Parodoje – unikalūs liaudies meno deimančiukai.
Parodoje – unikalūs liaudies meno deimančiukai. (Deivio Slavinsko nuotraukos)

Parodoje M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje – liaudies meno perlai

Algis Vaškevičius.

Tikrus lietuvių liaudies meno perlus galima išvysti naujojoje Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ekspozicijoje – iki rudens čia vyks paroda, kurioje pristatomi mažai žinomi ir retai matomi tautos kultūriniai brangakmeniai. „Priešaušriu. Lietuvos dailė iki 1918 m.” pavadinta paroda pristato eksponatus, sukurtus nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1918-ųjų, pirmųjų Lietuvos dailės parodų.  Priešaušris – tai laikas, kai juntama, jog po kelių akimirkų vi­sa, kas gyva, nubus su nauja dienos jėga ir stiprybe. Aušros, apyaušrio, priešaušrio terminai yra tapę Tautos at­gimimo sinonimais.

„Surengti tokią parodą įkvėpė ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis, ir tas faktas, jog šie liaudies meno brangakmeniai labai retai parodomi žiūrovams, kurie gali įsitikinti, kokių įdomių ir vertingų kūrinių turime. Tiesiog atėjo laikas, ir labai džiaugiamės, kad šiuos perliukus dabar gali pamatyti kiekvienas”, – pasakojo parodos kuratorė Vilma Kilinskienė.

Pasak jos, ekspozicijoje tilpo tik labai maža Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomų liaudies meno kūrinių dalis. Šia paroda nesiekta rekonstruoti pirmųjų parodų ekspozicijų principų, norėta po nemenkos pertraukos lankytojams pristatyti liaudies kūrinių grožį ir subtilumą. Čia labai koncentruotai atskleidžiami esmingiausi pavyzdžiai, lyg juvelyrikos parodoje, pagarbiai žvelgiama į liaudies meną kaip į tautos kultūrinį brangakmenį.

„Mūsų fonduose saugoma apie aštuoni tūkstančiai vaizduojamosios dailės – skulptūros, grafikos, tapybos ir apie keturi tūkstančiai taikomosios – įvairių verpsčių, dėžučių, kitų daiktų pavyzdžių, tad tik labai nedidelę dalį galėjome pristatyti parodoje. Turime tikrai labai vertingų, retų, įdomių daiktų, kuriuos labai norėjome parodyti”, – sakė parodos kuratorė.

Jau nuo XIX a. pabaigos lietuvių liaudies menas imtas vertinti kaip tautinės kultūros pamatas, tautos saviraiškos ir charakterio bruožų atspindys. 1900 m. Paryžiuje buvo surengta Pasaulinė paroda, ir joje labai didelio  susidomėjimo sulaukė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių įrengta etnografinė ekspozicija, kurioje buvo eksponuoti dirbiniai iš Sūduvos krašto ir Mažosios Lietuvos.

M. K. Čiurlionis rašė, kad „tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilavinime. Ji yra pirmutinis meilės dailės pamylėjimo apsireiškimas, pirmutinis dvasios reikalų apsireiškimas, pirmutinis tvėrimo apsireiškimas”.

Nuo 1907 m. Lietuvių dailės draugijos iniciatyva liaudies meno dirbiniai buvo eksponuojami kartu su profesionalių menininkų kūryba. Pamažu pradėjo formuotis požiūris, jog tai nėra vien tik kolektyvine meistryste pagrįsta autorystė ar tik regionalizmo atspindys. Nemažas dėmesys buvo skiriamas kaimų dailininkams, sodietėms ir sodiečiams. Jų dalyvavimą parodose skatino parodų organizatoriai, patys aktyviai įsitraukę į liaudies meno rinkimą ir populiarinimą. Liaudies menas atsistojo greta profesionaliojo ir imta pabrėžti, jog būtent liaudies mene slypi ta stiprybė, įkvėpusi profesionalius kūrėjus.

Kaimo amatininkų darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje. 1913 m. Rusijos Peterburgo mieste surengtoje antrojoje amatų parodoje buvo eksponuota apie tūkstantis liaudies meistrų darbų iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų gubernijų, kurių nemaža dalis buvo parduoti – jų įsigijo Peterburgo, Maskvos muziejai.

V. Kilinskienė pasakojo apie labai talentingą jauną skulptorių Petrą Virbicką, kuris būdamas vos septyniolikos metų apsilankė pas rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, o ši, susižavėjusi jo darbais, išspausdino apie juos straipsnį „Vilniaus žiniose”. Vėliau Jono Jablonskio iniciatyva tie darbai pateko į pirmąją ir vėliau jau savarankiškai – į vėles­nes Lietuvių dailės parodas.

„Jo skulptūros jau tuo metu išsiskyrė iš kitų ir sulaukė nemažiau dėmesio ir palankių įvertinimų recenzijose, negu profesionalių autorių kūriniai. Gaila, kad vėliau pasirinkęs pedagoginį kelią šis autorius nuo savo meninės veiklos pamažu nutolo”, – sakė V. Kilinskienė.

XX a. pradžioje parodose daugiausia bu­vo eksponuojama tekstilė – įvairios juostos, rankšluosčiai, kilimai, kilimėliai, prijuostės, kaspinai, pirštinės, skepetukės, lovatiesės, nuometai, kaklaryšiai, kojinės ir kt., mažiau būta dirbinių iš medžio – kultuvių, prieverpsčių, verpstokų, sprąsčių, dėžučių, dekoratyvinių medinių lėkščių, riešutų gliaudyklių, pypkių, rėmelių, kanklių ir kitų darbų.

Įdomu tai, kad daugiausia diskusijų tada kėlė kryždirbystė ir šventųjų skulptūrinis vaizdavimas – jų parodose praktiškai nebuvo eksponuojama. Tik 1912 metais buvo išleistas pirmasis liaudies dailei skirtas albumas „Lietuvos kryžiai” su dr. Jono Basanavičiaus įžanginiu straipsniu lietuvių ir prancūzų kalbomis. Šis leidinys sulaukė tarptautinio pripažinimo ir davė pradžią tolimesniems lietuvių kryžių tyrinėjimams.

Parodą parengė muziejaus liaudies meno skyrius, kuriame dirba savo darbą labai mylintys žmonės.  V. Kilinskienė parodė parodoje ir keletą išties unikalių daiktų – tai ir įdomi dėžutė-tabokinė, kurios viduje slypi gyvačiukė, tarsi įspėjanti apie rūkymo žalą, ir klumpės, kurios yra papuoštos drambliais. Paaiškinti, iš kur atsirado tokie motyvai, šiandien, praėjus daugiau kaip šimtui metų nuo jų sukūrimo jau nėra įmanoma.   

Jau gegužės 10-ąją muziejuje bus atidaryta ir antroji šios ekspozicijos dalis, kurioje – profesionalusis menas. Parodos „Priešaušris. Lietuvos dailė iki 1918 m.” sumanymas kilo iš noro visuomenei pristatyti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje sukauptus reikšmingus Lietuvos kultūrai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meno kūrinius, sujungti menotyrinę ir istorinę medžiagą, muziejaus ekspozicijų salėse sukuriant besikeitusios epochos atmosferą. Parodoje taip pat eksponuojami meno kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Lietuvos banko bei privačių kolekcijų.

Parodos rengėjai sako, kad XX a. pradžios kultūrinis judėjimas buvo svarbus postūmis formuotis Lietuvos valstybingumui. Kultūros terpėje subrendo tautinio identiteto ir nacionalinio savarankiškumo viltys, brėško tautinio sąmoningumo pradžia, suvokimas, kad be moralinių vertybių tauta eina išnykimo keliu. Atsirado nauji tikslai, iššūkiai, ambicijos – kalbėti, skaityti, dainuoti, rašyti lietuviškai.

Pirmoji lietuvių dailės paroda – vienas jautriausių XX a. Lietuvos meno įvykių, pradžių pradžia, atsiradusi jaunų menininkų iniciatyva. Tai buvo to laikotarpio vyksmas, palaikomas inteligentijos ir įgyvendintas kelių bendraminčių branduolio – Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Marijos Putvinskaitės, Sofijos Gimbutaitės, Onos Pleirytės-Puidienės. Įkurta Lietuvių dailės draugija pakeitė Lietuvos meno istoriją, tapo pamatu šiandienos šiuolaikinei dailei.

Ši draugija telkė šviesuomenę bendram darbui, buvo leidžiami leidiniai, organizuojami konkursai, vykdyta kūrėjų šalpa, rinktos lėšos ir svajota apie modernius lietuvių Tautos namus su muziejine ir koncertine erdve. Į parodas dailininkai savo kūrinius siųsdavo iš įvairių Europos šalių. Profesionalioji dailė buvo eksponuojama kartu su liaudies meno kūriniais. Būtent šiuo laiku atsirado suvokimas ir noras didžiuotis kaimo amatais. Pirmosios parodos buvo galimybė pažinti ir skatinti liaudies kūrybą ne tik Lietuvos teritorijoje.

„Prabėgus šimtui metų, ir vėl svarbu pasitikrinti Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo mintis apie Europą, sudarytą iš ‘mažųjų tėvynių’, kai patiems reikia palaikyti pačius sa­ve, kai reikia mokytis iš tautos praeities, semtis iš ten stiprybės, siekti moralinių vertybių tęstinumo. Kiekvienam svarbu savęs paklausti: ar tai buvo aktualu tik anuomet, prieš šimtą metų, ar tebėra ir šiandien? Kokiomis mintimis gyveno XX a. pr. jauni žmonės, besimokydami Sankt Peterburgo, Krokuvos, Varšuvos, Miuncheno, Pa­ryžiaus dailės mokyklose, akademi­­jose, universitetuose? Iš vargano krašto patekę į pasaulio kultūrų katilą, besižavintys progresu, kaip jie atsilaikė, kaip sugebėjo burtis, telktis, vienas kitą remti ir, gyvendami pusbadžiu, galvoti apie savo Tėvynę ir dar­bą Jai?” – klausia parodos rengėjai.