose videopamokose, savo artimuosius „lankome” ir su jais arbatą geriame virtualiai, o sekmadieniais, tiesiai iš namų dalyvaujame šv. Mišiose. Saugumo sumetimais jau ir maistą perkame internetinėse parduotuvėse.

Pandemijos padiktuotas naujas gyvenimo taisykles, norime nenorime, turime priimti ir jų laikytis, tikėdami, kad netrukus grįšime į išsiilgtą įprastą gyvenimą.

Apie tai, kaip sekasi gyventi pandemijos padiktuotomis sąlygomis, telefonu pakalbinta pasakojo COVID-19 židinyje, New Yorke, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti LR kultūros atašė JAV Gražina Michnevičiūtė.

Dirbu iš namų, stengiuosi laikytis dienos režimo. Norėdama jaustis taip, kaip biure, apsirengiu taip, kaip paprastai rengiuosi eidama į darbą. Kasdien tenka dalyvauti keliuose virtualiuose videosusitikimuose, videopasitarimuose. Štai ir šiandien dalyvavau Briuselyje surengtoje videokonferencijoje, kuri prasidėjo 6 ryto New Yorko laiku. Su kultūros institucijomis dalijomės mintimis ir planais, kaip tvarkytis šioje situacijoje, kaip kultūrinius projektus perkelti į virtualią erdvę. Menininkams, kultūros žmonėms labai svarbu rasti sprendimų, kaip išlaikyti ryšį su žiūrovais, klausytojais, skaitytojais. Kartu su kitais Lietuvos kultūros atašė, reziduojančiais kitose pasaulio šalyse, galvojame, kokius bendrus Lietuvos kultūrą ir menininkus pristatančius projektus, skirtus virtualiai erdvei, galime kartu sukurti. Aš pritariu minčiai, jog pandemija negali užmušti žmonių kūrybiškumo.

Kitą savaitę su kolegomis planuojame virtualų pasitarimą dėl trečiojo New Yorko Baltijos šalių kino festivalio, kuris paprastai vyksta lapkričio mėnesį. Klausimų daug: jeigu baigsis karantinas, tai kaip tuomet psichologiškai jausis žmonės? Ar norės ateiti į renginius ir sėdėti vieni šalia kitų? Ar nevertėtų pagalvoti šį festivalį perkelti į internetinę erdvę?

Aš dabartinėje kritinėje situacijoje stengiuosi kaip galėdama dažniau įžvelgti šviesiąją pusę. Mūsų konsulato vadovės Gitanos Skripkaitės paprašyta, prieš gerą mėnesį pradėjau rengti apžvalgas apie situaciją New Yorke pandemijos metu, šiomis dienos apžvalgomis dalijamės su kitais diplomatais, aš kartais jas įdedu į savo Facebook paskyrą.  New Yorko COVID-19 statistika tokia niūri, jog tarp liūdnosios statistikos kartais įterpiu ir kokią netikėtą, smagią informaciją. Pavyzdžiui, apie tai, kaip Bronx’s Montefiore Medical Center kaskart, kai pagerėjus sveikatai, žmogus atjungiamas nuo dirbtinio kvėpavimo aparato arba pasveikęs išrašomas iš ligoninės, per garsiakalbį nuskamba ta pati daina — New Yorko himnu vadinama Alicia Keys daina „New York”. Šios įstaigos gydytojai sako, kad ši daina kaskart juos priverčia šypsotis, nes tai – šviesos ir vilties ženklas. Arba apie tai, kad New Yorke prigijo tradicija – kasdien 7 valandą vakaro miesto gyventojai ploja, garsiai dėkoja medikams, visiems medicinos įstaigų, ligoninių darbuotojams, sunkiai dirbantiems ilgas valandas pandemijos laikotarpiu. Reikia tik pamatyti ir išgirsti, kaip miestiečiai kasdien tuo pačiu metu išėję į balkonus, gatves ar šiaip išlindę pro langus ir ploja, ir muša tarškynėmis, žvangina puodais ir dainuoja.

O kartais susigraudinu ir verkiu, žiūrėdama dokumentinius kadrus apie medicinos darbuotojų kasdienybę. Negali likti abejinga, kai matai ant medikų veidų nuo kaukių likusias žaizdas, kai supranti, jog vos per vieną mėnesį jie paseno kone dešimtmečiu. Turiu bičiulių lietuvių gydytojų, dirbančių ligoninėse New Yorke ir puikiai suprantu, kokia jų savijauta, koks nepakeliamas nuovargis dabar ateina. Man sunku, kad niekuo negaliu prie jų darbo prisidėti.

Stengiuosi į šią situaciją, kurioje dabar gyvename, žiūrėti kaip į pamoką, privertusią išeiti iš komforto zonos. Dukra, kuri gyvena su manimi, daugiau laiko leidžia namuose. O aš, kai reikia išeinu į miestą, teko ir metro važiuoti. Kartais tiesiog neturi pasirinkimo, imiesi atsargumo priemonių, užsidedi kaukę, užsimauni pirštines ir keliauji. Mano metro linija iš tiesų važinėja dabar labai nedaug žmonių — viename vagone būna vos keletas keleivių. Kaip sakė vienas gydytojas, nereikia pradėti bijoti gyvenimo.

Turiu pripažinti, kad man sunkiausios buvo pirmosios saviizoliacijos savaitės. Tuomet negalėjau net grožinės literatūros skaityti. Mano stalo knyga visą šį laiką yra 1948 metais išleista ir kasmet perleidžiama nuostabi E. B. White’o knyga „Here Is New York”. New Yorkas man tapo gyvu personažu, dabar gyvenančiu tokį gyvenimą, kokio niekada dar neturėjo. Nors per 72-ejus metus miestas pasikeitė, tačiau jame gyvenantys žmonės liko nepataisomi optimistai ir kieti riešutėliai. Kaip ten sakoma: jei tu gali tai įveikti New Yorke – įveiksi visur.