CENTRAS - Knygos - Pavasaris širdy, poezija širdy. Po susitikimo su poete, dramaturge, scenariste, vertėja Violeta Palčinskaite Pasaulio lietuvių centre, galerijoje „Siela”
Vakaro „Sielos” galerijoje metu skambėjo ir poezija, ir muzika. Iš k.: Tadas Motiečius, Vygantas Kazlauskas, Violeta Palčinskaitė ir Sandra Aviežienytė. Poetų ir skaitytojų pokalbių tema – kūryba ir knygos. (D. Norkūnienės nuotr.)

Pavasaris širdy, poezija širdy. Po susitikimo su poete, dramaturge, scenariste, vertėja Violeta Palčinskaite Pasaulio lietuvių centre, galerijoje „Siela”

Danguolė Norkūnienė.

Poetė Violeta Palčinskaitė – laukta poezijos gerbėjų Čikagoje viešnia.

Iki šiol mintinai moku poetės pa­rašytą „Kai mieste nemiega niekas, at­keliauja dėdė Miegas”. Moku daug ki­tų eilėraščių, kai kurie jų buvo tokie skambūs, kad prašėsi dainuojami ir virto dainomis, su jais užaugo visa ma­no karta, mano vaikų karta, o da­bar auga ir mokosi skaityti mano anū­kai. Tikrai atrodo, kad praėjo visa am­žinybė ir sunku patikėti, kad legen­dinė mano vaikystės poetė stovi čia ir dabar šalia – tokia tikra, graži, ryški ir sodriu balsu kalba ir deklamuoja mums, Amerikos lietuviams. Jai dainomis pagal jos eiles pritaria bardas Vygantas Kazlauskas ir akordeonistas Tadas Motiečius.

„Atvykau į Čikagą. Lyja. Sninga. Poezijos pavasaris, bet pavasario nė­ra. Ir ką gi – pagalvojau: pavasaris šir­dy, poezija širdy”, – taip poetė pra­dėjo susitikimą.

Babilonai

Man prisiminimai yra labai nuobodu. Galvojau, kad gyvenime niekada nerašysiu trijų dalykų – romanų, anoniminių laiškų ir prisiminimų. Bet mano leidėja įžiūrėjo manyje tą, kuri gali parašyt tokią knygą ir kokius ketverius metus man nedavė ra­mybės. O aš taip jų nenorėjau. Man tai atrodė banalu, norėjosi apverst viską aukštyn kojom, parašyti kitaip, reikėjo rast kitokią formą ir taip atsirado „Atminties babilonai”. Gal jie tikrai buvo kažkokie kitokie, nes  susilaukiau be galo daug atsiliepimų. Tiek daug jų niekada neturėjo nei viena mano pjesė, nei viena poezijos knyga. Pasipylė skambučiai, patys netikėčiausi laiškai, atsirado visokių įdomiausių žmonių. Vienas senjoras man netgi parašė, kad jis, buvęs spor­tininkas plaukikas, senjorų varžybo­se plaukė mano mamos garbei (nežinau kodėl, nes tos mano mamos jis akyse nebuvo matęs). Ne tik plaukė, bet ir laimėjo, ir kaip įrodymą man davė nuorodą, kur galiu tai pažiūrėti internete.

Tada ėmiau galvoti, kad gal ir ne­blogai parašiau, o tą mano mintį pasigavo mano leidėja  ir vėl mane pri­spaudė antrai knygai.

Antrą knygą yra nepaprastai sun­ku rašyti. Jei kam patiko pirma, būtinai lygina su antrąja. Ta antroji visada atrodo prastesnė ir tada tu vėl galvoji – gal nereikėjo, kam čia įdo­mu. Bet vėl užgriūva geri atsiliepimai ir imi galvoti, kad ir ta antroji – „Paslapties babilonai” – gal irgi visai neblogai parašyta. Ir dabar sakau, jei parašysiu trečią knygą, tai pavadinsiu „Išminties babilonai” arba „Nie­ko neišmanau”.

Kaip gimsta eilėraščiai. Išsiblaškėlio istorija

Kažkada sėdėjom su Juozu Gru­šu vienoj nuobodžioj konferencijoj, o jis man ir sako: „Nieko iš nieko nėra. Viskas, kas gimsta, tai gimsta iš meilės”.

O aš sakau: „O iš neapykantos? Skundai, anoniminiai laiškai”. Štai šitaip mes flirtavom.

Po kiek laiko aš radau tokį Al­fonso Maldonio eilėraštį, kurį dažnai cituodavau susitikimuose su skaitytojais: „Eilėraščiai gimsta iš nieko, kaip niekas pasauly negimsta”. Ta­čiau paskutiniu metu supratau, kad tikrai nieko iš nieko nėra. Tai jeigu jau gimsta, tai kažkas turi būti.

Juokinga istorija, kuri neseniai nutiko su manimi prieš parašant eilėraštį „Išsiblaškėlis”.  Užsukau į pre­kybos centre esančią savo mylimą kavinaitę. Atsisėdau, užsimečiau sa­vo kailinį švarkelį už nugaros, išgėriau kavą. Tada nutariau, kad vienos man per mažai ir užsisakiau antrą puo­delį. Tos nebeišgėriau ir sakau padavėjoms, kurios mane pažino: „Žinot, jūs nenuimkit tos kavos, aš čia truputį pasidairysiu ir grįšiu po 15 minučių”. Grįžau, išgėriau likusią kavą. Žiūriu – mano kailinio švarkelio nebėr. Galvoju, mat jį galas, senas buvo, nutrintas, bus proga įsigyti naują. Tada pastebiu, kaip iš šono į mane įtariai žiūri tokios dvi pagy­ve­nusios damos. Ir galvoju – matai, pa­žino. Turbūt skaito anūkams mano eilėraščius. Pasitaisau plaukus ir matau, kad mano švarkelis kabo prie kito staliuko. Vadinasi, atsisėdau ne prie savo, o kavą išgėriau tai svetimą. Ateina padavėja ir aš jai sakau: „Dieve, ką aš padariau”.

O ji ramina: „Nesijaudinkit, čia to­kie užsieniečiai sėdėjo. Jie jau ne­begrįš”.

Galvoju, dar geriau – užsieniečiai. Tai ko dabar laukti – AIDS, hepatito ar gripo geriausiu atveju. Labai su­sikrimtau, čiupau švarką ir išlėkiau namo kuo skubiau dezinfekuotis. Ir staiga bevažiuojant ateina tokios eilutės: „Išsiblaškėlių šaly pasikliauti negali netgi savimi pačiu”. Grįžau, apie dezinfekciją pamiršau, nes rei­kėjo labai greit parašyti eilėraštį, kad jis nepabėgtų.

Planai kaip dūmai

Poetės Violetos Palčinskaitės knyga „Paslapties Babilonai”.

Aš nesu panaši į tą, kuri galėtų planuot, rašyt tvarkaraštį. Taip, tempiu gumą iki paskutinio lašo. Tada stresas, isterija, neviltis ir nenoras parašyti bet kaip. Mano gyvenimas pakankamai sujauktas, ir aš iki šiol stebiuosi, kaip iki paskutinės minu­tės aš galiausiai sugebu atiduot kaž­ką laiku.

Mane visą gyvenimą lydi labai keisti, mistiški nutikimai. Aš tikiu, kad žodis tampa kūnu ir mintys išsipildo. 

Turėjau tokį puikų projektą Kau­no muzikiniame teatre. Kai mane pakvietė režisierius, dabar jau švie­sios atminties Gintas Žilys, parašyti operą vaikams, mes pasitarėme su kompozitoriumi Tomu Kutavičiumi ir nusprendėme daryti tokią šiuolaikinę operą pagal „Nykštukas Nosis”. Terminai griežti, nuo mūsų priklauso dar 40 žmonių, orkestras, daininin­kai, kostiumininkai. Mus jau ragina, ir tada mes sakom, kad viską jau žinom, kaip visa tai turi atrodyti, ir pakviesti režisieriaus atvažiuojam mano mašina iš Vilniaus. Kažką rei­kia režisieriui papasakot, ir prade­dame nuo pirmos scenos: „Išeina dvi raganos, – sakau, – taip bus įdomiau,  užmaišo katilą, o ten šiuolaikiniai valgiai, visokios žolelės, jos dainuoja ir dainuoja… Iš katilo rūksta dūmai. Daug daug dūmų. Ir čia mano graž­bylystė baigiasi. Režisierius supranta, kad tie dūmai teberūksta mano gal­voj, bet sako – gerai, palauksim. Sėdam į automobilį su Tomu, važiuojam į Vilnių ir prie Elektrėnų iš po mano automobilio kapoto ima rūkti dūmai. Ir tokie juodi ir baisūs. Sakau, Tomai bėgam ir gulam kur į griovį, nes ką prišnekėjom, tai tas išsipildė.

Poetė ir Vygantas

„Aš noriu, kad tu man grotum”, – eilutė iš eilėraščio.

Mano pažintis su Vygantu Kaz­lausku ir pati pradžia buvo baisi. Pa­skelbtas didžiulis autorinis vakaras tuometiniuose Menininkų rūmuose. Aš tuomet keliaudavau į susitikimus su skaitytojais lydima Jaunimo teat­ro aktorių. Tada jie buvo labai sėkmingi, aukštumoj, suvaidindavo net kokią nedidelę pjesę ir jau buvo ne­besvarbu, ką aš ten šnekėsiu, ką kiti šnekės, sėkmė visada būdavo garantuota. Dabar aš atvykstu į tuos Me­nininkų rūmus, o man vakaro rengėja sako: „Žinot, gal jūs nesupyksit, jus lydės tokia jaunimo muzikantų gru­pė, jie dainuoja jūsų tekstais”. „Ką? Kokia grupė? Aš turiu savo grupę, – pasiutau. – Prašau juos iš čia išnešdinti”.

Sumaištis, aš visa nervuota.

Po to man kažkas pasako, kad prie durų budi tuometinė milicija. Tada aš imu suprasti, kad tie pareigūnai stovi prie durų tikrai ne dėl mano eilėraščių ir galvoju – gal labai gera grupė, jei jau taip. Tegul groja. Taip mes susipažinom prieš 25 metus, jis dainuoja mano eilėmis ir lydi mane į visus susitikimus.

Priklausomybė yra labai baisu, bet tai labai moteriška

Priklausau nuo kirpyklų. Jeigu šią minutę mano šukuosena to neįrodo, tai vis tiek aš neseniai buvau kirpykloj. Užvakar. Na, nepavyko, patys matot. Bet išpildžiau dar vieną savo priklausomybės punktą. (Vėliau po susitikimo smalsiai pasiteiravau, kas vis dėlto kirpo – lietuvė ar amerikie­tė. Prisipažino, kad lietuvė bent jau būtų nenudeginusi ausies.)

Poetų ir skaitytojų pokalbių tema – kūryba ir knygos. (D. Norkūnienės nuotr.)

Šukavausi visame pasaulyje. Kur tik buvau, ten lėkdavau į kirpyklą. Buvo ir tragiškų nutikimų. Sakykim, Indijoje mane aptarnavo trys indės – šukavo, klijavo. Visi draugai rašytojai, su kuriais buvau atvykusi į festivalį, sakė: „Neik. Tik pažiūrėk, kaip čia drėgna, nieko neliks”. O vakare laukė toks svarbus priėmimas.

Taip ir buvo. Kai išlipau iš mašinos, mano rankos buvo klijais aplipusios, nes vis pasitaisydavau plaukus. Mane pasitiko kolega: „Ir tu galvoji, kad šitaip gali eiti į priėmimą?”

Na, negaliu, tai ir nenuėjau. Nu­ėjau už kampo ir gėriau indišką arba­tą ir buvau visiškai patenkinta.

Lietuvoje kartą pasitaikė, kad mane kirpo avių kirpėjas. Kai ap­sikirpusi atvažiavau į Kanadą pas savo draugę, ši pasitiko žodžiais: „Ir tu galvoji, kad šitaip gali pasirodyti žmonėms?” Iš karto nutempė į kirpyklą. Ten italas kirpėjas vis kartojo tą pačią frazę: „Mama mia, mama mia”.

O kartą atvažiavau į Turkiją ir nutariau ne tik nueiti į kirpyklą, bet ir kardinaliai pasikeisti. Bet nesitikėjau, kad tas pokytis bus šitoks. Išėjau ryškiai morkinės spalvos. Bet ten manęs niekas nepažįsta, tad pradžiai buvau netgi patenkinta. Istoriją apra­šiau knygoje, ir kai užbaigiau kirpyklų skyrių, nutariau, kad čia labiausiai tiks mano eilėraštis „Morka”. 

(Poetė patikslino, kad jos pirmieji babilonai inkrustuoti eilėraščiais suaugusiems, o antrieji – paįvairinti vaikiškais eilėraščiais. Ir dar ji nusijuokė, kad dabar žino, ką skaitytojai perskaitys pirmiausia. Jei po pirmosios knygos jie prisipažino, kad pradėjo skaityti nuo „Vyrai mano gyvenime” skyriaus, tai šitą tikrai pradės nuo kirpyklų).

Poezijos pavasaris Lemonte

„Tik jau neliepk man rytoj lipti ant tos scenos”, – paprašė poetė Lie­tuvių poezijos pavasario JAV organizatorės Sandros Avižienytės renginio išvakarėse. Nes buvo atsižadėjusi da­lyvauti Poezijos pavasariuose.

Prisipažinsiu, esu kalta, kai gal­vo­jau, kad reikia man atsisėst gale, nes aš maniau – galiu nukristi, ir ta­da visi pagalvos, kad man koks prie­puolis. Dienotvarkė labai įtempta, tik atskridau, viskas susimaišę, jaučiuo­si pavargusi.

Esu dalyvavusi jau pačiame pirmame Poezijos pavasaryje Lietuvoje. Pradžioj tai buvo šventė, įdomu, mes jauni ir buvo mūsų daug. Kiekvienais metais lydavo iki beprotybės. Mes šla­pi skaitydavom savo eiles, išgręžda­vom rankraščius ir skaitydavom toliau. O po to atėjo toks laikas, kai vis­kas nusibodo, ėmė kartotis, atėjo ki­tas jaunimas. Ir aš lioviausi važinėt ir neidavau net pasiklausyt.

Bet mane maloniai nustebino tai, kas vyko čia. Mane vis tiek pasodino priekyje ir nuo pirmos minutės man buvo taip įdomu, kad išgaravo visas nuovargis. Man labai patiko pati struktūra, ji buvo nebanali, visai ki­to­kia, poetai įvairūs. Gal vienas sėkmingesnis, kitas gal ne taip, bet kiekvienas individualus. Renginys vyko keturias valandas ir nenusibodo. Aš nustebau, kad jau baigėsi, o nuovargio jokio.

Viešnagė JAV ir jos istorijos

Aš čia dar tik trečia ar ketvirta diena. Dar nespėjau susemt visų isto­rijų. Miego mažai, laikas keitėsi, o no­risi su visais bendraut, viską aprėpt.

Bet kai generalinis konsulas Mant­vydas Bekešius parodo savo te­lefone nuotrauką kaip patvirtinimą, kad jo žmona kaip vieną mylimiausių vaikystės knygų atsivežė į JAV  „Se­na­miesčio lėles”, tai čia jau ta istorija.

Pagaliau grįžtu į namus pas šeimininkę, pas kurią esu apsistojusi, o ten vaikų auklė, moteris iš lietuviško kaimo, gražia lietuviška šnekta pasa­koja man su tokia meile, kaip ji tuos vaikus myli, kaip ir vėl atvažiavo, kaip jai Čikaga atrodė pradžioje ir kaip atrodo dabar, ir man tai jau yra istorija. O kiek jų dar bus iki viešnagės pabaigos – gegužės keturioliktos. Nežinau, ar atlaikysiu. Bet kai susitinku su skaitytojais, pamatau tuos žmones, kurie skaito, išeinu to­kia pakylėta ir galvoju – kaip reik išlaikyt tas vibracijas ir tą aurą…