CENTRAS - Imigracija - Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengta paroda apie išeivijos kovą už laisvą Lietuvą
Lankytojai apžiūri parodos stendus.
Lankytojai apžiūri parodos stendus. (A. Vaškevičiaus nuotraukos)

Prezidento V. Adamkaus bibliotekoje-muziejuje surengta paroda apie išeivijos kovą už laisvą Lietuvą

Algis Vaškevičius.

Parodos stenduose – išeivijos kovos už laisvą Lietuvą akimirkos.
Išeivijos kovos už laisvą Lietuvą akimirkos.

„Išeiviškoji diplomatija laisvės tarnyboje” – taip pavadinta paroda atidaryta prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje Kaune. Ji surengta minint Lietuvos diplomato dieną.

1918 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Valstybės Taryba XI sesijoje priėmė nutarimą įsteigti devynias ministerijas, tarp jų ir Užsienio reikalų ministeriją. Tų pačių metų lapkričio 7 d. prof. Augustinas Voldemaras pradėjo eiti Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas, tad ši diena dabar minima kaip Lietuvos diplomato diena.

„Idėja surengti tokią parodą, kuri pristatytų išeivijos pastangas kovojant dėl laisvos Lietuvos kilo dar praėjusiais metais. Norėjosi parodyti, kaip išeivija įvairiose užsienio šalyse stengėsi, kokių priemonių ėmėsi Lietuvos laisvės bylai laimėti, kiek pastangų buvo įdėta, mitingų ir demonstracijų surengta, kiek įvairių laiškų ir peticijų parašyta, primenant apie okupuotą Lietuvą ir keliant jos išlaisvinimo klausimą”, – sakė „Draugui” bibliotekos-muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis.

A. Antanaitis nori, kad parodą pamatytų kuo daugiau jaunų žmonių.
A. Antanaitis parodos metu.

Pasak jo, didžiulį vaidmenį tais metais suvaidino vadinamoji liaudies diplomatija, kai paprasti žmonės Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Šveicarijoje, Lotynų Amerikos šalyse nuolat kėlė šį klausimą, įvairiomis formomis kovojo dėl Lietuvos laisvės. Būtent šių žmonių pastangos neleido pamiršti okupuotos Lietuvos klausimo, užsienio šalys laikėsi sovietų okupacijos nepripažinimo politikos.

Parodos rengėjai – Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto ir V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus darbuotojai įsitikinę, kad Vakarų šalyse susiformavusi stipri lietuvių diaspora atliko svarbų vaidmenį Lietuvos valstybės politiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime. Labai svarbi buvo politinė veikla ir tautos atstovavimas kitose šalyse bei nuolat keliamas Lietuvos laisvės bylos klausimas. Ši veikla dažniausiai suvienydavo įvairių kartų, emigracijos bangų ir skirtingų kraštų lietuvius.

Prisiminimais pasidalijo VDU profesorė Milda Danytė.
Prisiminimais pasidalijo VDU profesorė M. Danytė.

„Senosios, vadinamosios grynorių emigrantų bangos atstovai tapo neoficialiais Lietuvos ir lietuvių tautos ambasadoriais užsienyje ir suvaidino svarbų vaidmenį modernios Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Įvairiomis politinėmis, diplomatinėmis, kultūrinėmis priemonėmis lietuviai emigrantai stengėsi reprezentuoti lietuvių tautos vardą svetimuose kraštuose, kovoti už savo gimtinės laisvę, o vėliau ir už nepriklausomybę. Sovietų okupacijos metais JAV ir kitų kraštų lietuvių bendruomenės buvo svarbiausios lietuviškumo ir nepriklausomybės tradicijų sergėtojos ir puoselėtojos. Tik aktyvios diasporos politinės veiklos dėka Lietuvos klausimas per ilgus okupacijos dešimtmečius nebuvo užmirštas”, – teigia parodos rengėjai.

Parodoje galima pamatyti įdomiai parengtus stendus, kuriuose atsispindi demonstracijos už Lietuvos laisvę įvairiose šalyse, primenamas Romo Kalantos susideginimas Kaune, Simo Kudirkos šuolis į amerikiečių laivą ir po to sekę įvykiai. Čia ir tautiniai rūbai, kuriais pasipuošę lietuviai 1956 metais lankėsi pas tuometį JAV viceprezidentą Richard Nixon, ir Didžiosios Britanijos aktyvaus lietuvių veikėjo žurnalisto Juozo Vilčinsko rašomoji mašinėlė, dovanota jo sūnaus Alekso, ir vaizdo medžiaga, kurioje užfiksuoti demonstracijų  už laisvą Lietuvą vaizdai.

Juozo Vilčinsko rašomoji mašinėlė.
Juozo Vilčinsko rašomoji mašinėlė.

Parodos lankytojai gali pamatyti ir ištraukas iš straipsnių užsienio spaudoje, ir įvairius istorinius dokumentus, taip pat įspūdingą 1921 metų gegužės 30 dieną darytą fotografiją, kurioje įamžinta Amerikos lietuvių delegacija prie Baltųjų rūmų Washingtone, įteikusi JAV prezidentui Warren G. Harding 1 milijoną parašų su prašymu pripažinti Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę, pasikeitė diasporos politiniai tikslai, tačiau ji ir toliau nuolat atstovavo ir tebeatstovauja Lietuvos reikalus Vakarų pasaulyje – greta materialinės, moralinės ir politinės paramos atsikūrusiai valstybei nuolat buvo garsinamas Lietuvos vardas pasaulyje, visomis politinėmis bei lobistinėmis priemonėmis siekiama Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo.

VDU Humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas docentas daktaras Giedrius Janauskas, kalbėjęs parodos atidaryme, taip pat pabrėžė didžiulį vadinamosios liaudies diplomatijos vaidmenį Lietuvos išlaisvinimo byloje. Jis labai gerai žino, kokias pastangas išeivija kelis dešimtmečius dėjo dėl Lietuvos laisvinimo, nes jo disertacijos tema buvo „Šiaurės Amerikos lietuvių „kongresinė akcija” Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikoje XX a. 6-ojo deš. pab. – 1990”.

„Daug metų kelios žmonių kartos diasporoje aktyviai veikė, kad okupuotos Lietuvos laisvės klausimas nebūtų pamirštas. Tos liaudies diplomatijos pastangos buvo labai svarbios, ir tuo įsitikinau rašydamas savo disertaciją. Iš pradžių buvau skeptikas, negalėjau patikėti, kad eiliniai ir jokiais diplomatais nebuvę žmonės buvo tokie idealistai, kad jiems tas klausimas visada buvo toks svarbus, perduodamas iš kartos į kartą savo vaikams. Juos visus vienijo emocija ir tikėjimas tuo, kad jų veiksmai turi prasmę, net ir žinant, kad, pavyzdžiui, Nepriklausomybės klausimo kėlimas Jungtinėse Tautose nieko neduos”, – sakė G. Janauskas.

Savo prisiminimais apie tėvą, aktyvų Kanados lietuvių veikėją Juozą Danį – Daniliauską pasidalino jo dukra, VDU profesorė Milda Danytė. J. Danys buvo Lietuvos hidrotechnikos inžinierius, VDU profesorius, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, o 1949-aisiais atvykęs į Kanadą. Daug metų jis dirbo Kanados susisiekimo ministerijos Laivininkystės įrenginių tarnybos Statybos skyriaus viršininku, projektavo švyturius, statė kanalus ir užtvankas. Jis bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, Kanados ir lietuvių išeivijos spaudoje, dalyvavo Kanados lietuvių bendruomenės visuomeninėje veikloje.

„Otavoje, kur įsikūrė tėvai, lietuvių kolonija buvo maža, ją sudarė gal tik 50-80 žmonių. Nuo 1972 metų lietuviai kartu su estais ir latviais Kanados parlamento rūmuose pradėjo rengti Baltų vakarus, kurie buvo labai populiarūs ir mėgstami. Į juos ateidavo senatoriai iš Atstovų rūmų, įvairūs politikai, mano tėvo iniciatyva būdavo pakviečiamos ir jų žmonos, o tuo metu kitų panašių renginių ten ir nebuvo, tik ši etninė grupė turėjo tokią išskirtinę galimybę rengti tuos vakarus būtent Parlamento rūmuose ir tuo pačiu nuolat priminti Lietuvos bei kitų Baltijos šalių laisvės klausimą.

Tokie vakarai vyko apie 20 metų, ir daug lietuvių, kaip ir estų ar latvių padėdavo nemažai pastangų, skirdavo laiko, ieškodavo lėšų jiems surengti, vaišėms paruošti. Tų vakarų metu būdavo paruošiamos ir parodos, sveikinimo kalbą visada pasakydavo kas nors iš Kanados ministrų kabineto. Žinoma, tai nepatiko Kanadoje buvusiems Sovietų Sąjungos diplomatams, jie piktindavosi, bet renginiai ir toliau vyko. Praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje į Kanadą jau atvažiuodavo disidentai, po Nepriklausomybės paskelbimo atvykdavo ir Lietuvos oficialūs asmenys, kuriems prisistatyti aukščiausiems Kanados atstovams taip pat padėdavo vietos lietuviai”, – prisiminė M. Danytė.

Apie tai, kad vadinamoji liaudies diplomatija buvo itin stipri Amerikoje, parodos atidarymo metu kalbėjo JAV lietuvių visuomenės veikėjas, žurnalistas, Išeivijos instituto bendradarbis Mykolas Drunga. Pasak jo, JAV jau nuo pat XIX amžiaus pabaigos buvo stiprios įvairios organizacijos, draugijos, kurios nemažai prisidėjo prie Nepriklausomybės įtvirtinimo XX amžiaus pradžioje.  M. Drunga priminė, kokią didelę reikšmę turėjo tas nuolatinis priminimas apie okupuotą Lietuvą, kalbėjo ir apie tai, jog prezidentas V. Adamkus, turėjęs gerus ryšius su respublikonų prezidentu Richard Nixon bei jo aplinka taip pat juto nuolatinę paramą nepripažįstant Lietuvos okupacijos.

Pirmieji parodos lankytojai, apžiūrėję eksponatus, dar neskubėjo skirstytis, dalinosi prisiminimais. A. Antanaitis sakė, kad ši paroda dar palyginti kukli, nes turima labai daug medžiagos, kurią būtų galima atrinkti ir parodyti, tad ateinančiais metais, kai bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-metis, planuojama parengti dar išsamesnę ekspoziciją. Šios parodos stendai keliaus po visą Lietuvą, aplankys muziejus ir bibliotekas, tad su lietuvių išeivių kova dėl laisvos Lietuvos galės susipažinti daug žmonių. Ypač parodoje laukiama jaunimo, specialiai jiems rengėjai net pagamino transparantų bei šūkių, kurie buvo naudojami Lietuvos laisvinimo demonstracijose.