CENTRAS - Imigracija - Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė: „Knygnešystė niekada nesibaigia”
Šiuo metu Karolina scenoje pasirodo ne kaip aktorė, o kaip režisierė.
Šiuo metu Karolina scenoje pasirodo ne kaip aktorė, o kaip režisierė. (Nuotraukos iš Karolinos Masiulytės-Paliulienės šeimos archyvo)

Prancūzijos garbės ordino legionierė Karolina Masiulytė-Paliulienė: „Knygnešystė niekada nesibaigia”

Virginija Petrauskienė.

Karolina Paliulienė.
Karolina Paliulienė.

Vilniuje gyvenanti Karolina Masiulytė, pagal lietuviškame pase esantį įrašą – Carolina Nendre Paliuliene – Prancūzijoje gimusi garbingos lietuvių giminės palikuonė, jos profesija – aktorė. Būdama brandaus amžiaus, ši moteris išmoko lietuvių kalbą. Nes labai to troško. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Karolina su šeima – vyru ir dukra, kad ir kaip tai neįprastai skambėtų, iš Prancūzijos emigravo į Lietuvą. Čia šeimai sugrąžintame senelio Juozo Masiulio istoriniame knygyne Panevėžyje ėmėsi ne tik su knygomis susijusios veiklos. Ši moteris savo kultūrine ir šviečiamąja veikla tarsi nutiesė tiltą tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Įsitraukusi į frankofonišką veiklą, ji prancūzams stengėsi pasakoti apie Lietuvą, o lietuviams – apie Prancūziją.

Už tai dabar Vilniuje gyvenančiai Karolinai suteiktas aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas – Prancūzijos garbės legiono ordinas ir ordino kavalieriaus „Chevalier de la legion d’honneur” vardas. Vos prieš kelias savaites apie apdovanojimą sužinojusi Karolina ta proga sutiko pasidalinti mintimis su „Draugo” skaitytojais. (Karolina sako labai gailisi, kad pase jos vardas neįrašytas lietuviškai, bet visi, rašydami jos vardą, renkasi lietuviškąją versiją. Palaikydami pašnekovės norą, mes irgi tą darome).

– Karolina, kaip Jūs pati ir Jūsų šeima priėmė žinią apie garbingą apdovanojimą? Ar jis Jums jau įteiktas? 

– Mano vyras Arūnas šią žinią priėmė su dideliu džiaugsmu, entuziazmu ir pasididžiavimu. Ir tuoj apie ją pranešė kone visam pasauliui. O mūsų dukra Lina man pasakė: ,,Žinok, tu daug padarei. Čia yra didelis įvertinimas, o tu dar savęs klausi, ar esi verta…”. Visa šeima džiaugiasi, ir man patinka tapti garbės legioniere. Ordino įteikimo ceremonija vyks pavasarį, Bastilijos šturmo dieną Prancūzijos ambasadoje. Čia susirinks mano bendražygiai, šeima, draugai, bus taip gera. Paprastai šį apdovanojimą įteikia Prancūzijos Prezidentas. Tačiau aš paprašiau, kad man šis ordinas būtų įteiktas Lietuvoje, kur aš dirbu jau pusę savo gyvenimo. Bet būsiu apdovanota kaip prancūzė, ne kaip lietuvė. Yra skirtumas. Turiu dvigubą pilietybę, nes Lietuvos pilietybės pasiprašiau 1992 metais.

– Gerb. Karolina, Jūs jau esate šiek tiek pažįstama mūsų ištikimiems „Draugo” skaitytojams. 2012 metais mūsų laikraštyje buvo išspausdintas interviu, kuriame pasakojote apie save, dalinotės įdomiais planais. Viena Jūsų darbų kryptis – ir toliau būti tiltu tarp Prancūzijos ir Lietuvos. Tai, kad gavote tokį garbingą Prancūzijos apdovanojimą, rodo: savo planus įvykdėte su kaupu, stiprinti Lietuvos ir Prancūzijos ryšius Jums puikiai sekėsi. Papasakokite apie savo nuveiktus darbus šioje srityje, prisiminkite, kuriais Jūs pati labiausiai džiaugiatės? Kurie, Jūsų nuomone, paskatino Prancūzijos Vyriausybę Jus įvertinti aukščiausiu valstybės apdovanojimu „Chevalier de la legion d’honneur”?

– Turbūt knygyno ir knygų platinimo veikla yra mano svarbiausias indėlis į Prancūzijos kultūros skleidimą Lietuvoje. Tuoj pat po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo mano tėveliui Jonui Masiuliui buvo grąžintas jo tėvelio knygnešio Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje (Rusijos carui uždraudus Lietuvoje lietuvišką raštą, knygnešiai į Lietuvą gabendavo Karaliaučiuje spausdinamas lietuviškas knygas). Vos tik baigėsi 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas, 1905 metais ir buvo įkurtas J. Masiulio knygynas. Ir nuo to laiko jis niekada nenustojo veikęs. Sovietmečiu jis buvo pavadintas Centriniu knygynu. Jame vedėja kurį laiką dirbo mano senelio buvusi darbuotoja. Nepaisant okupacijos, ji kaip galėdama sugebėjo išlaikyti senelio knygyno dvasią.

Arūnas ir Karolina Paliuliai, 2014 m.
Arūnas ir Karolina Paliuliai, 2014 m.

Iš karto po to, kai knygyną atgavo mano tėvelis, jis dar kurį laiką tvarkėsi jame pats, padedamas mano brolio Lauryno. Bet kai šis grįžo į Kanadą, tuomet mes su vyru Arūnu perėmėm knygyno veiklą į savo rankas. Mūsų šeima tuo metu jau buvo atsikėlusi gyventi į Lietuvą, kai tėvelis įgaliojo mus pradėti remontuoti ir modernizuoti knygyną. Laimė, tuo metu jame dirbusi vedėja Apolonija Skaržauskienė pasiliko su mumis dirbti. Jos entuziazmas ir patriotizmas padėjo mums pritapti knygų pasaulyje.

Tuo metu aš išgyvenau turbūt tai, ką mano senelis išgyveno atidarydamas knygyną 1905 metais. Tėvelis yra pasakojęs, kad tuo metu panevėžiečiai pirkdavo bet kokią knygą, svarbu, kad būtų lietuviška.  O aš į Panevėžį iš Paryžiaus lagaminuose atgabendavau prancūziškų knygų. Ir jos iš lentynų dingdavo tuoj pat. Tuo metu prancūzų kalba buvo populiari. Todėl kilo mintis įkurti prancūzišką knygyną Vilniuje. Tą ir padarėme 1999 metais. Knygynui nuomojome nedideles patalpas Prancūzų kultūros centro pirmame aukšte. Pradėjome bendradarbiauti su prancūzų leidėjais.

Paskui prasidėjo pirmosios knygų mugės. Pakviečiau tuomet kelis metus iš eilės į jas atvykti prancūzų leidyklų atstovų, kurie Litexpo rūmuose užimdavo didelius plotus. Jie atsiveždavo gražių, spalvingų, lietuviams dar nematytų leidinių. Prisimenu knygų mugės lankytojų veidus… Pagaliau jie galėjo pamatyti knygas iš Vakarų, iš Prancūzijos… Buvo tokių lankytojų, kurie prie tų prancūzų stendų prabūdavo visą dieną, pagarbiai apžiūrinėdami kiekvieną knygą. Pasibaigus mugei, prancūzų leidėjai dažnai dovanodavo tas knygas. Neužmirštama…

Paskui pradėjau importuoti žurnalus. Žmonės juos entuziastingai prenumeruodavo. Tos knygos ir žurnalai buvo pigūs, nes mes naudojomės specialia Rytų Europos programa (,,A l’Est de l’Europe”). Istoriniai nepamirštami metai…

Tas prancūzų knygynėlis dar veikia. Lietuva jau atsikvėpė, vadinama nebe Rytų, bet Šiaurės Europa.

Paskui Lietuvoje dar įkūrėme tris knygynus. Iš jų du buvo Panevėžyje. Vienas vadinosi ,,Mažasis Princas”. Gavau iš Antoine de Saint Exupery šeimos autorines teises dekoruoti tą knygyną bestselerio iliustracijomis. Paskui kaip Lietuvos ir Prancūzijos asociacijos Vilniaus skyriaus pirmininkė daug metų iš eilės pakviesdavau prancūzus į renginius Lietuvoje. Panašiai, kaip mano dėdė diplomatas Eduardas Turauskas taip pat darydavo 1930 metais Kaune, būdamas tokios pat asociacijos pirmininku.

– Kaip dabar sekasi tuos giminės ir šeimos knygynus išlaikyti? Ar žmonės dar taip pat, kaip anksčiau skaito spausdintas knygas? Ne paslaptis, kad daugelis savo bibliotekas perkelia į elektroninę erdvę ir mėgaujasi literatūra elektroninėse skaityklėse?

– Tikrai, viskas pasikeitė, žmonės skaito daug daugiau, bet dažniausiai naudodamiesi internetu. Ir juos labiau domina informacija, negu grožinė literatūra. Iš anksčiau veikusių penkių mūsų knygynų šiuo metu yra likę trys. Tačiau net ir šiais interneto laikais ieškome būdų išsilaikyti, gyvuoti.

Karolina džiaugiasi, kad jos vyras Arūnas yra didžiausias jos idėjų ir darbų rėmėjas.
Karolina džiaugiasi, kad jos vyras Arūnas yra didžiausias jos idėjų ir darbų rėmėjas.

Panevėžio J. Masiulio knygynas turi specialų statusą, jis yra tarsi nedidelis miesto kultūros centras, kuriame vyksta įvairių renginių, knygų pristatymų. Juose stengiamės sudominti žmones knygomis. Mūsų šio knygyno pardavėjos Zina ir Ramutė puikiai pažįsta pirkėjus, taip pat gerai žino knygų asortimentą. Jos nepamiršta, ką žmogus anksčiau pirko ir skaitė, todėl sugeba pirkėjui pasiūlyti naujus jo interesus atitinkančius leidinius. Pirkėjams tas dėmesys labai patinka. Mūsų knygynas daro tai, kuo neužsiima tinkliniai knygynai, priima knygas iš smulkių leidyklų. Todėl visada turime platų  pasirinkimą.

Mūsų dukra Lina dalyvauja knygynų veikloje, nes yra įgijusi rinkodaros ir reklamos patirties. Ji žada pradėti personalizuotą knygų prekybą internetu, planuoja, kokių autorių knygas tam pasirinkti. Lina surado knygas ,,lydinčių” prekių – mažų dovanėlių, tokių, kaip knygų skirtukų, šokoladinių angelėlių, kitokių žavių smulkmenų, kurių smagu turėti, ar gauti dovanų kartu su knyga.

Be to, juk ir vėl atėjo laikas gabenti lietuviškas knygas. Tik šį kartą iš Lietuvos į daugelį pasaulio šalių – ten, kur dabar gyvena lietuviai. Knygnešystė nesibaigia…

– Turite aktorinį išsilavinimą, esate nemažai metų Prancūzijoje dirbusi aktorės darbą. O kaip ši  Jūsų veiklos sritis Lietuvoje? Ką darote, kai pasiilgstate scenos? 

– Teatras, vaidyba yra mano pašaukimas. Mėgstu kasdien stebėti žmones, kartais pastebiu kitaip, nei kiti besielgiantį žmogų ir imu galvoti, koks tai būtų įdomus personažas scenoje. Toks stebėjimas man padeda, kai statau spektaklius.

Draudžiu sau vaidinti scenoje, nedrįstu, nes žinau, kad kalbu su prancūzišku akcentu. Juk Lietuvoje ir be manęs yra daug gerų aktorių. Bet po vieno ilgo pokalbio su žinomu režisieriumi pradėjau galvoti: kodėl gi ne, gal ir galiu vaidinti, nes esu tokia, kokia esu.

Mano meilė teatrui Lietuvoje yra išreikšta per mano lietuvių frankofonų grupę ,,Komsa” (,,Taip yra”).  Mano aktoriai nebijo vaidinti prancūzų kalba, nors ir su lietuvišku akcentu. Statau komedijas, kuriose yra dainų ir šokių. Jau statėme keturis spektaklius, vaidiname tikrame teatre, su tikrais žiūrovais. Tai Lietuvoje naujas žanras, labai prancūziškas. Mūsų teatro grupės žmonės ateina repetuoti po darbo, jiems norisi geros nuotaikos. Pati rašau tekstus, anksčiau taip darydavau dirbdama televizijoje Paryžiuje. Tuomet mes, aktoriai, patys kurdavome skečus apie kasdieninį gyvenimą. Ta  mūsų laida būdavo rodoma per televiziją kasdien prieš vakaro žinias. Ir  ji gyvavo net 7 metus. Joje daug ko išmokau. Nuo to kai kurie žmonės mane iki šiol atpažįsta gatvėje.

Buvusią aktorės karjerą primena nuotraukos.
Buvusią aktorės karjerą primena nuotraukos.

– Ta proga papasakokite apie dar vieną savo darbo sritį – knygų vertimus.

– Vertimai prasidėdavo ekstremaliose situacijose. Man ne kartą buvo sakoma: „Niekas negali išversti į prancūzų kalbą, tik tu. Tu negali atsisakyti versti”. Aš puikiai žinojau, kad tokiam darbui per mažai moku lietuvių kalbą, bet vis vien sutikdavau versti. Po to įdėdavau trigubai daugiau pastangų, nei įprasta, bandydama kuo geriau išversti ir taip dirbdama įgijau daug patirties. Mano motyvacija buvo stipri: kad prancūzai kuo daugiau skaitytų ir sužinotų apie Lietuvą. Išverčiau Valdo Papievio „Eiti” – ji dar neišleista, Vyganto Kazlausko dainų rinkinį. Šiemet atiduosiu Kristijono Donelaičio „Metų” vertimą prancūzų leidyklai „Garnier”. K. Donelaičio „Metų” vertimas užtruko dvejus su puse metų. Bet koks gigantiškas poetas ir asmenybė…

– Jūs esate įkvepiantis pavyzdys žmonėms, kurie save laiko lietuviais, tačiau dėl įvairių, dažnai ne nuo jų priklausančių priežasčių nemoka gimtosios kalbos. Daugelis iš jų mano, kad lietuviškai mokytis jau per vėlu. Tokių lietuvių JAV yra nepaprastai daug: tai tie, kurie į Ameriką su tėvais atvyko būdami vaikai, tie, kurie čia gimė ir užaugo. Jūs, jau būdama subrendusi, sugebėjote išmokti tikrai sudėtingą lietuvių kalbą. Kaip padrąsintumėte tuos, kurie mano, kad to padaryti neįmanoma? Gal suradote kokį ypatingą mokymosi būdą?

– Aš labai suprantu ir užjaučiu lietuvius, kurie nekalba lietuviškai. Vertėtų jiems angliškai parašyti, kad jie perskaitytų ir suprastų, jog tėvų ir senelių gimtosios kalbos mokytis niekada ne per vėlu. Jeigu jie giliai savyje jaučia, kad jiems kažko trūksta, kad nori būti lietuviai, tai tegul ir būna. Tegul lanko šeštadienines pamokas, tegul suranda, kas su jais gali kalbėtis lietuviškai, tegul jie atvažiuoja pagyventi į Lietuvą. Trūksta čia pas mus tautiečių. Tiems, kurie nori mokytis lietuviškai, siūlau pradėti per dainavimą, išmokti tarti dainos žodžius.

Aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos būdama daugiau nei 40 metų. Pirmasis mano mokytojas buvo vyras Arūnas. Jis pradėjo su manimi kalbėti lietuviškai. Pradžioje žodžiai išslysdavo, paskui ėmiau po truputį juos prisiminti. Arūnas mane sugrąžino į mano lietuviškas šaknis. Dukra sako, kad mus abu sujungė patriotizmas. Dabar kalbu visai netobulai, bet žmonės mane priima tokią, kokia esu ir kaip kalbu. Nes atvažiavau būti su jais.

Lietuva kasdien laukia grįžtančių savo vaikų. Pas mus į knygyną ateina močiutės, kurios dažnai ieško įgarsintų pasakėlių  siųsti į užsienį savo anūkams. Kad tik jie neprarastų gimtosios kalbos. Kartais jos verkia, kad negali susikalbėti su savo vaikaičiais. Kaip skaudu tai girdėti.

– Jūsų šeimos ir giminės istorija išskirtinė. O Jūs, būdama tokios garbingos šeimos palikuonė, toliau kuriate ir turtinate tą istoriją. Žinau, kad daug padarėte knygose įamžindama tą savo giminės istoriją. Gal galite apie tai daugiau papasakoti? Ką nuveikėte ir kokių dar užduočių sau esate iškėlusi?

Paliulių šeima (centre) džiaugiasi ilgametėmis J.Masiulio knygyno darbuotojomis.
Paliulių šeima (centre) džiaugiasi ilgametėmis J.Masiulio knygyno darbuotojomis.

– Kai atvažiavome iš Prancūzijos gyventi į Lietuvą, iš savo šeimos praeities beveik nieko nesuradome, išskyrus knygyną. Mano senelio laikų kaimynų palikuonys mums grąžino kelis išlaikytus senelio daiktus. – Tai buvo Vytauto Didžiojo graviūra, laikrodis, dar vienas kitas daiktas. Labai norėjome kuo daugiau sužinoti apie senelį. Panevėžio istorikė Joana Čiplytė pradėjo bibliotekose ieškoti tų žinių. Jai pavyko išsiaiškinti, kad buvo išleista tokia knyga „J. Masiulis – knygnešys ir knygininkas”. Likimas lėmė, kad buvau paveldėjusi savo šeimos laiškus ir fotoalbumus, ypač mano dėdės E. Turausko. Jis buvo mano mamos sesers vyras, studijavęs teisę Paryžiuje. Gavęs išsilavinimą, grįžo į Lietuvą su jauna žmona, mano teta Elena Jankauskaite.

Čia jis buvo Seimo narys, Eltos direktorius, paskui ambasadorius Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Rumunijoje. Grįžęs iš diplomatinės tarnybos į Lietuvą 1939 metais, dirbo Užsienio reikalų ministerijoje politikos departamento direktoriumi. 1940 metais išvyko į Šveicariją, kur buvo nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės patarėjas Berne. Nuo 1947 metų dirbo jūsų Čikagos laikraščio „Draugas” korespondentu Paryžiuje. Emigruodamas į Paryžių, jis automobiliu išsivežė daug Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos dokumentų. Tuos dokumentus J. Čiplytė nagrinėjo Hoover institute esančiame Stanford universitete (JAV Los Angeles). Po to parašė knygą, kuri ką tik išleista. Privalėjau grąžinti tą istoriją ir tuos dokumentus Lietuvai. Dar viena užduotis sau – išleisti knygą apie savo kitą senelį Jurgį Jankauską. Jis gimė Panevėžio apskrityje Pumpėnuose. Labai jaunas būdamas, XIX amžiaus gale išvyko į Sankt Peterburgą Rusijoje. Jis pradėjo dirbti kulinaru pas caro Nikolai II brolį kunigaikštį Mikhail. Kunigaikštis suprato, kad šis jaunas kulinaras yra labai gabus. Mano senelis padarė karjerą kaip savo srities  specialistas. Jis parašė kulinarijos knygą, dedikuotą Lietuvai. Jis kišenėje visada nešiodavosi sidabrinę dėžutę, kurioje buvo saujelė Lietuvos žemių. Norisi ir tą kito senelio istoriją grąžinti Lietuvai.

– Ar taip, kaip dabar gyvendama esate laiminga?

– Taip, aš esu laiminga ir kasdien sakau, kad gražus yra mano likimas, aš džiaugiuosi pasirinkusi šią gyvenimo kryptį. O ypač gera, kad turėjau progą stebėti Nepriklausomos Lietuvos  atkūrimą ir pati pati tame procese dalyvauti. Laimė yra jausti savo mylimus žmones labai arti svęs, galėti nuolat pasikalbėti su jais, kartu ką nors nuveikti, apie juos pagalvoti. Laimė yra daryti gera kitiems ir stebėti, kaip jų veidai nušvinta. Gera girdėti, kai kas nors pasako: „Kaip jauku tame knygyne”.

Vyras Arūnas ir dukra Lina sako, kad aš per daug dirbu, per daug planuoju padaryti. Iš tiesų reikia skirti laiko stebėti gamtą – medžius, paukščius. Man atrodo, kad kiekvienas toks susikaupimas, stabtelėjimas ir stebėjimas teikia naudos ne tik pačiam žmogui, bet ir žemei.

– Ačiū už pokalbį, linkiu Jums ir Jūsų šeimai kuo geriausios sėkmės.

Karolinos ir Arūno Paliulių dukra Lina taip pat įsijungė į šeimos knygynų verslą.
Karolinos ir Arūno Paliulių dukra Lina taip pat įsijungė į šeimos knygynų verslą.