Pirmiausia reikia nugalėti save, o ne kalnus

Kalbėjosi Rasa Sėjonaitė.

Jeigu tikėtume psichologais, kad kalnai – puiki vieta išvalyti protą nuo slogių minčių, o kopimas į kalnus leidžia subrandinti geriausias žmogaus savybes, tuomet, norėdami pasiekti tikrą palaimos ir ramybės būseną, turėtume amžiams prisiekti kalnams, nes geriau už kalnus gali būti tik kalnai. Panašiai savo likimą prieš beveik šešiasdešimt metų apsprendė ir visą gyvenimo esatį kalnams paskyrė žygeivis, turizmo sporto Lietuvos čempionas, keliautojas ir orientacininkas, Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas Algimantas Jucevičius. Fizine ištverme stebinantis 75-erių metų vyras dar vis kopia į kalnus. Prieš penkerius metus septyniasdešimtmetį atšventė per vieną vasarą įkopdamas į septynias viršukalnes. Negana to – dar trims naujoms viršūnėms davė lietuviškus vardus. 

Gerbiamas Algimantai, nuo ko viskas prasidėjo, kada supratote, kad šiltas, patogus gyvenimas tarp keturių sienų – ne Jums?

Visa mano su kelionėmis susijusi veikla prasidėjo nuo Kauno. Mano laimei, turėjau nuostabius geografijos mokytojus, kurie mokė kuo plačiau domėtis aplinka, kiek leidžia galimybės, pažinti pasaulį ir keliauti. Būdamas šešiolikos jau vedžiau žygeivių grupę į Karpatų kalnus. Per tą mano nenumaldomą norą keliauti vos nebuvau pašalintas iš Kauno „Aušros” gimnazijos. Pradžioje mums buvo leista keliauti savarankiškai, vėliau įsigalėjo nuostata, kad moksleivius turi lydėti mokytojas. Turėjome vykti į Kareliją slidininkų žygiui. Ir vos ne paskutinę minutę mokytojas atsisakė, o mes užsidegę vis tiek išvykome. Suprantama, sugrįžus mūsų laukė sankcijos ir  draudimas keliauti.

Kaip tais gūdžiais sovietmečio laikais nepasiklysdavote, kaip be interneto, telefono nukakdavote tūkstančius kilometrų, o dar ir į kalnus kopdavote?

Papasakosiu vieną nutikimą. Apie 1965-uosius nuvykome už poliarinio rato slidininkų žygiui maršrutu Labitnangi-Vorkuta. Tuo metu ten siautėjo pūgos, rūkai. Klausiate, kaip be GPS keliaudavome? Vienas eina priekyje, kiti du iš paskos. Ir taip žygiavome tris dienas. Turėjome pasiekti žemėlapyje nurodytą geologų bazę. Šiaip ne taip per tuos rūkus priėjome spygliuota tvora aptvertą teritoriją, kurioje stovėjo nedideli nameliai. Apsistojome, kitą dieną užpoliarėje kopėme į vieną kitą viršūnę. Tai nelabai gal ir svarbu, nes svarbiausias dalykas, kuris nutiko, tai buvo jau Nepriklausomybei prasidėjus. Prakalbus apie tremtis, buvo organizuota ekspedicija į Vorkutą su kunigais, buvusiais Sibiro tremtiniais. Ir ką jūs galvojate – atvykstame mes ir matome vaizdą, kad toji kažkada, kaip mes galvojome, aplankyta geologų bazė – tai visiškai ne bazė, o koncentracijos lageris politiniams kaliniams. Ilgam man įstrigo tas vaizdas ir ilgai neapleido skaudūs išgyvenimai dėl mūsų tautos likimo. Kai pagalvoji, kaip mūsų lietuviai iš tokio nuostabaus žalio krašto išvežti į amžino įšalo kraštus, kur tik akmenys, ledas ir sniegas, galėjo išbūti?! Su kokiu neįveikiamu lemties atšiaurumu jiems teko susidurti!

Esate vadinamas viršukalnių krikštatėviu. Kiek gi tolimųjų Azijos kalnų viršūnių turi lietuviškus pavadinimus ir kuri yra naujausiai pakrikštyta? Kokios istorijos sietinos su tais vardais ir ar šie pavadinimai kaip nors geografiniame žemėlapyje yra įteisinti?

Naujausia viršukalnė, esanti Kirgizijos teritorijoje, Tianšanio kalnyne, pavadinta dr. Jono Basanavičiaus vardu. Aš pats esu davęs kelis pavadinimus. Ten pat, Tianšanio kalnuose, kur jau buvo Žalgirio, Nemuno viršūnės, kitas esu pavadinęs Neries,  Lietuvos-Kirgizijos ir keliautojo Antano Poškos vardais. 1979 m., kai Vilniaus universitetas šventė 400 metų jubiliejų, vienai perėjai suteikėme Vilniaus universiteto vardą.

Matote, kai buvo Sovietų Sąjunga, buvo tokia tvarka – įlipai į viršūnę, palikai ten raštelį, kita grupė užlipo, pamatė tą raštelį, ir jau įtraukė į žinynus, įtraukė į schemas, ir reikalai baigti. O dabar, kai jau yra atskiros valstybės, viskas kitaip. Tarkim, Vidurinės Azijos kalnuose yra per 30 viršūnių su lietuviškais pavadinimais, ir visos jos yra atskirose valstybėse. Jas įteisinti kaip geografinį terminą dabar reikia tos valstybės nutarimo, o tos šalies valdžia į šitą reikalą žiūri labai nerangiai. Pavyzdžiui, mūsų pati garbingiausia M. K. Čiurlionio viršūnė yra Tadžikijoje, Pamyre, unikalioje vietoje. Pradėjus kopti iš Liangaro gyvenvietės Piandžo upės pakrantėje, kitoje pusėje matyti Afganistanas, už kokių 50 km – jau Pakistanas, už 150 km – Kinija, o kai užlipi, matai Hindukušo kalnyną. Taigi užlipęs į Čiurlionio viršūnę pamatai bemiškes zonas, atšiaurią ir kartu labai didingą kalnų panoramą. Čia pat, tame pačiame Šachdaros kalnagūbryje, yra K. Donelaičio ir Lietuvos viršūnės. Kaip įteisinti visas jas? Bandėme per vietines turizmo federacijas, bet jie nerangiai tai daro. Sugalvojome, kaip suinteresuoti vietinę valdžią, ir organizavome ekspedicijos atidarymą Karakole (Karakolas – miestas šiaurės rytų Kirgizijoje, svarbus turistinis centras, iš kurio rengiami žygiai į Tianšanio kalnus – aut. past.). Dalyvavo srities gubernatorius, Karakolo meras, ir mes išreiškėme norą geografiškai įamžinti tas viršūnes. Gavome pritarimą ir tikimės teigiamų poslinkių. 

O kaip atsiranda lietuviški pavadinimai, geriausiai atspindi tokios istorijos. 1959 m. alpinizmo pradininkai Gediminas Akstinas, Vytautas Vosylius ir Feliksas Mieliauskas, kopdami į Kaukazo viršūnę, pateko į laviną ir žuvo. Kirgizijos kūno kultūros universiteto dėstytojas Ali Romanovas, kuris buvo Gedimino Akstino geras studijų draugas, tų pačių metų rudenį suorganizavo ekspediciją, kurioje buvo trys lietuviai. Užkopę į vieną viršūnę ją pavadino Gedimino Akstino vardu, o kitą – Lietuvos alpinistų vardu. Tai toji G. Akstino viršūnė mums yra tapusi kaip apeiginė, į kurią beveik privaloma įkopti visiems, atvykusiems į šiuos kalnus. Nuo 1959 m. į ją buvo įkopta 923 kartus, įskaitant ir šiemet įkopusius 37 ekspedicijos dalyvius. Mes nuolat fiksuojame įkopimo skaičių, ir mums tai jau kaip alpinizmo paveldas. Aš pats esu į ją įkopęs trylika kartų. O štai pastarasis kopimas buvo noras atkreipti vietos valdžios dėmesį, kaip jau ir minėjau – geografiškai įteisinti tas viršūnes.

O kokių tradicijų ar ritualų laikosi į viršukalnes įkopę žygeiviai? Juk yra tokių, kurie kalnuose atsiduria pirmą kartą.

Pats kopimas į lietuvišką viršūnę jau tampa ritualu. Kai užkopi, po tautinės giesmės sugiedojimo būtinai užtrauki tokią kalniečių dainą „Kalnai, kalnai”. Na, surišame juos viena virve, duodame pabučiuoti ledkirtį ir prisiekti kalnams, kad kops į juos, saugos draugus, klausys vadovo ir pan. Yra tokių viršūnių, na, pavyzdžiui, kad ir Akstino, ant jos vienu metu tegali sutilpti ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. Tai jeigu jų daugiau, nelabai lieka vietos ritualams. Pavyzdžiui, 1979 m. aš į ją įvedžiau net 124 žmones. Beje, garsiam mūsų alpinistui Vladui Vitkauskui tai buvo pirmoji viršūnė.

„Keliavimas yra brutalus dalykas. Jis priverčia tave pasikliauti nepažįstamaisiais ir užmiršti visus namų ir draugų teikiamus malonumus. Tu visada esi išbalansuotas. Niekas tau nepriklauso, išskyrus tokius esminius dalykus kaip – oras, miegas, sapnai ir dangus”, – taip apie keliones rašė italų rašytojas Cesare Pavese. Kokias charakterio savybes išryškina ir kokias užaugina kiekviena ekspedicija, žygis?

Reikia žinoti viena – eidamas į kalnus pirmiausia tu nugali save, nes kalnų tu nenugalėsi. O tarp pačių žygeivių turiadose išnyksta bet koks egoizmas. Jeigu tarp mūsų atsiranda toks, kuris atsitiktinai pateko ir yra lepūnėlis, jis kitoje ekspedicijoje daugiau nepasirodo. O tie, kurie užsidega, dar nespėję grįžti namo, kitais metais jau klausia, kur vėl važiuosime.

Net ir šiais laikais, kai atsirado kur kas daugiau galimybių keliauti po platų pasaulį, nemažai lietuvių vis tiek renkasi turiadas į buvusias sovietų teritorijas. Tai ne tas variantas, kai sėdai į lėktuvą, ir tu jau bet kuriame Europos krašte gali kopti į kalnus, juose slidinėti. Čia viskas kitaip, nes kol nusibeldi iki tų kalnų, važiuoji ne vieną tūkstantį kilometrų, ir tas bendruomeniškumas, atsakomybė už draugą tos kelionės metu auga.

Mes nepropaguojame individualių kelionių. Mūsų kelionėse yra labai svarbu bendražygis. Kopdamas saugai jį virve, jeigu pavojinga, įspėji, nukeli nuo tako akmenį, kad krisdamas kitų nesužeistų. Kalnai ugdo pakantumą, o atsiranda abuojumas visiems tiems kasdieniams zyzimams dėl nepritekliaus. Vis dejuojame, kad to nėra, ano nėra, sunku išgyventi. Ir kai pasižiūri, kad kalnuose tau užtenka tiek, kiek yra tavo kuprinėje, supranti viso to vertę. Juk maistas paskaičiuotas – penki šimtai gramų per dieną, ir išgyveni ir užtenka ir dar daliniesi su kitais. O kai dar pagyveni atšiauriomis kalnų sąlygomis, parvažiuoji į tą žalią Lietuvą ir matai, kokia ji nuostabi, kokia ji graži.

Iš tiesų kalnų žmonės, užgrūdinti gamtos stichijų, yra kur kas stoiškesni ir tvirtesni, juos lydi gilesnė išmintis, draugiškumas ir supratimas.

Visiškai pritariu, bet nebūtina visada kopti į kalnus. Aš savaitgaliais organizuoju kelių valandų žygius po Vilniaus apylinkes. Nuostabiausios panoramos, nuostabiausi objektai – ir visur gamtos grožis. Manau, kiekvienas turėtų nugalėti pirmiausia save, peržengti namų slenkstį, atitrūkti nuo kasdienės buities, kompiuterio, nes niekur taip žmogus nepailsi, kaip būdamas gamtoje ir aktyviai judėdamas.

Ar Jus vis dar nustebina kalnai, ar vis dar taip pat godžiai geriate jų grožį?

Kalnų grožis visus ir visada pakeri. Kai tau tenka iš pietų į šiaurę nukeliauti tūkstančius kilometrų, kalnai regisi kaip muziejus, kurį gali stebėti vienu žvilgsniu, vienu akimoju. Čia pat – žaliuojančios pievos, paėjus toliau – jau  ledynas, dar toliau – sniegynas. Vienu metu pamatai visus metų laikus. Mano didžiausias džiaugsmas, kai matau, kaip džiaugiasi kiti, kai gali parodyti kitiems gamtos grožį ir kalnų didybę.

Kurie kalnai Jums buvo draugiški, o su kuriais taip ir nepavyko susidraugauti? Gal yra tokių, kuriems jaučiate ypatingą meilę?

Na, turbūt Pamyras. Man jo didybė, neaprėpiami toliai, atšiaurus grožis kelia išskirtinius jausmus. Be abejonės, kalnų stichija yra ne tik graži, bet ir pavojinga, ypač, kai oro sąlygos būna nepalankios, ir nelaimių atsitinka. Labai nenoriu, kad kaip kokią sensaciją minėtumėte, kad kažkas nukrito ar susižeidė. Na, buvau patekęs ir aš po sniego lavina, ir tų naujų gimtadienių turiu dar porą.

Gal vis dėlto papasakokite, kaip toks prityręs keliautojas patenka į pavojingą situaciją kalnuose.

Kalnus reikia gerbti, gyventi pagal jų dėsnius, kurių nevalia pažeisti ir prie jų prisitaikyti. Blogas matomumas – neik, eik anksti, kai sustingę kalnų šlaitai ir pan. Ir, regis, laikaisi tų dėsnių, paisai kalnų taisyklių, ir vis tiek gali įkliūti į jų spąstus. Tai buvo 1995-aisiais Pamyre. Išėjome anksti rytą, kopėme į šlaitą, padengtą nedideliu sniego sluoksniu, po kuriuo gulėjo sustingęs ledas. Patekėjo saulė, apšvietė viršūnę, ir tik girdžiu garsą „šlumšt”. Ir matau, kaip mano draugas, stovėjęs šalia, skęsta sniege, jo gūsis ritasi, auga, jaučiu jau, kaip neša žemyn ir mane. Kai tokia lavina sniego užpuola, pirmiausia reikia plaukti, kad išsilaikytum ant paviršiaus. Aš tą veiksmą atlikau, maskatavausi kiek galėjau. Su ta sniego lavina nuskriejau vos ne pusę kilometro. Prisimenu, kitiems visada sakydavau, ir ko pats tuo metu nepadariau, – kad būtinai reikia užsidengti burną, kad į gerklę nepatektų sniego. Ir štai dūstu, vos ne su kraujais iškrapščiau tą sniegą iš gerklės ir guliu, negalėdamas pajudėti. Nežinau – atsitiktinumas, likimas ar laimė, bet po sniegu panirau ne taip giliai. Prakrapštęs virš galvos sluoksnį, išvydau dangų. Būčiau dar dvidešimt centimetrų giliau, būtų buvę viskas, niekas jau nebūtų manęs radęs. Draugai iš viršaus pamatė mano ranką, atkrapštė ir ištraukė.

Stebinate savo ištverme, aktyvumu ir energija. Būdamas septyniasdešimt penkerių nežadate sustoti ir vis dar drąsiai kopiate į kalnus. Žinau, kad yra buvusi tokia turiada, į kurią pasiryžote eiti būdamas ne pačios geriausios fizinės formos.

Kalnuose niekas nebėgioja. Jaunimas kaip tik greičiau palūžta, o tu ramiai trepsi, trepsi ir nutrepsi (juokiasi). Papasakosiu apie vieną savo kopimą. Prieš keletą metų Vilniuje, M. K. Čiurlionio namuose, organizavome parodą „Kalnai mums simfoniją groja” ir kopimų į Čiurlionio viršūnę pristatymą. Tuomet M. K. Čiurlionio provaikaitis Rokas Zubovas prisipažino, kad norėtų įkopti į šią viršūnę. Aš pažadėjau, kad jeigu šiam žygiui pasiryžtų, kopčiau kartu. 2015 metai buvo paskelbti M. K. Čiurlionio jubiliejiniais. Tuomet R. Zubovas pareiškė, kad kaip tik šiam jubiliejui reikia organizuoti kopimą. Duoto žodžio reikia laikytis, teko organizuoti ypač atsakingą žygį. Atsakomybė buvo didelė, nes kai Rokui buvo penkeri metai, jo tėvas, žymus alpinistas Kastytis Zubovas, žuvo Tianšanio kalnuose. Nuo to laiko jų namuose kalbos apie kopimą į kalnus buvo tabu. Tačiau nepaisant visko Rokas pasiryžo, ir aš turėjau organizuoti šią kelionę. Gaila, kad mėnesį iki išvykimo į Pamyrą turiadoje Tianšanyje, lygioje vietoje, eidamas ledu paslydau, ir lūžo man kojos čiurna. Grįžau namo, gydytojai liepia koją gipsuoti. Koks gipsas – manęs laukia kelionė su Roku į Pamyrą! Bilietai nupirkti, vizos gautos. Koją įrėminau įtvare ir išvykau. Viskas baigėsi laimingai – įkopėme, nusileidome, grįžome sėkmingai, didžiulė euforija, Rokas duoda interviu spaudai: „Einame ledynu. Na, sunku, tai sunku, padarai du žingsnius ir nori atsikvėpti. Tačiau, kai pamatai priekyje einantį Algimantą su sulaužyta koja, tai nėra kur dingti”. Jokio didvyriškumo, bet reikia pripažinti, kad visą kelionę taip ir kopiau į Čiurlionio viršūnę – su ramentu.

Tai kokia vis dėlto yra toji amžinos jaunystės paslaptis?

Kasdienė ritmika, kartais bėgimas padeda ištvermei. Iš tiesų mano treniruotės – tai žygiai. Jeigu per savaitę išeini į žygį, gauni krūvio. Štai, kai organizuoju žiemos žygius „Snaigė”, neturiu kito pasirinkimo – tenka bet kokiu oru po kelis kartus važiuoti iš pradžių žymėti, o po to tikrinti trasą. Esi priverstas krutėti. Žiūrėkit – vasarą mūsų lietuviai soduose, daržuose lieja prakaitą, po to dviračiais, baidarėmis juda. Gauna fizinio krūvio. O žiemą? Todėl žmonėms ir siūlau, kad dalyvautų tuose mano organizuojamuose „Snaigės” žygiuose, kad per žiemą neužsisėdėtų.

Kiek suprantu, Amerikos kalnuose nesate buvęs ir apie juos nesvajojate? Gal galėtumėte ten palikti kokį lietuvišką pėdsaką, pavadindamas lietuvišku vardu kokią viršūnę?

Ten visos viršūnės jau sužymėtos (juokiasi). Geriau liksiu prie man pažįstamų vietovių. Štai praėjusią vasarą buvau nusprendęs Tianšanio kalnuose vieną viršūnę pavadinti Vydūno vardu (2018 m. bus minimas Vydūno 150 m. jubiliejus – aut. past.), bet prasti orai sutrukdė. Tai žadu atlikti ateinančiais metais, bet jau Pamyre. O dėl Amerikos kalnų pasakysiu štai ką. Visi kalnai gražūs ir ypatingi, kurių dar nemačiau, taigi gal kada nors pamatysiu ir Amerikos kalnus.