3d durų rankena – Kauno m. savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka.

Papasakokime COVID-19 istoriją

Vitalius Zaikauskas.

Greitai sukaks vieneri metai, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Per vieną dieną visa šalis tarsi sustingo – net pa­­čiose judriausiose miestų gatvėse nesutikdavai nei vieno žmogaus, už­sidarė nemaisto prekių parduotuvės ir krautuvėlės, kirpyklos ir skalbyklos, knygynai ir muziejai, teatrai, ka­vinės ir restoranai. Tik retsykiais gat­­vėmis pravažiuodavo ištuštėję au­tobusai ir troleibusai, nutrūko susi­sie­­kimas tarp šalies miestų…

Apokaliptiški vaizdai. Tačiau, kaip nebūtų keista, be nerimo, be įtampos. Gal todėl, kad supratome, jog tai laikina, lig šiol dar niekad ne­patirta. Pagaliau – juk ne karas…

Tiesa, ne kas buvo tiems, ku­riems ką nors suskaudo ar kam gyvybiškai buvo būtinos medicininės procedūros – poliklinikos neveikė, su gy­dytoju buvo galima pakalbėti tik tel­efonu.

Neduok pavalgyti – vis vien kurs

Bet žmogus – kūrybingas sutvėrimas. Kas bebūtų, kas benutiktų – ne­rimsta ir kuria.

Lietuvos nacionalinis muziejus pa­kvietė visus apsidairyti aplinkui ir pasvarstyti, kas, šiam nemaloniam lai­­­kotarpiui kada nors pasibaigus, ga­­lėtų jį atspindėti. Kuo žmonės gy­veno, kaip, siaučiant virusui, jie už­pil­dė savo atskirties – vienas nuo ki­to, nuo artimųjų, nuo kasdieninės, įprastos veiklos – savaites ir mėnesius.

Lietuvos nacionalinis muziejus pakvietė visuomenę prisidėti prie visapusiško pasaulinės pandemijos lai­kotarpio atspindėjimo ir dalintis daiktais, ateityje galbūt virsiančiais COVID-19 istoriją pasakojančiais eks­ponatais. 

Šio muziejaus idėja – neišmesti daiktų, kurie ateityje mums ar mūsų vaikams primintų apie gyvenimą ka­rantino sąlygomis, o atsiųsti ar at­neš­ti į Nacionalinį muziejų.

Šių kaukių autorė – prof. Eglė Ganda Bogdanienė.

Ilgai laukti nereikėjo. Dabar šioje naujoje formuojamoje kolekcijos užuomazgoje jau yra arti šimto daiktų, ateityje virsiančių eksponatais.

Muziejaus darbuotojai stebisi, ko­­kia laki mūsų vaizduotė. Paskelbus šią akciją, jie tikėjosi, kad atsiliepu­sieji užvers muziejų tualetinio popie­riaus rulonais ar veido kaukėmis. Ta­čiau, pasirodo, jie klydo.

Muziejininkai jau pačiomis pirmosiomis karantino dienomis buvo maloniai nustebinti žmonių kūrybin­gumu ir teisingu akcijos sumanytojų idėjos supratimu.

Kaip sako muziejaus komunika­cijos skyriaus specialistė Živilė Sta­da­lytė: „Kiekvieno žmogaus, išgyvenančio griežtas karantino sąlygas, patirtis yra labai skirtinga ir unikali. Ateityje mes įvairiapusiškai galėsi­me atskleisti šitą laikotarpį. Žinoma, archyvuose išliks situacijos suvaldymo dokumentai, statistikos duome­nys iš įvairių ministerijų ir įstaigų, bet niekas taip tiksliai neatspindės žmo­nių išgyvenimų ir kasdienybės, kaip jų mums padovanoti daiktai”.

Mes ne visuomet turime galimy­bes saugoti daiktus ilgai – po kurio lai­ko jie mums gali pasirodyti ne­reikšmingi, o, netekę konteksto, tam­pa neįdomūs, nieko nesakantys. Mes linkę daiktais atsikratyti, kad ne­užim­­tų vietos namuose, bet muzie­ji­ninkai mano kitaip – muziejų sau­gyklose daiktai metų metus gali laukti savo valandos.

Suprantama, kuo daugiau laiko praeina, tuo aiškiau pasimato ekspo­nato vertė. O ir mes patys šį laikotar­pį suvoksime skirtingai: vieniems tai bus skaudus prisiminimas, ke­liantis graudulį, kitiems galbūt linksmas… Dar kitaip šie eksponatai at­rodys tiems, kurie tik gims ir apie pan­demi­nį karantiną bus girdėję iš savo protėvių, ar perskaitys apie jį istorijos knygose.

„Mes, kaip muziejus, nesame vien praeities saugotojai. Kad išsau­gotume eksponatus ateičiai, stebime aplinką, bandome įžvelgti, kokie da­bar­ties įvykiai ateityje galėtų tapti istorija ir jau dabar pradedame kaupti daiktus, susijusius su šių dienų įvy­­kiais. Paskui bus sunku, jie gali neišlikti. O dabar tai padaryti labai lengva – tik reikia neišmesti, o atiduo­ti mums.

Be to, žmonės savo akimis gali pamatyti ‘nematomą’ muziejaus veiklą – t. y., kaip kaupiami ir kaip saugojami ateities eksponatai, kaip vyksta ‘įmuziejinimo’ procesas, kaip daiktas tampa eksponatu”, – pasakoja komunikacijos specialistė Ž. Stadalytė.

Pasibučiuosime vėliau

Muziejuje yra pirmieji namų są­lygomis sukurti ir pagaminti perma­tomi veido skydeliai, jų šablonai. Tuo­­­met jų itin trūko ligoninėms. Žmo­nės juos 3D spausdintuvais per naktis gamindavo ir dovanodavo gy­dymo įstaigoms.

Eglė Ganda Bogdanienė demonstruoja savo kūrybos kaukę.

3D spausdintuvais išradingi tautiečiai taip pat sukūrė ir pagamino spe­cialių rankenų, kurias išdalijo sen­­jorams. Jų pagalba, nesiliečiant sa­vo rankomis, galėjai atverti įvairių įstaigų duris.

Viena kauniečių šeima muziejui atsiuntė skelbimą, kuris tomis rūs­čio­mis dienomis kabėjo jų daugia­bu­čio laiptinėje. Jame buvo surašyti kai­mynų telefonai, kuriais senoliai ga­­lėjo paskambinti ir paprašyti ko­kios nors paslaugos, kad jiems pa­tiems kuo mažiau reiktų išeiti iš na­mų. Pavyzdžiui, nupirkti maisto produktų.

„Socialinis solidarumas, – pabrė­žia Ž. Stadalytė, – pirmojo pandemijos karantino metu Lietuvoje sukles­tėjo.” 

Muziejaus eksponatais taps pado­vanota visa mobiliojo medicinos punk­to mediko apranga, tyrimams reikalingų mėgintuvėlių ir kitos įrangos komplektai, instrukcijos, kaip užregistruoti atvykusį pacientą.

Kaip žinome, pirmojo karantino metu stomatologiniai kabinetai ne­vei­kė. Įsakymas juos užsidaryti atėjo be išankstinio perspėjimo. O gydytojai buvo pasiruošę priimti klientus. Daktarė iš Kauno atsiuntė angeliuką, nulipdytą iš dar nespėjusios ataušti dantų plombavimui skirtos medžiagos.

Visi atsimenate, kad pandemijos pradžioje katastrofiškai trūko medžia­ginių veido kaukių – išmoningesni ir nagingesni ėmė jas gaminti patys. Ž. Stadalytė parodė vieną tokią – ant jos dailiai išsiuvinėta „Pasibučiuo­si­me vėliau”. Yra ir daugiau be galo ori­ginalių kaukių, štai viena kūrybin­­ga ponia veido kaukę susikonstravo iš moteriškos liemenėlės.

Kolekciją papildyti kviečiami ir išeivijos lietuviai

Lietuvos nacionalinis muziejus ir toliau skatina visus nešti ir siųsti šį laikotarpį įamžinsiančius daiktus. Muziejaus kreipimesi sakoma:

Šiuo metu yra sulaukta beveik 100 žmonių ir įvairių įstaigų, juridinių asmenų medžiagos tiek fiziniu, tiek virtualiu formatu, kuri atspindi labai įvairias žmonių patirtis šiuo laikotarpiu. Sukaupta medžiaga atspindi Lietuvos situaciją, todėl siekiant praplėsti geografinį atspindėjimą, kviečiame į šią iniciatyvą įsijungti ir išeivijos lietuvius – laukiame medžiagos, kuri atspindėtų būtent jūsų patirtis šiuo neeiliniu laikotarpiu. Susisiekite su mumis el. paštu: informacija@lnm.lt.

Nepatingėkime!

Bilietas iš Balio

2020 metų kovo mėn. per trumpą laiką užsidarius daugelio valstybių sie­noms, keliaujantys žmonės susi­dūrė su didelėmis problemomis. Lie­tuvos Užsienio reikalų ministerija ėmėsi organizuoti repatriacijos skrydžius iš šalių, kuriose užstrigusiais užsiregistravo daugiausiai piliečių. Kovo 28–29 įvyko paskutinis toks skrydis iš Balio salos, kuriuo namo per didžiausius vargus sugrįžusi Ugnė Karaliūnaitė bilietus perdavė muziejui.

Marškinėliai

Laiką namie leidžianti mergina skyrė daugiau dėmesio savo mėgstamam hobiui – siuvinėjimui. Draugų „Instagram” tinkle paklaususi, kas jiems simbolizuoja dabartinę situaciją, ji išsiuvinėjo ant savo senų marškinėlių 33 karantino istorijas. Juose atvaizduotos įvairios simbolinės min­­tys, ilgesį keliantys dalykai ar ak­tualijos, tokios, kaip tualetinis popie­rius, respiratorius. Įdomi interpreta­cija – stiklainyje uždarytas korona­virusas, kai sekėja paprašė išsiuvi­nė­ti kažką magiško. Marškinėlius mu­ziejui perdavė Gintautė Riabo­vaitė.

Natos

Kompozitorė Zita Bružaitė prasi­dėjus karantinui (kovo 16 d.) pradėjo kurti kūrinį „Nerimas”. Kasdien tam skyrė bent po pusvalandį. Kompo­zi­to­rės muziejui perduotame kūrinio rankraštyje atsispindi skirtingos nuo­­taikos ir būsenos, patirtos kiek­vie­ną karantino dieną.

Sakuros internetu

Pavasaris yra tas metas, kai visi vilniečiai keliauja į sakurų sodą grožėtis žydinčiais medžiais. Praėjusį pavasarį, siekiant apsaugoti žmones ir apriboti neišvengiamus susibūrimus, Vilniaus miesto savivaldybė su telekomunikacijų bendrove „Telia” įrengė kameras ir sakurų žydėjimą transliavo tiesiogiai internetu. Informacinę iškabą muziejaui perdavė Vilniaus miesto savivaldybė. (Fotografas Gediminas Trečiokas)