Povilo Osmolskio nuostabusis pasaulis

Gediminas Indreika.

Prieš 100 metų Veiveriuose gimė dailininkas, vaikams atvėręs vartus į magišką pasaulį, kuriame klesti meilė, gėris ir sugyvenimas. Šis asmuo – Povilas Osmolskis. Pokario Vokietijos stovyklų lietuviukams jis buvo vaikų knygų iliustratorius, o Amerikoje augusiam jaunimui buvo geriau žinomas kaip laikraštėlio „Eglutė” dailininkas.

Povilas Osmolskis gimė 1919 m. rugpjūčio 17 d. Veiveriuose, Marijampolės apskrityje. Baigė „Aušros” berniukų gimnaziją Kaune. Dar vaikystėje pasireiškęs polinkis į grožį ir meną atvedė jį į Kauno meno mokyklą, kur mokėsi grafikos. 1937 m. paruošė viršelį K. Avižonio knygai „20 kelionių po Kauno apskritį”. Osmolskis taip pat pasižymėjo kaip gabus karikatūristas, iliustracijomis talkino tarpukario Lietuvos periodinei spaudai, žurnalui „Karys”. Kauno Taikomosios dailės institute susipažino su Vytautu Kasiuliu, kuris nutapė Osmolskio portretą. Per vokiečių-sovietų karą Merkinėje nuo bombardavimo žuvo jo tėvai. Tai Povilui suteikė ryžto būti savarankiškam ir darbščiam.

1944 m. vasarą Osmolskis pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsistojo Würzburgo stovykloje. Įsijungė į dainų ir šokių ansamblį „Sietyną”, nupiešė ansambliui plakatų ir dirbo scenos dekoratorium. Vėliau apsigyveno Schwäbisch Gmünde.

Lietuviai, atsidūrę pabėgėlių stovyklose, patyrė lietuviškų knygų alkį. Gavus šalpos iš tarptautinės UNRRA agentūros ir Amerikos lietuvių BALF’o fondo, prasidėjo knygų leidyba. Tarp 1946 m. ir 1950 m. Vokietijoje buvo išleista 775 pavadinimų lietuviškų knygų, iš jų 216 buvo beletristikos ir poezijos žanro.

Knygų leidykla „Patria” Tübingene ir kitos leidyklos („Venta”, „Atžalynas”) tremtyje Osmolskiui davė daug užsakymų iliustruoti knygas. Už knygų apipavidalinimą gavo „Patria” leidyklos premiją. Keletas Osmolskio iliustruotų grožinės literatūros knygų šiame periode: V. Alanto „Ant siūbuojančios žemės”, Vinco Ramono „Kryžiai”, Liudo Dovydėno „Mes ieškom pavasario”, Antano Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys” ir B. Brazdžionio „Šiaurės pašvaistė”.

Vokietijoje Osmolskis buvo aktyviausias karikatūrų piešėjas, 1946–1948 m. talkino Pulgio Andriušio redaguojamam satyriniam žurnalui „Dievo Paukštelis”. Mėgstamas karikatūristų objektas buvo šalpos paketėliai ir amerikietiški konservai, lietuvių pabėgėlių akyse tapę amerikiečių zonos stovyklų simboliu. Pirmajam „Dievo Paukštelio” viršeliui Osmolskis nupiešė UNRRA, pavaizduotą kaip saulę, spinduliuojančią dypukų gėrį: cigaretes, konservų skardines ir kortas. Kitas humoristinis stovyklų žurnalas buvo „Dypukas”, jame buvo spausdinami feljetonai, eilėraščiai, straipsniai, iliustruoti šaržais ir karikatūromis. Rasa Žukienė rašė: „Vokietijos perkeltųjų asmenų stovyklose susibūrę rašytojai, dailininkai ir teatralai gana sėkmingai bandė juoktis net ir tada, kai iš tiesų buvo rimtas pagrindas liūdesiui”.

Osmolskis sugebėjo pralinksminti vaikus patraukliais knygų viršeliais ir piešiniais, vaizduojančiais kalbančias voveres, muzikuojančius žiogelius, kanklėmis skambinančias kates. Jo vaizduotė buvo tokia laki, kaip ir autorių, kuriems kūrė knygų viršelius: Pulgio Andriušio „Vabalų vestuvės”, Balės Vaivorytės (Petronėlė Orintaitė) „Mano švilpa” ir „Viltrakių vaikai”, Stepo Zobarsko „Ganyklų vaikai”, „Brolių ieškotoja” ir „Per šaltį ir vėją”, Alės Rūtos „Nunešk, upeli, žąsų vargus”, Vytauto Tamulaičio „Sugrįžimas”, Viktoro Šimaičio „Vyturėliai laukuos” ir Stasio Lauciaus „Po pilkais debesėliais”. Dypukų stovyklų vaikams buvo leista įvairių žanrų knygos: pasakų, apsakymų, eilėraščių ir vadovėlių. Osmolskis Vokietijoje iliustravo daugiau kaip 16 mažiesiems skirtų knygų.

Vokietijoje Povilas Osmolskis vedė Oną Rutkauskaitę, 1949 m. jiedu emigravo į JAV ir apsigyveno New Yorke. Tų metų rudenį adv. Antanui Oliui jis padėjo surengti pirmąją kolektyvinę lietuvių dailininkų parodą New Yorke, pavadintą „Lithuania Comes to Broadway”. 

Amerikoje Osmolskis vėl įsijungė į spaudos darbus, sukūrė vinjetes ir antraštės logotipą laikraščiui „Darbininkas”. Iliustravo knygas „Gabijos” leidyklai: Stepo Zobarsko „Doleris iš Pitsburgo”, Vinco Pietario „Lapės pasaka”, August Gottfried Buerger „Barono Miunchauzeno nuotykiai” ir kt. Paruošė viršelį Stasio Ylos prisiminimams iš Stutthofo koncentracijos lagerio „Žmonės ir žvėrys dievų miške”, išleistiems Putnamo vienuolyno seserų.

Nuo 1950 m. Osmolskis iliustravo mėnesinį vaikų žurnalą „Eglutė”, redaguojamą Stepo Zobarsko. Žvelgiant į jo piešinius susidaro įspūdis, jog dailininkas buvo optimistas. Jo kiškiai, meškiukai ir voverės laksto ir visada juokiasi. Kiek daug vaikų pramoko skaityti vartydami Eglutės puslapius! Didelės įtakos tam turėjo padaryti Osmolskio piešiniai. Šiandien JAV neturime vaikams skirto leidinuko, kas skatintų vaikus savarankiškai skaityti.

Šeimai pagausėjus iki trijų sūnų – Pauliaus, Andriaus ir Tado – Osmolskiui prireikė geriau apmokamo darbo. Pradėjo dirbti Kimberly Clark Corp. komerciniu menininku – projektavo raštus servetėlėms ir popieriniams rankšluosčiams. Vėliau įsteigė savo pritaikomojo meno studiją ir vertėsi savarankiškai, tekstilės pramonei dekoravo sukneles, marškinius ir kaklaraiščius, naudodamas šilko tinklo techniką. Osmolskis įsitvirtino versle ir buvo pripažintas kaip šios srities specialistas. Paskutiniu laiku kūrė papuošimus kilimams ir plastiko dirbiniams. 

Stepas Zobarskas pakvietė Osmolskį talkinti jo įkurtai knygų leidyklai „Manyland”. Osmolskis 1962 m. sukūrė viršelį lietuvių rašytojų rinkiniui „Lithuanian Quartet” – Aloyzo Barono, Mariaus Katiliškio, Algirdo Landsbergio ir Igno Šeiniaus novelės angliškai. 

Po ilgos kovos su leukemija Povilas Osmolskis mirė savo namuose 1971 m. kovo 17 d., sulaukęs 51 metų. Jo draugas rašytojas Paulius Jurkus „Darbininko” nekrologe rašė: „Osmolskis buvo nuolat besišypsąs, pilnas optimizmo, visiem bičiuliškas. Mėgo jis atvykusiems į New Yorką parodyti miestą. Ir čia vargiai buvo kur geresnis gidas už jį…. Osmolskis mėgo draugauti su įvairiais menininkais, rašytojais, muzikais, žurnalistais. Ir visiem jis paliko malonaus, bičiuliško ir gero žmogaus prisiminimus. Visi ir pasiges šios jo bičiulystės ir šviesaus humoro.