CENTRAS - Imigracija - Poetas Kazys Bradūnas – vėl su mumis „Drauge”
Į „Draugo” redakciją sugužėjus gausiam būriui svečių, erdvė neatpažįstamai pasikeitė!
Į „Draugo” redakciją sugužėjus gausiam būriui svečių, erdvė neatpažįstamai pasikeitė! (Jono Kuprio nuotr.)

Poetas Kazys Bradūnas – vėl su mumis „Drauge”

Rimas Černius.

R. M. Lapas: Kazys Bradūnas šiandien tarp mūsų.
R. M. Lapas: Kazys Bradūnas šiandien tarp mūsų.

Poetas Kazys Bradūnas, pradėdamas lietuvių poezijos šventes Čikagos Jaunimo centro kavinėje, atvykusius visuomet pasveikindavo žodžiais „Sveiki, mieli poezijos bičiuliai”. 2017 metų balandžio 7-tos dienos vakarą į „Draugo” redakciją susirinko nemažas būrys lietuvių poezijos bičiulių ir poeto Kazio Bradūno gerbėjų. „Draugo” redakcijoje vyko Kazio Bradūno 100-mečiui skirtas vakaras.

Vakaro programai vadovavo „Draugo” laikraščio bendradarbis, autografuotų knygų kolekcionierius Raimundas M. Lapas. Jis pasakė, kad Kaziui Bradūnui skirtą vakarą kaip tik ir derėjo surengti „Draugo” redakcijos patalpose, nes pats Kazys Bradūnas čia dirbo dvidešimt metų, redaguodamas laikraščio kultūrinį priedą. „Draugo” redakcija buvo ir išlieka ne tik laikraščio leidėjų darbovietė, bet kartu ir lietuviškos kultūros židinys. 

Turbūt ne vienas vakaro dalyvis pasijuto ypatingai, būdamas čia, šioje redakcijoje, kur pats Bradūnas dirbo, rašė, vaikštinėjo, tarėsi su bendradarbiais, ir kur taip pat dirbo jo mylima žmona Kazimiera.

„Kazys Bradūnas. Archyvai" knygos.
„Kazys Bradūnas. Archyvai” knygos.

Šventėje netiesiogiai dalyvavo dvi poeto dukros. Elena Bradūnaitė-Aglinskienė vakarui dovanojo didelį pluoštą daktarės Virginijos Paplauskienės sudarytų knygų „Kazys Bradūnas. Archyvai”. O Lionė Bradūnaitė-Kazlauskienė atsiuntė labai nuoširdų laišką, kuriame prisiminė savo vaikystę, susietą su tėvelio darboviete redakcijoje. Laišką vakaro dalyviams perskaitė „Draugo” korektorė Dalia Sokienė. Jame Kazio Bradūno jauniausioji dukra šitaip prisimena tuos laikus, kai jos abu tėveliai darbavosi „Drauge”:

Sunku tikėti, kad jau praėjo 35 metai nuo tėtės paskutinio redaguoto „Draugo” šeštadieninio kultūrinio priedo. O tuos 20 metų, kai jis autobusu atvažiuodavo čia iš Marquette Parko, prisimenu su tikra nostalgija. Atmenu, kai pati labai maža būdama keliaudavau su mamyte vynioti laikraščius pašto persiuntimui. Vyniodavo jinai į baltą popierių ir tada užklijuodavo su puode laikomais klijais, naudodama labai didelį teptuką. Kartais ir man leisdavo patepti.

Bet smagiausia būdavo, kai brolis marijonas Jonas nusivesdavo mane prie „Draugo” sunkvežimio, kuris būdavo pripildytas didžiausių maišų su laikraščiais, juos veždavo į paštą. Jis užkeldavo mane ant sunkvežimio stogo ir leisdavo šokti žemyn ant tų maišų! Pastatas buvo man nuotykių pasaulis – dinozauro dydžio spausdinimo mašina, vyrai su odiniais „žiurstais” prie man nesuprantamų didelių rašomųjų mašinėlių ir visokiausios lietuviškos vaikų knygos išrikiuotos prie įėjimo – žodžiu, mamytė paleisdavo mane į „Draugo” pasaulį ir vis rasdavau kuo užsiimti…

Smagu vėl susitikti.
Smagu vėl susitikti. K. Bradūno dukterėčia Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė (k.) ir dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė.

Tiesioginį ryšį su Bradūnų šeima suteikė Kazio Bradūno šimtmečio minėjime dalyvavusi jo dukterėčia Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė. Ji linksmai ir įdomiai prisiminė savo vaikystės apsilankymus pas „Kazius” – „dėdę Kazį ir dėdienę Kazimierą”. Atrodė, kad Kazys ir Kazimiera Bradūnai, nors jau iškeliavę amžinybėn, tarsi buvo tą vakarą su mumis.

Kazio Bradūno poeziją skaitė Aneta Markutė-Kastrickienė. Ji pradėjo rinkinio „Pokalbiai su karaliumi” pirmuoju pokalbiu. Skaitovė skaitė iš popieriaus ritinio, primenančio senovinius pergamentus, į kokius  tikriausiai būdavo rašomi Lietuvos kunigaikščių dekretai. Toks skaitymas tarsi leido klausytojams geriau perteikti eilėraščių nuotaiką. Knygoje „Pokalbiai su karaliumi” cituojami karaliaus Gedimino laiškai ir sutartys, o poetas, lyg šių laikų dainius, tuos laiškus ir sutartis poetiškai interpretuoja. Aneta Kastrickienė paskaitė eilėraščių ir iš kitų Kazio Bradūno rinkinių, kuriuose labai ryškus žemininko Kazio Bradūno religingumas, jo ryšys su gimtąja žeme, Lietuvos gamta ir praeitimi. Tokios nuotaikos itin atsiskleidžia Anetos Kastrickienės padeklamuotame Bradūno eilėraštyje „Vakaro maldoj”:

Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.

Vakaras susilaukė ypatingos viešnios iš Lietuvos – dr. Virginijos Paplauskienės, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus išeivių literatūros skyriaus vedėjos. Virginija Paplauskienė surinko archyvinę medžiagą ir ja remdamasi sudarė knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai”. Poeto šimtmečio vakaras buvo kartu ir šios Virginijos Paplauskienės knygos sutiktuvės. Viešnia vakaro svečiams pasakojo apie Kazį Bradūną kaip apie poetą, redaktorių, lietuviškos kultūros puoselėtoją. Savo kalbą ji papildė rodydama skaidres, kuriose vaizdai – nuo poeto jaunystės iki paskutiniųjų gyvenimo metų. Skaidrėse buvo galima pamatyti Kazio Bradūno poezijos rinkinių, jo laiškų, poeto bendraamžių rašytojų, kultūrinių bendradarbių nuotraukų. Išsamioje kalboje V. Paplauskienė prisiminė, kaip ji pirmą kartą atvykusi į Ameriką 1989 metais susipažino su Kaziu Bradūnu, talentingu poetu, lietuviškos kultūros puoselėtoju.

Poeto kūrybos pynę parengė Aneta Markutė-Kastrickienė.
Poeto kūrybos pynę parengė Aneta Markutė-Kastrickienė.

Turbūt labiausiai jaudinanti minėjimo akimirka buvo apie jį sukurto filmo ištrauka, kurioje išvydome patį Kazį Bradūną, galėjome pasiklausyti jo paties kalbėjimo. Poetas pasakojo apie išvykimą iš Lietuvos 1944 m. ir apie sugrįžimą į tėvynę po daugelio metų. Vienas iš filmo autorių, Arvydas Reneckis (filmas, kurio ištrauką matėme, sukurtas kartu su Algimantu Keziu), pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip tas filmas atsirado. 

Filmavimas vyko 1992 metais Kazio Bradūno namuose Marquette Parke, Čikagoje. Tuo metu poetas jau buvo spėjęs aplankyti Lietuvą, tai buvo 1990 metais, kai šalis atkūrė nepriklausomą valstybę. Režisierius prisiminė, kad Bradūnas pradžioje nenorėjo filmuotis, teigdamas, jog egzodas jau baigėsi.  Tačiau vis dėlto pavyko poetą prikalbinti ir jis sutiko būti filmuojamas. Pusvalandžio trukmės filmo ištrauka į „Draugo” redakciją stebuklingai sugrąžino Kazį Bradūną. Atrodė, kad jis čia pat, su mumis, tas pats mielas, įdomus, šmaikštaus humoro nestokojantis poetas, kuris daugeliui vakaro dalyvių buvo asmeniškai pažįstamas. Filmo autorius pasakojo, kad Kaziui Bradūnui pradėjus kalbėti,  užduoti klausimų jau nebereikėjo. Poetui netrūko nei minčių, nei žodžių. Beliko tik filmuoti. Kazio Bradūno šmaikštus pasakojimas apie tai, kaip jis ir kiti lietuviai išeiviai įtikino vokiečių pasienio sargybą neatimti arklių, tempusių vežimus nuo pat Lietuvos, sukėlė linksmus vakaro dalyvių šypsnius. Poetas vaizdžiai pasakojo, kaip jis po 46-erių metų sugrįžo į savo tėviškę ir į studentavimo laikų miestą Vilnių. 

Atrodė, kad Kazys Bradūnas šiam pokalbiui buvo gerai pasiruošęs. Paaiškinęs išvykimo  ir sugrįžimo aplinkybes, jis paskaitė kelis eilėraščius, kurie jam „pasirašė”. Kai kurie poetai, kuriantys puikias eiles, deja, labai prastai jas skaito. To tikrai negalima pasakyti apie Kazį Bradūną. Jis visuomet mokėjo savo poeziją įdomiai deklamuoti. Tas buvo akivaizdu ir vakaro metu rodytame filme. Eilėraštis apie tėvo ašaras, palikus Bradūnų šeimai ilgai tarnavusius arklius, sugraudino ne vieną vakaro dalyvį. Filmo pabaigoje Kazio Bradūno tartas žodis „laikykimės” atrodo tarsi jo linkėjimas iš praeities mums visiems.

Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas.
Kazio Bradūno 100-mečiui skirtame vakare dalyvavo Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas.

Poeto paminėjime dalyvavo ir Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas. Programai baigiantis, Raimundas Lapas konsulą pakvietė tarti žodį. Marijus Gudynas vakarą pavadino įtikinama lietuvių literatūros ir istorijos pamoka. Jis pažymėjo, kad reikia įvertinti Ameriką, kuri suteikė Kaziui Bradūnui galimybę dirbti Lietuvai reikšmingą kūrybinį ir kultūrinį darbą. 

Susirinkusieji į minėjimą galėjo apžiūrėti įdomią parodą. Joje buvo Raimundo Lapo surinktos Kazio Bradūno poezijos knygos su paties poeto autografais. Taipogi buvo parodytas pirmasis poeto redaguotas „Draugo” kultūrinis priedas. O nuo sienų į susirinkusiuosius žvelgė Kazys Bradūnas – buvo eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuotos poeto gyvenimo akimirkos, kai jis, gyvendamas Čikagoje, dirbo, rašė, kūrė, dalyvavo lietuviškoje veikloje. Nuotraukų autorius – fotografas ir ilgametis „Draugo” techninis redaktorius Jonas Kuprys.

Vakaro dalyviai turėjo progos įsigyti dr. Virginijos Paplauskienės knygą „Kazys Bradūnas. Archyvai” ir Kazio Bradūno eilėraščių rinkinį „Liepė man būti”, kurį sudarė Julius Sasnauskas, o 2017 metais išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (šias knygas galite įsigyti ,,Drauge”).

Vakarą rengė „Draugo” redakcija, Čikagos ateitininkai ir Lietuvių rašytojų draugija. Knygos iš Lietuvos atkeliavo į „Draugo” redakciją Elenos Bradūnaitės-Aglinskienės, kavinės „Old Vilnius” ir parduotuvės „Lietuvėlė” dėka. 

Dėkojame rėmėjams ir dalyviams. Iki kitų  susitikimų!

Vakaro svečiai ilgai nesiskirstė.
Vakaro svečiai ilgai nesiskirstė – bendraudami, apžiūrinėdami J. Kuprio fotografijų ir R. M. Lapo autografuotų knygų parodėles.

Į „Draugo” redakciją sugužėjus gausiam būriui svečių, erdvė neatpažįstamai pasikeitė!

Vakaro svečiai.

Vakaro svečiai.
Vakaro svečiai.