DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Virginija Petrauskienė.
Pandemija atnešė įvairių patirčių. Tarp daugelio neigiamų šio laikotarpio patyrimų optimistai suranda ir teigiamų. Vieniems sustabdytas lėkimas ir buvimas namuose suteikė galimybę daugiau laiko skirti artimiesiems ir pačiam sau – daugiau skaityti, įsiklausyti į savo vidines tyliausias mintis, kurias kasdieninis mūsų šuoliavimas per gyvenimą buvo nustūmęs į atokiausią sielos kampelį.
Kitiems šis laikotarpis padiktavo naujų darbo galimybių – kai kurie surado naujus darbus ar pradėjo savo verslus. Viena iš tokių – mūsų pašnekovė Janina, sutikusi pasidalinti savo pandemijos metu gimusio verslo istorija.
Janina, papasakokite, kokio verslo ėmėtės pandemijos metu ir kas paskatino jį pradėti?
Komercinėje interneto svetainėje Etsy atidariau savo parduotuvėlę. Ši svetainė yra skirta žmonėms, norintiems parduoti savo rankdarbius, taip pat turimus senovinius, vintažinius, vienetinius arba riboto asortimento daiktus, kurie yra pagaminti seniau nei prieš 20 metų. Tai aš ir ėmiausi prekybos tais vintažiniais daiktais, kuriais domėjausi nuo seno. Man atrodo, kad prieš dešimtmečius pagamintas ir savo šeimininkams ilgai tarnavęs daiktas tarsi pasakoja nuostabiausią istoriją.
Todėl visai nėra keista, kad tik atvykus į Ameriką (o tai buvo prieš nepilną dešimtmetį), pirmoji mano aplankyta parduotuvė buvo antikvariatas. Žinoma, nieko ten nepirkau, nes kainos atrodė neįkandamos, bet nors pasigrožėjau. Vėliu suradau tikrą man įdomių ir nebrangiai kainuojančių „lobių” šaltinį – senais ir šeimininkams nebereikalingais daiktais prekiaujančias pardotuves, vadinamąsias „thrift stores”. Tiesa, pradžioje, man tik pradėjus kurtis Amerikoje, jau ilgesnį laiką šioje šalyje gyvenantys tautiečiai draugai labai neigiamai atsiliepė apie šias parduotuves, patardami verčiau ten nekišti nosies. Tikriausiai prisiminė savo sunkią gyvenimo šioje šalyje pradžią, kai ne vienam teko kurtis perkant padėvėtus daiktus – baldus, drabužius, indus. Dabar, jau gerokai prakutę ir prasigyvenę, jie ėmė žiūrėti į šias parduotuves iš aukšto. O be reikalo. Niekada neįsivaizdavau, kokių kartais įdomių ir vertingų dalykų žmonės atsikrato, atiduodami juos į šias parduotuves. Tiesa, nereikia įsivaizduoti, kad tų parduotuvių lentynose stovi vienas šalia kito išrikiuoti lobiai. Tam, kad tarp daugybės šlamšto pastebėtumei vertingą daiktą, atskirtumei jį nuo pigios kopijos, teko labai daug skaityti ir domėtis. Tik tuomet gali atskleisti sau įdomią įvairių daiktų sukūrimo istoriją. Bet tą supratau ne iš karto, o ir dabar jaučiuosi tik naujokė, kuriai prieš akis kartu su daiktų istorijomis veriasi ir kitokia – šalies, verslo, atskirų senųjų bendrovių istorija.
Kada pradėjote skaityti ir domėtis, kada supratote, kad iš senų daiktų galite ir jūs užsidirbti?
Kai praėjusių metų pavasarį nusipirkome namus, siekėme juose įsikurti taip, kaip mūsų šeimai norisi, tačiau buvo įdomu tą padaryti kuo pigiau. Norėjosi kažko kitokio nestandartinio, to, kas atkeliavo iš praeities, atsinešdamas praėjusių šimtmečių dvasią. Taigi, žvilgsnis nukrypo į sendaikčių parduotuves – ten yra į valias daiktų, kurie tau skleidžia savo žavesį ir dar gali ilgai tarnauti. Taip namuose atsirado senovinis bufetas, kurį perdažėme kita spalva ir priderinome prie savo namų interjero, Tiffany stiliaus šviestuvas su dideliu gaubtu virš valgomojo stalo, gėlių stovas, ant kurio prie lango išrikiavau savo augalus, senovinis sieninis termometras, veidrodis ir daugiau įvairių mums patikusių interjero akcentų. Internete pradėjau tikrinti, kiek kainuoja daiktai, panašūs ar tokie pat kaip tie, kuriuos nusipirkau po kelis ar keliolika dolerių. Mane nustebino tos kainos. Buvo smagu žinoti, kad pavyko nebrangiai įsigyti vertingą daiktą. Beperkant namams, savaime tiesėsi rankos ir į kitus „grožius”, kuriuos tikėjausi pritaikyti savo būste. Tačiau didžioji jų dalis liko nepanaudota. Taip tų nebrangių ir man atrodančių vertingų daiktų ėmė kauptis namų lentynose. Supratau, kad reikia arba sustoti, arba galvoti, kur juos galima padėti. O rasti tų įdomių kažkam nebereikalingų porceliano skulptūrėlių, paveikslų, nuostabiai ištapytų indų, senovinių stiklo gaminių, meniškų papuošalams skirtų dėžučių man taip patiko, kad nenorėjau sustoti. Vienas mano kolega tokią veiklą pavadino „terapija”. Gal iš tiesų man tai buvo būdas atsipalaiduoti po nelengvos darbo dienos. Taigi tuomet sukirbėjo mintis, kad norėčiau atidaryti internetinę parduotuvėlę. Tačiau trūko žinių, kurių reikėjo, norint kuo tiksliau ir išsamiau apibūdinti parduodamus daiktus. „Nėriau” į internetą, kur vėrėsi įdomiausios daiktų istorijos. Tuo pačiu stiprėjo įsitikinimas, kad yra daugybė žmonių, kurie mielai pirktų tuos kitų paniekintus ir dykai atiduotus daiktus. Pandemijos metu, kai teko kurį laiką pasėdėti namuose, galutinai apsisprendžiau, daug ką išsiaiškinau ir įkūriau savo internetinę parduotuvėlę.
Išmokote pristatinėti prekes? Kokių įdomių istorijų sužinojote?
Mokausi. Žinau, kad darau klaidų. Bet turiu puikių mokytojų. Viena čia gimusi lietuvaitė, kuri jau ne vienerius metus užsiima prekyba Etsy svetainėje, man davė daug naudingų patarimų ir patikino, kad kiekviena prekė turi savo pirkėją. Esu įsijungusi į ne vieną kolekcininkų Facebook grupę. Prireikus pagalbos, reikalingos, nustatant daikto gamintoją, autorystę ar laikmetį, kada prekė buvo pagaminta, kreipiuosi į savo FB draugus ekspertus. Ir labai dažnai sulaukiu profesionalios pagalbos arba nuorodos į internetines svetaines, kuriose galėčiau pati susirasti daugiau informacijos. Ir kokių tik tų grupių nėra: ir Depresijos laikų indų kolekcininkų, ir Azijos senovinio meno gerbėjų, ir senovinių kvepalų buteliukų kolekcininkų, ir kermikos dirbinių identifikavimo ir senovinės bižuterijos, Art Deco meno ir net grupė, kurioje susibūrę „blusų turgų” gerbėjai.
Prisijungiau prie Depresijos laikų stiklo indų kolekcionierių FB svetainės nes „googlindama” sužinojau tai, ko niekada nebuvau girdėjusi. Pasirodo, Didžiosios ekonominės krizės, vadinamos Didžiosios depresijos metu Amerikoje buvo pradėti gaminti spalvoto – žalio, rožinio, rusvos, geltono, raudono ir kitų spalvų stiklo indai. Jie buvo pigūs ir dažnai nelabai kokybiški. Buvo gaminama ir vadinamojo elegantiškojo stiklo gaminių, kurie buvo geresnės kokybės, dažnai – dailiai graviruoti, kurie patiko daugeliui. Tačiau dažnai tie indai gyventojams būdavo dalijami dykai – kai kurios maisto gamintojų bendrovės dėdavo skaidraus spalvoto stiklo indų į savo prekių paketus, kad žmonėms būtų didesnė paskata pirkti tos bendrovės produkciją. Kartais net pirkdamas bilietą į spektaklį ar kino filmą, žiūrovas kaip priedą gaudavo tokių indų. Net degalinėse pirkdamas benziną galėjai tikėtis dovanos – punšo puodelių ar pietų lėkščių rinkinio. Stiklo gamintojai irgi buvo suinteresuoti nebrangiai parduoti savo produkciją.
Atk Depresijos laikų stiklas buvo gaminamas maždaug 1929–1939-aisiais. Šeštame dešimtmetyje šie indai atkreipė kolekcininkų dėmesį ir įgijo vertę. Dabar tikrieji šios produkcijos vertintojai mintinai žino, kaip vadinasi kiekvienas ornamentas, kuriais buvo išgraviruoti šie nuostabūs indai. Išsižioju matydama kolekcininkų FB pasidalintas nuotraukas: jų spintos „lūžta” nuo saulėje spalvomis šviečiančio stiklo. Kaip sakiau, kiekvienas daiktas turi savo istoriją, Tarkime, suradusi keistą porcelianinę figūrėlę – buteliuką, vaizduojantį ant kelmo sėdintį virėją su kepure, išsiaiškinau, kad ta figūrėlė pagaminta Vokietijoje Schafer&Vater porceliano bendrovėje, įkurtoje 1890 metais. Ši įmonė po karo pateko į Rytų Vokietios teritoriją ir buvo nacionalizuota. O 1972 metais visos nuostabiausios iki tol sukurtos istorinės liejinių formos buvo sunaikintos. Taigi, liko tai, kas buvo pagaminta iki tol. Ir nuostabiausia, kad tų gaminių kartais galima surasti padėvėtų daiktų parduotuvėse už du dolerius. Žinoma, internetinėse parduotuvėse jų vertė daug daug didesnė. Kaskart svarstau, kaip tokie istorinę ir meninę vertę turintys daiktai čia atsiduria. Tikro atsakymo nerandu, bet gali būti, kad tą vertę žinoję tėvai iškeliauja Anapilin, o vaikams ir anūkams tos senelių kolekcijos neretai tampa nereikalingu namų balastu, kuriuo jie atsikrato.
Žmonėms labai patinka žiūrėti laidas, kurių metu rodoma, kaip ekspertai įvertina senovinius meno kūrinius, taikomosios paskirties ar kitokius daiktus, kurių vertę sužinojęs jų savininkas, per akimirką gali pasijausti labai turtingu. Ar jums teko apčuopti tokių radinių? O gal pati ėmėte kaupti kokią kolekciją?
Tikrai ne. Nesu kolekcininkė. Kartais savęs klausiu, kam man reikia to, ką darau. Užuot ramiai sėdėjusi ir po darbo žiūrėjusi filmą ar skaičiusi knygą, „šukuoju” sendaikčių parduotuves. Anksčiau nesuprasdavau, kaip žvejys, valandas sėdėjęs su meškere prie vandens ir pagaliau pagavęs žuvį, ja pasigroži ir vėl paleidžia plaukti. Dabar suprantu, nes pati tapau tokiu „žveju”. Tikrai tą darbą darau ne tik dėl pinigų. Nors, žinoma, smagu, kai banko sąskaita dėl šios veiklos šiek tiek pasipildo. Bet smagiausia yra surasti ir akimirksniu įvertinti tai, pro ką kiti praeina nesuprasdami, jog lentynoje stovi retenybė. Ir dar smagiau skaitant surasti to patvirtinimą bei sužinoti daikto istoriją. Tas mane „veža” tai galiu vadinti savo hobiu. Pažįstu ne vieną tautietį, kurie turi tokį pat hobį. Jie yra man papasakoję savo sėkmės istorijų, kai už 10 dolerių pirktas autorinis kūrinys – paveikslas, originali žvakidė – parduodamas už tūkstantį ar daugiau.
Na, tokio daikto, kuris padarytų milijonieriumi, tikrai nesu radusi. Tačiau, kaip minėjau, daiktų, kurie rinkoje turi daug kartų didesnę vertę, nei ji nustatyta kokiame „Goodwill”, taip pat, kurie nustebina savo kokybe ir grožiu bei paskatina daugiau pasidomėti ir sužinoti – tikrai pasiseka surasti. Tiesiog man patinka žinoti, kad bet kuriuo metu, kai pajausiu, jog ši veikla pradeda varginti, galėsiu ją nutraukti. O kol galiu ja džiaugtis – džiaugiuosi.
