CENTRAS - Kelionės - Prie „troko” vairo – ketvirtis amžiaus arba kodėl norėtųsi papietauti su Donald Trump?
G. Vasilevskio ištikimasis „plieninis žirgas”. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Prie „troko” vairo – ketvirtis amžiaus arba kodėl norėtųsi papietauti su Donald Trump?

Loreta Medonienė.

„Vairuoju lygiai tiek metų, kiek mano jaunėlei dukrai, todėl visada lengva prisiminti”, – sako Gintautas, ir mes pradedame pažintį telefonu, nors jau kuris laikas esame neakivaizdiniai draugai „veidaknygėje” (Facebook) ir turime nemažai bendrų pažįstamų.

Pokalbio pradžioje paklausiu Gintauto, kaip jį pristatyti? Prašau keliais žodžiais papasakti apie save: kur gimęs ir augęs, kokia jo emigravimo istorija. 

Išbandęs ne vieną profesiją, Gintautas jau 25-erius metus Amerikos keliais vairuoja „troką”.

Vilniuj augęs ir gimęs, „beje, tą pačią dieną kaip Žemaitė ir Napoleonas”, – pašmaikštauja mano pašnekovas. Baigė A. Vienuolio vidurinę mokyklą, o vėliau tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto, istorijos ir teisės fakultetą.

Po studijų jis kurį laiką dirbo Veliučionių mokykloje mokytoju, o apie devyniasdešimtuosius išvyko į Italiją, Šioje šalyje gyveno pusę metų ir dirbo Vatikano radijuje bei diplomatijos skyriuje. Čia tvarkė monsinjoro Vinco Mincevičiaus biblioteką. Dirbdamas susipažino su monsinjoru Algimantu Bartkumi, žmogumi, padėjusiu Gintautui susiorientuoti ne tik Vatikano, bet ir gyvenimiškuose koridoriuose bei padariusiu įtaką tolimesniems pasirinkimams.

Grižęs iš Italijos, Gintautas neužsibuvo Lietuvoje – labai greitai emigravo į Ameriką, kuri tuomet jam asocijavosi su laisve, ir čia gyvena jau beveik 30 metų. Atvykęs į JAV, iš Washington, DC iš karto traukiniu atvažiavo į Čikagą. Čia ir įsikūrė, nors visada svajojo (ir tebesvajoja) gyventi Floridoje.

Gintautas turi tris jau suaugusius vaikus – dvi dukras ir sūnų – jais labai didžiuojasi, ir drąsiai teigia, jog vaikai yra pats didžiausias pasiekimas ir brangiausias turtas jo gyvenime.

Darbo karjeroje – ir statybos, ir kavinės verslas

G. Vasilevskis automobiliais domėjosi nuo pat vaikystės, tačiau „trokistų” gretas papildė ne iš karto atvykęs į Ameriką. Pats pirmasis darbas, kurį jis ėmė dirbti šioje šalyje, buvo darbas statybose. Prisimena, kad jam buvo duota iškasti duobę namo pamatams. „Buvo vasara, labai karšta, ir, nors pagal paskaičiavimus kasimo darbai turėjo užtrukti maždaug savaitę, iškasiau per tris dienas ir uždirbau pirmuosius du šimtus dolerių. Tie pirmieji uždirbti pinigai man buvo ir yra labai brangūs visomis prasmėmis. Pradžioje net galvojau jų neišleisti, pasilikti atminimui, tačiau reikėjo įsikurti, todėl pirmuosius sunkiu prakaitu uždirbtus dolerius išleido kaip užstatą pirmojo būsto Amerikoje nuomai”, – prisimena pašnekovas.

Vėliau Gintautui teko dirbti stogdengiu, „valymuose”, gamykloje mechaniku, savaitgaliais išvežioti picas ir netgi vairuoti nediduką „trokelį”, pristatant maisto produktus italų restoranams. Turbūt tuomet ir gimė idėja Čikagoje, Pershing gatvėje atidaryti savo kavinę. Tai įvyko maždaug trečiaisiais emigracijos metais. Gintautas juokiasi, kad jųdviejų su partneriu atidarytas pirmas „versliukas” gyvavo „net” du mėnesius. Gerai, kad kažkas iš pažįstamų davė protingą patarimą uždaryti kavinę kuo greičiau, kol nuostoliai, liaudiškai tariant, visai nesurietė į ožio ragą. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, abu su pašnekovu vieningai nutarėme: ir gerai, kad taip susiklostė aplinkybės, kad nebuvo ten vietos automobilių aikštelei, kad nebuvo gauta alkoholio pardavimo licencija, gerai, kad jo tuomet neįsiurbė viešosios maitinimo įstaigos liūnas. Čia kaip toj garsioj „Rolling Stones” dainoj – negali visada gauti to, ko nori, bet, galbūt, gauni tai, ko reikia…

„Trokavimo” patirtis – ir geriausiose bendrovėse

Į „trokizmo” verslą Gintautas atėjo iškart po to, kai uždarė lūkesčių nepateisinusią kavinę. Šis žmogus yra vienas iš pirmųjų trečiosios bangos lietuvių išeivių „trokistų”, bent jau iš daugelio mano pažįstamų šios profesijos atstovų.

Jis pamena, kad tuomet susirado lenkiškame laikraštyje skelbimą apie „trokų” vairuotojų mokymo kursus, baigė jų vairavimo mokyklą ir įsidarbino tuometinėje jugoslavų bendrovėje. Ėmė dirbti kaip komanda su kitu vairuotoju, vežiodami prekes į vakarinę Amerikos pakrantę.

Gintautas savo darbo vietoje.

1984 metais pirmąjį savo „trokelį” nusipirko už du tūkstančius dolerių. Susiradęs seną variklį, jį perrinko, susitvarkė. Suskaičiavus įdėtą darbą ir detales, viskas kainavo apie dešimt tūkstančių.

Gintautui teko dirbti keliose didžiausiose Amerikos logistikos bendrovių, tokių kaip „Schneider National”, „National Freight”, teko paragauti ir dispečerio, ir sunkvežimių parko vadybininko (fleet manager) duonos, išmokti visų šių specialybių niuansų bei paslapčių, išbandyti nuosavos kompanijos savininko dalią (buvo įsigijęs net septynis nuosavus „trokus”), tačiau vadovavimas kitiems, sėdėjimas vienoje vietoje, buvo ne prie širdies. Kelio trauka buvo stipresnė, ir Gintautas vėl atsidūrė prie vairo.

Šiuo metu jis, kaip ir dauguma lietuvių, vairuoja „Volvo” bendrovėje pagamintą sunkvežimį ir yra labai patenkintas šio „senuko” (sunkvežimiui apie trylika metų) ištikima tarnyste. Abu pasijuokėme, jog ypač šiais nelengvais laikais dažnai glostome (bent jau akimis) savo plieninius žirgus, dėkodami už tai, kad jie negenda. Be abejo, beglostydami pastebime, ką neatidėliotinai reiktų „pakrapštyti” – pakeisti ar paveržti, nes rimtesni „trokų” remontai kainuoja tūkstančius dolerių.

Didžiausias šio darbo pliusas, kurį įvardija Gintautas, be abejo, yra tas, kad ant tavo galvos nėra boso: atostogauji kada nori ir kiek nori, o minusas – pasiilgsti namų, ypač, kai turi šeimą, norisi į ją grįžti. „Karaliaus vieta juk tuščia nebūna”, – ir vėl juokauja mano pašnekovas.

Gintautas iš savo ilgametės patirties žino, kad labai svarbu susirasti gerą logistikos bendrovę. Nors, kaip aukščiau paminėta, jis yra dirbęs net keliose rimtą reputaciją turinčiose įmonėse, šiuo metu jau daugiau nei penkerius metus darbuojasi nedidelėje „Rolkis trucking” bendrovėje ir negali tuo atsidžiaugti.

„Tai mano svajonių bendrovė”, – sako pašnekovas, – „joje dirba vien tik savininkai (owners operators), čia jaučiama ypatinga pagarba vairuotojui, santykiai grindžiami sąžiningumu bei padorumu. Į šią kompaniją šiaip sau nepapulsi – egzistuoja nerašyta taisyk­lė, jog tam, kad tave priimtų, yra reikalinga mažiausiai dviejų čia dirbančių žmonių rekomendacija.

„Trokistų” solidarumas – jau praeitis?

Paklaustas, koks buvo baisiausias nutikimas per trisdešimt metų trunkančią jo „trokavimo” istoriją, Gintautas ilgai negalvodamas atsako, kad iki šiol prisimena, kaip važiuojant užsidegė mašinos stabdžiai.

Sniegingą žiemą prieš kelionę tenka gerai padirbėti.

„Tuomet dirbau, vežiodamas konteinerius, tais laikais dar nebuvo stabdymo variklių („engine brake”). Leidžiantis su „troku” nuo stataus kalno West Virginijoje, užsidegė stabdžiai. Buvo daug išgąsčio, bet laimė, kad pavyko gesintuvu viską užgesinti, nes dar du „trokai” kaipmat sustojo ir jų vairuotojai padėjo įveikti beįsiliepsnojančią ugnį”, – pasakojo pašnekovas. Sutartinai palinguojame galvas: dabar jau nebesustoja, kiti buvo laikai, senoji „trokistų” karta buvo kitokia.

Klausantis pašnekovo, vaizduotėje kaip kokiame vesterno žanro filme, iškyla ta senovinė vairuotojų gildija, kuri dar tarpusavyje bendravo radijo bangomis, o po darbo dienos susirinkę „trokstope”, jauni vairuotojai su pagarba ir susižavėjimu klausydavosi „senių” – patyrusių „trokistų” pasakojimų ir patarimų. Tai buvo jų ir profesinė, ir gyvenimiška mokykla, o kartu ir šios profesijos atstovų solidarumo apraiška.

Tuomet „trokuose” dar nebuvo vėsinimo įrangos, vasarą per nugarą žliaugdavo devyni prakaitai, o žiemą tekdavo klotis pūkinę antklodę ant kelių, nes nuo šalčio užgeldavo kojas.

Vėliau atsirado „Volvo” vilkikai ir kasmet, technikai sparčiai tobulėjant, vairuoti darėsi vis patogiau ir daug lengviau. Įgūdžiai, meistriškumas užleido vietą naujoms technologijoms. Dabar dauguma renkasi „trokus” su automatinėmis pavarų dėžėmis, o vilkikų kabinos – modernios ir patogios.

Vietoje guolių – moteriškų liemenėlių krovinys

Gintautas tuomet dirbo „American Intermodal” ir konteineriais į Wisconsin vežiodavo guolius, kurie buvo atplukdomi iš Vokietijos. Tą kartą jis jau pasikrovimo metu pastebėjęs, jog krovinys yra kažkaip įtartinai lengvas. Nuvežus krovinį į vietą, krovikas jam švilpteli: žiūrėk, sako, čia tikrai ne guoliai, dėžės tai ne metalinės… Ir tikrai, atidarius vieną, paaiškėja, jog dėžėse – moteriškos liemenėlės!

Reikia skambinti į savo kompaniją ir paaiškinti susidariusią situaciją, o čia kaip tyčia pasimiršta angliškas žodis, skirtas tai moteriškos aprangos detalei įvardinti. Desperatiškai kapstantis atmintyje, staiga vaizduotėje iškilo maištautoja močiutė, kurį jaunystėje gyveno ir dirbo Argentinoje. Gintautas prisiminė, jog ji ten dalyvavo liemenėlių deginimo akcijoje, nes norėjo paremti visuomeninį judėjimą, skirtą laisvai meilei. Argentinoje moterys degino biusthalterius! „Biusthalter!” –  jau garsiai tuomet iššovė Gintautas, tuo sukeldamas ne tik juoko bangą kitame laido gale, bet ir kokiems metams prisilipdydamas sau šią juokingą pravardę.

Kasdieniniai skambučiai mamai

„Užkabinę” močiutės liemenėlių deginimo istoriją, kurį laiką pasileidžiame Gintauto šeimos istorijos labirintais.

Laiminga susitikimo akimirka su šeima – mama ir vaikais.

Pradedame nuo pavardės. Pasirodo, kad ir čia neapsieita be močiutės. Originali šeimos pavardė buvo Vasiliauskas, tačiau tėčio mama, kuomet senelį išvežė į Sibirą, pakeitė šią pavardę į Vasilevskį. Tai padarė tam, kad jo vaikai galėtų mokytis sovietų mokykloje.

Gintautas kilęs iš Lietuvoje garsios muzikų giminės: jo tėvas – Aleksadras Vasilevskis buvo vienas iš pučiamųjų orkestro „Trimitas” įkūrėjų, Deja, trumpai gyveno. Vos sulaukusį 38-erių metų, jį ištiko širdies infarktas. Gintautui tuo metu buvo tik dvylika metų.

Mama, Lietuvoje garsi pediatrė Aldona Vasilevskienė, užaugino sūnų viena. Galbūt todėl jų tarpusavio ryšys labai stiprus. Gintautas kiekvieną mielą dieną maždaug po dvi valandas telefonu kalbasi su mama. Jiedu šnekasi apie daugelį dalykų – apie jos jaunystę, gyvenimo patirtis. Be abejo, ir apie nūdienos aktualijas.

„Ji įkvepia mane ir žavi savo užsispyrimu bei ištverme”, – sako mano pašnekovas ir papasakoja, jog mamytė, išgyvenusi insultą ir nugalėjusi vėžį, kasdien padaro po penkiasdešimt pritūpimų, mina dviraį ir kiekvieną dieną nueina apie dešimtį kilometrų.

***

Kaip tavo gyvenimą paveikė pasaulinė pandemijos situacija, jos padiktuoti gyvenimo apribojimai?

Visą karantino laiką dirbau, ir, nors šalies ekonomika dabar silpna, džiaugiuosi, kad turiu darbą, kad kai kurie ‘trokstopai’ su nuolaida parduoda kurą. Kur reikia, dėviu kaukes, saugau kitus ir saugojuosi pats.

Ir atostogų metu tenka pavairuoti. Tik šįkart – jachtą.

Už ką šiame gyvenime esi labiausiai dėkingas?

Mano didžiausias džiaugsmas ir sėkmė yra ta, kad visuomet turėjau geriausius mokytojus tiek mokykloje, tiek universitete, tiek ir „trokizme”. Labai daug ko išmokau iš Gedimino Neverausko, garsaus žiedinių lenktynių čempiono, jį laikau savo mentoriumi.

Jei galėtum pasirinkti bet kurį žmogų pasaulyje, ką pasikviestum kartu papietauti?

Prezidentą Donald Trump. Žinau, kad galbūt būsiu nepopuliarus, taip sakydamas, bet ir nesistengiu. Man jis įdomus. Daugelis blogai apie jį kalba, vadinasi, jis kažką gerai daro. Prisimename sovietinę propagandą ir liaudies požiūrį į tai. Sutinku, jog  Donald Trump – narcizas milijonierius, tačiau nepaneigsi fakto, jog jis daug dirba, neima prezidento algos, jis patyręs verslininkas, o valstybė yra ne kas kita kaip verslo vienetas. Jis jau nuo 1983 metų kalbėjo apie globalizacijos padarinius pasaulinei ir Amerikos ekonomikai.

Aš, atvažiavęs iš socializmo, daugiau jo nenoriu, jis niekada nieko gero nedavė ir neduos. Vienintelis dalykas, mano nuomone, kuris šiuo metu jungia Amerikos demokratus, yra kova prieš D. Trump, atimk tai, ir jie daugiau nieko bendro neturi.

Beje, kai buvau studentas, turėjau gerą filosofijos dėstytoją, kuris kažkada pacitavo Winston Churchill priskiriamą garsųjį pasakį:

„Jei jaunystėje nebuvai liberalas, vadinasi, neturi širdies. Jei metams bėgant netapai konservatoriumi, vadinasi, neturi smegenų”.

Kaip tu įsivaizduoji tobulą dieną?

Aš kiekvieną rytą atsikeliu vis kitoje valstijoje, ir tai yra nuostabu! Be abejo, tobula diena yra ir ta, kai susitinku ir turiu galimybę praleisti laiką su mylimais žmonėmis. O jei nereikėtų dirbti ir galėčiau įgyvendinti seną svajonę, norėtųsi pakeliaut šventais keliais, ypač po Indiją ir Izraelį.

Kada paskutinį kartą dainavai sau arba kitiems?

Vakar, sau, tik ne dainavau, o grojau. Esu nusipirkęs elektrinę gitarą, kurią vežiojuosi troke.

***

Gintautas jau kurį laiką bando sugrįžti prie jaunystės pomėgio groti gitara. Įsišnekame, jog be genais paveldėtos meilės muzikai bei garbios muzikinės jo šeimos istorijos, jis mokėsi su tokiais garsiais ir talentingais Lietuvos žmonėmis, kaip Gediminas Storpirštis, Vytautas V. Landsbergis, Gintaras Varnas. Su jais lankė ir dramos būrelį.

Ir dar daug apie ką šnekamės telefonu su šiuo išmintingu, išsilavinusiu žmogumi. Ir aš nenoriu nutraukti pokalbio, nors jau gerokai po vidurnakčio. Kalbamės apie E. Snowdeną, Hitlerį, Gintauto senelį, ištremtą į Sibirą, apie šumerų civilizaciją, jų kultūrą, pinigų sistemą, apie socializmą, kapitalizmą, istorinius ir politinius įvykius, kurių dar niekada niekas man taip logiškai, trumpai ir paprastai nesugebėjo paaiškinti. Rodos, galėčiau šio žmogaus klausytis ir klausytis. Žaviuosi jo kantrybe ir erudicija. Sukirba mintis, kiek daug pasaulis prarado, jog šis žmogus nepasirinko toliau dirbti pedagoginio darbo, bet ar man teisti? Jis yra savo Kelyje, aš savo, ir dėkoju likimui, jog mūsų keliai susikirto.