Nuotrauka iš fotokūdra.

PAVASARIO BRANDA

Renata Šerelytė.

Pavasaris, kaip teigia sinoptikai, šiais metais tęsis bene iki Joninių ir bus brandus.

Gražiai skamba. Ir kokia miela žodžių dermė – pavasaris ir branda. Siaučianti, pūkais purslojanti, drugiais plasnojanti žiedų jaunystė ir žalia, nuo lietaus apsunkusi, rami ir išmintinga medžių lapija.

Net nesinori galvoti apie pasibodėjimą keliantį karantiną. Kiekvienam normaliam žmogui nesinori. Žinoma, išskyrus mūsų valdančiuosius politikus ir aklai jų klausančius biurokratus, nes jie nėra normalūs žmonės. O normalūs nėra todėl, kad jiems labai patinka nurodinėti ir drausti, ypač tada, kai draudimai arba nurodymai peržengia sveiko proto ribas (o tai dar sykį paliudija, kad politikams neretai blogai su sveika nuovoka ir humoro jausmu).

Na, tai galbūt labiau tiko ankstesniems, dar prieškarantininiams laikams, susijusiems su vaistų, alkoholio, medicininių paslaugų ir kt. pasirinki­mų ribojimu. Bet tie draudimai niekur nedingo, juos pandemijos grėsmė tik truputį priblukino. Ir nors netikiu sąmokslo teorijomis, tačiau kas galėtų paneigti, kad ir dabar galbūt paslapčia ruošiamasi draudimams ir ribojimams, tik kur kas rimtesniems – spaudos laisvės, saviraiškos, kultūrinių prioritetų ir kt.? O visų ribojimų, draudimų ir suvaržymų tikslas paprastas ir aiškus – išsiauklėti tokį žmogų, kokio reikia valdžiai, o ne visuomenei, ne šaliai, ne pasauliui. Žmogų, pasiruošusį bučiuoti ponui ranką ir nuolankiai priimti visus jo sprendimus, tegu ir pačius kvailiausius, o ne pačiam užsidirbti, dar paremti ir kitus, o jei valdžios sprendimai kvaili, tai jiems nenusilenkti, o reikalauti, kad būtų pakeisti. Ir – reikalauti, kad būtų pakeista pati valdžia, daranti tokius sprendimus.

Kad taip nenutiktų, reikia ne žmogų išlaisvinti iš visokių biurokratinių nesąmonių ir duoti jam iniciatyvą, o apipančioti jį bereikalingais popierizmais, draudimais, suvaržymais. Užtat man kartais kyla įspūdis, kad karantino metas kai kuriems mūsų politikams yra lyg kokia treniruotė – ką čia toliau uždraudus.

Bežiūrint į sveikatos apsaugos ministrą (nuo karantino paskelbimo iki šios dienos, na, gal ir anksčiau), neretai kildavo mintis, kad regiu vaidmenis keičiantį aktorių. Prastą aktorių, deja. Blankios saviraiškos – mina visą laiką ta pati, kalboje – nei kulminacijos, nei atomazgos, o teatriniai kostiumai verčia suglumti (tai generolas, tai klerkas, tai kosmonautas, nesuprasi, kas yra kas). Visai neseniai skandalą sukėlė ant knygyno durų pakabintas užrašas, kur buvo paskelbta, kad vyresniems nei 60 metų žmonėms knygyne lankytis negalima (nerekomenduojama, nepatariama ir pan. – bet esmė tai ta pati). Žmonės socialiniuose tinkluose užsipuolė knygyną, o tasai ėmė teisintis, kad toks buvo SAM įsakymas – jeigu tokio skelbimo nėra, knygynui gresia nemaža bauda. SAM bandė gelbėti munduro garbę, bet ką ten išgelbėsi – faktas toks, ir viskas.

Taigi, pavasario branda. Puikiausias metas, bet štai atsiranda tokių, kuriems niežti nagai kažką uždrausti, surikiuoti, sunormuoti, ir, žinoma, viskas visuomenės labui, bendram gėriui ir taip toliau.

O aš laukiu pražystančių akacijų, atsisėsiu po jomis ir nieko nedarysiu, tik džiaugsiuosi žaluma, gaivališku pavasariu ir artėjančia birželio branda.