Parodoje „Begalybės link” – dar nematyti Kazio Varnelio piešiniai ir eskizai

Algis Vaškevičius.

Vasario 24-ąją, garsaus lietuvių dailininko Kazio Varnelio 104-ųjų metinių išvakarėse jo vardo namuose-muziejuje Vilniuje lankytojams parengta ir atidaryta išskirtinė paroda – pirmą kartą eksponuojami šio optinio meno kūrėjo piešiniai bei eskizai bažnyčių interjerams. Po jos atidarymo pirmąsias savaites šią parodą buvo ga­lima apžiūrėti tik virtualiai, o jau nuo kovo vidurio ji pakvietė lankytojus į vidų.

Šios išskirtinės parodos atidarymas taip pat buvo surengtas virtualiai. Meno mylėtojus pasveikinusi Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuriam priklauso K. Varnelio namai-muziejus direktorė Rūta Kačkutė džiaugėsi, kad atsirado proga pristatyti mažiau žinomus K. Varnelio darbus.

„Daugelis puikiai žino Kazį Varne­lį kaip optinio meno meistrą, o šįkart yra galimybė susipažinti su jo bažnytiniu metu. Dailininkas beveik 20 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose skyrė bažnyčių interjerams kurti ir praėjusio amžiaus penktame-septintame dešimtmečiuose išpuošė dešimtis lietuviškų bažnyčių. Nemažai tų projektų taip ir liko ant popieriaus, ir dabar galime tai pamatyti”, – pasakojo R. Kačkutė.

Pasak K. Varnelio namų-muziejaus vedėjos Daivos Vaišnienės, tokios parodos idėja gimė dar praėjusiais metais, minint 10-ąsias kūrėjo mirties metines, bet dėl karantino nespėta jos pristatyti lankytojams, tad dabar pasirinktos jo gimtadienio išvakarės. „Lankytojai ant plonų popieriaus lapų gali išvysti sakraliojo meno ir modernizmo simbiozę. Kurti K. Varnelis pradėjo labai anksti, matydamas, kaip dirba jo tėvas dievdirbys, vėliau ta kū­ryba tęsėsi Prisikėlimo bažnyčioje Kaune, emigracijoje – Vokietijoje, JAV”, – sakė ji.

Parodos kuratorė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė sakė, kad nemažai metų K. Varnelis, kurdamas Prisikėlimo bažnyčios vitražus ir freskas daug bendravo ir susirašinėjo su kanauninku Feliksu Kapočium, ir tuose laiškuose galima rasti įdomių detalių apie kūrybinį procesą. F. Kapočius 1934–1940 metais vadovavo Prisikėlimo bažnyčios statybai. Studijuojant Kaune didelę įtaką K. Varneliui padarė dailininkas, vitražų meistras Stasys Ušinskas, su kuriuo jis kartu dirbo. Įgyvendinti savo darbų Kaune K. Varnelis nespėjo, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Naujosios parodos kuratorė pasakojo, kad iš Vokietijos atvykęs į JAV dailininkas labai greitai gavo darbą – jau po mėnesio jis nuvyko į italų studiją, parodė Prisikėlimo bažnyčios freskų ir eskizų nuotraukas ir iš karto gavo darbą, už kurį mokėta 1 doleris per valandą. Tai buvo geri pinigai ką tik atvykusiam žmogui, o kiti lietuviai fabrikuose tiek neuždirbdavo.

Parodos atidarymo metu kalbėjęs Vilniaus dailės akademijos vitražo dailininkas Žydrūnas Mirinavičius sakė, kad emigrantui dailininkui atvykus į Ameriką didelio pasirinkimo nebuvo – arba eik dirbti į fabriką, arba, jei nori išlaikyti savo sugebėjimus, dirbk užsakovui. Pagrindinis užsakovas tada buvo bažnyčia, nes emigrantų srautui į ją didėjant imtasi jiems sparčiai statyti maldos namus. Bažnytinio meno čia ėmėsi dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, šioje srityje dirbo ir Adolfas Valeška, taip pat garsiausiu vitražų meistru laikomas Albinas Elskus, išpuošęs apie šimtą įvairių bažnyčių. Pastarąjį itin vertino ir pats K. Varnelis.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvendamas K. Varnelis kelis dešimtmečius praleido kurdamas bažnyčių interjerus, baldus, altorius, klausyklas ir liturginius reikmenis lietuvių išeivijos bažnyčioms. Naujojoje parodoje lankytojai gali pamatyti niekada anksčiau neeksponuotus XX amžiaus 5–7 dešimt­mečiais sukurtus eskizus, kurie daugiausia atspindi dailininko Čikagoje įsteigtų Bažnytinio meno dirbtuvių laikotarpį.

Parodos kuratorė ir kiti kalbėjusieji pabrėžė, kad pats dailininkas šių savo kūrinių nelabai vertino ir jų nelaikė visaverte kūryba – K. Varnelis į tai žiūrėjo tik kaip į amatą, darbą, už ku­rį jam buvo mokami pinigai. Parodos kuratorė prisimena, kad kai jau veikė jo vardo muziejus Vilniuje, lankytojai dailininko klausdavo, ar galima pamatyti tuos darbus, nes šiaip apie savo kūrybą noriai jis pasakodavo, rodydavo, o šitas laikas būdavo aplenkiamas, teigiant, kad „čia dėl pinigų, išgyvenimui”.

Parodoje yra eksponuojama ir daug įdomių fotografijų, kuriose užfiksuoti įgyvendinti K. Varnelio bažnytinio meno projektai. Čia lankytojai gali pamatyti ir nuotrauką bažnyčios, kur jis pats tuokėsi vos pabaigęs jos interjerą. Šios fotografijos įrodo, kad tie K. Varnelio darbai nebuvo daromi tik sau, jie buvo daromi konkrečiam užsakovui.

Pasak parodos kuratorės, eksponuojami nerodyti K. Varnelio eskizai ir piešiniai į Vilnių atkeliavo dar tada, kai pats dailininkas lankėsi Lietuvoje. „Tokių darbų yra keli šimtai. Tikslingai buvo atrinkta dalis jų. Tuos atrinktus darbus ir norime parodyti žiūrovams”, – pasakojo A. Bimbirytė-Mac­kevičienė.

Šie darbai tik dabar atveriami plačiajai visuomenei, nes, pasak kuratorės, tokiam žingsniui reikėjo subręsti. „Reikėjo konceptualiai į tai pažvelgti, suprasti, ką mes norime parodyti. Viso to reikėjo tam, kad paroda neatrodytų kaip betvarkė, nes tų piešinių tikrai daug”.

Dar viena priežastis, kodėl piešiniai nebuvo eksponuoti anksčiau – ir galimas paties K. Varnelio nenoras juos rodyti. „Tiesiog atėjo tam laikas ir parodos sumanytoja mūsų dailininkė Daliutė Ivanauskaitė iškėlė idėją, kad tuos piešinius reikia rodyti. O rodyti juos reikia tikslingai atrinktus. Taigi, pagaliau tai virto apčiuopiamu kūnu”, – teigė ji.

Pristatant parodą kalbėta ir apie tai, jog istoriškai taip susiklostė, kad šiuo metu tie interjerai atrodo visiškai kitaip – jie yra praradę pirminį savo pavidalą dėl įvairių priežasčių. Prieš kelis dešimtmečius kurtas interjeras natūraliai nusidėvi, jį reikia rekonstruoti, perdažyti. Be to, keičiasi ir maldų namų savininkai, jais tampa jau nebe lietuviai, todėl ir jų poreikiai bū­na kiti.

Šiuos darbus K. Varnelis kūrė 1949–1963 metais ir vėliau prie jų niekada nesugrįžo. Jau 1967 m. kovo 3 d. atidarytoje 70-ojoje Čikagos ir apylinkių dailininkų parodoje Čikagos meno institute dailininkas pristatė savo darbą „Kompozicija X” ir nuo tada minime dailininką kaip optinio meno meistrą.

Pakliūti į šią parodą dailininkams nebūdavo pati lengviausia užduotis, kaip pats K. Varnelis yra sakęs: „į Čikagos meno instituto parodą, rengiamą kas dveji metai, su vienu darbu mėgina pakliūti apie du tūkstančiai vietinių dailininkų. Eksponuojamas kas dešim­tas, o kartais šioje svarbiausioje Čikagos parodoje – tik 80–120 kūrinių. Premijas gauna du, trys”.